Žmogus yra socialinė būtybė, todėl geriausiai realizuoti savo poreikius jis gali tarp panašių į save. Priklausydamas šeimai, visuomeninei organizacijai, tautai ar kitai bendruomenei žmogus patiria jausmą, kad čia jis gali gauti dėmesį, palaikymą ir emocinį kontaktą. Tokiu atveju įmanomi kokybiški, gilūs ir ilgalaikiai žmonių tarpusavio santykiai, pasitikėjimas ir socialinis saugumas.
Kiekvieno žmogaus įsitikinimas, kad jis yra atsakingas už savo pasirinkimus ir veiksmus toje bendruomenėje, suteikia didžiulį teigiamą krūvį ir daro stebuklus, įgyvendinant bendrus interesus ir tikslus. Noriu pateikti tik tris bendrystės galią įrodančius pavyzdžius, nors jų pasaulyje yra daug labai skirtingose veiklose ir geografiškai skirtingose vietose.
Vienas iš bendrystės galios pasaulio stebuklų veikia žemės ūkyje, tolimojoje Naujojoje Zelandijoje. Jį sukūrė ūkininkai, gaminantys pieną. Įsteigę kelias dešimtis kooperatinių įmonių jie jas sujungė į du didžiulius kooperatyvus, kurie 2001 m. susijungę įkūrė pasaulyje lyderiaujančią įmonių grupę vardu Fonterra. Dabar šio darinio savininkais yra apie 10 tūkst. ūkininkų, o grupėje dirba daugiau kaip 20 tūkst. samdomų darbuotojų. Į daugiau kaip 130 valstybių eksportuojama net 96 proc. šalyje pagamintų pieno produktų. Šis kooperatyvas jau užėmęs apie 30 proc. pasaulio pieno produktų rinkos ir iš „baltojo aukso“ uždirba ketvirtadalį visų šalies eksporto pajamų.
Ūkininkų bendruomeniškumas, savitarpio pasitikėjimas jau daug metų yra jų gerovės garantas. Jie nesiskundžia valdžiai, kad kažkas juos skriaudžia ar moka mažas pieno supirkimo kainas. Būdami šeimininkais savo kooperatinėse įmonėse patys nustato bazines kainas, o galutinės jų pajamos priklauso nuo kainų pasaulio agrorinkose. Fonterra vertybės – gėrio kūrimas, darymas to, kas yra teisinga, veikimas drauge. Taip pat suvokimas, kad didžiausia vertybė – patys kooperatyvo nariai.
Antrasis pavyzdys – iš finansų sferos. Tai finansinė institucija Desjardins Group, įsikūrusi Kanados Kvebeko provincijoje, Leviso mieste. Viskas prasidėjo 1901 m., kai teismo darbuotojas Alphonse’as Desjardins’as, pamatęs, kaip sunkiai Kanados prancūzakalbiai ūkininkai gauna paskolas iš anglų valdomų bankų, įsteigė pirmąją kredito uniją. Priminsiu, jog kredito unija yra kooperatiniais pagrindais suformuota fizinių arba fizinių ir juridinių asmenų kredito įstaiga, teikianti finansines paslaugas savo nariams. Nariai įneša savo lėšų (pajinį įnašą) kredito unijos kapitalui sudaryti.
Atkakliojo teisininko Alphonse’o Desjardins’o įkurtos kredito unijos ilgainiui išsiplėtė į didelę finansinę instituciją, vienijančią daugybę kredito unijų. Tai didžiausias finansinis kooperatyvas šiaurės Amerikoje, samdantis beveik 50 tūkstančių darbuotojų. Pagal šį rodiklį Desjardins Group yra viena didžiausių institucijų ne tik Kanadoje bet ir pasaulyje. Ši grupė užsitikrino didžiulį visuomenės pasitikėjimą – jungia net 7,5 mln kredito unijų narių ir klientų, kurie yra laisvi nuo didžiųjų bankų pančių ir pinklių. Be to, kredito unijos nariams iš gauto pelno mokamos premijos.
Dar vienas paminėtinas atvejis – Airija. Bendruomeniškumo, kaip vertybės, plėtojimas šioje šalyje subrandino dar vieną išskirtinį pavyzdį. Airijos gyventojų skaičius per gerą šimtmetį iki maždaug 1970 metų sumažėjo daugiau kaip du kartus ir nesiekė net trijų milijonų. Tai iš esmės lėmė 1845—1850 metais siautėjęs didysis badas ir masinė emigracija, ypač į JAV. 1973 m. įstojusi į Europos Bendriją, Airija buvo pati vargingiausia šios Bendrijos narė.
Susivienijusi dėl bendrojo gėrio Airijos bendruomenė per paskutinius penkis dešimtmečius atkūrė sutrūkinėjusius tautos ir savo tėvynės saitus. Prie šalies atsigavimo prisidėjo, žinoma, ir europinė parama, bet didžiausią įtaką turėjo vidinės pastangos. Politinės partijos nustojo žaisti vadovėlinius žaidimus „pozicija – opozicija“ ir bendromis pastangomis ėmėsi gerovės kūrimo. Buvo įdiegta progresyvi mokesčių sistema, sudarytos palankios sąlygos investicijoms, o pramonės, žemės ūkio ir paslaugų sektoriaus modernizavimui pasitelktos informacinės technologijos. Solidžios paramos sulaukė vaikus auginančios šeimos, ypač daug dėmesio buvo skirta švietimui.
