Sankirtos. Ką rinksimės: Jono Basanavičiaus Lietuvą ar…?

Tiesos.lt redakcija   2017 m. vasario 18 d. 3:30

24     

    

Sankirtos. Ką rinksimės: Jono Basanavičiaus Lietuvą ar…?

Vasario 16-osios išvakarėse „Lietuvos žinioms“ paskelbus interviu su Nerija Putinaite, kuriame ir vėl buvo suaktualinta mintis: šiandienos Lietuvai Jonas Basanavičius neaktualus, mat jis turėjęs ne politinės, o tik etninės Lietuvos idėją, tiksliau – jos mitą, Vytautas Sinica kviečia prisiminti prieš trejus metus skelbtus svarstymus apie XXI amžiaus Lietuvos pasirinkimus: Gyvename J.Basanavičiaus Lietuvoje ir esame tiek lietuvių politinės (ne etninės) tautos atstovai ir tiek patriotai, kiek palaikome J.Basanavičiaus Lietuvos projektą.

Nerija Putinaitė: „Jonas Basanavičius nebėra aktualus“

Justinas Argustas | „Lietuvos žinios“

Joną Basanavičių arba aklai garbiname, arba esame jam abejingi. Gydytoją ir mokslininką vadiname tautos patriarchu, bet apie jo gyvenimą ir idėjas žinome nedaug. Per visus Antrosios Respublikos metus jo biografija taip ir neparašyta, o artėjant valstybės atkūrimo šimtmečiui netyla žodžių mūšiai dėl patriarcho atminimo įamžinimo. Galbūt metas pripažinti, kad J. Basanavičius tėra simbolis, mitinė figūra?

Tokį klausimą kelia Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė Nerija Putinaitė, tyrinėjanti lietuviškos tapatybės problemas. J. Basanavičius, kaip rodo sociologiniai tyrimai, yra ketvirta pagal populiarumą istorinė asmenybė po Vytauto Didžiojo, Mindaugo ir Antano Smetonos. Tačiau N. Putinaitė įsitikinusi, kad J. Basanavičių laikyti tarpukario ar šiuolaikinės Lietuvos simboliu neteisinga. Jos žodžiais, turėtume pagaliau pripažinti, jog J. Basanavičius nėra aktualus.

Gerbiamas, bet ne įtakingas

J. Basanavičiaus figūrą, artėjant valstybės atkūrimo šimtmečiui, aktualizuoja politikai ir niekaip nesusitaria dėl jo įamžinimo klausimų. Kartais gaivinama ir jo „Tautos namų“ idėja. Tai tarsi reprezentacinė figūra. Kaip J. Basanavičius ir jo idėjos veikia dabartį?

Bendrame kontekste, kai kalbama apie dabartinę Lietuvą, J. Basanavičius tarsi padaromas modernios Lietuvos simboliu. Tai neteisinga. Tarpukario Lietuva yra labai mažai basanavičiška. 1905 metų Didysis Vilniaus Seimas ir ypač Pirmasis pasaulinis karas transformavo supratimą, kas yra lietuviškumas, ko reikia siekti. Man regis, tarpukario Lietuva, kuri vis dėlto puoselėjo modernybės ir progreso viziją, buvo nutolusi nuo J. Basanavičiaus idėjų. Nors J. Basanavičius, kol buvo gyvas, labai gerbtas kaip patriarchas.

Jau tada, tarpukariu, labai aiškiai suvokta, jog tai nėra J. Basanavičiaus Lietuva, kad tai – kita Lietuva. Esame nepagrįstai tai užmiršę. Kitaip galbūt suvoktume, kad J. Basanavičiaus vaidmuo ar jo indėlis į mūsų savivoką yra kiek mažesnis, nei dažnai vaizduojama.

Apie J. Basanavičių, kaip labiau gerbiamą nei įtakingą, kalba ir tarpukario veikėjai. Štai signataras Petras Klimas jį pristato kaip autoritetingą žmogų, bet ne politiką. Kaip pasyvią figūrą, tuo laiku iškeltą proceso priešakyje.

Tas J. Basanavičiaus dviprasmiškumas buvo labai gerai matomas ir Nepriklausomybės priešaušriu. Jis gerbiamas kaip žmogus, kuris daug padarė, sugebėjo sukurti viziją. Viziją, kuri suvienijo skirtingus žmones. Kita vertus, jau tada suvokiama, kad tai – praeitis. Jau buvo aišku, kad reikia kažko kita, reikia žengti pirmyn.

Ir Lietuvos Nepriklausomybės Akto pasirašymo metu, kaip teigė ir P. Klimas, signatarai jautėsi netvirtai, tad J. Basanavičius buvo būtinas kaip simbolis, kaip Tarybos pirmininkas. Tačiau jis nedalyvavo nei rengiant Aktą, nei kitur. Tas dvilypumas tapo dar ryškesnis nepriklausomos Lietuvos metais.

Kodėl populiarintas sovietmečiu

Savo knygoje „Šiaurės Atėnų tremtiniai“ akcentuojate, kad J. Basanavičius neturėjo politinės Lietuvos idėjos ir kad jo pažiūros buvo antieuropietiškos, antikrikščioniškos. Rašote, jog suvokdamas save kaip lietuvį jis nepajėgė tapti Lietuvos valstybės piliečiu.

J. Basanavičius iš tiesų neturėjo politinės Lietuvos idėjos. Visiškai neturėjo. Jis buvo kaip klasikiniai kai kurių kitų šalių XIX amžiaus nacionalistai. Turėjo etninės Lietuvos idėją, o ji – mitologinė, mažai susijusi su praktine perspektyva, praktiniais lūkesčiais. Kaip liudija J. Basanavičiaus amžininkų prisiminimai ir pasakojimai, politinė Lietuvos idėja jam buvo labai svetima. J. Basanavičius jos nesuprato. Jis, pavyzdžiui, yra teigęs, kad partijos skaldo vienybę. Arba tai, kad partijų atsiradimas, skirtingos jų nuostatos skaldo Lietuvą. Jaunajai to meto politinei kartai J. Basanavičius buvo simbolis, o ne žmogus, kurio idėjomis galima remtis. Tačiau J. Basanavičius buvo aktualizuotas sovietmečiu.

Straipsnio tęsinį skaitykite portale lzinios.lt ČIA.

 

* * *

Vytautas Sinica. Jono Basanavičiaus Lietuva

Pro Patria

Moderni tautinė valstybė

Lietuva yra moderni tautinė valstybė. Valstybė, sukurta ir atkurta niekieno kito, o nacionalistų, remiantis tautiniu idealu ir visuotinai pripažinta tautų apsisprendimo teise. Nėra kito principo, legitimuojančio Lietuvą, pagrindžiančio mūsų valstybės teisę būti pasaulio žemėlapyje. Nėra vien asmens apsisprendimo teisės, priešingai, šią ir visas kitas jo teises užtikrina ir saugo tautos steigiama valstybė.

Lietuva yra moderni valstybė ir tai rodo ne kokią Lietuvos ūkio ir mąstymo pažangą, o būtent minėtą tautinio suverenumo principą. Moderni valstybė reiškia valstybę, kurioje valdžia kyla iš ją sukūrusios tautos valios ir šiai tautai nevaržomai ir nedalomai priklauso suverenitetas. Tokia valstybė atsiranda Vakarų politinėje teorijoje XVII a. ir politiniame Europos žemėlapyje XVIII a. Nedviprasmiškai moderniosios tautinės valstybės principai įrašyti ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje: „Lietuvos valstybę kuria tauta. Suverenitetas priklauso tautai“.

