Sąjūdžio programa vis dar neįgyvendinta

Tiesos.lt siūlo   2013 m. birželio 6 d. 3:40

0     

    

Sąjūdžio programa vis dar neįgyvendinta

Audrius Makauskas | lzinios.lt

Vilniaus universiteto lektorius Romas Sakadolskis, buvęs „Amerikos balso“ lietuviškų laidų redakcijos vadovas, įsitikinęs: Sąjūdis pastatė namą – valstybę, bet jo gyventojai į politinę bendruomenę dar nesusibūrė.

Šiandien suėjo 25 metai, kai buvo įkurta Sąjūdžio iniciatyvinė grupė. 1988 metų birželio 3-iąją 35 mokslo ir meno žmonės pasuko keliu, kuris nepraėjus nė dvejiems metams atvedė į Lietuvą į nepriklausomybę. Apie šį kelią – kaip jis atrodė iš už Atlanto vandenyno ir kaip jis atrodo iš 25 metų perspektyvos – LŽ interviu su tuometiniu „Amerikos balso“ radijo lietuviškų laidų redakcijos vadovu Romu Sakadolskiu.

Klausimas – kada?

Kaip jus pasiekė žinia apie Sąjūdžio iniciatyvinės grupės susikūrimą ir kokią žinutę tada transliavo „Amerikos balsas“?

Palaikėme artimus ryšius su Niujorke veikusiu Lietuvių informacijos centru. Būtent per ten keliavo „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ ir kiti pogrindžio leidiniai. Iš jų pirmiausia telefonu ir sužinojome apie Sąjūdžio susikūrimą.

Dirva tam jau buvo paruošta ir padėtis nebebuvo tokia kaip anksčiau. Net 1987-ųjų rugpjūčio 23-iosios mitingo prie Adomo Mickevičiaus paminklo valdžia nesiryžo išvaikyti, apsiribojo tik pasmerkimu. Beje, po minėto mitingo pirmą kartą susisiekėme su seserimi Nijole Sadūnaite. Pamenu, tada reikėjo patikrinti, ar kitame laido gale tikrai Nijolė. Visa laimė, „Amerikos balse“ dirbo jos giminaitis Linas Rimkus, jis ir atpažino savo pusseserę.

Kuriantis Sąjūdžiui dar nežinojome, ar jau galima apie jį kalbėti kaip apie judėjimą, kuris ves Lietuvą į laisvę. Tačiau nujautėme, kad galime pasitikėti šia organizacija. Labai padėjo tai, kad iniciatyvinėje grupėje buvo žmonių, apie kuriuos buvome girdėję – Justinas Marcinkevičius, Julius Juzeliūnas, Arvydas Juozaitis, Vytautas Landsbergis.

Supratome, kad vieną arba du žmones sovietinės struktūros galėtų suvedžioti ar sulaužyti. Tačiau jų visų kartu – ne. Todėl ir tikėjome, kad Sąjūdis nėra sovietų kūrinys.

Kada supratote, kad Sąjūdis gali būti ta jėga, kuri atves Lietuvą į nepriklausomybę?

Man atrodo, tai supratau 1988-ųjų spalį, atvykęs į Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą Vilniuje. Ir anksčiau galėjai protu suvokti, kokie dalykai gali įvykti, kai į veiklą įsitraukė tokie žmonės. Bet atvykęs į suvažiavimą ir pamatęs, kokie skirtingi žmonės suranda bendrą naratyvą, patikėjau, kad klausimas jau tik toks, kokiu keliu į tą tikslą teks eiti. Aišku, susidorojimo pavojus, ypač pradžioje, buvo didžiulis. To bijojome ir stebėdami padėtį iš Amerikos.

O 1988-ųjų birželį dar netikėjote, kad Lietuva bus nepriklausoma?

Niekada neabejojau, kad Lietuva atgaus nepriklausomybę, tik nežinojau, ar to sulauksiu. Išeivijoje daug kas gyveno tokia nuostata, ja gyvenau ir aš. Supratau, jog ir mano darbas „Amerikos balse“ nėra šiaip sau etatas, kad mūsų užduotis buvo šiek tiek praverti izoliuotos Lietuvos visuomenės langus į pasaulį. Man nebuvo klausimo, ką mes darome. Tačiau nebuvo aišku, kad nepriklausomybę Lietuva atgaus jau artimiausiu metu. Netapo aišku ir tą birželį. Nebuvo žinoma, kokia kryptimi bus einama. Svarstyta, kokio statuso gali prašyti Lietuva. Ar ji bus kažkokios naujos federacijos dalimi, ar bus paskelbta kažkokia imitacinė valstybė.

