Įžvalgos

Romualdas Ozolas. Išsivadavimas: jėgų struktūra ir sąveika (II)

Tiesos.lt siūlo   2018 m. balandžio 14 d. 11:39

2     

    

Romualdas Ozolas. Išsivadavimas: jėgų struktūra ir sąveika (II)

„Nepriklausomybės sąsiuviniai“ 2018 m. Nr. 1

Pirmąją straipsnio dalį skaitykite ČIA.

3.

Tos trys ideologinės kryptys plėtojosi ne savaime – joms atstovavo ir stūmė priekin, kartu stengdamiesi išlaikyti kairės, dešinės ar centro pozicijas, konkretūs žmonės. Man čia mažiau rūpėtų kairės pusės personalizavimas. Ir netgi dešinės. Noriu susitelkti ties centru, nes esu įsitikinęs, kad Sąjūdis buvo tipiškas centristinės krypties judėjimas, tik nuo antrojo jo suvažiavimo staigiai pasuktas į dešinę. Tą mano mintį stipriai paremia Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo dvasia ir Tarybos rinkimų rezultatai, ją patvirtina ir ta aplinkybė, kad po to, kai surinkau Aukščiausiosios Tarybos bendraminčius ir pasiūliau kurti Centro partiją (pasirinkom atsargesnį – Centro judėjimo – pavadinimą), pas mus pasirodė Mečys Laurinkus, netgi sutiko per TV perskaityti judėjimo steigiamąją deklaraciją, tačiau toliau kiekviename posėdyje bandė visokiais išvedžiojimais ir sprendimų atidėliojimais vilkinti partijos steigimo procesą, tuo pat metu užsimindamas ir net siūlydamas apie kažką pakalbėti su Landsbergiu. Kai neapsikentęs sykį Laurinkaus paprašiau liautis viską griovus arba viešai paprašysiu jį iš iniciatyvinės grupės pasitraukti, jis nuėjo pas Landsbergį ir tapo Tėvynės sąjungos (konservatorių) partijos pirmininko pavaduotoju. Po Laurinkaus pasitraukimo iš grupės pamažu išnyko Albinas Januška, Stasys Kašauskas, Petras Vaitiekūnas, Vytautas Plečkaitis ir dar keli Aukščiausiosios Tarybos Centro frakcijos nariai, vėliau sėkmingai įsitvirtinę kaip nepartiniai Valdo Adamkaus Prezidentūroje arba jos prieigose. Nenorėčiau sakyti, kad jie tapo konservatoriais. Tačiau vargu bau kas nors bandytų neigti, kad Dariaus Kuolio ir A. Januškos valdoma Prezidentūra buvo artimesnė Algirdui Brazauskui, o ne V. Landsbergiui.

Eidamas į Sąjūdį, neturėjau nė menkiausio supratimo, kas yra kova dėl valdžios. „Minties“ leidykloje buvau išėjęs penkerių metų kovos dėl leidybos mokyklą. Kovėmės žiauriai: per tuos metus trys leidyklos vadovai gavo infarktus, vienas spaudos komiteto vadovų per posėdį mirė nuo širdies smūgio. Kai mes šiandien sakom, kad per paskutinį tarybinį dešimtmetį išleidom pusšimtį aukščiausios prabos ir visų pirma filosofijos klasikos leidinių, nedaug kas žino, kiek jėgų tai pareikalavo. Bet man tai buvo visų pirma argumentų kova. Atėjau į Sąjūdį dėl postų ar laipsnių kovoti neišmokęs. Dabar matau: tai buvo negerai. Todėl šiandien jaunimui sakau: bent jau laipsniuokitės! – prireiks, nes biurokratinė ES dimensija stiprės.

Kai 1988 m. vasarą, pačioje Sąjūdžio pradžioje, į mano butą užgriuvo A. Juozaitis, K. Prunskienė ir B. Genzelis ir pareiškė protestą dėl to, kad darau vienvališkus sprendimus (tai, berods, buvo dėl didelio interviu viename iš laikraščių), aš apstulbau.

O nereikėjo. Pasirodo, tai buvo tik vienas iš antpuolių, o jų kuo toliau, tuo daugėjo, ir netgi rafinuotų.

Papasakosiu apie porą trejetą iš jų, nes nekonfliktiška Sąjūdžio vidujybė yra tik regimybė: joje kunkuliavo aistros, ir ne vien asmeninės, o visuomeninės, kartais tokios gilios, kad tik dabar pradedi geriau suvokti kai kurių tuometinių faktų reikšmę ir prasmę.