1990 m. kovo 11-ąją lietuvių tauta nieko naujo nesukūrė, o tik atkūrė. Atkūrė valstybę, įsteigtą tos pačios lietuvių tautos apsisprendimu 1918 metų vasario 16-ąją. Tautos apsisprendimas čia – ne teisinė metafora. XX a. pradžioje modernios politinės lietuvių tautos idėja dar buvo daug kam, ypač sulenkėjusiems vietos bajorams, svetima ir nepriimtina. Kaip ir 1863 m. sukilimo metu, išsiskyrė tautinės lietuvių valstybės kūrimo ir vienos ar kitos formos vieningo valstybinio darinio su Lenkija vizijos. Kitaip nei 1863 m., šį kartą tautinės valstybės idėja jau buvo dominuojanti.

Pagal laikotarpio sąlygas Lietuva ir neturėjo kito pasirinkimo: tiek lietuvių, tiek lenkų tautose jau buvo stiprus tautinio idealo (tauta turi valstybę) siekis, o pats Juzefas Pilsudskis, nors svajojęs apie ATR pagrindų valstybės atkūrimą, tebuvo įkaitas Romano Dmovskio tipo modernių nacionalistų vizijoje: J.Pilsudskio armijų prie Lenkijos prijungtos teritorijos, tokios kaip Lietuva, jiems turėjo tapti ne bajoriškos federacijos, o centralizuotos Lenkijos tautinės valstybės su okupuotomis ir ilgainiui sulenkinamomis pakraščio teritorijomis dalimi. Nors daug kas gyveno XVIII a. valstybės nostalgija, ši realybė jau buvo suvokiama ir Lietuvoje. Plačiau apie tai pasakojama Timočio Snaiderio (Timothy Snyder) knygos „Tautų rekonstrukcija“ skyriuje apie Lietuvą.

Taigi iš esmės toliau gyvename Vasario 16-osios Lietuvoje. Lietuvoje, kurios idėjinius pamatus, pačią jos kūrimo perspektyvą padėjo ir išplėtojo amžininkų „tautos patriarchu“ vadintas Jonas Basanavičius. Žmogus, nuo pradžių dalyvavęs ne tik kultūriniame tautiniame atgimime XIX a. (sukurti aukštąją tautinę kultūrą), bet ir politiniame tautiniame sąjūdyje (sukurti nepriklausomą tautinę valstybę). Stovėjęs prie Lietuvos projekto beveik nuo pradžios iki galo. Būtent todėl galime sakyti, kad tai J.Basanavičiaus Lietuva. Sveika tai kartoti ir įsisąmoninti su visais to padariniais. Gyvename J.Basanavičiaus Lietuvoje ir esame tiek lietuvių politinės (ne etninės) tautos atstovai ir tiek patriotai, kiek palaikome J.Basanavičiaus Lietuvos projektą.

Naujos fronto linijos

Kam išvis reikia apie tai kalbėti? Reikia, nes šios tiesos – pirmieji Lietuvos Konstitucijos straipsniai –
buvo ir privalo likti savaime aiškios, jei norime Lietuvos valstybės išlikimo. Kol daugumai piliečių jos savaime aiškios, partinio bei akademinio „elito“ sluoksniuose taip tikrai nebėra, nors abejonė J.Basanavičiaus projektu tarp jų reiškiasi skirtingomis formomis ir skirtinguose kontekstuose.

Lietuva, kaip ir beveik visos Europos valstybės, šiandien yra nebe liberalų ir konservatorių ar socialistų, o nacionalizmo ir kosmopolitizmo kovos laukas. Pagrindinis vis aktyviau sprendžiamas ir į politinę kovą patylomis persikeliantis klausimas yra nacionalumo klausimas: būti ar nebūti moderniai Lietuvos valstybei? Šis klausimas iškyla ne dėl kokios fizinės okupacijos grėsmės (nors toks pavojus visada išlieka), priešingai, apie valstybingumo atsisakymą svarsto, o jei garsiai nedrįsta, tai dar prabils patys mūsų tautiečiai: akademikai, politikai, „apžvalgininkai“. To nejusti nei gatvėje, nei virtuvėse, nei prie televizorių ekranų, tačiau būtent šis klausimas tampa vis esmingesnis politikams ir politologams, o iš jų darbų ir kalbų – kaip visada nutinka – šie klausimai neišvengiamai nukris ir ant Lietuvos piliečių galvų. Ar norime būti politiški (t.y. būti nepriklausomi ir savivaldžiai), yra pagrindinis sau patiems, be jokio išorės priešo veikimo, XXI a. pirmoje pusėje užduotinas klausimas, kurį turėsime išmokti ir išdrįsti sau iškelti.

Vakarų Europos šalių visuomenėse šis klausimas jau keliamas labai atvirai. Lietuvoje, kaip ir kitur posovietinėse šalyse, nuo sovietmečio įprasta maskuoti esminius klausimus iškreiptu žodynu. Todėl girdime politikus ir politologus kalbant apie provakarietiškas (europietiškas) arba antivakarietiškas (vadinasi, prorusiškas) Lietuvos raidos kryptis. Tarp jų trečiojo kelio tarsi nėra.

Ne Rytai-Vakarai, o ar būti valstybe?

Mąstymą ribojant vien šiais dviem kraštutinumais, iš akių pametamas esminis skirtumas tarp integracijos krypties ir valstybingumo klausimo. Lietuvai iš tiesų nėra trečiojo kelio be ES ir be Rusijos įtakos. Lietuvai iš tiesų buvo būtina rinktis kelią į Vakarus ir jo nuosekliai laikytis. Tačiau šiandien nutylima, kad Lietuva būtent tai ir padarė. Integracija į ES ir NATO buvo pasirinkta ir įvykdyta, o šiandien labai mažai kas Lietuvoje abejoja tokios narystės teisingumu, nors Vakarų Europos šalyse gausu tokių abejonių. Tačiau būtent dėl to, jog šią kryptį pasirinkome ir ja nuėjome, šiandien kalbėti apie Rytų ir Vakarų kryptis yra sąmoningas visuomenės klaidinimas.

Tiek kviečiantys giliau integruotis į Vakarus dėl imperialistinės Rusijos grėsmės, tiek siūlantys Rusijos glėbyje gelbėtis nuo moralinio Vakarų visuomenių nuosmukio („supuvę Vakarai“) teisingai nurodo iš tiesų egzistuojančias grėsmes, bet siūlo Vasario 16-osios aktu sukurtai ir Kovo 11-osios aktu atkurtai Lietuvos valstybei pražūtingus išeities scenarijus. Lietuva yra ir turi likti Vakaruose – to kvestionavimas yra arba atvirai prorusiškas, arba sąmoningas miglos pūtimas gąsdinant vienareikšmiškai ES palaikančią Lietuvos visuomenę tariamomis alternatyvomis ir tuo ruošiant dirvą „vakarietiškam“ valstybingumo atsisakymui.

Priešingai, kalbėti reikia ne apie tai, AR esame „Vakaruose“ (ES ir NATO), o KAIP ten esame: kaip suvereni nacionalinė valstybė, ar kaip administracinis vienetas. Kaip svečiai, ar kaip šeimininkai. Šiandien priklausome nebe tokiai pačiai ES, į kokią stojome pritardami referendumu. Integracija pasiekusi ribą, kai valstybės galių ir pareigų perdavimas ES organams nebesuderinamas su nacionalinės valstybės statusu. O būtent tai – gilesnė integracija į Europos Komisijos atvirai projektuojamą Europos federaciją – yra siūloma kas kartą kalbant apie būtinybę eiti į Vakarus.