Sąjūdžio organizuotas mitingas sostinės Vingio parke 1988 m. rugpjūčio 23 d. Vladimiro Gulevičiaus (ELTA) nuotrauka

Bijojome ne tik to, kad visus gali „susemti“ sovietinė valdžia. Bijojome ir to, kad pats judėjimas gali pasukti ne ta linkme. Tačiau Sąjūdžio suvažiavime per kelias dienas suvokiau, kad taip neįvyks. Man tapo aiškūs keli dalykai. Pirma, kad jiems reikėtų „susemti“nepaprastai daug žmonių. Ir tokių žmonių, apie kuriuos niekad nemanytum, kad juos reikėtų „semti“.

Antra, kad apie tam tikrus dalykus dar nekalbama, bet juos jau galėjai nujausti. Užkulisiuose teko bendrauti su keliais žmonėmis, tad pasakiau žodį „Nepriklausomybė“. Tai buvo privatus pokalbis, bet mačiau, kaip į mane pasižiūrėjo: „Ką, tu provokuoji?“ Mačiau, kad jie bijo, kol kas jie dar nenorėjo garsiai tarti to žodžio. Tiesa, buvo žmonių, kurie iš tribūnos kalbėjo labai radikaliai. Kiti juos tildė, bet ne dėl to, kad jie nesutiko su jų nuomone, o todėl, jog manė, kad dar ne laikas taip kalbėti. Man, atvykusiam iš Amerikos, kur buvau įpratęs kalbėti atvirai, teko greitai susiprasti, kokia politinė kalba čia vyrauja. Tačiau taip pat teko suvokti, kad klausimas dėl nepriklausomybės jau yra tik vienas – kada?

Uždegė žalią šviesą

„Amerikos balso“ radijas yra JAV federalinės vyriausybės organas. O Michailas Gorbačiovas buvo tuometinio JAV prezidento George’o Busho sąjungininkas ir teigiamų permainų Sovietų Sąjungoje viltis. Sąjūdininkai, 1989–1990 metais ėję į atvirą konfrontaciją su M.Gorbačiovu, G.Bushui turbūt nelabai patiko?
Turbūt teisinga būtų pasakyti, kad Baltųjų rūmų ir Valstybės departamento koridoriuose – septintame aukšte, kur priimami sprendimai, į Lietuvos siekius buvo žiūrima labai įvairiai. JAV yra didelė valstybė. Ne visi visą laiką dainuoja vieną dainą. Nesvarbu, kas patiko arba nepatiko G.Bushui, jo administracija yra aparatas, kuris gina Amerikos interesus taip, kaip tai supranta to aparato nariai. Kai kurie jų Sąjūdžio atžvilgiu buvo nusiteikę skeptiškai, kiti jį vertino labai teigiamai.

O savo darbe niekada nepatyrėte spaudimo, kad apie Lietuvos nepriklausomybės siekius kalbėtumėte atsargiau, kad neužrūstintumėte M.Gorbačiovo?

Ne. Mano viršininkas buvo toks Williamas Hillas, Europos skyriaus, kuriam priklausė lietuvių redakcija, vadovas. Prieš tai jis ėjo aukštas pareigas JAV ambasadoje Maskvoje, nes pagal galiojusią tvarką diplomatus rotacine tvarka kartais skirdavo dirbti į „Amerikos balsą“.

W.Hillas, kaip tikras diplomatas, visada vilkėdavo tamsią eilutę, jo batai blizgėdavo tarsi kariuomenėje, ryšėdavo elegantišką kaklaraištį. Tačiau vieną šeštadienio rytą jis pas mane užėjo mūvėdamas džinsus ir apsiavęs gerokai apspardytais auliniais batais. Susikėlęs kojas ant staliuko jis paklausė: „Kaip sekasi revoliucija?“ Mudviejų pokalbis truko dešimt minučių. Pabaigoje jis man pasakė: „Žinau, ką jūs darot. Tik nepamiršk: visa atsakomybė tenka tau.“

Manau, mums pasisekė. Jis puikiai suprato, kas ir kodėl vyko bei kuo visa tai galėjo baigtis. Tačiau mums jis uždegė žalią šviesą. Galbūt jei būtume priklausę Sovietų Sąjungos skyriui, kaip kad ukrainiečių redakcija, to skyriaus vadovybės požiūris į mus būtų buvęs visiškai kitoks.

