Nerasta rubrikos

Verta prisiminti: Romas Sakadolskis. Pilietinės visuomenės nebuvimo kainą mokame visi

Tiesos.lt siūlo   2016 m. vasario 29 d. 22:54

13     

    

Verta prisiminti: Romas Sakadolskis. Pilietinės visuomenės nebuvimo kainą mokame visi

Aleksandra Gudilkina | delfi.lt | 2010 m. spalio 31 d.

Dažno lietuvio mąstymą galima būtų apibūdinti pasakymu: „kaimyno ir žolė žalesnė“. Kitaip tariant, blogiau nei Lietuvoje niekur nėra. Tačiau tas pats dažnas lietuvis neskuba pasirūpinti žole savo kieme, o tik svajingai žvelgia per tvorą, trypčiodamas vietoje. JAV ilgą laiką gyvenęs ir į Lietuvą galintis pažvelgti kiek iš šalies žurnalistas, visuomenės veikėjas Romas Sakadolskis mano, kad žolės spalvos sodrumas, t. y. valstybės gerovė, priklauso nuo pačių mūsų – tik mes galime savo kiemą sutvarkyti taip, kad kaimyno žolė nebeatrodytų tokia patraukli.

Jau kurį laiką ginčijamasi, ar Lietuvoje yra pilietinė visuomenė, ar ne. Koks yra Jūsų atsakymas į šį klausimą?

Pilietinė visuomenė – tai tokia visuomenė, kuri suvokia savo santykį su valstybe, kuri supranta, kad valstybė dirba jai, o ne atvirkščiai. Tokioje visuomenėje gyvenantys žmonės suvokia, kad valstybė yra ne kažkur kitur, o čia – pas mus. Lietuvoje daug kas įsivaizduoja valstybę atskirą nuo visuomenės. Ta atskirtis yra viena iš nepilietiškos visuomenės bruožų. Todėl manau, kad pilietinės visuomenės Lietuvoje trūksta.

Yra teigiančiųjų, kad pilietiškumo suvokimas ateina iš šeimos ar mokyklos. Kaip Jums atrodo, ar būtų tikslinga įvesti kokią nors su pilietiškumu susijusią pamoką mūsų mokyklose?

Mokyklą baigiau JAV ir mes turėjome tokią pamoką. Jos metu kalbėjome apie tai, kaip veikia valstybė, ką reiškia būti išrinktam, kokios atsakomybės yra politiko, kokios atsakomybės yra rinkėjo, kokios yra tavo teisės, pagaliau – kaip atsirado Amerika, kodėl mūsų šalis yra tokia, kokia yra, ir pan.

Kai tokie dalykai pasakomi šimtą kartų, jie tampa savaime suprantami. Ar visur tos sėklos duoda vaisių? Ne. Yra pasyvių žmonių, kuriems visai nerūpi tie dalykai, tačiau atsiranda tie septyni ar dešimt procentų žmonių, kurie sudaro aktyviąją visuomenės dalį. Kiti vaikai šitų dalykų išmoksta namuose. Manau, Lietuvoje labai trūksta naratyvo apie Lietuvą kaip idėją, viskas yra smarkiai individualizuota. Tačiau, manau, kad tokia pamoka mokykloje pasiteisintų bet kurioje šalyje, tad ir Lietuvoje. Ji galėtų mokiniams suteikti didesnį bendruomeniškumo jausmą.

Bendruomeniškumo, pilietiškumo trūkumas dažnai suformuoja mąstymą: „aš vienas nieko negaliu pakeisti, tai kam man stengtis?“ Iš kur toks mąstymas atsirado?

Tai galbūt yra baudžiauninko suvokimas, nes Lietuvoje ilgą laiką santykis tarp žmogaus ir valstybės buvo vertikalus: valdžia administruoja žmogų „iš viršaus“, o žmogus yra apačioje. Tikroje demokratinėje visuomenėje ta schema truputėlį paverčiama ant šono ir tampa horizontali, t.y. tai yra lygių piliečių sąveika. Tačiau tokį požiūrį pakeisti nėra taip jau paprasta. Vien penkiasdešimt metų trukusi sovietinė okupacija, t. y. grynai administracinis valdžios aparatas, pakeitė žmonių mąstymą. Žmonės tada buvo valdomi ir niekaip kitaip.

