Įžvalgos

Ryšard Maceikianec. Laikas advokatauti Lietuvai

Tiesos.lt redakcija   2018 m. gruodžio 3 d. 12:35

11     

    

Ryšard Maceikianec. Laikas advokatauti Lietuvai

pogon.lt

(...) Esu už tikslumą, nes man atrodo, kad tik tiesa yra įdomi. Juozapas Mackevičius.

Lietuva pradėjo kovas dėl nepriklausomybės būdama nacionalinės vienybės ir susitelkimo pavyzdys, kai lietuviai, tauta, kurios
vardu pavadinta valstybė, sudarė gerokai daugiau negu 80 proc. Tad nebuvo jokių požymių, rodančių, kad šalis susidurs su kokiomis nors problemomis dėl vadinamųjų mažumų.

Nors rusai tada Lietuvoje buvo didžiausia mažumos grupė, skirtingai nuo Latvijos ir Estijos, kažkas nustatė, kad „reprezentacinė“ Lietuvos „tautinė mažuma“ turi būti Lietuvos lenkai (lenkakalbiai lietuviai), prasčiausiai išsilavinusi ir mažiausiai kultūriškai pasireiškusi vietinių gyventojų grupė, matyt, dėl istorinių Lenkijos ir Lietuvos konfliktų, o pirmiausia – dėl tarpukariu okupuoto Vilniaus krašto. Nes šiuos ginčus nesunku buvo atnaujinti ir dar prieš skelbiant Nepriklausomybę per gausybę straipsnių įteigti Lietuvos lenkams (lenkakalbiams lietuviams), kad jie yra lenkų tautinė mažuma, atplėšta Lenkijos ir lenkų tautos dalis, tuo labiau, kad reikšminga jų dalis, geriausiai išsilavinusi ir antisovietiška, 1944–1959 m. buvo evakuota į kaimyninę Lenkiją pagal 1944 m. rugsėjo 22 d. „Lenkijos nacionalinio išsivadavimo komiteto ir Lietuvos Tarybinės Socialistinės Respublikos Vyriausybės susitarimą dėl Lenkijos piliečių evakuacijos iš Lietuvos TSR teritorijos ir lietuvių iš Lenkijos teritorijos į LTSR“, turint tikslą apgyvendinti iš Vokietijos perimtas teritorijas ir likviduoti karo padarytą žalą.

O kaip tautinė mažuma lenkakalbiai lietuviai tariamai galėjo garsiai reikalauti tautinėms mažumoms priklausančių teisių ir net autonomijos.

Tai buvo kryptingo lenkakalbių lietuvių izoliavimo ir atskyrimo nuo visuomenės savo Tėvynėje pradžia mūsų laikais, jau nekalbant apie tarpukariu įvykdytą Vilniaus krašto okupaciją bei sovietinę okupaciją po karo, ir tai prasidėjo gerokai anksčiau, dar prieš Nepriklausomybės paskelbimą, pirmiausia – dienraštyje „Czerwony Sztandar“, kurį faktiškai buvo galima rasti kiekvienoje šeimoje, daugiau ar mažiau mokančioje lenkų kalbą. O sėti atskirties sėklas ir „kasti apkasus“ buvo lengviau tokiomis sąlygomis, kai gyventojai visiškai nemokėjo lietuvių kalbos, kurios šio krašto mokyklose su rusų ir lenkų dėstomąja kalba buvo mokoma tokiu lygiu, kuris neleido laisvai susikalbėti su lietuviais.

Tariamų skriaudų ieškojimas ir jų skleidimas pirmiau paminėtame sovietiniame leidinyje, Lietuvos kultūros ir istorijos neigimas, seniai atmestos pseudoteorijos apie lenkakalbių lietuvių kilmę – esą jie kilę iš belaisvių, kurių pulkai buvo paimti į nelaisvę konfliktų ir išpuolių į Lenkijos teritoriją metu, priminimas – įgauna vis didesnį mastą ir tapo vis populiaresnis, prikaustydamas skaitytojų dėmesį, suformuodamas atitinkamą jų poziciją Lietuvos Nepriklausomybės idėjų atžvilgiu.

