Demokratija ir valdymas

Simona Merkinaitė. Kas blogai demokratijai, arba Kaip mes mąstome apie politiką? (i)

Tiesos.lt siūlo   2016 m. liepos 29 d. 15:13

9     

    

Simona Merkinaitė. Kas blogai demokratijai, arba Kaip mes mąstome apie politiką? (i)

Bernardinai.lt

Demokratija plačiausia prasme nurodo į tam tikrą valstybės sąrangos formą (institucijas ir procedūras), kurios leidžia esminius politinius sprendimus priimti kolektyviai. Kalbant paprastai, demokratija – tai žmonių valdžia, arba tiksliau – jų savivaldos forma. Posakis „vox populi, vox dei“ (tautos balsas – Dievo balsas) nurodo, kad demokratijos sąlygomis pats demosas veikia, kaip sau pakankamas dievas. Demokratijoje vienintelis ir galutinis autoritetas yra tautos valia, kuri galiausiai pakeičia Dievą, kaip visa ko pradžia ir galutinis teisėjas. Tad demokratiją sunku apginti nepaverčiant ginančiojo argumento kokia nors politinės teologijos forma, remiantis tikėjimu kolektyvine valia, tautos dvasios unikalumu ir tikslingumu. Greičiausiai politinė teologija yra patikimiausias būdas apginti demokratiją, tačiau šio straipsnio tikslas kiek kitoks. Šiame straipsnyje norisi atkreipti dėmesnį į tai, kad daugelis problemų, su kuriomis susiduriame demokratinėse valstybėse, atskleidžia ne tik demokratijos, kaip valdymo sistemos, problemas, bet yra mūsų netinkamo požiūrio į politiką rezultatas. Straipsnį sudaro dvi dalys. Kiekvienoje iš jų, remiantis modernios epochos mąstytojų idėjiniu pagrindu, siekiama aptarti aporijas, kurios nulemia mūsų politinę savivoką. Šio straipsnio tikslas nėra pateikti nuoseklią autorių analizę, greičiau naudojantis jų idėjoms atskleisti tam tikras šių idėjų pasekmes demokratijai. Esama įtampos tarp to, ko demokratija reikalauja iš savo piliečių, ir esminių prielaidų, kurios formuoja mūsų požiūrį į politiką ir atitinkamai nulemia demoso politinius sprendimus.

Demokratiją apibrėžia institucijos ir procedūros, kurios užtikrina, kad politiniai sprendimai, įstatymai, t. y. valstybės materija, priklauso nuo demoso (visų piliečių, turinčių lygią balsavimo teisę) valios. Šioje vietoje norisi prisiminti reikšmingiausio filosofinio veikalo apie demokratiją autoriaus A. de Tocqueville‘o mintį, kad nėra jokio būtino ryšio tarp valios ir sprendimo gerumo. Demokratija, kaip sprendimo priėmimo procedūra, neturi būtino ryšio su tuo, ką galima įvardinti kaip gerą, teisingą, moralią ar atitinkamai, blogą, neteisingą ir amoralią politiką. Demokratija suteikia galimybę žmonėms paties save valdyti, tačiau ji nesuteikia svertų, kurie priverstų žmones būti politiškai sąmoningus ar aktyvius, lygiai taip pat ji neteikia „instrukcijų“ apie tai, kas yra geras ar teisingas sprendimas. Tokių „instrukcijų“ buvimas savaime yra įtampoje su demokratija kaip nuomonių, pažiūrų ir gyvenimo būdų pliuralizmu. Demokratija kaip forma neimplikuoja „politikos turinio“[1]. Toks turinys priklauso nuo konkrečių piliečių veiksmų, jų požiūrio į politiką, valstybę ir jų vietą joje. Politika priklauso nuo paprastų žmonių nuomonių, nuostatų, vertybių ir įsitikinimų – veiksnių, kurie kiekvieną demoso narį verčia rinktis tarp skirtingų galimybių. Tad, atsakant į klausimą, kas blogai su demokratija, kodėl mes ja nepatenkinti reikėtų pirmiau atsakyti į klausimą, kaip mąstome apie politiką apskritai, o ne panirti į demokratijos institucijų ir procedūrų kritiką.

