Įžvalgos

Romualdas Povilaitis. Sisteminė korupcija egzistuoja ir aukštajame moksle, nors apie tai tylima

Tiesos.lt siūlo   2017 m. gruodžio 5 d. 12:12

2     

    

Romualdas Povilaitis. Sisteminė korupcija egzistuoja ir aukštajame moksle, nors apie tai tylima

pozicija.org

Jau keli metai aktyviai diskutuojama aukštojo mokslo, studijų klausimais. Diskutuojama įvairiais aspektais. Ekonominiu-apie valstybės išlaidas mokslui ir studijoms, apie iš to gaunamą naudą eurais ir pan. Prestižo-visų pirma apie tai kokie universitetų reitingai šalyje, o ypač tarptautiniu mastu. Dar kalbama apie studentus, bet atrodo, tik kaip apie produktą, statistinį vienetą: kiek jų yra, kiek jų bus, kiek jie atneš pinigų į aukštąją mokyklą ir pan. Mažiausiai kalbama apie žmones, kurie dirba universitetuose, kolegijose, mokslo institutuose.

Kartais kalbama apie žmogaus teises. Ypač tam tikromis progomis. Po gerų dviejų savaičių (gruodžio 10 d.) bus minima Tarptautinė žmogaus teisių diena ir, tikriausiai, apie jas vėl kai ką išgirsime. Tačiau šiandien dažniausiai minimos tos žmogaus teisės, apie kurias anksčiau mūsuose beveik nekalbėta ir kurioms apibūdinti tinka žodis „mažai“. Ypač populiari tautinių ir kitokių mažumų teisių tema. Dar moterų. Tiesa, moterys ne mažuma, tačiau tų specifinių „moteriškų“ teisių, kurios kaip ir nepriskiriamos žmogaus teisėms apskritai ir kurios pažeidžiamos, tikriausiai yra ne taip daug.

Dar viešoje erdvėje ėmė skambėti socialinių ekonominių teisių varpas, o labiausiai tokių socialinių grupių kurios pakėlė balsą kontekste: kalbama apie mokytojų, gydytojų padėtį, visų pirma arba beveik vien tik materialinę. Aukštojo mokslo-universitetų, kolegijų, mokslo tiriamųjų institutų ir centrų darbuotojai kol kas tyli, todėl ir apie juos tylima.

Beveik.

Tačiau žmogaus teisės liečia visus žmones. Akademinę bendruomenę taip pat. O padėtis su jos teisėmis yra nelabai gera. Atvirai kalbant netgi labai negera. Tuo nesunku įsitikinti pažvelgus į mokslo žmonių padėtį per fundamentalių žmogaus teises deklaruojančių dokumentų prizmę. Tiek tarptautinių:
-Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos (VŽTD),
-Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (Konvencija),
-Jungtinių tautų chartijos, priimtos įsteigiant Jungtines Tautas,
-Europos socialinės chartijos (ESCH),
-Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (ES PTCH),
tiek savų:
-Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Lietuvos Konstitucinio teismo nutarimų.

Ką matome bent trumpai pažvelgę į šiuos dokumentus?

Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje ir minėtose chartijose (ESCH, ES PTCH) imperatyviai akcentuojama visų žmonių lygybė jų teisių prasme. Draudžiama bet kokia diskriminacija pagal lytį, kilmę, rasę, amžių ir kt. Visi turi teisę į lygią apsaugą nuo diskriminacijos ir persekiojimų darbe. Tačiau ar visi aukštojo mokslo darbuotojai darbe jaučiasi saugūs? Apie sulaukusių tam tikro amžiaus darbuotojų diskriminavimą banalu net kalbėti, tai ne tik visuotinė praktika, bet ir „įteisinta“ daugelio šių įstaigų vidaus teisės aktuose.

Lygybė yra siejama su orumu ir pagarba žmogui. Pamatiniai žmogaus teisių dokumentai teigia, kad žmogus kaip asmenybė yra vertingas ir gerbtinas iš prigimties. Dar daugiau. VŽTD skelbia, kad Jungtinės Tautos, taigi ir Lietuva, gerbdamos (visų!) žmogaus teises ir orumą, yra pasiryžusios skatinti socialinę pažangą bei geresnio gyvenimo siekį. Ar mokslo sferos darbuotojai tikrai gyvena vis geriau ir geriau?

Žmogaus orumas taip pat reiškia jo teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, ieškoti, gauti ir skleisti informaciją. Persekioti už kritiką draudžiama Taip teigia LR Konstitucija ir šalies įstatymai. Minties, sąžinės, saviraiškos laisvę skelbia ir tarptautiniai žmogaus teisių dokumentai. Akademinei bendruomenei ši vertybė yra labai svarbi, deja, ji toli gražu ne visada egzistuoja.