Antai, niekaip negaliu pamiršti Algimanto Čekuolio vizito antrą ar trečią dieną po Iniciatyvinės grupės įsteigimo. Jis paprašė, kad išeitume į gatvę, ir ant Kačalovo (dabar Teatro) šaligatvio ilgai teiravosi (kaip jis sakė – „konsultavosi“) dėl artimiausių ir tolesnių Sąjūdžio veiksmų. Daugiau taip su juo mes nebebendravome niekada. Manau, jis tada mano atžvilgiu ir apsisprendė.

Gilūs Sąjūdžio struktūravimo procesai charakteringiausiai susikoncentravę Sąjūdžio Tarybos pirmininko rinkimuose. Po suvažiavimo, kuris pirmininko klausimą paliko, kaip sakoma, atvirą, per posėdžius vis akivaizdžiau iškildavo, kad tokia padėtis negali ilgai tęstis. Posėdžių pirmininkai keitėsi, tęstinumo garantuoti negalėjo, ir buvo visai aišku, kad pirmininkas su pavaduotojais turi atsirasti. Mes laikėmės nuostatos, kuri ne kartą buvo konstatuota ir Iniciatyvinėj grupėj, ir Taryboj, kad Sąjūdis yra kolektyvinis tautos atstovas, todėl visa, ką galėjom leisti sau nelaužydami šios nuostatos, buvo rotacinio pirmininkavimo įvedimas. Svarstant jo tvarką pasirodė „Izvestijų“ korespondento Lietuvoje tokio Leonido Kapeliušino straipsnis, kuriame Sąjūdis buvo išvadintas Landsbergio gauja. Taryba, žinoma, pasipiktino, o A. Čekuolis pasakė maždaug taip: priimkim iššūkį – jeigu mes Landsbergio gauja, tai ir išrinkim jį pirmininku. Šios aplinkybės, aprašydamas jo išrinkimą Sąjūdžio Tarybos pirmininku, V. Landsbergis savo knygoje „Lūžis prie Baltijos“ visai nepamini. Labai paslaptingai užsimena tik apie „labai susirūpinusį, net išsigandusį būrelį jaunų Ini- ciatyvinės grupės narių ir Seimo tarybos narių“, vieną vėlyvą vakarą pasirodžiusių jo bute ir turėjusių „kažkokių blogų žinių apie tai, kas rengiama Sąjūdžiui suardyti, ir prašė, kad imčiausi vadovauti kaip pirmininkas, jeigu jiems to pavyktų pasiekti“. „Nežinau, – toliau sako Landsbergis, – ar daug veikė platindami savo sumanymą, nes konkretus pasiūlymas rinkti mane pirmininku po kurio laiko atėjo visai iš kitos pusės.“

Nežinau, kiek tų pusių buvo ir kokios jos buvo, bet žinau, kad abiejose Landsbergio minimose buvo Zigmas Vaišvila. Jis vykdė parengiamąjį darbą, ir vykdė gana neblogai. Į pirmininkus realiai galėjom pretenduoti tik trys: aš, Landsbergis ir Petkevičius. Petkevičiaus didžiuma nelaikė rimtu kandidatu: kada pasirodydavo, kada ne, dažnai – su kvapeliu. Mudu su Landsbergiu dirbom, galima sakyti, jau vien tik Sąjūdžiui. Leidykloje beveik nebesirodydavau, mano būstu darėsi „Atgimimo“ redakcija. Keldamas savo kandidatūrą, būčiau sudaręs atvirą kovos dėl valdžios situaciją, kuri man buvo visai ne prie širdies, nes tebesilaikiau požiūrio, kad svarbu valstybės atkūrimas, kuris tėra vienintelis prasmę turintis dalykas.

Vieną vakarą mane sulaikė Vaišvila: norįs pasikalbėti. Pokalbis buvo neilgas: jie, keli jaunieji, maną, kad atėjęs laikas rinkti pirmininką. Jie apklausinėję Tarybos narius, ir dauguma yra linkę palaikyti Landsbergį. Mane siūlytų pavaduotoju. Jei sutikčiau, galėtų suvesti su Landsbergiu. Po pusmečio aš perimčiau pirmininkavimą.

