Dienos aktualija, Geroji Naujiena

Sigitas Tamkevičius. Kovo 11-osios trisdešimtmetis

Tiesos.lt redakcija   2020 m. kovo 11 d. 23:54

23     

    

Sigitas Tamkevičius. Kovo 11-osios trisdešimtmetis

Dvi datos – Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji – mums, lietuviams, nepaprastai yra brangios. Kovo 11-oji mums buvo tiesiog Dievo dovana. Aižėjant ir byrant Sovietų sąjungos pamatams, atsirado galimybė atkurti Nepriklausomybę. Be jokios abejonės, nebūtume atkūrę Nepriklausomybės, jei ji nebūtų buvusi sukurta Vasario 16-ąją. 1918 metais pasisekė mums paskelbti Lietuvos nepriklausomybę, nes bolševikai, įvykdę Rusijoje valdžios perversmą, nespėjo sutvirtėti ir išlaikyti mus po savo raudonu sparnu. Panašiai prieš 30 metų subyrėjo Sovietų sąjunga ir vėl mums atsirado galimybė išeiti į laisvės kelią.

Dvi istorijos pamokos kalba vieną ir tą patį: pačios didžiausios šio pasaulio galybės yra pasmerktos žlugimui, jeigu jos nepaiso Dievo kelio. O tas kelias labai aiškus – tai Dekalogo kelias, kuris reikalauja ne engti silpną žmogų ar silpną tautą, ne atimti jos laisvę, bet gerbti jos teises, iš kurių teisė į laisvę yra esminė.

Paskelbiant Kovo 11-osios aktą apie atkuriamą Lietuvos Respubliką, buvo žengtas drąsus, labai reikalingas, bet tik pirmasis žingsnis. Jau trisdešimt metų statome laisvą Lietuvą; daug kur džiaugiamės šia statyba, bet ne mažiau ir liūdime, kai matome mirštančią Lietuvą. Per trisdešimt metų netekome beveik milijono lietuvių. Mokyklos ir universitetai tuštėja, nes jauni tėvai mąsto apie karjerą, o vaikus ne kartą laiko kliūtimi.

Kovo 11-osios kelias – tai izraelitų išėjimo iš Egipto kelias. Tuo Egiptu mums buvo Sovietų Sąjunga. Kaip anuomet Mozei reikėjo ilgai derėtis su faraonu, kad šis išleistų izraelitus į dykumą pagarbinti savo Dievą, taip ir mums reikėjo derėtis, kad norėdami palikti Sovietų Sąjungą, norime tik vieno – būti laisvi ir nepriklausomi. Mums siūlė Kovo 11-osios akto moratoriumą; sakė: „Sustokite, neskubėkite, bus paruoštas įstatymas ir tuomet galėsite teisiškai atsiskirti“. Kai neklausėme, mums grasino: „Niekur jūs neišeisite!“. Reikėjo išgyventi net blokados sąlygomis, kai trūko pačių būtiniausių dalykų.

Išėjimo knygoje skaitome, kaip kepinant saulei ir gūdžioje tamsoje izraelitai per dykumą ėjo į laisvę, o Dievas rodė jiems kelią: „Dienos metu Viešpats, rodydamas kelią, ėjo pirma jų debesies stulpe, o naktį ėjo ugnies stulpe, duodamas šviesos, kad jie galėtų keliauti dieną ir naktį“ (Iš 13,21). Eidami į laisvę Izraelitai gavo Konstituciją – Dekalogą. Pirmoji ir svarbiausioji šios Konstitucijos nuoroda skelbė: „Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų. Neturėsi kitų dievų, tiktai mane“ (Iš 20, 2–3).

Po trisdešimt kelionės metų mes ieškome priežasčių, kodėl mums ne visuomet sekasi tapti laisvais ir laimingais. Neieškokime kaltųjų toli, nes jie yra čia pat, galbūt, tokie esame mes patys. Klauskime savęs kiek ištikimai laikėmės svarbiausio laisvėn žengiančių žmonių įsakymo: „Neturėsi kitų dievų, tik mane vieną“. Ar neprisigaminome stabų! Pinigų ir sekso kultas, alkoholis ir narkotikai, susipriešinimas ir vieni kitų niekinimas. Ir visa tai daroma keliaujant į laisvę.

