Propagandos ir ideologijos analizė

Vytautas Radžvilas. Iki fašistinio Sąjūdžio – vienas žingsnis (I)

Tiesos.lt redakcija   2019 m. lapkričio 12 d. 14:20

0     

    

Vytautas Radžvilas. Iki fašistinio Sąjūdžio – vienas žingsnis (I)

Prof. V. Landsbergio ir prof. B. Genzelio komentaruose išsakytos įžvalgos paskatino atkreipti dėmesį  į Lietuvos televizijos serialą ,,Laisvės kaina. Sąjūdis“. Tik profesinis įprotis remtis pirminiais šaltiniais padėjo prisiversti atidžiai peržiūrėti kelias per LRT rodyto filmo serijas. Jų peržiūra virto nelengvu moraliniu ir psichologiniu išbandymu. Buvo sunku patikėti, kad Lietuvos valstybėje galima šitaip tyčiotis iš ją atkūrusio visuomeninio-politinio jdėjimo. Taip ir yra – tai ne Sąjūdis, o ,,Nejudis“. Apgailėtina Sąjūdžio karikatūra.

Tačiau ne visai sutikčiau su prof. B. Genzeliu, kad tai ,,mes tyčiojamės iš savęs“. Ne. Iš Sąjūdžio tyčiojasi JIE – tie, kurie prieš tris dešimtmečius žvelgė į jį su baime ir neapykanta, bei jaunajai kartai priklausantys idėjiniai jų mokiniai ir sekėjai. Serialas gyvai paliudija, kad toji baimė ir neapykanta niekur nedingo ir neblėsta. Toks filmas galėjo būti sukurtas tik neoburokevičinės restauracijos laikotarpiu. Būtent šitaip anksčiau ar vėliau politologiškai ir istoriškai bus įvardijamas dešimties metų tarpsnis, kai šaliai vadovavo jokių tautinių ir valstybinių sentimentų nepuoselėjanti ir dėl visiems žinomų aplinkybių daug priežasčių nemėgti Sąjūdžio turinti prezidentė.

Būtų keista, jeigu išvydęs filmą žiūrovas, ypač jaunosios kartos atstovas, sutrikęs neklaustų: kaip šie drebantys iš siaubo prieš KGB‘istus ir bijantys net savo šešėlio, isteriškai besiblaškantys ir besiskeryčiojantys, nuolatos panikuojantys ir kažką nerišliai vapantys apie „perstroiką“ žmogučiai galėjo atkurti valstybę?! Žinoma, tuojau pat užtrauks savo giesmę tokias patyčias teisinančiųjų choras ir nuskambės nuobodžiai pažįstami motyvai. „Ko kimbate? Juk tai tik menas. Tik įsivaizduojama ir menama tikrovė. Kūrėjų saviraiškos ir laisvo jų vaizduotės skrydžio erdvė“. Šie argumentai skamba įtikinamai, bet tik tol, kol nepastebima, kad toji laki vaizduotė visada kažkodėl žvelgia viena kryptimi. Kitaip sakant, yra vienaakė.

Prof. V. Landsbergio tekste labai tiksliai apibūdinta principinė tokios vaizduotės veikimo schema: „Ką gi, „Nejūdis“ parodo kelias kronikines žmonių grandines ir mitingus su vėliavomis, tačiau tarsi kitoje planetoje, kažkokiame sapne – nejaugi iš tikrųjų tai buvo? Ir čia pat – tariamai realūs veikiantieji filmo asmenys, keistokai besiblaškantys praeiviai be motyvacinės ideologijos ir organizacinės taktikos, be karštai ir dideliuose susirinkimuose diskutuojamų programų, sumanytų ir apsvarstytų akcijų. Šių kelių vargšų, sunerimusių ir besidairančių „Nejūdyje“, tikro Sąjūdžio nė su žiburiu nepajusi.“

