Romualdas Ozolas. Tai kurgi mes einam?

Tiesos.lt redakcija   2015 m. balandžio 9 d. 20:20

16     

    

Romualdas Ozolas. Tai kurgi mes einam?

Gedėdami Romualdo Ozolo kviečiame įsiskaityti į jo įžvalgas, išsakytas Sąjūdžio 20-mečio proga apmąstant Lietuvos kelią.

„Metai“ | 2008 m. (11)

Sąjūdį jau įprasta vadinti stebuklu.

Sąjūdis nėra stebuklas. Stebuklu jis gali tik atrodyti, kadangi yra pasibaigęs. Viskas praeity atrodo buvę gražiau.

Sąjūdis buvo milžiniška tautos reakcija į didžiulę nelaimę, penkias dešimtis metų slėgusią Lietuvą, kol, pasitaikius progai, išsiveržė galinga emocine reakcija, kurioje slegianti nuotaika pamažu virto niekada dar nepatirtu šviesiu džiaugsmu. Net ir tada, po tuo džiaugsmu, Sąjūdis buvo visų žmogaus emocinių ir net fizinių išteklių reikalaujanti įtampa, o Sąjūdžio organizatoriams – ir daugiau.

Gyvenimas man dovanojo, nors gal prie to šiek tiek prisidėjau ir aš pats, du šviesius tarpsnius, tokius būties atsivėrimus.

Pirmasis – 1965–1968 metai, kai mes, trejetas dar hipiuojančių nebe jaunuolių, „vertėm“ „Meno saviveiklos“ biuletenį į žurnalą „Kultūros barai“. Po antrojo numerio Antanas Sniečkus, LKP pirmasis sekretorius, pasveikino kultūros ministrą Juozą Banaitį, ir šis viską suprato teisingai: nušalino Emiliją Kulakauskienę, vyriausiuoju redaktoriumi pakviesdamas Aleksą Baltrūną su teise atleisti visus redakcijos darbuotojus. Šis neatleido nė vieno. Hipiai pradėjo mokytis tarybinės žurnalistikos. Mokėmės, atrodo, rimtai, nes jau kitais metais Varšuva nusiuntė notą Maskvai, kad Lietuvoje bandoma diskriminuoti lenkus. Mes viso labo siūlėm būdus, kaip lenkuojantys „vietiniai“ galėtų pritapti prie Lietuvos kultūros ir sumažinti krašto atsilikimą. Žurnalo „pagrindinei temai“ apie lietuvių kalbos problemas pasirūpinom netgi tokių anuometinių autoritetų, kaip Antanas Venclova, kalbų. Taip tęsėsi iki 1968 metų, kai Maskva prieš Dubčeko socializmą su žmogišku veidu pasiuntė savo tankus. Tada išėjau patylėti – sėdau prie filosofijos.

Kitas šviesos metas man – 1985–1988 metai, kai su Knygos bičiulių draugija ėmiau važinėti po Lietuvą ir, samprotaudamas apie knygas bei kas aplink jas, kalbėjau praktiškai viską, ką norėjau. Tai tęsėsi iki Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo, nuo kurio prasidėjo kova dėl valdžios. Ir po to sąjūdis buvo nuostabus, nors ir be savo pirmapradžio džiaugsmo.

Kalbu apie tai, kad pasakyčiau: tikrai gyventi galima bet kuriomis sąlygomis. Ne režimai kuria žmones – žmonės kuria režimus. Arba susitelkdami savy įveikti savo menkumą, arba išsileisdami, atsipalaiduodami ir leisdami savyje išsikeroti destrukcijoms.

Kai dabar, Sąjūdžio 20-mečio proga, klausia, kas iš tiesų pasikeitė Lietuvoj, aš atsiverčiu Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo rezoliucijas. Jos iš esmės nepaseno. Yra ir trumpas jų turinio išdėstymas, paskelbtas pirmajame „Atgimimo“ numeryje. Tai – nedidelis Justino Marcinkevičiaus įvadinis žodis. Pateiksiu jį ištisai.

