Romualdas Ozolas. Pamokslas kaip gyvenimas

Tiesos.lt siūlo   2014 m. gruodžio 21 d. 1:08

15     

    

Romualdas Ozolas. Pamokslas kaip gyvenimas

propatria.lt

Keletas pastebėjimų Kristijono Donelaičio 300-ojo gimtadienio metą

Kas turi atgyti dainoj,
Turi mirti gyvenime.
                        Frydrichas Šileris

Galėtų būti ir atvirkščiai – gyvenimas kaip pamokslas, nes Kristijonas Donelaitis gyveno taip, kaip pamokslavo. O savo didžiausią pamokslą – „Metus“ – pasakė ant visų amžių, dar sykį paklausdamas, negi iš tiesų tauta į savo šedevrą turi išeiti per mirtį?

Tris didžiuosius širdies darbus pastoriaudamas dirbo Donelaitis: ugdė sodą, konstravo klavesinus ir rašė eiles.

Sodas buvo kūnui, klavesinai – dvasiai, o poezija – sau. Arba sielai. Tai yra – sau kaip visumai su savo esme – nuolat nerimstančia, ieškančia, kenčiančia ir tikinčia būties begalybe savyje, kuri vadinama siela. Galima numirti nė nesužinojus, kas skaudina arba kelia tave tavyje pačiame, bet jeigu bent sykį pajutai vienatvę ir įsiklausei, – suprasi, sužinosi. Nes vienatvė – tai savo vientisumo, susyk ir atskirumo pajautimas tau pirmąsyk ar darsyk atsivėrus būčiai. Donelaitis turėjo ne vieną progą giliai ir ilgai žiūrėti būčiai į akis. Atsakymas jai buvo visas Donelaičio gyvenimas pastoriaujant – padedant kitiems, to gal ir nežinantiems, pakelti savo vienatvės naštą. Atsakymas sau buvo „Metai“ – poema apie Saulės rate sukamo nebaigtinumo troškulio sutaikymą su visokiais baigtinumais, bet taip, kad jie atrodytų gražūs.

„Metai“ – tai pasakojimas apie žmonių gyvenimą taip arti gamtos, kad nuo jos – rodos – dengia tik pastoriaus pamokymai ir pabarimai; „Metai“ parašyti tokia liaudiška kalba, kad – atrodo – kalba patys lietuvninkai būrai; „Metai“ išskleisti ritmu, kuris ateina iš Antikos graikų ir romėnų herojinių epų ir savo sunkiasvore, žemės gelmes drebinančia eigastim virš visų laikinumų kelia ir lietuvninkų dramą. „Metai“ – poema, unikali ne tik Europos, bet ir visoje žmonių raštijoje, savo galias skleisianti tuo ryškiau, kuo sparčiau bus linkęs susitraukti šiandieninis pasaulis. Vos prieš porą šimtų metų Prūsijoje sugebėję išleisti pirmą lietuvišką knygą (1547 m.), o Abiejų Tautų Respublikoje vis giliau grimzdę į makaroninę katalikiškų raštų kalbą, lietuviai staiga susilaukia tokios dangaus aukščio giesmės! Kas tai? Kaip tai? Kodėl tai?

„Metai“ – vienatvės būtyje giesmė, tiesos bylojimas, kai į pasaulį pažvelgia siela. Sakymas, kaip turėtų būti gyvenama, kad buvimo našta būtų lengvesnė bent tiems, kuriuos reikia atjausti.