Nuėjome ir turime čia likti, tačiau ne atsisakyti valstybingumo. Atvirkščiai, Lietuva privalo aktyviai dalyvauti priimant sprendimus ES, ginti savo interesus, prieštarauti ten, kur negali sutikti. Derybos dėl stojimo į ES ilgam uždavė itin prastą toną Lietuvos požiūriui į Europos Sąjungą. Tada buvo nusileista dėl daugybės klausimų, dėl kurių daug tvirčiau savo nacionalinius interesus gynė kitos į ES stojančios šalys, ir makabriškai didžiuotasi sėkmingomis ir greitomis derybomis. Ta pačia dvasia iki šiol partinis elitas nuosekliai stengiasi būti kuo nuolankesniu ir nekritišku Europos Komisijos reikalavimų vykdytoju. Ši problema per laiką tik ryškės, nes gilėjant integracijai vis dažniau Seimas ir Vyriausybė atsidurs tarp visiškai skirtingų polių: direktyvų iš Briuselio ir Lietuvos rinkėjų valios. Ką tokio pasirinkimo akivaizdoje renkasi visos valdančiosios partijos nepriklausomai nuo butaforinių kairės ir dešinės etikečių, kol kas gana akivaizdu.

Šis pasirinkimas tarp Lietuvos piliečių valios ir jokiais demokratiniais rinkimais neįgaliotų biurokratų internacionalo valios ir yra nuolatinė praktinė išraiška didžiojo pasirinkimo tarp modernios nacionalinės valstybės ir imperinio administracinio vieneto. Kad ES yra naujo tipo imperija, pripažįsta ir pats Europos Komisijos pirmininkas Žozė Manuelis Barozas (Jose Manuel Barroso), tad šio žodžio nereikia baidytis, priešingai, jis įneša aiškumo į painią šiandieninės Europos padėtį.

Neomarksistinėmis prielaidomis mąstantys istorikai, filosofai ir politologai šiandien vis stipresniu unisonu kartoja, kad tautiškumas ir pati tautinė valstybė yra atgyvena, pavojingas ir įvairove grįstas visuomenes skaldantis terminas. Girdimi gąsdinimai agresyviu nacionalizmu ir etnocentrizmu, nors sunku pasakyti, kokiomis revanšizmo formomis reiškiasi lietuviškojo nacionalizmo agresija. Iš diskusijų nuosekliai dingsta patriotizmo dorybės sąvoka – ją keičia nuo įsipareigojimo valstybei visiškai atsietas pilietiškumas.

Pasirinkimas

Šių pokyčių kontekste Lietuvos piliečių laukia pasirinkimas: už nacionalinę Lietuvos valstybę ar prieš ją. J.Basanavičiaus Lietuva gali gyvuoti tik tol, kol yra palaikoma ją kuriančių lietuvių, kol įsipareigojimas Lietuvai yra jų galvose ir sąžinėse. Šis įsipareigojimas yra neatsiejamas nuo suverenios nacionalinės valstybės. Politinės tautos nariai gali jausti atsakomybę ir prisiimti auką tik už valstybę, kurios likimą ir ateitį nulemia patys.

Tarpinio kelio šioje dilemoje nėra ir visi turėsime rinktis. Gera žinia: tokių pasirinkimų – už ar prieš valstybę – vien XX a. jau turėjome ne kartą. Ir pastarasis pasirinkimas buvo J.Basanavičiaus Lietuvos naudai.

propatria.lt

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

in Memoriam nugriautai "Lietuvai"(2)       2017-02-19 9:52

Artėja valstybės šimtmetis.
Ruošiamasi visus sujungiantiems Gariūnams!
Bet juk tai, kas nesujungia, ir yra vertinga. Tad kodėl viskas turi būti orientuojama į gariūninį segmentą? Dainų šventės, paminklai, bus dar visokiausių makabriškų literatūrinių montažų su muzika, vaišėmis, liaudiškomis juostomis, klumpėmis, šiaudinėmis skrybėlėmis.
Tarsi Lietuva tebūtų baudžiavinis kaimas, nepraėjęs net 1863-iųjų sukilimo, kai vienintelis ginklas tebūdavo dalgiai.
Deja, valdžioje sėdinčių postkomjaunuolių mentalas yra toks, ir aš nematau jokio pagerėjimo.
Per 35 metus, kai esu aktyvus mene, kultūroje, išliko ta pati bukaprotiška biurokratizacija ir isteriškas viršininko diktatas - jis nusprendė, ir jokių čia niuansų nebus.
Viskas Lietuvoje tvarkoma būtent taip.
Tai šiuo požiūriu kino teatrų nugriovimas - visiškai logiškas žingsnis. Nuo to prasidėjo didžiausia įmanoma prichvatizacija. Reikėjo jai atpalaiduoti erdves. Kinai ir pirtys buvo nušluoti visų pirma. Ir tai daug pasako.
.
- Uždarant kino teatrus aiškinta, kad jie nuostolingi ir tiesiog atgyveno, kad modernu - vadinamieji multipleksai su n salių ir spragėsiais. Gal jie ir yra ateities kultūra?
.
- Multipleksai statomi mažuose miestuose. Statykit juos Tauragėj, Jonavoj, Utenoj.
Štai čia bus XXI amžiaus civilizacija.
Taip yra Normandijoje: visiškai maži miesteliai su 15 tūkst. gyventojų turi tokius multipleksus kaip Vilniuje ir filmai juose rodomi sinchroniškai su Paryžiumi.
Ten, kaip ir Amerikoje, jokios provincijos nėra.
Mažuose miesteliuose yra bibliotekos, knygynai, teatrai, scenos - kas tik nori! Ten, priešingai nei Lietuvoje, tu nesijauti gyvenantis beviltiškoje provincijoje, kur išvis nieko nėra ir nebus. Tai esminiai, civilizaciniai skirtumai.
.
- Ko reikėtų, kad būtų kitaip?
.
- Nelojalumo viršininkams, kuriems dažnai trūksta košės galvoje.
Protingi ir kultūringi žmonės turi elgtis ryžtingai ir atkakliai.
Kaip Sąjūdžio laikais, kai jie daugybę idiotų pastatė į savo vietą, tiksliau, išmetė velniop.
Jeigu šito nebus, situacija niekada nepasikeis.
Jeigu ištisai bus praleidžiami beraščiai, amžini trejetukininkai, visąlaik turėsime tą patį.
Turėsime pigieną, produktus, orientuotus palinksminti idiotams, o visi kiti turės ieškoti sau nišų, užuolankų, alternatyvų bet kur, visame pasaulyje.
Žmogus šitame kultūros pasaulyje yra nulis, viršininkas ir jo ritualai yra viskas.
Tai baudžiavinis mužiko mentalitetas, kuris Lietuvoje labai aštriai išlikęs. Sovietmetis jį tik akumuliavo kaip labai palankų dalyką.
Bendrąja prasme tai neraštingumo klausimas.
Pasiekęs pačius aukščiausius postus su milžiniška sprendžiamąja galia, jis virsta grynu deklaratyviu idiotizmu.
Liūdna.
Todėl turime čia ką veikti - kritikuoti.
Nes kritikos jie bijo.
Bet kokios, ne tik nukreiptos į kailinius ir automobilius.
Turime didžiulių problemų, ir kinas yra tik vienas iš segmentų kultūroje. Bet jis yra labai masinis, todėl juo reikia rūpintis.
Protingi, kultūringi žmonės neturi prarasti globalios kontrolės, kažkas turi jausti atsakomybę.
.
- Kiek jų beliko mūsų visuomenėje? Neužčiauptų, nesugniuždytų, intelektualų, nefasadinių inteligentų?
.
- Tas sluoksnis visiškai plonas, ypač niekinamas, visiškai nepripažįstamas. Viršininko akimis, kultūra ir menas yra kažkoks nereikšmingas hobis, durnelių užsiėmimas: na, pagrok, padeklamuok, pafilmuok…
Situacija labai sudėtinga, nėra jėgos, kuri supurtytų.
Čia jau ne vien kalbų reikia, reikalingi žmonės, kurie labai ryžtingai tą darytų.
Nes šalies istorija yra pasakų rinkinys, šalies tikrovė yra jos aktualioji, dabar vykstanti kultūra.
Jei to nėra - viskas, tos šalies ir nėra.
Tėra burbulas, blefas.
Todėl tylėti jokia proga negalima, visąlaik turi būti apie tai kalbama - aštriai ir tiesiai.