Tadeušas Konvickis, iš Vilniaus kilęs žinomas rašytojas, štai taip iš tolo ir bešališkai įvertino to meto „Czerwony Sztandar“ redakcijos, vadovaujamos Zbignevo Balcevičiaus (kuris, sprendžiant iš dabartinės spaudos publikacijų, įtariamas bendradarbiavęs su KGB), veiklą lenkakalbių gyventojų labui Nepriklausomybės paskelbimo išvakarėse: „[...]Europos viduryje. Viso pasaulio akyse. JT, popiežiaus ir pono Dievo akivaizdoje. Tai, ką hitlerininkai darė su kalinių biologiniais organizmais, čia daroma su vienos ar kitos tautelės sielomis“. [„Mėnulio saulėtekiai ir saulėlydžiai“. Varšuva, 1990].

Dauguma pasidavėme tai mistifikacijai, tuo labiau kad „Sąjūdžio“, o paskui ir atgimusios valstybės vadovai bendradarbiavimą su savo lenkakalbiais (iš dalies – baltarusiakalbiais) gyventojais kūrė ne tiesiogiai, o per konsultacijas su įvairaus plauko veikėjais, atvykstančiais iš Lenkijos, kuri, beje, visai neskubėjo pripažinti mūsų šalies Nepriklausomybės.

Šioje atmosferoje pirmasis Lenkijos ambasadorius, buvęs mokyklos, rengusios kadrus sovietinio KGB Lenkijos filialui, dėstytojas ir buvęs vidaus reikalų ministro pavaduotojas Janas Vidackis, žinomas iš savo sėkmingų veiksmų prieš sovietinės agentūros liustraciją (dabar jis – Lietuvos garbės konsulas Lenkijoje), tam tikru laipsniu veikė kaip metropolijos gubernatorius kolonijoje ar kolonijoje, išsaugojusioje dalinį autonomiškumą, leisdamas sau taip elgtis nebaudžiamas, viešai išsakyti vertinimus ir pareiškimus, už kuriuos normaliomis sąlygomis ambasadoriai išvejami iš rezidavimo šalies.

O kadangi sprendimai dėl to, kas priklauso ir kas nepriklauso lenkakalbiams lietuviams, buvo priimami suderinus su Varšuva ar net pačioje Varšuvoje, tai jie ir pradėjo ieškoti užtarėjų dėl tariamų savo baimių ir skriaudų, patekdami Varšuvos „Wspólnotos“ ir kitų „kraštinių“ organizacijų bei jų lyderių su agentūrine praeitimi įtakon.

Ypatingą reikšmę lenkakalbių lietuvių dezintegravimui turėjo A. Stelmachowskio vizitas į Vilnių 2000 m. balandžio 13–14 d., ir nors jis tebuvo visuomeninės organizacijos vadovas, tačiau priimant pagerbtas taip, tarsi būtų bemaž valstybės galva. Per vizitą ir susitikimus su prezidentu V. Adamkumi, ministru pirmininku A. Kubiliumi ir kitais Lietuvos politikais bei veikėjais, rūpestingai parengtus Tautinių mažumų direktoriaus R. Motuzo ir prezidento patarėjo Č. Okinčico, buvo pasiektas neviešinamas susitarimas dėl Lenkijos įtakos didinimo lenkakalbių lietuvių aplinkoje, su neformalia teise skirti jiems lyderius ir stiprinti partijos monolitą, kuris gyvuoja iki šiol.

Apgalvotą ir koordinuotą veiklą, vykdomą skatinant lietuviakalbių ir lenkakalbių lietuvių nesutarimus bei atskirtį tarp jų, liudija tai, kad dar sovietinės tikrovės sąlygomis – 1989 m. rugsėjo mėn.– Vilniaus ir Šalčininkų rajonai paskelbė apie tautinės autonomijos sukūrimą, o Lietuvos Socialistinės Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė Tautinių mažumų įstatymą, formalizuodama lietuvių daugumai reiškiamas pretenzijas ir įtvirtindama nuomonę, kad faktiškai lenkakalbė (tada dar dideliu laipsniu baltarusiakalbė) grupė yra lenkų (Lenkijos) kalbinė mažuma su visomis iš čia kylančiomis pasekmėmis.