Visuomenės sutartis ir demokratija

Moderniais laikais valstybė išvedama iš visuomenės sutarties. T. Hobbesas Leviatane iškelia mintį, kad politinis gyvenimas iš esmės skiriasi nuo žmogaus prigimtinės būklės. Prigimtį atitinka gyvenimas ne politinėje santvarkoje, bet visų karo su visais būklėje. Šioje būklėje kiekvienas patiria absoliučią individualią laisvę ir turi vienodą su visais teisę į viską, įskaitant ir kito gyvybę. Akivaizdu, kad tokia prigimtinė konflikto būklė galiausiai laisvę paverčia nuolatinės baimės sukaustyta būsena, kadangi kiekvienas žmogus nebegali tikėtis saugiai ir ramiai gyventi bei siekti savų tikslų. Tad valstybė gimsta iš sutarties, kurią vadovaudamiesi savo laisva valia priima visi piliečiai. Sutartis numato bendras žmonių tarpusavio sugyvenimo taisykles. Taip gimsta „dirbtinis kūnas“, t. y. valstybė[2].

Visuomenės sutarties idėja, nors ir hipotetinė galimybė, yra svarbi demokratiniam mąstymui pamatus paklojusi idėja[3]. Ji byloja apie valstybę, kylančią iš suverenaus individo laisvo apsisprendimo apriboti savo neribotą laisvę tam, kad būtų galima gyventi taikoje ir gerovėje. Visuomenės sutartis leidžia mąstyti apie kiekvieną kaip suvereną, kaip demoso narį, kuris disponuoja visiems kitiems lygia politine galia. O jos visuotinumas nurodo į tai, kad sprendžia ne valdovas ar žmonių mažuma, bet visi piliečiai (sutartį sudaro kiekvienas su kiekvienu; jos visuotinumą nulemia jos absoliutus racionalumas, kitaip tariant, mes patenkame į jau egzistuojančią politinę terpę, tačiau pastaroji yra suformuota remiantis tokiais pagrindais ir taisyklėmis, kurioms nepritarti praktiškai neįmanoma). Tad nors Hobbesas nepasitikėjo pačiais piliečiais ir dėl to demokratiją laikė netinkama valdymo forma (piliečiai per daug emocionalūs, ekscentriški ir linkę į konfliktus ir dėl to nėra tinkami valdyti), nuo visuomenės sutarties iki principo vox populi, vox dei nėra toli. 

Aristotelis manė, kad žmogaus prigimtį sudaro jo politiškumas. Tikroji žmogiškoji prigimtis visiškai atsiskleisti gali tik valstybėje, t. y. gyvenant ir veikiant tarp kitų žmonių. Todėl politinis dalyvavimas buvo suvokiamas kaip prasminga veikla, kuri ne tik leidžia man užtikrinti savo asmeninius interesus ir patenkinti poreikius, bet ir atsiskleisti mano prigimčiai. Taigi politika padeda išpildyti prigimtį, o ne ją sutramdo. Visuomenės sutarties idėja savaime nurodo, kad valstybė, pilietis, politinė laisvė yra dirbtiniai, arba išvestiniai dalykai. O tai jau mąstymą apie politiką nukreipia idėjos link, kad tarp valstybės ir jos piliečių nėra jokio natūralaus, harmoningo ryšio. Politika visiškai pajungiama individo poreikiams ir greičiau gali būti suvokiama ne kaip savaime prasminga veikla, bet kaip tam tikra technika, su kurios pagalba sutvarkomas jokiais aprioriniais ryšiais nesusijusių žmonių sugyvenimas. Demokratija reikalauja politinio dalyvavimo, tačiau šiandien kiekvienas turi teisę dalyvauti tik tiek, kiek mato naudos sau dalyvaudamas. Politika tampa ne konkrečios bendruomenės (demoso) savivaldos reikalu, bet apima į save nukreiptų ir teises turinčių individų santykius. Galiausiai tautos valia virsta tiesiog atsitiktiniu sutarimu tarp mažiausiai besiskiriančių individualių interesų daugumos.