Viena proga pasakytoje kalboje taip pat teko panašiai apibūdinti ir įvardyti šį „laisvo skrydžio“ teise nevaržomai besinaudojančios menininko vaizduotė ypatumą. Kol kuo sodriau ir detaliau tapomas atgrąsus pokario partizanų, kaip visais atžvilgiais menkų ir pasibjaurėtinų degeneratų ir menkystų, paveikslas, toji vaizduotė atrodo beribė, o jos versmės – neišsenkančios. Tačiau jos stebuklingai išdžiūva, kai ta vaizduotė niekaip neįstengia sugalvoti pramanytų herojų vardų ir staiga paaiškėja, kad skaitytojų atmintyje visam laikui turinčios įstrigti apgailėtinos ir niekingos žmogystos yra ne kas kita, o visai ne pramanyti iškiliausi Lietuvos pasipriešinimo judėjimo vadai. Jie, o tiksliau – jų „meniški“ moraliniai ir psichologiniai portretai-karikatūros turi šalies visuomenei ir ypač ateities kartoms „reprezentuoti“ ir „simbolizuoti“ pokario partizaninį judėjimą. Lygiai taip pat LRT seriale chaotiškai besidraskantys ir besiblaškantys vargani ir komiški žmogučiai sąmoningai daromi visuomenės atmintyje tikslingai diegiamo „sąjūdisto“ įvaizdžio etalonais ir nešėjais.

Prof. B. Genezelis neabejotinai teisus – tai yra ne šiaip patyčios, o seniai prasidėjusio ir vis labiau įsisiūbuojančio Sąjūdžio puolimo tęsinys nuosekliai vykdant ideologinę-politinę Lietuvos denacionalizavimo ir išvalstybinimo programą. Vienas svarbiausių jos tikslų ir būtina sėkmingo įgyvendinimo sąlyga yra siekis iš pagrindų perrašyti Sąjūdžio istoriją. Televizijos serialas anaiptol nėra laisvo jo kūrėjų vaizduotės žaismo produktas. Jis yra sukurtas tiksliai vadovaujantis jo užsakovų nubrėžtomis griežtomis ideologinėmis gairėmis ir visiškai atitinka minėtos programos tikslus. Filmo scenarijus su visomis jo keistenybėmis yra grindžiamas ideologine schema, kuri jau išplėtota ir išgryninta tiek, kad įgijo savaip išbaigto ir net į moksliškumą pretenduojančio Sąjūdžio istorijos – ištakų, prigimties, varomųjų jėgų ir tikslo – aiškinimo pavidalą.

Viešai šis aiškinimas plačiajai visuomenei pirmą kartą buvo atvirai išdėstytas turbūt 2018 m. spalio 22 d. – Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo 30-čio paminėjimo dieną. Lietuvos nacionalinio transliuotojo pagrindinėje informacinėje laidoje „Panorama“ žurnalistė Indrė Makaraitytė kalbino vieną iš Sąjūdžio kūrėjų prof. Bronislovą Genzelį ir VU TSPMI docentę Neriją Putinaitę – pagrindinę „alternatyvios“ judėjimo istorijos versijos kūrėją bei uoliausią jos skleidėją. Laidos vedėja Indrė Makaraitytė klausimus pašnekovams formulavo vadovaudamasi įprasta LRT laidoms „globalios Lietuvos“ ir „sėkmės Lietuvos“ ideologija. Žiūrovams pasiųsta žinia apie sąjūdininkus radikalus, marginalus ir reakcionierius, kurie iki šiol gyvena iliuzijų pasaulyje. Šiurkščiai pažemintų ir įžeistų Sąjūdžio dalyvių ir rėmėjų atsakas buvo „Kreipimasis dėl Sąjūdžio istorijos falsifikavimo LRT ir VU TSPMI“: Prieš metus skelbiant kreipimąsi neturėta didelių vilčių, kad jis bus išgirstas. Bet tai buvo padaryta aiškiai suprantant, kad vyksta toli gražu ne banalios neišmanėlių neatsakingai skleidžiamos patyčios. Mat Sąjūdžio istorijos klastojimas ir trynimas politiškai negali būti vertinami kitaip, kaip ideologinis jo atkurtos valstybės naikinimas. Tikėta, kad anksčiau ar vėliau ateis laikas, kai šalyje keičiantis politinei atmosferai ir susilpnėjus per pastarąjį dešimtmetį įtvirtintoms antisąjūdinėms nuostatoms apie šį naikinimą bus prabilta iš esmės ir jis bus įvardytas kaip fundamentali nacionalinio saugumo problema.

