Istorija

Simonas Jazavita. Netradiciškai apie birželio 15-ąją – apmąstymai po 77-erių metų

Tiesos.lt redakcija   2017 m. birželio 19 d. 2:46

4     

    

Simonas Jazavita. Netradiciškai apie birželio 15-ąją – apmąstymai po 77-erių metų

Veidaknygė

1940 m. birželio 15 d. įvykusi SSRS okupacija ir nesipriešinimas jai yra viena kontraversiškiausių temų mūsų istorijoje. Vieni laiko, kad tai buvo bene didžiausia istorijoje tautos gėda, kiti – kad tai buvo racionalus sprendimas atsidūrus vienui vieniems prieš daug galingesnę jėgą.

Apie tai būtų galima rašyti tomus – jų jau yra ir, be abejo, dar bus. Todėl šiuo pasisakymu, nenorėčiau nei vienos, nei kitos pozicijos palaikyti. Norėčiau pabandyti pažiūrėti kitaip ir pamatyti vieną epizodą, kuris to paskutinio posėdžio metu galėjo būti labai svarbus.

Kaip žinome, 1940 m. Lietuva sutiko neramiai. Europoje siautė karas – Vokietijos Vermachtas, užsitikinęs saugų užnugarį Rytuose, nesunkiai sutriuškino kitas Europos jėgas, izoliavo Didžiąją Britaniją ir visiems parodė aiškų Trečiojo Reicho dominavimą žemyne. Lenkija – valstybė, kuri visus dvidešimt metų laikyta tikrai pagrindine grėsme Lietuvai, buvo sunaikinta tos pačios Vokietijos, kuriai į pagalbą mielu noru atėjo SSRS. Ši, vedama savo išskaičiavimų, dažnai palaikė Lietuvą prieš Lenkiją lietuviams pačiu svarbiausiu – Vilniaus – klausimu, galiausiai jo atidavimą Lietuvai pavertė sėkminga propagandine akcija. Net ir spauda gerokai dažniau rašė apie Hitlerio agresyvumą negu SSRS, nors iki karo pradžios SSRS buvo 50 kartų daugiau politinių kalinių nei Vokietijoje.

Nereikia nė sakyti, kad tuometiniam mūsų valstybės elitui pasirinkimas tarp Berlyno ir Maskvos atrodė aiškus. Ir tikrai ne iš simpatijų komunizmui ar Rusijai. Lietuva tuomet bene labiausiai iš visos Europos bijojo Trečiojo reicho. Tačiau laikėsi labai kietai. Lietuva buvo pirma pasaulyje valstybė, kur buvo teisiami naciai. Prezidentas Antanas Smetona SSRS pasiuntiniui 1935 m. pasakė, kad Hitlerį laiko pavojingu pamišėliu. Jokios valstybės vadovas neleido sau tokios prabangos, juk puikiai žinojo, kad SSRS pasiuntinys mielai ištransliuos tą žinią kam tinkamas. Kai karo atašė Berlyne pulkininkas Kazys Škirpa tais pačiais metais siūlė suorganizuoti šių dviejų valstybės vadovų susitikimą, Smetona kategoriškai atsisakė. 1939 m. tuometinis ministras pirmininkas generolas Jonas Černius Lenkijos karo atašė teigimu „demonstruoja besąlygišką neapykantą vokiečiams ir laukia naujo Žalgirio“. Pasiuntinio Berlyne Škirpos idėja atsiimti Vilnių su Vokietijos pagalba (kam pritarė ir Vermachto vadai) sulaukė didžiulio nepasitenkinimo tiek iš prezidento, tiek iš minėto premjero, tiek iš užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio, tiek iš kariuomenės vado generolo Stasio Raštikio. Tik reikėtų pabrėžti, kad mūsų politinis elitas taip elgėsi ne iš kokio prorusiškumo ar meilės komunizmui, bet todėl, kad labai bijojo Reicho ir vis dar tikėjo, kad Vakarų valstybės su SSRS sudarys abiem pusėms tinkančią sutartį…

Istorija nulėmė kitaip, todėl paskutinio posėdžio metu, manau, daugelis dalyvavusių buvo sutrikę. Puolimas Kauno kryptimi iš Varšuvos, o vėliau – ir iš Berlyno daugeliui atrodė tikėtinas. Tačiau Maskvos puolimo jie nesitikėjo ir negalėjo su tuo susitaikyti. Gal politikai buvo naivūs, gal Stalinas juos visus „išdūrė“? Įdomu, kaip reaguotų mūsų politikai, jei Lietuvai pražūtingus ultimatumus mėtyti imtų kuri nors šalis, mūsų laikoma geopolitine sąjungininke… Teisti nesunku, bet čia pamoka, kad nemokamų pietų nebūna ir visada reikia būti atsargiems, nes netikras draugas yra pavojingesnis už akivaizdų priešą.