Moralinis individualizmas ir demokratija

Iš visuomenės sutarties idėjos seka ir moralinis individualizmas. Sutartis susieja atskirus, savo interesais besirūpinančius individus į bendrą kolektyvinį darinį. Juk sutartis veiksminga tik tuo atveju, jeigu visi priima sutartyje išdėstytas tarpusavio veikimo sąlygas. Valstybės iškilimas negali būti mąstomas atskirai nuo ją sudarančių piliečių valios. Jeigu vienas žmogus ar jų grupė nuspręstų, kad sutartis veikia visiems kitiems, bet ne jiems, pati sutartis taptų niekinė. Tad, individas, savo noru paklusdamas sutarties sąlygoms, leidžia veikti sutarčiai ir egzistuoti pačiai valstybei.

Moralinio individualizmo idėją išplėtojo vienas žymiausių modernios epochos filosofų Imanuelis Kantas. Karaliaučiaus filosofas buvo įsitikinęs, kad mūsų veiksmai moralūs gali būti tik tada, kai jie yra nulemti vidinės paties žmogaus determinacijos ir nėra priklausomi nuo nuolat besikeičiančių aplinkybių. Moralinis veiksmas – tai elgesio maksima, nulemta kategorinio imperatyvo: elkis taip, kad tavo veiksmų maksima, galėtų tapti visuotine elgesio norma. „Laisvę reikia mąstyti visiškai nepriklausomą nuo gamtinio reiškinių savitarpio santykio dėsnio, būtent nuo priežastingumo dėsnio[4]“, – teigia Kantas. Paprastai kalbant, jeigu sąžiningai arba drąsiai elgiuosi tik todėl, kad noriu bendrapiliečių pritarimo ir pagarbos, arba dėl to, kad bijau pasmerkimo, tai mano motyvas yra abejotinas moralės požiūriu.

Individo laisvės principas nesunkiai perkeliamas į politiką. Tik laisvas individas gali būti laikomas atsakingu už savo veiksmus ir patrauktas atsakomybėn už savo veiksmus – traktuojamas pagal įstatymą. Valstybė privalo saugoti individo laisvės erdvę, kurioje jis, nespaudžiamas aplinkybių, gali veikti tiesiogiai vadovaudamasis savo nuostata. Atitinkamai valstybė negali nurodinėti, kaip elgtis ir ką rinktis, kas yra gera ir bloga, nepažeidžiant žmogus kaip moralinio subjekto laisvės.

Sunku būtų pagrįsti demokratijos galimybę neatsižvelgiant į moralinį individualizmą. Pirmiausia demokratijoje sprendimus laisva valia priima visi piliečiai. Tai reiškia, kad jiems turi būti garantuojama laisvės erdvė, kurioje jie savarankiškai gali rinktis ir spręsti dėl to, kaip panaudoti savąją suvereniteto dalį. Tik taip kiekvieno balsas gali būti skaičiuojamas kaip išties priklausantis jį pareiškiančiam, taigi reprezentuojantis jo valią. Antra, jokia savivalda tampa negalima be prielaidos, kad tautos nariai yra pajėgūs savarankiškai, be išorinių determinacijų priimti sprendimus. Vox populi, vox dei reiškia, kad demosas sugeba priimti geriausią, koks tik įmanomas, sprendimą. Kantas siekė parodyti, kad geram sprendimui nereikalingos jokios išorinės determinacijos, tereikia suteikti galimybę žmonėms patiems spręsti. Demokratija kaip tik yra tokia politinė santvarka, kurioje suteikiama maksimali erdvė laisvai spręsti. Individualaus sprendimo galia ir visų gebėjimas mąstyti ir spręsti yra vienintelis būdas pagrįsti visų piliečių pretenziją į politinį dalyvavimą, nepriklausomai nuo jų socialinės padėties, auklėjimo, išsilavinimo ar tikėjimo.