Eidami į laisvę, mes darome tas pačias klaidas, kurias darė ir izraelitai. Kelionė į laisvę jiems buvo sunki, todėl vis prisimindavo Egipto mėsą ir svogūnus, vis murmėdavo, kodėl Mozė išvedė juos į dykumą, kur visko trūksta. Deja, pasiekti Pažadėtąją žemę su vergo dvasia nebuvo leista ne tik izraelitams, bet neleista ir mums, lietuviams. Per keturiasdešimt metų išmirė ir buvo užkasti dykumoje visi stabų garbintojai ir maištininkai, norėję laisvę iškeisti į mėsą ir svogūnus.

Einant į laisvę, reikia, kad priekyje eitų Dievas ir rodytų kelią. Visos nesėkmės laisvės kelyje atsitinka todėl, kad žmonės vis bando susikurti savas „konstitucijas“, nes Dekalogo rodomas kelias jiems rodosi per sunkus ir pasenęs. Noras išsivaduoti iš Dekalogo – tai noras eiti į laisvę be Dievo.

Šiandien, Kovo 11-ąją padėkokime Dievui už mūsų išvedimą į laisvės kelią, bet drauge ir atsiprašykime už visus žingsnius, kai užmiršdavome Dievo žodį ir Dievo kelią, ir ėjome savo susikurtais keliais, kai ne kartą vietoje meilės įstatymo vadovavomės egoizmu ir mylėjome tik save pačius. Laimingi būsime tik tuomet, kai šalia savęs matysime ir kitus laimingus žmones ir jiems linkėsime laimės ne mažiau nei sau patiems.

Viešpatie, tegu tavo žodis šviečia mums, kaip tas ugnies stulpas, kuris švietė ir rodė izraelitams kelią į laisvę.

Kardinolas Sigitas Tamkevičius

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Evangelijos komentaras       2020-03-14 5:54

Komentaro autorius – kun. Robertas Urbonavičius

Pateikiamame palyginime apie sūnų palaidūną regime du netikusius vaikus, į kurių užgaidas tėvas atsako gailestingumu. Vienas yra savanaudis ir plevėsa – pasiėmęs iš tėvo palikimo dalį ir praūžęs jį, tėvą prisimena tik dėl duonos ir pastogės, o šis jį apkabina ir iškelia vaišes. Kitas niekur nekelia kojos iš tėvo namų, tačiau yra pilnas pykčio ir nuoskaudų – tėvas guodžia ir jį.

Jokia homilija ar teologinis traktatas neįstengs atskleisti šio Dievo slėpinio. Mes visada norėsime arba susiaurinti gailestingumą, arba jį išplėsti – tačiau nei vienas, nei kitas būdas nėra teisingas. Apaštalas Paulius teisingiausiai įžvelgė Dievo veikimo logiką: „Kristus Jėzus atėjo į pasaulį gelbėti nusidėjėlių, kurių pirmasis esu aš.“ Manęs buvo pasigailėta – šis nuostabos šūksnis turėtų lydėti mano gyvenimą. Nesvarbu, kiek ir kaip buvau nuklydęs – bet Jo Gailestingumas mane stiprina ir gydo. Nesu geresnis už kitus, tik Gailestingosios Dievo Meilės dėka esu, kas esu, juk nėra pagrindo girtis bei didžiuotis nė vienam, nes, kaip apaštalas Paulius sako, kas tarias stovintis, težiūri, kad nenupultų.

Viešpats yra kaip toji moteris iš palyginimo, kuri tol nenurimsta, kolei nesuieško pamesto pinigo. Dievui nė vienas nėra pražuvęs ar nurašytas, Jis visuomet pasirengęs mus atrasti ir išgelbėti iš bet kurios situacijos.

„Ir ką aš su tuo darau?“ – toks klausimas turėtų kilti po šito suvokimo. Gailestingumas išliejamas tam, kad nusidėjėlis keistųsi, o ne liktų nusidėjėliu. Paklydusi avis parnešama į aptvarą, dingusi drachma surandama, sūnūs priima tėvo gailestingumą – visada yra nauja situacija.

