Įžvalgos

Romualdas Ozolas. Antroji Lietuvos Respublika – jau istorija

Tiesos.lt redakcija   2018 m. liepos 28 d. 13:07

13     

    

Romualdas Ozolas. Antroji Lietuvos Respublika – jau istorija

Galimybės

Jeigu juridiniai aktai mūsų sąmonei turi kokią nors reikšmę, tai nepripažinti, kad nuo 2004 m. gegužės 1 d. Lietuvos Respublikos juridinis statusas yra kitoks, nei 1990 m. kovo 11-ąją postuluotasis, yra neįmanoma.

1992 m. spalio 25 d. referendumu patvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1 straipsnis skelbia: “Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika”. 2 straipsnis sukonkretina: “Lietuvos valstybę kuria tauta. Suverenitetas priklauso Tautai”. 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Parlamento priimtame akte “Dėl nepriklausomos valstybės atstatymo” pasakyta dar konkrečiau: “Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedaloma, joje neveikia jokios kitos valstybės konstitucija”.

2003 m. liepos 18 d. Europos vadovų tarybos pirmininkui Romoje pateiktos “Sutarties dėl Konstitucijos Europai” 1 dalies 6 straipsnis sako: “Sąjunga turi teisinį subjektiškumą”, t. y., yra kita valstybė. 10 straipsnio, vadinamo “Europos teisė”, 1 punktas nurodo: “Konstitucija ir teisės aktai, kuriuos priima Sąjungos institucijos, naudodamosi jai suteiktais įgaliojimais, turi viršenybę valstybių narių teisės aktų atžvilgiu”.

Iš to, kas čia pasakyta, seka vienintelė juridiniu požiūriu teisinga išvada: 1990 m. kovo 11-osios Lietuvos Respublika, arba Antroji Respublika – jau istorijos faktas. Kalbėdami apie Lietuvą po 2004 m. gegužės 1 dienos, mes kalbame apie Lietuvos Respubliką Europos Sąjungoje, kurios teisės aktai turi viršenybę prieš Lietuvos teisę, todėl nuolat kartojama tezė, jog valstybė, kurioje gyvename, tebėra Kovo 11-osios valstybė, yra melas, kurį turime pripažinti, jeigu norime praskaidrinti protą ir susiorientuoti, kas su mumis daroma ir ką patys turime daryti.

Melą pripažinti labai sunku. Mums, atrodo, netgi miela jo nepripažinti: jeigu “didžiąją pertvarką”, vadinamą ir “didžiąja sumaištimi”, Vakarų pasaulis pradeda tik XX a. pabaigoje, M.Tečer (M.Thatcher) ir R. Reiganui (R.Reagan) įstatymais atleidus įmones nuo atsakomybės teritorijai, kurioje jos veikia, ir tai tampa globalizacija vadinamu kapitalo viršteritoriniu įsisiautėjimu, tai mums visapusiška viršteritorinė maišatis prasideda su Jogailos nutekėjimu Krokuvon, tęsiasi per Liublino uniją, 1791 metų gegužės 3-iosios konstituciją, XIX amžiaus sukilimus, kol galų gale Didysis Vilniaus seimas pasako, o Lietuvos Taryba 1918 m. vasario 16-ąją juridiškai postuluoja atstatanti valstybę, “atskirtą nuo visų buvusių valstybinių ryšių su kitomis tautomis”. Tiktai šita formuluotė įgalina lietuvius pagaliau susivokti, kas jie yra ir kur jie yra pasaulyje, sukurti ir du dešimtmečius atlaikyti visų kaimynų dantimis tąsomą valstybę, o paskui – ištverti pusę amžiaus trukusią okupaciją. Mūsoji valstybė – Antroji Respublika – buvo galima todėl, kad buvo Pirmoji – 1918-1940 metų – Respublika, išugdžiusi kartą žmonių, kurie su Pirmąja Respublika širdy perėjo okupaciją ir, sulaukę momento, pasinaudojo galimybėmis buvusią nepriklausomą valstybę atkurti. Kokios priemonės buvo panaudotos? Niekam ne paslaptis: juridinės. Juridinės visų pirma ir juridinės galų gale. Juridiškumas nei savivokoje, nei politikoje, tuo labiau – pasaulinėje politikoje – joks burbulas. Tai kaip atsitiko, kad mes, buvę tokie juridiškai raštingi, preciziški ir galingi, vis dar tebekalbame apie Antrąją Respubliką, kuri iš tiesų baigėsi 2004 metų gegužės 1-ąją, gyvavusi 14 metų ir 2,5 mėnesio?