Donelaitis visada tvirtas. Dažnai – liūdnas, kartais – įtūžęs, bet niekada – ištižęs. Toks gali būti tik tas, kuris pro būties viršugalvį pažvelgė į nebūtį ir nepalūžo. Priešingai – stojosi liudyti ir rodyti pavyzdį. Kad vienatvė nevirstų vienišumu, ieško draugystės. Viešpats nedavė per Aną Reginą susilaukti ne tik vaikų, bet ir meilės, ir jis su džiaugsmu sutinka kiekvieną jo dvasiai atliepiantįjį, netgi lietuviškųjų aspiracijų neturintį kaimyninio Valtarkiemio pastorių Johaną Heinrichą Kempferį, nekalbant apie jo ganomų būrų likimui neabejingus Pilypą Ruigį, Pėterį Gotlibą Milkų, Adomą Fridrichą Šimelpenigį, Joną Godfridą Jordaną. Bet jie – tik gyvenimo epizodai. Nuolat ir pastoviai vienatvė deginama sode, nuodijama barometrų gyvsidabrio garais, užglostoma klavesinų plunksnelėmis. Ir, žinoma, išsakoma bažnyčioje. Čia Donelaitis gali sau leisti, privalo sau leisti viską, ką yra supratęs per gyvenimą ir ko nedraudžia pastoriaus pareigos. Sakymai ganomiesiems, kurie nebuvo nei romūs kaip medžiai, nei darnūs kaip muzikos instrumentai, nei kilnūs kaip poezija, buvo sunkiausi iš jo darbų. Nuolatinis ėjimas į nežinomybę, susidūrimas su inertiška tikrove, kartais neįveikiama ir nuraminama tik viltyje, bet neišvengiama, nes tas susidūrimas – tai jo pašaukimas, jo lemtis liudyti Martyno Liuterio priesaką neužmiršti, jog kiekvieną žingsnį, kiekvieną savo buvimo akimirką žmogus vienas pats stovi Dievo akivaizdoje, akis į akį su Dievu.

Ta nuostata, porą šimtmečių protestantizmo teoretikų ir praktikų interpretuota ir perinterpretuota, veikiama negailestingos tikrovės ir gerokai užvualiuota, sušvelninta, savo pirmaprade prasme Kristijonui Donelaičiui buvo puikiai suvokiama. Kitaip tikrai nebūtų reikėję savo pamokslų apie pasaulį ir gyvenimą jame, kad ir kokie gražūs jie būtų, o vis tiek neišbaigti, atviri, šerpetoti, vieną gražią dieną sėdus sudėlioti į baigtinį, sutramdytą, nuramintą tikrovės pavidalą – poemą, kuri savo tobulumu gal ir pelnys kada Dievo malonę. Martynas Liuteris su savo aš stoviu čia ir negaliu kitaip bei esu akis į akį su Dievu yra tikrasis ir didysis Kristijono Donelaičio asmens ir kūrybos įkvėpėjas, jų šaknys ir šakos. Nieko tikro kūrėjas sukurti negali, jeigu jis netiki. 

Tiktai tikėjimas atlaiko tikrovę, kad ir koks būtų jos svoris. Nėra jokios abejonės: Liuterio idėjinis individualizmas yra ir Kristijono Donelaičio laikysenos filosofinis pamatas. Atsakomybė už save kiekvieną gyvenimo akimirką esant Dievo akivaizdoje išveda Kristijoną iš nežinomybėje liekančios jo vaikystės į Karaliaučiaus universitetą, kai kiti jo amžiaus jį jau baigia, bet padeda įveikti ir mokslus, ir ištverti badą iki alpulio, ir vienatvę kambarėlyje prie Žuvų turgaus, iš kur, be kitų vertybių, išsineša tvirtą nusistatymą tvardytis ir būti moralus bet kokiomis aplinkybėmis.

Ta pati Dievo akies linija perveria jo visus santykius ir su mokiniais Stalupėnuose, ir su ganomaisiais Tolminkiemyje, nes „be Dievo sviete nieks negal nusiduoti“. Bėda ta, kad yra stojus gadynė, kai velnias su visais savo mokslais „vogt, klastuot, išplėšt ir su gvoltu pasisavyt, šelmystes pramanyt, kekšaut bei Dievą paniekyt“ neboja. Betgi ir lietuvninkai, tie biedni nabagėliai, „ gėdiškus vargus ar stroką sau pasidaro“, „ypačiai, kad ant svodbų, jau durnai prisiriję, būriškai bei kiauliškai tuo pradeda šūtyt“, „ir girti kits kitą prie galvos nusitvėrę / nei razbaininkai ant aslos vemdami tąsos, kad vėmalai visur per visą karčiamą teška.“ „Ak, kur dingot jūs, barzdotos mūsų gadynės, / kaip lietuvninkės dar vokiškai nesirėdė / ir dar vokiškus žodžius ištart negalėjo!“ 

Velnio „su savo mokslais velniškais“ įveikimas yra tiesioginė religijos priedermė. O štai vokiška ir net prancūziška ant būrų ganytojo griūvanti tikrovė yra jo asmeninių pajėgų ir sugebėjimų reikalas.