Kraštas, kurį iš savo protėvių paveldėjom, yra mūsų. Vadinam jį Lietuva ir norim, kad šis žodis iš pasaulio kalbos, iš jo žemėlapio neišnyktų. Rašom ir tariam jį kartu su kitais nemažiau vertais ir garbingais tautų ir valstybių vardais. Norim, kad ir kiti su pagarba mus ištartų.

Istorija, į kurią atsiremiam, yra mūsų istorija. Šviesos ir tiesos spindulys teapšviečia skurdžius ir garbingus, kraujuojančius ir sopulingus jos puslapius, senus ir naujus jos kultūros paminklus.

Kalba, kuria kalbam ir kuria didžiuojamės, yra mūsų kalba. Joje užtenka žodžių meilei ir neapykantai, džiaugsmui ir liūdesiui. Ji niekam negraso, ji nieko neatstumia. Kaip ir visos, ji nori gyventi.

Žmogus, kuris žiūri į mus, reikalauja tiesos ir teisingumo. Turi būti apsaugotas jo gyvenimas, darbas, kūryba, apgintas ir pagerbtas jo žmoniškumas, sąžiningumas, dora. Jo dvasios gėlė, jo būties vienkartybė teišsiskleidžia tarp mūsų ir mums.

Gamta, kurioj esam, yra mūsų, bet mes esame jos. Nuvalykime užterštas žalias jos akis, rūpesčiu ir globa apgaubkim visus jos pavidalus, visas jos broliškas formas.

Mes sveikinam Persitvarkymą, išlaisvinantį dvasią, mintį, darbą, kūrybą, ir po jo vėliavom – viešumo ir demokratijos vėliavom – siekiame atsinaujinti, atgimti žmogui ir tautai.


Nesileisiu į ginčus (žinoma, ne su Just. Marcinkevičium), ar kraštas, kurį vadinam Lietuva, mūsų ar jau ne mūsų.

Nediskutuosiu, ar istorija, į kurią remiamės, jau mūsų, ar jau visai ne. O ar kalba mūsų – dar mūsų?

Paklausiu vieno: ar mūsų valstybė – mūsų?

Jei į anuos klausimus kiekvienas gali atsakyti tik asmeniškai, tai į pastarąjį – visi vienareikšmiškai, remdamiesi juridiniais aktais.

1988-ųjų rugsėjo 16 d. Just. Marcinkevičiaus tekstas negalėjo į tą klausimą atsakyti nei teigiamai, nei neigiamai: valstybės nebuvo, visais tais savo priklausinių ir vertybių savinimaisi mes į valstybę tik kvietėm. Tiems, kurie dūmė akis, tardami valstybę – sąjunginę respubliką – mus turint, galėjom atsakyti labai paprastai: nieko sau valstybė – be piliečių! (nebuvo net LTSR pilietybės, buvo tik TSRS piliečiai).

Sąjūdis pakvietė, ir tauta pamažu kilo – į savo valstybę, į savo pilietybę. Vieninteles.

Tačiau kai aš šiandien girdžiu, ką mes kalbam ir apie valstybę, ir apie pilietybę, apie istoriją, kalbą, kultūrą, dažniausiai pašiurpęs klausiu: tai kurgi mes vis dėlto ėjom – į laisvę ar į nepriklausomybę?

Atsakymo ieškau mūsų Baltijos kelyje. Šito reiškinio mes dar gerai neapmąstėm, nepažinom. Nors, tiesą pasakius, jis ir neišsemiamas. Ir, ko gero, nepabaigiamas arba nepasibaigęs: kaip į tą Kelią išėjom 1989 m. rugpjūčio 23-iąją, taip ir tebeinam. Trumpam stabtelėjom pasirašyti Kovo 11-osios dokumentų, tačiau jau kitą dieną Lietuva pamažu patraukė tolyn – į Angliją, Turkiją, Ameriką. Šiandien Baltijos kelias tęsiasi Ispanijos, Airijos, Britanijos pakrantėmis, o vienas mūsų, sako, nusipirko gabalėlį Mėnulio.