Reikia atsiminti, kad tuo laikotarpiu absoliuti Šalčininkų rajono gyventojų dauguma, išskyrus Eišiškes ir artimiausias jų apylinkes, taip pat dauguma Vilniaus rajono gyventojų, išskyrus Nemenčinę ir jos apylinkes, kasdieniame gyvenime bendravo „paprastąja“ kalba (baltarusių), ir tai įrodo, kad jie vis dar išgyvena pirmąjį užsitęsusio lenkinimo etapą, o lenkinimas istoriškai Lietuvoje vyko per pereinamąjį rusinimo etapą.

Tokia sovietinės tikrovės pabaiga buvo postūmis tolesniems įvykiams, kai dalyvaujant jau nepriklausomos Lietuvos valdžios atstovams buvo tęsiamas lenkinimo ir izoliavimo procesas, naudojantis, kaip rodo praėjusių metų įvykiai, lenkakalbiais lietuviais per demoralizuotus ir korumpuotus jų lyderius, siekiančius nukreipti dėmesį nuo kur kas opesnių problemų, nuo grėsmės, kurią demokratijai ir Tautos laisvei kelia vykstantis valstybės užvaldymo procesas, iki privačių interesų, atsiradusių dėl strateginės padėties šalia sostinės, įgyvendinimo.

2009 m. prezidento rinkimai, kai lenkakalbiais lietuviais, susitarus su jų lyderiais, buvo sumaniai pasinaudota aktyvinant rinkėjus, turint tikslą užbaigti rinkimus jau per pirmąjį turą – yra išskirtinis „elito“ dviveidiškumo, reto ir nepaprastai rafinuoto manipuliavimo piliečių nuomonėmis ir nuotaikomis pavyzdys, kai pažeidžiami įstatymai, demokratijos ir rinkimų laisvė.

Šiame kelyje be strategijos ir atsakomybės organizuotos grupės, veikiančios po tautinių mažumų partijų vėliavomis, įgyvendina neaiškius savo tikslus, palaikydamos kontaktus su priešiškai nusiteikusiomis grupėmis už šalies ribų, o destrukcinės jų žiniasklaidos priemonės nebaudžiamai finansuojamos iš užsienio ir valstybės biudžeto. Šalies ir sostinės koalicijos su asmenimis, nuolat pažeidžiančiais įstatymus ir pagrindines piliečių laisves bei teises, jau tapo įprastas reiškinys. Ir nieko nestebina, kad G. Kirkilas „įsteigė“ Balstogės universiteto filialą, kuris veikia didindamas dezintegraciją ir rengdamas jaunos darbo jėgos rezervą Lenkijai, nors jos trūksta ir mūsų šalyje. Šioje situacijoje pradėjęs veikti brangiai kainuojantis Tautinių mažumų departamentas, kurio egzistavimas aiškiai rodo, kad vyksta piliečių dezintegravimo veikla, yra tik dar vienas nusikalstamo lėšų švaistymo pavyzdys.

Ypatingas vaidmuo jaunimo dezintegravimo ir atskirties įgyvendinimo veikloje tenka švietimo sistemai. Iš mokesčių mokėtojo išlaikomos atskiros rusų, žydų, baltarusių ir vadinamųjų Lietuvos lenkų mokyklos, egzistuojančios šalia visiems prieinamų mokyklų su valstybine dėstomąja kalba, yra reiškinys, kuris nežinomas išsivysčiusiose šalyse, racionaliai naudojančiose mokesčių mokėtojų pinigus ir vertinančiose pilietinės visuomenės, sukurtos nuo pačių pamatų, galią. O rėmimasis sovietmečiu gyvavusiomis atskyrimo „tradicijomis“ tokiomis sąlygomis, kai netekome apie 1/3 gyventojų, neišlaiko jokios kritikos. Ypač karikatūriškai atrodo padėtis vietovėse prie Vilniaus, kur vaikų perkėlimas iš vienos mokyklos į kitą tapo plačiai išplitęs reiškinys, akivaizdžiai rodantis, kad ši sistema yra nepajėgi, brangi ir amorali, skatinanti atskirtį ir statanti sienas nuo pat vaikystės.

