Įžvalgos

Samuelis Greggas. Teisingi pinigai

Tiesos.lt siūlo   2017 m. gruodžio 6 d. 15:40

0     

    

Samuelis Greggas. Teisingi pinigai

y-news.lt

Neseniai portale Public Discourse publikuotame straipsnyje „Padirbti mūsų kazino ekonomikos pinigai“ S. Adamas Seagrave‘as teigia, kad šiuolaikinės ekonomikos problemos nebus išspręstos, kol pinigai neatgaus savo pagrindinio ekonominio mainų įgalinimo vaidmens.  Pasak Seagrave‘o, „kai tik pinigai pasirodo lygties gale, o ne viduryje – t.y. pinigai tampa tiek mainų priemone, tiek viena iš mainomų prekių – jų vertė yra iškreipiama“.

Žinoma, pinigų ir finansų plačiąja prasme tikslas yra tarnauti realiajai ekonomikai.  Pinigai netenka prasmės be pasiūlos ir paklausos.  Taip pat tiesa, kad didelė dalis šiuolaikinės kapitalistinės ekonomikos problemų kyla iš finansų pramonės.  Ne veltui 2008 m. krizė vadinama „finansų krize“.

To neginčijant, grįžimas prie „teisingų pinigų“ reikalauja rimto valdžios institucijų ir pinigų santykio permąstymo.  Būtent čia slypi daugelio ekonominių problemų šaknys, kurias galima apnuoginti įvertinus daugialypę pinigų paskirtį.

Pinigų vaidmuo

Bet kuriame ekonomikos vadovėlyje perskaitysite, kad pinigų vaidmuo – įgalinti mainus.  Pinigai netiesiogiai išreiškia mainomų prekių ir paslaugų vertę.  […] Ši pinigų savybė leidžia jiems atlikti dvi svarbias funkcijas.  Pirma, pinigai gali našiai perduoti informaciją per kainų sistemą.  Kainos įneša savotiškos tvarkos į anarchiškai atrodančią rinkos ekonomiką.  Kainos kyla ir krenta priklausomai nuo paklausos ir produktų bei paslaugų raidos.  Ši informacija leidžia pastoviai perskirstyti resursus, atsižvelgiant į nesibaigiančius pasiūlos ir paklausos pokyčius. […]

Kitas svarbus pinigų vaidmuo – būti finansiniu kapitalu. Jei pinigai nebūtų naudojami vertei kaupti, būtume pasmerkti gyvenimui tokiuose skurdžiuose ūkiuose, kokie gyvavo iki viduramžių pradžios. […]  Finansinis kapitalas atsiranda, kai žmonės sukuria daugiau nei jiems tuo metu reikia, realizuoja pelną ir dalį jo sutaupo.  Finansinį kapitalą galima pačiam investuoti į tolesnę prekių ir paslaugų gamybą arba paskolinti jį kitam investuotojui. […]

Pinigai turi būti stabilūs

Kad pinigai atliktų šiuos savo vaidmenis, svarbu užtikrinti pinigų sistemos stabilumą.  Tai reiškia (1) stabilią pinigų perkamąją galią; (2) stabilius valiutos kursus; ir (3) stabilias palūkanų normas.  Stabilumas šiose srityse užkuria produktyvumą, suteikdamas žmonėms ir verslams pasitikėjimą, kad prekių, paslaugų, darbo jėgos ir kapitalo kainos laikui bėgant liks daugmaž vienodos.