Sovietų okupacija taip pat iškreipė paprastų žodžių reikšmę. Pavyzdžiui, žodis draugas turėjo visai kitą reikšmę nei turi dabar. Valstybė turėjo visai kitą reikšmę, taip pat ir žodis partija. Žmonės nebuvo tiesiog žmonės, jie buvo tarybiniai žmonės. Žodžiai neatitiko to, kas buvo tikrovėje. Drįsčiau sakyti, kad po 50 metų tam tikro smegenų plovimo visuomenėje sunku atstatyti tą tikrąjį žodžių ir sąvokų supratimą.

O tas bejėgiškumas, kad „ką aš galiu padaryti“, yra labai susietas su pilietiškumu, nes tu negali būti bejėgis ir pilietiškas tuo pačiu metu. Jeigu esi bejėgis, nesijauti nei savo likimo, nei savo valstybės savininkas. Valstybė tada yra toli, kažkur virš tavęs. Kuo bus mažiau bejėgiškai besijaučiančių žmonių, tuo bus daugiau galimybių pilietiškai visuomenei atsirasti.

Tenka pastebėti tokį dalyką: jei gatvėje guli žmogus, ne visi puola jam padėti ar jį gelbėti, matyt, praeidami pro jį su mintimi „už manęs kažkas eis ir jis iškvies greitąją ar policiją“. Ar tai irgi galima susieti su žmogaus bejėgiškumu, o gal tai abejingumas, atsakomybės kratymasis?

Tai yra ne vien Lietuvos visuomenės problema, Niujorke ar Manhatane gali praeiti didelis srautas žmonių, kurie to gulinčiojo nemato. Na, jie mato, bet tiesiog ignoruoja. Ten, kur knibžda labai daug žmonių, tokia situacija pakankamai dažnai pasitaiko. Mes iš tikrųjų esame kiek bejėgiai, tačiau kai reikia, vis dėlto galime susiburti.

Paimkime Sąjūdžio pavyzdį. Dabar mes esame mažiau bejėgiai nei buvome prieš dvidešimt metų. Sąjūdis parodė, kad mes įveikėme tą savo bejėgiškumo jausmą. Ar dabar visuomenė yra labiau suluošinta nei buvo tada? Drįsčiau sakyti, kad ne. Jai tiesiog sunkiau orientuotis, ji labiau pasimetusi, bet ji nėra blogesnėje padėtyje nei prieš dvidešimt metų, kada dar buvo okupacija.

Šioje visuomenėje, kaip ir daug kur Rytų Europoje, trūksta įgūdžių, kaip galima būtų susitvarkyti. Visi suėjo į Sąjūdį, tačiau tai buvo laikinas susijungimas ir paskui visi išsiskirstė manydami, kad darbas yra atliktas. Čia buvo viena iš didžiųjų klaidų. Valstybės darbas buvo dar tik prasidėjęs, daug kas manė, kad jie užbaigė darbą, o iš tikrųjų – ne.

Jūs ilgą laiką gyvenote JAV, o ši šalis pasaulyje garsėja pilietiškais žmonėmis, kurie yra politiškai aktyvūs, žino savo teises ir už jas kovoja. Kaip šioje srityje atrodo Lietuva, lyginant su JAV?

Sunku lyginti 3 milijonų visuomenę ir šimtą kartų gausesnę. Visuomenės, kurios yra savo skaičiumi truputį arčiau mūsų, jos visos turi tokį bendrą bruožą – jos yra labai netvarkingos, jose priraizgyta labai daug įvairių struktūrų.

Kalbant apie JAV, vienas pirmųjų dalykų, kuris tau nutinka, kai persikraustai kur nors gyventi, – prisistato kuris nors iš kaimynų, dažniau, moteris su pyragu ir sako: „Welcome to the neighborhood“ („Sveiki atvykę į mūsų rajoną“). Ten bendraujama kaip lygūs su lygiu, ten yra draugiška visuomenė, o tokia visuomenė – jau pilietiškumo užuomazga. Tiesiog žmonės ten save suvokia kaip grupės narius – mes esame grupėje, mes turime tam tikrų interesų, mes visi gyvename čia. Amerikoje žmonės dažniausiai jaučiasi šeimininkai ne tik to plotelio, kurį jie nusipirko.