Kad jis yra lietuvis šitame vokiečių, prancūzų ir kitų svetimšalių plūdesy Prūsijon po didžiojo maro – Donelaičiui aišku nuo mažumės. Kad jis priklauso tiems, kurie vadinami lietuvninkais ir yra savi – taip pat aišku („ak lietuvninkai, širdingi mano broleliai!“). Savi ne tik gimtim, artimi ir dora, ir tik „šveisteris ir prancūzas“ bei vokietis pasipūtęs raspustą čia daro, ir moralinis atsiribojimas nuo jų yra būtent tas veiksmas, kuris problemą sprendžia pastoriui Kristijonui priimtiniausiu ir lietuvninkui būrui palankiausiu būdu. Ir pastorius Kristijonas puslapis po puslapio ir autoriaus, ir Pričkaus, ir Selmo, ir Lauro ir kitų bendruomenės autoritetų lūpomis, o kai reikia – ne tik liežuviais, bet ir pagaliais moko visokius Slunkius, Plaučiūnus irgi Pelėdas.

Bet kai šitaip gražiai besipasakojant štai vakmistras pasirodo ir besispardydams taip baisiai keikti pagauna, „kad sviets visas su visais daiktais padrebėjo“, Donelaičiui nelieka nieko daugiau, kaip vėl prisiminti velnio kėslus ir tik pasakoti, kur iš baimės nupuolė slėptis syveida, starluks, varlės su rupūžėm, žiurkės su pelėm ir daug daug pusgyvių žvirblių – „taip tas neprietelius prasikeikė“. Dočį, kad ir „nesvietiškai pagadintą“, kai Gryta su Selme ir Berge žolelėm ir tepalais atgaivins, gal dar bus galima kiek paprotinti, o ką tu padarysi vakmistrui – juk jis policija, valdžia, kad ir žemiausia. Ką jau kalbėt apie amtmoną ar amstrotą, kad ir kiek jie „muštų per ausį“!

Štai čia ima skleistis tikroji Donelaičio drama.

Donelaitis yra tipiškas žmogus ant dviejų kultūrų ribos. Tiksliau: dviejų kultūrų susikirtimas eina tiesiai per jo širdį. Kilme būdamas lietuvis, kultūra jis yra vokietis. Ir ne tik dėl to, kad puikiai kalba vokiškai, kad taip pat iškalbingai rytais sako pamokslus vokiškai, o vakarais – lietuviškai, – tai tik išoriniai faktai. Jų vidinė tikrovė tokia: kad ir koks moralinis pašlemėkas tas vokietis, jo pusėje galia ir valia, ir jeigu tu nori būti pastorium, o tavo gentainis galėtų bent jau per svodbą sočiai prisivalgyt, jis neturėtų „prieš vėją pūsti“, tu turėtum rytais vokišką pamokslą rėžti, gi jis – „greitai į mielą baudžiavą bėgti“ ir visus metus dirbti, kaip tik lietuvninkai temoka. Donelaičiui iki ašarų gaila baudžiavos kiaulidėj gyvenančio brolelio, bet atjautą, gailestingumą paprastai visada nukerta galios valia. Tuo labiau, kad ta galia – kylanti vokiška Prūsijos Karalystė.

Donelaičio laikais etniniai prūsai Prūsijoje buvo jau, galima sakyti, išnaikinti. Lietuvių sparčiai mažėjo: 1756 m. iš trijų tūkstančių Tolminkiemio gyventojų tūkstantis buvo lietuviai, o po šimtmečio, 1858 m., – nė vieno. Didysis jų naikinimas pradėtas su kolonizacija po 1350 m. kilusio didžiojo maro, apie du trečdalius gyvybių nusinešusio ne vienoje gyvenvietėje nuo Mielkiemio, Tolminkiemio iki Vėluvos, Labguvos, kur iki tol lietuviai sudarė daugumą. Kai 1743 m. dvidešimt septynerių Donelaitis grįžo į Tolminkiemį, viskas buvo labai pasikeitę: nebebuvo vienalytės lietuviškos bendruomenės, dvarus valdė vokiečiai, lietuviai buvo tapę baudžiauninkais, o Prūsiją tvarkantys monarchai negailestingai ir nuosekliai kėlė ją į Europos istoriją lemiančią jėgą. Po Abiejų Tautų Respublikos karo su Švedija Frydrichas II Brandenburgą pagaliau sujungė su Rytų Prūsija ir padėjo pamatus Prūsijos Karalystei, kuri vokiečių nacionalizmo ir diduomenės racionalizmo dėka vokiečių žemes Bismarkui leido sutelkti Vokietijos imperijon.