Žmogaus teisės apima ne tik individo teises. Tiek Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje, tiek Lietuvos Konstitucijoje deklaruojama mokslo laisvė. Privaloma gerbti akademinę laisvę (ES PTCH, 13 str.). Lietuvos Konstitucijoje konkretizuojama, kad aukštosioms mokykloms (tai reikštų, kad kolegijoms taip pat) suteikiama autonomija, o valstybė, remdama kultūrą ir mokslą, prižiūri mokymo įstaigų veiklą. Tai reikia suprasti kaip valstybės įsipareigojimą rūpintis savo vaisiumi-aukštosiomis mokyklomis, o nepalikti jų problemų spręsti joms pačioms „turinčioms autonomiją“ ir, tuo labiau, jos nepažeisti. Deja, pastarųjų metų įvykiai sako ką kita.

Žmogaus teisių kontekste akivaizdus tačiau kažkodėl beveik niekada neakcentuojamas žmogaus orumo, lygybės ir asmens kaip vertybės ryšys su jo socialinėmis ekonominėmis teisėmis. Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje (22 str.) teigiama, jog „kiekvienas turi teisę, kad valstybės pastangomis būtų įgyvendinamos jo orumui ir laisvam vystymuisi būtinos ekonominės, socialinės ir kultūrinės teisės“. Kiekvienas, taigi ir aukštojo mokslo darbuotojas turi teisę į darbą, laisvą jo pasirinkimą, teisingą ir tinkamą atlyginimą, užtikrinantį jam ir jo šeimai žmogaus orumo vertą gyvenimą (23 str.). Kiekvienas turi teisę į savo ir savo šeimos sveikatai ir gerovei pakankamą gyvenimo lygį, turi teisę gėrėtis menu, dalytis mokslo pažanga, jo laimėjimais ir teikiama nauda (25. 27 str.). Paradoksalu, bet mokslo naudą visuomenei teikiantys žmonės labai dažnai šių teisių realizuoti negali, jau nieko nestebina akademinės bendruomenės (nekalbu apie akademinį elitą) slinkimas prie skurdo ribos arba dar blogiau.

Tuo tarpu Europos socialinė chartija skelbia, kad kiekvienas žmogus privalo turėti galimybę užsidirbti gyvenimui darbu, kurį jis pats laisvai pasirenka, turi teisę į apsaugą nuo skurdo ir socialinės atskirties (21, 30 str.). Kiekvieno žmogaus teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, socialinę apsaugą nedarbo atveju ir sveikatos sutrikimų atveju deklaruoja ir Lietuvos Konstitucija. Ji pabrėžia ir tai, kad medicinos pagalba valstybinėse gydymo įstaigose teikiam nemokamai.

Šiandien, vykdant universitetų mažinimo planą (nors tai vadinama kitais vardais), daugeliui jų darbuotojų gresia nedarbas. Žmogaus teisių požiūriu šiuo atveju turi įsijungti valstybės mechanizmai, nes Europos socialinė chartija teigia, kad darbo sutartis negali būti nutraukta be svarbių priežasčių, o joms esant, netgi darbdaviui bankrutavus, darbuotojų teises turi ginti ir garantuoti draudimo institucijos arba kitos veiksmingos jų apsaugos formos. Betgi mūsų darbdavys-valstybė nebankrutavo?

Valstybinių aukštojo mokslo įstaigų darbuotojų teisė į apsaugą nuo nedarbo turi būti realizuota jos pastangomis. Kaip ir kažkodėl pamiršta aukštųjų mokyklų dėstytojų teisė į neterminuotas darbo sutartis, nes jų darbas yra nuolatinis. Beje, kaip ir teisė, sulaukus senjoro statuso ir toliau daugiau arba mažiau aktyviai tęsiant darbinę veiklą neprarasti užtarnautos mokslininko pensijos.

Visas žmogaus teises gali paversti į nieką korupcija. Sisteminė korupcija egzistuoja ir aukštajame moksle, nors apie tai tylima. Kalbu ne apie atskirus nesąžiningus dėstytojus. Sisteminė korupcija yra kur kas pavojingesnis reiškinys. Tai dalies aukštojo mokslo elito (elito ne tiek gebėjimų ar užtarnauto prestižo, kiek turimų galių prasme) susiliejimas su politinio elito dalimi, o pastaruoju metu vis labiau ir su verslo elitu. Šio akademinio elito interesai dažnai sutampa su minėtų politikų ir verslo lyderių interesais, tačiau nesutampa arba netgi yra priešingi akademinės bendruomenės interesams.

Tokia padėtis žymia dalimi lemia aukštojo mokslo sistemos stagnaciją, tikrų reformų stygių ir slepia nepavydėtiną absoliučios daugumos aukštojo mokslo darbuotojų materialinį ir dvasinį būvį. Beje, tai pasakytina ne tik apie mokslininkus ar pedagogus, bet ir visus tuos, kurie juos aptarnauja-technikus, laborantus, metodininkus, bibliotekų, ūkio ir kitus darbuotojus, kurių yra kur kas daugiau negu mokslininkų ir be kurių mokslo institucijos negalėtų funkcionuoti.