Su Landsbergiu susitikom kažkur užmiesty, naktį, automobilių stovėjimo aikštelėj. Paskui mus abu jau vienoj mašinoj nuvežė į Rasų kapines, ir prie Basanavičiaus kapo abu prisiekėm kartu eiti į Nepriklausomybę.

Kitą dieną įvyko Tarybos posėdis, kurį V. Landsbergis aprašo daugmaž taip, kaip jis ir vyko.

Antras pakankamai ryškus epizodas toks.

Pusmetis senokai buvo pasibaigęs. Didžioji dalis Sąjūdžio Tarybos narių nuolat buvo Maskvoje, posėdžiavo TSRS liaudies deputatų suvažiavime arba jo komisijose. Sąjūdis Lietuvoje vegetavo. Į posėdžius susirinkdavo vos keletas žmonių.

Kartą iš Maskvos į Vilnių pakvietė sykiu važiuoti Virgilijus Čepaitis. Jis labai rūpinosi dėl Sąjūdžio neveiksnumo: Maskva gerai, bet Vilniuje neturėtume snausti – tuoj rinkimai į LTSR Aukščiausiąją Tarybą, reikia veikti. Man Maskva neberūpėjo: Molotovo–Ribentropo pakto demaskavimo darbas vyko gerai, o kita buvo nesvarbu. Aš irgi maniau, kad veikimas Lietuvoje darosi svarbesnis. Galėjau suprasti ir Čepaitį: jis buvo Sąjūdžio atsakingasis sekretorius, gavo už darbą atlyginimą, todėl nesirūpinti dėl stagnacijos negalėjo.

Žodis po žodžio mes sutarėm, kad, matyt, reiktų surinkti tuos žmones, kurie taip neužimti Maskvoje, ir sudaryti kokią darbo grupę, tarsi Mažąją tarybą. Laikas jau būtų įvykdyti ir rotaciją.

Ilgai neatidėliodami, pradėjome posėdžius ir, rinkdami žmones kasdien, sudarinėjom darbų planus, skirstėmės darbus ir veikėm.

Būtų per ilgas pasakojimas, kaip ir dėl ko paeiliui vieną po kito gavau tokius kaltinimus viršijant įgaliojimus ir net bandant užgrobti vadovavimą, kad kalbėti apie demokratijos principų pažeidimą dėl rotacijos nevykdymo nebebuvo galimybės. V. Čepaitis šypsodamasis apgailestavo.

Na, ir paskutinis epizodas. Jau susirinkus į LTSR Aukščiausiąją Tarybą, kuri netrukus turėjo tapti tiesiog Aukščiausiąja Taryba, o dar kartą pervardinta vėliau – Atkuriamuoju Seimu. Pervardinimai, kaip matot, pradėti mūsų. Jau prasidėjus pasitarimams ir aiškinimuisi, kaip kas supranta tolesnį darbą, kaip vykdysim valstybės atkūrimą, dabartinių Seimo trečiųjų rūmų fojė pamačiau iki tolei kažkur pradingstantį Landsbergį ir sustabdęs paklausiau: „Ar nereikėtų mums pasikalbėti, kaip mes dirbsim toliau?“ Landsbergis kažkaip šonu, žiūrėdamas į koridoriaus galą, bet ir matydamas mane, pasakė: „O kodėl aš turėčiau dirbti su tavim?“

Pasakiau vienam, kitam, kad Landsbergis atsiribojo nuo manęs. Niekas netikėjo. Tik Algirdas Patackas suprato. Suprato ir ką tai reiškia, ir kuo tai kvepia. Mat, jis žinojo Kauno sąjūdiečių dvejones, ką remti: Landsbergis dar nuo 1989 m. vasario 16 d., kur jis Kauno teatre ir užblokavo nepriklausomybės sąvoką, jiems kėlė nepasitikėjimą. Buvo manančių, kad reikia remti netgi A. Brazauską. Visas dideles, ilgas ir įtemptas derybas su Landsbergiu nulėmė Algirdas Saudargas, pradėdamas ilgalaikės draugystės epopėją. Kauniečių parama Landsbergiui davė daug šansų, tačiau tuo atveju, jeigu savo kandidatūrą į Aukščiausiosios Tarybos pirmininkus iškelčiau ir aš, laimėjimas nebuvo garantuotas. A. Patackas ir dar keli kauniečiai pasiteiravo, ar aš sutikčiau būti siūlomas AT pirmininko pavaduotoju V. Landsbergio komandoje. Ir paaiškino, kad tik tokiu atveju Sąjūdis gali laimėti. Aš sutikau su sąlyga, jeigu man bus duotos garantijos viešai. Tai reiškė, kad Landsbergis savo pavaduotojų sudėtį su Sąjūdžio deputatais derina iš anksto bendrame pasitarime. V. Landsbergis ilgai nenorėjo sutikti, bet pagaliau pasakė taip: Kuzmickas, Sakalas, Motieka ir Ozolas. Mano kandidatūra vis dėlto buvo pasiūlyta – tai padarė Vidmantė Jasukaitytė. Aš atsisakiau ir pakviečiau remti V. Landsbergį. Kai išrinktasis pirmininkas siūlė kandidatus į pavaduotojus, vietoj mano pavardės pasakė Stankevičiaus pavardę. A. Patackas šoktelėjo, atsigręžė į mane baltom akim ir užsikniaubė ant savo stalelio.