Tačiau „nenumatyta“ šio reiškinio pasekmė ta, kad žmonės apskritai gali elgtis vedami ne pasirinkimo tarp gero ir blogo veiksmo, bet vadovautis visiškai kitokiais motyvais, pavyzdžiui, asmeninės naudos siekiu. Moralinis individualizmas jokiu būdu negarantuoja, kad erdvėje, kurioje žmogus netrukdomas gali rinktis, jis apskritai rinksis vadovaudamasis kategoriniu imperatyvu. Atrodo, pats Kantas tą puikiai suvokė, teigdamas, kad valstybę gali sukurti ir velniai, taip pabrėždamas, jog nėra jokio būtino ryšio tarp moralinio sprendinio ir politikos.

Maža to, moralinis individualizmas yra paslėpta reliatyvizmo forma. Žmonės vadovaujasi labai skirtingomis gėrio koncepcijomis, kurios jiems teikia gaires, kaip taikyti kategorinį imperatyvą. Kiekvienas žmogaus motyvas tampa jo individualiu moralės reikalu. Galiausiai tai veda į tokį vidinį nihilizmą, kai apie gerą ar blogą sprendimą negalima kalbėti apskritai. Kiekvienas gali laikytis savo subjektyvios gero gyvenimo sampratos. Tai sudėtinga tampa kalbėti apie kolektyvinę savivaldą apskritai, kuri iš esmės prieštarauja moralinio individualizmo nuostatai. Demokratinių valstybių piliečiai tiesiog nebegali sutarti tarpusavyje – visi gerą sprendimą įsivaizduoja skirtingai, o moralinio individualizmo principas jiems neleidžia kvestionuoti skirtingų gėrio koncepcijų pagrįstumo, nepažeidžiant savo bendrapiliečių teisės į laisvę.

Makiavelizmas ir demokratija

Nepaisydamas „nenumatytų“ moralinio individualizmo pasekmių, visgi Kantas apie laisvę mąstė moralės problematikos kontekste. Tačiau moderniais laikais tapo įprasta politiką skirti nuo moralės. Šiandien ypač suvešėjo mąstymas apie politiką kaip nešvarų, amoralų ir žemą reikalą. Tai pati gryniausia politinio makiavelizmo forma.

Niccolo Machiavellis pirmasis aiškiai parodė, kad politikoje reikia mokėti naudotis ir gėriu ir blogiu, nelygu, koks reikalas (tikslas pateisina priemones). Reikia mokėti viešai demonstruoti gailestingumą, nuoširdumą, dievobaimingumą, tačiau politikoje, priešingai nei privačiame gyvenime, reikia būti pasirengus bet kada parodyti priešingas savybes – apsukrumą, klastą, apgavystę ir esant reikalui nepabijoti ir blogio[5].

Makiavelizmas, gali būti svarstomas atskirai nuo paties Machiavellio intencijų[6]. Makiavelizmas žymi patologinį žmonių nepasitikėjimą politika. Sero Johno Dalberg-Actono žodžiais, valdžia korumpuoja, o absoliuti valdžia korumpuoja absoliučiai[7], ir toks mąstymas apie politiką tampa demokratinių valstybių kasdienybe. Požiūris, kad politika yra „nešvarus“ reikalas (ir dėl to, ne visi gali imtis šio purvino reikalo), yra viena iš demokratiją žlugdančių prielaidų. Juk demokratija pagrįsta piliečių aktyviu įsitraukimą į politiką, kaip į bendrą reikalą. Politiką pavertus nešvariu, kompromisų su moralės principais reikalaujančiu reikalu, kiekvienas, kuris siekia būti geru ir moraliu žmogumi, ima šalintis politikos. Demokratija yra demoso savivalda, tačiau demosas vis dažniau mano, kad politika neįmanoma „nesusitepus“ rankų, todėl politiniai sprendimai yra tiesiog deleguojami tiems, kurie neturi stipraus moralinio charakterio ir geba eiti į kompromisus su moralės nuostatomis. Demokratijai reikia aktyvaus žmonių domėjimosi ir dalyvavimo politikoje. Tačiau makiavelizmas politiką paverčia kasdieniam žmogaus patyrimui svetimu reikalu. Kadangi politika yra nešvarus reikalas, tai politika apskritai negali būti nei morali, nei politinis dalyvavimas gali ugdyti žmogaus dorybes. Taip visuomeninis aktyvumas (organizuojant vietinės bendruomenės veiklą, rūpinantis šiukšlių rūšiavimu, gyvūnų prieglaudomis) tampa alternatyva politinei savivaldai. Čia, priešingai nei „didžiojoje politikoje“, nekyla rizika nuolatos eiti į kompromisus su savimi. Toks požiūris suprimityvina politinį suverenitetą, kurį piliečiai naudoja tik kaip protesto formą prieš „susitepusius“ politikus, ir kiekvienas gali rinktis jam labiausiai patinkančią pilietinio (privačią) aktyvumo formą.