Lietuvoje žmogus gyvena savo individualų gyvenimą ir neskuba jungtis į kažkokias bendruomenes. Visur į bendruomenes įsijungia tik nedidelė dalis visuomenės, kuri Lietuvoje yra liliputiška. Lietuvoje yra „aš“ ir yra „visuomenė“ - viskas atskirta nuo manęs, nieko bendro su manimi ir aš esu neįgalus, aš nieko negaliu padaryti ir aš tą savo neįgalumą patvirtinu kiekvieną kartą, kai duodu kyšį. Aš sau pasakau, kad „tu, brolau, esi toks bejėgis, kad tu niekad negali nieko daryti“.

Prisimenu tokį Čikagoje gyvenusį amerikietį, jis buvo žurnalistas bei teisininkas, labai išmintingas žmogus, kovotojas už laisvę. Jo gyvenimo gale vienas žurnalistas paklausė: „Už ką jūs paaukotumėt savo laisvę?“ Tas žmogus net nemirktelėjęs atsakė: „Už bendruomenės laisvę“. Kaip tai už bendruomenės laisvę?... O šis paaiškino: „Laisvoje bendruomenėje visada susirasiu savo laisvę“.

Gal prie to skeptiškumo valstybės atžvilgiu prisideda ir mūsų žiniasklaida? Joje pasitaiko antraščių, kaip antai: „Geriausieji išvyksta mokytis į užsienį“. Tokios antraštės ir naujienos lyg ir sukuria iliuziją, kad tie, kurie lieka Lietuvoje geriausiu atveju priskirtini prie vidutiniokų, o protingi išvyksta…

Man atrodo, kad Lietuva išsivaikšto, nes sąmoningai buvo atsisakyta bet kokių sąsajų su valstybe, laisve. Maždaug toks mąstymas: mes individualūs žmonės, mes čia gyvename, bet mes nesame joks kolektyvas. Lietuviai priverstinai gyveno kolektyve penkiasdešimt metų ir tai pakeitė jų mąstymą, pakeitė suvokimą, kas yra kolektyvas. Žmonės bandė išsilaisvinti iš jo ir nepastebėjo, kaip išvažiuoja jų tautiečiai, ieškodami to paties kolektyvinio jausmo, kurio jie neranda Lietuvoje. Ironiška, bet jį suranda Airijoje valydami tualetus, nes ten yra bendruomenės jausmas.

Problema yra tai, kad per daug žmonių išvažiuoja ir nebegrįžta. Dabar mums yra aišku – jei jau išvyko, tai niekada nebegrįš. Ir mes jo nepriimame, mes jį išmetame kaip musę iš barščių, atseit, jis yra išdavikas. O jeigu „geriausi išvyksta“, tai reiškia, geriausi yra išdavikai, o patriotai yra runkeliai, kurie lieka, kurie nesugeba išvažiuoti. Toks įspūdis sukuriamas todėl, kad žmonės neatsargiai renkasi žodžius, nes kiti ima ir patiki.

Žiniasklaida, be abejo, prie to prisideda, ji sutirština spalvas ir atkreipia dėmesį į tam tikrus dalykus. Tačiau žiniasklaida velkasi visuomenei iš paskos. Lietuvoje yra projektų, kurie yra pilietiški, bet jei mes pasižiūrėsime šiaip į žiniasklaidą, kaip į visumą, matysime, kad pagrindinis žiniasklaidos uždavinys – ieškoti tiesos – yra ne pirmoje ir net ne antroje vietoje, o gal kokioje penktoje. Norėčiau, kad tai keistųsi.