Išrinktasis parlamento pirmininkas V. Landsbergis buvo laisvas – laisvas vykdyti arba nevykdyti susitarimus ir drąsiai pirmasis tą laisvę pasisavino ir pritaikė. O mes klausiam, iš kur mūsų toks laisvės – laisvės be krantų, be ribų – suvokimas.

Iš bendražygių, su kuriais paskui dorotasi vienas po kito, aš buvau pirmas. Gal dėl to buvo sunkiausia. Pirmam patirti išdavystę. Tiesa, ne paskutinę.

Dabar visa tai atrodo nebe taip tragiška. Bet nejuokinga, o to labai pageidautų cinikai. Čia norėčiau iškelti paskutinį šio pranešimo klausimą: kiek visa tai, kas vyko ir įvyko, buvo ne tik nuo mūsų priklausoma ir kas iš tiesų priklausė nuo mūsų?

Papildomai žvilgtersiu į įvykiuose dalyvavusių žmonių asmenines savybes – kaip jos vyksmus sąlygojo.

Dabar dažnai ir plačiai eksploatuojama tezė apie mažytę Lietuvą, sugriovusią Tarybų Sąjungą. Tai tarsi 1988 m. Vingio parke šimtatūkstantiniame mitinge Sigito Gedos mestelėtos metaforos apie pelę ir dramblį konkretizuota parafrazė. Gražios yra abi. Bet nenaudingos nė viena. Nes jos – lietuviškos tradicijos mistifikuoti tikrovę, o ypač – istorinę tikrovę, šiandieninė tąsa. Kai nebeliko jėgų valdyti Didžiąją Lietuvą, Lietuvos didikai mielai puolė ieškoti savo kilmės šaknų romėniškoje praeityje, kai reikėjo pakilti į dienos šviesą bakužių lietuviams, imtasi didžiųjų kunigaikščių mitų, kai reikia pridengti 1990-aisiais atkurtos valstybės liekanas, vis mieliau kalbam, kokią galybę sugriovėm, šitaip nejučia bandydami prisirašyti sau dar didesnę. Kur veda tokia mistifikacija – aišku. Bet mums ir šiandien maloniau nematyti realių problemų, nes jų matymas reikštų būtinybę išvysti savo klaidas bei nustatyti istorines, žiauriai įsisenėjusias.

