Demokratija ir valdymas, Ugdymo politika

Saulius Jurkevičius. Šokame, dainuojame – ar mokytis jėgų liks?

Tiesos.lt siūlo   2017 m. rugpjūčio 29 d. 13:04

3     

    

Saulius Jurkevičius. Šokame, dainuojame – ar mokytis jėgų liks?

Milda Kniežaitė | „Lietuvos žinios“

„Galima sukurti patrauklią mokymosi aplinką ir mokytojas gali būti charizmatiškas, bet pagrindas, vaikai, ir atskaitos taškas – turime pradėti mokytis, ir aš iš jūsų turiu reikalauti, kad parodytumėte savo žinias ir gebėjimus“, – prieš ankstesnių mokslo metų pradžią „Lietuvos žinioms“ sakė Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius. Jo mintys aktualios ir šiandien. 

Prieš 25 metus įkurtam Vilniaus licėjui istorikas S. Jurkevičius vadovauja per 20 metų. Mokykla išleidžia bene daugiausia perspektyviausių abiturientų šalies mastu. Apie 35 proc. Vilniaus licėjaus auklėtinių išvažiuoja studijuoti į užsienio universitetus, tačiau didžioji dalis lieka Lietuvoje. Dalis išvykusiųjų taip pat grįžta į gimtąją šalį.

Neskendint pseudoteorijose

Gerai parengtiems Vilniaus licėjaus auklėtiniams garantuotas didelis pasirinkimas stojant į aukštąsias mokyklas. Kaip vertinate dabartinę Lietuvos švietimo ir aukštojo mokslo sistemą? – teiravomės Sauliaus Jurkevičiaus.

Geras mokymasis suteikia galimybę įgyvendinti savo svajonę ir tikslą. Daugelis mūsų mokinių renkasi tas studijų programas, kurias norėjo, planavo pasirinkti, į kurias sunkiau patenkama. Tačiau įstoti į aukštąją mokyklą šiais laikais nebėra kriterijus. Lietuvoje atsirado tiek daug aukštųjų mokyklų ir aukštojo mokslo vertė taip smukusi, kad, drįsčiau sakyti, dauguma abiturientų tiesiog tęsia mokymąsi. Apskritai visa Lietuvos švietimo sistema kelia lengvą pašaipą. Vidurinis mokymas tapo beveik privalomas visiems, jo nebaigti turbūt nebeįmanoma. Aukštasis mokslas devalvuotas iki tokios ribos, kad, mano supratimu, jau kelia grėsmę valstybės egzistencijai išleidžiami nekvalifikuoti specialistai. Žmonės, baigę aukštąsias mokyklas, prastai rašo, tiesiog neturi rašymo įgūdžių, ir apskritai žinių lygis gana abejotinas. Reikia ką nors daryti, nes tai iš esmės savinaikos kelias. Aukštųjų mokyklų rektoriai mato, koks ateina kontingentas. O aukštosios mokyklos, susietos su krepšelių sistema, yra patekusios į tokią aklavietę, kad žmonės gana lengvai baigia studijas. Bakalauro darbai kartais tiesiog juokingi. Jei patikrintų nepriklausoma komisija, turbūt neatlaikytų kritikos, kaip galima baigti aukštąją mokyklą tokiu darbu.

Ką reikėtų, jūsų manymu, daryti?

Turėtų būti kokybės užtikrinimo mechanizmas. Visi ją gali pasiekti, bet valstybė turi labai atkakliai reikalauti. Dabar mokyklos tiesiog suklaidintos pedagoginių pseudoteorijų. Žmonių protas taip sujauktas, kad nebeaišku, ką mokykloje turi daryti mokytojas, ką – mokinys. Atėjo neva kažkokia keista karta, su kuria reikia kaip nors kitaip dirbti. Mokytojai nebesugeba mokyti, mokiniai nebesugeba prisitaikyti. Ypač stipriai smogiama per tokias tradicines pedagogines tiesas, kad reikia atkakliai dirbti, mokytis, įsiminti, žinoti. Kartais patenkame tiesiog į parodijinę aplinką, kai tvarkingai rašyti ranka atseit nebereikia, įsiminti žinių nebereikia. Apskritai mokykloje reikia neva tokios veiklos, kuri formuotų išskirtines asmenybes. Paprasta tiesa: rezultatas pasiekiamas per atkaklų darbą. Tačiau kuriama tokia esą saugi aplinka, kurioje kiekvienas, nedėdamas ypatingų pastangų, gali gauti kokį nors rezultatą. Visi tie dalykai labai gerai matyti iš išorės. Kembridžas jau nebekviečia Lietuvos vaikų kalbėtis, jei valstybinių brandos egzaminų įvertinimas nesiekia 95 balų. Jei sistema gerai veiktų, elitinis universitetas turėtų kviestis bent jau nuo 85 balų. O dabar reikia įvykdyti beveik maksimumą.