„Radikalai“, ne karjeristai

Nuo 1988-ųjų nemažai sąjūdininkų atvykdavo į JAV. Kokį įspūdį jums darė tie žmonės?

Labai įvairų. Vieni turėjo tokį komunistinį fasadą: kalbėjo sovietinėmis klišėmis, manė, kad vykdo „perestroiką“, – tokie buvo mažiausiai įdomūs. Buvo ir kitokių. 1988-ųjų rugsėjį į JAV atvykęs Sigitas Geda prabilo žodžiais, kad Sąjūdis yra proga žmonėms apsivalyti. Stipru! Prisimenu šią mintį iki šiol – jis kalbėjo ir apie paprastą žmogų, ir apie žmogų, kuris yra nomenklatūroje, gal net apie tokį, kuris dirba represinėse struktūrose. S.Gedos žodžiai padarė įspūdį.

Šiaip sakyčiau, kad žmonės, kurie lankėsi JAV, galbūt dar nelabai orientavosi Vakarų pasaulyje, bet jie turėjo ką pasakyti. Sąjūdyje išryškėjo lietuvių margumas. Ne visi jie buvo laisvės šaukliai, bet visi buvo tos visuomenės atstovai. Suvokiau, kad dauguma jų galėtų susikurti gyvenimą Lietuvoje. Jie nebuvo kažkokie nepritampantys keistuoliai, marginalai, jie buvo normalūs žmonės. Dėl to Amerikos lietuviai susidarė įspūdį, kad Sąjūdis yra kitoks, kad tai nėra disidentinis judėjimas. Žinoma, disidentų nuvertinti jokiu būdu nenoriu – jie buvo paversti marginalais ne dėl savo asmenybės bruožų, o dėl padėties sovietinėje Lietuvoje.

Tačiau žiūrint į Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių sąrašą akivaizdus vienas įdomus dalykas. Atgavus nepriklausomybę, kultūros žmonės – S.Geda, J.Marcinkevičius ir kiti – nepriklausomoje Lietuvoje liko labai gerbiami. O tie, kurie liko politikoje, viešajame gyvenime, tam tikra prasme buvo marginalizuoti. Sąjūdį kūrę žmonės nutiesė kelią į nepriklausomybę, dabar kartais jie laikomi radikalais.

Jie ir tada buvo radikalai. (Juokiasi.) Reikia suvokti, kad jie nebuvo kažkokio politinio ar kultūrinio elito atstovai. Jie buvo labai margi, kai kas gal pasakytų – atsitiktiniai. Toje vietoje galėjo atsirasti jie, galėjo būti ir kas nors kitas. Tačiau Lietuvai pasisekė, kad atsirado būtent jie. Nebuvo taip, kad jie darė karjerą ir pasiekę jos viršūnę atsirado Sąjūdyje. Prieš atsidurdami jame šie žmonės dalyvavo įvairiuose neformaliuose tinkluose, ypač jaunieji „radikalai“: Arvydas Juozaitis, Artūras Skučas, Gintaras Songaila, Zigmas Vaišvila, kai kurie kiti. Jie atėjo iš labai margų laisvų erdvių, egzistavusių visoje Lietuvoje.

Tačiau visi tie Sąjūdžio pirmeiviai dabar nustumti, o valdžioje atsirado daugiau žmonių, kurių politinė karjera prasidėjo komjaunime. Ar tai tam tikra prasme nerodo, kad principai, kuriais vadovaujasi šiandieninė Lietuvos valstybė, yra kitokie nei tie, kuriuos bandė įtvirtinti Sąjūdis?