Mano tezė tokia: Tarybų Sąjunga pradėjo griūti seniai. Dar Berija po Stalino mirties bandė pasukti imperiją konfederalizacijos link. Chruščiovo „atlydys“ buvo konkreti naujų kelių paieška griežto federalizmo sąlygomis. Brežnevo „ekonomika turi būti ekonomiška“ rodė, kad viskas pradėjo griūti, nes gamtos turtų kaštai nebepadengė jų eksploatavimo kaštų. Sibiro mokslų akademijos prezidentas Abelis Aganbegianas 1977 m. viešėdamas Lietuvoje sakė: „Evoliuciniu keliu išspręsti problemų nebeįmanoma.“ Gorbačiovo „perestrojka“ buvo tik užvualiuotas ir dar, bent jau labai efemeriškai, valdyti bandomas revoliucijos procesas. TSRS devintojo dešimtmečio pabaigoje jau griuvo. Klausimas buvo tik toks: kas pirmas iš jos ištrauks kokią konstrukcijos visumą palaikančią sąsparą.
Pirmoji pabandė Gruzija. Ir buvo kareivių kastuvėliais užkapota. Baltija kilo lėčiau, atsargiau – apsidairydama ir apgalvodama. Jos privalumas šioje situacijoje buvo tas, kad visų trijų šalių kompartijos padaliniams vadovavo perpuvusi nomenklatūrinė partinė viršūnė. Gana prisiminti Petrą Griškevičių arba visišką nesusipratimą Maskvos statytinį Nikolajų Mitkiną. Suprantama, kodėl Lietuvos partiniai lyderiai pasidavė tautos spaudimui ir pataikaudami masėms pasuko su reformatoriais. A. Terleckas tai laiko partinių klasta. Iš dalies taip ir buvo. Tačiau tuo metu ilgą laiką, beveik kaip tarybiniais laikais, buvo galima kalbėti apie partijos ir liaudies vienybę, tik dominuojant ne partijai, o liaudžiai, tampančiai tauta. Nekonfrontacija nacijos viduje, gilumose, žinoma, dažnai ir visai nuožmiai kovojant dėl valdžios, tuo metu buvo itin svarbi aplinkybė. Kad tai tiesa, rodo tas faktas, jog Latvijoje ir Estijoje, kur ir partijos, ir visuomenės buvo kur kas labiau rusifikuotos, Nepriklausomybės atkūrimas turėjo būti vykdomas kitaip – ne 1940 m. padėties atkūrimo, o atsiskyrimo būdu. Lietuvoje net ir kompartijos atstovai į 1989 m. rinkimus ėjo su Nepriklausomybės šūkiu ir visi už ją balsavo (išskyrus autonomininkus lenkus ir vieną rusą).

Nepriklausomybės atkūrimas Lietuvoje buvo tas smūgis, kuris sutelktomis jėgomis buvo suduotas TSRS karšačiai, po to ji dar bandė ramstytis, tačiau nepajėgė, turėjo pripažinti, kad Berijos siūlytas modelis vienintelis tegali patenkinti tuos, kurie dar nebuvo subrendę gyventi savarankiškai arba nenorėjo šitaip gyventi dėl pragmatiškų sumetimų.

Baltijos šalys savarankiškai gyventi norėjo. Tiesa, neilgai.

Dabar apie asmenines kai kurių svarbesniųjų veikėjų savybes.

Kolektyvinis veikėjas – Sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Tai buvo iš esmės visas intelektualų visuomenininkų su aiškiom nacionalinėm aspiracijom tarybiniais metais subrandintas derlius. Tautinių pažiūrų pobūdis buvo labai nevienodas – nuo patriotizmo iki nacionalizmo, tačiau tada dominavo valstybingumo ir valstybės nepriklausomybės klausimas, ir niekam iš Iniciatyvinės nekilo abejonių, kad imsimės atkurti nacionalinę nepriklausomą valstybę. Organizatoriais galėjo vadintis koks penkiolika žmonių, visi kiti buvo mąstytojai, patarėjai, skelbėjai protingų minčių, kurias ilgainiui išmokom bendravardiklinti palyginus neblogai, tačiau vargo pakako.

Iniciatyvinė grupė iš esmės sudarė ir Tarybą, iš aštuonių naujų pajėgūs įnešti ką nors nauja buvo tik pora žmonių. Svarbus klausimas – ar Sąjūdis buvo įkurtas KGB arba Maskvos, kaip tvirtino ne vienas radikalas. Kad jis galėjo atsirasti tik pagal Gorbačiovo programą – neabejotina. Ir veikta laikantis gorbačiovinio leistinumo ribų, tolydžio plėtojant jas taip, kad idėjos rastų palaikymą ir nebūtų galima judėjimo užgniaužti ar sutriuškinti. Nepriklausomybę Sąjūdis ėmė, o ne prašė ar reikalavo, kad kas nors ją duotų ar atiduotų. Paskui ir Borisas Jelcinas vartojo tą patį šūkį prieš Gorbačiovą: imkit laisvės, kiek galit. Ką mes paėmėm, tą ir turėjom. Ko nepaėmėm – niekas nepasiūlė (pavyzdžiui, pastūmėti Lietuvos sieną iki 1920 m. linijos, kaip siūlė Stanislavas Šuškevičius). Kai Maskva nebenorėjo mums toliau leisti veikti, – turiu galvoj TSRS liaudies deputatų antrąjį suvažiavimą kovo 12 d., kuris turėjo įvesti prezidentinio valdymo teisę, – mes Nepriklausomybę paskelbėm iki to sąjunginės respublikos tramdymo būdo įvedimo, ir TSRS įstatymų teisėtai netgi tarptautinės teisės požiūriu galėjom nebepaisyti.