Būtent Machiavellis pabrėžė valdovo būtinybę manipuliuoti žmonių įsitikinimais, sulaužyti savo žodį. Tai atitinka dabartinę žmonių nuostatą atstovaujamosios valdžios atžvilgiu. Atstovaujamoji valdžia yra tapusi ne tautos balsą reprezentuojančia institucija, bet greičiau spektakliu, kur politikai nuolatos žada rūpintis bendruoju gėriu, teisingumu, prisiekia būti sąžiningi ir atviri, o realiai politinius reikalus tvarko slaptais susitarimais, apgavystėmis, propagandos manipuliacijomis ir melu. Toks požiūris skatina dar atsainesnį požiūrį į rinkimus (juk visi politikai yra apsukrūs demagogai) ir gilina nepasitikėjimą pačia demokratija.

Galiausiai makiavelizmas veda į tą patį moralinį reliatyvizmą. Politikoje sprendimų gerumo matas yra ne jų sutikimas su morale, bet greičiau sprendimų gerumas priklauso nuo aplinkybių ir jų kaitos (politikos tikslas – nepriklaupti prieš moralę, bet pirmiausia užtikrinti valstybės išlikimą ir vientisumą bet kokiomis priemonėmis). Machiavellis valdovą kvietė mąstyti ne apie tai, kaip turi būti, bet veikti atsižvelgiant į konkrečias situacijas ir aplinkybes. Kitaip tariant, valstybės interesas gali neretai kirstis su piliečių interesais ir jų moralinėmis nuostatomis. Politika, priešingai kategoriniam imperatyvui, priklauso nuo konkrečių aplinkybių, turi atsižvelgti į ekonominės naudos motyvus.
________________________________________