Realybė

“Kompanija priklauso į ją investuojantiems žmonėms, o ne jos darbuotojams, tiekėjams ar vietovės, kurioje ji įsikūrusi, darbuotojams”, – taip šiuolaikinę įmonę apibrėžė Albertas Dunlapas (Albert Dunlap), vienas iš globalizacijos teoretikų. Tikslesnį ir įžūlesnį, prilygstantį Makiavelio (N.Machiavelli) ar Stalino formuluotėms, mūsų šiandienės padėties juridinį apibūdinimą vargu įmanoma rasti. Nes nuo socialinės atsakomybės išlaisvinta įmonė (korporacija), iš pradžių buvusi naujosios ekonomikos pamatu, tapo ir šiandienybės juridikos ištaka – normomis, kurios griovė ne tik socialines struktūras, kultūras, bet ir valstybes. Naomi Klein, puikios knygos “Šoko doktrina” autorė, su deramu sarkazmu rašo, kad kompanijos, kaip naujosios juridikos indoktrinatorės, dėka laisvė ir klestėjimas sužibo taip skaisčiai, kad ėmė griūti diktatūros – nuo Manilos iki Berlyno, o Maskvos “blogio imperijos” žmonės, puolę į F.Hajeko (F.Hayek) ir Miltono Frydmano (Milton Friedman) idėjų glėbį, kapitalizman patraukė net Kinijos komunistus. Tai reiškė, kad globaliosios rinkos skersvėjams nebeliko jokių kliūčių.

Atkūrę valstybę, skaistaus kapitalizmo spindesio mes nepajutome, priešingai, mus draskė iš Rytų – blokada, iš Vakarų – “šokas be terapijos”, kurio lietuviškasis variantas dar tebelaukia savo aprašymo ir pasekmių įvertinimo. Herojai yra žinomi. Planavę visai kitokią gerovės valstybę, mes tarėmės kurią ją, ir pagrįstai, ir nepagrįstai kaltindami vieni kitus, nors vargu ar kas dorai nutuokė, kad visa tai tėra gabalėlis pasaulinio proceso, kuris gali būti vadinamas ir išstruktūrinimu, ir įvairiais kitais vardais, tačiau iš esmės buvo socialinių sistemų demontažas ieškant greitų ir didelių pelnų. Pas mus visą Antrosios Respublikos laikotarpį jis vadintas reformomis, o remtas turto išvalstybinimu, monopolizavimu ir valdžios privatizavimu. Didžiausias globalizacinio kapitalizmo mokytojas M.Frydmanas, uraganui sugriovus Naująjį Orleaną, pasiūlė ne atkurti mokyklų tinklą, o duoti žmonėms “švietimo čekius”, kad galėtų panaudoti privačiose mokymo įstaigose, kurių tikslas – pelnas. Svarbu, kad reforma būtų ilgalaikė. Tokia, kaip mūsų švietimo ir aukštojo mokslo – perduodanti vaikus savivaldybėms ir kas už jų, o studentus – bankams, per juos siurbiantiems ir valstybę.

Jose, tose mūsų nesibaigiančiose reformose, visiškai atitinkančiose globalizacinio kapitalo interesus, išsikvėpė visi mūsų “dainuojančios revoliucijos” idealai, ir visuomenė iš tautos tapo viena su kita kovojančiomis grupuotėmis. Tuos, kurie dar bandė susivokti, liberalizacijų be ribų teoretikai, remiami visokio plauko pasaulio ekspertų ir konsultantų, dorojo ir morališkai, ir fiziškai, kol žmonės netekdavo orientacijos ir erdvėje, ir laike. Liberalizmo pamokas išgyvenom su kaupu. Ir tebesimokom. Priešingu atveju ką čia dar galėtų veikti Laisvosios rinkos institutas, nusitaikęs ir į valstybės miškus, arba Lygių galimybių institutas, už lyčių degradavimą reikalaujantis privilegijų ir lengvatų?