Tai dar ne viskas. Yra dar vienas svarbus argumentas, kuris galėjo padėti apsispręsti paskutinio posėdžio dalyviams. Jis minimas žemės ūkio ministro Juozo Audėno, tąkart energingai raginusio išsaugoti žemės ūkį ir nepaversti Lietuvos skerdynių lauku, o pasiduoti be kovos. Audėno knygą žino daugelis, bet viena citata joje yra per mažai analizuota ir aš jaučiu pareigą ją pakomentuoti. Štai toji citata:

„Kadangi Škirpa jau 10 metų buvo išbuvęs Berlyne, jis turėjo labai plačias pažintis ir gerus informacinius šaltinius tiek kariniame, tiek diplomatiniame sektoriuje. Todėl ir jo pranešimas būdavo svarūs ir išsamūs. [...] Toji prielaida, kad vokiečių–rusų karas neišvengiamas, man buvo lyg ir orientacinis tolimesnės tarptautinių įvykių raidos taškas, svarstant sovietų duotąjį Lietuvai ultimatumą“.

Ką gi rašė Škirpa iš Berlyno? Jis nuolat rašė, kad kariniai ir finansiniai Vokietijos sluoksniai sukrėsti draugystės su SSRS ir tai pakenčia tik iš taktinio reikalo. Jis aiškiai davė suprasti, kad sutvarkiusi reikalus Europoje, Vokietija žygiuos į Rytus, siekdama nugalėti savo pagrindinį priešą. Audėnas mini šiuos pranešimus savo svarstymų su paskutiniu laisvos Lietuvos ministru pirmininku Antanu Merkiu kontekste.

Ir čia geopolitiniai šachmatai atsiskleidžia naujoje šviesoje. Ar negalėjo būti taip, kad nesipriešinta ir todėl, jog tikėta, kad viską padarys vokiečiai, kurie atrodė jau tuoj tuoj ir surengs karo žygį Maskvos link. O gal tiesiog taupytos jėgos? Tegul Maskva ir Berlynas aiškinasi tarpusavyje – taip bus tik paprasčiau, o abiem jiems nusilpus valstybė atsistos ant kojų, kaip nutiko 1918 m.? Nes daugelis tų, kurie vėliau patirs sovietų represijas ar bėgs iš Lietuvos į Vakarus, tuomet dar negalėjo to žinoti. SSRS buvo suprantama kaip nenuspėjamas faktorius, gi Vokietija aiškiai laikyta grėsme. O kad per metus situacija pasikeitė iš esmės ir Birželio sukilimo metu Vermachto kareiviams lietuvaitės dovanojo gėles – čia jau bolševikai gali kaltinti tik save. O mes į šią istoriją žiūrėti ne per laiko dvasios primestus akinius, o stengdamiesi suprasti istoriją ir iš jos pasimokyti.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

to :)))        2017-06-24 17:39

Aš, pavyzdžiui, perpasakoju Oligarchijos naujienas, na ir kas? Jei Maskva galėjo Amerikai prezidentą išrinkti - tai čia visi tokie versle ir valdžioje Maskvos parinktinukai ir parinktukės. Ką šeimininkas liepia - tą ir keverzojame. Taip pat mėgstu KGB rezervistų rinkos analizę, o ką, blogai?

Pikc       2017-06-21 1:48

Įdomi versija - bet nekęsti Vokietijos ir slapčia tikėtis, kad ji išvaduos nuo rusų? Na, nežinau… Ir dar vienas dalykas - jei jau manyta, kad “viską padarys vokiečiai, kurie atrodė jau tuoj tuoj ir surengs karo žygį Maskvos link” - tai kokio velnio šakotis prieš vokiečius ir nusileisti rusams? Tada kaip tik atvirkščiai reikėjo elgtis. Ir, beje, manyčiau, lietuviams būtų apsimokėję priimti vokiečių pasiūlymą, nes a) būtų galėję Vilnių ATSIIMTI, o ne priimti iš rusų ir b) būtų pakliuvę į Vokietijos interesų zoną, tad jau nebūtų sovietinė respublika, ir traktavimas pokariu būtų panašus į Lenkijos ar Bulgarijos. Na, bet čia svarstymai iš serijos “kas būtų, jeigu būtų”. smile

:)))       2017-06-19 10:29

Kai jaunas kolega mielai perpasakoja kitus istorikus, jų istoriografines traktuotes, elementari profesinė etika reikalautų ir paminėti kas, kieno konceptas perpasakojamas… smile Ar Jazavita čia turi kitokią nuomonę????