Vokiškoji Prūsija nebuvo tautinė valstybė. Kai išsekusią Vokiečių ordino valdomą teritoriją didysis magistras Albrechtas Hohencolernas reorganizavo į pasaulietinę valstybę, kad netaptų visišku Latvijos vasalu, jis stengėsi suartėti su Lietuva, visokeriopai remdamas reformacijos plėtrą. Dar kartą lietuviai į valstybinės politikos lygį buvo iškilę Napoleono karų metu, kai Frydrichas Vilhelmas III buvo priverstas su žmona Luiza glaustis Klaipėdoje. Deja, ir Lietuva, ir Lenkija XIX amžiuje jau buvo ištrintos iš pasaulio žemėlapio, o Prūsija ne tik laikėsi, bet ir kilo, stiprėjo, nes buvo stojęs nacionalinių valstybių formavimosi metas, kurių sėkmę lėmė susitelkimas ir jėga. Germanizacija pamažu tapo nacionaline politika. 

Vokietėjimas spartėjo, deja, ne be pačių lietuvninkų valios: jau Donelaičio laikais buvo įsigalėjusi nuostata, kad į žmones galima išeiti tik per vokiečių kultūrą. Donelaitis buvo klasiškas tokio požiūrio įsikūnijimas. Ir jis sąžiningai vokiškai sakė pamokslus, vertė vokiškus dokumentus, siūlė vokišku vardu pavadinti naują kaimą ir neturėjo nė menkiausios minties, kad būtų galima priešgyniauti tvarką ir rimtį garantuojančiam monarchui.

Donelaitis yra išėjęs į žmones. Tik atjaučiantis tuos, kuriems nebuvo lemta pakilti virš jų prigimtinės luominės padėties. Donelaitis, atrodo, nė nesuvokia, kad Dievo ir jo akyse vyksta itin svarbus naujųjų laikų procesas – irstančią visuomenę vienijusią luominę struktūrą keičia tautinės vienybės visuomenė. O ir supratęs kaip istorijos vyksmą, ar būtų priėmęs jo atnešamą chaosą kaip ertmę, kurioje galima ieškoti radikalesnio lietuvninkų padėties pagerinimo, kai pačių lietuvninkų jau mažuma, jie doriškai krinka, o pastorystė siūlo ir leidžia dirbti dorinimo darbą ir nuveikti kažką labai tikra ir konkretaus?!

Protestantizmo socialinė filosofija padeda Kristijonui Donelaičiui įveikti jaučiamas teisingumo ir gailestingumo, proto ir jausmo prieštaras. Metai po metų jis darosi vis griežtesnis ir piktesnis, kol į gyvenimo pabaigą ginčas su amtmonu Teofiliu Ruigiu, tikrai gero bičiulio Pilypo Ruigio sūnumi, dėl parapijos bažnyčiai priklausančios žemės poetą užgula tiesiog paranojiška tūžmastimi ir sparčiai sekina paskutines jo gyvybines galias.

Jeigu turėtume daugiau žinių apie poeto asmenį, jo būdą ir pažiūras, Donelaičio savybėmis nereikėtų laikyti mūsų pačių daromų prielaidų. Tačiau bylinėjimasis dėl žemės primygtinai atkreipia dėmesį į vieną aplinkybę, kuri netiesiogiai aiškina ir „Metų“ atsiradimo priežastis: Kristijonas Donelaitis slepiasi, na, teisingiau, kabinasi už daiktų, gal netgi tapatinasi su daiktais. Kad ir knygiško, kabinetiško tipo humanitaras ir humanistas, jis yra racionalios ir net pragmatiškos pasaulėvokos asmenybė, aiškiai matanti ir praktinę gražiausio pasaulyje sodo bei daržo naudą, ir barometrų, termometrų, net klavesinų naudingąsias savybes, o tokių daiktiškųjų gėrybių, kaip kiaulė, bulius, avinas, netgi nuo medžio numušta varna, panaudojimą būriškam džiaugsmui propaguoja ne viena dešimčia „Metų“ eilučių.