Šiandien jau galima pasakyti, kodėl buvo sabotuotas nacionalinės visavertės valiutos įvedimas, ilgą laiką leidžiant viename katile plaktis rusiškam rubliui, amerikoniškam doleriui ir lietuviškam talonui: šioje mikstūroje virė didžiuliai asmeniniai pelnai ir valdžios laiminamos bei palaikomos įmonės, formavusios naują – korporatyvizuotą ir monopolizuotą Lietuvos peizažą, sau naudingais kanalais ir pylimais pakoreguojamą kiekvienos naujos valdžios.

Šiandien jau taip pat galima pasakyti, kodėl nebuvo įvykdyta nei vadinamoji dekagėbizacija, nei desovietizacija, kodėl pasitenkinta tik parodomaisiais procesais – visuomenę suskaldžius į patriotus ir komunistus buvo galima separuoti tinkamus iš abiejų pusių žmones privatizuotam Lietuvos valdymui ir tokiam valdžių nutolinimui nuo tautos, kuriam visiškai tiktų Dunlapo pateiktas apibrėžimas: valstybės akcijos – ne jūsų akcijos, todėl mūsų reikalas, kur mes eisime ieškoti pelno.

Ir nuėjome. Nebeturėjome kur kitur eiti: buvome nudrengti. Nuėjome, kur siūlė kokias nors paramas. Tam tikram metui. Už išskerstas karves. Nedirbamus laukus. Supjaustytus laivus.

Zygmuntas Baumanas (Zyg-munt Bauman), iš Lenkijos kilęs ir Londone reziduojantis sociologas, su panieka aprašo pokomunistinę erdvę. “Čia buvo pilna keistų veikėjų. Buvo negirdėtų etninių mažumų, buvo senų ir naujų valstybių, besiveržiančių iš federacinių narvų, į kuriuos jas prieš jų valią buvo uždariusi dabar jau nebeegzistuojanti komunistinė supervalstybė, tačiau besiveržiančių tik tam, kad atgautąją sprendimų priėmimo laisvę panaudotų politinei, ekonominei ir karinei nepriklausomybei ištirpdyti Europos rinkoje ar NATO sąjungoje”.
Tai – tiesiogiai apie mus. Gerai, kad bent paaiškina, kodėl mes pasidarėme tokie apgailėtini! “Karinis, ekonominis bei kultūrinis valstybės – kiekvienos valstybės autarkiškumas, tiksliau, jos sugebėjimas pačiai išsilaikyti liovėsi būti gyvybinga siekiamybė. Norėdamos išsaugoti pajėgumą, palaikyti įstatymą ir tvarką, valstybės turėjo siekti sąjungos ir savanoriškai atsisakyti vis didesnės savojo suvereniteto riekės”.

Palikimas

Šiandien mes – Europos Sąjungos valstybė. Valstybė narė.

Jeigu pripažintume šį faktą visa jo apimtimi ir reikšme – kaip naują Lietuvos valstybės juridinį statusą, mes kitaip – autentiškiau suvoktume Lietuvos subjektiškumą ir savo galias.

Kokia po dvigubos – ir rytietiškosios, ir vakarietiškosios – pertvarkos Lietuvos, kaip pasaulyje veikti galinčio subjekto, materialioji galia?

