Gegužės 17-oji, Straipsniai

Verta prisiminti. Šarūnas Vilčinskas apie teisminį Neringos Venckienės persekiojimą: Nerimas nedingo

Tiesos.lt redakcija   2018 m. liepos 7 d. 21:29

30     

    

Verta prisiminti. Šarūnas Vilčinskas apie teisminį Neringos Venckienės persekiojimą: Nerimas nedingo

2012 m. liepos 5 d.

Aš tikiu demokratija Lietuvoje ir jos teismais. Ir neseni įvykiai Garliavoje mano tikėjimo nesugniuždė.

Reikia tik žavėtis tokiu aukštu vyriausybės (plačiąja prasme) veiksmais ir teisiniu išprusimu, kada Kėdainių rajono apylinkės teismo sprendimas skubos tvarka buvo vykdomas. Visų dalyvavusių pareigūnų ir kitų svarbių asmenų veiksmai buvo suderinti iki smulkmenų, kiekvienas, išskyrus gal mergaitę ir jos artimuosius, žinojo savo vietą ir vaidmenį. Manau, kad daugelis piliečių pasijuto saugesni ir jie žinos, jog Lietuvos valdžia sugebės apsaugoti, jei kokia tai nelaimė jų namus, neduok Dieve, aplankys.

Vykdymo procedūroje galima įžvelgti ir atkirtį svetimų valstybių spectarnybų pastangoms mergaitės nelaimės priedanga kiršinti visuomenę, jei kokios nors valstybės tuo norėjo užsiimti. Valstybė parodė aiškią ir nepajudinamą poziciją, jog ji tradicinio, tūkstančius metų besitęsiančio požiūrio į šeimą šalininkė – mergaitė privalo gyventi su motina. Galimai ir teisinis valstybės principas, kartu su teisės mokslu bei praktika pažengė pirmyn, demokratijos link. Daugelio įžymių (ir ne tokių žymių) įvairių rūšių specialistų pasakytų brandžių minčių gali tapti proveržiu bei etalonu pasenusioms teisingumo, kriminologijos, teismo medicinos ir kitų sričių idėjoms paneigti.

Kartu negalima nesidžiaugti paprastų žmonių (daugiausia Garliavos bendruomenės), intelektualų gerumu, užuojauta ir susirūpinimu dėl nelaimės, kuri ištiko mažąją mergaitę. Galima galvoti, jog šių žmonių pasiryžimas neteisybei, nepakantumui nusikaltimams prieš vaikus, neveikimui yra tam tikros nuomonės, žodžio, pažiūrų išraiška, nežiūrint į tai, kad dėl ko nors ir buvo suklysta. Pasirodo, jog paprasti žmonės žino, kad Lietuvoje, kaip ir kitose demokratinėse valstybėse, pareigūnų neveikimas kaltininko naudai gali ir turi būti prilyginamas kaip nesutartinis bendrininkavimas. Todėl jie pagrįstai gali būti susirūpinę dėl tokių pareigūnų atsakomybės. Suprantama, jog kai kas tokiais žmonėmis galėjo norėti pasinaudoti. Ir gal tas kai kam pavyko. Bet tokie norai žmonių gėrio prado nenustelbė, nepaisant į tam tikros rūšies visų sričių žinovų, kurių skelbiamos idėjos bei vertybės tik jiems ir tesuprantamos, skirstymą į patvorinius ir tolesnius nuo tvorų bei kitokius netikrus žmones ir vaikus.

Nelabai noriu sutikti su požiūriu, kad vien tik teismai yra Garliavos įvykių ir visų kitų nelaimių priežastis. Mažai kas pastebi, kad teisminė valdžia, palyginus su įstatymų leidyba ir vykdomąja valdžia, yra pati profesionaliausia, nes absoliuti dauguma bet kurio teismo darbuotojų turi aukštąjį teisinį išsilavinimą, o teisėjai visu šimtu procentų. Reikia tik žavėtis, kad nemaža dalis teisėjų (ypač Vilniaus) savo laisvu nuo darbo metu, aukodami savo atostogas ir laisvalaikį, atsisakydami savo pomėgių bei turistinių kelionių net ir į užsienį, dėsto aukštosiose mokyklose. Ir ne tik dėsto, bet ruošia disertacijas, jas gina, rašo komentarus, mokslines knygas bei straipsnius, turi mokslinius ir pedagoginius laipsnius. O tam reikia laiko – ne mažiau kaip ir teisėjo darbui. Žinant, kad tūlas, tik mokslui gyvenimą paskyręs, nesugeba vienos mokslinės knygos parašyti, – nesižavėti teisėjų korpusu būtų nepadoru. Dėl to ir galvoju, kad pasiūlymai dėl teismų reformos pagal Gruzijos analogiją (kada visa Vidaus reikalų ministerija buvo išvaikyta) nepriimtini, nes palikus be darbo ir be socialinių garantijų dabartinius teisėjus, būtų pažeistos jų teisės (gal net prigimtinės).

Sunkiai suprantu tuos pykčio ir neapykantos priepuolius, kurie kartais pareiškiami įvairių žmonių, esančių  taip toli nuo nelaimės užkluptos mergaitės ir jos artimųjų. Neapykanta valstybei, kitaip galvojančiam, yra labai toli nuo to, ko reikia ieškoti ir nuo to, kaip reikėtų elgtis. Principas ar gyvenimo būdas „geriau blogiau, negu geriau“ neturėtų užgožti gerų žmonių ir pareigūnų noro padėti nelaimingai mergaitei, net jei tokių žmonių būtų mažuma.

Tačiau, noriu pastebėti apie galimus nepatogumus, kurie gali atsirasti (o gal ir atsirado), jei Lietuvos valstybė – kaip atsakovė – atsidurtų dėl tų nelemtų įvykių kokiame nors tarptautiniame teisme. Juos čia ir bandysiu nurodyti. Akcentuoju, jog nei visas rašinys, nei bet kuri jo eilutė negali būti aiškinami, kaip kitų nuomonės nepaisymas ar kurio nors asmens pažeminimas. Tai tik mano asmeninė nuomonė. Ši mano nuomonė taip pat negali būti aiškinama kaip mano kolegų, kurie padeda savo žiniomis vienai ar kitai pusei, kritika.

Visų pirma, teisingumas nei šiuo Garliavos atveju, nei kokiu kitu nėra teisininkų (tarp jų ir teismų) monopolis ar nuosavybė. Teisingumas yra tam tikra visuomenės būsena tam tikru laikmečiu ir yra neatskiriamas nuo tiesos (teisybės), teisės, gėrio bei įvairių šių žodžių darinių. Teisingumas yra moralinė kategorija. Taip jau istoriškai atsitiko, jog tik teismai vykdo teisingumą ir tą daro pagal įstatymus (teisę), kurie yra teisingumo vykdymo sąlyga. Įstatymai negali būti priešingi tam, ką teismams reikia vykdyti. Dažnai teisė gali ir turi būti teisingumo dalis. Tai tie atvejai, kada teisė atitinka teisingumą. Teisė gali pagal savo prigimtį turėti valstybės prievartos požymių, tačiau ji ir tada yra gėris. Ta prievarta numatoma tik labai konkrečiais atvejais ir paprastai kiekvienas valstybės prievartos žingsnis yra detaliai aprašomas. Dėl to, pavyzdžiui, pagal įstatymą priimtą teismo nuosprendį nuteisti žmogų laisvės atėmimu, galybė teisės normų yra nustatyta dėl bausmės atlikimo. Detalios prievartos procedūros yra ir kitais atvejais. Pažymėtina, kad tokiais atvejais dar viena taisyklė galioja. Jokia prievartos procedūra negali prieštarauti taip vadinamai materialinei teisei. Antai jeigu prievarta yra draudžiama, tai toks draudimas turi absoliutų bruožą – negalima nei fizinė, nei psichinė, nei kibernetinė, nei jokia kita prievarta.

