A PHP Error was encountered

Severity: Notice

Message: Undefined property: Channel_images_model::$LOCS

Filename: models/channel_images_model.php

Line Number: 446

A PHP Error was encountered

Severity: Warning

Message: Cannot modify header information - headers already sent by (output started at /home/tiesosor/public_html/system/codeigniter/system/core/Exceptions.php:170)

Filename: libraries/Functions.php

Line Number: 806

A PHP Error was encountered

Severity: Warning

Message: Cannot modify header information - headers already sent by (output started at /home/tiesosor/public_html/system/codeigniter/system/core/Exceptions.php:170)

Filename: core/Common.php

Line Number: 409

Savaitės kaleidoskopas | Tiesos.lt

🌄Savaitės kaleidoskopas

Irena Vasinauskaitė   2013 m. gegužės 20 d. 21:55

0     

    

Savaitės kaleidoskopas

Trečiadienis: „Imkit mane ir skaitykit…“

Šiauliuose pristatyta 458 Lietuvos kultūros fondo leidyklos „Saulės delta“ (leidybos vadovė Jadvyga Kauneckienė) išleista knyga „Šiaulių krašto medicinos istorija“ (2dalis). Pirmoji dalis dienos šviesą išvydo 2006 metais, kai autorius, Šiaulių miesto Garbės pilietis, buvęs Šiaulių ligoninės vyriausiasis gydytojas Kazimieras Knizikevičius dar gyveno tarp mūsų. Antrąją istorijos dalį kruopščiai rengęs medikas sukaupė kelis maišus svarbios, didelę išliekamąją vertę turinčios informacijos…

Po jo mirties dukterys rašytinį tėvo palikimą patikėjo „Saulės deltai“. Darbšti entuziastų grupė: buvusi autoriaus kolegė, Šiaulių miesto garbės pilietė Jūra Nijolė Viktorija Daulenskienė, knygos redaktorė Regina Petkevičienė, buvęs farmacininkas Liudvikas Rulinskas, maketuotoja Audronė Vėbrienė, dailininkė Gražina Šimoliūnienė – susistemino K.Knizikevičiaus informaciją, kartais užrašytą nelabai įskaitomu mediko braižu ant mažutyčių lapelių. Ir – šventė! – pasaulį išvydo „Šiaulių krašto medicinos istorija“, papildyta Kazimierą Knizikevičių pažinojusiųjų prisiminimais. Knyga lengva skaityti, nes autorius nefiksavo vien sausų istorinių faktų: jei rašė apie kokio ligoninės ar poliklinikos skyriaus atidarymą, medikus, užsimindavo ir apie jų šeimos narius, pomėgius ir pan. O kolegų prisiminimai apie K.Knizikevičių liudija – medikas buvo daugiaplanė asmenybė: keliautojas, istorikas, puikus žodžio meistras, geras vyras ir tėvas, jautrus, dėmesingas žmogus. Sako, eidamas Šiaulių gatvėmis sveikinosi su daugeliu žmonių, nes prisiminė savo pacientus, o šie nepamiršdavo bendravimo su mediku akimirkų.


Knygos leidyba kainavo per dešimt tūkstančių litų, juos paaukojo rėmėjai. Vienas jų – Šiaulių miesto savivaldybė, kurios meras Justinas Sartauskas, dėkodamas svarbiausią jai knygos rengėjai Jūrai Daulenskienei, ištarė: „Jūs taip išdidžiai darbu pateisinate Garbės piliečio vardą“, o ši kukliai paaiškino: K.Knizikevičiaus knygos pristatymo diena „jai yra laimingiausia gyvenime“, nes „Dievas lėmė“ pagal paskyrimą atvažiuoti dirbti į Šiaulius ir pažinoti kolegą bei vadovą, kuriam „pirmiausia buvo žmogus“. Jautriai apie tėvą kalbėjo K.Knizikevičiaus dukra medikė Jūratė Gedgaudienė, namo kaimynas Liudvikas Stankus. Beje, po pastarojo prisiminimų apie judviejų pasiaukojantį bendravimą pamaniau, kad norėčiau turėti tokį kaimyną... Renginio metu susirinkusiems smuiku griežė šių metų Karalienės Mortos premijos nominantė Gintė Grigaitytė, liaudies dainas dainavo Vanda Sukarevičienė, knygos ištraukas skaitė Janina Tepliajeva.