Populiacijos netektis artėja prie milijono. Valstybės skola šiemet sieks 37 mlrd. litų. Neturime nė vieno nacionalinio nuo užsienio kapitalo nepriklausomo banko. Net auksas išvežtas į užsienį. Rengiamasi atsisakyti lito. Valstybės turto – liekanos. Lietuvoje šeimininkauja (tiksliau – savavaliauja) užsienio kapitalistai, tokie kaip prancūzų šilumininkai, danų kiaulininkai ir lenkų naftininkai. Prarastas svarbiausias elektros energijos šaltinis – Ignalinos atominė. Pensijos – mažiausios Europoje, “Sodra” – bankroto situacijoje, o privačius pensijų fondus valdo Skandinavijos bankai. Ir t. t. Apie kultūrą, visų, taigi ir ekonominių, kūrybinių galių ištaką, čia nekalbu.

Jeigu pripažintume naują Lietuvos juridinį statusą, turėtume teisę aiškiai žinoti, ką pagal suvereniteto apribojimo laipsnį į Europos Sąjungos įmonę mūsų valdžia įnešė ir ką turim gauti – tautos savivokai ir savitaigai tai neišvengiamai būtina. Kur jūs tokius sąvadus žmonių kalba surašytus galite rasti?

Nerasite. Nes to jums žinoti ir nedera. Ne jūs esate ES kompanijos akcininkai – akcininkai yra mūsų valdžios, kurias mes išrenkame tam, kad jos mūsų nepaisytų, o mūsų europarlamentarai, karališkai apmokami už tai, kad tuščiai virpina orą tai Briuselyje, tai Strasbūre, nesikištų į Europos Komisijos direktyvas Lietuvos erdvės ir teritorijos efektyvesnio eksploatavimo klausimais bei padėtų veržti diržus pensininkams, ligoniams, studentams, vaikams – mums nežinia iš kokių resursų finansuotis paliktoms humanitarikos sritims.

Ar galime turėti vilties, kad mūsų padėtis Europos Sąjungoje kada nors pasikeis?

Europos Sąjunga yra ne tik “dviejų greičių”, bet ir “dviejų lygių” – turtingųjų šalių ir neturtingųjų šalių – sąjunga bei turtingųjų žmonių prieš turtinguosius (vieni vadinami sėkmingaisiais, kiti – nesėkmingaisiais) sudaryta sąjunga. Liaupsės dabartinei Lietuvos Vyriausybei, atimančiai lėšas iš socia-linei rūpybai ir kultūrai skiriamų jau ir iki tol drakoniškai menkų asignavimų, rodo elitų tarptautinės sąjungos principinį priešiškumą ir abejingumą bendruomeninės paramos reikalaujantiems žmonėms. Pasiteisinimas vienas: nesubalansuotas nacionalinis biudžetas gali pakenkti euro funkcionalumui.

Šiokios tokios vilties teikia bendra kapitalizmo sistemos krizė, parodžiusi spekuliacinio kapitalizmo ribas (vadinamųjų finansinių burbulų sproginėjimas) ir vis garsesni balsai apie valstybių reguliuojamojo vaidmens atgaivinimą. Tačiau kol įmonė nebus juridiškai pririšta prie vietovės, kol jos tikslas tebebus kuo greitesnis ir kuo didesnis pelnas, o sociumų dalia – įmonės palikta tarša ir šiukšlės šiai išsidanginus, kur pigesnė darbo jėga, – padėtis esmingiau nesikeis.

Padėtis pasikeis nebent su Europos Sąjungos pabaiga. Atrodo, Viešpats ir vėl skyrė mums ištverti totalitarinę žiemą. Tačiau iki naujojo lemiamo momento turime išgyventi. Ir išgyventi ne kaip emig-rantai net savo tėvynėje, o kaip čia, Lietuvoje, gyventi ir savo bendrabūvio problemas spręsti norinti ir sugebanti tauta, bent jau bendruomenė. Su ribotu suverenitetu, negailestingai drengiama, bet dar nepasiduodanti. Bent jau ne visuotinai norinti pasiduoti.