in Memoriam nugriautai "Lietuvai"       2017-02-19 9:48

Kompozitoriaus Šarūno Nako interviu fragmentai:
.
Vilniuje su kino teatrais atsitiko tas pats, kas su parduotuvėmis. Visiškai sunaikintos mažos parduotuvėlės, pastatytos karinių bazių dydžio, kuriose tarsi visko perteklius, bet iš tikrųjų, kai apsidairai, pasirinkimas ne toks jau ir didelis.
.
Kinas miestui būtinas, kaip XIX amžiuje buvo būtinos bažnyčios. Jos buvo neišvengiamybė kiekviename rajone, traukos taškai, kur ne tik melstasi, bet ir bendrauta, vykdavo daugybė kitų dalykų. Apie jas spiestasi, telktasi, jos buvo tie taškai, kurie bendruomenei būtini. Pas mus tais taškais dabar tėra pigaus maisto bazės, kurios įsirangė į centrą.
.
Kitaip būti ir negalėjo. Nes čia valdžioje sėdi žmonės, kurie neturi ne tik kino kultūros, bet ir apskritai jokios kitos. Jie eina į renginius nemokamai, su organizatorių įteiktais bilietais. Jie niekaip nesusiję su didmiesčiais, su Vilniumi. Jie - atvažiavėliai iš visai kitokios orientacijos, galimybių aplinkos. Sugebėdami labai greitai įsirašyti į politiką, jie neįsirašo kitaip - socialiai, psichologiškai, kultūriškai, mentališkai. Vilniuje jie yra svetimkūniai ir elgiasi, neduok Dieve, kaip okupantai. Tik viską greitai, tik nugriauti, išardyti.
.
- Kaip galėjome tam pasiduoti? Kodėl taip dažnai priimami visuomenei nepatinkantys sprendimai, su kuriais belieka susitaikyti?
.
- Išgyvenome banditišką kooperatyvų epochą, prasidėjusią „perestroikos“ metais ir trukusią kokį dešimtmetį, iki „Respublikos“ žurnalisto Vito Lingio nužudymo 1993-iaisiais. Turėjome epochą, kai banditėlis viską reguliuoja, kai jo kaprizai nulemia didelio politikieriaus sprendimus. Bet šiandien - tas pats, nemanau, kad būtų daug kas pasikeitę.

Martynas       2017-02-18 14:15

N.Putinaitė: “šiandienos Lietuvai Jonas Basanavičius neaktualus, mat jis turėjęs ne politinės, o tik etninės Lietuvos idėją, tiksliau – jos mitą”.
Tikrasis patriotizmas yra glaudžiai susietas su etniškumo puoselėjimu. Jeigu N.Putinaitei mūsų tapatybė, t.y. lietuviškumas, nėra vertybė, tai tokiu atveju, Putinaitei negali būti vertybėmis ne tik lietuviškasis patriotizmas, bet, tikriausiai, ir pats Lietuvos valstybingumas.
Mano giliu įsitikinimu, vadinamasis “pilietinis patriotizmas” yra labiau tik teorinis patriotizmas,o valstybės šakninės tautos tikrasis patriotizmas - tik tautinis patriotizmas.

Replės Basanavičiui       2017-02-17 21:11

Lezbių sambūris sieks įstatymu įteisinti vasario17 d. kaip visuotinos Emancipacijos dieną. Televizijoms viena vyriškos išvaizdos “ono” dėstė, jog Emansipacijos diena bus skirta ne vien feminizmo, bet ir diskriminuojamų seksualinių mažumų laisvių gynimui.
Lezbiečių iniciatyvai tradiciškai karštai antrino sodomokratas Sysas, patvirtindamas jog TOKIA šventinė diena tikrai labai labai reikalinga.
Taigi vargšą Basanavičių pribaigs iš vienos pusės nešventas seks-valentinas, o iš kitos pusės homikų fiesta.
Vasario 16-jai visai bus riesta…

Feisbuko vykėliui 16:29       2017-02-17 20:54

Radimvietė įtikinanti- bukų feisų vitrina:)
Todėl citatos turinys visiškai atitinka išvaizdą.
Sveikiname.

Nevykėliui niurzgliui A.R.       2017-02-17 17:29

Feisbuke radau šį komentarą, kurį verta perskaityti visiems Lietuvos nevykėliams.

——————————————-

Vasario 16-tosios proga priminsiu, kodėl myliu savo Lietuvą.


Kažkokia kvaila apsisnargliavusi lyrikė pagargaliavo ketureilį “kodėl aš turiu eiti už valstybę jei ji neina už mane”?


Po tuo eilėrasčiu radau labai neblogą komentarą. Čia dedu jums, kad paskaitytumėt, prisimintumėt ir kitiems pasakytumėt.
Gražios Jums šventės, su gimtadieniu, Lietuva!
Paprasti žmonės Vasario 16-ąją atšventė su poezija.


O kodėl už ją? O pradžiai gal todėl, kad tu gali įpostinti šitokį najiezdą, du tūkstančiai bendraminčių pusdurnių gali jį pashare’inti ir paskui tamstas po penkių minučių neišvažiuoja penkios poros juodųjų rankų su aminazinu bardačioke.


O gal todėl, kad tavo vaikams išskristi į Angliją/Ispaniją/Norvegiją užtenka Ryanair’o bilieto bei paso.


O gal todėl, kad odontologo kabinete be nuskausminamųjų nervų tau nebetaiso, nes gydytojas jų seniai nebepardavinėja vietiniams narkomanams.


O gal todėl, kad bananų ir mandarinų gali nusipirkti ir šiokią dieną ir net be kaspinuočio ilgio eilių.


O gal todėl, kad gali dalyvauti laisvuose rinkimuose ir balsuoti už populistus, šeriančius tave pažadais apie 1509 bei pasakomis apie krizę sukėlusį Kubilių, juos išsirinkti ir po to verkti, kai šie įstato tamstai ragus.


O gal todėl, kad pašalpas gauni tai ne pagal 1992-ųjų kursą.


O gal todėl, kad tamstos vadai buvimas spaliukais ir pionieriais nėra privalomas.


O gal todėl, kad mokytojai per pertraukas nebesusistato mergaičių prie sienos ir nebeskaito viešų pamokslų apie per trumpus sijonus.


O gal todėl, kad esame laisvi, taip, turime problemų ir iššūkių, bet juos sprendžiame patys ir jokia raudona partija sprendimų iš viršaus nebeprimetinėja.


O gal todėl, kad per televizorių gali žiūrėti Kempiniuką, Fox News, Panoramą, Žvaigždžių duetus, porno, o ne tik Vremia.