Europos šalių istorija liudija ir apie nepaprastai svarbią integracinę kalbos misiją kuriant valstybėje pilietinę visuomenę. Deja, nors nuo Nepriklausomybės paskelbimo praėjo bemaž 30 metų, kalbinė padėtis Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose pasikeitė nedaug. Švietimo ir mokslo ministerija nevykdo šios pareigos ir neatsižvelgia į poreikį skatinti mokytis lietuvių kalbos suaugusius gyventojus, todėl ten egzistuoja „kitas pasaulis“, kuriame informacija apie dabartinius Lietuvos įvykius, jos kultūrą ir istoriją yra menkai prieinama arba pateikiama iškreiptai – tuo pasirūpina leidiniai ir informatoriai, aptarnaujantys vietos politikus.

Dėl tokios pusėtinos padėties gana didele dalimi kalti ir mokslininkai, nes stebėdami nesibaigiantį Lietuvos vardo niekinimą plačiai skelbiant pasauliui apie išgalvotus konfliktus ir protestus, paminant įstatymus ir Konstituciją, niekada nesiima iniciatyvos pasisakyti ir atlikti gilesnę mokslinę istorinę analizę, kad galėtų nurodyti, kokia kryptimi turi būti kuriama pilietinė visuomenė, ir taip užbaigtų šį chaosą bei savivalę dėl viešai ir formaliai vartojamų pavadinimų, susijusių su tautinėmis mažumomis, kalbinėmis grupėmis, tautybėmis ir tautomis. O tai, kad šiais dalykais suinteresuotiems siūloma dalyvauti diskusijų klube, kurį beveik visiškai užvaldė asmenys, įtariami bendradarbiavę su KGB, liudija ne per geriausią mokslo ir mokslininkų misijos dabartinėje visuomenėje supratimą.

Tai tik keli pavyzdžiai, rodantys, kad nesuprantamas poreikis įgyvendinti toliaregišką integracinę politiką tautinių mažumų ir kitų kalbinių grupių atžvilgiu, ir tai dabartinėmis sąlygomis, kai intensyviai mažėja šalies gyventojų skaičius, turi kelti itin didelį nerimą, nes ilgus metus jis buvo ignoruojamas, o atsakomybės už šalies ateitį nesiėmė ne tik valdžioje besikeičiantis „elitas“, bet tautinės mažumos, užsisklendusios ankštame savo interesų, išsigalvotų mitų ar tiesiog asmeninių poreikių ir savo lyderių nesveikų ambicijų rate.

Esant tokiai padėčiai tautinių mažumų, taip pat kalbinių grupių, kokie, mūsų nuomone, yra, pavyzdžiui, lenkakalbiai lietuviai (Lietuvos lenkai), veikla niekam nekelia susidomėjimo, nes yra nevaisinga, kai kada – net kenksminga, ir jų tariamiems poreikiams skiriamos lėšos yra tiesiog jų švaistymas esamomis sąlygomis, kai gana didelė gyventojų skursta arba atsidūrė prie skurdo ribos.

Pagaliau atskirties mažinimas ir darnios visuomenės kūrimas įtvirtinant esminius ir pagrindinius dalykus yra kiekvieno be išimties piliečio ir visų pilietinių organizacijų pareiga. Bet štai toks pavyzdys: valstybinis pučiamųjų instrumentų orkestras „Trimitas“, vadovaujamas Deivido Staponkaus, tradiciškai samdomas rengiant ir įgyvendinant provokacines eitynes Vilniaus centre, kurias su kaimyninėmis Lenkijos vėliavomis organizuoja Rinkimų akcija, sąmoningai pažadindama nepalankumą ir nemalonius prisiminimus iš tarpukario laikotarpio, kai buvo okupuota istorinė Lietuvos sostinė.

* * *

Prie tautinių mažumų, be abejonės, pirmiausia reikėtų priskirti rusus ir žydus – dėl jų kilmės, atskiros kultūros, kalbos ir religijos.

Rusai, ta geriau išsilavinusi, netriukšminga, solidari ir kultūriškai susitelkusi žmonių grupė, turi gerokai aukštesnį visuomeninį statusą, ir dėl to, matyt, neturi vienintelės organizacijos, vienintelio centro ir, skirtingai nuo lenkakalbių lietuvių, vienintelio ir niekada neklystančio „vado“.