O dėl KGB, mano žiniomis, iš Iniciatyvinės tokių paskui išryškėjo dvylika. Du buvo demaskuoti ir neteko parlamentaro mandatų. Kiti prisidengė arba buvo pridengti, nors žinomi netgi jų slapyvardžiai. Ar jie buvo implantuoti specialiai? Manau, kad ne: tiesiog tokia buvo realybė. Vienas iš jų gal dešimtmetį kartu sėdėdavo pas B. Genzelį ir švęsdavo Vasario 16-ąją (mat, tai buvo ir Genzelio gimtadienis), o kitą rytą kaligrafiškai surašydavo, kas ką kalbėjo, ir atiduodavo kam reikia. Gana keista žiūrėti į tokius raštus KGB archyvuose. Dabar, kai siautėja naujas KGB skandalas ir komisija aiškiai rengia viešąją nuomonę rezervistų išteisinimui, tai vienur, tai kitur pasirodo mintis, kad nebuvus saugumiečiu ar agentu išvis neįmanoma išsilaikyti valdžioje, o Rusijoje sąsajos su KGB ar GRU – tiesiog prestižo klausimas. Atrodo, greitai taip bus ir Lietuvoje. Na, bent jau bus oficialiai pripažinta, kad KGB valdžioje – moralu.

Antras kolektyvinis subjektas – TSKP Lietuvos padalinys, nuo 1989 m. – LKP. Kai ką tuo klausimu jau sakiau. Pabrėžiu: Lietuvos komunistams visą laiką buvo paranku būti netapačiais Rusijos, Gruzijos ar kokios Tadžikijos komunistams. Tai teikė privalumų. Ypač vėlyvuoju periodu, kai Baltijos šalys buvo tapusios TSRS „Vakarais“ ir, sugebėdamos pateikti tiek produkcijos, kad vien Lietuva aprūpindavo Maskvai prilygstantį gyventojų skaičių, savo kaimą pavertė ištisa kiaulių ferma, už tai kompensuodama žmonėms socialinėmis garantijomis, kurios neužmirštamos iki šiolei. Todėl LKP jautėsi išskirtinė visoj Sąjungoje. Tačiau atrodė visai pasimetusi Sąjūdžio situacijoj. Ypač bejėgiškai ji atrodė Aukščiausiojoje Taryboje, kurios vadovavimą perėmė Sąjūdis. Šiauliuose, kiek žinau (atsiprašau, jei klystu), Vytauto Juškaus iniciatyva gimė siūlymas ištaisyti „istorinę klaidą“ ir – tegul ir rengiant naujus rinkimus ar referendumą – Landsbergį pakeisti Brazausku. Tai buvo tokia absurdiška idėja, kad Sausio 13-oji šiandien turėtų kitą pavadinimą. Tačiau A. Brazauskas mokėjo pralaimėti, užtat šiandien dominuoja Lietuvoje kaip Brežnevas. 1990–1992 metai LKP buvo išnaudoti kaip partinės rekonstrukcijos metai, prie vadovavimo partijai prileidžiant naujas pajėgas (šiandien jos taip pat paseno), dėl to iš tarybinio meto ateinanti organizacija, perėmusi visą partinės biurokratijos politiką ir etiką, Lietuvą tyliai valdė ir vedė visą Nepriklausomybės laikotarpį su nedideliais nuostoliais konservatorių ir liberalų valdymo laikotarpiais.

Trečias kolektyvinis subjektas buvo (tiksliau – turėjo būti) pilietinė visuomenė. Ji nesusiformavo, nes per komunizmo ir antikomunizmo konfrontacijos laikotarpį ideologiškai susiskaldė taip giliai, kad pasuko korporatyvizmo ir galiausiai individualizmo kryptimi vadovaudamasi šūkiu „gelbėkimės kaip kas galim“. Šis procesas turėtų būti atskira ir itin aktuali, gyvybiškai svarbi problema.

Dabar apie asmenis.