O gal todėl, kad knygynuose ir bibliotekose rasi daugiau „Hario Poterio“, o ne „Lenino raštų“ egzempliorių.


O gal todėl, kad gali būti ignorant višta, įsivaizduojančia, jog kažkur pasaulyje egzistuoja mitinė Normali Vakarų Valstybė, iš jūros dugno pakilusi Atlantida, atrastas Eldorado, kuriame neegzistuoja jokios problemos ir kur visi politikai tyri bei šventi, ir, to negavusi iš Lietuvos, keikti ją susiriesdama. Ir tau už tai niekas nieko nepadarys.

A.R. -3       2017-02-17 14:49

Kada atsimerksim ir pamatysim pasaulį ir žmones tokius, kokie jie yra?
?
Be jokių išankstinių nuomonių akinėlių ir ideologinių štampų?
?
Kada išsivaduosim nuo savo patogių, paprastučių popieriniųįsitikinimų?
?
Ir suvoksim, kad esam neteisūs, ir visi yra neteisūs, ir teisiųjų nėra?
?
Tai nieko nepakeis, bet bent neapgaudinėsime savęs.
..
O kam nepatinka – dar plačiau užsimerkit, kad pamatytumėt dar daugiau nieko ir pasakų.
Nejaugi viskas pasaulyje yra politika?
Nejau tas milijonas, kurio netekome, ir tie dešimtys tūkstančių, kurių vis netenkame ir netenkame, yra tik nevykėliai, verti nusipenėjusių „rašytojų“ užkulnių  patyčių?
.
Ar jie ne žmonės, nesvajoja, nemyli, nėra verti bent supratimo ir dėl visko patys kalti?
Ar kalbėti apie tai, kas blogai, yra bloga?
O gal reikia kaip prie komunistų – fanfarų?
Ir rašant per šventes apie tai, kas skauda, būtinai pasakyti, kad aplink spindi saulutė, rytojus šviesus ir tu nesi priešas?
Ir būtinai pridėti valdiško optimizmo saldiklių? Tada labiau patiktų?
...
Taip, žmonės, kuriems nepavyko, irgi yra Mes.
Jie negali, nemoka būti kitokie, jie tiesiog tokie yra.
Demokratija – ne sotus, patogus pasislėpimas nuo tamsos.
Jie nusipelnė dėmesio, supratimo ir viešumos.
Negi nesuvokiat, ant kokio socialinio vulkano gyvenam?
Jūs jų nepakeisit, jie taip pat yra gyvenimas ir Lietuva.
Pagailėkit jų nors kiek, nes jie jūsų nepasigailės.
.
Tik pasakyk ką apie Lietuvą – ir tūkstančiai bemat atbilda ir tave užgriūna. “-Durniai buvom, kad stovėjom, dabar niekas neitų, dėjom ant tokios Lietuvos, šitiek ponų kraugerių mums ant sprando!”...
O kai paklausi, tai ką, jūs prieš Lietuvą, atsako – mes už Lietuvą, tik ne šitokią, mes labai baisūs patriotai ir išsigimėlių neginsim!
Kalbėk kiek nori, kad nereikia atsistoti, išeiti ir numirti.
Yra kas gina, yra kariuomenė ir sąjungininkai, žmonės, kurie pasirinko tą daryti profesionaliai ir prasidėjus pirmieji neabejotinai žus.
Kalbėk kiek nori, kad negalima būti už kažkokią kitą Lietuvą.
Ji tokia, kokia yra, ir kitokios nėra, ir nebus.
.
Valdžia visada susitapatina su valstybe ir įsivaizduoja, kad jie asmeniškai, jų užpakaliai, džipai, nusipirktos patelės ir sąskaitos yra valstybė.
Negi ir jūs galvojat, kad tai ir yra Lietuva?
Patvirtinat jų įsivaizdavimus?
Nes kitokio neapykantos savo valstybei paaiškinimo nėra.
Neviltis ir skausmas dėl neteisybės neturi aptemdyti proto.
.
Gal neišgirsit, bet Tiesa ir Šviesa esam visi.
Lietuva yra tie, kurie sakome Mes.
..
Tikrojo gyvenimo ir gyvosios meilės šalyje nėra jokio skirtumo, kas ir ką kalba nuo tribūnos, o kas klausosi.

Kalbam apie gresiančią pabaigą ne todėl, kad nieko nebūtų, o kad viskas būtų. Už pabaigą tie, kurie sako – nieko tokio, viskas gerai.
Vienintelis turtas, kurį įgijome – laisvės galimybė, kuri visada su mumis, net jeigu ji tik viltis.
.
Su šventėmis visus.
Ir tuos, kurie suprato.
.
Ir tuos, kurie ne.
...

A.R. -2       2017-02-17 14:49

Pažiūrėkit kaip JIE žiūri, išjunkit garsą ir pamatysit.
Žvilgsnių nesuvaidinsi, neužsidėsi ir neišmoksi.
Ir iš akių atpažinsite.
..
O va, po to pasivaikščiokit po Gariūnus, bazes, pasivažinėkit troleibusais. Pasėdėkit poliklinikų koridoriuose, ligoninių priimamuosiuose ir prie reanimacijų, policijos nuovadoj ar myžalais dvelkiančioj zonos bendroj patalpoj.
Paklausykit, ką kalba akmeniniais veidais žmonės, belaukdami patento VMI salėje, pardavėjos su cigaretėm šaltyje už prekybcentrio kampo, kieti ir tylūs taksistai savo stotelėse.
Pastovėkit miestelio parduotuvėje prie kasos pusvalandį.
Kaimo kavinukėje tarp vyrų, siuvykloje tarp moterų, kai atneša vokelius. Pasėdėkit mikriuke, grįžtančiame iš miesto, ir išgirskit tą tylą, kai visų akys pro langus, o senyva moterėlė kalbasi telefonu su anūku Airijoje, kurio niekada nebepamatys.
O ar matėt jaunos merginos beviltiškas, pavargusias akis Senamiesčio užeigos virtuvėlėje prie puodų vasaros karšty?
Kaip ji žiūri į tuos nerūpestingai linksmus, nekantraujančius savo blynų turistus?Ir kaip tie žiūri į ją ir nemato?
Ir kaip jos veide parašyta, kad nieko daugiau jos gyvenime nebebus?
Ar girdėjot tylų, kad aplinkiniai neišgirstų, pensininkų pokalbį belaukiant eilėj prie kompensacijų? ...
..
Ar skaitėt žvaigždučių feisbuko pokalbėlius ar bosų puslapį apie safarį – kaip ten viskas faina(!) ir kokie JIE dvasingi? .???
..
Arba pažiūrėkime - kaip žmonės purvinam kieme kantriai laukia Caritas paketėlio ar eina dukrai striukės į padėvalkę, baugščiai dairydamiesi, kad pažįstami ir bendradarbiai nepamatytų?... ... .. .
..
Ar pagalvojot, ką jaučia tas, kurį vadinat nevykėliu, kai sėda į pigių skrydžių orlaivį ir mato lekiančią atgal ir žemyn Tėvynės žemę?
?
Kada tupi tame pusrūsyje, geria savo nevilties taurę ir žino, kad niekada nebegrįš kur palaidoti tėvai ir gyvena jo širdis?
?
Ar klausėt, ką tarpusavyje kalbasi tie šimtai tūkstančių?
?
Žinot, ką sapnuoja, apie ką svajoja, ko neapkenčia ir ką myli?
?
Demokratija yra dauguma.
.
Tai išsimaudykit toje daugumoje ! ! !
!!!
Pajuskit, kiek ten skausmo ir kvailumo, tikrumo ir neapykantos.
Kiek nevilties, įtampos ir noro sugriauti ir atkeršyti.
Kiek palaidotų laimės siekių, banalybių, gyvenimo geismo, meilės ir beprotystės.
Ir…
Ir tada suprasit, kas yra demokratija.
.
Ir suprasit, kad tie žmonės negalėtų nieko nuspręsti, net jei tikrai galėtų spręsti.
.