Jeigu niekas nesikeičia, jei mano gyvenimas lieka toks pat – aš į Dievą žiūriu nerimtai. Tiksliau sakant, save laikau dievu, kuris žino, kas jam yra geriausia. Šventajame Rašte yra ir kitų Dievo žodžių: „Mėginome Babiloną gydyti, bet jis nepagydomas.“ Tegul mums nebūna taikomi šie žodžiai…
Bernardinai.lt

Mąstymas       2020-03-14 5:52

Prašyti gilaus ir jaudinančio Tėvo gailestingumo patyrimo ir gyvenimo pasikeitimo troškimo

Žvelgsiu į nusidėjėlius ir muitininkus, kurie ateina pas Jėzų Jo klausytis. Atsistosiu tarp jų ir kartu klausysiuos.

*

Jėzus savo gerumu traukia visus. Visus myli vienodai. Pagalvosiu apie save ir apie tai, kaip Jėzus laukia manęs, kaip myli mane ir nori būti su manimi.

*

Atkreipsiu dėmesį į Rašto aiškintojų laikyseną. Jie pilni priekaištų ir pasipiktinimo Jėzumi, kadangi jis susitinka bei bendrauja su nusidėjėliais.  Jie nesugeba klausytis, nes yra kupini puikybės. Baimė pripažinti savo nuodėmes ir silpnumus padaro juos nejautrius Jėzaus artumui.

*

Ar savo susitikimuose su Jėzumi esu tiesus, teisingas ir atviras? Ar gebu kalbėtis su Juo apie savo nuodėmingumą? Ar giliai įsileidžiu į save Jėzų?

*

Jėzus daug kartų pabrėžia Tėvo linksmybę ir džiaugsmą kiekvienu surastu nusidėjėliu. Koks yra mano įsivaizduojamas Dievo veidas, kada ateinu pas Jį su savo nuodėmėmis, pvz., Atgailos sakramente? Ar sugebu įsivaizduoti Dievą, besidžiaugiantį tiek kartų, kiek Jis gali laikyti mane savo glėbyje?

*

Karštai prašysiu gilaus Dievo džiaugsmo išgyvenimo. Jis ima mane į savo glėbį ir džiaugsmingai iškelia puotą bei švenčia, kada Jam išpažįstu savo kaltes ir atiduodu savo silpnumus. Kartosiu: „Dėkoju Tau, Tėve, už Tavo ištikimą ir kantrią meilę.“
Kasdienapmastau

II Gavėnios šetadienio Evangelija       2020-03-14 5:51

(Lk 15, 18)

  Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: „Tėve, nusidėjau dangui ir tau“.

Evangelija (Lk 15, 1–3. 11–32)

  Pas Jėzų rinkdavosi visokie muitininkai ir nusidėjėliai jo žodžių pasiklausyti. O fariziejai ir Rašto aiškintojai murmėdavo, sakydami: „Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo“.
  Tuomet Jėzus pasakė jiems palyginimą.
  „Vienas žmogus turėjo du sūnus. Kartą jaunesnysis tarė tėvui: ‘Tėve, atiduok man priklausančią palikimo dalį’. Tėvas padalijo sūnums turtą. Netrukus jaunėlis, susiėmęs savo dalį, iškeliavo į tolimą šalį. Ten, palaidai gyvendamas, išeikvojo savo lobį.
  Kai viską išleido, toje šalyje kilo baisus badas, ir jis pradėjo stokoti. Tada nuėjo pas vieną šalies gyventoją ir stojo jam tarnauti. Tasai jį nusiuntė į laukus kiaulių ganyti. Jis geidė prikimšti pilvą bent ankščių jovalo, kurį ėdė kiaulės, tačiau nė to jam neduodavo.
  Tada susimąstė ir tarė: ‘Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš čia mirštu iš bado! Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: ‘Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!’‘. Jis pasiryžo ir iškeliavo pas tėvą.
  Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo. O sūnus prabilo: ‘Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi’...
  Bet tėvas įsakė tarnams: „Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite ant piršto žiedą, apaukite kojas! Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės! Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir vėl atsirado’. Ir jie pradėjo linksmintis.
  Tuo metu vyresnysis sūnus buvo laukuose. Eidamas namo ir prisiartinęs prie sodybos, jis išgirdo muziką ir šokius. Jis pasišaukė tarną ir paklausė, kas čia dedasi. Tas jam atsakė: ‘Sugrįžo tavo brolis, tai tėvas liepė papjauti nupenėtą veršį, kad sulaukė jo sveiko’. Tada šis supyko ir nenorėjo eiti namo. Tėvas išėjęs pradėjo vadinti jį vidun. O jis atkirto tėvui: ‘Štai jau kiek metų tau tarnauju ir niekad tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nesi davęs nė ožiuko pasilinksminti su draugais. Bet vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus, prarijęs tavąjį turtą su kekšėmis, tu bematant jam papjovei peniukšlį’.
  Tėvas atsakė: ‘Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas yra mano, yra ir tavo. Bet reikėjo puotauti ir linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir vėl atsirado!’“.
Katalikai.lt