[1] Dėl šios priežasties pats Tocqueville’is ypač pabrėžė religijos įtaką politikai, kaip tam tikrą pagrindą, kuris teikia žmogui gaires, kaip realiai naudotis demokratinių įstatymų suteikta laisve. Į Dievo įstatymus galima žvelgti kaip į žmogaus valios apribojimą, bet galima juos matyti ir kaip gaires, kurios nurodo kaip žmogui elgtis, esant visiškai asmeninei laisvei. de Tocqueville’is, A. Apie demokratiją Amerikoje, Vilnius: Amžius, 1996. Pasak R. Kirko, požiūris į religiją byloja apie konservatyvias Tocqueville‘o politinio mąstymo prielaidas, pastebėdamas, kad Tocqueville‘is puikiai suvokė, kad be krikščioniškojo mokymo Amerikos visuomenė nugrimztų į „neatsakingą individualizmą“ ir vien dėl to, būtina puoselėti krikščionišką tradiciją. Kirk, R.  The Conservative Mind From Burke to Santayana, Chicago: Henry Regnery Company, 1953, p.  195.
[2] Hobbes, T. Leviatanas; iš anglų k. vertė K. Rastinis. Vilnius: Pradai, 1991, p. 29.
[3] Kaip rašo C. Schmittas, Leviatanas nėra juslinio patyrimo dalykas, greičiau pati visuomenės sutarties idėja yra tam tikras sekuliarizuotos politinės teologijos reiškinys, nepatikrinamas pradinis principas, iš kurio išvedama valstybė ir be kurio aplamai neįmanoma mąstyti nei valstybės nei politikos. Schmitt, C. The Leviathan in the state theory of Thomas Hobbes. Meaning and Failure of a Political Symbol, Greenwood Press, London, 1996.
[4] Kantas, I. Praktinio proto kritika, vert. R. Plečkaitis, Vilnius: Mintis, 1987, p. 43.
[5] Makiavelis, N. Rinktiniai raštai, vert. P. Račius, Vilnius: Mintis, 1992, p. 67.
[6] Pavyzdžiui prancūzų filosofas C. Lefortas teigia, kad makiavelizmas žymi ne nuoseklų Machiavellio filosofijos interpretavimą. Greičiau, makiaveliškas požiūris į politiką  – ta iš esmės neigiamas požiūris į ją, kaip nešvarų reikalą. Iš paties Machiavellio posakio, kad politikoje būtina sugebėti būti ir žmogumi ir gyvūnu tuo pačiu, makiavelizmas, kaip visuomenės nuostata politikos atžvilgiu pabrėžia susitelkia būtent į antrąją galimybę – galimybę būti gyvūnu. Lefort, C. Machiavelli in the Making, Northwestern University Press, 2012, ypač antra dalis (The Concept of Machiavellianism), p. 61–78.
[7] Iš laiško vyskupui Mandell Creighton, 1887 balandžio 5 d. Spausdinta Historical Essays and Studies, sud. J. N. Figgis and R. V. Laurence, London: Macmillan, 1907.

Bernardinai.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Nėra dorovės, nėra ir valstybės       2016-07-30 16:36

Manau, jog demokratija yra gerai, bet demokratija taip pat privalo turėti savo ribas. Jeigu yra valstybė, tai aukščiausias jos tikslas - išlaikyti savo nepriklausomybę (tiksliau, savo egzistenciją), visuomeninę dorovę ir dvasinę kultūrą. Jeigu to nėra, valstybės visuomenė palaipsniui eina į visuotinį chaosą ir neišvengiamą valstybės mirtį. Argi šiandien visa tai nevyksta Europos sąjungoje, atsisakančioje prigimtinių dorovinių normų?

realistas       2016-07-30 15:40

demokratija ir dievas - propoganda, nes realiai liaudis nevado o dievo nėra ir kas liečia demokratiją  tai internetinėje laisvojoje enciklopedijoje rašoma kad demokratijos apibrėžimo nėra, nėra demokratijos apibrėžimo - nėra demokratijos.
O gal yra žinančių demokratijos apibrėžimą? O gal yra žinančių dievo apibrėžimą?

Jėzusas       2016-07-29 23:52

Reikia skirti propaganda nuo valdymo metologijos. Niekuomet populiacija nesivaldo pati savaime. Demokratija kaip po tokia neaptinkama niekur - nei tarp - žmonių, nei kitų gyvų organizmų. Platesni sluoksniai negali niekaip užsiimti valdymu, kadangi jie tam neturi įgudžių, žinių, laiko ar noro. Didžioji dalis gyvena buitinio suvokimo lygyje, ir sudėtingos socialinės sistemos jiems yra neegzistuojantis dalykas. Visuomet valdo tie, kurie turi kažkokių žinių apie tai ir resursų. Demokratija yra propaganda, kurios tikslas - įrodyti, kad tokios valdžios pati liaudis norėjo ir ji yra teisėta. Demokratija nėra net valdymo forma - tik propagandos rūšis. Neegzituoja iš esmės jokios politinės kryptys - tai tik priemonės skaldyti žmones ir jais manipuliuoti. Jeigu tu linksti į socializmą ar liberalizmą - esi elementariai debilas neatsparus sektų ideologijai.

??? !!! ???       2016-07-29 20:31

Gal kas gali paaiškint- komentarų skiltyje šriftas iš “regular” į “italic” padikeitė- ką tai reikštų?
???
Vlastj merniajietsia?
???