Valstybės pareigūnų neveikimas ar netinkamas veikimas, kada jie privalo pagal įstatymą tą daryti, nėra teisingumo atmaina ar rūšis. Teisingumo nebuvimas pradžioje nereiškia jo buvimo pabaigoje. Požiūris, kad bet koks įstatymas turi būti vykdomas, prieštarauja teisingumo supratimui. Naujaisiais laikais tas yra žinoma nuo 1803 m. JAV Aukščiausiojo Teismo sprendimo byloje Marbury vs. Madison. Teismas, pripažindamas įstatymo nuostatą, priešingą Konstitucijai, kartu pasisakė už teisės normų vieningą sistemą, kurioje ir pati Konstitucija, ir pagal ją priimti aktai yra gėris. Šis teismo sprendimas yra vertingas dar ir tuo, kad juo pripažinta, jog teisingumo (tuo pačiu ir gėrio) ir teisės požiūriais – parlamento priimtas Konstitucijai priešingas įstatymas – yra toks pats neteisėtas veiksmas, kaip ir privataus žmogaus panaudota prievarta prieš kitą žmogų. Ta aplinkybė, jog Kongreso narių ir žmogaus atsakomybė yra ne tokia pati, esmės nepakeičia. Teisingumo esmė yra ta, kad juo turi būti apgintas žmogus (nesvarbu, ar tai vaikas, ar tėvai, ar globėjai ir kt.), teisingai besielgiantis ir sakantis tiesą, o ne kokia tai teisės koncepcija – H. Kelseno grynoji teisė, organinės teisės kilmės doktrina ar besirutuliojanti lietuviškoji negatorinės teisės samprata. Taigi, teisingumo viršenybė neišnyksta su įstatymo priėmimu. Tokia išvada pagrįsta ir Lietuvos įstatymais, kurie įpareigoja teismus vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, kada jie aiškina ir taiko įstatymus (pvz., CK 1.5 str. 4 d., CPK 3 str. 1d.). Dar ryškesnis teisingumo pavyzdys yra nustatytas, kad ir kaip kam nors būtų keista, Baudžiamojo kodekso 54 str. 3 dalyje, kurį verta pacituoti: „Jeigu straipsnio sankcijoje numatytas bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę”. Įstatymai (teisė) neturi teisingumo apibrėžimo, juose galima rasti tik kai kurių teisingumui būdingų bruožų.

Antra. Tai irgi susiję  su teisingumo, tegul ir procedūrinio pobūdžio, supratimu. Kaip žinia, Kėdainių rajono apylinkės teismas nusprendė, jog mergaitės perdavimą motinai L. S. reikia vykdyti skubiai (kas jau ir padaryta). Bet pats sprendimas, atrodo, buvo apskųstas apeliacine tvarka ir, kiek yra žinoma, nebuvo išnagrinėtas iš esmės taip greitai, kad galima jau būtų žinoti apeliacinio teismo poziciją iki pradėjimo skubiai vykdyti sprendimą. Teisiškai tai reiškia, kad Kėdainių rajono apylinkės teismo sprendimas buvo neįsigaliojęs ir dar neturėjo teisinės galios, bet turėjo būti vykdomas. Padėtis daugiau negu paradoksali – kaip galima vykdyti sprendimą, kuris neįsigaliojęs, turint galvoje, jog teismas, pasirinkdamas skubų vykdymą, pasinaudojo galimybe, o ne pareiga. Šis paradoksas apsprendžia kitą paradoksą. Dar negaliojančio teismo sprendimo vykdymas yra skubus, o apeliacinio skundo, ginčijančio patį sprendimą, nagrinėjimas neskubus, t.y., jis gali būti išnagrinėtas nežinia kada arba ne taip greitai, kaip kad turėtų būti, jei srendimo vykdymas yra skubus. Įstatymas nenumato teismui jokių terminų ir pareigų, kada tokį apeliacinį skundą nagrinėti. Nei Teisėjų taryba, nei kas nors kitas negali paskubinti, ką, kada nagrinėti, nes teisėjai, teismai yra nepriklausomi. Patys teisėjai iš karto to lyg ir nesuprato ir vadovavosi įstatymu, kurio kaip ir nebuvo. Nors teisingumas tiesiog kuždėte kužda, – jei skubus vykdymas yra byloje numatytas, tai apeliacinis skundas turėtų būti išnagrinėtas tokioje byloje vaikų psichologams nespėjus antrą kartą pabelsti į tų namų duris, kur vaikas gyvena. Nenoras operatyviai nagrinėti apeliacinio skundo byloje, kurioje priimtas sprendimas skubiai jį vykdyti, kitur gali būti išaiškintas ir taip, kad teismai ir su jais susiję pareigūnai yra šališki, nes tokia padėtis yra kam tai naudinga. Jeigu dar pridurti apie įstatymų ir Konstitucijos numatytus institutus dėl bylų stabdymų, valstybės vaidmuo nėra pats geriausias ir rasti pateisinimą tokiai teisingumo sampratai ir padėčiai yra sunku.

Trečia. Generalinė prokuratūra paskelbė, kad teisėja N. Venckienė privalo atsakyti už tai, kad ji negražiai pasakė apie teismus (korumpuoti) ir pažemino teismų sistemą, ko pati, būdama teisėja, negalėjo daryti. Kalbos nėra, jog tokie pasakymai nepuošia nei pačios autorės, nei sistemos. Tačiau, keletas aspektų yra tokių, kurie gali būti panaudoti prieš Lietuvos valstybę, jei tokia baudžiamoji byla būtų paruošta. Vienas iš jų, – žodžiai pasakyti viltį praradusios moters, o ne teisėjos. Jos paskatos (mergaitės likimas) pačios geriausios ir nuoširdžios. Kitas aspektas yra ir tas, kad kai kurie faktai gali būti pateikti, jog korupcijos atvejų yra buvę. Berods, net to pačio Panevėžio miesto, –  kur žodžiai buvo pasakyti, –  teisėjas kartu su kitų miestų teisėjais buvo nubausti pagal baudžiamosios teisės reikalavimus. Panašūs atvejai buvę Kaune ir kitur. Buvo skelbta, kad aukštesnis teismas korupcijos pretekstu net žemesnio teismo nuosprendį panaikino. Be to, gali būti prisiminta, jog prieš keletą metų kas tai iš aukščiausių teismų pareigūnų sakė neteisybę – atvejis liko neištirtas ir Tautai požiūris paliktas, jog neteisybės sakymas yra kaip ir natūralus veiklos būdas tarp aukščiausių teismų pareigūnų – toks faktas gali būti paaiškintas ir kaip sistemos dalykas.