II Gavėnios šetadienio Dievo Žodžio       2020-03-14 5:50

Psalmė (Ps 102, 1–4. 9–12)

P. – Viešpats – švelnus, maloningas.

  Tegu mano siela Viešpatį šlovina,
  ir visa, kas yra manyje, tegarbina jo šventąjį vardą!
  Lai mano siela Viešpatį šlovina,
  lai neužmiršta, kiek jis man gero padarė. – P.

  Jis man kaltes dovanoja,
  gydo mano silpnybes.
  Nuo pražūties gelbsti mano gyvybę,
  gaili manęs ir puošia mane savo malone. – P.

  Ne visą laiką jis baras,
  neamžinai jis įširdęs.
  Ne pagal mūsų kaltybes mums moka,
  nebaudžia mūsų, kiek verti esam. – P.

  Kaip nepasiekiamai aukštas dangus viršum žemės,
  taip yra didis jo gailestingumas tiems, kurie jo šventai bijo.
  Kaip nuo Rytų tolimi Vakarai,
  taip toli kaltes mūsų nusviedžia. – P.

II Gavėnios šetadienio Dievo Žodžio       2020-03-14 5:50

Skaitinys (Mch 7, 14–15. 18–20)

  Viešpatie, savo lazda ganyk savo tautą – avis nuosavąsias, gyvenančias vienas dykynėj, derlingos šalies vidury! Te vėl jos ganysis Bašane ir Gileade kaip kadaise. Kaip dienomis, kada tu vedei iš Egipto, leisk išvysti tavo stebuklų!
  Kas, jei ne tu, yra Dievas, kuris kaltę atleidžia ir nusižengimą dovanoja likučiams tautos, kuri jo paveldėta? Ne visą gi laiką teesti supykęs: jis mėgsta parodyti gailestingumą.
  Ir vėl jis mūsų pasigailės, užmynios mūsų kaltybę. Visas mūsų nuodėmes jūros gelmėsna sumesi. Parodysi ištikimybę Jokūbui ir gailestingumą Abraomui, kaip tiems mūsų protėviams esi prisiekęs kadaise.

Taip, taip       2020-03-13 20:12

Kardinolas Sigitas Tamkevičius primena, kad “Deja, pasiekti Pažadėtąją žemę su vergo dvasia nebuvo leista ne tik izraelitams, bet neleista ir mums, lietuviams. Per keturiasdešimt metų išmirė ir buvo užkasti dykumoje visi stabų garbintojai ir maištininkai, norėję laisvę iškeisti į mėsą ir svogūnus.
Einant į laisvę, reikia, kad priekyje eitų Dievas ir rodytų kelią. Visos nesėkmės laisvės kelyje atsitinka todėl, kad žmonės vis bando susikurti savas „konstitucijas“, nes Dekalogo rodomas kelias jiems rodosi per sunkus ir pasenęs. Noras išsivaduoti iš Dekalogo – tai noras eiti į laisvę be Dievo.”

Copy       2020-03-13 17:46

...“tas ugnies stulpas rodė izraelitams kelią į laisvą Lietuvą”. Ten jie
rado rojų ir tris milijonus patiklių vergų. Jie klusniai vykdo visus izraelitų paliepimus.

Matyt,       2020-03-13 10:48

“Tarnai nesugebėjo pasinaudoti jiems duotu meilės laiku. Nepaisė ir neįvertino kiekvieno vynuogyno Savininko gesto. Neįvertintas meilės laikas pasikeitė jiems į netekties laiką. ” Tuo viskas ir pasakyta.

Nusivylęs katalikas       2020-03-13 10:41

1. Žiūriu copy-pastintojas įlindo ir čia.
2. Nepamirškime, kad iš Egipto išeinantiems žydams buvo surengtas žmoniškumo egzaminas - tepliojant duris avies krauju - kam tu leisi gyventi, ir ką pasiųsi į mirtį.