Taisyklės pasikeitė. Reikia suprasti, kad Sąjūdžio tikslas nebuvo pakeisti valdžią. Tai buvo tik istorijos pradžia, o ne jos kulminacija. Deja, daugeliui sąjūdininkų galbūt atrodė, kad valstybės atkūrimas yra galutinė stotelė. Beje, taip tuomet atrodė ir man. O iš tikrųjų tai buvo tik krypties pakeitimas. Atėjus Kovo 11-ajai darbas nebuvo baigtas, jis buvo pradedamas.

Daugelis Sąjūdyje manė, kad vien atkūrus nepriklausomybę padėtis pasikeis radikaliai. O ji radikaliai nepasikeitė. Nepasikeitė net po 1991-ųjų sausio įvykių. Nes valstybė – ne tik teritorija, tai ir piliečių sambūvis. O netrukus Lietuvos piliečiai pradėjo balsuoti kojomis, masiškai palikti savo šalį.

Juk Sąjūdis paskelbė programą, kuri neįgyvendinta iki šiol. Galėtume ją perskaityti iš naujo ir sėkmingai ja vadovautis. Toje programoje buvo aiškiai „sukalti“ tam tikri principai, nes buvo aiškiai suvokiama, kas yra žmogus.

Metaforiškai galima pasakyti, kad Sąjūdis pastatė namą, suteikė tautai galimybę turėti pastogę. Tai yra milžiniškas darbas, ir niekas negali jo paneigti. Tačiau politinė bendruomenė, kuri tame name gebėtų savarankiškai tvarkytis, vis dar nesukurta.

* * *

Kviečiame susipažinti su aktualumo nepraradusiomis Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio bendrosios programos nuostatomis: „Lietuvos Sąjūdis: turime atgaivinti pilietį – savo krašto šeimininką“

 

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Rekomenduojame

Algimantas Rusteika. Dinozauro prisiminimai apie ateitį

Vidmanto Valiušaičio replika apie Tomo Venclovos logiką ·

Vyskupas Jonas Kauneckas: Matoma neteisybė padarė kovotoju

Geroji Žolinės Naujiena: Palaiminta įtikėjusi!

Andrius Švarplys. Šiame techno-totalitariniame pasaulyje arba esi kritiškas, arba esi vergas

Vytautas Radžvilas apie Jono Noreikos atminimo lentos sunaikinimą

Vytautas Sinica. Miliūtės „Teisės žinoti“ apžvalga

Petras Plumpa. Laisvė ieško gyvenimo tikslo

Šiaulių valdininkų patyčios iš miestelėnų: iškirs ne 108, o 103 liepas ir pavadins tai „komp­ro­mi­su“

Liudvikas Jakimavičius. Patogus ir saugus diskursas

Gitanas Nausėda: sprendimus dėl istorinių asmenybių įamžinimo turi priimti ne merai

Iš propagandos frontų. Marius Ivaškevičius: „Aš asmeniškai renkuosi Tiesą“

Vladimiras Laučius. Sušimašinta Lietuva

Vytautas Radžvilas. Apie vienašališkas „dekonstrukcijas“ ir keistas Eurasia Daily bei lrt.lt sąsajas

Valdas Vasiliauskas. Ar Lietuva turi sostinę?

Linas V. Medelis. Sąmokslo teorija: kaip skęsta Lietuva

Vidmantas Valiušaitis. Kai istorikai ima bijoti faktų

Vitalijus Karakorskis: „Tai yra valstybės šantažas“

Rasa Čepaitienė. Pasaka apie vieną mažą raidelę

Robertas Grigas: „Quo vadis, Lietuva?“

Simonas Jazavita. Apie Prezidentus ir Antano Smetonos paminklą Vilniuje

Darius Alekna. Tai kas ten sakė, kad ne vieta buvo pagrindinis LEU sunaikinimo motyvas?

Andrius Švarplys. Politinis sentimentalumas yra amoralus ir antidemokratinis – jis išreiškia ne užuojautą, o politinį interesą

Geroji Naujiena. Palaiminti, kurie Jam sugrįžtant budės

Popiežiaus interviu italų dienraščiui: Europa, migracija, ekologija

Povilas Urbšys. Tai – elementarus vaivorykštinis fašizmas

Vykintas Vaitkevičius. Iš miego pakilusi Gedimino pilies kalno kariuomenė

Vidmantas Valiušaitis. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera

Į laisvę“ studijų savaitgalis „Quo vadis, Lietuva?“

Robertas Grigas. Ar esame gėlininkų tauta?

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.