Tad kol dar galime kalbėti viešai, turime sutarti, kad, nepaisant visų lygių valdžių pastangų mus parduoti, išduoti ar net vienokiais ar kitokiais būdais mus likviduoti, turime rasti, kaip: atkurti konstitucinį valstybės nuosavybės institutą, garantuojant į valstybės apsaugą nuo bankroto; sukurti nacio-nalinį investicinį ar kitą panašų banką, leidžiantį vykdyti lokalinę pinigų politiką; sukurti pridėtinę vertę duodančių prekių gamybą, garantuojančią minimalią valstybės piliečių socialinę apsaugą; garantuoti realų pragyvenimo lygį atitinkančias socialines išmokas; apsaugoti lietuvių kalbą, raštą ir visą kultūrą; atkurti švietimo dvasinę paskirtį; remti vaikus auginančias ir ugdančias motinas; atkurti nacionalinei gynybai tinkamą kariuomenę; sutelkti politinį potencialą, galintį konsoliduoti visuomenės veiksmus į nacijos išsilaikymą riboto suvereniteto sąlygomis.

Tai nepaprastai sunkūs, didelių darbų ir aukų reikalaujantys uždaviniai. Tačiau visa tai turi tikslą – išsilaisvinimą iš bet kokių iliuzijų, dvasinį subrendimą ir grįžimą namo – Lietuvon būtine to sugrįžimo prasme. Nacionalinė valstybė su tauta, visapusiškai atakinga už jai patikėtos Žemės gabalo gyvybingumą, yra ne tik mūsų pačių susitvarkymo, bet ir senkančių resursų pasaulio sutvarkymo raktas.

Kad tas procesas tikrai prasidėtų, pirma, turime atsisakyti melo apie savo laisvę ir nepriklausomybę, nes ir laisve, ir nepriklausomybe mes naudojamės ne pagal savo, o pagal anoniminių superkapitalistų valdomos laisvosios rinkos mums primestus tikslus ir būdus.

Antra, už tokį klaikų nepriklausomybės praradimą turime nustoti kaltinę save kaip tautą: esama pardavikų, išdavikų ir masės abejingų viskam, išskyrus savo juslių patenkinimą, tačiau tauta kaip visuma turi didžiulį energijos potencialą ir gali nuversti kalnus.

Niekada neužmirškime: tauta, kad ir nedidelė, gali būti didi.


2010

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Pats apie ką čia       2018-07-30 9:15

komentavai, apie Gorbio suformuotą “Perestroikės” judėjimą ar Lietuvių sąjūdį iš amžių gludumos, miglų ir klystkelių? O gal pats neturi jokio net žalio supratimo apie tuos judėjimus, ką? Valkioji čia pats visokius komuniagas mums aplink pakaušį ir nerausti, ar kaip?

Dar Viktoras Orbanas vakar išdėstė:       2018-07-29 13:33

Vengrija pasirinko krikščioniškosios demokratijos kelią, o šis - nėra liberalus.
Nei sienų atidarymas imigrantams, nei daugiakultūriškumas
nesuderinami su krikščioniškosios demokratijos principais.
Visokeriopai bus stiprinamas ir ginamas krikščioniškosios šeimos modelis.
*************************************************************************
Štai taip, atmesdama šliaužiančią eurovatnikų diktatūrą,
Europa per vengrų ir kitas Vidurio Eoropos tautas grįžta prie savo ištakų.
Gi Lietuvoje eurovatnikų “liberaliosios demokratijos” ideologjos propaganda
- kaip trumpu, bet ypatingai nykiu LKP CK sekretoriaus Ringaudo Songailos metu.
Šio nominalaus Lietuvos SSR vadovo laiku ir ėmė rastis Sąjūdis.
Vilkimės, kad randasi ir dabar.

Viktoras Orbanas vakar taikliai įvardijo:       2018-07-29 12:57

„Vakaruose yra liberalizmas, o demokratijos - nėra: saviraiškos laisvės apribojimai ir cenzūra Vakarų Europos šalyse tapo kasdieniu reiškiniu.”
*************************************************************
Europos Komisija - „nesėkmės simbolis“.
„Europos Komisija išeina, mes ateiname“.