Tai, kad šiandien apie aukštojo mokslo darbuotojų problemas kalbame Seime nereiškia, jog dabartinis Seimas dėl to kaltas. Nemanome, kad yra kalta ir dabartinė Vyriausybė, nors jai priekaištų turime daug. Problemos aukštajame moksle kaupėsi dešimtmečiais. Likimo ironija, kad akmenis rinkti tenka ne tiems, kurie juos barstė. Bet rinkti reikia. O tų akmenų-problemų aukštojo mokslo lauke labai daug. Apie jas detaliau kalbės kiti šios konferencijos dalyviai.

Autorius yra mokslininkas, Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos pirmininkas.

Pranešimas skaitytas LŽTGA, LAMPSS, LMS konferencijoje „Lietuvos mokslo ir studijų institucijų darbuotojų padėtis žmogaus teisių aspektu“ 2017 m. lapkričio 22 d. Seime

pozicija.org

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Bijokit       2017-12-6 12:45

Dievo, būkit dievobaimingi” skelbia motina Bažnyčia. Kunigams gerai, vyskupams geriau, Dievo vietininkui dar geriau. O eiliniai, net labai mokyti katalikai katalikiškam tinklapiui skundžiasi (citata): “Opi ir labai aktuali problema. Dėstytojo teisės yra nužemintos, moksliniai pasiekimai neturi įtakos jo uždarbiui ... vyrauja baimės atmosfera, visi bijo kelti problemas į viešumą, kad neprarastų skurdžios algelės”.
Be reikalo skundžatės, bijokit Dievo, dievobaimingai klausykit mišių ir aukokit kunigų, vyskupų ir vietininkų gerovei.   

Gal netiesa,bet       2017-12-5 18:09

susidaro įspūdis,kad valdžia netgi tyliai trokšta,kad Lietuvoje liktų koks 1 mil.ghyventojų.Iš karto taptume panašūs į tą pavyzdinę Estiją.


Rekomenduojame

Samuelis Greggas. Teisingi pinigai

Teismas patenkino LLKS skundą: prokuratūra iš naujo spręs, ar iškelti Rūtai Vanagaitei bylą dėl partizanų vadą juodinusių teiginių

Vyriausybė ketina parengti kompleksinę programą, aprėpiančią visą pokario Laisvės kovų įamžinimą

Vidmantas Valiušaitis. J. Pilsudskio „genijus“

Algimantas Rusteika. „Ar pajutot, kaip narsiąją žiniasklaidą apėmė baimė?“

Verta prisiminti. Aistros dėl Lukiškių aikštės statuso virė ir anksčiau

Liutauras Stoškus: „Gražus kalnelis gali būti bet kur“

Vidmantas Valiušaitis. Dėl Škirpos – tiesa yra kita, pone mere

Vytautas Kabaila. Vyriausioji rinkimų komisija – nesąžiningų politikų ugdytoja, globėja ir užtarėja?

Politinis teismų procesas baigiasi? Kauno apygardos teismas skelbs nuosprendį Garliavos šturmo liudytojų byloje

Algimantas Rusteika apie Lietuvos žiniasklaidą: „Ką TAI turi bendro su gyvenimu?“

Romualdas Povilaitis. Sisteminė korupcija egzistuoja ir aukštajame moksle, nors apie tai tylima

„Talka kalbai ir tautai“ prašo Seimo Lukiškių aikštės konkursą pripažinti niekiniu

Vytautas Rubavičius: Antanas Smetona turi sugrįžti namo

Marius Kundrotas. Demokratija serga. Pribaigti ar gydyti?

830 tūkst. lenkų pasisako už abortų vaisiaus ligos ar negalios pagrindu draudimą

Švedijos Bažnyčioje vengiama Dievo lytį nurodančių įvardžių

Prof. Laima Kalėdienė. Vyriausybė siūlo atimti iš lietuvių kalbos jos valstybinį statusą

Algimantas Rusteika. Mano tvirtybės šaltinis

Vilniaus forumas: neteisėtas ir neskaidrus Lukiškių aikštės konkursas turi būti anuliuotas

Geroji Advento Naujiena: „Budėkite!“

Vytautas Landsbergis partijos kolegoms: „Galėjome išsišokti su „Lietšitu“...“

Liudvikas Jakimavičius. Laiminga diena

Algimantas Rusteika. Bunkerio Lietuva

Stratforo kūrėjas: ES yra žlugusi. Vytautas Radžvilas: Kodėl apsimetinėjame, kad nieko nevyksta?

Estijos siūlymas: jokia šalis neturėtų būti verčiama priimti pabėgėlių

Vygantas Malinauskas. Dvi pasaulėžiūros – du požiūriai į simbolius

Seime rengiama konferencija „Ko reikia, kad išliktume dar šimtą metų?“

Eimuntas Nekrošius: „Ateitis man kelia nerimą“

Kun. Robertas Grigas. „Kad Lietuva nebūtų išstūminėjama iš Vilniaus, o Vytis iškiltų ten, kur jam ir priklauso būti, – reprezentacinėje aikštėje“

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.