Ryšard Maceikianec. Manipuliavimo schema išlieka nepakitusi

Tiesos.lt siūlo   2014 m. gruodžio 3 d. 4:34

11     

    

Ryšard Maceikianec. Manipuliavimo schema išlieka nepakitusi

Prieš kelias dienas portalas Delfi.lt, remdamasis žurnalisto Jerzy Haszczyńskio straipsniu laikraštyje „Rzeczpospolita“, pateikė informaciją „Naujas Lenkijos kritikos kirtis Lietuvai“, pranešdamas šalies visuomenei apie tai, kad Lietuva kaltinama nacionalizmu, antilenkiškumu ir tautinių mažumų teisių ribojimu.

Pirmasis skaitytojo komentaras, pasirodęs po publikacija Facebooke, buvo nepaprastai išraiškingas savo tonu ir žodžiais konstatavimas, kad jis niekina tuos nesibaigiančius lenkų kaltinimus. Būtume linkę su tuo sutikti ir padėti tašką, jeigu J. Haszczyńskio straipsnyje nebūtų manipuliuojama viešąja nuomone iškraipant prielaidas, kurios veda prie melagingų išvadų, kartu skatinant stereotipinį mąstymą ir žadinant žemiausius nacionalistinius jausmus.

Teiginys, kad Lenkija galėjo susitarti su Vokietija, kuriai tenka atsakomybė už sukeltą Antrąjį pasaulinį karą ir jo tragediją, tačiau negali susitarti su lietuviais neva dėl jų nacionalizmo ir antilenkiškumo, yra itin suktas.

Lenkijos ir Vokietijos susitarimas bei dabartiniai Vokietijos ir Lenkijos santykiai tapo įmanomi vien todėl, kad būtent Vokietija – agresorė, paveldėjusi atsakomybę už karo tragediją, – ne tiktai nuoširdžiai pasmerkė hitlerizmą, bet ir parodė aukštą kultūrą bei taktą, siekdama atitaisyti agresijos skriaudą.

[...] Vokiečių literatūroje hitlerizmas ir jo padaryti nusikaltimai pasmerkti iš tiesų nesuskaičiuojamomis publikacijomis, filmais ir meno kūriniais. Neįstengčiau net apytiksliai išvardyti visų išspausdintų kūrinių, kuriuose tiesiogiai, netiesiogiai ar vaizduojant įvykių visumą pasmerkiamas „savosios“ hitlerinės valdžios ir sistemos kvailumas, barbariškumas bei nusikaltimai, padaryti kitoms tautoms, tarp jų ir lenkams [...] (Jozef Mackevič. „Vokiškas kompleksas“).

Ar Pilsudskio ir pilsudskininkų politika bei jų agresija prieš kaimynines šalis, įskaitant Lietuvos dalies su Vilniumi okupavimą ir dvi pacifikacijas Ukrainoje, taip pat šimtus Baltarusijoje ir Ukrainoje sunaikintų ir išniekintų cerkvių, sulaukė kada nors panašių įvertinimų iš Lenkijos pusės? Tarpukario laikotarpiu kiekvienas, išdrįsęs kritiškai vertinti ar bent suabejoti Pilsudskio ir pilsudskininkų politikos neklaidingumu, būdavo sumušamas ir atsidurdavo kalėjime arba Bereza Kartuskos koncentracijos stovykloje. Vilniaus atvejis su Marianu Zdziechowskiu, Stanisławu Cywińskiu ir Stanisławu Mackiewicziumi (Cat) – aiškiausias to įrodymas. Po to, kai Lenkija atgavo nepriklausomybę, ir iki šių dienų, deja, nebuvo pasmerktas agresijos aktas ir devyniolika metų trukusi okupacija.

Maža to, per kelis pastaruosius metus Lenkijos politikai nuveikė labai daug stiprindami Lietuvos visuomenės nuogąstavimus, užsipuldami mūsų šalį su agresyvia arogancija, demonstratyviai nepripažindami Lietuvos nepriklausomybės visose srityse.

Nes kaip kitaip būtų galima vertinti prezidento B. Komorowskio vizitus į Lietuvą, prasidėjusius šniukštinėjant Vilniaus apylinkėse ir skelbiant susitikimuose su gyventojais atvirus grasinimus Lietuvai? Arba vartojant keiksmažodžius šalies atžvilgiu, žeidžiančius nacionalinį ir pilietinį lietuvių orumą?