Bendrąjį rusų bendruomenės vaizdą šiek tiek gadina net dvi organizuotos grupės, vykdančios kompromituojančią veiklą po politinių partijų vėliavomis.

Manytume, kad Lietuvos rusai, įaugę į šalies tikrovę, nors ir žvelgia į Rusiją, bet dažniausiai yra palankūs Lietuvai ir ateityje galės prisidėti prie geros kaimynystės kontaktų su Rusija užmezgimo tada, kai pasikeitus sąlygoms pasibaigs ir nepamatuoti rusofobiški šalies politikų ir veikėjų išpuoliai.

Savo ruožtu žydai, mūsų nuomone, užsiėmę tiktai savo reikalais, jų nematyti ten, kur kalbama apie bendrus šalies ir tautos reikalus. Manome, kad po to, kai su Izraeliu susiklostė geri tarpvalstybiniai santykiai, reikia pradėti kurti atitinkamus neformalius žmonių tarpusavio santykius. Ir tam tikrai nepadės nepagrįstas šmeižtas bei viešos nepagrįstos replikos, paleistos tarptautinio forumo metu ar net per Kaziuko mugės atidarymo ceremoniją.

Daugelį baimių ir mitų galėtų išsklaidyti istorikų tyrimai, tačiau jie mieliau linkę užsiimti istoriškai tolimomis ir saugiomis temomis. Pripažinimo aktas ir ordinas, kurį prezidentė D. Grybauskaitė įteikė asmeniui, dalyvavusiam 1944 m. sausio 29 d. Kaniūkų kaimo gyventojų žudynėse, yra dar vienas pavyzdys, rodantis, kaip nepaisoma skausmingų temų, kurių nežinojimas nepadeda kurti tarpusavio palankumo ir bendros atsakomybės už valstybės likimą atmosferos, atitinkančios XXI amžiaus poreikius.

Viena yra tikra ir nediskutuotina – tai, kad Lietuvos žydai, kurie apsigyveno Lietuvoje pabėgę nuo persekiojimo Vakarų Europoje, turi, kaip ir kiti piliečiai, čia jaustis saugiai, taip pat atsižvelgiant į tragiškus paskutinio Pasaulinio karo įvykius ir hitlerinių okupantų vykdytas masines žydų naikinimo akcijas.

Savo ruožtu lietuviai turi teisę tikėtis, kad Lietuvos žydai džiaugsmuose ir varguose bus kartu su mumis ir daugiau niekada jų atstovai nestos į kokio nors šalies okupanto pusę, kaip buvo XX amžiuje, kai per Pirmąjį pasaulinį karą jie buvo Vokietijos pusėje, o per Antrąjį – stojo į komunistinės stalinietiškos sistemos, vienos iš priešiškiausių ir kruviniausių sistemų žmonijos istorijoje, pusę.

 

* * *

Tad jau pats laikas visiems Lietuvos Respublikos piliečiams, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, jos istorijos, tradicijų ir kultūros paveldėtojams, nepriklausomai nuo savo vartojamos kalbos, tikėjimo ir kilmės valstybės, užuot advokatavus grupei, mažumai, organizacijoms ar partijoms, pradėti pirmiausia visur advokatauti Lietuvai, kuriant pilietiškus žmonių tarpusavio santykius, kaip dera laisvės siekiantiems žmonėms – ant tiesos, teisingumo ir meilės pamatų.

Pogon.lt

Sutrumpintas variantas paskelbtas ir leidinyje „Sąjūdžio Atgimimas“, 2018, spalis

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Ačiū už straipsnį.       2018-12-5 8:56