Panašūs atvejai reiškia ne tik teismų apsivalymą, bet ir nepageidautiną užkratą neigiamai vertinti teismų darbą. Bet kuris valstybės pareigūnas ar tarnautojas, pradėjęs dirbti valstybės struktūrose, žino, jog jis atstovauja ne tik konkrečiai įstaigai, kurioje dirba, bet sistemai bei valstybei. Todėl, bet kurio žmogaus polinkis dėl vieno ar keleto korupcijos atvejų vertinti ir pačią sistemą kaip ydingą, gali būti suprastas, nors ir nepageidautinas. Tokia jau valdžios, jos pareigūnų ir valstybės dalia. Trečias aspektas yra tas, jog spaudoje bei kai kuriuose sociologiniuose ir kituose tyrimuose teismai dažnokai siejami su korupcijos tematika.

Jos ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidentė D. Grybauskaitė 2012 m. birželio 7d. metiniame pranešime Seimui viešai, dalyvaujant netgi užsienio diplomatams, kalba apie korupciją teismuose: „Iki šiol neįmanoma laikyta kova su teisėjų korupcija dabar jau įmanoma“. Apie tai ir kiti aukšti ir nelabai aukšti pareigūnai viešai šneka, bet bylų dėl teismų pažeminimo niekas nekelia. Vakarų demokratija ir skiriasi nuo kitų tuo, kad ten, kur tokia valdžia, pasirinktinio teisingumo kam reikšti įtarimus dėl teismų sistemos pažeminimo ir kam nereikšti, nėra. Aš tikrai neagituoju, kad tiems, kas teigia, jog teismuose korupcija yra, reikia pradėti baudžiamąsias ar kitokias bylas. Aš tik pastebiu, jog žmogus, pareiškęs nuomonę (tegul ir bendresnio pobūdžio ar ne ta proga) apie tikrus nemalonius faktus, jokiomis teisinėmis priemonėmis negali būti persekiojamas. Pagaliau, pati Lietuvos valstybė pagal šį požymį ne visada minima iš geriausios pusės. Niekas juk truputį purvino daikto nevadina švariu. Taip ir čia, truputėlis korupcijos teismuose nedaro jų be korupcijos. Kita vertus, net specialioje literatūroje apie teismus Lietuvoje yra parašyta, sakyčiau, daug aštriau, negu akademinis tonas leistų (pvz.: A. Meilutytė. Ar įmanoma pagerinti Lietuvos teismų darbą?. Los Anželas – Kaunas,  208 psl.). Knygos paskutiniame puslapyje rašoma – „Tai originali knyga. Autorė parodo, kad savivalės, korupcijos, nebaudžiamumo, neveiklumo, pagaliau skurdo ir vargo priežastys – nesutvarkyta teisinė sistema ir aukščiausių šalies pareigūnų abejingumas“. Galima su knygos autore su daug kuo nesutikti, bet antratiek tektų ir pripažinti, kad ji gali būti teisi.

Ketvirta. Dėl trukdymo vykdyti teismo sprendimą ir nubaudimo už tai. Į šią problemą reikėtų bandyti atsakyti iš kitos pusės, t.y., ar pats vykdymas buvo tinkamai atliktas, nes galima trukdyti vykdyti tik teisėtus veiksmus.

Sprendimo vykdymas iš principo turi būti viešas. Jokių paslapčių, ypač iš valstybės pusės, negali ir neturi būti. Jokie vykdymo dokumentai jokiu pretekstu negali būti slapti ir po sprendimo įvykdymo. Galiojančios CPK taisyklės apie vykdymą slaptų sprendimo procedūrų nenumato.  Ta aplinkybė, kad mergaitė mažametė, viešumo nepaneigia. Be to, teismo sprendimo vykdymas buvo privačioje teritorijoje; todėl joje, jei savininkai neprieštaravo, kaimynai ir kas tik norėjo galėjo rinktis ir būti. Nuosavybės ir bet kurio asmens neliečiamumas įpareigoja visus, tarp jų ir pareigūnus, gerbti šias žmogaus prigimtines teises. Vakarų teisės tradicija šiais klausimais, kaip ir Lietuvos įstatymai yra gana griežti. Nuosavybė , žmogaus neliečiamumas ir kitos asmeninės teisės ir laisvės gali būti apribotas tik teismo sprendimu, nesvarbu, vienam kartui ar ilgesniam laikui. Ir teismo sprendimai dėl to apribojimo yra vieši bent jau tiems žmonėms, kuriems tas yra taikoma. Tokios Vakarų tradicijos pradžia naujaisiais laikais yra kildinima iš JAV Konstitucijos pirmųjų pataisų, kur net tokia taisyklė yra nustatyta, jog kareivis taikos metu negali užeiti į savininko valdas. Lietuvos Konstitucijoje analogiškos nuostatos yra numatytos irgi. Tačiau, supratimas kaip ir skirtingas. Vakarų demokratinių valstybių požiūris į nuosavybės, žmogaus, jo orumo neliečiamumą ir kitas žmogaus teises bei laisves yra kone absoliutaus charakterio ir jokių nuolaidų nei valstybei, nei privačiam asmeniui jokiu pretekstu nepripažįsta.

Negalima atmesti galimybės, kad teisėjos N. Venckienės veiksmai (kokių tai smūgių sudavimas policininkui) gali būti pagal Vakarų valstybių teisės supratimą aiškinami kaip teisėta reakcija, jei policijos pareigūnas iki tų jos veiksmų kokiais tai ženklais ar judesiais bandė ją paliesti arba bandė jėga paimti mergaitę nuo jos kelių. Ir žmonės, kurie atėjo anksčiau ar vėliau į kiemą, yra saugomi tų pačių prigimtinės teisės principų.

Valstybei būtų sunku atsikratyti atsakomybės, jeigu suvažiavę pareigūnai į Klonio gatvę taikė kokias nors prievartos priemones taikiai susirinkusiems žmonėms privačioje teritorijoje, jeigu žmonės stovėjo ir žiūrėjo į teismo sprendimo vykdymą, meldėsi ir t.t., kitaip sakant, jeigu jie netrukdė vykdymui. Čia ne ta situacija, jog pareigūnai galėtų preventyviai (net ir už pastabas jiems) taikyti kokias tai prievartos priemones. Toks požiūris gali būti pagrįstas sprendimo vykdymo viešumu, žmonių būrimosi laisve ir orumu, privačia nuosavybe bei žmonių geros kaimynystės ir savitarpio pagalbos pavyzdžiu.

Jeigu teisingai visuomenė buvo informuota apie tai, kad mergaitės perdavimas buvo filmuojamas ir tas prie vykdomosios bylos prijungta, einant CPK 10 str. 1d., su byla po įvykdymo galima susipažinti lyg ir be kliūčių. Valstybei tokiu atveju, kaip žmonės teisingai pastebėjo, nesunku įrodyti savo pareigūnų teisėtus veiksmus – tereikia parodyti, kaip mergaitė tiesia savo rankas mamytei ir jos kartu eina automobilio link, mandagiai atsisveikinę su artimais žmonėmis. Jeigu kas tai pareigūnų veiksmus vykdymo metu slepia net Seimo komisijai, toks slaptumas gali būti aiškinamas ne valstybės teisėtų veiksmų naudai.