„Saulės deltos“ leidykla ir Lietuvos kultūros fondo vadovas Hubertas Smilgys sugeba suburti vieningas komandas sutelktam darbui, o kiekvienos knygos pristatymo šventė tampa tikra sielos atgaiva renginio dalyviams.


Ketvirtadienis: „Kaip patiko? Amžinai klausiu…“

Tokį klausimą vietoje autografo ant Daivos Šabasevičienės knygos „Valentinas Masalskis: ieškant teatro“ užrašė man aktorius, režisierius, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Valentinas Masalskis po susitikimo Šiaulių Povilo Višinskio bibliotekoje.

Patiko. Vos įžengęs į sausakimšą konferencijų salę svečias paskleidė žavesio kerų: „Nekenčiu mikrofonų. Kai jį paimi, visą laiką jautiesi aukščiau už salėje sėdintį žmogų. Mikrofonas atitolina žmogų nuo žmogaus“. Tačiau ir naudodamasis įgarsinimo technika, V. Masalskis neatitolo nuo auditorijos, kuriai leido klausinėti apie viską – „ nuo asmeninio gyvenimo iki politikos“.

„Aktorius gali būti arba pasaulį griaunantis aferistas, arba kūrėjas“, o menas yra klausimas ne „KAIP“, o „KODĖL“, – taip meno esmę kadaise V.Masalskiui paaiškino Tėvas Stanislovas. „Aktorius yra melagis su morale ir sąžine“, – teigė svečias, – ir „talentas ne tiek svarbu. Svarbu užduotis – tarnauti“. O kad taip kalbėtų ir elgtųsi mūsų valdžiažmogiai, bet, o nelaime!, nė vieno jų tuo metu bibliotekos salėje nebuvo…

1992 metais Valentinas Masalskis pasirinko laisvo menininko kelią, išėjo iš teatro, nes nenorėjo „dirbti fabrike“. Išėjo į niekur, suprasdamas, kad „Masalskį sukūrė vaidmenys, o ne atvirkščiai…“ Į klausimą, kas V.Masalskiui laisvė, ar gali būti žmogus laisvas, atsakė savo draugo dailininko citata: „Laisvi gali būti kelnių guma ir viduriai“.

„Menas turi tarnauti svarbiausiam menui, MENUI GYVENTI“, – tokią misiją šiuo metu įgyvendina profesorius Valentinas Masalskis, Klaipėdos Konservatorijoje turintis aktorių kursą. Savo studentus moko priartėti prie žmogaus, nes „spektaklius reikia statyti tiems, kuriuos dar galima apkrėsti PRASME“. V .Masalskis su studentais išėjo į žmones. Sukūrė „Turgaus naktį“ – turguje padarė šventę visiems, net verslininkus įkalbėjo remti tokį meną. Profesorius juokavo sužinojęs neįtikėtiną dalyką, kad „žmogui atrodo, jog turguje jį mažiausiai apgauna…“ Vadinasi, kaip reikia vertinti kasdienį gyvenimą Lietuvoje, jei pradedi manyti, kad turguose – vien sukčiai-geriečiai! Klaipėdos valdžia remia V.Masalskio kurso studentų darbus.

„Menas – žinia žmogui. Lietuvos dramaturgai privalo rašyti apie šiandieną. Teatras siekia tikrumo“, – įsitikinęs profesorius. Į susitikimo dalyvio klausimą, kada V.Masalskis tartų „Nesifilmuosiu. Čia pavojinga“, – svečias atsakė: – „Jei čia galima susižaloti sielą…“

„Žmogus, kuris žino, kad nepataisys pasaulio, bet vis tiek jį taiso – protingas žmogus,“ – kalbėjo auditorijai Valentinas Masalskis. O mintyse jau kirbėjo atsakymas į klausimą vietoje autografo: Amžinai kartoju – PATIKO.

Penktadienis, gegužės 17-oji: „Neužmiršim, nesitrauksim!“

Manau daug žmonių Lietuvoje paminėjo juodąsias Garliavos mergaitės išplėšimo iš gimtųjų namų metines. Šv. Mišios, susibūrimas senelių namo kieme Klonio gatvėje, mitingas Kauno Vienybės aikštėje, akcijos kituose miestuose arba tiesiog asmeniškai kiekvieno neabejingo svetimo skausmui žmogaus širdyje… Minėjo ir „nepūlingasis“ Lietuvos teismas, būtent tą dieną skyręs seneliui V.Kedžiui labai svarbios bylos nagrinėjimą: matė senukas A.Ūsą su „triusikais“ Stankūnų bute ar be…