Geras klausimas:       2020-03-13 9:19

” Ar nepastebiu savyje tendencijų būti nepriklausomam nuo Dievo? Kokios yra to pasekmės?” To pasekmės matosi visame pasaulyje. Atstumtas Dievas per prievarta nesibrauna, o be Jo nusiritome ir ritamės į prarają. Ką turime? Turime Homorą ir Gomorą, t.y. beribį ištvirkavimą, vartojimą, priklausomybes,  nusivylimą, nepažabojamą godumą, neapykantą visiems, net pačiam sau, galiausiai baimę, kuri ypač ryškiai matosi dabar. Šio pasaulio kunigaikštis šėtonas triumfuoja, tai jis visų šių blogybių šeimininkas. Gerai pasakyta - tuščia vieta nebūną, tad Dievo vietą mūsuose, užėmė jis ir sėdi, kaip visiškai teisėtas valdovas. Pabandykite jį pajudinti, pamatysite ką jis jums pasakys - tai aššššššššššššššššššš. Ar nejaučiame to savyje?

Mąstymas       2020-03-13 5:56

Prašyti jautrios kiekvienai Dievo dovanai širdies ir atsivertimo iš puikybės

Įsivaizduosiu Jėzų, kuris ateina pas mane ir sako: „Paklausyk palyginimo“. Tai yra pasakojimas man apie mane. Paprašysiu Jėzaus, kad duotų man atvirą širdį kiekvienam Jo žodžiui.

*

Mano gyvenimas yra kaip vynuogynas. Dievas pats iš meilės man jį užveisė ir „išnuomojo“. Ar jaučiuosi Dievo apdovanotas? Ar džiaugiuosi savo gyvenimu? Už ką labiausiai dėkoju?

*

Jėzus pasakoja apie žmones, kurie elgiasi taip, lyg vynuogynas būtų jų nuosavybė. Tai juos atveda į sunkią nuodėmę prieš Savininką. Kokius jausmus sukelia manyje tų žmonių elgesys?

*

Karštai prašysiu Jėzaus širdies suvokimo, kad viską turiu iš Jo ir kad viskas Jam priklauso. Ar nepastebiu savyje tendencijų būti nepriklausomam nuo Dievo? Kokios yra to pasekmės?

*

Atkreipsiu dėmesį į jaudinantį vynuogyno Savininko elgesį. Į  tarnų prievartą jis atsako meile. Duoda jiems laiko pasitaisymui ir atsivertimui. Karštai prašysiu, kad gerai išnaudočiau Gavėnios laiką.

*

Tarnai nesugebėjo pasinaudoti jiems duotu meilės laiku. Nepaisė ir neįvertino kiekvieno vynuogyno Savininko gesto. Neįvertintas meilės laikas pasikeitė jiems į netekties laiką.

*

Ar aš neatstumiu, ar vertinu Jėzaus meilę? Ar suprantu, kad Jėzus pasakojime kalba apie mane? Kokia reakcija kyla manyje?

Išlaikysiu širdyje maldą:

„Jėzau, neleisk, kad aš Tave nuvilčiau“.
Kasdienapmastau.lt

Evangelijos komentaras       2020-03-13 5:55

Komentaro autorius – kun. Robertas Urbonavičius

Privati nuosavybė – turbūt viena iš pagrindinių žmogaus teisių, kad jis šiame pasaulyje jaustųsi oriai. Dėl šios teisės sutinka ir humanistinė filosofija ir socialinis Bažnyčios mokymas. Tačiau vienu atveju ši teisė yra kenksminga – tai noras privatizuoti Išganymą ir visa, kas su tuo susieta. Juk būtų gerai įsigyti sklypelį Dangaus karalystėje ar bent nusipirkti kambarį Rojaus apartamentuose? Žinoti, kad esame saugūs ir išganyti DABAR, nes turime dangiškų akcijų.