Šešta. Kaip dažnai atsitinka demokratinio valstybės gyvenimo pradžioje tokiais garsiais atvejais, valstybės taip vadinama „teisinė bazė“ prisimenama ir patikrinama. Be jau minėtų bendrųjų teisės principų ir žmogaus prigimtinių teisių artimiausias įstatymas, susijęs su teismų sprendimų vykdymu, yra Civilinio proceso kodeksas (toliau CPK). Pamenu apie CPK, tuoj pat po jo įsigaliojimo (įsigaliojo 2003 m. liepos 1d.) buvo sakoma, kad CPK yra aukšto teorinio ir praktinio lygio teisės aktas, atitinkantis demokratinių valstybių analogus, o kai kur ir pralenkiantis juos. Ir iš tiesų, CPK nustatė net kai kurių ginčų nagrinėjimo (santuokos nutraukimo, darbo, t.t.) ir sprendimų vykdymo ypatybes, tačiau, atsitiktinumas ar kitos priežastys lėmė, jog sprendimų dėl vaikučių gyvenamosios vietos vykdymas paliktas be ypatybių, t.y., kaip daiktų – paėmei ir atidavei. Čia dar pusė bėdos. 2011 metais Seimas aukšto teorinio ir praktinio lygio CPK pataisė ir pakeitė 406 straipsnius iš 817, tarp jų pakeisti 87 straipsniai iš 186 straipsnių, paskirtų vykdymui.

Ir šie pakeitimai kalbama tematika padėtį paliko praktiškai be pokyčių, nors problemos dėl sprendimų apie vaikų gyvenamosios vietos nustatymo vykdymą buvo viešai aptarinėjamos ne vienerius metus. Jeigu kas galvoja, jog nauja CPK 764 straipsnio redakcija išsprendė, gali sąžiningai suklysti, nes nei šiame, nei kitame įstatyme neaptartas vaiko noras su kuo likti ir tokio noro (ar prieš vaiko norą) vykdymo ar nevykdymo pasekmės. Kada vaikas pareiškia norą priešingą vykdymui, nelabai ką legalumui gali padėti jau minėto CPK 764 str. 4 d., leidžianti policijos atstovams pašalinti kliūtis sprendimui įvykdyti. Vaiko noras likti ten, kur jis yra, apsprendžia, kad policijai nėra ką nors šalinti. Kita vertus, jau minėjau, kad pati policija privalo turėti teismo leidimą ateiti į privačią teritoriją, namus; teismo leidimą išvaikyti žmones iš privačios teritorijos ir t.t. Čia policijos veiksmų negalima susieti kaip vientisų su antstolio veiksmais, t.y., antstolis atsivedė ir to jau užtenka. Net ir tais atvejais, kada prokurorai turi teisę padėti ikiteisminius tyrimus ir juos nutraukti baudžiamosiose bylose, – jie, norėdami aplankyti kaltininko būstą ir padaryti kratą, turi teismo leidimą turėti. Vaiko gyvenamosios vietos reikalai ne baudžiamoji teisė, bet įstatymų reikalavimai negali būti aiškinami vien tik vykdymo būtinybe, laužant kitų įstatymų nuostatas.

Nėra gerai ir tai, jog neprieteliai tokią situaciją gali aiškinti kaip žemą įstatymų leidybos bei teisės mokslo lygį šalyje, nes per 8 metus puikiai paruoštas CPK tokiu mastu negalėjo pasenti. O jeigu dar koks tai perdaug žingeidus žmogus ras, kad naujo 2003m. CPK ir naujų 2011m. pakeitimų autoriai tie patys ir kad abiems atvejais už įstatymų projektų paruošimą gavo kokių tai pinigų, tai nedraugai galėtų tvirtinti, kad prekyba teise ir mokslu jau pradėta.  Internete jau teko skaityti apie mokslo panašias ydas. Tai prie teisinės tvarkos neprisideda. Valstybė, ir tik ji, yra atsakinga už įstatymų leidybą. Netinkami šalies įstatymai (o ir veiksmai pagal juos), palyginus su tarptautine teise (pvz., dėl susibūrimo laisvės privačioje teritorijoje ar prievartos draudimo prieš asmenį ir vaikus ir pan.), gali būti vertinami ne Lietuvos naudai.

Septinta. Seimo teisėtvarkos komitetas, apsvarstęs kada tai tyrėjų ir prokurorų darbą dėl nelemto Garliavos įvykio, pripažino, jog valstybės pareigūnų veiksmai (neveikimas) buvo priešingi įstatymui ir padarė žalos. Kai kurie pareigūnai turėjo atsisveikinti su tarnyba, teismai kai kuriuos grąžino į darbą. Ar prokuratūra sugebės atsispirti pagundai atkeršyti visiems tiems, kas susijęs su šiuo įvykiu ir kas prokuratūros veiksmų negyrė? Teismams irgi gali atsirasti tam tikrų nesusipratimų. Kai kurie teisėjai gali tiesiogiai suprasti Teisėjų tarybos narių pasakymus dėl N. Venckienės elgesio bei tarybos skirtas nuobaudas jai, nes Teisėjų taryba yra suformuota iš pačių iškiliausių, profesionaliausių, sąžiningiausių teisėjų. Ir daryti kitaip, negu buvo pasakyta ir padaryta, gali būti nenaudinga asmeniškai, nekreipiant dėmesio į teisėjų nepriklausomumą. Todėl galvosūkis valstybei, kaip užtikrinti nešališkumą teismuose.

Aštunta. Jau ne pirmą kartą tenka girdėti, jog kai kurios įstaigos ir pareigūnai, Seimui ar jo komisijoms pareikalavus, slaptumo, ikiteisminių tyrimų bei kitokiais išgalvotais ir neišgalvotais sumetimais atsisako pateikti prašomus dokumentus. Spauda rašė apie Valstybės saugumo nenorą pateikti pažymas ir kitokius atvejus. Suprantu, kad taip gali atsitikti. Bet toks valstybės įstaigos vadovas ar pareigūnas, atsisakęs Seimui pateikti dokumentus, kitą dieną po tokio atsisakymo savo iniciatyva neturi dirbti, o jei jis to nesusipranta padaryti, dar po kitos darbo dienos toks drąsuolis turi būti iškilmingai ar ne visai atleistas iš darbo. Tokią savo poziciją paremiu Konstitucijos nuostata, kuri įpareigoja Seimą prižiūrėti Vyriausybės veiklą. Kitais žodžiais pasakius, Seimas kontroliuoja, kaip vykdomoji valdžia vykdo įstatymus. Todėl bet koks Seimo ar jo komisijos nurodymas, kad dokumentai būtų pateikti turi būti vykdomas iš karto (jei terminas nenurodytas) ir tuo laiku, jei nurodytas. Rašoma, antstolė atsisakė Seimo komisijai pateikti vaizdo įrašus, kurie buvo padaryti perduodant vaiką, nes, girdi, ikiteisminis tyrimas pradėtas ir kokia tai paslaptis atsirado. Žinotina, jog baudžiamoji teisė yra vieša, kaip ir jos procesas ir paslaptys paprastai tokiame procese turi būti tyrėjų galvose, ko Seimo komisija ir neprašo. Kitas dalykas yra tas, kad vykdymas yra pabaigtas ir dabar duomenys apie tai yra vieši. Atrodo, daugiau negu keista, – pats Generalinis prokuroras prašo panaikinti N. Venckienės neliečiamybę dėl veiksmų sprendimo vykdyme. O šių veiksmų vaizdo įrašo tie Seimo nariai (o ir Seimas), kurie privalo spręsti, negali pamatyti, nes antstolė pranešė, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas. Antstolė teigia, kad teismo sprendimas įvykdytas pagal visus įstatymų reikalavimus ir įvykdymas teisėtas. Todėl nėra ko bijoti savo teisėtų veiksmų ir Seimo komisijai būtina tuoj pat dokumentus atiduoti, nes dėl teisėtų ir teisingų veiksmų baudžiamųjų bylų niekas nepradeda. Seimo komisija žino, kad ji ne nusikaltimų tyrėja, bet ji taip pat žino, kad ji pagal pirminius duomenis (pagal faktą) privalo spręsti ar siūlyti naikinti neliečiamybę ar ne. Sąmoningai slėpti pirminius duomenis, kurie pagal įstatymą yra vieši, ir prašyti Seimo komisijos (o ir Seimo), kad spręstų neliečiamybės panaikinimą, kokiu tai nesusipratimu atsiduoda. Teisingai ir teisėtai surašytas teismo sprendimo įvykdymo aktas ir vaizdo įrašai prie jo gali būti ir prokuroro, ir Seimo komisijos žinioje.  Juk Seimo komisijos sprendimas turi būti nešališkas – siūlyti naikinti neliečiamybę, kada net nesimato kokių nors baudžiamosios teisės požiūriu veiksmų yra viena ir siūlyti priešingai yra kita, jei duomenų nėra pateikta.