Pagaliau panašią poziciją rinkimų išvakarėse pademonstravo šiandien jau aukštas ES pareigūnas, o tada – dar Lenkijos Respublikos premjeras D. Tuskas, kuris nekviestas atskrido į Vilnių ir čia per mišias Šv. Teresės bažnyčioje pasisakė nevengdamas grasinimų mūsų šaliai, susiedamas gerų santykių su Lietuva palaikymą su Rinkimų akcijos agresyviausiai nusiteikusių veikėjų įvairių išgalvotų reikalavimų įgyvendinimu.

Oficialus Lenkijos atstovas Vilniuje ambasadorius J. Skolimowskis, baigdamas eiti savo pareigas, organizavo provokacines eitynes Vilniaus gatvėmis su Lenkijos vėliavomis… Naujasis – senas iš generolo Jaruzelskio laikų – Lenkijos ambasadorius toliau organizuoja mitingus Rasose, nustatydamas, ką ir kaip turi daryti savivaldybių veikėjai, visuomeninės organizacijos ir Lietuvos valstybinės mokyklos su dėstomąja lenkų kalba.

Arogancijos viršūnė yra Lietuvos lenkams brukama Lenko korta, kad neva jie priklauso lenkų tautai. Tai daroma su akivaizdžiai sąmoningu ketinimu apsunkinti Lietuvos lenkams pilietiškai integruotis savo Tėvynėje, šalyje, kurioje gyvena ir kurios piliečiai jie yra, vienareikšmiškai grįžtant prie propagandinių teorijų iš tarpukario Vilniaus okupacijos laikotarpio. Tad šia proga verta priminti Mykolo Riomerio nuomonę, išsakytą apie tolimus 1933 metus publikacijoje „Dvi teorijos apie Lietuvos lenkus“:

[...] Visų pirmą ryžtingai atmetu požiūrį į Lietuvos lenkus kaip į „Lenkų tautos atskilusią dalį, gyvenančią Lietuvoje“. Ta teorija, kuri kildinama iš kažkokių lenkų persikėlėlių ir karo belaisvių, apsigyvenusių arba apgyvendintų Lietuvos žemėse, man atrodo, iš esmės yra klaidinga arba mažų mažiausiai istoriškai labai netiksli, be to, valstybės visuomenėje ši teorija yra mus degraduojanti, nes iš valstybės bendrapiliečių daro mus kolonistais ir politinėse išvadose skriaudžia mus [...]

Galima pateikti be galo daug pavyzdžių, nė neminint R. Sikorskio, kuris šiandien jau aiškiai neadekvačiai suvokia tikrovę, elgesio bei pasisakymų.

Tad užduokime sau retorinį klausimą – ar kas nors gali įsivaizduoti, kad oficialūs Bundesrepublik Deutschland atstovai kada nors panašiu būdu galėtų elgtis dabartinės Lenkijos, kurią Vokietija buvo okupavusi per karą, atžvilgiu? Ir kaip ilgai išsilaikytų valdžioje tie Lenkijos politikai, kurie toleruotų panašų nebaudžiamą oficialių užsienio šalių atstovų elgesį savo šalies teritorijoje? Nė nekalbant apie neišvengiamai žiniasklaidos priemonėse visam pasauliui triukšmingai paskelbtą kampaniją dėl tariamo vokiečių revanšizmo atgimimo.

Mūsų šalies politikai atkakliai tyli, tačiau, mūsų nuomone, be reikalo – taip Lietuvai daroma žala. Dėl nesustabdyto ir tinkamai neįvertinto įžūlumo bei politinio chamizmo kyla tiktai naujos analogiško ir besikartojančio elgesio bangos, dezorientuojančios ir dezintegruojančios Lietuvos visuomenę. Aišku, turima omenyje ne tai, kad reikėtų nusileisti iki minėtų Lenkijos veikėjų retorikos ir elgesio lygio, o apie tai, kad reikia aiškiai išsakyti mūsų poziciją. Nesant aiškios mūsų pozicijos ir įvertinimų, ir toliau rasis tokios publikacijos, kokias kurpia J. Haszczyńskis.