Tikriausiai taip manė aukštieji kunigai bei tautos seniūnai, kuriems Viešpats pateikia palyginimą apie godžius vynuogyno nuomininkus, kurių žiaurumas auga proporcingai dieviškajai kantrybei. Šis niūrus palyginimas atspindi dar niūresnę realybę: Visagalis Dievas siunčia pranašus, tačiau Jo tauta neklauso jų perspėjančio žodžio ir atmeta juos. Vynuogyno šeimininko sūnaus nužudymas – tai nuoroda į tai, kas laukia paties Išganytojo. Viešpats perspėja savo klausytojus, kad jie užmiršo, kad tėra vynuogyno nuomininkai, ir panoro tapti šeimininkais, – tai reiškia, kad patikėjo, jog Išganymas jau priklauso jiems, nes jie turi viską, ko reikia Išganymui, tad stengtis nebeverta. Stengtis reikia kitiems, kuriems vynuogynas nepriklauso. Viešpats perspėjo: „Dievo karalystė bus iš jūsų atimta ir atiduota tautai, kuri duos vaisių.“

Šis Viešpaties perspėjimas yra skirtas ne vien to meto klausytojams. Jis skirtas visiems mums – naujajam Viešpaties Izraeliui. Suskamba anos savaitės Evangelijos pamoka: kol esame čia, nė vienas neturime rezervuoto bilieto į Dangų. Nė vienas negalime pasakyti: man viskas gerai, galiu atsipalaiduoti. Išganymas nėra daiktas, kurį vienąsyk įsigijai ir turi amžinai. Ne, išganymas – tai kelionė paskui tą, kuris išgano – Viešpatį Jėzų. Visada yra rizika pamesti Jį iš akių, pasukti klaidingu keliu, įpulti į pragaištingą vilkduobę. „Darbuokitės savo išganymui su baime ir drebėdami“, – pataria apaštalas Paulius, kad „kas tariasi stovįs, težiūri, kad nepultų“
Bernardinai.lt

II Gavėnios penktadienio Evangelija       2020-03-13 5:53

(plg. Jn 3, 16)

  Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo vienatinį Sūnų. Kiekvienas, kuris jį tiki, turi amžinąjį gyvenimą.

Evangelija (Mt 21, 33–43. 45–46)

  Jėzus bylojo aukštiesiems kunigams ir tautos seniūnams:
  „Pasiklausykite kito palyginimo. Buvo šeimininkas, kuris įveisė vynuogyną, aptvėrė jį, įrengė spaustuvą, pastatė bokštą, išnuomojo vynininkams ir iškeliavo į svetimą šalį.
  Atėjus vaisių metui, jis atsiuntė tarnus pas vynininkus atsiimti savosios vaisių dalies. Bet vynininkai, nutvėrę jo tarnus, vieną primušė, kitą nužudė, o trečią užmušė akmenimis. Jis vėl siuntė tarnų, daugiau negu pirmųjų. Bet vynininkai ir su šiais pasielgė, kaip su anais. Galop jis išsiuntė pas juos savo sūnų, manydamas: ‘Jie drovėsis mano sūnaus’.
  Tačiau vynininkai, išvydę sūnų, ėmė kalbėtis: ‘Tai įpėdinis! Eime, užmuškime jį ir turėsime palikimą’. Nutvėrę jie išmetė jį iš vynuogyno ir užmušė. Tad ką gi atvykęs vynuogyno šeimininkas padarys su tais vynininkais?“
  Jie atsakė: „Jis žiauriai nužudys piktadarius ir išnuomos vynuogyną kitiems vynininkams, kurie, atėjus metui, atiduos vaisių“. Tuomet Jėzus tarė: „Ar neskaitėte, kas parašyta Raštuose:
  ‘Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu. Tai Viešpaties padaryta ir nuostabu mūsų akyse’.
  Todėl sakau jums: Dievo karalystė bus iš jūsų atimta ir atiduota tautai, kuri duos vaisių“.
  Išgirdę palyginimus, vyresnieji kunigai ir fariziejai suprato, kad Jėzus kalba apie juos. Jie stengėsi jį suimti, tačiau bijojo liaudies, nes ji laikė Jėzų pranašu.
Katalikai.lt

II Gavėnios penktadienio Dievo Žodžio       2020-03-13 5:53

Psalmė  (Ps 104, 16–21)

P. – Atsiminkite Viešpaties nuostabius darbus.

  Jis anai žemei badą užleido,
  duonos išteklius sunaikino.
  Siuntė tada tokį vyrą –
  vergijon parduotą. – P.

  Ir buvo jam kojos apkaltos,
  grandis užnerta jam ant kaklo,
  kol pranašystė, jo pasakyta, įvyko,
  kol išteisino jį Viešpaties žodis. – P.