Kad „Metus“ paliko kaip keturias atskiras giesmes, kad jų nebandė paskelbti, galima būtų manyti jį patį iki galo nesuvokus, ką čia padarė, tačiau galima būtų daryti ir prielaidą, kad laikė tas giesmes, kaip ir pasakėčias, žemesnei paskirčiai, tarkim, draugų ratui prie naminio vyno. Tačiau faktas, kad vienu momentu „Metai“ paties Donelaičio stropiai perrašyti ant gero popieriaus ir dar jame ne kartą taisyti, neleidžia abejoti, jog Donelaitis ir šį savo dvasios proveržį suvokia kaip daiktą, turintį pakankamai aiškų pavidalą, užbaigtą tiek, kad galima krapštyti tik šluostant dulkeles.

Suprantama, poema galėjo būti panaudota įvairiopai. Tačiau visų pirma poema skirta sau pačiam. Pačiam, kas mielą dieną matančiam pasaulio kaip Dievo tvarinio grožybę. Pačiam, rašant galinčiam pajusti, kaip tas grožis taip tobulai gobiasi lietuviškais žodžiais. Pačiam, visą tą pasaulio grožio įvairovę supilstančiam į metų laikų maišus ir sukabinančiam aplink saulę – tesuka! O juk suka! Pagaliau – sau pačiam, būrų ganytojui, kuris čia, poemoj, šitame pamoksle apie grožį ir gėrį, gali jau nebodamas pikto žvilgsnio ar nepraustaburniškos pastabos, išpeikti visus girtuoklius, apsirijėlius, keikūnus ir kiauliasnukius, pasakydamas savo galutinį sprendimą: tič!

Kad nuramino tikrovę, numarindamas ją savo hegzametro eilutėse, Donelaitis, reikia tikėtis, neabejojo, nes jei teksto jau nebetaisė, jautė, kad tai gražu.

Ar jautė, kad šitaip jis gieda ir šermenų giesmę savo dar gyviems lietuviams, nieko kito nebenorėdamas?

Jeigu ir nejautė jiems nieko kito, tik gailestį, tai kas vėrėsi priešais jį, pastorių, prieš ištariant vokiškai pirmąjį pamokslo žodį lietuviams jau vokiečiams? Ne vienatvė? Su visa jos nereikalingumo niekam našta?

Propatria.lt
http://www.propatria.lt/2014/12/romualdas-ozolas-pamokslas-kaip.html

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

kiek paties Wilhelm von Humboldt'o       2014-12-22 13:09

“I am more and more convinced that our happiness or unhappiness depends far more on the way we meet the events of life, than on the nature of those events themselves.”
― Wilhelm von Humboldt

“For even if we know very little that is certain about spirit or soul, the true nature of the body, of materiality, is totally unknown and incomprehensible to us.”

“It is an absolutely vain endeavor to attempt to reconstruct or even comprehend the nature of a human being by simply knowing the forces which have acted upon him. However deeply we should like to penetrate, however close we seem to be drawing to truth, one unknown quantity eludes us: man’s primordial energy, his original self, that personality which was given him with the gift of life itself. On it rests man’s true freedom; it alone determines his real character.”

“As soon as one stops searching for knowledge, or if one imagines that it need not be creatively sought in the depths of the human spirit but can be assembled extensively by collecting and classifying facts, everything is irrevocably and forever lost.”

“Language is deeply entwined in the intellectual development of humanity itself, it accompanies the latter upon every step of its localized progression or regression; moreover, the pertinent cultural level in each case is recognizable in it. ... Language is, as it were, the external manifestation of the minds of peoples. Their language is their soul, and their soul is their language. It is impossible to conceive them ever sufficiently identical… . The creation of language is an innate necessity of humanity. It is not a mere external vehicle, designed to sustain social intercourse, but an indispensable factor for the development of human intellectual powers, culminating in the formulation of philosophical doctrine.”

internauts        2014-12-22 12:44

beje,
ateinantys metai skirti Liudvikui Rėzai paminėti.