Jules       2018-07-29 6:06

Išties mes, lietuviai, esam didūs - renkamės tik Centro Komiteto atstovus ir jų meilužes į aukščiausią ir žemiausią valdžią. Taip pat ir CK bufeto su autoūkiu atstovus, žinoma, nes jie geriausi.

zita.       2018-07-28 21:30

labai pigiai gavom,atidavėm ,ir dar primokėjom.saugosim tautiškumą,kaip užsiminė toks kultūros komiteto pirmininkas.

baksui       2018-07-28 21:13

kaip tai lietuvių tauta “ne didi”?
o 7 metrų didingiausias paminklas Kaune?
argi tai ne pats geriausias pavyzdys apie tautos didingumą?
svarbu ne kokie esame, o kaip save pateikiame!

$+$       2018-07-28 20:50

Maksimose nėra tiek alaus ir skalbimo miltelių, kad būtų galima viską atkurti. Kokia lietuvių tauta „didi”, rodo rinkimų rezultatai, ypač, 1992 ir 1993 metų.

Iki prezidento rinkimų dar metai, o jau aistros verda dėl naujo „gelbetojo”. Kol kas tebesivadovaujame pereito amžiaus komunizmo kūrėjų lozungu, kad nieko nereikės dirbti, o gyvensime gerai. Taip nebus, valstybės kurti mes dar nebandėme.

Ir ne bankuose ar elektrinėse esmė. Turėjome Valstybinį — komercinį, pinigus išvogė, viršininkas nusišovė. Jei visi vagys nusišautų, tikrai liktų tik „Žemės gabalas”.

Povilui dėl kritinės masės       2018-07-28 19:54

Istorija savo pavyzdžiais rodo, kad esminiams pokyčiams prasidėti reikalinga bent 7% protingų/ryžtingų masė bendroje populiacijoje.
Lietuvoje yra 3-4% protingų(išmintingų). Iš jų tarpo suskaičiuoti ryžtingus, abiejų rankų pirštų  būtų per daug.
Antras adpektas- Lietuvos protingieji yra nepakankamai išmintingi, nes nepajėgia surasti bendrus vardiklius ir dėl jų susitarti.
Trečia- “vadukizmas”. Kožnas protingas jaučia savo išskirtinumą bukos masės kontekste, tad negali savęs įsivaizduoti eiliniu komandos nariu ir tarp protingų. Tik vaduku.
Ketvirta- kritinei masei atsiradti trukdo emigracija ir demografinė padėtis.
Gimstamumas minimalus, daugiausiai vaikų gimdo prasigėrę degradai, o protingi emigruoja išsiveždami vaikus, kurie vargu bau ar kada begryš.
Lenktynes su laiku mes pralaimime. Po 10 metų jau neliks ir teorinių šansų.
Kiek iš tų 3-4% protinguolių suvokia situacijos dramatizmą? Vienetai.
Likusieji svaigsta apie šansus rinkimų cirkuose.
Jeigu įvarditi esminę bėdą, ko gero tai yra šviežių politinio veikimo idėjų badas ir atsiribojimas, užsitvėrimas nuo tokių idėjų atėjimo.
Vienžo,  norintys pokyčių ir reikalaujantys pokyčių yra nepajėgūs keistis patys.
Tai pelkė.
Varlių kvaksėjimas neturi jokios įtakos pelkės plėtrai.

Povilas       2018-07-28 15:16

Chronologija:
Antroji Lietuvos Respublika mirė 2004m.
R.Ozolo straipsnis apie tai paskelbtas 2010m.
Vienas-kitas iki šiandien jau suprato kur mes esame ir į kur einame.
Klausimas: per kiek laiko atsiras kritinė žmonių masė suprantančių, norinčių ir sugebančių imtis žygių Lietuvai išsaugoti?
P.S.
Ar aplamai atsiras?..

O, vėl čia       2018-07-28 14:35

renkasi buvusio Centro Komiteto darbuotojai ir referentai, kalbų rašinėtojai CK sekretoriams su meilužėmis, kaip miela. Būkit pasveikinti!

Šviesių žmonių       2018-07-28 14:31

mintys ir komentarai bando padėti pasauliui,Lietuvai turėti išminties ir saiko,be kurių vis tiek viskas vyks link Dievo,tik su didelėmis tragedijomis.