Algirdas Brazauskas. Itin lietuviškas tipas – aukštas, masyvus (jam seniausiai tinka tautos mėgiamas kalambūras „gero turi būti daug“), baltiečio bruožų, paprastos šnekos, lengvai bendraujantis, kitą gal netgi bandantis pakelti iki savęs (tą savybę dabar praranda), nemėgstantis teorijų, viską suvedantis į sveiką protą, kurio kriterijus – nauda tautai ir sau, veiklus, ūkiškas, su derama savigarba, bet nevengiantis nieko, kas žmogiška. Jis ir šiandien daug kam lieka Lietuvos simboliu, nors traukos galiai ir simbolio formai stipriai kenkia dabartinė jo premjeravimo kadencija. Karjerą baigdamas prezidentavimu, jis būtų tapęs neabejotinu nacijos autoritetu.

Vytautas Landsbergis. Ne kartą aiškinęsis savo kilmės problemą, neaukštas, smulkus, Sąjūdžio pradžioj – net kiek pernelyg aiškiai visu kūnu besiklausantis, kas vyksta aplinkui netgi ten, kur neužgriebia akis, geras oratorius (pastaruoju metu tą savybę praranda, ilgam užkliūdamas visokiose senvagėse ir užutėkiuose), greitos orientacijos, tikslių formuluočių (šiandien jos virsta gražios šnekos psichodelika), stiprių pagavų eruditas ir mistinės pakraipos intelektualas (tai itin išryškino jo Irako ir antiteroristinio karo kaip gėrio kovos su blogiu interpretacijos ir Europos Sąjungos kaip aukštesnės pakopos Lietuvos nepriklausomybės koncepcija). Išoriškai minkštas, jis autokratiškas iki tironiškumo. Tiesa yra tik jo tiesa. Gerai jausdamas dideles tikrovės slinktis, jis moka įžvelgti jų judėjimo kryptis, rinktis savo poziciją, atramos taškus (asmenis, institucijas, poveikio būdus) jose, o būdamas gudrus iki klastingumo ir klastingas iki žiaurumo, moka smogti tokius daugiareikšmius smūgius, kuriais sprendžiamos ne tik esamos problemos, bet jie turi ir toliaeigių pasekmių. Moka pasisavinti ir laiką, ir jo produktus dėl to nejausdamas jokių skrupulų. Neigiami būdo ir veikimo bruožai Nepriklausomos valstybės atkūrimo laikotarpiu nebuvo taip išryškėję, ir iš politikos pasitraukęs 1992 m., jis būtų likęs ne tik nacijos autoritetu, bet ir herojumi. Dabar jo paminklu turi rūpintis Arvydas Šliogeris.

Kazimiera Prunskienė. Sąjūdžio laikais nevaidinusi svarbesnio vaidmens, paskendusi ekonominio savarankiškumo koncepcijos džiunglėse ir LTSR Ministrų Tarybos pavaduotojo veikloje, atsiskleidė kaip ambicinga politikuotoja Pirmosios vyriausybės laikotarpiu, tačiau įsiamžino kaip sąsajos su okupacinėmis slaptosiomis tarnybomis simbolis nepriklausomoje Lietuvoje. Nemoteriškai moteriška moteris. Ambicinga iki keršto, įvykius gerai suvokianti, bet pernelyg specializuotai juos interpretuojanti, nei eruditė, nei intelektualė, tačiau nepaprasto darbingumo, ištvermės ir atsparumo, visu savo politiniu likimu pademonstravusi, kad atkaklumas nugali. Voldemaro šiandieninis variantas.

Romualdas Ozolas. Latviškos kilmės, lietuviškos kultūros, daugiau intelektualas negu eruditas, nepriklausomos nacionalinės valstybės praktikas ir teoretikas imtinai iki Sąjūdžio iniciatyvinės grupės steigimo koordinatoriaus 1988 m. ir nuosaikaus (kol kas) nacionalisto šiandien. Menko ūgio, nekokios išvaizdos, nekomunikabilus, sulėtintos reakcijos, žiūrintis daugiau principų negu tikrovės, demokratinę tvarką aukščiau partijų naudų keliantis, patyrė daugybę pralaimėjimų ir dabar yra, kaip sako žurnalistai, politikos paraštėse. Pats yra įsitikinęs, kad ir A. Brazausko, ir V. Landsbergio atstovautos ideologijos jau išseko, o centrizmo dar tik prasideda. Gal tai dar viena jo (ir ne tik jo) ideologinė ir politinė iliuzija?

Tačiau ir nepriklausoma valstybė dar 1987 m. atrodė iliuzoriška. Ir vis dėlto ji buvo. Ir buvo ją kūrę žmonės. Tebėra. Kai kurie ir tiki, kad ji vėl bus atkurta.