Turbūt negalima teigti, kad Lietuvoje visai nėra pilietiškų žmonių – jie elgiasi pilietiškai, yra iniciatyvūs, aktyvūs savo bendruomenėse. Tačiau kartais atrodo, kad valdžia nėra linkusi megzti dialogą su šiais žmonėmis…

Nes tam nėra laiko – gi reikia administruoti žmones, reikia valdyti. Tai yra tie patys vertikalūs santykiai, apie kuriuos kalbėjau. Mat valdžioje esantys dabar sėdi ant žirgo, joja, o paskui juos visi kiti pėstute turi traukti. Dialogas tarp valdžios ir žmonių yra būtinas. Lietuvoje šito trūksta. Kas yra apmaudu, Lietuvoje yra galimybė tiesiogiai susisiekti su žmonėmis, paklausti jų nuomonės, kadangi mūsų visuomenė nėra didelė. Trys milijonai gali susėsti prie apskrito stalo ir pakalbėti, trys šimtai milijonų – būtų jau sunkiau.

Nenustebkime, kad žmonės truputėlį skeptiškai žiūri į tuos politikus, kurie kalbasi tik tada, kai pagrūmoji ar kai artėja rinkimai. Ar tai tik Lietuvos visuomenės problema? Amerikoje irgi yra panašių problemų, tačiau pas mus jos yra truputėlį aštresnės nei daugelyje valstybių.

Galbūt politikams nelabai naudinga, kad visuomenė būtų pilietiška, nes tokia visuomenė jiems keltų daugiau reikalavimų?

Sakyčiau atvirkščiai. Jeigu yra daug žmonių, kurie domisi valstybės reikalais, politikas gali kreiptis į tuos žmones ir sakyti: klausykite, yra bendras reikalas, jūs mane išrinkote, tai gal galite padėti? Mūsų žmonių mąstymas neretai toks: mes tave išrinkome, dabar dirbk. Niekas nesuinteresuotas bendradarbiavimu, visi nori tik rezultatų. Tai ar politikui lengviau, jei žmonės nori tik rezultatų ir nenori dalyvauti? Drįsčiau sakyti – ne.

Minėjote, kad draugiškumas – vienas pirmųjų žingsnių pilietinės visuomenės link. Kokius dar žingsnius turėtų žengti mūsų visuomenė tam, kad taptų pilietiškesnė?

Aš siūlyčiau valdžiai kreipti didesnį dėmesį į ryšius su visuomene, kad pakeistų požiūrį į save, o taip pat požiūrį į valdžią – iš vertikalaus „administracinio“ į horizontalų lygių piliečių. Būtina, kad dialogas būtų dalis visko, ką valdžia daro. Reikia informaciją ne parduoti kaip prekę, o reikia su žmonėmis kalbėtis, kadangi valstybė yra jų.

Kiekvienas žmogus turėtų suprasti, kad pilietinė visuomenė prasideda nuo vieno veiksmo. Dažnai sakoma: „Palauk, taigi vienu veiksmu nieko nepakeisi“. Atsiprašau, kaip tai nieko nepakeisi? Pakeisi save ir tai jau labai daug. Pradėti nuo savęs, man atrodo, yra vienas iš pirmųjų pilietiškumo žingsnių.

O žiniasklaidai galiu palinkėti, kad ji pradėtų galvoti labiau apie tiesos ieškojimą. Mes gyvename dvidešimt pirmajame amžiuje, kada piliečių žurnalistika keičia žiniasklaidos dinamiką, ir mes žinome, kad žiniasklaidos priemonės atrodys kitaip po 20–30 metų. Drįsčiau sakyti, kad reikėtų mums, žurnalistų bendruomenei, jau tam ruoštis.

Lietuvoje pilietiškumo nebuvimo kainą mes sumokame visi – gamybos žmonės, pramonės žmonės, valstybės žmonės, kultūros žmonės, paprasti žmonės… Visi sumokame kainą, nes skurdiname savo visuomenę. Labai tikiuosi, kad ši situacija ateityje pasikeis.

delfi.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Dzeikas       2016-03-2 22:13

PS.Bande emisarai is Lietuvos drumsti vandeni Suvalkijoje.
Buvo vietiniu lietuviu pasiusti toli toli.
Nereikia jiems pinokiu is Vilnaus.Puikiai gi matosi koki Chama ismaitino per ketvirti amziaus uz sienos.