Tačiau kalbant apie Bundesrepublik Deutschland, reikėtų pažymėti, kad Vokietija neleidžia sau knibinėti tautinių mažumų temos ir lenkų mažumos apskritai nepripažįsta. Tad daugelį metų egzistuoja paradoksali situacija – Lenkijai nerūpi milijonų jos išeivijos atstovų ir jos piliečių, gyvenančių Vokietijoje, Prancūzijoje, Anglijoje ir kitose šalyse, likimas, tačiau ji nepaliaudama sielojasi ir gausiai lieja krokodilo ašaras dėl svetimų valstybių piliečių, gyvenančių į rytus nuo Bugo, kurie net nėra kilę iš Lenkijos. O kadangi A. Lukašenka neleido kištis į savo reikalus ir Lenkija neva turėjo jo net atsiprašyti už nepagrįstus kaltinimus Baltarusijos lenkams, o Ukraina, kaip žinoma, turi kitų rimtesnių problemų, tai kaltinimų ir pasmerkimų taikiklyje atsidūrė tiktai Lietuva…

Kitas, ne mažiau klaidinantis J. Haszczyńskio keliamas reikalavimas – dėl to, kad reikia skubiai įteisinti lenkiškus užrašus Lietuvos teritorijose, Lenkijos okupuotose tarpukario laikotarpiu, ir Lietuvos lenkų vardų bei pavardžių rašymą lenkų abėcėlės rašmenimis, nes tai, Rinkimų akcijos vadovų nuomone, neva sustiprintų bendrą Lietuvos frontą su Lenkija kylant pavojui iš Rusijos.

Pirma, viešosios nuomonės tyrimai ir asmeniniai stebėjimai nenuginčijamai rodo, kad pirmiau paminėti reikalavimai nesulaukia reikšmingos gyventojų paramos, jie kuriami tiktai siaurame giminiškame veikėjų, stokojančių pasirengimo, sumanymų ir geros valios, rate ir naudojami siekiant išsilaikyti prie valdžios. O vienapusis informacijos monopolis, kurį valdo „Radio znad Wilii“ ir „Czerwony Sztandar“ kadrus bei idėjas perėmę laikraščiai, taip pat akivaizdūs žodžio laisvės, laisvės jungtis į sąjungas ribojimas ir kitų žmogaus bei piliečio teisių varžymas Rinkimų akcijos valdomoje teritorijoje, neleidžia gyventojams išsakyti ir pateikti savo nuomonės.

Antra, Lietuvai nepalankių Lenkijos politikų ir Akcijos veikėjų jėga primetami reikalavimai sukelia Lietuvos gyventojų frustraciją, ypač tokiomis sąlygomis, kai reikalavimus reiškiantys asmenys atvirai demonstruoja savo prorusišką ar priešišką mūsų šaliai poziciją. Tai Lietuvos visuomenę ypač dezorientuoja ir silpnina, o ne stiprina. Tuo labiau, kad minėtų Lenkijos politikų elgesys ir jų parama aršiausiems Rinkimų akcijos veikėjams negali sukelti jokių kitų jausmų, išskyrus pasibodėjimą. Pagaliau lietuviai, kaip ir bet kuri kita laisva tauta, turi savąją istorinę atmintį ir teisę į savo nuomonę bei dabartinių įvykių vertinimą.

Todėl ypač dabar, grėsmės sąlygomis, nepaisant veidmainiškų susirūpinimo reiškimų ir spaudimo iš Lenkijos pusės, reikia griežtai laikytis idėjos apie Lietuvos lenkų gyvenimo būdą, kurį išsakė Tadas Vrublevskis beveik prieš šimtą metų, iš karto po Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo:

[...] 1. Pripažinti visišką Lietuvos, laisvos nuo visų įsipareigojimų kaimyninių šalių atžvilgiu, nepriklausomybę, be jokių nutylėjimų ir be jokių išlygų; 2. Aktyviai dalyvauti kuriant Lietuvos valstybingumą, atsisakant bet kokių hegemonijos siekių; 3. Atsiriboti nuo visų nacionalistinio fanatizmo apraiškų ir svarstant visus politinius dalykus, o tarp jų ir lenkų bendruomenės, vadovautis išimtinai ir vien tiktai ištirtu interesu bei nauda visai šaliai [...]

Po ilgų klaidžiojimo metų ir klaidų nematyti to vienintelio iš galimų kelio – vadinasi, elgtis nusikalstamai – tai neatsakinga, vesti žmones į gūdų užkampį, kuriame ir toliau propagandinio triukšmo, skleidžiamo iš kaimyninės šalies, sąlygomis naudojamasi Lietuvos lenkais, Lietuvos piliečiais, savo tikslais, o jiems patiems daroma žala, dėl to lietuvių bendrapiliečių akyse dar labiau įtvirtinama nuomonė apie juos kaip apie Lenkijos „penktąją koloną“. O dabar, demonstratyviai minint Rusijos šventes, nešiojant Rusijos ženklus, sudarant politines koalicijas – ir Rusijos.