Kad negali būti kitaip ir gali būti ne taip. Ir kad nieko daugiau nebebus, nes nebūsim kitokie.
Suprasit, kad gyvename ant parako statinės, linksmai leisdami laiką su cigarete dantyse.
...

A.R.-1       2017-02-17 14:28

Broliams lietuviams šventė – gera proga pasipykti. Neužmirštuolė, trispalviai stulpeliai ar vėliavytės?
Problema didžiulė ir globali, o ją neteisingai išsprendus, valstybė žlugs. Verta aptarimo šalies psichinės sveikatos centruose. Visi pateikia nesugriaunamų argumentų.
Paskaitai vienus – nagi protingai. Kitus – irgi teisūs. Ir tie, ir anie draugai, ir visi vardan tos.
Bet būtinai vienas prieš kitą.
Mes mušamės ir prie mirštančiojo lovos, ir prie kapo, ir per mišias. Geriausiai pasaulyje mokam šuniškai rietis dėl nesvarbių dalykų.
Iš šono kokiam dar negirtam suomiui turėtume atrodyti kaip visiški bepročiai. Kartais pagalvoju, kad tokie ir esam.
Nykstančio tikėjimo ir mirusios meilės šalyje būtina iškilmingai slampinėti aplink šventyklas ir reikšmingas vietas.
Ne tiek mylėti, kiek apie tai rėkauti ir visus mokyti gyventi pagal valdžios portalą.
Svarbu teisingai nešioti vėliavas ir Dievo, sakiusio, kad negalima garbinti stabų, stabus bei visokius stebuklingus daiktus.
Deginti žvakutes ir laužus, skalambyti varpais ir kitaip išoriškai tampytis, tarsi tai ką nors nulemtų.
Tikrojo gyvenimo ir gyvosios meilės šalyje nėra jokio skirtumo, kas ką ant savęs užsidės ar į atlapą prisisegs. Esmė tai, kas yra širdyje.
Pas tuos, kurie garsiai baubia, kad tikriau myli ir vis piktinasi kitais, viduje paprastai nieko nėra.
Tai tuštumos kaukės.
Kaip jie didžiuojasi, kad labai myli Lietuvą ir visų klausinėja – o ar mylit ją jūs?
Tik nemato, kad mūsų nebėra.
Nes yra keturios Lietuvos. Viena švenčia Šv.Valentiną, kita – Valstybės atkūrimą, trečioji švenčia viską.
O ketvirtoji nešvenčia nieko, tik tyliai niršta ir trokšta Tėvynei ir visiems visiems atkeršyti.
Štai vėl iki skausmo pažįstamos aikštės, vyrai su vaikais ant pečių ir jaunos šypsenos.
O visai šalia tušti, aidūs skersgatviai be žmogaus, nukarusios vėliavos ir negyvi langai. Ir kai manęs nebebus, viskas bus, tai kodėl taip neramu?
Kodėl už džiaugsmo vitrinų taip tuščia, laisvėje gyvena nelaisvė ir vakarais ilgai tylim?
Buvo žmonės, kurie vienijo.
Atsistokim dabar ir lėtai, iškilmingai, iš pačios gilumos:
“Kalnai ant kalnų, o ant tų kalnų – kalnai ir maži kalneliai…”
Juk girdit tą balsą, prisimenat?
Kur dingo ta dvasia, Vytai?
Kada tas šventas Mes pasidalino į Mus ir Juos?
Nejaugi vėl tuoj pavasaris, žiedai ir vienybė, kuri nebežydi?
Kodėl reikia prarasti, kad suprastum ir skęsti, kad išmoktum plaukti?
Privatizavo ne tik paežeres, bet ir šventes.
Štai kalba iš tribūnų svarbiai svarbiai, o akys laksto į šalis ir stambūs apsaugininkai smaigsto žvilgsniais minią.
Va dabar drąsiai kažką, rankos judrios, galva vis į šoną, pasitaiso plaukus ar pasitrins kaktą.
Per pauzes kramto lūpas ar šiaip nerimsta kojomis.
Ir visas kūnas sako – bijau jūsų!
Ir iš sakyklų vien kas kitų per naktis parašyta.
Tarsi deklamuotų iškaltą mintinai saulelę, kuri atkopdama nebebudina. Teisingi, sunkiasvoriai pasakymai, bet neklystamai jauti –
šventykloje nieko nėra.
Žodžiai susigeria į paveikslus ir Katedroje tuščia…

skambiausioji styga       2017-02-17 13:29

Monikučių portalas džiugiai praneša:

Europos Parlamentas ketvirtadienį nubalsavo už rezoliuciją dėl Europos Sąjungos centralizacijos stiprinimo, Bendrijos finansų ministro posto įsteigimo ir bendros europinės armijos! 

Už dokumentą, kur pateikė buvęs Belgijos premjeras, Europos Parlamento vyriausiasis derybininkas dėl „Brexit“ Guy Verhofstadtas, balsavo 283 ES įstatymų leidėjai, 269 pasisakė prieš, o 83 susilaikė.
Šis Europarlamento pritarimas gali reikšti ES steigimo sutarties reformos pradžią,griežtos centralizacijos ir kieto federalizmo link, pažymi BBC.
„Iš esmės G. Verhofstadtas siūlo apriboti ar apskritai panaikinti Europos Sąjungos valstybių narių teisę atsisakyti vykdyti kolektyvinius sprendimus“, – rašoma BBC tinklalapyje.
Ponas\ G. Verhofstadtas vadovauja liberalų stovyklai Europarlamente ir laikomas vadinamųjų Europos ultra federalistų, pasisakančių už kuo glaudesnę Bendrijos ekonominę ir politinę integraciją, lyderiu.

Na, o kaip balsavo Lietuvos “atstovai”, monikučių portalas kukliai nutylėjo…

RadioGaga       2017-02-17 12:04

Ir iškur atsiranda tokių debiilų Putinaičių visokių. Net neskaiciau straipsnio užteko atsitiktinai perskaityti. “Turėjo etninės Lietuvos idėją, o ji – mitologinė, mažai susijusi su praktine perspektyva, praktiniais lūkesčiais.” Gal galite paaiškinti apie ką ji čia kalba??

stasys        2017-02-17 9:50

Papildysiu savo komentarą ta delfio nuoroda: delfi.lt/news/daily/lithuania/66-proc-pietryciu-lietuvos-jaunimo-tevyne-laiko-lietuva-12-proc-ivardijo-kita-sali.d?id=73778130

stasys        2017-02-17 9:24

Idėja gyva ir aktuali tol kol ji yra žinoma ir apie ja diskutuojama visuomenėje plačiai . Ar tu 5-10 proc. žinančiu apie J.Basanavičiu tikrai pakanka kad ir visi likusieji apie Ji žinotu ? labai abejoju . Putinaitė buvo neteisi tik formuluodama savo mintį. Ne J.Basanavičius tapo NEaktualus , o apie ji žinantys liko paraštėse. Neimanoma ištrinti žmogaus iš istorijos PUSLAPIU, jei jau Jis pakliuvo į ją ..

