Įžvalgos

Romualdas Ozolas. Tauta kryžkelėje

Tiesos.lt siūlo   2018 m. balandžio 7 d. 9:09

13     

    

Romualdas Ozolas. Tauta kryžkelėje

propatria.lt

Minėdami Romualdo Ozolo trečiąsias mirties metines, kviečiame skaitytojus prisiminti Kovo 11-osios Lietuvos kūrėją ir dalinamės neblėstančio aktualumo jo tekstu.

Šiandien mūsų galvose visko tiek, kad be keleto abstrakcijų, kurios galėtų pretenduoti į idėjas, vargu ar galima būtų susikalbėti apskritai. 

Esama trijų matavimų, kuriais žmogus yra: buvimo vieta, buvimo laikas ir buvimo būdas. Kad ir kaip būtų keista, vieta yra pirminis daiktas, pirminis žmogiškojo tapatumo matmuo. Tik atėjus į tą ar kitą vietą, tik „įsivietinus“ galima kurti kultūrą –  stiprinti savąją arba periminėti kitą.

Žmogiškasis laikas – tai jau jo kuriamos kultūros istorija. Iš pradžių ji matuota mitologiniais ciklais, paskui pervesta į religinį laiką (krikščionys, musulmonai, budistai –  visi turi savus laiko skaičiavimus, pradėtus nuo jų religijos atsiradimo). Dabar bandoma laiką išvesti arba įvesti į viršreliginį, arba globalinį, visam Žemės rutuliui vieną laiką.

Būdas, kuriuo egzistuoja kultūra, yra kalba. Kalba yra kultūros koncentratas.

Taigi tautos žemė, tautos istorija ir tautos kalba yra trys nekintantys kintamieji, laidavę ir laiduosiantys tautų gyvenimą arba tautų mirtį. Nieko kito nebuvo praeityje, nieko naujo nebus ir ateityje. 

Mums, aišku, svarbiausia yra globalizmo santykis su tauta. Jis vienareikšmis: tauta yra atgyvena ir globalizacijos kliuvinys. Taip dabar jau visuotinai teigiama.

Tada iškyla mūsų santykio su globalizacija ir globalizmu problema: sutinkame mes su tuo, ar ne?

Esama nuomonės, kad globalizacija yra neišvengiamybė – neišvengiamas blogis, kuriam priešintis nėra galimybių ir neverta. 

Esama nuomonės, kad globalizacija yra vairuojamas procesas ir, kaip visi kultūrų vyksmai, gali būti paveikiamas. Kaip europietis senbuvis, būčiau linkęs pritarti pastarajai nuomonei, nes iš tiesų globalizacijoje nesama nieko mistiško: ji grėsminga tiktai tol, kol nepažinta ir nesuvaldyta. O valdyti ją galima pradėti, vos tiktai atspėji jos esmę. Kaip senovės lietuviai sakydavo: atspėji vardą – debesis iškrinta ežeru, grėsmė nukrinta į žemę, kuri ją paverčia gėriu.

Kas yra globalizacijos esmė? Globalizacijos esmė, nutylima ne tik globalizacijos propagandistų, yra sąlygų maksimaliam pelnui gauti bet kurioje Žemės vietoje kūrimas.  Kadangi to proceso mato vienetas irgi yra labai aiškus – pasaulinė valiuta (kol kas tai doleris), tad proceso laikas ir visa, kas su tuo susiję, taip pat yra pakankamai aiškūs dalykai.

Remiantis tuo žmonių visuomenių tautinio apsisprendimo, jaunimo kultūrinio tapatumo bei patriotinio auklėjimo klausimus laikau realiais ir itin svarbiais valstybės ir jos kiekvieno sąmoningo žmogaus uždaviniais bei priedermėmis. 

Ar mūsų visuomenės sąmonė pasirengusi juos spręsti?

Fragmentiškai – taip. Sistemiškai – dar ne.

Ne pavieniui, o bendruomeniškai tokia problema sistemiškai sprendžiama per tris – visuomenės sąmonės, valstybės institutų ir tautos tikslų – lygmenis. Kaip jie atrodo konkrečiai?

Sąmonė Lietuvoje šiandien yra nuteikta niekinančiai ir tautai, ir tautinei ateičiai:  mūsų žemė esanti bloga vieta, ji beveik netinkama gyventi. Valstybės institutai, besirūpiną tiktai kapitalo išvalstybinimu ir išlaisvinimu, veikią gerai, taigi priedermių tautiškumo problemų atžvilgiu neturi. Tautos tikslas esąs įstojimas į Europos Sąjungą. Įstojimas viską išspręsiąs.