Taip.Lietuvai ir lietuviams tikrai reikia advokatavimo.Protu nesuvokiamas purvo pylimas,kuris vyksta jau 30 metų.Protu nesuvokiamas Lietuvos ir Lenkijos kiršinimas,tas Lietuvos lenkų  prorusiškas ir proputiniškas įvaizdžio formavimas Negi tai tiesa?Paklauskite bet kurio kultūringo lietuvio - jis pasakys - Lenkija- didi šalis,įnešusi tiesiog neišmatuojamą indėlį į pasaulio kultūrą,ne menkesnį nei anglosaksai ar skandinavai.Lenkija- gražių ir kultūringų žmonių šalis.Taip mane auklėjo tėvai.Tai ,kas vyksta dabar - tiesiog dvokiančio dumblo judinimas Jame nedalyvauja nei lietuviai,nei lenkai,nežinau kas,kažkokia amorfinė pilka masė be pavardžių.Viešojoje erdvėje tvyro tik baisi smarvė.Taip nesukursi sėkmingos ,turtingos valstybės,kurioje gera visiems.Aš siųlyčiau lietuvių mokyklose mokyti lenkų kalbos,literatūros,jauniems žmonėms duotų išprusimo.O tuteišams,kas jie tokie bebūtų ir kaip save bevadintų,įjungti smegenų vingių kažkiek.

pasipiktinimui       2018-12-4 20:12

Smagu, jog nuoširdžiai piktinatės, bet deja, tai buvo tik sarkazmas, t.y. pasišaipymas iš “valio-patrijotū”:)

Puikiai,       2018-12-4 19:27

teisingai, kultūringai išsakytos mintys aktualiame straipsnyje. Gal tik vienas kupstelis ant kurio daugelis, tame tarpe ir mūsų valdžios “išminčiai”,suklumpa: tautinės mažumos yra tokios tautinės bendrijos, kurios neturi valstybių, su kuriomis jos tapatina savo identitetą (pvz., karaimai). Visos kitos yra tik tautinės bendrijos, tai rusai, lenkakalbiai letuviai (lenkai), žydai, ukrainiečiai ir kt.

Paskutiniajam mankurtui besiskelbiačiam kareiviu       2018-12-4 0:32

Tokiems kaip pats Mateikėnas nepaskyrė nei kelių žodžių. Matomai sovietinėje kariuomenėje su čebatu protą atmušė?
Skaityk dar kartą, jei iš pirmojo nieko nesupratai.

Paskutinis LDK kareivis       2018-12-3 23:58

Lenkas gina Lietuvą nuo išdavikų lietuvių. Gražu ir tragiška.

StasysG       2018-12-3 23:46

Ačiū  Autoriui.

-> Atrodo       2018-12-3 18:14

Lietuvos valstybinė kalba - lietuvių kalba, todėl nėra jokio reikalo šalia lietuvių kalbos rašyti nei rusų, nei anglų kalbomis (valkatoms po pasaulį, būnant Lietuvoje, bus gera proga sužinoti, kokia yra graži lietuvių kalba).

Labai       2018-12-3 17:56

svarus ir teisingas R.Maceikianec straipsnis.Geda musu valdzios ir ivairiu organizaciju atstovams, kad lenkas Maceikianes pabade ju nosis i ju malta ir malama .... niekala.Niera jokios strategijos, o tik interesai.Gal del to ir riedame nuozulnia linkme.

Al. Atrodo' ui       2018-12-3 14:01

Reiktų rašyti tuteišiškai, nes daugelis Vilniaus krašto suslavintų lietuvių lenkiškai gerai nemoka ir nėra jokie lenkai. Bet tuteišių rašto kalbos nėra. Artimiausia būtų gudų kaba.

Ringys       2018-12-3 13:49

Tai objektyviausi svarstymai apie kitakalbius lietuvius
ir apgailėtinai skystą Lietuvos politiką. Jeigu tokie
Maceikianecai turėtų svaresnius įgaliojimus Lietuvos
valdžioje, jie galėtų sėkmingai ištirpdyti daugelį
dirbtinai sukurtų Lietuvai labai kenksmingų problemų.
  Laikas geriau įvertinti kitakalbius lietuvius.

Atrodo       2018-12-3 13:22

kaip lenku tautines mazumos diskriminacija. Pav. Lietuvoje esanciu banku bankomatuose yra info lietuviu, anglu , rusu kalbomis. Kai kuriu visuomeniniu istaigu valgarasciuose yra irgi lietuviu rusu arba lietuviu , anglu , rusu kalbomis patiekalu aprasymai. Pagrindinis klausimas, kodel didziausia tautine mazuma Lietuvoje turintys, lenkai. O lenku kalbos minetuose atvejuose nera. Nors rusu tautine mazuma Lietuvoje yra mazesne , o uzrasai rusu kalba kazkodel turi butinybe. EU turetu atkreipti i tai demesi.