Stovėjau Vilniuje, S.Daukanto aikštėje , kur po Prezidentūros langais „Lietuvos sąrašo“ pakviesti jauni ir seni, dideli ir maži spalvotomis kreidutėmis atliko dailininko Gitenio Umbraso meninę instaliaciją „Tie-SOS!“. Prisiminiau tą dieną, kai prieš metus, rytą įsijungusi televizorių, pamaniau, kad karas prasidėjo… 240 ginkluotų žmonių stumdė nediduką, bet drąsių žmonių būrį, plėšė valstybines vėliavas, daužė vyro tarpukojį... Niokojo namą, kad tik daugiau triukšmo, siaubo ir nuostolių būtų. Ginkluoti vyrai stipriai saugojo raudonu rūbu pasipuošusią antstolę, turbūt prie tokios pat spalvos chemizuotos „kaldrytės“ savo aprėdus tą rytą priderinusią... Gal tokia maskuotė buvo surežisuota? Kaip ir repeticijos išnešti iš namo vaiką susuktomis kojomis į priekį? Stipri biologinė motušė, nes advokatas G.Černiauskas gi „nepadėjo“. Tik repetavo su savo sūnumi…

Metai praėjo. S.Daukanto aikštėje – daugybė žmonių, nors, kaip savo kalboje pasakė signatarė Nijolė Oželytė, „ir karšta, ir penktadienis, ir žmonės darbuose arba bijo juos prarasti“. Į dangų pakyla 12 juodų balionų su pritvirtintu užrašu „Tie-SOS!“. Matyt, yra vilties, kad Tautos širdžių šauksmą Dievas greičiau išgirs nei Prezidentė, kurios kanceliaristai į beveik šešių šimtų Lietuvos žmonių pasirašytą laišką ciniškai palinki: „naudodamiesi proga“ – sėkmės. Laiškus rašyti? Kad galėtų „sėkmingai“ neatsakyti?

Visi oratoriai tądien S.Daukanto aikštėje kalbėjo be mikrofono – „Lietuvos sąrašo“ vadovas Darius Kuolys, signatarė Nijolė Oželytė, profesorius Krescencijus Stoškus, dainavo Kauno studentės Justina, Gintarė bei Teresė. Ir visi vienas kitą girdėjome. Net Vilniaus miesto gausmą nustelbė susirinkusiųjų susitelkimas ir tikėjimas, kad valdžiažmogių savivalė, specialiųjų tarnybų siautėjimas ar teisėsaugos patyčios – NE AMŽINOS. Tereikia pripažinti širdimi galingą poreikį: TIESOS KAIP ORO.

Šeštadienis: „Ar mes turim partizanų parką?“

Tokiu klausimu į mūsų, ieškančių Didžiosios kovos apygardos partizanų atminimo įamžinimo parko, atsakė Ukmergės jaunuoliai, kurių teiravomės kelio. Mūšios parkas tik už poros kilometrų nuo tos vietos, kur užkalbinome ukmergiškius, todėl visiškai suprantamas monsinjoro Alfonso Svarinsko užmojis kasmet rengti Didžiosios kovos apygardos partizanų pagerbimo šventę. Gal kada nors visi žinosime, kas kovojo už Lietuvos laisvę, ir minėti didvyrius bei jų kovos žygius taps garbės reikalu?

Renginys prasidėjo Šv. Mišiomis, kurias aukojo J.E. Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas. Intencija – Malda už žuvusius, nukankintus ir gyvuosius laisvės kovotojus. Po mišių, sugiedojus „Tautišką giesmę“, į atvykusiuosius kreipėsi monsinjoras Alfonsas Svarinskas, apibūdinęs tautos dvasinę situaciją. Prelato kvietime į renginį įvardijamas didžiausias Lietuvos priešas – girtuoklystė. „Šiandien vienam šalies piliečiui (įskaitant ir naujagimius – aut. past.) tenka 20 litrų alkoholinių gėrimų. Prie bolševikų – buvo 12 litrų. Nepriklausomoje 1938-ųjų Lietuvoje – 3litrai“.

Monsinjoras A.Svarinskas dėkojo atvykusiems ir apgailestavo, kad vienu metu rengiant panašius renginius skirtingose vietose, išskaidomos jėgos, susilpninama sambūrių prasmė.