Lemiamas veiksnys šioje triadoje yra sąmonė. Čia aš su visa atsakomybe teigiu: visuomeninės sąmonės tautiškumo nuostata jau beveik palaužta. Atskirų individų ir jų grupių – dar ne. Tačiau principinė visuomeninės sąmonės orientacija yra jau kosmopolitinė, kurią dar labiau stiprins Europos Sąjunga ir ypač europiliečio institutas: jis bus konkretus visų Europos tautiškumų permalimo įrankis. Tikiu, kad ir pasibaigus Europos Sąjungos projektui (arba eksperimentui) lietuvių tauta dar egzistuos, ir Suslovo šūkio „Lietuva be lietuvių“ Šrioderis, Fišeris ar kiti „suvienytos Europos“ vadai neįgyvendins. Bet tauta bus labai pakitusi.

Žinoma, kiekvienoje epochoje tauta yra jau kitokia. Svarbu, kad ji turėtų tęstinumą anų minėtų trijų kriterijų požiūriu. 

Kas darytina nugręžiant tautos, ypač jaunimo, sąmonę nuo niekinančio požiūrio į Lietuvą ir lietuviškumą ir atgręžiant į pasididžiavimo savo šalimi pusę ar net pastatant į aiškią nacionalinės savitaigos poziciją?

Pirmiausia reikia sustabdyti tautiškumo neigėjus. Juos jau galima būtų įvardyti pavardėmis. Jų esama visur – pradedant valdžios įstaigomis, baigiant visuomeninėmis organizacijomis. Tačiau didžiausią poveikį visuomenės sąmonei daro televizija, nes spauda žmonėms yra per brangi ir jų beveik nebepasiekia, o televizija – dar. Netgi nacionalinis transliuotojas atskiromis programomis atstovauja tautiškumo niekinimo pozicijai, patriotizmą vadindamas lituanobambizmu arba, sekant laisvaisiais intelektualais, idiotizmu. Tai sakoma beveik su pasigardžiavimu.

Antra, reikia rimtai peržvelgti valstybės institucijų veiklos idėjinius pamatus. Pavyzdžiui, Švietimo įstatyme ilgą laiką figūravo vien tiktai patriotizmo nuostata, apie tautinį patriotizmą nebuvo ne užsimenama. Tokia įstatymo sąšauka su ES konstitucijoje projektuojamu ES piliečiu taptų juridizuota nutautinimo platforma. Krepšelio įvedimas tapo švietimo komercializacijos pamatu ir mes dėl to dar turėsime labai rimtų pasekmių. 

Trečia. Reikia labai aiškiai pasakyti, kad tauta yra kažkas daugiau, negu Europos Sąjunga, kad Europos Sąjunga negali būti vienintelis valstybės ir visuomenės tikslas. Europos Sąjungoje mes turėtume dar aiškiau matyti jos lokališkumą ir tautos prioritetiškumą. Priešingu atveju mes neteksime savitaigos orientyrų, jie bus „išplaunami“ ir sutapatinami su egzistuojančiomis politinėmis ir ideologinėmis struktūromis. Tai būtų neadekvatus, itin ydingas tikrovės suvokimas, ir jeigu dėl to nereikštume kaltinimų politinėms valdžioms, tada apie kieno nepakaltinamumą turėtume kalbėti?

Tik matydami politinių realijų praeinamumą, tautos, kaip vienintelio ir gyvenimo, ir politikos atskaitos taško nekintamumą, galėtume pradėti esmingiau kalbėti ir apie visus šiandien tautą fiziškai naikinančius, bet per sąmonę ateinančius reiškinius, lemiančius tautos išmirimą – naująją emigraciją, narkomaniją, AIDS, nusikalstamumą ir visas kitas negandas, kurios fiziškai pakerta taip pat ir jaunosios kartos tautinius tapatumus ir patriotizmą, kad ir ką jiems šeimose, mokyklose arba tribūnose kalbėtume. Realybė šiuo atveju yra stipresnė už visus žodžius. Bet ta realybė išsirita iš žodžio. Kad galėtų būti patriotas, žmogus turi būti tikras, jog tauta garantuos jo ateitį. Tauta šito jaunam žmogui kol kas garantuoti nesiima.