Tebežingsniuojam į Laisvę.

Tai, ko dar nebuvo galima sakyti 1988 m. rugsėjo 16-ąją, nepasakyta liko ir vėliau: valstybė – tai ne Laisvė, o Nepriklausomybė.

Nepasakėme ne tik to, nepasakėme daug ko, taip pat ir tokio svarbaus dalyko, kad kova dėl valdžios gali sunaikinti pačią valdžią. Nepasakėme to komunistams, nes iš jų valdžią reikėjo tiesiog atimti, nepasakėme ir saviems, sąjūdiečiams, nes čia reikėjo sutelkti „vidinę daugumą“. Daug blogybių, dėl kurių šiandien klampojam kaip pelkėje, užsimezgė dar Sąjūdyje, ir nepasakyti šito – tai klimpti dar giliau. Neleisiu sau išeiti, bent nepastatęs savęs prie sienos.

Man visiškai nesvarbu, laimingas ar nelaimingas yra Algimantas Čekuolis, kas sekmadienį per TV ir šiaip per kiekvieną viešą kalbėjimą spinduliuojantis įsikūnijusį Sąjūdžio teisumą. Man dar labiau nesvarbu, laimingas ar nelaimingas esu aš pats. Man svarbu, ką mes, Sąjūdžio ir jo meto žmonės, darome, kaip atsakome į kalbas, kad Lietuvos Respublikos 1992 metų Konstitucija kurta ir priimta euforijos sąlygomis ir užtat šiandien šaltesnių galvų gali būti kaip nori taisoma, kad ne tik Kovo 11-osios, bet ir Vasario 16-osios Lietuvos valstybė gimė iš žodžio, suprask – lingvistinės sugestijos, užtat kalbėti apie Nepriklausomybę – kažkokia pagoniškos stabmeldystės liekana.

Man gaila tų žmonių. Sakau jiems tiesiai: nieko šiame pasaulyje jie dar nesuprato. Nieko. Nes viskas gimsta iš žodžio.

Todėl šiandien prašau visų: pasakykite savo žodį! Atsakykit, turim dar mes savo valstybę – ar ne?

Ar mūsų nelaimė dar per maža, kad manytume, jog tokiam žodžiui ne laikas? Ar gal Lietuva nė nebeverta to mūsų žodžio?

Šaltinis: tekstai.lt

* * *

Daugiau apie R. Ozolo pastarųjų metų veiklą:

Smurtaujanti teisėtvarka turi būti sutramdyta

2012 metų kovo 17 dienos mitingas

P.S. Už šio mitingo organizavimą R. Ozolas kartu su kitu Nepriklausomybės akto signataru Broniu Genzeliu buvo atsidūręs teisiamųjų suole.

 

P. P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

pastaba       2015-04-13 22:30

Portalas tiesos.lt po šio straipsniu rašo: ,,P.S. Už šio mitingo organizavimą R. Ozolas kartu su kitu Nepriklausomybės akto signataru Broniu Genzeliu buvo atsidūręs teisiamųjų suole.”. Šiaip tai už šio mitingo organizavimą trys sąjūdininkai buvo atsidūrę teisiamųjų suole. Ir vėl, kaip ir B. Genzelio kalboje, išlydint R.Ozolą, tiesos.lt , prasilenkdami su tiesa nepamini kito sąjūdininko Alvydo Medalinsko pavardės. Kodėl? Ar tai sąmoninga?