  Liepė paleist jį karalius,
  valdovas tautų jį liepė išlaisvint.
  Ūkvaizdžiu savo namų jį padarė,
  prievaizdu visų savo turtų. – P.

II Gavėnios penktadienio Dievo Žodžio       2020-03-13 5:52

Skaitinys (Pr 37, 3–4. 12–13a. 17b–28)

  Iš savo sūnų Izraelis labiausiai mylėjo Juozapą, nes tas buvo gimęs, jam esant senyvam. Todėl jam pasiūdino puošnų drabužį.
  Jo broliai, pamatę, jog tėvas jį myli labiau už kitus savo sūnus, pradėjo nekęsti jo ir nebegalėjo geresnio jam žodžio pratarti.
  Kartą, jo broliams išvykus ganyti tėvo avių prie Sichemo, Izraelis Juozapui tarė: „Tavo broliai gano avis prie Sichemo. Eik šen, aš noriu tave pas juos nusiųsti!“ Tasai atsakė: „Aš pasirengęs“. Išėjęs paskui brolius, Juozapas rado juos Dotane.
  Tie jį pamatė iš tolo. Bet kol šis prie jų dar nebuvo priėjęs, jie svarstė pasiūlymą jį nužudyti. Jie taip tarp savęs kalbėjo: „Antai ir sapnuotojas ateina. Tad imkime, užmuškime jį ir įmeskime kur nors į šulinį! Paskui pasakykime, kad jį laukinis žvėris sudraskė. Tada pamatysime, kas iš jo sapnų išeis“.
  Tatai išgirdęs, Rubenas panoro išgelbėti Juozapą iš brolių rankų. Jis tarė: „Nereikia mums žmogžudystės!“ Rubenas jiems tęsė: „Tiktai nepraliekite kraujo! Įmeskite jį čia, stepėje, į šulinį, o rankos prieš jį nekelkite!“ Mat, jis norėjo išgelbėti Juozapą iš brolių rankų ir sugrąžinti tėvui.
  Priėjus Juozapui prie brolių, šie jam nuplėšė drabužius, tą puošnųjį rūbą, kurį jis vilkėjo, sugriebė jį ir įstūmė į tuščią, išsekusį šulinį. Paskui jie susėdo užkąsti.
  Pakėlę akis, jie pamatė tiesiai betraukiantį izmaelitų karavaną iš Gileado. Jų kupranugariai buvo apkrauti tragantu, balzamu ir mira. Jie vyko Egiptan. Judas broliams pasiūlė: „Kokia mums nauda bus iš to, jei mes savo brolį užmuštume ir jo kraują nuslėptume? Verčiau jį parduokime izmaelitams. O rankos prieš jį nepakelkime: vis dėlto jis mūsų brolis, mes gi visi vieno kraujo!“ Jo broliai sutiko.
  Midianitų pirkliams pražygiuojant, jie ištraukė Juozapą iš šulinio ir pardavė izmaelitams už dvidešimt sidabrinių. Tie nugabeno Juozapą į Egiptą.

Valdžiažmogių vagių kasdieninė malda:       2020-03-12 21:15

“sveika,grybauskaite,melagysčių pilnoji, kubilius su tavimi, tu pagirta
tarp melagių ir pagirtas tavo stogas landsbergis.”

Deivis        2020-03-12 20:59

Biblija yra pilna žydiškų nesąmonių.

Jan       2020-03-12 17:36

Tik akli nepastebi sąsajų su izraelitų kelione Dievop. Dievas kantriai mus veda link pažadėtosios žemės. Paliko mums senolius AISČIUS, jų buvusią išmintį, toleranciją, mokėjimą išmintingai valdyti kitataučius. Kitų šalių istorija šitai taip pat primena. Ne be reikalo atvykęs popiežius Pranciškus ragino atsisukti į savo šaknis.

>> Deiviui       2020-03-12 16:41

Net jeigu tai buvo ne izraelitų išėjimas iš Egipto, o IV-sios rasės išėjimas iš skęstančios Atlantidos - vis tiek taip kalbėti su garbingu žmogumi yra nemandagu. Tu irgi ne viską šiame pasaulyje žinai.

istorijos patvirtinta teisybė       2020-03-12 15:38

Amerikonai ant dolerio parašė: Mes pasitikim Dievu
ruskeliai-komunistai buvo aršūs ateistai
———
kas dabar prisimena tą TSRS - nebent tokie patys ateistai, vagys, pedofilai, kgbistai

Deivis        2020-03-12 15:05

Ir vėl melas Tamkevičiau. Tu esi melagis ir vagis. Tiesos vagis. Ir ta biblija melo knyga. Nei vienas Egipto faraonas jūroje nepaskendo kaip aiškina ta tavo žydiška biblija. Ar komuniagos ar krikščionybė, tai tas pats velnias.

taip       2020-03-12 14:57

Sirdingai ir aiskiai parasyta.