„Duokite darbo, niekur nevažiuosim, leiskit užsidirbti, Lietuva didžiuosimės“–  sako visi, su kuriais esu kalbėjęs klausdamas, ar rengiasi bėgti iš Lietuvos? Žmogaus nacionalinis saugumas teikia jam tikrumo ir orumo, palaiko norą gyventi. Tai yra tikrasis – realusis – nacionalinio tapatumo ir patriotiškumo pamatas.

Jaunimas jau bando jungtis į organizacijas ir taip ginti bei realizuoti savo interesus. Tarp daugelio kosmopolitinės orientacijos yra ir nacionalinį identiškumą bandančių teigti bendrijų, organizacijų, bet jų per maža, jos nėra veiksnios taip, kaip galima būtų norėti.

Taigi, bendra tautiškumo padėtis nėra palanki. 

Tauta yra išvietinama. Tai vyksta ir per uždarbiavimo akciją (tai akcija, nes psichologiškai ji yra skatinama), ir per emigravimą, ir per būsimąjį žemės pardavimą būsimiesiems išrinktiesiems ar išrinktosioms tautoms.

Tauta yra nulaikinama. Lietuvos istorija pateikiama iš esmės kaip barbarų pagonių istorija, paskui pagoniškųjų imperialistų – tokia tendencija jau labai ryški ir tolydžio ryškinama. Naujausia istorija pateikiama kaip juodnugarių valstiečių amžius, ir kuo greičiau išgaruos basanavičiškas sentimentalizmas – tuo geriau. Ir apskritai istorija – tai kažkokių žaidimų istorija, tarsi tikro gyvenimo niekada ir nebuvę. Kad sprendėsi gyvenimo ir mirties klausimai, pakrypę ton ar kiton pusėn dėl tokių ar kitokių Lietuvos vadovų ar grupių žmonių klaidų – apie tai nekalbama. Iš istorijos mes kol kas neišmokome nieko, išskyrus viena – nesipriešinti. Paprieštaraukite kas nors, kad yra kitaip! Kitaip nėra.

Tauta pamažu nukalbinama. Prievarta brukamai rusų kalbai galima buvo priešintis. Prestižinei gyvenime ir būtinai įstaigose anglų kalbai priešintis nėra kaip: renkiesi pats. Jaunimo lietuvių kalbos fonetika jau sulaužyta, sintaksė lietuviškai angliška, leksika lietuviškai angliškai slaviška (turiu omenyje keiksmažodžius). Apie vertimus, kaip nacionalinio prestižo saugojimo būdą, jaunimas neturi menkiausio supratimo. Kompiuterinės informacijos automatinio vertimo problema neegzistuoja kaip nacionalinė problema valstybėje, o žmonių sąmonėje iš viso ji nefiksuota.

Jaunimo tautinio tapatumo ir patriotizmo ugdymas šiandien yra visos lietuvių tautos, o ne vien jaunimo reikalas. Mums visiems visų pirma būtina susiorientuoti situacijoje ir rasti naujus veikimo būdus bei priemones. Deja, kol kas nežinoma, kaip adekvačiai į naujoves reaguoti. Palikti vaikus vienus, barant už tai, kad jie daro klaidas ar elgiasi neteisingai, yra visiškai nesąžininga.

Kol kas mes, deja, stoviniuojame kryžkelėje, daugumai vis dėlto bandant sukti jau išbandytais nesipriešinimo keliais, prisitaikymo keliais. Kai kurie abejoja. Treti ryžtingai, kartais netgi hipertrofuotai ryžtingai, apsisprendžia nesitaikstyti, ir tai irgi yra blogai. Radikalizmo nereikia. Geriau būtų normali kultūrinė veikla.

O jaunimas yra pasimetęs, nes pamestas. Nors Lietuva jam patinka, jis nori gyventi Lietuvoje ir Lietuva didžiuotis. Jeigu ji pati būtų bent kiek tautiškai oresnė.

Pirmą kartą publikuota: Liaudies kultūra, 2002, nr.2.

Perspausdinta: Romualdas Ozolas. 2002-ieji Lietuva. Politinis metų portretas. Vilnius: Mintis, 2003, p. 308-311.

propatria.lt

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Dovanokit,       2018-04-8 14:15

o pas kokį Tarybų Lietuvos ministerį okupacijos laikais Ozolas dirbo patarėju ideologiniam darbui? Jei yra žinančių, atsiliepkite, - teiraujasi runkelynas.