Antanas       2015-04-8 11:04

Atleiski Ozolai, mes jau priėjome…. ar žino istorikai tokią  Lietuvos kariuomenės istoriją kurioje būtų šeriama svetima kariuomenė? Mano manymu kariuomenės vadams paniekinant Lietuvos savanorius, partizanus na ir tą patį Sąjūdžio jaunimą, kuris veržėsi ir gynė plikomis rankomis Sausio 13 Lietuvą. “Nuginklavote” Šaulių sąjungą, (neleisdami turėt ginklo ) morališkai jaunimą, ( kuris prieš komunistų gaujas ir tankus stojo krūtinėmis Sausio 13 ) buvę komunistai įsibraudami į valstybinius postus, jaunimą paskatino emigracijon. Lietuva manau tapo kaip pasaka “Dvylika mėnesių” kad ir pamotės dukra gali parnešti žibučių viduržiemį?

internauts        2015-04-7 21:58

gal kas žinote - kas per eksperimentas su valstybe buvo padarytas SINGAPURE? Valstybė paversta KORPORACIJA, o visi gyventojai-rinkėjai AKCININKAIS.
Ir tokį valdymo modelį  sukūrė toks Li Kuan Ju.  Stebuklas tai ar tik reklama naujo tipo vyriausybės? 

Kažkada       2015-04-7 17:29

velionio per radiją paklausė,kokia knyga jam geriausia.Jis atsakė-Biblija.

Gaila       2015-04-7 16:14

Mes juos palikome tada vienišus… TAI KAS MES? „O šiandien į teismą duodami profesorius Bronislovas Genzelis, Romualdas Ozolas. Aš žado netekau, nes teisiami net ne signatarai, o Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai. Tie žmonės, kurie vaikščiojo peilio ašmenimis. Dabar tuos žmones teisia už tai, kad jie rengė pilietinį mitingą! Mitingą, kurio tikslas buvo daryti žingsnius Lietuvos gerovei. O už tai paduodama į teismą!“- A. Šliogeris.

internauts        2015-04-7 14:18

Žodžio reikšmę ir svarbą Ozolas suprato gerai. Kaip ir dera kriksčioniui.
Tiek fizikai, tiek metafizikai sutaria, kad šis baltas fizinis pasaulis nuolat kinta.
Bet metafizikai tiki, kad keičia jį akimis nematomos idėjos, žodis, nes žodis yra sėkla. Kiekviena sėkla turi savy potenciją, kuri nematoma, kol sėklai nesuteiktos sąlygos išdykti.Rožės ar lelijos grožis neišdyks iš ridiko sėklos.

Ozolas labai       2015-04-7 12:44

vertino atmosferą,kurioje rutuliojasi įvykiai.Ar gera mūsų valstybės atmosfera?

amas       2015-04-7 12:25

Einame ten kur nori Jav

Rytų (Vakarų) fronte       2015-04-7 10:28

nieko naujo - budeliai užjaučia aukas, išpuikėliai toliau švaisto Lietuvos turtą, valdžia postringauja apie gerėjantį gyvenimą... O, Lietuva, Tu dar
gyva?

O ar kas nors suprato,       2015-04-7 8:49

kaip kariaujami “mazieji karai”? Na, manau tie , kurie tai suprato, bet dar nespejo surasti tokios neiveikiamos liemenes, kuri galetu šiek tiek pridengti, jau pralaimejo. Nors jau ir atvirai ivardijami “mazieji zmogeliukai”, bet “mazieji karai ” ir “mazieji zmogeliukai” , tai yra visai nesulyginami dalykai. Ir nors prieš “mazuosius zmogelius” dar yra apsigynimo budu , tai prieš “mazuosius karus"tokiu budu dar nera ir manau, dar negreitai bus.