Liudvikas Rėza išleido Donelaitį ir net parašė mokslinį darbą susiejantį Donelaitį su Graikų antika, Homeru. Tuo savo darbu jis nepaprastai sužavėjo Prūsijos Švietimo ministrą, filosofą Fridricho Šilerio draugą -  Vilhelmą fon Humboltą, auksčiausio laipsnio masoną, ir gavo už jį auksčiausią Nacionalinę premiją.

V.Humboltas, kaip ir jo brolis humanistas Aleksandras yra buvę Lietuvoj, Nerijoj ir šiaip daug prisidėję prie tautų išlaisvinimo.

Beje, yra duomenų, kad Rėza taip pat buvo masonas. O masonau domėjosi tikyba. Tik rėmėsi ne tiek pačia Biblija, kiek dar ankstesne - Hermio… iš kurio ir Pitagoras save kildino…

internauts        2014-12-22 11:48

faktas tas,kad filosofas ateistas Donelaičio suprast nepajėgus. Tam reikia turėti religinės patirties. O ateistas mąsto fragmentiškai, nes pats jaučiasi nuo visumos, nuo Vienio atsiskyrusiu fragmentėliu. Jaučiantis ryšį su Vieniu, net ir vienas būdamas nesijaus vienišu. Tik save tapatinantis su kūnu, gali jaustis vienišu fragmentėliu ir nuolat jaust trūkumą.

Stasiui G       2014-12-22 11:27

pilna. Pasiguglink. Net Darius Kuolys šia tema yra neblogai rašęs ir kalbėjęs ir netgi kvietęs į mokslinę konferenciją nekartą ta tema… išminčiaus Ozolo ten nematėm.

Al.       2014-12-22 1:57

Nemanau, kad Donelaitis rašė tik sau, ir kad nelaikė keturių Metų dalių vienu kūriniu - per daug tobula, vientisa ir išbaigta; ir sių eilių prasmė atsiskleidžia tik sujungus tas dalis į vieną.Poemai tas sujungimas žymiai svarbesnis, negu, pavyzdžiui, Haidno Metų laikams.Ar galima Donelaitį kaltint tuo, kad per mažai tikėjo lietuvybės ateitimi ? Nemanau. Dievo keliai nežinomi. Bet, savo tautą mylėjo, manau,tikraine mažiau už mus.

va - puikiai parašyta       2014-12-21 23:43
StasysG       2014-12-21 23:00

Pasakykit, kas geriau parašė apie poetą Donelaitį, kuris gimė lygiai prieš 300 metų? Būtinai paskaitysiu.

Daugiau       2014-12-21 19:12

Ozolo pamąstymų apie viską...

Marija filosofėliui, kursai rašė apie ozolėlius ir       2014-12-21 17:50

Spjaudyti į kolegas, juos niekinti negražu. Ozolas, Šliogeris parašė labai gerų tekstų. Nepavykusių irgi parašė. Apie Donelaitį nepavyko. Bet juokinga juos keikti už tai, kad neparašo Kardelis ar Plėšnys.
Kelti Šerpetytę, Andrijauską, Mažeikį virš Šliogerio gali tik labai labai jaunas studentas.

Džonas Lennonas       2014-12-21 15:43

taip pat atjautė žmones.Visada modernūs,vienoje gretoje.Vertybės visada modernu.

kaimynė       2014-12-21 14:00

manipuoliuot Donelaičiu, gali tik tai bailys o tame, ką rašė,Donelaitis, tai tas būras lietuvis visa žinojo, kaip gyvent kad būt žiemai maisto, kad vėl sulaukt pavasario ”  be karo” ...

padėka       2014-12-21 13:21

Ačiū p. Romualdui už teisingus, nuoširdžius žodžius apie mūsų Poetą, apie tą, aną laikmetį, kuris turi sąsajų su mūsų gyvenimu, su mūsų buitimi ir išlikimu. Nuo likimo nepabėgsime.