Perskaičius toptelėjo,       2018-04-8 11:15

kad neteko skaityti ir girdėti Vytauto Landsbergio analogiškų samprotavimų apie lietuvių tautą, jos išlikimą. Todėl keista it nesuprantama, kai jį vadina tautos ar nepriklausomybės vedliu, patriarchu.

A.R.       2018-04-8 8:35

Nupjovęs liežuvį išgirsi lietuvį, prapjovęs lietuvį – atrasi amžinai prieš visą nekaltą pasaulį kaltą baudžiauninką.
Sušildo srovelės į kelnes iš baimės kalbėt ką galvojam.
O ką valdžia ar kaimynai pasakys, o ką rusai ar Briuselis pagalvos, o ką gėjai ar žydai atsakys, o jeigu marsiečiams nepatiks?
Tik viena lietuviui nerūpi – ką lietuviai pasakys.
Susijaudinę prieš svetimuosius kaip trylikmetės, ištroškę šokiuose visiems patikti, nors mums niekas nenori patikti.
O kaip net nepaprašyti mokam atsiprašyti, nors mūsų niekas nei nemano atsiprašinėti!
Drąsioji nebylių šalis, namus pamiršę tūkstantmečio vaikai, viešųjų pinigų ir orių vėtrungių karta.
Vis pučiamės, kad labai svarbūs, nes mus nukariaus – kam tas vargas, jei galima nebrangiai nusipirkti?

Dzeikas       2018-04-7 23:27

Dzeikujui:
O is kur tie “valdantieji” atsirado? Is Maskvos? Ne, isrinkti tautos ir pagal taisykles kurias sukure tautos rinkti zmones.
Rinkimai buvo alternatyvus? Pasirinkti kas? Pasirinkti tie, kurie rezonavo tautos lukescius.Kokius lukescius? “Na…ui man ta laisve, as est noriu” lukescius.
Kokie zmones buvo isrinkti 1992m valdzion? Tie, kurie suprato tautos poreiki ir kurie atsignalizavo rinkejams ju paraiska: As vogiau ir tapau turtingas, isrinksite mane - gausite galimybe vogt ir jus.
Kurioj vietoj cia patriotizmas? 

Dzeikui       2018-04-7 21:36

„Ponuli, pirmoj eilej jei kalbet JUSU poziuriu, kalti ne darbdaviai, o tie , kurie sukuria ir igyvendina ISTATYMUS ir taisykles.“
Iš tikrųjų kalti ne tik darbdaviai, bet taip pat ir „tie, kurie sukuria ir įgyvendina įstatymus ir taisykles“. O taip gaunasi todėl, kad tiek pirmieji, tiek antrieji yra užkietėję kosmopolitai, kuriems tik nusispjauti ant Lietuvos likimo. Kaip rodo gyvenimo praktika teisingumas atsiranda tik ant tvirtų dorovinių pagrindų - krikščionybės ir (arba) tautinio patriotizmo. Be šių pagrindų tikėtis teisingumo yra naivu: štai Lietuvos žmonės iš valdžios laukia teisingumo jau 28 metus, o jo kaip nėra taip nėra. Kas dėl to kaltas? Argi ne subujojęs kosmopolitizmas ir bedievybė.

Dzeikas       2018-04-7 20:35

Dzeikujui:
Ach, ach…Caras geras, bajorai - blogi! Nepatrijotai matai, tik pinigai jiems rupi.Prakeiktas kapitalizmas.
Ponuli, pirmoj eilej jei kalbet JUSU poziuriu, kalti ne darbdaviai, o tie , kurie sukuria ir igyvendina ISTATYMUS ir taisykles.
Darbdavio rupestis pelningas verslas, o ne valstybes likimas. Ir jeigu istatymai palankus darbdaviams isnaudotojams, - beje kas yra isnaudojimas? Toks salygu darbuotuojuis sudarymas kai jo verte kaip darbuotuojo nekyla, arba net mazeja arba jis neturi galimybiu jos didinti, - tai darbdavys “patriotas” iseis per vamzdi.
Ir man asmeniskai, jeigu lietuviai leidzia carui ir bajorams sikt jiems ant galvu ir zagint ju dukras, ju ieskojimas to priezasciu darbdaviu nepatriotiskume kelia tik panieka.
Lietuvius matyt ant tautisku 3 spalviu virviu reikia pradet kart , kad dasustu, kad patriotizmas seka paskui teisinguma, o ne priesingai.