Taip pat nereikėtų praleisti dar vieno J. Haszczyńskio priekaišto, tiesiog „mirtinos“ lietuvių nuodėmės, kad pagaliau panoro mokyti Lietuvos lenkų vaikus lietuvių kalbos visa apimtimi, o tai, jo nuomone, galima prilyginti „susidorojimui su lenkų moksleivija“. Kitaip, negu mano „Rzeczpospolitos“ publicistas, šis dalykas, mūsų nuomone, priskirtinas teigiamų kategorijai. Nes pašalinta paskutinė formali diskriminacijos apraiška, dėl kurios jauniems Lietuvos lenkams buvo sunkiau konkuruoti darbo rinkoje lygiomis sąlygomis. Valstybinės kalbos mokėjimas, be abejo, pagreitins žmonių išsilaisvinimo iš pirmiau paminėtų aršiausių veikėjų nelaisvės procesą, leis geriau pasinaudoti šalies informacijos ir kultūros šaltiniais, palengvindamas pilietinę integraciją.

* * *

Publicistas J. Haszczyńskis gerai žino mūsų šalies realijas. 1994–1996 m. kartu su Stanislavu Vidtmannu (šiandien – Lietuvos kultūros tarybos narys) redagavo Vilniuje savaitraštį „Słowo Wileńskie“, priklausiusį Č. Okinčicui – prezidentų ir premjerų patarėjui nuo 1997 m. iki šių dienų. Tad nereikia stebėtis, kad šiandien turi prieigą prie informacijos apie Lietuvą tiesiog iš pirmųjų rankų. Tad, kaip ir reikėjo tikėtis, per „Rzeczpospolitą“, kaip ir jo buvęs darbdavys per „Radio znad Wilii“, ilgus metus vienareikšmiškai remia Akcijos veikėjų reikalavimus ir pozicijas. Dar daugiau, savo publikacijose, giminingose su Majos Narbutt, nesibodėjo skatinti Lietuvos lenkų dezintegraciją savo Tėvynėje, šalyje, kurioje gyvena ir kurios piliečiai jie yra. Taip reportaže iš Prienų Švenčionių rajone buvo pagerbtas Rinkimų akcijos veikėjas, buvęs kolūkio „Lenino priesakai“ pirmininkas Antonas Jundo kaip neva nepalaužiamas lenkų patriotas, niekados nestosiantis po trispalve Lietuvos, kurios pilietis yra, vėliava, o tiktai po Lenkijos baltai raudona. Pagaliau tai nesutrukdė jam pasinaudoti užimamomis pareigomis bei šalies teisės aktais ir supirkti sklypus iš buvusių pavaldinių kolūkiečių, ir taip tapti tūkstančio ar daugiau hektarų žemės savininku.

Ir todėl minimoje publikacijoje į akis krinta naujas dalykas – pirmosios kritinės pastabos Rinkimų akcijos adresu. Galime tiktai numanyti, kad tarp faktinio Rinkimų akcijos lyderio Č. Okinčico ir formalaus jos lyderio V. Tomaševskio atsirado tam tikra spraga. Matyt, kilo klausimas dėl pasitraukimo iš valdančiosios koalicijos, dėl to Č. Okinčico giminės narys Neverovičius neteko ministro pareigų. Tačiau, regis, V. Tomaševskiui kūnu ir siela artimesnė buvo Cytacka.

Todėl šiandien svarbu ne tik tylomis nustoti remti Tomaševskį, bet ir parodyti pasauliui, o ypač Lenkijos viešajai nuomonei, kad 14 metų nuolatos propagandiniu ruporu buvęs „Radio znad Wilii“ ir jos savininkas lygtai nuolatos veikė „toliaregiškos ir bekrompromisės opozicijos“ vaidmenyje prieš Rinkimų akciją. Turime vilties, kad dalyvaujant „Rzeczpospolitai“, J. Haszczyńskio plunksna tai pavyks padaryti.

Publikacijoje yra ir viena paguodžianti žinia – jeigu tikėtume J. Haszczyńskiu, Lenkija jau nebeturi naujų sumanymų dėl ne savo piliečių rėmimo kitoje šalyje, t. y. Lietuvoje. Tad gal pagaliau atstos, liausis nuodyti mums gyvenimą ir ims rūpintis savosios išeivijos ir savų piliečių, gyvenančių, pavyzdžiui, Vokietijoje, Prancūzijoje, Švedijoje, Didžiojoje Britanijoje ir Jungtinėse Valstijose likimais bei poreikiais? Pirmiausia juos turi motiniškai globoti ir jais pasirūpinti kilmės ir pilietybės šalis, t. y. Lenkija.