Jau sulaukusį kritikos N. Putinaitės plėtojamą Sąjūdžio istorijos aiškinimą, be abejo, bus stengiamasi pateisinti ir įteisinti akademiniame diskurse ir viešojoje erdvėje. Tai įmanoma padaryti vieninteliu ir jau išmėgintu būdu, kurį pasitelkus jau seniai yra teisinamos patyčios iš Lietuvos ir jos laisvės kovų istorijos bei jos didvyrių arba blokuojamos pastangos vykdyti nors kiek nuoseklesnę ir aiškesnę valstybinę istorijos politiką. Meninės patyčios ginamos ir teisinamos apeliuojant į kūrėjo saviraiškos laisvę. N. Putinaitės apologetai apeliuoja ir apeliuos į akademinę laisvę. Jau dabar mėginama įrodinėti, kad jos sukurta ir skleidžiama Sąjūdžio istorijos versija paprasčiausiai yra tik dar viena jos interpretacija, taigi ir indėlis į judėjimo tyrinėjimus bei šalies istorijos ir politikos mokslus. Bus teigiama, kad jos siūlomos interpretacijos kritika yra kėsinimasis į akademinę laisvę ir pastangos užgniaužti mokslo plėtrai gyvybiškai svarbią požiūrių ir koncepcijų įvairovę. Iš tiesų kai kada šitokie argumentai būna pagrįsti, tad juos dera vertinti rimtai. Tačiau anaiptol ne be išlygų ir ne visada. Pakanka prisiminti, kad SSRS klestėjusių ideologizuotų socialinių pseudomokslų atstovai ypač mėgo pabrėžti „mokslinį“ savo veiklos pobūdį, nevengdami jį demonstruoti net pavadinimais – tai liudija savaime iškalbingi „mokslinio ateizmo“ arba „mokslinio komunizmo“ pavyzdžiai. Todėl šiuo klausimu būtinas visiškas aiškumas.

Nėra abejonių, kad nuomonių įvairovė ir skirtingos pažiūros yra absoliučiai būtina tikro mokslo ir sėkmingos jo plėtros bei pažangos sąlyga. Neišvengiamas mokslo raidos palydovas yra mokslinius tyrimus persekiojantys trūkumai ir tyrėjų tykančios klaidos. Dažnai būna, kad nepastebimi arba neįvertinami svarbūs faktai arba jie klaidingai aiškinami. Tai – natūrali ir neišvengiama mokslinio darbo kasdienybės dalis. Bet tai nereiškia, kad apskritai neegzistuoja jokia riba tarp mokslo ir pseudomokslo, tegul ir netobulų mokslinių tyrimų ir savo esme antimokslinio ideologinio šarlatanizmo. Iš tikrųjų toji riba yra įžvelgiama kur kas langviau, nei kartais manoma. Pasak iškilios politikos filosofės ir totalitarizmo tyrinėtojos H. Arendt, skiriamasis ideologizuoto mąstymo bruožas yra aklumas akivaizdžiausiems tikrovės faktams. Ši įžvalga yra vertinga nuoroda, kad takoskyrą tarp mokslinio tikrovės tyrinėjimo ir jos ideologinės fikcijos konstravimo pirmiausiai lemia skirtingas santykis su faktais. Filosofės mintį galima ir dera suprasti kaip priminimą ir įsakmų įspėjimą: sąžiningai tyrinėti tikrovę net dažnai nepajėgiant pastebėti arba deramai įvertinti svarbių faktų ir konstruoti ideologinę tikrovės fikciją klastojant – sąmoningai slepiant svarbius arba laužiant iš piršto, tai yra prasimanant, nesamus faktus – nėra viena ir tas pat. Tad belieka glaustai reziumuoti LRT laidoje N. Putinaitės išdėstytą Sąjūdžio storijos aiškinimą ir įvertinti jo mokslinį pagrįstumą žvelgiant per tik ką nubrėžtos skirties prizmę.