Stebiu Vakarų švietimo sistemą. Ten mokyklos neskendi tokiose pseudoteorijose, nežaidžia pseudomokymu, pseudoasmenybių ugdymu, o tiesiog reikalauja iš mokinių mokytis. Yra elitinių mokyklų ir universitetų, kurie garantuoja išskirtinį išsilavinimą, parengia išskirtinių gebėjimų specialistų, reikalingų valstybei. Tačiau ir bendrosios mokyklos išsaugo kokybės lygį, nenuleidžia kartelės, nes jų negąsdina didelis skaičius mokinių, neišlaikiusių egzaminų. Pavyzdžiui, Prancūzijoje – 30 proc. tokių. O Lietuvoje stengiamasi, kad tik nebūtų jokios įtampėlės – neišlaikymo, nebaigimo, ir visus tiesiog „prastumia“. Tas „prastūmimas“ kuo toliau, tuo ydingesnis. Pasiektas įdomus lygis: kad baigtum vidurinę mokyklą, 11–12 klasė iš esmės nėra būtina.

Šimtukininkų visada bus

Juokaujate?

Labai rimtai kalbu. Išlaikyti brandos egzaminus užtektų pagrindinės mokyklos žinių. Kai kurie vaikai net gana gerai juos išlaikytų jau po 10 klasės. Reikalavimai labai nuleisti. Kiekviena sistema, kad gerai funkcionuotų, turi garantuoti tam tikrą kokybės lygį. Tai politinio apsisprendimo ir valios klausimas. Galbūt reikia mažinti universitetų ir priimamų studentų skaičių. Kita vertus – kelti kokybės reikalavimą. Viskas labai greitai išsispręstų, nes ne kiekvienas gali rimtai mokytis. Tam reikia didelių pastangų. Esame maža tauta ir išsiskirti galime, mano supratimu, tik puoselėdami savo intelektines galias. Tam turime sąlygas – milžiniškas investicijas, renovuotas mokyklas, bet negalime pasididžiuoti, kad mūsų bendras švietimo lygis yra aukštas. Pavieniai atvejai nieko nesako. Šimtukininkų visada bus, nes yra žmonių, kurie mokysis bet kokiomis sąlygomis. Kalbu apie daugumą, kuri labai priklauso nuo sistemos. Galima patempti į vieną ar pastumti į kitą pusę. Manau, kad sistemos tikslas – tuos maždaug 70 proc. žmonių patempti į gerąją pusę, kad būtų geriau paruošti, geriau išmokyti.

Tačiau kaip to pasiekti?

Pirmiausia reikėtų drąsiai atsakyti į klausimą, kokia iš tiesų yra mokyklos paskirtis. Ar čia ateiname praleisti laiko, ar ko nors išmokti. Nuo nuoseklaus darbo nukreipia labai daug imitacinės išorinės veiklos. Reikėtų labai atsargiai ją dozuoti, kad netaptų pagrindinė. Kaip sakoma: šokame, dainuojame, o kai reikia mokytis – jėgų nebelieka. Norima mokymąsi padaryti žaidimu mokykloje, daug kalbama, kad mokytojai nesugeba sudominti vaikų, tačiau reikėtų pabrėžti, kad mokomosios medžiagos kiekis skirtingai pateikiamas kiekvienu etapu. Pradinėje mokykloje – vieni mokymo metodai, pagrindinėje ir vidurinėje – kiti. Kuo aukštesnė klasė, tuo daugiau reikia pastangų ir darbo. Tada darosi nebeįdomu, ir mokytojas, atrodo, nebepatraukliai aiškina, kai reikia pačiam sunkiau dirbti. Tačiau į mokyklą ateiname ko nors išmokti ir pasiekti tam tikrą išsilavinimo lygį.