* * *

Likus keliems metams iki Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo buvo pradėta taikyti labai paprasta lietuvių ir Lietuvos lenkų kiršinimo schema. Laikraščiuose „Gimtasis kraštas“, „Tarybinis mokytojas“, „Atgimimas“ ir kituose leidiniuose pradėti spausdinti lietuvių kalba straipsniai, kurių turinį Lietuvos lenkai suvokė nevienareikšmiškai. Šie straipsniai buvo stropiai išverčiami į lenkų kalbą ir su atitinkamais komentarais spausdinami laikraštyje „Czerwony Sztandar“, kuris formaliai buvo Komunistų partijos organas, o pagal turinį, sudėtį ir dvasią – gal net KGB organas. Komentarai prie publikacijų iš „Czerwony Sztandar“ savo ruožtu dažnai grįždavo į pirmiau paminėtų leidinių skiltis, sukeldami nepaprastą lietuvių pasipiktinimą.

Žvelgiant šiandien į tuos įvykius iš laiko perspektyvos – tai buvo tiesiog preciziškas būdas reguliuoti ir kaitinti visuomenės nuotaikas momentiniams nuolatos kintančių įvykių, šiandien jau nugrimzdusių užmarštin, poreikiams. Tai nepaprastai veiksmingai padėjo nukreipti dėmesį nuo sovietinės ekonomikos ir „demokratijos“ būklės. Kaip taikliai tada pažymėjo rašytojas Tadeuszas Konwickis, vertindamas „Czerwony Sztandar“ „laimėjimus“:

[...] Pačioje Europos širdyje. Viso pasaulio akyse. JTO, popiežiaus ir Pono Dievo akivaizdoje. Tai, ką hitlerininkai darė su biologiniais organizmais, čia daroma su vienos ar kitos tautos siela […] („Mėnulio patekėjimai ir nusileidimai“)

Čia reikėtų pažymėti, kad anuomet Lietuvos lenkai menkai mokėjo lietuvių kalbą ir su labai retomis išimtimis žinojo, kas rašoma lietuviškuose leidiniuose. Jeigu ne „Czerwony Sztandar“ perspausdinti straipsniai su komentarais, matyt, beveik niekas nebūtų žinojęs, apie ką rašo „Gimtasis kraštas“.

Tik praėjus ilgiems metams tapo aišku, kad „Czerwony Sztandar“ ir „Gimtojo krašto“ redaktoriai buvo artimos sielos, vienintelis skirtumas tas, kad vienas buvo politinis koordinatorius, o kitas – sovietinių represinių tarnybų bendradarbis. O kad gerai išmanė savo darbą, liudija ir tai, jog iki šiol, praėjus daugiau kaip ketvirčiui amžiaus, labai daug asmenų dar neatsikratė anuometinių nuotaikų ir vertinimų.

Turint tam tikros patirties ir žinių neįmanoma neįžvelgti tam tikrų analogijų, turint omenyje J. Haszczńskio publikaciją – jos pasirodo būtent tada, kai yra kaip tik toks poreikis. Savo ruožtu Delfi.lt skubiai išverčia ir pateikia asmenines minėto publicisto pretenzijas kaip „Lenkijos kirtį“ su visa kaltinimų ir nepasitenkinimo mūsų šalimi kritika. Akcijos veikėjai trina rankas ir apsikaišo tarpininkavimo ir susitaikymo balandžio plunksnomis, iš Seimo tribūnos, nutaisęs gerai surežisuotą Rūpintojėlio veido išraišką, kalbą rėžia pokomunistinis neoliberalas G. Kirkilas, teigdamas, kad Lietuva negali toliau ignoruoti kaimyninės valstybės ir visų be išimties jos piliečių balso, stojusių ginti Lietuvos piliečių. Dėl to gilėja susiskirstymas ir abipusis nepalankumas tarp lietuvių ir Lietuvos lenkų, trečiaeilis dalykas išauga iki problemos numeris vienas – tampa svarbesnis už valstybės skolą, didėjančią emigraciją, didėjantį skurdą ir melagystės „mūsų“ vadovų gyvenimo aprašymuose.

Taigi veikimo schema iš principo liko ta pati, skirtumas tik toks, kad koordinacinis centras pasislinko labiau į Vakarus ir dėl elektroninių žiniasklaidos priemonių turi gerokai didesnę aprėptį, o publikacija verčiama ne iš lietuvių kalbos į lenkų, o atvirkščiai. Nes iš kur Lietuvos visuomenė ir vadinamasis jos elitas galėtų žinoti apie tai, ką rašo J. Haszczyńskis bei panašūs į jį ir kokia dingstimi tada galėtų iš LR Seimo tribūnos pasireikšti diplomuotas apgavikas G. Kirkilas Lietuvos tautos „gynėjo“ vaidmenyje? Tuo labiau, kad jam apskritai neturi būti vietos politikoje.