To aiškinimo esmę sudaro šie LRT laidoje išsakyti teiginiai: „Viena iš tokių didelių problemų yra neįvertinimas, kas iš tikrųjų buvo tas nepriklausomybės žingsnis. Ar tai buvo nacionalistinio, nacionalinio sąjūdžio pasekmė, ar tai buvo antitotalitarinio Sąjūdžio pasekmė. Jeigu jis tik nacionalinio Sąjūdžio pasekmė, kaip Afrikos valstybėse, tai tada laimi tos jėgos, kurios vedė į tą naują valstybę. Tada ir komunistai, ir Sąjūdis vienijasi, ir tarsi tuos nuopelnus prisiima. O jeigu tas Sąjūdis siekė kitų vertybių, tai ką mes kūrėme, tai buvo antitotalitarinis Sąjūdis, kuo, pavyzdžiui, pasižymėjo rusų disidentai – jie buvo antitotalitaristai beveik visi, tada mes turėtume kelti klausimą, kokiomis naujomis vertybėmis mes tą naują tvarką kuriame. Man atrodo, kad klausimas apie naujas vertybes buvo užmirštas, ir tada Sąjūdis vertinamas tik kaip antiokupacinis judėjimas, bet ne antitotalitarinis judėjimas, ir tai nėra naujų vertybių kūrimas. Man atrodo, dabar yra formuojamas Sąjūdžio mitas, paremtas nacionalistine idėja, kad tai buvo būtent ne dėl naujų vertybių, ant kurių galėtume statyti naują valstybę, bet ant nacionalinio išsivadavimo.

<...>

Greta to buvo nacionalinė idėja labai stipri, ir greta to dar buvo žmonių, kurie turėjo tą antitotalitarinį įsivaizdavimą, bet jų buvo mažuma. Toks bendras susitelkimas ir davė Sąjūdžio impulsą, greta kitų aplinkybių, disidentų paleidimo ir viso kito. Bet kodėl žmonės dabar jaučia nostalgiją, kodėl yra nepatenkinti – gal dar mes iš tokios utopijos neišlipome. Nes Sąjūdis labai bendromis frazėmis kalbėjo, juk niekas neįsivaizdavo, nei kaip tą Lietuvą kurti, nei ką daryti, nei kokia ta Lietuva bus. Man atrodo, tas pasakymas, kad ne tokią Lietuvą sukūrė, yra neteisingas ta prasme, kad niekas fiziškai turbūt ir neįsivaizdavo, išskyrus tris, keturis, penkis žmones, kurie buvo Vakaruose, kaip ta Lietuva galėtų atrodyti.“

N. Putinaitė neslepia, kad ji siekia iš pagrindų revizuoti Sąjūdžio istoriją – demaskuoti ir nuvainikuoti „nacionalistine idėja paremtą“ judėjimo mitą. Kaip gerai žinoma, šis „mitas“ skelbia, kad Sąjūdis buvo demokratinis Lietuvos nacionalinio išsivadavimo judėjimas, į kurį susitelkė įvairių tautų ir skirtingų politinių pažiūrių piliečiai, vienijami bendro tikslo – atkurti nepriklausomą valstybę. Kitaip sakant, Kovo 11-osios Lietuvą iškovojo sovietinių okupantų nespėta „perauklėti“ ir nesumankurtėjusi, tai yra istorinę atmintį ir nacionalinę bei valstybinę sąmonę sugebėjusi bent iš dalies išsaugoti šalies visuomenės dalis. Užsimojusi moksliškai paneigti ir sugriauti šį ,,mitą“, N. Putinaitė plėtoja ,,numitintą“ Sąjūdžio istorijos versiją, kurios idėjinis pagrindas ir branduolys yra tai, ką galima apibūdinti kaip istorikės plėtojamą „dviejų sąjūdžių Sąjūdyje“ teoriją.