Dzeikas       2016-03-2 22:06

Jeogu Lenkija pultu dabartine Lietuva(galininkas), tai manau daugelis etniniu lietuviu elgtusi , kaip WWII metu isiverzus Vermachtui.Ar tame dalyvautu tomashevskininkai - nesu tikras.Idejiskai jiems Lenkija svetima.
Kad pasitiktu gelemis rusus - tuo tikras 100%

Klausimas pilietininkams       2016-03-2 17:17

Lietuvoje politiškai aktyviausi, tiksliau pilietiškiausi, tomaševskininkai ir jų rėmėjai, taigi tikri “pilietiniai patriotai”. Argi Lenkijos agresijos atveju šie “pilietiniai patriotai” veržtųsi ginti Lietuvos Nepriklausomybę?

Jeigu        2016-03-2 11:20

septyni ar dešimt procentų žmonių sudaro aktyviąją visuomenės dalį, tai kas sudaro kitas dalis? Ogi 30 proc. “genetiniai niekšai” ir 60 procentų abejingų drungnų (šitie be gailesčio perlydomi pragare). Tai tik vienas iš Pasaulio dėsnių. Yra ir kitas Raidos dėsnis, kuris vią tą proporciją verčia aukštyn kojom. Kaip tai vyksta aprašyta vienoje knygoje: “Ratas ant ašies braškėdamas SUKASI sunkiai, ir žemes BJAURIAS (partijas, valdininkų gaujas) išplėšdamas teškina šmotais”.

Dzeikas       2016-03-1 23:27

P.Sakadolskis daro tipiska uzsibuvusio laisvoje salyje lietuvio klaida, galvoja ,kad valdziu konglomeratas nori gyventi gerai ir nemato akivaizdaus kelio tam pasiekti - skatinti pilietines visuomenes kurimasi.
Naivuolis.Valdzia,asmenys ja sudara, nori gyventi ne gerai, o GERIAU uz “zmones is gatves” t.y. mus.Variantas kai jie gyvena kaip mes,nesvarbu gerai ar blogai - negroja ir laikytina “kvazimodo fantazija”.
Sakadolskis tai Pranas Krukelis grizes is JAV, tik ne versle, bet zurnalistikoje.

Naturalus       2016-03-1 17:16

Vienu žodžiu - plepalai. “Pilietinė visuomenė”, “pilietinis patriotizmas” - marksistų sugalvotos dirbtinos sąvokos. Pilietinis patriotizmas egzistuoja tik teorijoje, bet ne gyvenime. Tikras patriotizmas gali būti tik tautinis patriotizmas.

pliurpalai bezdalai!       2016-03-1 12:59

Kurie neturi jokio svorio ,pakyla i ora ir sprogsta!O nuo to nemalonaus kvapo Lietuviai bega is Lietuvos i svecias salis.Ten kvapas geresnis ir padorus zmones labiau vertinami.O Lietuvoje jeigu nori tiesos esi labai pavojingas,nes griauni bezdalinius valstybes pamatus:)

šeim       2016-03-1 12:50

Jaunimas emigruoja, augina vaikus užsienyje ir net neketina grįžti, ir toliau emigruos nes Lietuvoje, rajonuose jaunai šeimai neįmanoma pragyventi, įsigyti būstą, turėti darbą su atlyginimu iš kurio eitų išlaikyti, savo šeimą, gyvenamą būstą ir vaikus.

stasys        2016-03-1 7:59

- senas interviu o vis dar aktualus šiandieninei Lietuvai ...Padėkočiau už ji jei mokėčiau .smile

Gal taip ir reikia?       2016-03-1 6:41

Tie kurie neturi sveikos nuovokos pasinaudoti jais ir veliau sunaikinti!O sunaikinimui yra 10 budu!Per alhagoli,per narkotikus,per chemini maista,per cheminius vaistus.O jeigu ir taip nepavyksta nusauti su suklastotais kaltinimais baudziamaja byla:)

Reikejo pries 25m.       2016-03-1 6:37

galvoti kur gali nuvesti KGB Komunistai????O dabar galvoti jums niekas n e b e l e i s !Uz galvojima ir nuomone gausite saukima i KGB teisma!

ka gali padaryti pilietine visuomene       2016-03-1 6:34

Pries galinga ir gerai organyzuota KGB struktura,kuriu rankose ir politikai ir teisesauga?Garliavoje pilietiska visuomene gynusi pedofilu prievartauta mergaite siandiena sedi teisiamuju suole.Ir per rinkimus laimi visada tik tie kuriuos palaiko KGB !Gali balsuoti uz ka tik nori o valdys tie kuriuos gali valdyti KGB!!!!