Julius Puras       2016-07-29 20:20

Kiek galima pilstyti iš tuščio į kiaurą? Be skaitydamas pasijutau tarsi būčiau gryžes į mokyklą ir klausyčiau klasės pirmūnės gebėjimą perteikti svetimas gerai atmintinai išmoktas mintis su kuriomis pirmūnė skraidė labai aukštose erdvėse. Išklausiau tą visa “ataskaita” ir taip nesupratau ar Lietuvoje yra demokratija ar ne. Tarsi sovietmetis būtų sugrįžęs.

Kitas toks Tam pačiam       2016-07-29 20:00

L.P.-
Mielas Bičiuli, “bernardinai” buvo trumpam “pasitaisę”?
Hmmmm, matyt kažką būsiu pražiūrėjęs…
Būtų tikras Stebuklas po Duonos ir Žuvies padalijimo minioms laikų.
Ne, matyt buvo tik miražas.
Orai karšti, optinė/meteorologinė apgaulė...
Juk iškaboje ryškai matosi šiečianti Lombardi’nė reklama.
Smegenų plovimo, kioskelis.
Tfu,...
.
Tarabildai-
Mmmmm,gal tamsta tiurite šiuos namuos kokių pažinčių,na šiame portale?
Paprašykit, prie progos, kad gal jau liautųsi, tą mėšlą copy/pastenti,a?
Nebesolidu.
Jau senokai turėjo būt susipradta, kad ČIA, kitokie skaitytojų poreikiai.
O kam reikia to pilstymo iš unitazo į šikotkę, tegul propayrojose, tuose pačiuose bernard/lombardiniuose ir turškiasi.
Argi ne logiškai dėstau?
A?
Ir aplamai, vasara. Ne speigai- užeitumėt kafa į svečius.
Arbatos pagertume.
Nelakstykit taip- probegom.
Nepasididžiuokit.
Sakau, nes kitaip nesulaukiu.
Atvirukai pašte užstringa?
Nepykstu, tik mudu su Moteriške, Tamstos pasiilgom, Bičiuli…
Juk ne svetimi…

Tarabilda Marginalui       2016-07-29 18:48

Tarytum specialiai Jūsų tema ima sprogti žiedelių pumpurai. Pasivarginkite susipažinti: http://www.delfi.lt/verslas/nuomones/i-vegele-ar-visuotine-sim-korteliu-registracija-visuomenes-interesas.d?id=71916106
Pagarbiai dėkodamas už Jūsų nuorodą apie Turkijos reikalus tinklalapyje TXN.

Be Popiežiaus patariamojo,       2016-07-29 16:15

bet neprivalomo balso čia neapsieisim.Jei mes netikim,ateina tikintys iš rytų.Ir dar kaip tikintys.Tuščia vieta nebūna.Tikėjimo vakumas.

Marginalas       2016-07-29 15:58

Gaila Bernardinų - po trumpo pagerėjimo vėl į senas vėžes!
“Demokratija ... nurodo į tam tikrą valstybės sąrangos formą (institucijas ir procedūras), kurios leidžia esminius politinius sprendimus priimti kolektyviai” - būtų tiesa, jei būtų patikslinta KAM LEIDŽIA.
“Kalbant paprastai, demokratija – tai žmonių valdžia, arba tiksliau – jų savivaldos forma” - kokių žmonių, kitus kvailinanti Neprotingoji? Ubagų valdžia ar multimilijonierių, kurie nuperka rinkimus ir įstatymus ir kurie, Pačios manymu, dalysis pinigais ir valdžia du “visais”? Sovietmečių “rinkome” iš 1 kandidato, dabar - iš 1 gaujos + poros būtinai pateksiančių į “valdžią” marginalų idealistų, kurie ten demonstruos rinkimų laisvę, kad paskui būtų išjuokti kaip neva dėl visų klaidų kalti neprofesionalai. Antikoje valdė vergvaldžių demokratija. Dabar vergvaldžiai vadinami oligarchais.
“Posakis „vox populi, vox dei“ (tautos balsas – D-vo balsas) nurodo, kad demokratijos sąlygomis pats demosas veikia, kaip sau pakankamas dievas” - posakis gal ir nurodo, bet jis nėra magiškas užkeikimas, kuris paverstų ubago utopiją tikrove, nes dem[os]u Antikoje laikyta tik vergvaldžių mažuma, bet ne beteisių vergų dauguma, panašiai kaip ir bajorai absoliutizmo laikais. Tačiau viena yra gerai: krikščionys bernardinai parodė savo “krikščionišką” veidą, leidę pasakyti tiesą, jog dabarties “krikščionims” D-vo nereikia, jie nori būti patys sau dievai (über alles, ne tų baisių fundamentalistų AL AKBAR! Koks dar D-vas!), plg.:
Bet žaltys tarė moteriai: „Jūs tikrai nemirsite! Ne! D-vas [EL-HĪM] gerai žino, kad atsivers jums akys, kai tik jo užvalgysite, ir jūs būsite kaip dievai [elohīm] kurie žino, kas gera ir kas pikta“ Pr 3:4-5.