Kaip matyti iš pateiktos citatos, jos konceptualinė ašis yra įžvalga, kad šalia viešai veikusio „nacionalistinio“ arba „antiokupacinio“ Sąjūdžio egzistavo kita – „povandeninė“ ar veikiau „pogrindinė“ – sąjūdininkų grupė ar srovė, kurią tyrinėtoja vadina „demokratiniu“, arba „antitotalitariniu“, sąjūdžiu. Jo atradimas ar suradimas, jeigu tik pavyktų tai pagrįsti, iš tiesų galėtų būti laikomas visiškai nauju žodžiu Lietuvos politikos ir istorijos moksluose – didžiuliu proveržiu ar net tikra revoliucija Sąjūdžio tyrimų srityje. Tačiau iš karto kyla virtinė faktologinių ir teorinių keblumų. Bėda ta, kad vykstant išsivaduojamajai kovai apie jokį „pogrindinį“ demokratinį sąjūdį niekas nebuvo girdėjęs ir net neįtarė tokį esant.  Šitaip buvo dėl akivaizdžios priežasties: kad Sąjūdis yra antitotalitarinis ir demokratinis judėjimas, neabejojo ne tik Vakarų šalių visuomenės ir vyriausybės, jo demokratiškumą buvo priversta pripažinti net M. Gorbačiovas ir visa „perestroikinė“ SSRS vadovybė. Kalbant dar aiškiau, būtent akivaizdus ir plačiai pripažintas demokratinis Sąjūdžio pobūdis ir visame pasaulyje įsitvirtinęs šitoks jo vaizdinys buvo didžiausias moralinis ir politinis kliuvinys, trukdęs SSRS valdžiai fiziškai sunaikinti judėjimą ir jėga nuslopinti Lietuvos išsilaisvinimo kovą.

Dar keisčiau, kad padariusi tokį svarbų atradimą – aptikusį iki šiol niekieno nepastebėtą ir niekam nežinomą pogrindinį demokratinį sąjūdį – N. Putinaitė nežengė kito savaime suprantamo žingsnio ir neįvykdė elementaraus mokslinio tyrimo reikalavimo. Ji privalėjo nurodyti, kas šiam sąjūdžiui priklausė ir kokią Sąjūdžio dalį sudarė jo nariai, kad būtų galima nors šiek tiek įsivaizduoti ir bent apytikriai įvertinti jų vaidmenis judėjime ir galimai darytos įtakos jo veiklai pobūdį bei mastą. Blogiausiu atveju buvo galima išvardyti bent jau iškiliausius to sąjūdžio atstovus ir lyderius. Tačiau sužinome tik tiek, kad šie neįvardyti demokratai ir antitotalitaristai Sąjūdyje buvo mažuma. Tai reiškia, kad sąjūdinės išsivaduojamosios kovos tyrėjų laukia milžiniškas ir faktiškai neišsprendžiamas galvosūkis: kokiu būdu nedemokratinio Sąjūdžio 1990 m. atkurta nacionalinė Lietuvos valstybė Konstitucijoje buvo aiškiai ir nedviprasmiškai apibrėžta kaip nepriklausoma demokratinė respublika? N. Putinaitės koncepcija numato tik du galimus atsakymus į šį klausimą: atkurtosios valstybės demokratiškumas iš pat pradžių buvo tik tuščia, pasauliui apmulkinti skirta deklaracija, arba Sąjūdžio demokratai-pogrindininkai kažkokiu tik jiems vieniems žinomu būdu sugebėjo pergudrauti Sąjūdžio daugumą sudariusius nacionalistus-totalitarus ir, padarydami kone antgamtinį stebuklą, įstengė sukurti iš tiesų demokratinę valstybę.

Tačiau panašu, kad tokios koncepcijos spragos ir neaiškumai autorės visai netrikdo. Nacionalistinio-antiokupacinio ir antitotalitarinio-demokratinio „sąjūdžių Sąjūdyje“ skirtis N. Putinaitei yra absoliučiai būtina, nes tik „dviejų sąjūdžių“ koncepcija atveria galimybę  konstruoti „nepatogių faktų“ nevaržomą Sąjūdžio istorijos versiją. Jos atramos ir išeities tašku gali būti tik kol kas jokiais faktais nepagrįsta prielaida apie Sąjūdžio gelmėse slypėjusį demokratinį sąjūdį, kuris – jeigu nepavyks įrodyti jį buvus – gali pasirodyti esąs tik tyrėjos vaizduotėje susikurtas ideologinis fantomas. Nenuostabu, kad jokių žinių apie šį pogrindinį sąjūdį nepateikiama. Pirma, jų vargu ar gali būti, antra, jų ieškoti nėra N. Putinaitės tikslas. Demokratinio sąjūdžio pamėklė reikalinga tik tam, kad būtų galima sukurti tariamai egzistuojančią dviejų sąjūdžių – realiai egzistavusio ir pramanyto – skirtį ir kontrastą, atrišantį rankas „koreguoti“ tikrojo Sąjūdžio istoriją ir vaizdinį taip, kad jie atitiktų tyrėjos išpažįstamos ideologijos nuostatas.