Nepriklausoma nacionalinė valstybė yra centrizmo įkūnijimas, konkretus centrizmo rezultatas šiandienos ir ateities pasaulyje. Ir sąlyga apie tokį pasaulį kalbėti ir jo siekti apskritai. Nes nacionalizmas ir liberalizmas – tai kelias į totalius pasaulius, ką visi regime ir dažnai nesiryžtame pasakyti.

Todėl aš stoviu prieš jus ir sakau tai, kviesdamas būti laisvus demokratinėse tautose.


Rankraštis, 2005 m. vasario 21 d.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Al.       2018-04-15 1:24

Tiesos.lt privalėtų įdėti Landsbergio ir Vaišvilos komentarus.

Nu ir Lanzbergis       2018-04-14 16:16

Karjeristas ir išdavikas


Rekomenduojame

Arkiv. Sigito Tamkevičiaus homilija Aušros Vartų atlaiduose: Gailestingumo pamokos

Istorinis įvykis Lietuvoje: advokatas Saulius Dambrauskas kviečia ginti viešąjį interesą ir tapti grupės ieškinio nariu

Andrius Švarplys. Trumpas žmonijos istorijos įvadas :)

Vytautas Radžvilas. Artėjant geopolitinės sistemos audrai

Andrejus Gaidamavičius. Labanoro regioninio parko valstybiniuose miškuose atsivers dar apie 90 ha naujų plynių!

Vidas Rachlevičius. Atėjo lūžio taškas – Lietuvai ir vėl reikia rimtai rinktis

Jonas Kaminskas. Vyriausios Rinkimų Komisijos nariai nesuprato ar nenorėjo suprasti?

Vidmantas Valiušaitis. Nejau Šakalienės ir Majausko įstatymas yra aukščiau už Lietuvos Konstituciją ir Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją?

Rimantas Dagys. Ką reiškia Lygių galimybių kontrolierės Agnetos Skardžiuvienės išpuolis prieš Katalikų bažnyčią, policiją, teismus?

Rasa Dijokaitė. Ko mokoma tėvų terorizavimo kursuose ir kas pareikalaus, kad tai liautųsi?

Valdas Vasiliauskas. Tušti mokyklų suolai

A.Merkel ES „vizija“: tolerancija – „Europos siela“, kad apgintume savo bendruomenę, reikalinga „tikra ES kariuomenė“, bet ji nebus „anti-NATO“

Tautos forumo kreipimasis dėl Sąjūdžio istorijos falsifikavimo LRT ir VU TSPMI

Vincentas Vobolevičius. Keistas vidutinės pensijos ir skurdo rizikos tandemas

Aušra Gabalytė, Aikštės TV: įsimintinos akimirkos iš „Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto“ 40 metų jubiliejaus paminėjimo

Vaiko teisių apsauga: Lino Kukuraičio ir Rimanto Dagio diskusija Marijos radijuje

Audrius Bačiulis ir Vytautas Sinica apie naujausią Emanuelio Macrono „išradimą“: „Nacionalizmas yra patriotizmo išdavystė“

Nida Vasiliauskaitė. Apie populizmą

Aušra Maldeikienė. Vakarykštės dienos užsienio politika

Andrejus Gaidamavičius tiems, kurie myli mišką, bet sako: „Tai kad aš nieko apie jį neišmanau…“

Neterminuotą streiką pradėję mokytojai nusiteikę ryžtingai

Sušaudytos ir nukankintos Lietuvos vyriausybės

Algimantas Rusteika. Laiko jums liko nebedaug

Sekmadienį Vilniuje paminėtas Holodomoro 85-etis

Geroji Naujiena: „Palaiminti dvasingieji vargdieniai: jų yra dangaus karalystė“  (Mt 5, 3)

Vytautas Sinica. Ir katalikų pogrindis bus paniekintas

Rimantas Rubavičius. Apie toleranciją

Valdas Vasiliauskas. E. Macrono „Potiomkino kaimai“, arba Ar Amerikai reikės trečią kartą gelbėti Europą?

Algimantas Rusteika. Dveji metai su Donaldu Trumpu. Jūsų dėmesiui – lietuviško ikilytinio, lytinio ir polytinio elito analizė

Jurga Lago. Apie tą Lietuvą, kuri it bloga motina, pati patyrusi smurtą, nemyli savo vaikų

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.