Pagaliau, nepateikus antstolės turimos informacijos, Seimo komisija yra laisva nuo kieno nors įtakos ir gali bei turi vadovautis tuo vaizdo įrašu, kuris sykį jau apkeliavo visą pasaulį ar jo dalį Lietuvoje. Kartais ir žmonės, ir pareigūnai primiršta, kad už konkretaus Seimo nario, Seimo komisijos ir Seimo pečių visų Lietuvos žmonių valdžia slypi.  Ir būtų nekorektiška manipuliuoti kokiu tai dar neištirto ir nematyto dokumento ar įrašo slaptumu. Seimo nariai taip pat puikiai žino, kas jų darbe slapta, kas vieša, ko reikia ir ko nereikia.

Dar ir kitų dalykų, kurie Lietuvai geruoju gali nepasitarnauti, yra. Štai kad ir mergaitės pervežimo į kokią tai gydymo įstaigą į Vilnių iš Kauno. Mano žiniomis, nei Baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK), nei CPK, nei joks kitas įstatymas sveiko vaiko vežioti be tėvų ar globėjų sutikimo neleidžia. Jeigu vaikas sveikas, tai net tėvai negali tokių dalykų daryti, t.y., savo užgaida sveiką vaiką guldyti priverstiniam gydymui ar tyrinėjimui. Tai labai nepatogus faktas bet kam, kas su juo susijęs, tarp jų pirmiausia valstybei. Specialistai niekaip raiškiai negali paaiškinti iki šiol, kaip žmogus vienu ir tuo pat metu gali užspringti skrandžio turiniu iš organizmo vidaus ir lapu iš išorės; atrodytų, jei užspringstama vienu, tai negalima kitu. O botanikai taip ir nepaskelbė nuo kokio medžio tas nelemtas lapas.

Ir vis tik dėl vieno dalyko esu kategoriškas. Kiekvienas žmogus yra orus ( orumas – kaip žmogus apie save galvoja). Visų rūšių įstatymai saugo žmogaus orumą ir draudžia jį žeminti bet kam ir bet kokiu veiksmu. Todėl prieš visus žmones tvirtinti, kad su mergaite viskas buvo gerai, kada ji buvo perduodama motinai, –  nors ji šaukė riksmu nepanašiu į kokį tai geranorišką sutikimą ar džiaugsmą susitikus su mama, – nederėtų. Pridūrus vaizdą, kad mergaitė buvo nešama kojomis pirmyn, išvada, jog tai buvo ne prievarta, nėra tiksli. O tai jau gali būti žmonių, mačiusių ir girdėjusių perdavimo procedūrą, orumo pažeminimas. Nereikia ir negalima galvoti, kad žmonės yra lyg ir užsukami žaislai ar dar kai kas. Gal būt, būtent toks požiūris į akivaizdžius dalykus paskatino kai ką negeriems palyginimams su naciais ir bolševikais, nes tikrai tais laikais juoda spalva buvo vadinama balta spalva ir atvirkščiai.

Manau, kad apmąstymams ir dalykiškiems veiksmams, kuriuos reikia ir galima padaryti laiko yra. Ir tokią galimybę reikia išnaudoti. Dar galima padėtį taisyti tiek žmogaus teisių gynimo, tiek ir valstybės autoriteto apsaugos aspektais.

Trumpai apie autorių: dr. Šarūnas Vilčinskas yra Lietuvos teisininkas, advokatas, Vilniaus 2-osios advokatų kontoros partneris ir vadovas, teisėtyrininkas konstitucionalistas.

Rekomenduojame prisiminti dar vieną advokato dr. Šarūno Vilčinsko pasvarstymą apie vadinamąją Kauno pedofilijos bylą ir Neringos Venckienės teisminį persekiojimą:

Advokatas Šarūnas Vilčinskas. Galimi sunkumai Čikagoje

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Al. Vladui Vilimui       2018-07-16 0:26

Ketvirtas LR Konstitucijos straipsnis skamba taip:
,,Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus.” Praleidę ,,ar”, jūs pakeičiat Konstitucijos mintį - tarsi, Suverenas, t.y. Tauta, tiesiogiai gali valdyti tik per savo išrinktuosius. Tada gali atrodyti, kad Seimo sprendimas yra neklystamas ir neskundžiamas.

Ulai        2018-07-12 17:11

Radote kuo baisėtis, kai ten niekada ir nebuvo kuo žavėtis.

Antanas       2018-07-12 10:00

Ačiū už advokatišką  sugebėjimą “primalti daug miltų.”

Erlickaz       2018-07-12 7:36

Lysyj, pitj budesh? A tvoja baba budet pitj?

Ula       2018-07-11 12:30

Pasibaisėjau Valinsku, pasišlykštėjau jo baba Inga po jų pokalbiu su Žeimyte. Kas atvėrė tam išgamai burną vadinti žmones, užjautusius mergaitę, patvorio kriminaline gauja? P. Vilčinskai , būtų gerai , kad padėtumėte pastangas patekti pas tą žurnalistę į laidą su savo samprotavimais.Nors vilčių maža. Nei tokioms televizijoms, nei tokioms žeimytėms TIESA nereikalinga. Juos užkloja melo patalai.

gudročius rašė       2018-07-10 20:15

Atkreipkite dėmesį kokia ironiška įžanga!
Beje, kas ten su Plikiu darosi? Kažką vakar viena ausimi girdėjau, kad jis kažką apie beždžiones ir LAT putojosi, po nepalankaus jo atstovaujamiems turkams verdikto LAT. Nebesusitvardo jau, nervai pašlijo? smile

Baisu       2018-07-10 17:23

Anstole Vaicekauskiene turi buti baudziama ir sedeti kalejime .Ji daugiausia nusikalto ,ji tikra hiena.

Puiki analize       2018-07-10 13:05

Dar detale-vaiko mama teismo buvo ipreigota lankyti mergyte tam tikra valandu skaiciu ir ja prisipratinti bei itikinti keliauti pas ja savo noru.To nebuvo.Jokie istatymai neleidzia naudoti pries vaikus prievartos,bet ,deja,tadien ja turejo aplankyti vaiku teisiu stebetoju grupe is uzsienio,tad nutarta nedelsti.Na ir akivaizdu-,,advokatas nenese”.Tuo viskas pasakyta…Kiek gi dar nuskriaustu mamu gyne sis ar panasus advokatai ir kas tasyk sumokejo jam?Kas liepe namuose nusukti kamera ?Juk butu geriau dokumentuotas ,,taikus ir istatymiskas” operacijos vykdymas.