Straipsnio tęsinį skaitykite portale lzinios.lt.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Skirmantė       2017-08-30 15:08

Ponas Saulius rotacijos taip pat nenori… Nors mokykla - ne verslo bendrovė...

Tai ir sovietmečiu       2017-08-29 19:56

mokymosi proceso kertinė atrama buvo savarankiškas atkaklus darbas.Dar buvo atsinešta smetoninė kantraus mokymosi tradicija.Betgi visa tai reikėjo kuo greičiau sugriauti,sovietinio laikmečio mokinius ir visą kartą nurašyti,kaip apgautus, o elitinius klasikinius mokymosi būdus ir metodus   palikti tik elitinėms gimnazijoms?Jei taip,tai visos vidurinės tada buvo elitinėmis gimnazijomis,tačiau šsilavinusių žmonių liberalams nereikia,todėl vidurinės uždarinėjamos kosminiu greičiu,kad liktų tik profesinių kontingentas,nes tokį ,valdžia instinktyviai supranta,geriau valdyti.

VoVa       2017-08-29 18:57

jooo silpnokas baikokas berniukas buvo VVPI: nei šoko nei dainavo ir, kas dar svarbiaus – nieko konceptualaus neišmoko…. apart citatų, datų ir patyčių iš pasalų... bet va runkelių kraštui pats tas…. smile


Rekomenduojame

Vytautas Radžvilas. Apie lietuviškąjį čiukčio sindromą

Skiepų karai. Ramūnas Aušrotas: Klausimas tik toks: ar bus taikoma „grubi prievarta“, ar…

8-tosios Garliavos antpuolio metinės: neabejingi piliečiai ir vėl klausė: „Ar dar gyva Deimantė?“ Papildyta Neringos Venckienės komentaru

Eligijus Dzežulskis-Duonys. Kaip atkurti pašlijusią ES reputaciją?

Per 500 žmonių pasirašė laišką Lietuvos vyskupams dėl Komunijos dalijimo būdo

Liudvikas Jakimavičius. Gyvenimo redaktorius Covidas

Kerouaco vertėja Irena Balčiūnienė – apie Mykolaitį-Putiną ir kiekviena proga jį menkinantį Tomą Venclovą

Neringa Venckienė. Valstybė laikosi ant melo pamatų

Algimantas Rusteika. Gyvename linksmiau ir laisviau

Liudvikas Jakimavičius. Prisiklausėme

Jonas Švagžlys. Apie opozicijos atstovų sekamas sėkmės istorijas

Rasa Čepaitienė. Mažumų valstybė

Vytautas Sinica. Būtina naikinti Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą

Rasa Čepaitienė. Čiukčiai prie Baltijos

Geroji Naujiena: Tiesos Dvasia – mūsų Globėjas

Algimantas Rusteika. Įtampą žūtbūt reikia išlaikyti

Povilas Urbšys. Apie opiumą liaudžiai ir Jo Ekscelenciją

Arūnas Gumuliauskas. Minint Steigiamojo Seimo šimtmetį

Povilas Gylys rekomenduoja. Apie zuikius ir valstybę

Istorikas Artūras Svarauskas apie Steigiamojo Seimo šimtmetį

Vytautas Sinica. Ironiška – nemirtinga neteisingai mąstančiųjų persekiojimo dvasia atgimsta sovietmetį tyrinėjančių galvose

Lietuvos Respublikai – 100! Gabrielės Petkevičaitės-Bitės žodis pirmajame Steigiamojo Seimo posėdyje

Vytautas Sinica. „Ne, vaikas nėra kolektyvinė mūsų visų atsakomybė“

Kaip iš Neringos Venckienės namų buvo pagrobta Deimantė Kedytė – dalijamės vaizdo įrašu ir Karolio Venckaus komentarais (video)

Algimantas Rusteika. Pasislėpti nepavyks niekam

Marijos radijas: Ar esama realių priežasčių pilietiniam judėjimui laisvoje šalyje, demokratinėje santvarkoje?

Rasa Čepaitienė. Kito žvilgsnyje

1972-ųjų gegužės 14-oji, Kaunas: Romas Kalanta ir kalantinės

Algimantas Rusteika. Kelios pastabos „vaiko ėmimo“ įrašo paraštėje

Aštuntosioms Garliavos antpuolio metinėms artėjant Neringa Venckienė klausia: Kodėl? Už ką?..

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.