* * *

Ir paskutinis nukrypimas kalbant apie J. Haszczyńskio publikacijos „Rzeczpospolitoje“ turinį. Toks reiškinys, kai tyčia ieškoma tiktai neigiamų lietuvių charakterio bruožų ir nekritiškai aukštinama savo tauta, Lenkų kalbos žodyne apibrėžiamas kaip kraštutinis nacionalizmas arba šovinizmas. Tai suteikia J. Haszczyńskio straipsniui „Rzeczpospolitoje“ atitinkamo kvapo.

Antra, daugelis žymių, pasaulinę šlovę pelniusių intelektualų, o ypač – kilusių iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės – Juozapas Mackevičius, Česlavas Milošas, Jerzy Giedroycas, Michalas Krispinas Pavlikovskis, Vaclavas Alfredas Zbyševskis ir daugelis kitų – ne kartą yra pažymėję išimtinį lenkų minties sukolektyvinimą, nekritišką jų požiūrį į savo elgesį ir savo istoriją, vis tebejaučiančių, kad Lenkija yra pasaulio centras ir tiesiog žmonijos gelbėtoja.

„[…]Tiesa buvo tokia, tie mūsų žydai po pirmojo karo norėjo lietuvių, latvių, visų – kad tik ne lenkų […]“ (Jozef Mackevič. „Įsiskverbimas į praėjusį laiką“). Dar daugiau, šios senos išmintingos tautos atstovai galėjo sugyventi net Rusijoje, kurioje kas tam tikrą laiką vykdavo žydų pogromai. O tarp pogromų vyravo tvarka ir tam tikra apimtimi veikė įstatymai.

[…] Tradiciškai skundžiamės lenkiškuoju „kiršinimu“ ir „lenkiškuoju nesutarimu“. Iš tikrųjų, palyginti su kitomis tautomis, jau seniai tapome viena iš disciplinuočiausių tautų pasaulyje. Tai neabejotinas amžius trukusios nelaisvės ir jos primestos vienakryptės politinės minties rezultatas. Šie dalykai pernelyg gerai žinomi, kad apie juos čia reikėtų kalbėti. Tad nesileidžiant į nuodugnesnį nacionalinės disciplinos vertinimą, tenka vis dėlto objektyviai konstatuoti, kad jau okupacijos laikotarpiu, pirmiausia – dėl tuo metu stiprėjančių nacionalistinių idėjų įtakos, Lenkijoje buvo gerokai „dehumanizuota“ nacionalinė idėja – ji buvo „supolitinta“. Vietoj „žmogaus“ kur kas dažniau pradėjo rastis „lenkas“. Šį procesą galime suvokti lanksčiau palyginę XIX amžiaus lenkų literatūrą su rusų literatūra. Tuo metu rusų literatūroje pagrindinis veikėjas buvo žmogus, o lenkų literatūroje neretai jis būdavo tik dingstis, už kurios slypėjo tikrasis herojus – Lenkija. Dėl to didžioji rusų literatūra buvo labai populiari visame pasaulyje, nes žmogus visada domina kitus žmones. O lenkų literatūra, nepaisant rašytojų talentų, tokio populiarumo neįgijo, nes Lenkija domino tik menką žmonių skaičių pasaulyje [...] (Jozef Mackevič. „Provokacijos pergalė“).

[…] Lenkijos istorija yra viena iš labiausiai falsifikuotų istorijų, kurias žinau“. Falsifikavimas jam reiškė nacionalinių stereotipų ir mitų puoselėjimą, sąmoningai nutylint istoriografijoje mums nemalonias temas, polonocentrizmą: „dramblys ir lenkiškas reikalas“ […] (Jan Pomorski. „Istorinė Jerzy Giedroyco mintis“).

Ir tai tebesitęsia, ir tai nepaprastai apsunkina sugyvenimą mūsų Europos dalyje – kaip tada, taip ir dabar.

Tad gal J. Haszczyńskis ir „Rzeczpospolita“ norėtų imtis bandymų patiems giliau įvertinti savąją Lenkijos visuomenę? Juk anksčiau ar vėliau kas nors turi imtis šios temos – kad būtų naudinga ir kaimyninėms valstybėms bei tautoms.