Rekomenduojame

Vytautas Radžvilas. Uroboru paversta Lietuva

Bronius Puzinavičius. Dar vienas Vilniaus savivaldybės akibrokštas – šįkart Kalėdų proga

Povilo Urbšio kalba Seimui svarstant, pritarti ar nepritarti JT migracijos paktui

Valdas Vižinis. Norite skiepų nuo propagandos? Šis ŽURNALISTINIŲ TYRIMŲ SKYRIAUS išpuolis prieš A. Gaidamavičių puikiai tiks

Po 30 metų konservatoriai atgavo klausą ir „išgirdo“ mokytojus

Jūratė Sofija Laučiūtė. Eligijaus Masiulio rauda-giesmė sau pačiam

Rasa Čepaitienė. Gyvatė ryjanti savo uodegą, arba Parazitinę sistemą belieka tik pakeisti, tik ar visuomenė tam pasirengusi?

„Nustokite meluoti!“ – per antrąjį 2019 m. biudžeto projekto pristatymą Saulius Skvernelis konservatorius ir socdemus apkaltino melu

Vygantas Malinauskas. Konservatorių prezidiumas uždraudė savo nariams „iškraipyti“ galiojantį Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą

Gediminas Merkys. Valdžios bandymai kriminalizuoti taikų streiką – autoritarinė atgyvena

Arvydas Daunys. Kam žurnalistui Andriui Tapinui imtis politikos?

Sistema ginasi: vaikai paimti teisėtai, bet ar pagal Konstituciją?

Arvydas Juozaitis. Latvijos parlamentas nepritarė Globalios migracijos paktui

Raimondas Kuodis R. Karbauskiui: Nustokit kraupinę visuomenę kosmine suma – pakėlus mokytojų vidutinę algą 150 €, per metus reiktų 50 mln.

Valdas Vižinis profsąjungiečiams: Gal esate akli, kurti? Nematote, kad jus įvelia į politinę priešpriešą?

Laisvės kovotojų sąjungos protestas dėl Nacionalinės kultūros ir meno premijos skyrimo Mariui Ivaškevičiui (papildyta)

Grėsmės vaikams pagal Vaikų teisių apsaugos pagrindų įstatymą

Stasys Jakeliūnas. Dar kartą apie Švedijos ekonomiką ir jos bankus

Valdas Vasiliauskas. Vyriausieji etikos juokdariai

Degėsys Liutauras. Du biznio planai: vienas – mokytojams, o kitas – premjer-ministrui…

Andrius Švarplys. Jei tai nėra žiniasklaidos paskelbtas karas demokratijai ir piliečių atstovavimui, tai kas tuomet tai yra?

Algimantas Rusteika. Lapinas, kuriam visada reikia taip, kaip reikia

Vytautas Daujotis. Aukštasis mokslas – viltys ir realijos

Kauno Forumas: Raginame visuomenę ir mokytojus kritiškai vertinti politinio elito statytinių bandymus „tarpininkauti“ dialogui su valdžia

A. Juozaičio pareiškimas dėl Seimo priimtos rezoliucijos „Dėl Jungtinių Tautų Visuotinio susitarimo dėl saugios, tvarkingos ir reguliarios migracijos“

Saulius Dambrauskas. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas neatitinka Konstitucijos

Letas Palmaitis. Smūgis neigiantiems Kristų: moderni skaičiuoklė patvirtina Jį gimus tada, kaip ir spėta, ir tai nė kiek nesikerta su Evangelija

Policijos pareigūnas apie Garliavos pamokas ir streikuojančius mokytojus: Kuo jie skiriasi nuo teroristų?...Neišeis gražiuoju, bus „išvesdinti“

Dvi Seimo rezoliucijos dėl JT migracijos sutarties: už  ir prieš (papildyta)

„Lietuvos ryto“ televizija: už „Matuko reformos“ – norvegų verslas

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.