Labai ačiū Kardinolui Sigitui Tamkevičiui,       2020-03-12 11:31

už labai prasmingas įžvalgas.  Man taip pat, izraelitų kelionė Dievop yra lyg žemėlapis su nuorodomis kas buvo, kaip yra ir kas bus, tik reikia visa tai matyti vidine akimi, t.y. širdimi. Taip, tai Dievo palikti ženklai, kai izraelitų tautai Dievas vadovavo tiesiogiai.
  Manau, kad Dievas mus ruošia, kad mes visiškai atsisuktume į Jį ir, kad Jis galėtų mums jau dabar vadovauti tiesiogiai. Taip tai jau yra įmanoma, tai mistinė patirtis, bet ji jau veikia.


Rekomenduojame

Vygantas Malinauskas. Pliažas ir liberalioji laisvė

Panaikinus abortą draudusį įstatymą pernai Airijoje atlikti 6 666 abortai

Kun. Nerijus Pipiras. Gyva tauta, kol atmintis gyva

Romualdas Žekas. Ar gali kvailiai turėti valstybę?

Laurynas Kasčiūnas. Raštas prieš J.Lukšą-Daumantą tėra istorijos neišmanymas ir klaida?

Vytautas Sinica. „Lietuvos žydų bendruomenė daro viską, kad būtų verta ir teisinga paskelbti ją antivalstybine organizacija“

Rasa Čepaitienė. Mindaugo kodas

Vidmantas Valiušaitis. „Blondinas su peruku“ į J.Lukšą nepanašus nė iš tolo. O štai į Hamanną – labai panašus

Algimantas Rusteika. Apie gerus ir paklusnumą

Per atvirai. Faina Kukliansky ir rabinas Andrew Baker: „Manome, kad Seimui nederėjo skelbti 2021-ųjų Juozo Lukšos-Daumanto metais“

Lietuvos teismai nusprendė: Darbo partija atgaus neišmokėtą dotaciją – 1,8 mln. eurų, arba Kam ir vėl prireikė Darbo partijos?

Geroji Naujiena: mes nesame skolingi kūnui

Įbauginti prezidentai. Vytautas Matulevičius prakalbino Valdo Adamkaus vyriausiąjį patarėją Darių Kuolį

Andrius Švarplys. Kam – anarchija, o kam – „meilės vasara“

Liudvikas Jakimavičius. Šimašiaus pliažas

Justas Stankevičius. Kaip pasikeitė Vokietijos viešasis saugumas nuo pabėgėlių krizės pradžios?

Ir undinėlė rasistė...

Nida Vasiliauskaitė. Apie institucinį rasizmą

Neringa Venckienė. Neatsakyta iki šiol

Liudvikas Jakimavičius. „Vyčiui pliaže – ne vieta“

Kviečiame į kasmetinę Lietuvos laisvės kovotojų atminimo šventę: susitinkame liepos 4 d. Mūšios Didžiosios Kovos apygardos partizanų parke

Robertas Grigas. Aleksandr Galič apie (pra)tylėjimo kainą

Algimantas Rusteika. Apie ką giedosime liepos 6-ąją: apie Lietuvą ar apie vienybę su žmonija?

Rasa Baločkaitė. Kraupusis Merkinės stadionas

Andrius Švarplys. R.Šimašiaus ir Co akcijos matmuo – amputuoti istoriją, atmintį, kančios sakralumą

Per 20 organizacijų reikalauja Prezidento dėmesio istorijos politikai

Vilius Kavaliauskas. Lukiškės: Ką nutyli Vilniaus meras?

Ramūnas Aušrotas. Išlaikyti LRT gyventojams kainuoja triskart brangiau nei Vyriausybę

Nida Vasiliauskaitė. Mokslas yra dalykas didis

Vytautas Radžvilas. Kūjo ir pjautuvo šešėlis virš šeimos (II)

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.