Daug ir prasmingai kalbėjo oratoriai, nors garso aparatūra veikė prastokai, tačiau nuostabus ir labai įžvalgus buvo profesorės Onos Voverienės pasisakymas. „Nušviesti dabartinę situaciją – sunku. Tamsos karalystė grįžo, nes pasirinktas ne tas valstybės raidos modelis,“ – teigė O.Voverienė. – „Su Sąjūdžiu ėjome už tautinės valstybės modelį, kur tikėjimas, šeima, tautos kultūra – tautinės valstybės pamatas“. Tačiau po 1992 metų Seimo rinkimų į valdžią grįžo komunistai ir valstybės raidos modelis buvo pakeistas. „Keičiasi ir pasaulio ideologijos paradigmos. Nebeliko tikros kairės ir tautos idealus puoselėjančios tikros dešinės“, – sakė profesorė. Ant komunizmo pamatų tvirtėja globalizmas, o tai, anot oratorės, „aukščiausia komunizmo pakopa“. O.Voverienė, antrindama monsinjorui, dėkojo susirinkusiems, primindama, kad buvimo nebeužtenka, reikia veiksmo, kad išsipildytų jos palinkėjimas ir „grįžtume į Lietuvos kelią“.

Nuotraukos – Vadimo Bubko.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Rekomenduojame

Dovilas Petkus. Pasipiktinę tautos pasipiktinimu?

Aleksandras Nemunaitis. Dalinuosi profesorės A. Ramonaitės išmintingomis įžvalgomis apie demonizaciją, etikečių klijavimą, demokratiją ir tautos taiką

Linas Karpavičius. Siūlau valdančiajai daugumai idėją!!!!!!

Jolanta Miškinytė. Puiki žinia Lenkijos kovotojams su sanitarine diktatūra, žmogaus teisių pažeidinėjimu ir Konstitucijos mindymu

Pragariška Džo Baideno savaitė

V.Pranckietis privalo trauktis iš užimamų pareigų, jei vadovaudamas Seimo Kaimo reikalų komitetui neatstovauja kaimo daugumai

Abortai vėl tapo pagrindine mirties priežastimi pasaulyje

Ispanija Covidą priskiria įprastam gripui – ragina likusias ES šalis sekti šiuo pavyzdžiu

Linas Karpavičius. Šiandien, kaip niekad mums iškyla Sausio 13-osios aukų įprasminimo iššūkis

Kun. R. Grigas V. Landsbergiui: Profesoriau, galėtumėte būti dėkingesnis

Laisvės gynėjų dienai skirtas minėjimas Lukiškių aikštėje

Šalies visuomenės veikėjai sutaria – valdžia pati išprovokavo žmonių reakciją

Ramūnas Aušrotas.  Atėjo laikas vėl kovoti už laisvę

Sausio 13-ąją – Laisvės dieną piliečiai nušvilpė minėjime pasisakančius valdančiuosius, plojo tik Prezidentui

Dominykas Vanhara. Bet žinot, kas šiandien geriausia?

Lietuvių kalbai – gedulo varpai?

Dominykas Vanhara. Vyriausybė nutraukinės sutartį tarp Lietuvos geležinkelių ir Belaruskali

Aleksandras Nemunaitis. „Vilniaus viešojo transporto“ direktorius miega namie ir sapnuoja 1 mln. eurų pelną, darbuotojai miega prie jo kabineto

JAV mokykloje patvirtintas pradinių klasių moksleivių šėtono klubas po pamokų

Profesorius Ehud Qimrom: „Sveikatos ministerija, laikas pripažinti nesėkmę“

Vytautas Sinica. Prognozė Prezidentui

Vidmantas Valiušaitis. K. Pakšto įžvalga: Lietuva yra kraštas, kuriame labai pavojinga gyventi

Almantas Stankūnas. Tai sakote, bankrutuoja Vilniaus Šilumos Tinklai?

Vytautas Sinica. Kvailių ieškojimas

Aleksandras Nemunaitis. Farsas, kuris bus šiandien

Vytautas Sinica. Kas visgi yra didesnė grėsmė nacionaliniam saugumui ir interesams – krovinių tranzitas ar šita vyriausybė?

Aleksandras Nemunaitis. Vilniaus savivaldybė skubos tvarka nagrinėja…

Tai buvo klaida, sako Šiauliuose plakatą prieš skiepus gaminusios kompanijos vadovas

Valdas Rakutis. Kam rūpi Lietuva?

Lenkija naikina PVM mokesčius maistui, mažina mokesčius degalams, dėl kylančių kainų kaltina Rusiją ir Europos Sąjungą

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.