Jeigu       2018-07-10 12:03

Gali vykti valstybeje tokie dalykai su teismais,teisingumu, vaiku grobimu ir pilieciu persekiojimu tai valstybes NERA. Tik imitacija.

???       2018-07-10 5:23

Man atrodo labai svarbus dalykas mergaitės grobime buvo medikų pažyma apie jos sveikatos būklę po kovo 23-osios vaiko plėšymo ir bandymo pagrobti. Gydytojai savo parašais patvirtino, kad NEGALIMA tokios būklės vaiko jaudinti, o ką padarė jie? Atvarė kariauną ir pagrobė, ir nieko. Niekas nesureagavo į šį nusikaltimą, gal bent JAV sureaguos?

Valdas       2018-07-9 22:43

Anksčiau neteko girdėti apie Š.Vilčinsko pateiktą įspūdingą paties pažangiausio CPK taisymų istoriją. Labai daug tų taisymų buvo dėl Garliavos bylos, nors oficialiai taip deklaruojama nebuvo. Nekrošiai ir kita teisininkų chebrytė kurpė ir kurpė savo pažangiausio visoje Europoje CPK pataisas, kad būtų lengviau “teisėtai” pagrobti vaiką. Š.Vilčinskui reikia padėkoti jau vien už to fakto išryškinimą.

tas vilimas konservatorių partijos narys       2018-07-9 0:08

Vladas Vilimas (g. 1928 m. spalio 27 d. Mikalajūnuose, Pakruojo raj.) –
1947 m. baigė Linkuvos vidurinę mokyklą. 1952 m. baigė Lietuvos žemės ūkio akademijos Mechanizacijos fakultetą, įgijo inžinieriaus kvalifikaciją. 1953 m. įstojo į Maskvos Timiriazevo žemės ūkio akademijos Pedagogikos fakultetą, o 1957 m. į aspirantūrą. Habilituotas technikos mokslų daktaras.
1952 m. Akmenės rajono Papilės mašinų ir traktorių stoties vyriausias inžinierius.  1996–2000 m. Seimo narys.
Lietuvos cukrinių runkelių augintojų draugijos valdybos pirmininkas.

Asta       2018-07-8 19:47

Labai noreciau ,ir tikiu ,kad nubausti bus visi tie POLICININKAI kurie privaciame kieme tampe muse nekaltus zmones . Tie isteisinti nekalti zmones tikiu sitaip ju ramybeje nepaliks . Gera pamoka visiems kurie aklai tiki savo vadinamais virsininkais ,kad negalima jais pasitiketi ,reikia patiems isigilinti ar jus teisingai pasielgsite . Busite nuteisi ir joks pozela ar skvernelis jusu nepasigailes.

Rasa       2018-07-8 18:16

uztai zmones ir stovejo Klonio gt. ,nes suprato kad vykdomas neteisetas mergaites pagrobimas .Mateme visi pries sturma ,Pozelos instruktaza ,kad nebijokite ,mes jus apginsime jeigu ka .Tai ar cia teisingas auksto pareiguno pasakymas . Juk jisai tikrai zinojo ,kad darys nusikaltima Valstybes vardu .Skvernelis kaip vadovas taip pat zinojo kad tai neleistina ,nelegalu ,pazeisti istatymai . Cerniauskas ,ar turejo teise isnesti mergaite ,NE ir dar daug tokiu kurie padare nusikaltima ir siandiena jie visi sedi aukstuose postuose.KAIP TIKETI TOKIA VALSTYBE KAIP SU BAIME JOJE GYVENTI.Kada pagaliau jie visi tie nusikalteliai bus teisiami .

aušra       2018-07-8 17:09

žaviuosi ir gerbiu advokatą Š. Vilčinską už drąsų TIESOS žodį. Kiek prisimenu buvo rašiusi ir advokatė Sličųtė. Reiktų, manau, atspausdinti ir kitus autorius

Auksciausio       2018-07-8 14:27

lygio straipsnis.Aciu autoriui.

Drenis       2018-07-8 13:35

Ne autoriaus ironija, o jo išsakytas požiūris į teismų sistemą, kaip pačią profesionaliausią, ir dėl to mažiausiai vertą kritikos valdžios šaką, kiek glumina ir kiek gadina šiaip jau puikaus straipsnio kokybę. JUk profesionalumas šiuo atveju turėtų būti kaip tik sunkinanti aplinkybė: profesionaliai priimti nusikalstamą sprendimą yra ne tas pat, kas priimti analogišką sprendimą iš neapdairumo ar kvalifikacijos stokos.
Pasisakoma prieš radikalią teismų sistemos kadrinę pertvarką. Nes esą per ją gali būti pažeistos gerų, nekorumpuotų teisėjų teisės. Atleiskite, bet kaip tie geri teisėjai toleruoja šalia blogus teisėjus? Gal imasi kokių priemonių per teisėjų savivaldos institucijas? Ar, atvirkščiai, užsiima kolektyvinės gynybos poziciją, piktindamiesi “nepagrįstais” visuomenės užsipuolimais? Autorius tarsi nemato fundamentalios teismų sistemos pertvarkos svarbos, atsikratant puvinio, o juk apie tai ir kalbama jo cituotoje A.Meilutytės knygoje, kaip apie pirmaeilę sąlygą sine qua non pakilti valstybei iš dugno, kuriame ji dabar yra. Apie knygą: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2009-02-10-aldona-meilutyte-ar-imanoma-pagerinti-lietuvos-teismu-darba/3335
A.Meilutytė (2009 m.): “Tarp beveik 800 Lietuvos teisėjų, neabejoju, yra sąžiningų, jautrių, kompetentingų ir tinkamai atliekančių teisėjo pareigas žmonių. Tačiau apskritai dabartiniai Lietuvos teismai – „dugne“, tai įrodo ir visuomenės nepasitikėjimas teisėjų darbu. (...) Kad Lietuvos teismai – „dugne“, pasakė žinomas Lietuvos teisininkas, buvęs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo narys V. Mikelėnas, o aš tik pakartojau jo žodžius. Manau, kad, dirbdamas Aukščiausiajame Teisme, jis geriau negu kas nors kitas galėjo objektyviai įvertinti Lietuvos teismų darbą. Su jo įvertinimu aš sutinku. Visuomenėje, kurioje teismai neatlieka savo paskirties ir neįgyvendina teisingumo, klesti neteisingumas ir savivalė. Tokioje visuomenėje kalbėti apie dorovę nėra prasmės, nes neteisingumas nesuderinamas su dorove.”
O dar stipriau (2006 m.) išsireiškęs pats V.Mikelėnas: “jeigu patys teisėjai nesugebės iš savo gretų išmesti tų, kurie laužo įstatymus, sąmoningai daro klaidas, yra nemoralūs, tai mes nepajudėsime iš vietos.

  - Naujas Teismų įstatymas gal ir sugriežtins teisėjų atranką, tačiau tam, kad iš iškristum iš teisėjų luomo, reikia padaryti nežinia ką?