Rekomenduojame

Povilas Gylys. Kas Jums, profesoriau Janeliūnai?

Kun. Grégoire Celier FSSPX. Imigracija – principai, teisės, praktika (III)

Algimantas Rusteika. Metodiniai patarimai. Subalansuota LRT indrėms ritutėms, bet tinka ir ... žmonoms

Geroji Naujiena: Kad vaikščiotume Viešpaties šviesoje!

Regina Terleckienė. Sukilėlio likimas. Iš carinių baudėjų nagų ištrūkęs sukilėlis

Tomas Baranauskas. Vienas faktas yra neabejotinas

Nuo bačkos. Europarlamantarė Aušra Maldeikienė: konservatoriai man verti pagarbos, nes ...

Vygantas Malinauskas. Griūna dar vienas propagandos stereotipas

Kamilė Šeraitė. Kas vagia Lietuvos istoriją?

Povilas Gylys. Kodėl vieni skandalai eksponuojami, o kiti pridengiami?

Ramūnas Aušrotas. Lyčių lygybės prievaizdų užmačios

Leonas Merkevičius. „Perversmininkų“ bylos naujienos

Tautos forumo rezoliucija dėl LRT laidos „Spalvos. Gėjai tėčiai“

Valdas Vasiliauskas. „Mūsiškių“ premjera: nei bravo, nei švilpimo. Nieko

Vygintas Gontis Statistikos departamentui: kaip susidaro tie 0,6% BVP, kuriuos neva skiriame mokslui ir studijoms? Ir kodėl jų niekas daugiau nemato?

Liudvikas Jakimavičius. Ir pasklido kvapas

Rasa Čepaitienė. Baubinimas

Vokietija įveda sienų kontrolę: Europos be sienų svajonė žlugo negrįžtamai?

Vytautas Radžvilas. Ne rinkiminio turgaus prekeivių, bet kovojanti partija!

Advokatas Jonas Ivoška. Ar Lietuva yra teisinė valstybė? (II dalis)

Pirmą kartą paskelbtas žydų žudikų Paneriuose sąrašas

Jie labai myli kultūrą

Algimantas Rusteika. Kodėl aš negaliu jos pamiršti?

Vytautas Sinica. Drakoniška? Absoliučiai. Proporcinga? Ne. Ar tai atgrasytų nuo atitinkamų pažeidimų ateityje? Neabejoju

Kun. Grégoire Celier FSSPX. Imigracija – principai, teisės, praktika (II)

Advokatas Jonas Ivoška. Ar Lietuva tebėra yra teisinė valstybė?

Geroji Naujiena: Mūsų Viešpats Jėzus Kristus – Visatos Valdovas

Kodėl signatarui sopa širdį dėl Lietuvos?

Liudvikas Jakimavičius. Kultūrininkai ar „kultūrininkai“?

Rolandas Kačinskas. Susipažinkime: Graikijos garbės pilietis Zygmantas Mineika – sukilėlis, kuriam motina antrąkart padovanojo gyvenimą

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.