> komunistų "tiesa"       2018-07-28 14:01

Nenoriu apie tave, iškrypėli, negražiai parašyti, bet liaudyje yra toks nešvankus posakis, kuris šia proga būtų tau geras palinkėjimas - “kad tave šik…ntį sutrauktų”.
Mirusįjį gali šmeižti tik visiška padugnė

komunistų "Tiesa"       2018-07-28 13:19

komunistas, galimai kgbistas (jo įkurta Centro partija buvo tikra kgbistų irštva) tovariščius ozolas labai gerbiamas šio “tiesos’ portalo


Rekomenduojame

Laisvūnas Šopauskas. Vienos politologinės konferencijos analizė, arba Už Lietuvos pinigus – valstybės griovimas (I)

Arvydas Juozaitis reikalauja švietimo ir mokslo ministrės atsistatydinimo

Partizano Juozapo Streikaus-Stumbro baigiamoji kalba Troikos teisme

Vladas Vilimas. Kam reikalinga Konstitucijos pataisa dėl individualaus skundo?

LAT: medžių kirtimui pasipriešinusiems kauniečiams baudos neskirtinos – visuomenė turi teisę reikalauti kokybiškos informacijos apie medžių būklę

Kaip ideologija nugali mokslą: net „Mein Kampf“ galima „prakišti“ už mokslinį straipsnį

Povilas Urbšys. Kas nuoširdesnis: prof. V. Landsbergis ar R. Karbauskis?

Peticija: solidarizuokimės su mokytojais ir pareikalaukime ministrės atsistatydinti – padėkime pasiekti pozityvių švietimo pokyčių

Vytautas Radžvilas. Lietuvos pakasynos – valstybės lėšomis

Andrius Švarplys. Pasaulis, kuriam nesame pasiruošę

„Lithuanian Freedom Fighters“: video pasakojimas apie Lietuvos Laisvės kovas ir kovotojus

Vytautas Rubavičius. Mokytojui – „skaičiuoklę“ į dantis

Martyno Mažvydo biblioteka kviečia į knygos „Dezinformacija. Slaptas ginklas: laisvos visuomenės griovimo metodai“ pristatymą

Valdas Vasiliauskas. Konservatoriška svajonė ar klejonė?

Darius Kuolys. Švilpiu ir aš stebėdamas Švetimo ir mokslo ministerijos įslaptintus viešuosius pirkimus

Vytautas Radžvilas. Moj adres – [evro]sovetskij sojuz…

Eglė Česnakavičiūtė. „Atlikęs pareigą Tėvynei“. Skiriama visiems laisvės kovotojams, vis dar neturintiems amžino poilsio vietos

Lietuva palydėjo į amžinąjį poilsį Adolfą Ramanauską-Vanagą

Geroji Naujiena: Visi esame kilę iš vieno ir palaiminti būti viena

Rasa Čepaitienė. Balta

Prieštaraujame vilkų sumedžiojimo kvotos padvigubinimui: miškas be vilko – ne miškas

Adolfo Ramanausko-Vanago dukra Auksutė: „Išsipildė mano svajonė“

Kviečiame spalio 5 ir 6 dienomis pagerbti Adolfo Ramanausko-Vanago atminimą (programa; papildyta video)

Tarptautinės Mokytojų dienos minėjimas Kaune: Danguolė Petrauskaitė-Juodžbalienė. Diena, kai baigiasi kantrybė, arba Kaip man ne gėda

Advokato Sauliaus Dambrausko darbų ginant viešąjį interesą apžvalga: paremkime šias pastangas –  tapkime beprecedenčio proceso dalimi

Kviečiame į Vidmanto Valiušaičio knygos „Ponia iš Venecijos tavernos“ pristatymą Šiauliuose

Vygantas Malinauskas. Socialinis teisingumas pagal Trump’ą ir Lietuvą

Arvydas Juozaitis: jei būčiau išrinktas Lietuvos prezidentu…

Nida Vasiliauskaitė. Apie populizmą ir populistus

Andrėjus Gaidamavičius. Spalio 13-oji – diena iškirstai Labanoro giriai apverkti

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.