  - Taip, tai yra problema. Teisėjų korpusas, turėdamas savivaldą, garbės teismą, nesugeba apsivalyti. Tai ir buvo vienas mano kritikos objektų – mes ir toliau nekeičiame šios ydingos sistemos. Jei ir toliau būsime tokie švelnūs prasikaltusiems ar nesąžiningiems teisėjams, tai padėtis nesikeis.”

  http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2006-04-24-v-mikelenas-teismuose-perzengta-pavojinga-riba/28392


Pikasas       2018-07-8 12:34

Vargu ar besiblaškanti autoriaus ironija gali būti daugelio skaitytojų suprantama. Tuo labiau, kad ir joje yra visa eilė prieštaravimų. Kaip paaiškinti tokią situaciją? Gal teisininkas nelabai žino apie įvairius skersvėjus Lietuvos teisėsaugoje? Jau nekalbant apie keletą aptariamos istorijos jo panaudotų fragmentų kurie sunkiai susilipdo į visumą. Vien saldoko geranoriškumo tokiais atvejais tikrai nepakanka. Kur kas svarbesni galėjo būti konkretūs vertinimai, kurie, deja, gerokai aptirpsta praskiedžiant visokiais “tikiu - netikiu” ar “gniuždė - nesugniuždė”. Manau, kad viskas anksčiau ar vėliau turi būti įvardinta konkrečiai, o nustatyti kaltininkai įvertinti pagal LR teisę bei įstatymus. Tai gali būti atlikta tik atlikus išsamų tyrimą, kuris, mano nuomone, dar net nepradėtas. Klausimų iškilo daug, o logiškų bei faktais pagrįstų atsakymų - visiškas štilius. Pavyzdžiui - kas nuvalė nuo abiejų D.Kedžio pistoletų VISUS pėdsakus? Taigi, kas?

Tomui       2018-07-8 11:30

Vilčinskas kalba ironizuodamas, būtent dėl to, kad tema labai skaudi, kitaip rašyti nelabai išeina. Jautrūs žmonės priima ironiją už gryną pinigą vėlgi dėl tos pačios priežasties, kad tema labai skaudi, tarsi nėra vietos juokavimui. Mielieji, paskaitykite pora pastraipų toliau, ten apie jus: “Kartu negalima nesidžiaugti paprastų žmonių (daugiausia Garliavos bendruomenės), intelektualų gerumu, užuojauta ir susirūpinimu dėl nelaimės, kuri ištiko mažąją mergaitę. Galima galvoti, jog šių žmonių pasiryžimas neteisybei, nepakantumui nusikaltimams prieš vaikus, neveikimui yra tam tikros nuomonės, žodžio, pažiūrų išraiška, nežiūrint į tai, kad dėl ko nors ir buvo suklysta. Pasirodo, jog paprasti žmonės žino, kad Lietuvoje, kaip ir kitose demokratinėse valstybėse, pareigūnų neveikimas kaltininko naudai gali ir turi būti prilyginamas kaip nesutartinis bendrininkavimas. Todėl jie pagrįstai gali būti susirūpinę dėl tokių pareigūnų atsakomybės. Suprantama, jog kai kas tokiais žmonėmis galėjo norėti pasinaudoti. Ir gal tas kai kam pavyko. Bet tokie norai žmonių gėrio prado nenustelbė, nepaisant į tam tikros rūšies visų sričių žinovų, kurių skelbiamos idėjos bei vertybės tik jiems ir tesuprantamos, skirstymą į patvorinius ir tolesnius nuo tvorų bei kitokius netikrus žmones ir vaikus.”

Stasiui G       2018-07-8 11:22

Pažiūrėkite, kada rašytas straipsnis. Galutinį sprendimą Laužiko kompanija priėmė tik berods 2013 m. gal apie kovą. Tada ir įsiteisėjo. Tapo vsio zakonno. Laužikas gudriai “pagerino” bylą, perkeldamas akcentą, kad nesimatytų jos absurdas. Jis paaiškino, kad čia byla ne dėl vaiko gyv. vietos nustatymo, o dėl motinos teisių apribojimo. Vsio zakonno.

Daktarui Ramanauskui       2018-07-8 11:16

Nesupratote autoriaus ironijos, jis liūdnai juokauja.

StasysG       2018-07-8 10:36

Atrodo, atrodo… O kaip buvo iš tikrųjų dėl to neįsiteisinimo?——citata “Bet pats sprendimas, atrodo, buvo apskųstas apeliacine tvarka ir, kiek yra žinoma, nebuvo išnagrinėtas iš esmės taip greitai, kad galima jau būtų žinoti apeliacinio teismo poziciją iki pradėjimo skubiai vykdyti sprendimą. Teisiškai tai reiškia, kad Kėdainių rajono apylinkės teismo sprendimas buvo neįsigaliojęs ir dar neturėjo teisinės galios, bet turėjo būti vykdomas. “

Romas       2018-07-8 10:06

Straipsnis diplomatiškas. Rašytas ne mums, o tiems, kurių sąžinė dar gali atsibusti. Tad nesmerkite autoriaus.

Gerb., dr. Jonai Ramanauskai       2018-07-8 10:00

Jūs kaip visada teisus. Dėkoju ir lenkiu galvą... Valdžiagyvių cinizmas,šioje byloje,senai viršijo bet kokias sveiko proto ribas…

Tomas       2018-07-8 9:08

Šarūno Vilčinsko tikėjimo ir pasitikėjimo nesuugniuždė net faktas,kad Deimantė Kedytė pagrobta ir nužudyta valstėbės vardu.Po tokio fakto žodį valstybės reiktų rašyti kabutėse Atsiprašau. Kokiam teismo sprendime buvo nurodyta kad Deimantės
atmintį reikia ištrinti ir ją pačią nužudyti. Vilčinskai atsakyk už savo prokurorus ,kuriais tamsta pasitiki.

Ema       2018-07-8 7:31

Vajetau, kaip viskas aiškiai surašyta, nors sveikos moralės, nesužaloto teisingumo jausmo ir netgi be jokio teisinio išsilavinimo žmonėms ir taip viskas aišku. Gal praleidau, o gal autorius pamiršo paminėti ir tą faktą, kad administracinę vaiko gyvenamosios vietos nustatymo bylą mūsų “korifėjai” ėmėsi skubiai vykdyti nelaukdami, kol bus išspręsta baudžiamoji pedofilijos byla, kurioje šita mergaitė yra nukentėjusioji ir pagrindinė liudininkė. Kaip jaučiatės, kūriai, pūriai, kondratjevai, šedbarai, nekrošiai, visa plejada žurnaliūgų, aptarnavusių šituos diedus ir gynusių jų nešvarius interesus šioje byloje? Kaip jaučiatės 80 seimo alibabų, kurie nepasivarginote iš prokuroro išreikalauti tai, kas ums priklauso, prieš leisdami suimti N. Venckienę ar kitaip apriboti jos laisvę? Žinau, kad Lietuva gali susilaukti didžių tarptautinių nemalonumų, gali būti izoliuota nuo demokratinio pasaulio, gali būti, kad mums niekas nebeišduos tikrų nusikaltėlių, gali būti, kad demokratinio pasaulio bendruomenė į mus žiūrės kaip į korumpuotą, nesilaikančią nei savo įstatymų, nei tarptautinių sutarčių nevykusią valstybę, bet gal to ir siekta? Gal visi tie, kurie ėmėsi šitaip spręsti šią bylą, tai darė specialiai, kad pakenkti mūsų valstybei? Gal jie turi kompromatų ir išsigandę grąsintojų (įtariu, iš pačio kremliaus) ir ėmėsi tokios neteisybės ir neteisingumo įtvirtinimo? Nepaisant visų Lietuvą ištiksiančių nemalonumų, linkiu N. Venckienei sėkmės Čikagos teisme, labai jau atstumiantys ir savo piliečių negerbiantys yra tie sovietiniai šių bylų siuvėjai, vykdytojai, padėjėjai ir aprašytojai.