Pogon.lt

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

StasysG       2014-12-5 17:24

Geras straipsnis. Ačiū p. Maceikianec’ui.

pogromas        2014-12-4 12:21

Nuo Chmelnickio sukilimo iš pradžių labiausiai nukentėjo žydai, nes lenkai perėmę tas Ukrainos žemes iš lietuvių užkorė gyventojams milžiniškus mokesčius, kurių surinkimą pavedė žydams. O tie gal kiek persistengė. Štai ir įvyko pogromas. Vėliau Chmelnickis pasirašė sutartis su penkiom valstybėm, kad atsilaikytų prieš Lenkiją, bet padarė klaidą, kad pasirašė ir su Rusija.
Šlėktų saiko neturėjimas sugriovė Žečpospolitą, o dabar jie vėl verkšlena dėl Didžiosios Lenkijos su ukrainiečių, baltarusų ir lietuviu teritorijomis, kaip verkšleno dar prieš karą. O koks tada buvo rezultatas, kai po Sikorskio tėvo pokalbio su Stalinu lenkai įsiveržė į Čekoslovakiją? Ir tik po to vokiečiai ė Lenkiją. Nejau jie ir vėl nori to paties?
O gal nori grąžint Stalino jiems atrėžtas Vokietiijos teritorijas?

pastabėlė        2014-12-4 12:06

“...kokia dingstimi tada galėtų iš LR Seimo tribūnos pasireikšti diplomuotas apgavikas G. Kirkilas Lietuvos tautos „gynėjo“ vaidmenyje? Tuo labiau, kad jam apskritai neturi būti vietos politikoj”

Viena smulkmenėlė:Kirkilo pirmji žmona buvo lenkė, o antroji rods rusė. O gal irgi lenkė?

internauts        2014-12-4 12:01

“Ar Pilsudskio ir pilsudskininkų politika bei jų agresija prieš kaimynines šalis, įskaitant Lietuvos dalies su Vilniumi okupavimą ir dvi pacifikacijas Ukrainoje, taip pat šimtus Baltarusijoje ir Ukrainoje sunaikintų ir išniekintų cerkvių, sulaukė kada nors panašių įvertinimų iš Lenkijos pusės?”

Aš asmeniškai visai neprieštaraučiau, jei žemaitis Pilsudskis būtų kelias caro pastatytas cerkves matomiausiose Vilniaus vietose nugriovęs. Juk šiuos, daugiau nei 50, nenugriaunamus carinės okupacijos paminklus   caras pastatė per kelis 19 a paskutinius dešimtmečius, kad pasauliui įrodytų, jog čia slavų tautos “nuo seno gyventa”, kaip kad teigia dabar Putinas su savais istorikais.
Carui ir Stalinui pavyko baltarusius įtikinti, kad BaltųRusios gyventojai yra slavai, o ne baltai krivičiai, suslavinti per Bizantijos bažnyčią ir Kirilo su Metodijum atneštą raštą, bei vėliau dalinai sulenkinti per savus bajorus, kalbėjusius lenkiškai ir lenkų kunigus…  Intensyvus carinės ir bolševikinės vyriausybės užgrobtų tautų rusinimas greičiausiai irgi gerokai prisidėjo prie katalikų persimetimo link lenkų kalbos.
TAčiau lenkinimas ir toliau Lietuvoje vyksta per mokyklas. Jau kone visi Lietuvos baltarusai virto lenkais… Tikiuosi Lukošenka tokių klaidų nedaro.

Arvydas       2014-12-3 22:35

“...vis tebejaučiančių, kad Lenkija yra pasaulio centras ir tiesiog žmonijos gelbėtoja…” - labai tinka ir mano Tėvynei, Lietuvai. Deja.
Gal todėl dažnai ir nejaučiam vieni kitiems simpatijų, kad esame labai panašūs?

Senesni prisiminimai       2014-12-3 14:28

Kazkada teko sedeti kavineje salia atvykusiu is Lenkijos zurnalistu ir nugirsti,kaip jie juokavo is Szerwony Sztandar zurnalistu labai netaisyklingos kalbos…O ponas Rysard vertas visos pagarbos ir garbingos vietos musu politiku tarpe-tokiu mazai.

man tai keista,        2014-12-3 14:15

kaip Maceikianiec is arsaus jedinstenniko patapo dideliu Lietuvos patriotu. Tokia pat metamorfoze, kaip ir su Grybauskaite, tik ana labiau paneseja i provokatore.

s.m.       2014-12-3 13:35

Sužavėtas.
Ne vien tik straipsnio aktualumo ir turinio, bet dar labiau - jablonskiškai tobulos lietuvių kalbos. Autorius tiesiog tikras LIETUVIS.
LENKAS. BET LIETUVIS, lietuviškesnis už daugybę nykių komunistinių “litofcų”...