negi tik nelaimingi ozolėliai, šlioheriūksčiai        2014-12-21 12:53

ant Lietubos žemės belikę?
o kur visų kitų balsas? Ko nesigirdi Naglio Kardelio, A.Plėšnio, A.Jokunausko, Ritos Šerpetytės, Gintauto Mažeikio, Dliaus Jonkaus, Antano Andrijausko ir kt. nuomonės? Girdim vis tuos pačius balselius tiek kultūroj, tiek politikoj, tarsi protingų žmonių Lietuvoj bebebūtų. Kas tai per reiškinys?

ha ha > apatiniam       2014-12-21 9:13

na ką jūs? Tai puikus ateistinis rašinėlis!
Tik visiškas ateistas gali atskleisti protestantiško fvasingumo esmę su jo vienatve, sudaiktėjimu, meilės trūkumu, peagmatizmu ir t.t. Psicologai tai vadina “veidrodiniu mąstymu” savojo ego projekcija į kitą...
smile

Donelaitis turėjo ne vieną progą giliai ir ilgai ž       2014-12-21 5:20

Nežiūrėjo Donelaitis būčiai į akis.
Nebuvo jis pasikėlęs arogantiškas filosofas.
Jis Dievą ir Tautą ir Gamtą mylėjo - ko nelaimingi filosofėliai šliogeriūkščiai, ozoleliai niekad nesupras…


Rekomenduojame

Tomas Viluckas. Kokių žingsnių vertėtų imtis, kad iškiltų NS pagrindu jėga, kuri 2024 m. peržengtų 5 proc. barjerą?

Nida Vasiliauskaitė. Už ką balsuoji, o kas iš to išeina, arba Kas vadinama „laisvai demokratiškai išrinktos valdžios legitimumu“?

Vytautas Sinica. Mintys po rinkimų

Vytautas Radžvilas. Porinkiminė Nacionalinio susivienijimo spaudos konferencija Valdovų rūmuose: kodėl vertėjo?

Rinkimų rezultatai ir porinkiminės replikos: Ramūnas Aušrotas, Audrius Bačiulis (papildyta)

Algimantas Rusteika. Tai buvo tiesioginė provaldiška agitacija už valdžios partijas

„XXI amžiaus“ klausimai kardinolui Sigitui Tamkevičiui apie artėjančius Seimo rinkimus

Geroji Naujiena: Ir mes visa galime Tame, kuris mus stiprina

Tariasi peliukai prieš rinkimus…

Liudvikas Jakimavičius. Rinkimų sufleriai

Vytautas Radžvilas. Susigrąžinkime savo Lietuvą!

Audrius Bačiulis. Vytautai – Patirtis ir Energija, arba Už ką aš balsuosiu

Smulkieji verslininkai ir Nacionalinis susivienijimas pasirašė visuomeninį susitarimą

Liudvikas Jakimavičius. Balsuokim protingai

Andrius Švarplys. Užvis svarbiausia – stabdyti valstybę, kad ši nesikištų į privačią žmogaus sferą

Vytautas Sinica. Išmesto balso mitologija

Ramūnas Aušrotas. Partijų programinės nuostatos ir iniciatyvos, prieštaraujančios krikščioniškai pasaulėžiūrai

Augminas Petronis. Tokia mąstysena – ‘viskas, ką jūs apie save žinot, yra tapatybės’ – tikėjimui naikinančiai žalinga

Aleksandras Nemunaitis. Esame už žodžio laisvę ir prieš politkorektiškumą

Algimantas Rusteika. Konservatoriai nutarė reklamuotis pas savus?

Katalikiški balsavimo principai

Liudvikas Jakimavičius apie žiniasklaidą

Seimo narių balsavimų gyvybės ir šeimos klausimais apžvalga

Ar egzistuoja laisva valia? Vytauto Sinicos atsakymas

Algimantas Rusteika. Jei balsuosi už mažus, „tavo balsas prapuls“

Liudvikas Jakimavičius. Gražus rudenėlis ir rinkimų aritmetika

Ramūnas Aušrotas. Istorinės savimonės pabaiga

Neredaguota.lt. Vytautas Sinica: Kova dėl istorijos

Vytautas Radžvilas. Baltarusija: į laisvę ir demokratiją Putino glėbyje?

JT Orhuso konvencijos priežiūros komitetas pripažino: Lietuvos Respublika pažeidė Orhuso konvenciją

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.