Dzeikui 2018-04-7 9:56       2018-04-7 20:10

„Nes DABARTINIS tautiskumas tai status quo, baudziavos isaukstinimas.“
Juk tai nesąmonę parašei. Jeigu Lietuvos darbdaviai būtų tautiškų pažiūrų ir susirūpinę Lietuvos likimu, argi jie išnaudotų savo darbuotojus, kad šie išsivaikščiotų po pasaulį? Būtent todėl, kad mūsų darbdaviai yra kosmopolitai, kuriems vienintelis dievas yra pelnas yra eilinių Lietuvos žmonių nelaimė.

janina       2018-04-7 14:20

Protingas išsireiškimas:”... jeigu tauta būtų bent kiek tautiškai oresnė...”
Verta susimąstyti apie tai kiek verti mūsų protėvių ir senelių iškovojimai ir kaip juos branginti.

Nebijokite       2018-04-7 11:47

Su visa pagarba a,a,Romualdui Ozolui
“Esama trijų matavimų, kuriais žmogus yra: buvimo vieta, buvimo laikas ir buvimo būdas”.
O gal būtų didesnė tikimybė, kad kažkas netyčia gausis, jeigu pažiūrėtume iš aukščiau:
buvimo vieta- Dievo karalystė, laikas- akimirka, būdas- švari sąžinė. Net ir tada, kai sodindavo ant kuolų, žmonija sugebėjo be pasipriešinimo, savo buvimo tiesą suvokti. O šiais laikais, kai tauta atsisako savo buvimo dėl papildomų centų , tai kodėl kaltiname valdžios darbelius ar idėjų amoralumą.
“Kad galėtų būti patriotas, žmogus turi būti tikras, jog tauta garantuos jo ateitį”. ką žmogui gali tauta garantuoti, ir ar yra pasaulyje, ar buvo kada nors, kuri garantuotų. Tai gal tada patriotizmas- kažkoks tuščias dalykas. Mylėti galiu žmones, lietuviškas trobeles, pasakas, bet ne kažkokią tautą.
“Iš istorijos mes kol kas neišmokome nieko, išskyrus viena – nesipriešinti”. ir tai yra protingiausia, nes argi protinga priešintis vėjui, kuris pučia kur nori. Bet kurios tautos žmogui -skirta tik viena pasipriešinimo sąžinės purvui kova.
“realybė išsirita iš žodžio”- betgi mes vis sakome ir sakome ir sakome vis kitus žodius. Tai kada bus pasakyti tikri žodžiai žmonėms. Manau, kad jie jau buvo pasakyti, bet visos žmonijos bėdos, tame tarpe ir lietuvių, kad pamiršome juos. o jei pamiršome, tai ar esame verti buvimo.

Haim Ginott 1972 m.       2018-04-7 11:38

išleistoje knygoje “Teacher and Child” rašė:“Vienas privačios mokyklos direktorius naujiems mokytojams pirmąją darbo dieną siųsdavo tokį laišką”“Gerbiamas mokytojau!Aš pergyvenau koncentracijos stovyklą,mano akys matė tai,ko neturėtų matyti nei vienas asmuo:kaip mokyti inžineriai įrengia dujų kameras,kaip kvalifikuoti gydytojai nuodija vaikus,kaip apmokytos medicinos seserys žudo kūdikius,kaip aukštųjų mokyklų absolventai sušaudo ir sudegina vaikus ir moteris…Ir todėl aš nepasitikiu išsilavinimu.
      Prašau Jūsų:padėkite moksleiviams tapti žmonėmis.Jūsų pastangos negali pasitarnauti pabaisų mokslininkų,treniruotų psichopatų,išsilavinusių Eichmanų atsiradimui.Skaitymas,rašymas,aritmetika svarbu tik tuomet,kada padeda mūsų vaikams tapti labiau Žmoniškais”.
    Nesinori,kad ES taptų robotų karalyste.Robotų net tik tiesiogine,bet ir perkeltine prasme.Ne už kalnų atgimimas,nes kiek dar tversim tą nužmoginimo ir susvetimėjimo kultą...Mieste pavydi,kad kad kaime visa gatvė einam sulos į šilą  ir net apie tai pasikalba…