Nepasirašysiu        2016-03-1 1:25

Tikėtis neverta.
Žvilgtelėkime per siena i Lenkija ir pamatysime, kokie galėjome buti, jei valstybes tėvai nebutu uždare mūsų lietuvių kalbos gete ir išvare viso nelietuviškai kalbančio elito i Lenkija. Nors palyginti neturtinga, Lenkija ne is tolo nesiruošia užversti kanopų.
Dabartine lietuvių tauta gimė neišnešiota. Galejo numirti, bet nenumirė. Gyvena toliau, bet tokioje aiskiai nevisaverteje būsenoje.
Tikėkimės, kad tai, kas is tautos liko, bus nuvaryta geriausia įmanoma linkme. Kokia ji - neaisku.


Rekomenduojame

Geroji Naujiena: mes nesame skolingi kūnui

Įbauginti prezidentai. Vytautas Matulevičius prakalbino Valdo Adamkaus vyriausiąjį patarėją Darių Kuolį

Andrius Švarplys. Kam – anarchija, o kam – „meilės vasara“

Liudvikas Jakimavičius. Šimašiaus pliažas

Justas Stankevičius. Kaip pasikeitė Vokietijos viešasis saugumas nuo pabėgėlių krizės pradžios?

Ir undinėlė rasistė...

Nida Vasiliauskaitė. Apie institucinį rasizmą

Neringa Venckienė. Neatsakyta iki šiol

Liudvikas Jakimavičius. „Vyčiui pliaže – ne vieta“

Kviečiame į kasmetinę Lietuvos laisvės kovotojų atminimo šventę: susitinkame liepos 4 d. Mūšios Didžiosios Kovos apygardos partizanų parke

Robertas Grigas. Aleksandr Galič apie (pra)tylėjimo kainą

Algimantas Rusteika. Apie ką giedosime liepos 6-ąją: apie Lietuvą ar apie vienybę su žmonija?

Rasa Baločkaitė. Kraupusis Merkinės stadionas

Andrius Švarplys. R.Šimašiaus ir Co akcijos matmuo – amputuoti istoriją, atmintį, kančios sakralumą

Per 20 organizacijų reikalauja Prezidento dėmesio istorijos politikai

Vilius Kavaliauskas. Lukiškės: Ką nutyli Vilniaus meras?

Ramūnas Aušrotas. Išlaikyti LRT gyventojams kainuoja triskart brangiau nei Vyriausybę

Nida Vasiliauskaitė. Mokslas yra dalykas didis

Vytautas Radžvilas. Kūjo ir pjautuvo šešėlis virš šeimos (II)

Liudvikas Jakimavičius. Dočys politikuoja

Atgimstantys paminklai. Kun. Robertas Gedvydas Skrinskas: Atkurkime Gumbių kaimo koplystulpį –  išgelbėkime istorinį paminklą

Povilas Urbšys: „Vytis yra tai, kas mus gali suvienyti“

Rasa Čepaitienė. Atsisakantys keistis

Nida Vasiliauskaitė. Apie Linos Žigelytės versiją iš serijos „Kas atsitiko Nidai Vasiliauskaitei?“

Iš propagandos frontų: Dainius Pūras. Apie smėlį ir paplūdimį Lukiškių aikštėje kaip laimingoje erdvėje

Povilas Urbšys: Jei bus priimta tai, ką siūlo valdantieji, Lukiškių aikštėje stovės ne Vytis. Argi tai ne dar viena išdavystė?

Ne juokas. Politinis kompasas pagal liberalus

Andrius Švarplys. Kas gali apginti žodžio laisvę ir laisvę apskritai?

Geroji Naujiena: Stiprūs Jo malone

Vytautas Matulevičius. „270 milijonų, kurie parklupdė Lietuvą“

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.