Šios „korekcijos“ – įspūdingos. Aiškėja, kad Sąjūdis buvo nesuprantančių, ką daro ir ko siekia, nemokšų ir tamsuolių sambūris, neturėjęs jokios būsimosios Lietuvos vizijos ir apie šalies ateitį kalbėjęs tik bendromis frazėmis. Kaip teigia šį atradimą skelbianti istorikė, „niekas fiziškai turbūt ir neįsivaizdavo, išskyrus tris, keturis, penkis žmones, kurie buvo Vakaruose, kaip ta Lietuva galėtų atrodyti.“ Atrodo, kad N. Putinaitei nėra žinomas arba jos nedomina faktas, kad jau Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime priimta bendroji programa yra pirmoji ir iki šiol vienintelė strateginė Lietuvos ateities vizija.  Sąjūdžio Tarybos ir Seimo posėdžiuose visu kovos už Nepriklausomybę laikotarpiu vyko nuolatinės ir karštos diskusijos ne tik veikimo strategijos ir taktikos, bet ir valstybės raidos bei jos būsimos santvarkos klausimais. Buvo priimta daugybė šias diskusijas įprasminusių dokumentų. Norint tuo įsitikinti, pakaktų susipažinti su šiais dokumentais ir išlikusiais posėdžių protokolais arba įrašais. Vyko Žemdirbių sąjūdžio ir kitų sąjūdžių suvažiavimai, kuriuose buvo brėžiamos visų dar okupuoto krašto gyvenimo sričių būsimųjų pertvarkų gairės ir programos. Ruošiantis lemtingiems rinkimams į LSSR AT buvo parengtos net dvi (!) Sąjūdžio rinkimų programos versijos. Programas ir kitus Sąjūdžio dokumentus rengė kvalifikuoti įvairių sričių specialistai – filosofai, sociologai, ekonomistai, teisininkai, žemės ūkio mokslininkai, – kurių dėl ribotos straipsnio apimties neįmanoma išvardinti.

Nors praėjo trys dešimtmečiai, šia žeme dar vaikšto daug tiesioginių šio milžiniško intelektualinio darbo dalyvių ir liudininkų. Reikėjo tik su jais pasikalbėti. Tačiau šiais rašytiniais ir žodiniais šaltiniais nesiremiama. Užuot atlikus rimtam tyrimui būtiną jų atrankos ir analizės darbą, jau pažįstamu stiliumi skelbiama išvada, kad būsimosios Lietuvos viziją turėję tik trys, keturi ar penki Vakaruose gyvenę žmonės. Būdinga, kad šie toliaregiai vizionieriai Sąjūdžio laikotarpiu buvo tokie pat „pogrindininkai“, nes niekas apie jų egzistavimą net neįtarė. Jie, panašiai kaip paslaptingieji sąjūdiniai antitotalitaristai, lieka net neįvardyti, nors atskleisti visuomenei tokių svarbių, bet iki šiol kažkodėl nežinomų asmenybių-vedlių vardus turėtų būti pirmutinis kvalifikuoto ir sąžiningo istoriko uždavinys. Galimas dalykas, kad paskelbusi apie šių anonimiškų herojų egzistavimą N. Putinaitė net neįtaria, kad turbūt nesąmoningai kartoja sovietinės antisąjūdinės propagandos mėgtą valkioti klišę, jog Sąjūdis yra grobuoniškų tarptautinių imperialistinių jėgų įkvėptas nacionalistinis ir fašistinis sambūris, kurio ardomajai antisovietinei veiklai vadovauja ir ją nukreipia amerikietiškoji CŽV ir kitų antisocialistinių šalių žvalgybos.