Jų,       2015-04-7 2:13

Tų mūsų Didžiavyrių neįveikė teismais, tai dabar baigia įveikti “neišgydomomis somatinėmis” ligomis…
Istorijos ratas sukasi spirale - pradžioje buvo troikos, po to gulagai ir psichuškės, dar po to Kremliaus gydytojų bylos ir vėl nuo pradžių...
O jūs apie Laisvę ir Nepriklausomybę...
Kirminai įveikia visus, net tokius kaip Lozoraitis, Marcinkevičius, Patackas ar Ozolas… Virto Ąžuolai…

Kazkam neitiko       2015-04-7 1:21

nei J.Marcinkevicius,nei Ozolas nei kiti galeje buti autoritetais…

Ozola nustume,       2015-04-7 0:40

pastume landsbergo pavydas. Centro partija , mano supratimu, nebuvo reikalinga. Ka gyvenimas ir irode.

Kad išspausdintumėt       2015-04-6 21:01

Šliogerio kalbą apie Ozolą...

Kodėl doriausi       2015-04-6 20:57

nustumiami?

Konkurencijos       2015-04-6 20:14

dvasia griauna gimines,bendruomenes,valstybes.Kaip gelbėtis?


Rekomenduojame

Iš propagandos frontų. Marius Ivaškevičius: „Aš asmeniškai renkuosi Tiesą“

Vladimiras Laučius. Sušimašinta Lietuva

Vytautas Radžvilas. Apie vienašališkas „dekonstrukcijas“ ir keistas Eurasia Daily bei lrt.lt sąsajas

Valdas Vasiliauskas. Ar Lietuva turi sostinę?

Linas V. Medelis. Sąmokslo teorija: kaip skęsta Lietuva

Vidmantas Valiušaitis. Kai istorikai ima bijoti faktų

Vitalijus Karakorskis: „Tai yra valstybės šantažas“

Rasa Čepaitienė. Pasaka apie vieną mažą raidelę

Robertas Grigas: „Quo vadis, Lietuva?“

Simonas Jazavita. Apie Prezidentus ir Antano Smetonos paminklą Vilniuje

Darius Alekna. Tai kas ten sakė, kad ne vieta buvo pagrindinis LEU sunaikinimo motyvas?

Andrius Švarplys. Politinis sentimentalumas yra amoralus ir antidemokratinis – jis išreiškia ne užuojautą, o politinį interesą

Geroji Naujiena. Palaiminti, kurie Jam sugrįžtant budės

Popiežiaus interviu italų dienraščiui: Europa, migracija, ekologija

Povilas Urbšys. Tai – elementarus vaivorykštinis fašizmas

Vykintas Vaitkevičius. Iš miego pakilusi Gedimino pilies kalno kariuomenė

Vidmantas Valiušaitis. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera

Į laisvę“ studijų savaitgalis „Quo vadis, Lietuva?“

Robertas Grigas. Ar esame gėlininkų tauta?

Dalius Stancikas. Kaip išnarplioti Šimašiaus mazgą

Reportažas iš 5-ųjų Monsinjoro Alfonso Svarinsko mirties metinių paminėjimo Partizanų parke

Tomas Baranauskas. Manote, kad bent A. Ramanauską-Vanagą jau paliko ramybėje? Manykite iš naujo…

Tiesos.lt žinia skaitytojams, kuriems šiuo metu esame nepasiekiami: mes veikiame, kliūtis žadame įveikti, lauksime Jūsų sugrįžtant

Algimantas Rusteika. Laisvės dykai niekas nedalina

Dar vienas reportažas iš mitingo „Apginkime Lietuvos Didvyrius!“ (Šarūno Valentinavičiaus vaizdo įrašas)

Prof. Alfonsas Vaišvila. Nuo „tautos suvereniteto“ praktikoje slaptai pereinama prie valdžios suvereniteto

Nuo bačkos. Aplinkos ministerija: „Nevykdant pagrindinių miškų kirtimų, miškai prarastų tvarumą“

Nuo bačkos. Nerijus Mačiulis: Naujausia skurdo statistika neleidžia abejoti – Lietuvoje jau sėkmingai kuriame gerovės valstybę

Lietuvos žydų bendruomenių viešas pareiškimas dėl LŽB pirmininkės Fainos Kukliansky veiksmų

Raimondas Navickas. Įspūdžiai iš mitingo

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.