Tomo Baranausko vertinimas        2017-02-17 3:36

Jonas Basanavičius aktualus, nors praėjo 90 metų po jo mirties.
Nerija Putinaitė - gyva, bet jau neaktuali.

pikcui       2017-02-17 1:53

tokios analogijos įrodo tik tiek, kad tas nabagas anonimas yra “vardu” pikc smile

Pikc       2017-02-17 1:49

Pardon, bet GEROKAI negudrus nušnekėjimas. wink
Pagal analogiją:
a) Kovo 11-os proga lzinios.lt paskelbia interviu su kokiu nors Jermalavičiumi.
b) Pikc nustemba, kad tokia proga tokios personos kalbinamos.
c) Anonimiškas veikėjas pareiškia, jog Pikc neatsparus Jermalavičiams.
Ką šita situacija sako apie nabagą anonimą? :D

Pikcui       2017-02-17 1:21

jūs toks neatsparus Putinaitėms? smile

Pikc       2017-02-17 1:12

Vasario 16-os proga skelbti visokių putinaičių pezalus yra tas pats, kas Kovo 11-os proga spausdinti burokevičių ir jermalavičių “įžvalgas”.

madjarų žodis (2)       2017-02-16 21:56

Netolerancijos ir diskriminavimo krikščionių atžvilgiu stebėsenos Europoje centras turi gausybę realių dokumentų, rodančių tūkstančius įvairaus pobūdžio represijų prieš Kristaus išpažinėjus atvejų.
Reikšminga, kad šioje srityje lenktyniaudami “pirmauja” vakarinės mūsų kontinento dalies kraštai.

Taigi de facto turime:
gydytojus, kurie negali gauti ginekologo diplomo, kol nepadarė aborto. Našlaičių globos namų darbuotojus, kurie netenka darbo, nes nesutinka leisti vaikus įsivaikinti homoseksualioms poroms.
Iš ligoninių atleistas slauges, kurios nenori dalyvauti aborto procedūrose. Socialinius darbuotojus, kuriems nebeleidžiama eiti pareigų, nes savo nepagydomai sergantiems globotiniams patarė prieš mirtį pasimelsti.
Tėvus, kurių tėvystės teisės atimtos, nes jie nenori, kad jų ikimokykliniams vaikams būtų teikiamos iškreipto seksualinio “švietimo” ( atviro sodomistinio tvirkinimo) paslaugos.
Asmenys “teisingumo” vardu areštuojami už pareikštą nuomonę, kad homoseksualumas yra šlykšti Nuodėmė.
Civilinės metrikacijos skyrių vadovai, nubausti didelėmis piniginėmis baudomis ir draudimu eiti pareigas už atsisakymą sutuokti tos pačios lyties poras. Žmonės, atleisti iš darbo už krikščioniškų simbolių, pavyzdžiui, grandinėlės su kryželiu, nešiojimą!

Panašių pavyzdžių galima pateikti daugybę!
Tačiau tokių pranešimų NĖRA iš Lenkijos arba Vengrijos.
Todėl visai galima įsivaizduoti tokias aplinkybes, kuriomis represuojami ir savo tikėjimo laisvai reikšti Vakarų kraštuose negalintys krikščionys pradėtų emigruoti į liberalizmo nepavergtus Vidurio Europos kraštus.
Manau, ne tik Vengrija, bei ir Lenkija išskėstomis rankomis galėtų priimti tokius atvykėlius.
Juk turime turtingą šimtmečių istorinę religinės tolerancijos tradiciją.
Ne be pagrindo senoji [Abiejų Tautų] Respublika vadinta kraštu be laužų. Šiandien, kartu su Nepriklausoma Vengrija, NepriklausomaLenkija galėtų būti kraštais- prielobsčiu tiems kurie kenčia nuo visuotinio politinio korektiškumo teroro!”
.
Mielai pasirašau po kiekvienu šio teksto žodžiu-
Juozapas.

madjarų žodis (2)       2017-02-16 21:56

Netolerancijos ir diskriminavimo krikščionių atžvilgiu stebėsenos Europoje centras turi gausybę realių dokumentų, rodančių tūkstančius įvairaus pobūdžio represijų prieš Kristaus išpažinėjus atvejų.
Reikšminga, kad šioje srityje lenktyniaudami “pirmauja” vakarinės mūsų kontinento dalies kraštai.

Taigi de facto turime:
gydytojus, kurie negali gauti ginekologo diplomo, kol nepadarė aborto. Našlaičių globos namų darbuotojus, kurie netenka darbo, nes nesutinka leisti vaikus įsivaikinti homoseksualioms poroms.
Iš ligoninių atleistas slauges, kurios nenori dalyvauti aborto procedūrose. Socialinius darbuotojus, kuriems nebeleidžiama eiti pareigų, nes savo nepagydomai sergantiems globotiniams patarė prieš mirtį pasimelsti.
Tėvus, kurių tėvystės teisės atimtos, nes jie nenori, kad jų ikimokykliniams vaikams būtų teikiamos iškreipto seksualinio “švietimo” ( atviro sodomistinio tvirkinimo) paslaugos.
Asmenys “teisingumo” vardu areštuojami už pareikštą nuomonę, kad homoseksualumas yra šlykšti Nuodėmė.
Civilinės metrikacijos skyrių vadovai, nubausti didelėmis piniginėmis baudomis ir draudimu eiti pareigas už atsisakymą sutuokti tos pačios lyties poras. Žmonės, atleisti iš darbo už krikščioniškų simbolių, pavyzdžiui, grandinėlės su kryželiu, nešiojimą!

Panašių pavyzdžių galima pateikti daugybę!
Tačiau tokių pranešimų NĖRA iš Lenkijos arba Vengrijos.
Todėl visai galima įsivaizduoti tokias aplinkybes, kuriomis represuojami ir savo tikėjimo laisvai reikšti Vakarų kraštuose negalintys krikščionys pradėtų emigruoti į liberalizmo nepavergtus Vidurio Europos kraštus.
Manau, ne tik Vengrija, bei ir Lenkija išskėstomis rankomis galėtų priimti tokius atvykėlius.
Juk turime turtingą šimtmečių istorinę religinės tolerancijos tradiciją.
Ne be pagrindo senoji [Abiejų Tautų] Respublika vadinta kraštu be laužų. Šiandien, kartu su Nepriklausoma Vengrija, NepriklausomaLenkija galėtų būti kraštais- prielobsčiu tiems kurie kenčia nuo visuotinio politinio korektiškumo teroro!”
.
Mielai pasirašau po kiekvienu šio teksto žodžiu-
Juozapas.

madjarų žodis (1)       2017-02-16 21:55

Vengrija…(sic!) oficialiai pakvietė apsigyventi krikščionis europiečius, terorizuojamus politinio korektiškumo:

“Praeito penktadienio kalboje, apibendrindamas 2016 metus, premjeras Viktoras Orbanas pareiškė, kad vengrai mielai priims Vakarų valstybių piliečius, bėgančius nuo liberalizmo, politinio korektiškumo ir bedievystės savuose kraštuose. Jis sakė:

„Tuos tikruosius išeivius, žinoma, priimsime. Tie prigąsdinti vokiečių, olandų, prancūzų, italų politikai ir žurnalistai, tie tėvynę palikti priversti krikščionys, kurie prarado savo Europą savoje Tėvynėje, suras Ją atvykę pas mus!“

Liberalieji komentatoriai suskubo Orbano žodžius aiškinti kaip Vakarų Europos valstybių intelektualinę provokaciją.
Tačiau vengrų premjero pavaizduotas scenarijus nėra jau toks visiškai nerealus.
Istorijoje jau ne kartą yra buvę atvejų, kai didelės žmonių grupės nuspręsdavo palikti savo tėviškę dėl religinio persekiojimo. Tiesą sakant, šiandien šis reiškinys yra visuotinai paplitęs kad ir tarp Artimųjų Rytų krikščionių, kuriems gresia išnaikinimas. Tragiškai ironiška, bet tai jau aktualu ir mūsų pasaulio dalyje.