įdomi interpretacija       2017-06-19 6:28

Žinoma, niekas nei panrigs, nei įrodys - istorija kartais tampa tikėjimu,
Žinoma, maloniau apie save galvoti būtent taip…


Rekomenduojame

Pirmą kartą paskelbtas žydų žudikų Paneriuose sąrašas

Jie labai myli kultūrą

Algimantas Rusteika. Kodėl aš negaliu jos pamiršti?

Vytautas Sinica. Drakoniška? Absoliučiai. Proporcinga? Ne. Ar tai atgrasytų nuo atitinkamų pažeidimų ateityje? Neabejoju

Kun. Grégoire Celier FSSPX. Imigracija – principai, teisės, praktika (II)

Advokatas Jonas Ivoška. Ar Lietuva tebėra yra teisinė valstybė?

Geroji Naujiena: Mūsų Viešpats Jėzus Kristus – Visatos Valdovas

Kodėl signatarui sopa širdį dėl Lietuvos?

Liudvikas Jakimavičius. Kultūrininkai ar „kultūrininkai“?

Rolandas Kačinskas. Susipažinkime: Graikijos garbės pilietis Zygmantas Mineika – sukilėlis, kuriam motina antrąkart padovanojo gyvenimą

Vladas Vilimas. Klausiate: ar pasitikime teismais? Bet apie kokius teismus kalbate, p. Šedbarai?

Arkivysk. Gintaras Grušas: Žinia, kurią mums skelbia prieš dvejus metus atrasti sukilėlių palaikai

G. Nausėda: „Jų keltos pilietinių teisių, tikėjimo, sąžinės ir žodžio laisvių, socialinio teisingumo idėjos žymėjo mūsų tautų atsivėrimą modernybei“

Iškilmingai palydėti amžinojo poilsio Rasų kapinėse atgulė Lietuvos žemės didžiavyriai – 1863–1864 m. sukilimo vadai ir dalyviai

Algimantas Rusteika. Prisiminimai apie ateitį

Ramūnas Aušrotas. Apie Laisvės partijos atstovų iniciatyvas, siekiant varžyti laisvę šeimose

Vytautas Matulevičius. Iš JAV galime prašyti tik kareivių ir tankų, bet ne teisėjų. O gaila

Kun. Grégoire Celier FSSPX. Imigracija – principai, teisės, praktika (I)

Kviečiame į konferenciją–diskusiją apie gender ideologiją!

Mindaugas Buika. Tikėjimo sklaida statistikos veidrodyje

Vytautas Radžvilas. Netikros tikrovės ištakos. Pilietinė ir politinė visuomenė

Diana Nausėdienė: Kodėl mes išskiriame moteris? Pakalbėkime, ką patiria vyrai

Apie 1863–1864 m. sukilimo vadų ir dalyvių gyvenimą ir mirtį, arba Lietuvos žemė grąžina savo didžiavyrius

Lapkričio 22-ąją vyks 1863–1864 m. sukilimo vadų ir dalyvių valstybinės laidotuvės

Algimantas Rusteika. Atimti ir padalinti – jie nieko daugiau nesugeba

Vytautas Landsbergis: Venckienės ir kitose garsiose bylose uždėtas „kalpokas“, apie ką galima kalbėti, o apie ką – ne

Seimo kanceliarijos atliekami teisėkūros tyrimai ir apžvalgos – atviri ir visuomenei

Kanadoje išgelbėta beveik 400 vaikų, dėl kaltinimų vaikų išnaudojimu areštuoti 348 suaugusieji

Kviečiame į Albinos Žiupsnytės paveikslų parodą „Meilė niekada nesibaigia…“ (1 Kor 8 )

„Teisingumo registras“: ar Lietuvoje žmogus yra saugus? Vieno atvejo ir ne tik analizė

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.