Pinigų sistemos nestabilumas, kita vertus, pakerta šį pasitikėjimą ir atgraso žmones nuo investavimo. […]

Visa tai reiškia, kad pinigų politika privalo išlaikyti su pinigais susijusių rodiklių stabilumą; ypač apsaugant jį nuo šokų, galinčių kilti iš pinigų kiekio augimo rinkoje.  Dėl to pirminis ilgalaikis pinigų politikos tikslas turi būti kiek įmanoma „neutralesnės“ pinigų pasiūlos išlaikymas.  Žinoma, kaip pastebėjo Nobelio premijos laureatas, ekonomistas Friedrichas von Hayekas, tobulas pinigų sistemos stabilumas galimas tik tuomet kai pinigų kiekis rinkoje yra pastovus, visos kainos – lanksčios,  būsimi jų svyravimai – iš anksto numanomi.  Antroji ir trečioji sąlyga, pasak V. Hayeko, yra vargiai įgyvendinamos. Dėl to, kalbėdami apie „neutralią“ pinigų politiką, kalbame viso labo apie pastangas minimizuoti nepageidaujamą kaitumą ir išlaikyti šiokį tokį valiutos kursų, palūkanų normų ir perkamosios galios stabilumą.

Pinigų „sabotavimas“

Pastaraisiais dešimtmečiais vyriausybės ir centriniai bankai bando naudoti pinigų politiką, siekdamos kitų tikslų nei pinigų sistemos stabilumas.  Jų schemose pinigai tampa vienu iš kelių statistiškai pamatuojamų poveikio svertų, kuriais siekiama kreipti ekonomiką link tokių tikslų kaip aukštas užimtumo lygis.

Tokia politika ilgainiui privedė daugelį šalių prie infliacinio spaudimo.  Galiausiai Federalinis rezervas (JAV centrinis bankas) aštuntuoju ir devintuoju dešimtmečiais turėjo taikyti aukštas palūkanų normas užkardyti tolesnį infliacijos plitimą.  Tuo metu tokia politika buvo neišvengiama; tačiau ji prisidėjo prie kelerius metus trukusio nedarbo lygio augimo.  Nepaisant to, dauguma vyriausybių ir toliau neatsispiria pagundai naudoti pinigų politiką skausmingiems, bet reikalingiems ekonominių reformų sprendimams išvengti.

Tiek kairieji, tiek ir dešinieji linkę traktuoti pinigų politiką kaip makroekonominį įrankį paskatinti užimtumą trumpuoju ir vidutiniu laikotarpiais, už tai paaukodami, tarp kita ko, žmonių santaupų perkamąją galią.  Tai vyksta nepaisant plačiai žinomo fakto, kad ilgalaikis nedarbo mažėjimas daug labiau priklauso nuo mikroekonominių faktorių, tokių kaip darbo santykių lankstumas ir „švogeriškų“ santykių ekonomikoje išgyvendinimas.

Pastaraisiais metais matome pastangas pinigų politikos pagalba išvengti politiškai nepatogių sprendimų vykdant „kiekybinio lengvinimo“ (quantitative easing) programas.  Paprastai tariant, tokios programos kuriam laikui užtikrina netvarių ekonomikų veikimą centriniams bankams supirkinėjant komercinių bankų ir kitų institucijų vertybinius popierius ir taip didinant pinigų pasiūlą.  Šios politikos tikslas – paskatinti investavimą ir ekonominį aktyvumą, tuo pačiu išvengiant ar atidedant skausmingą netvarių verslo vienetų likvidavimo procesą.

Kaip ir visi narkotiniai stimuliantai, kiekybinis lengvinimas sukuria trumpalaikį ekonomikos pagyvėjimą nepageidaujamų ilgalaikių pasekmių sąskaita.  Rinkos ekonomikoje, pavyzdžiui, žmonėms reikia atskirti tvarias įmones nuo netvarių, siekiant investuoti į pirmąsias ir išvengti nuostolių, kuriuos neš tikėtinas antrųjų bankrotas.  Deja, kiekybinis lengvinimas dirbtinai palaiko netvarių verslų gyvavimą.  Tokiu būdu iškraipoma informacija, reikalinga žmonėms, norintiems protingai pasirinkti kur investuoti savo pinigus.  Dėl to finansinis kapitalas nukreipiamas ne ten, kur visuomenei būtų naudingiausia.  Visa tai reiškia sulėtėjusį ekonominį augimą ilguoju laikotarpiu.