2010 m. Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija parengė ataskaitą apie krikščionių netoleraciją ir diskriminaciją senajame kontinente.
Jame nurodė, kad išpažįstantiems Kristų yra sistemingai ribojamos ir atimamos teisės, tarp jų sąžinės, žodžio ir tikėjimo laisvė.
Taip pat buvo kalbama apie koordinuotą agresyvų krikščionių  išstūmimą į pakraštį ir socialinę atskirtį dėl Tikėjimo išpažinimo vykdymo ir viešo religinių krikščioniškų pažiūrų išsakymo.

Kasmet panašias ataskaitas skelbia ir Vienoje įsikūręs Netolerancijos ir diskriminavimo krikščionių atžvilgiu stebėsenos Europoje centras.
Jis pateikia statistikos duomenis, iš kurių aiškėja, kad tiek visuomeninės, tiek ir valstybinės krikščionių netolerancijos kasmet daugėja.
Vis dažniau atsitinka, kad krikščionys yra baudžiami didelėmis baudomis, atleidžiami iš darbo ir net areštuojami už atsisakymą paklusti jų Tikėjimui prieštaraujančioms agresyvaus liberalizmo taisyklėms.

Neretai galima susidurti su oficialiai deklaruojama nuomone, kad krikščionys Vakarų kraštuose, atseit,  negali būti persekiojami, nes ten jie sudaro didžiąją gyventojų dalį.
Tačiau „dydžio argumentas“ yra nevykęs, kaip rodo, pavyzdžiui, Meksikos istorija per visą Institucinės revoliucinės partijos valdymo laikotarpį arba mums artimesnė jeruzelskinės Lenkijos “liaudies respublikos” istorija.

Pasak Vienos Stebėsenos centro direktorės dr. Gudrunos Kugler, šiandienos netoleranciją nuolat patiria tie, kurie rimtai žiūri į savo Tikėjimą ir jo Įsakymus.
Tik tie, kurie yra krikščionys tik nominaliai (kaip pakrikštytieji), bet praktikoje nesilaiko krikščioniško Tikėjimo reikalavimų, gali tikėtis būti visiškai toleruojami.
Didžiosios Britanijos Southwarko vyskupijos ordinaras arkivyskupas Peteris Smithas tai apibendrino šitaip:

„Religija yra laikoma teisiškai priimtina privati keistenybė, leistina už uždarų durų, kartą per savaitę, bet jokiu būdu negalima jai leisti pasireikšti darbe arba viešajame gyvenime.“

tęs>(2)

Labai antipatiška asmenybė (ii)       2017-02-16 20:03

turiu omeny Ž. Pavilionį...

Labai antipatiška asmenybė       2017-02-16 20:03
ir pažinsi juos pagal jų vaisius...       2017-02-16 19:59

pagal savo veiklą, surinktą tautosaką ir kita - J.Basanavičius nepralenktas ir didžiausias iki šių dienų

Tai - ne atskirų asmenų "problema"       2017-02-16 17:59

Apie Putinaitę tarsi viską pasakė Šopauskas - nuo tada ji, kaip mokslininkė, kol bijo sąžiningos diskusijos, nelabai ką gali pasakyti, tik apsimetinėti, jog “nieko neįvyko”: http://www.tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/laisvunas-sopauskas.-nerijos-putinaites-demitologizaciju-metodai-ir-taikini
Ir ne Basanavičiaus, kaip asmens, trūkumai ar privalumai turėtų tapti argumentu diskusijoje dėl Lietuvos kelio gairių.
Svarbiausia čia - Lietuvos kaip valstybės padėtis pasaulyje, kuris taip keičiasi, kad būtų absurdiška mąstyti, jog kosmopolitiniai lietuviai turės nors kokį motyvą aukotis - be asmeninio apsisprendimo išsaugoti Lietuvą savyje niekas nė piršto nepajudins…
Deja.


Rekomenduojame

Popiežiaus interviu italų dienraščiui: Europa, migracija, ekologija

Povilas Urbšys. Tai – elementarus vaivorykštinis fašizmas

Vykintas Vaitkevičius. Iš miego pakilusi Gedimino pilies kalno kariuomenė

Vidmantas Valiušaitis. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera

Į laisvę“ studijų savaitgalis „Quo vadis, Lietuva?“

Robertas Grigas. Ar esame gėlininkų tauta?

Dalius Stancikas. Kaip išnarplioti Šimašiaus mazgą

Reportažas iš 5-ųjų Monsinjoro Alfonso Svarinsko mirties metinių paminėjimo Partizanų parke

Tomas Baranauskas. Manote, kad bent A. Ramanauską-Vanagą jau paliko ramybėje? Manykite iš naujo…

Tiesos.lt žinia skaitytojams, kuriems šiuo metu esame nepasiekiami: mes veikiame, kliūtis žadame įveikti, lauksime Jūsų sugrįžtant

Algimantas Rusteika. Laisvės dykai niekas nedalina

Dar vienas reportažas iš mitingo „Apginkime Lietuvos Didvyrius!“ (Šarūno Valentinavičiaus vaizdo įrašas)

Prof. Alfonsas Vaišvila. Nuo „tautos suvereniteto“ praktikoje slaptai pereinama prie valdžios suvereniteto

Nuo bačkos. Aplinkos ministerija: „Nevykdant pagrindinių miškų kirtimų, miškai prarastų tvarumą“

Nuo bačkos. Nerijus Mačiulis: Naujausia skurdo statistika neleidžia abejoti – Lietuvoje jau sėkmingai kuriame gerovės valstybę

Lietuvos žydų bendruomenių viešas pareiškimas dėl LŽB pirmininkės Fainos Kukliansky veiksmų

Raimondas Navickas. Įspūdžiai iš mitingo

Mitingas „Apginkime Lietuvos Didvyrius!“ (Juozo Valiušaičio vaizdo įrašas)

Arūnas Gumuliauskas: „Istorinės atminties politikoje negalima įsivelti į „paminklų mainus“

Valdas Vasiliauskas. Žvelkite giliau ir plačiau

Protesto koncertas „In memoriam Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai“

Prof. Alfonsas Vaišvila. Visuomenės perkeitimas: daiktus vadinti netikrais vardais, dezorientuojant ir demoralizuojant ją

Andrejus Gaidamavičius. Punios šilas – padėkite gelbėti!

Gintautas Kniukšta. Ne, prezidente, jūs Lietuvos miškų neparduosite

Rasa Čepaitienė. Apie marginalus

Valdas Vasiliauskas. Amžinas nepriklausomybės ir demokratijos susikirtimo taškas. Neįmanomybės istorija: nuo Vasario 16-osios iki Kovo 11-osios

NOKT kreipimasis Dėl R. Šimašiaus ir kitų atsakingų asmenų neteisėtų veiksmų

Robertas Grigas. Sovietai ir tarybos

Arkivysk. Sigito Tamkevičiaus homilija per Šv. Mišias tremtinių šventėje Ariogaloje „Su Lietuva širdy“

Nuo antitarybinių eilėraščių iki „Lietuvos Katalikų bažnyčios kronikos“. Petro Plumpos istorija

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.