Dzeikas       2018-04-7 9:56

Laikas jau paneige kai kuriuos Ozolo sio rasinio teiginius. “Duokite darbo - liksiu Lietuvoj”. Ka , nera darbo Lietuvoje? Gi ukrainiecius uz ausu velka,tegul ir3 menesiams nes savi issilakste.
Todel “pilosopas” biski nupaise “vaizdziali” ne ta kuris yra, o ta kuri noretu matyti.Jeigu bandai pats save apgauti, kaip gali rasti tiesa?
Taigi, ne darbo truksta Lietuvoj, o jo teisingo apmokejimo, TIESOS apibendrinus.
Todel kiskite patriotizma i rura, ir kovokite uz TIESA. Ir kai darbuotuojas gales kalbetis su darbdaviu rankas kisenese laikydamas, nes zinos savo verte - istraukite is ruros tautiskuma ir puoselekite ji.
Nes DABARTINIS tautiskumas tai status quo, baudziavos isaukstinimas.
PS. Beje , tiesa yra tame taip pat, kad kiekvienas reiskinys turi savo vieta verciu hierarhijoje. Tautiskumo, - tai turi savo verte, tai geris, - statymas auksciau pilietisko elgesio ir zmogiskuju vertybiu yra apgaules rusis.

didis praradimas       2018-04-7 9:31

Mielas Žmogau, Tavęs taip trūksta šiandieninėje Lietuvoje. Trūksta Tavo gilios išminties, skvarbaus žvilgsnio…Prašome padėti Tautai iš Aukštybių.

o kokios buvo       2018-04-7 9:22

R.Ozolo mirties aplinkybės? Ar kas nors tyrė?


Rekomenduojame

Vytautas Radžvilas: „Lietuvos naikintojai turi suprasti – žaidimas baigtas“

Advokatas Šarūnas Vilčinskas. Galimi sunkumai Čikagoje

Dr. Vaidotas Vaičaitis: teisingumo jausmą reikia ne tik turėti, bet ir mokytis jį atpažinti

Algimantas Zolubas. Žirgelis Lietuvoje

Vytautas Radžvilas. Išdavusieji laisvę (III)

Vytautas Leščinskas. Medžiai, pasmerkti sušaudyti, arba pasivaikščiojimas su žurnalistu ir rašytoju Romu Sadausku po slaunų Vilniaus miestą

Rumunijos piliečių iniciatyva surengti referendumą dėl santuokos apibrėžimo (video)

Valdas Vasiliauskas. Autobusas be keleivių. Kas?

Verta prisiminti. Antanas Maceina. Dabartiniai mūsų rūpesčiai

Nuo bačkos. Premjeras Saulius Skvernelis raportuoja: „Pasiekėme istorinių rezultatų“

Dalia Staponkutė. O medžiai buvo dideli…

Romualdas Ozolas. Išsivadavimas: jėgų struktūra ir sąveika (I)

Siūlome prisiminti. Viktoras Orbanas Lietuvoje: 2012-ųjų kalbos ir tyla 2018-aisiais

Nuo bačkos. Nerijus Mačiulis: „Lietuva pamažu atsikrato nelaimių šleifo ir patenka tarp ketvirtadalio laimingiausių valstybių pasaulyje“

Kam partijos ištaškė beveik 7 milijonus

Vytautas Radžvilas. Išdavusieji laisvę (II)

Justas Mundeikis. Sąžiningo atlyginimo skaičiuoklė

Viktoro Orbano partija rinkimuose užsitikrino konstitucinę daugumą

Kreipimasis į piliečius dėl ES lėšomis masiškai naikinamo miesto medžių paveldo Lietuvoje – ruošiamas kolektyvinis ieškinys (renkama informacija)

Vytautas Sinica. Apie genderizmą (ilgas)

Vytautas Rubavičius. Lukiškių aikštės ateitis jau seniai buvo nulemta?

Algimantas Rusteika. Durniasklaida

Geroji Naujiena: Palaiminti, kurie tiki nematę!

Vytautas Vyšniauskas. „Konservatoriai“ – antivalstybininkai? R. Juknevičienė ir A. Kubilius – Lietuvos išdavikai?

Povilas Aleksandravičius. Nekontroliuojamos fantazijos. Atsakymas Vytautui Radžvilui

Romualdas Ozolas. Tauta kryžkelėje

Gintaras Songaila. Nuo vasario 16-osios į birželio 3-iąją ir visados

Vytautas Radžvilas. Išdavusieji laisvę (I)

Algis Krupavičius. Kartų ir vertybių pokyčiai: žvilgsnis per Europos socialinio tyrimo prizmę

Vytautas Radžvilas: „Žaidimas baigtas“

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.