Bendruomeniškumo bangos nuvilnijo visais lygiais – iki pat vietos bendruomenių. Vietos veiklos grupės, sudarytos iš bendruomeninių organizacijų, verslo ir valdžios atstovų kūrė ir įgyvendino strategijas, kurios iš pagrindų pakeitė Airijos veidą. Buvo įgyvendinta gausybė šviečiamųjų, kultūrinių, sportinių, sveikatingumo, socialinių, aplinkosauginių ir kitokių priemonių. Jos savo ruožtu atgaivino ir „užkūrė“ vietinius verslus. Airija, neseniai buvusi pelene, per gana trumpą laikotarpį tapo tikru keltų tigru. Ji gali didžiuotis būdama ne tik viena turtingiausių valstybių Europos Sąjungoje, bet ir pasaulyje. Dabar joje gyvena jau daugiau kaip 5 milijonai!
Kad taip pas mus sužydėtų bendruomeniškumo žiedai. Ir kuo greičiau, tuo geriau. Kol „globalios Lietuvos“ entuziastai galutinai nenutraukė tautos ir jos žemės jungties.
Parašyk komentarą
Komentarai
tiesos.lt rašoma,kad Lenkijos valdžia sumažino tautinių mažumų,tame tarpe ir lietuvių, mokyklų finansavimą.Neteko rasti informacijos apie Lietuvos valdžios reakciją,mors,manau, Lenkijos reakcija,panašiai pasielgus Lietuvai,būtų greita ir griežta. Apie tai nerašo ir “didžioji ” Lietuvos žiniasklaida. Matyt neįdomu. O gal nenaudinga? Neįdomu ir lietuvių mažumos identiteto,švietimo problemos Baltarusijoje,bet baltarusių problemos mūsų valdžiai ir žiniasklaidai,toks įspūdis, labai įdomios ir spręstinos…Matyt,naudinga? Taip pat kartais susidaro įspūdis, kad kai kurių lietuvių tautinė savivertė labai žema, jie nemato problemų dėl galimo valstybinės lietuvių kalbos statuso menkinimo, lietuviškuose dokumentuose vartojant nelietuvišką raidyną.Kai kurie,spėju,sutiktų ir su galima dvikalbyste…Juk svarbiausia yra BVP augimas? Atsakant į R.Ozolo keltą retorinį klausimą - matyt, todėl Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė sunyko iki dabartinio žemės lopinėlio,vadinamo Lietuva.
Lietuviški bankai su unijų bankrotais nukeliavo į nebūtį.Kooperatinio bendruomeniškumo lietuviškas kaimas prisivalgė iki soties prie ruso kolchozuose.Dabar
lietuvio neprisikviesi jungtis šimtą metų.Lietuviškas kaimas baigia išmirti ir sunykti,nes dalis jaunimo iškeliavo ir į airijas.Baigiamo sugriauti kaimo jau vargu ar kas nors kada nors atkurs.Dar dalis jaunimo iš kaimo atkeliavo į Vilnių ir kitus didesnius miestus pagyventi lengvesnį gyvenimą,nei sunkiai dirbti.Jie geriau padainuos angliškas dainuškas ar apsvaigę nuo narkotikų baruose pasivaipys.Tokia šiandien realybė Lietuvoje.
Pasisukiojus akademiniuose sluoksniuose, sužinota, kad jaunoji karta ruošiama Lietuvos klestėjimui. Tam pertvarkomos mokymo programos, pirmiausia lietuvių kalbos. Iš programos išmesti kai kurie autoriai ir uždrausti kūriniai:
I.Simonaitytės „Aukštųjų Šimonių likimas” - dėl to, kad meta šešėlį ant Šimonytės.
J.Biliūno „Brisiaus galas” - paslėpta aliuzija į galimą Vyriausybės valdymo pabaigą.
Evangelija pagal Luką, nes joje parašyta „Gabrielius buvo pasiųstas” ir „Simonai, Simonai! Štai šėtonas prašė persijoti jus tarsi kviečius.” Tai gali įžeisti jaunąjį užsienio reikalų ministrą, nes mokiniai gali pamanyti, kad jį galima siuntinėti, taip pat už grasinimą liberalui Gentvilui ir už galimą valstybės institucijų tapatinimą su šėtonu.
„Altorių šešėly” - už tai, kad parašė Putinas.
Markeso „Patriarcho ruduo” - patys suprantat, už ką.
„Stebuklingos Nilso kelionės” - už tai, kad diskredituoja Čmilytės -Nielsen darbines komandiruotes.
Pasaka „Raudonkepuraitė” - už slaptą Kremliaus agentų romantizavimą.
Buvo ir gerų naujienų - privaloma tapo vaikus išmokyti šokti liaudies šokių „Kanapėlė” ir „Adatėlė”.