Dėl šių priežasčių dalykiška mokslinė diskusija dėl teiginių apie nežinojusį, ko siekia, Sąjūdį ir kelis supratusius, ko reikia Lietuvai, anonimiškus vakariečius yra neįmanoma. Tiesą sakant, tokių niekuo nepagrįstų teiginių negalima vadinti „netiksliais“, „neišsamiais“ ar „nekorektiškais“, nes jie nėra tyrimo metu netyčia padarytos klaidingos išvados. Tokiam „darbui su faktais“ apibūdinti mokslinėje kalboje vartojami įprastiniai žodžiai netinka, nes tyrimo klaidos nėra tas pat, kas sąmoningas Sąjūdžio istorijos klastojimas siekiant formuoti iškreiptą ir žeminantį judėjimo vaizdinį. Šis vaizdinys kryptingai ir pamažu įtvirtinamas: seriale apie Sąjūdį šmėžuojantys isteriškai besiblaškantys žmogučiai nenukrito iš dangaus. Mat filmas yra ne kas kita, o tik N. Putinaitės ir jos bendraminčių intelektualinėje plotmėje plėtojamos prof. V. Landsbergio minimo „Nejudžio“ koncepcijos „meninė“ išraiška, turinti kino priemonėmis kuo vaizdingiau ir kuo platesnei žiūrovų auditorijai perteikti vargšų sąjūdininkų galvelėse tariamai siautusį minčių bei jausmų chaosą ir intelektualinį pakrikimą. Trumpai sakant – serialas yra priemonė skleisti „Nejudžio“ koncepciją grindžiančias antisąjūdines ir antivalstybines nuostatas.

Dar vienas akibrokštas – Lietuvos Sąjūdžio ir Afrikos nacionalinio išsivadavimo judėjimų sulyginimas. N. Putinaitės užuominos potekstė visiškai aiški. Peršama mintis, kad jeigu nebūtų buvę slaptos „antitotalitarų“ įtakos, „antiokupacinis“ sąjūdis būtų įstengęs sukurti nebent dikatatūrinio ir represinio režimo valdomą valstybėlę, kokios susikūrė daugelyje Afrikos šalių joms išsivadavus iš kolonijinės priklausomybės. Užuot svaidęsis tokiomis insinuacijomis, elementarių tyrimo metodologijos reikalavimų paisantis mokslininkas privalėtų savęs paklausti, ar tokie lyginimai apskritai korektiški ir teisėti. Nepaisant sudėtingų istorijos vingių ir net kraštą 1940 m. ištikusios didžiausios negandos, Lietuva šešis šimtmečius buvo ir išliko Vakarų pasaulio dalimi, kurioje gyvavo vakarietiško politinio mąstymo ir kultūros tradicija. Ji nebuvo visiškai sugriauta ir galutinai neišnyko net sovietinės okupacijos metais. Išsaugota daugelio krašto piliečių atmintyje, ši tradicija arba bent jos nuolaužos tapo Sąjūdžio politinės programos atramos tašku ir nulėmė giliai demokratinį judėjimo pobūdį. Tačiau ši aplinkybė netrukdo N. Putinaitei lyginti Sąjūdį su gentinėje raidos stadijoje neretai dar buvusių, jokių sąlyčio taškų, išskyrus kolonijinę patirtį, su Vakarais neturėjusių, visai kito žemyno šalių išsivaduojamaisiais judėjimais, kuriems vakarietiška politinė kultūra buvo pernelyg menkai pažįstama ir svetima, kad galėtų tapti demokratinį veikimą įkvepiančia patirtimi.

Dar vienu mėginimu kompromituoti Sąjūdį tenka laikyti N. Putinaitės išsakytą teiginį „tada ir komunistai, ir Sąjūdis vienijasi, ir tarsi tuos nuopelnus prisiima“  – juo siekiama mechaniškai suplakti Sąjūdį ir LKP ir „prastumti“ dar vieną daugelyje tyrėjos darbų kartojamą mintį, kad valstybę atkurti siekęs „nacionalistinis“ Sąjūdis iš esmės buvo „prokomunistinis“ visuomeninis- politinis judėjimas. Neleistinai moksliniu ir negarbingai moraliniu požiūriu propagandiniais tikslais spekuliuojant faktu, kad Sąjūdžio gretose buvo nemažai komunistų partijos narių, o M. Brazausko vadovaujama LKP dalis galiausiai parėmė Sąjūdžio keltą Nepriklausomybės reikalavimą, faktiškai yra sutapatinamos dvi organizacijos. Tik 1988 m. atsiradusį nacionalinio išsivadavimo judėjimą mėginama prilyginti dar tarpukariu prieš Lietuvą veikusiai išdavikų ir kolaborantų partijai. Šitaip dirbtinai kuriama painiava, kurios nesunkiai buvo galima išvengti.