Raigerdas        2014-12-3 13:08

Pritariu Juozapui, kad ponas Ryšard Maceikianec tikrai yra vertas to, kad jam sušukti “Bravo!”.
Tik būdami kartu, nepriklausomai nuo tautybės, ir gindami savo tėvynę nuo provokatorių ir melagių, galime padėti ir tai pačiai Blogio Imperijai Rusijai, kuri, kaip aš manau, sieks dabar sukelti panašų konfliktą, koks yra Ukrainoje. Tik ten jie sukėlė konfliktą su ukrainiečiais tik melo ir dezinformacijos pagalba, nes, neva, rusus skriaudžia “fašistai-benderovcai”. Ta pati dainelė ir tie patys metodai naudojami kiršinant lenkus su lietuviais.

Juozapas       2014-12-3 12:46

O štai p. Ryšardui, aš - galiu sušukti “Bravo!”.
Labai kantriai tektų paieškoti lietuvio kuris būtų toks savo Tėvynės, Lietuvos patriotas, kokiu yra p. Ryšard’as.
Pagarba.

Labai taikliai       2014-12-3 11:17

Kokia dingstimi tada galėtų iš LR Seimo tribūnos pasireikšti diplomuotas apgavikas G. Kirkilas Lietuvos tautos „gynėjo“ vaidmenyje? Tuo labiau, kad jam apskritai neturi būti vietos politikoje.

Gerai pasakyta. Ar po tokio tikslaus pasakymo socdemų gerbėjai ir toliau balsuos už diplomuotą apgaviką Kirkilą. Na, visko gai būti. Paživiom uvidim.


Rekomenduojame

Andrius Martinkus. 1/10, arba Mintys po rinkimų

Nacionalinis susivienijimas: dėl kandidatų parėmimo antrajame Seimo rinkimų ture

Vytautas Radžvilas. Apie valdomą ir tikrąjį antisistemiškumą

Algimantas Rusteika. Praradom balsą

Agnė Širinskienė. #MeloKojosTrumpos

Andrius Švarplys. Apie rinkimų rezultatus trumpai

Audrius Bačiulis. Geras švogeris ir už giminę geresnis

Vytautas Sinica. Apie neva politizuotą Genocido ir rezistencijos tyrimų centro darbą

Andrius Švarplys. Žlunga kitas didelis mitas: kad islamas nekelia didelių problemų

Irena Vasinauskaitė. Rinkimai ar pilietinės visuomenės koma?

Ramūnas Aušrotas. Išgyvenom dar vieną dieną?

Rasa Čepaitienė. Kelios pastabos apie rinkimus ir NS pasirodymą juose

Almantas Stankūnas. Liberalusis mitas apie laisvę

Svainio džiaugsmai: „Sveiki atvykę į naują Lietuvą“, arba „Pagaliau galime tikėtis vienalyčių santuokų įteisinimo, pasipriešinimo išmokoms ir paša…“

Robertas Grigas. Ir taip dabar 4 metus?! Kaip iškęsti…

Vytautas. Radžvilas. Ir vis dėlto mes gimėme ir subręsime Laisvei ir Lietuvai!

Andrius Švarplys. Draudimas agituoti neatitinka Konstitucijos

Algimantas Rusteika. Jau galiu kalbėti

Tomas Viluckas. Kokių žingsnių vertėtų imtis, kad iškiltų NS pagrindu jėga, kuri 2024 m. peržengtų 5 proc. barjerą?

Nida Vasiliauskaitė. Už ką balsuoji, o kas iš to išeina, arba Kas vadinama „laisvai demokratiškai išrinktos valdžios legitimumu“?

Vytautas Sinica. Mintys po rinkimų

Vytautas Radžvilas. Porinkiminė Nacionalinio susivienijimo spaudos konferencija Valdovų rūmuose: kodėl vertėjo?

Rinkimų rezultatai ir porinkiminės replikos: Ramūnas Aušrotas, Audrius Bačiulis (papildyta)

Algimantas Rusteika. Tai buvo tiesioginė provaldiška agitacija už valdžios partijas

„XXI amžiaus“ klausimai kardinolui Sigitui Tamkevičiui apie artėjančius Seimo rinkimus

Geroji Naujiena: Ir mes visa galime Tame, kuris mus stiprina

Tariasi peliukai prieš rinkimus…

Liudvikas Jakimavičius. Rinkimų sufleriai

Vytautas Radžvilas. Susigrąžinkime savo Lietuvą!

Audrius Bačiulis. Vytautai – Patirtis ir Energija, arba Už ką aš balsuosiu

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.