tas p.vilimas        2018-07-8 6:03

yra viso labo tik ž.ū.specialistas, buvęs Ž.Ū. Akademijos administracijos veikėjas, o dabar berods 90-metis senelis, prižiūrėjęs anūkus JK ar Airijoj, eilę metų žiopčiojęs portaluose kaip papūga nusičiuptą iš kažko citatą iš šv.Augustino apie teisingumą, susireikšminęs ir vis save primenantis apgailėtinas neprofesionalas

dr. Jonas Ramanauskas joramlt@yahoo.com       2018-07-8 4:31

Visumoje teisininko Šarūno Vilčinsko straipsnis yra labai puikus, nors jis ir turi tokį, priešingą nei mano, nusistatymą: “Aš tikiu demokratija Lietuvoje ir jos teismais. Ir neseni įvykiai Garliavoje mano tikėjimo nesugniuždė.”.
*
Nežinojau, kad Garliavoje buvo vykdomas NEĮSITEISĖJĘS teismo sprendimas. Čia jau tikras KOŠMARAS ir paverčia nusikalstamu nuliu visą teisinę sistemą. Tai labai svarbus FAKTAS visoje toje istorijoje. O siaube. Kas per žmonės? Tiesa sakant ten žmonių iš valdžios pusės nebuvo, tai buvo baisiau nei gyvuliai. Galiu tikėtis, kad N.Venckienė šitą FAKTĄ pateiks JAV teismui.
*
Man visiškai nepatinka Vlado Vilimo komentaras, prašau man atleisti. Vadinti Seimo sprendimą su 80 balsų teisingu dėl N.Venskienės neliečiamybės atėmimo, tai jau yra per daug. Per daug todėl, kad Seimas pamatęs tik 12 sek. ištrauką prisijungė prie NUSIKALTIMO kurį padarė prokuratūra. Ponas Vladai Vilimai,siekiate teismų reformos, tačiau Jums maloniai priminsiu, kad nustatant TEISINGUMĄ aplinkybių pašalinimas yra NUSIKALTIMAS. Aplinkybių ignoravimas gali nusikaltėlį paversti nekaltu, o nekaltą kaltu. Taigi tai parodo, kad apie teisingumą žalio supratimo neturite.

Visgi centriniu Garliavos įvykių klausimu yra Deimantės Kedytės likimas. O ji, su pakankamai aiškiais antriniais įrodymais, jau yra negyva.
Apie tai skaitykite mano 2018-03-26 straipsnį “Seimo smarvėms”
http://www.ekspertai.eu/seimo-smarvems95245/

Gerb. Š.Vilčinskas straipsnyje kalba apie orumą, garbę, protingumą ir t.t. Seimas tokių požymių NETURI. Todėl visus be jokios išimties Seimo narius vadinu SMARVĖMIS. Tiesa svarbiau už pataikavimus. Turiu tam pakankamą pagrindą taip ir dar aštriau juos pavadinti, tuos antikonstitucininkus, antvalstybininkus. 

ačiū, kad priminėte -       2018-07-8 0:43

Šarūnas Vilčinskas - aukštos prabos advokatas, Konstitucinės teisės žinovas.

Šioje        2018-07-8 0:31

istorijoje, kur viskas net arkliui aišku, mokyti “teisininkai” stovėjo po medžiu, tylėjo ir drebino kinkas. Jie matė, kad valstybės nebėra. Lietuvą  valdė ir vis dar valdo slaptos nusikaltėlių ir valdininkų struktūros, kurios manė galinčios daryti, ką tik nori.
Ir še tau kad nori, vienuolė iš seimo tribūnos ėmė ir visam Pasauliui pasakė šiek tiek TIESOS.


Rekomenduojame

Remigijus Šimašius ir vėl demonstruoja savo provincialumą: stotelės prie mokyklų pavadintos „Kiss and Ride“

Vidaus ir užsienio migracija Lietuvoje

Plaukiantys prieš srovę: rumunai sieks Konstitucijoje įtvirtinti vyro ir moters santuokos apibrėžimą

Liudvikas Jakimavičius. Popiežiaus Pranciškaus belaukiant

Rasa Čepaitienė. Silpnumas

Geroji Naujiena: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi“

Vytautas Radžvilas: „Da­bar by­ra pa­sau­li­nė neo­li­be­ra­liz­mo sis­te­ma“

Valdas Vasiliauskas. Tauta jau nebeturi kur trauktis

Naujieji barbarai. Jiems niekada nebus gana. O mums?

Vidmantas Valiušaitis. Kurio Lietuvą – Adolfo Ramanausko-Vanago ar Petro Cvirkos – rinksimės kurti?

Algimantas Rusteika. To nemato tik aklas

Nuo bačkos. Aplinkos ministras Kęstutis Navickas: čia elementarus ūkininkavimas, kodėl čia taip surezonavo – sunku pasakyti

Vidmantas Valiušaitis. Žmogus liko toks pats: in memoriam Jonui A. Antanaičiui

Arvydas Juozaitis savo apsisprendimą dėl dalyvavimo prezidento rinkimuose praneš jau šį pirmadienį

Skirmantas Malinauskas primena: egzistuoja ne tik melo inžinerija, bet ir du BK straipsniai

Jolanta Dambrauskienė: SOS! Kauno Laisvės alėjoje žalojamos liepos

Algimantas Rusteika. Naujausi Sprinter „tyrimai“: Arvydo Juozaičio nebuvo, nėra ir nebus?

Dalai Lama: Europa priklauso europiečiams – kiekvienas turime puoselėti savo šalį

Vytautas Sinica apie didžiausią grėsmę Lietuvai: kai provakarietiški vanagai ima nebesiskirti nuo prokremliškiausių vatnikų, tačiau visi apie tai tyli

Algimantas Zolubas. Pilietinė veikla yra politinė

Aras Lukšas. Išpuolis prieš Generolą Vėtrą: čekistinio žanro klasika

Nuo bačkos. Saulius Skvernelis: kultūros darbuotojų protestams nėra pagrindo

Europos Parlamentas balsavo už sankcijas Vengrijai

Nickas Hanaueris, Davidas Rolfas. Naujasis ekonomikos mokslas: gerovė „nelaša iš viršaus į apačią“ – ji „plečiasi iš vidurio“

Arvydas Juozaitis Ramūnui Karbauskiui – viešas laiškas

Algimantas Rusteika. Tas, kuris juokiasi, yra laisvas net nepriklausomoje valstybėje

Ričardas Garuolis. Lietuvos profesinė sąjunga „Solidarumas“ siūlo, kaip stabdyti socialinį dempingą

Bronius Puzinavičius. Estams pasisekė – jie turi alergijai paminklams atsparią ir galvoti apie praeitį nevengiančią Prezidentę

EŽTT: Norvegija pažeidė žmogaus teises byloje dėl vaiko teisių

Liudvikas Jakimavičius. Išeiviai ir mes, arba Gyvenimas Vezuvijaus papėdėje (papildyta)

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.