Būtų galima pasakyti daug daugiau apie tai, kaip abejotina pinigų politika dar labiau komplikuoja mūsų laikų ekonominius iššūkius.  Neaišku, kuo visa tai baigsis.  Bet, jei vis dėlto norime išspręsti šias problemas, turime prisiminti, kokia yra esminė pinigų paskirtis ir kokie tikslai.  Tai yra kelias link teisingų pinigų ir sveikos ekonomikos.

y-news.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Rekomenduojame

Garliavos šturmo šeštosios metinės: reportažas iš gegužės 17-osios piliečių akcijos „Ar dar gyva Deimantė Kedytė?“

Piliečiai nesitraukia: toliau teiraujasi apie valstybės paslaptimi paversto vaiko likimą

Pasirodo, Vyriausybė laukia mūsų pasiūlymų opiausioms šalies problemoms spręsti

„Alternatyva Švedijai“ elgetautojus ragina įsikurti Siodermalmėje – kartu su tais, kurie elgetavimui pritaria

Donaldas Trumpas ragina Angelą Merkel atsisakyti bendradarbiavimo su Rusija

Algimantas Rusteika. Patyčių Lietuva

Vytautas Matulevičius JAV institucijoms dėl N. Venckienės: apginkite ją nuo nepagrįsto persekiojimo

Žino, ką kalba. Gintautas Babravičius: Reikia versijos, kad nors kažkiek geriau atrodytum

Politinė Garliavos šturmo liudytojų byla: galutinį žodį tars Aukščiausiasis teismas?

Gegužės 18 dieną junkis į piketų bangą UŽ MEDŽIUS, išsakyk savo pilietinę poziciją – GYVO ŽALIO ar BETONO?

Ataskaita Europos Parlamentui: Europai gresia demografinė savižudybė

Vytautas Sinica. „Marksistai suprato: norint perkurti visuomenę reikia atsisakyti vyro ir moters šeimos“

Garliavos šturmo šeštosioms metinėms. Vinco Kubiliaus žvilgsnis į „Tie-SOS!“ akciją – pastangas priminti Deimantės Kedytės pagrobimą ir pradanginimą

Gegužės 17-ąją S. Daukanto aikštėje bus paminėtos Deimantės Kedytės smurtinio pagrobimo ir pradanginimo šeštosios metinės

Andrius Švarplys. Apie žiniasklaidą, metančią iššūkį Vakarų konstitucinėms teisėms ir laisvei

Verta prisiminti. Lietuvos disidentų kreipimasis „Dėl politinio Neringos Venckienės persekiojimo (lietuvių, anglų kalbomis)“

A. Navickas. Medaus šaukštu deguto statinės nepagadinsi

Vytautas Radžvilas. Esame mulkinami, išnaudojami ir apgaudinėjami, o mes ginčijamės dėl techninių smulkmenų

Laisvūnas Šopauskas. Ką „pamiršo“ viešasis intelektualas Kęstutis Girnius

Stasio Šalkauskio išminties šventė. Debatai „Europos Sąjunga – krikščionybės išlikimui palankus ar žalingas projektas?“

Vytautas Radžvilas: Šliaužiantis totalitarizmas

Ričardas Kalytis. O jei rinktumės „žmogų ir partiją viename“?

Kastytis Braziulis. Kada rasis valia įstatymų spragoms užkamšyti

Darius Kuolys. Bėk, Tomai, bėk!

Stasio Šalkauskio išminties šventė: prof.Albino Plėšnio paskaita „Prigimtinė teisė ir pilietinė laisvė“

Vytautas Sinica. „Turime teisę nemėgti ir tą pasakyti“

Algimantas Rusteika. Tas prakeiktas nuolankumas

Alvydas Jokubaitis: „Šalkauskio knygos ir straipsniai laukia kitos Lietuvos“

ES šalių gyventojai sutaria – imigracija yra didžiausia problema

Vytautas Radžvilas: matomas Europos nukrikščioninimas

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.