Kiekvienam nors kiek kvalifikuotam ir sąžiningam istorikui gerai žinoma, kad dėl ilgai užtrukusios okupacijos ir jos metu susiklosčiusių sąlygų LKP galiausiai tapo masiniu ir gana margu dariniu. 1945 m. turėjusi vos 3500 narių, Sąjūdžio išvakarėse ji išaugo iki beveik 200000 narių turėjusios partijos. Tarp jos narių būta tokių, kuriems visada rūpėjo tautos išlikimas ir valstybės atkūrimas. Šie žmonės natūraliai atėjo į Sąjūdį iš idėjinių paskatų ir tapo jo vedliais, o galiausiai būtent jų balsas lėmė, kad LKP atsiskyrė nuo SSKP.

Kita vertus, būta ir komunistų, kurių simboliu ir vedliu tapo asmuo, pirmajame dideliame Sąjūdžio mitinge reikalavęs „pašalinti skudurą“ – Lietuvos Trispalvę. Tokie paprasčiausiai neįstengė net įsivaizduoti, kad Lietuva gali būti nepriklausoma ir, jeigu ne Sąjūdis, niekada nebūtų išdrįsę net pasvajoti apie valstybės atkūrimą. Tačiau pakilus nacionalinio išsivadavimo bangai ir spaudžiami Sąjūdžio, jie parėmė jo siekius – kai kurie pamažu išdrąsėje ir prabilus sąžinei, bet dažniausiai iš baimės, kad bus nuošluoti tos bangos. Ir galiausiai liko M. Burokevičiaus platformininkai. Apie tai net nejauku rašyti – tai seniai ir visuotinai žinomi faktai. Tačiau N. Putinaitės siekis įžvelgti „prokomunistines“ tendencijas Sąjūdyje užgožė tyrėjos priedermę rimtai atsižvelgti į šiuos faktus ir kruoščiai tyrinėti sudėtingų Sąjūdžio ir LKP santykių peripetijas ir subtilius jų niansus. Užuot atidžiai juos tyrinėjus ir atsakingai interpretavus, nueita ideologizuotam požiūriui būdingu supaprastinto ir suprimityvinto šių santykių aiškinimo keliu.

LRT laidoje išsakytais teiginiais N. Putinaitė pasirodė kaip okupacinio režimo kovos su „lietuviškuoju buržuaziniu nacionalizmu“ tęsėja. Jos kovos su „buržuaziniu“ XIX a. tautinio Atgimimo veikėjų nacionalizmu ir XX a. „sovietiniu“ sąjūdinio Atgimimo veikėjų nacionalizmu ypatumai ir mokslinis lygis jau buvo analizuojami ir vertinami.

Panašu, kad šių tyrėjos pastangų viršūnė ir apvainikavimas yra būtent čia aptariama alternatyvi Sąjūdžio istorijos versija. Apžvelgiant panoraminį jos vaizdą, krenta į akis vienas šios koncepcijos bruožas. Jos pagrindą sudarantys du didieji autorės atradimai – anksčiau negirdėto gelminio antitotalitarinio sąjūdžio ir tikrųjų Vakaruose gyvenusių, bet irgi niekaip neapsireiškusių Lietuvos vizijos nešėjų aptikimas – keistai primena svarbiausią okupuotos Lietuvos istorikų atradimą. Jau gerokai po 1940 m. SSRS įvykdytos okupacijos ir aneksijos jie susigriebė, kad pražiopsojo epochinį, bet taip pat nežinotą įvykį, iš pagrindų pakeitusį Lietuvos istorijos sampratą. Ilgai manyta ir ilgai oficialiai skelbta, kad Lietuvos darbo liaudį 1940 m. išlaisvino Raudonoji armija. Staiga paaiškėjo, toji armija buvo tik romi stebėtoja, nes iš tikrųjų tais metais šalyje įvyko taiki ir pergalinga socialistinė revoliucija.

Šie stebinantis panašumai Sąjūdžio istorijos klausimą verčia platesniu ir gilesniu klausimu – kas darosi su Lietuvos valstybe ir jos pagrindus turinčiais stiprinti šalies humanitariniais ir socialiniais mokslais. O pirmiausia ir ypač – istorijos ir politikos mokslais. Apie tai bus kalbama kitoje šio straipsnio dalyje.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.