Rogeris Scrutonas. Kodėl reikalingos tautos? (tęsinys)

Tiesos.lt siūlo   2013 m. gruodžio 15 d. 9:53

3     

    

Rogeris Scrutonas. Kodėl reikalingos tautos? (tęsinys)

„Tribūna“ | 2013. Nr. 16

Anglų filosofas (g. 1944), estetas, publicistas, rašytojas, atstovaujantis tradicinio konservatizmo idėjoms; Kembridžo universiteto alumnis, daugiau nei trisdešimties knygų, tarp kurių žymiausios – „The Meaning of Conservatism“ (1980), „Sexual Desire“ (1986), „The „The Aesthetics of Music“ (1997), „Our Church“ (2012), autorius, taip pat dviejų operų libretų ir muzikos autorius; analitinių BBC radijo laidų bendraautorius.

Straipsnio pradžią skaitykite ČIA.

Yra visiškai aišku iš mūsų kontinento istorijos, kad naujos solidarumo formos atėjo per krikščioniškąjį paveldą. Vis dėlto tos solidarumo formos yra pagrįstos prielaida, jog legitimacija yra greičiau žmogiškas, o ne Dievo duotas pasiekimas. Kitaip tariant, pačios tautos savyje turi principus, kurie legitimuoja suverenią valdžią. Tokie Apšvietos teoretikai kaip J. Lokas ar J. J. Ruso savo ruožtu bandė legitimacijos procesą redukuoti į socialinį kontraktą, pasak jo, visuomenės nariai susitaria dėl tam tikro valdymo būdo, išsižadėdami prigimtinės būklės. Tačiau yra aišku, kad jei žmonės susirenka svarstyti sutartį, kuri juos sujungs, tai jie jau pripažįsta, kad kiekvieno gerovė priklauso nuo visų individų veiksmų. Kad ir kokios būtų tos sutarties sąlygos, pati sutartis niekada negali sukurti ko nors daugiau nei sąlyginį įsipareigojimą, kai politinė tvarka laikosi ant besąlygiškumo elemento, panašiai kaip santuoka ir šeima.

Taigi visuomenės sutartis įkuria tokią valdžios formą, kad būtų saugoma ir skatinama ištikimybė tam, kas daro pačią sutartį įmanomą. Ištikimybė yra formuojama istorijos bei teritorijos, taip pat kalbos, paprotinės teisės bei religijos. Taip žvelgiant, religija yra tik dar vienas faktorius tarp kitų. Taigi religija tampa įstatymų objektu, o ne vienu iš šaltinių. Tai, mano supratimu, yra vienas didžiausių Europos civilizacijos pasiekimų. Turiu omeny, turėti visuomenės centre žmonių sukurtus įstatymus ir subordinuoti visas asociacijas, taip pat religines, sekuliariai jurisprudencijai. Taip pat keisti įstatymus, atsižvelgiant į socialinius pokyčius, o ne neprotingai kartoti „amžinas“ tiesas, kurios buvo apreikštos tokiomis aplinkybėmis, kurios pranyko.

Greičiau įstatymas yra apribotas teritorijos, todėl nacionalinis. Bandymams jurisdikciją praplėsti kitur yra aršiai priešinamasi, kaip kad patyrėme iš Anglijos istorijos ir iš konflikto tarp karūnos bei popiežiaus, kuris buvo lemiamas nacionalinėms valstybėms susikurti Europoje. Kai siūloma, kad pagal teisę europiniams teismams būtų leidžiama apkaltinti Britanijos piliečius kriminaliniais nusikaltimais bei juos išduoti į vietą, kuri būtų patogiausia juos teisti, tai nieko nuostabaus, kad toks pasiūlymas papiktina Britanijos žmones. Britanijos žmonės laikosi bendrosios teisės supratimo, pagal kurį negalima žmogaus amžinai laikyti suimto, nepradedant teisminio proceso.

Taigi bandymas kurti Europos Sąjungos imperiją tokia teise, kuri nesusaistyta su jokia teritorija, pasmerktas žlugti. Vienas istorinis precedentas būtų XVIII a. Tuomet visuomenės sutarties teorijose buvo galima pastebėti naivų požiūrį į žmogaus prigimtį. XVIII a. teoretikai sukurdavo abstrakčius teisių bei pareigų rinkinius, neatsižvelgdami į istorines aplinkybes. Pavyzdžiui, prancūzų revoliucionieriai pradėjo savo žygį į valdžią, pasiūlydami žmogaus ir piliečių teisių deklaraciją, kuri turėjo iškelti abstraktų Protą, vietoje žmogaus. Praėjus kelioms savaitėms po deklaracijos paskelbimo valstybė buvo valdoma Nacijos bei Tėvynės vardu. Reikia pažymėti, kad revoliucionieriai pasitelkė ankstesnio režimo asociacijas ir jos įgijo pavojingą formą.

Taip atsitiko todėl, kad revoliucionieriai turėjo kuo nors motyvuoti populiaciją, po to, kai jie smarkiai apnaikino ankstesnes socialines praktikas bei religiją. Tai aiškiai suvokė E. Burke‘as, kuris savo skaitytojams priminė, jog žmonės – tai atsitiktinumų nulemti rinkiniai, priklausomi nuo istorinių aplinkybių. Kitais žodžiais tariant, individui yra artimesnė savo aplinka, o ne abstraktaus Proto formuluotės. Tą turint omeny, galima matyti, jog geriausias vaistas nuo ideologijų bei ekstremizmo yra teritorinės asociatyvumo formos.

Vis dėlto turėtume atskirti tautinį lojalumą, be kurio neįmanoma valdžia moderniame pasaulyje, nuo nacionalizmo, kuris yra karinga ideologija, bandanti primesti valdžią ir dominavimą už savo sienų. Dera pažymėti, kad nacionalizmas turi sąsajų su religija, kadangi nacionalistai savo ištikimybę įrodo laikydamiesi tam tikrų doktrinų ir įsipareigojimų. Tuo tarpu paprastas tautinis lojalumas yra sėslumo konkrečioje teritorijoje produktas. Taip gyvena paprasti žmonės ir tai yra vienas geriausių dalykų žmonių visuomenėje – mes prisirišame prie to, kas vyksta aplinkui, bręstame supančioje aplinkoje, išmokstame taikingai prisitaikyti, nes tai suvienija mus su tais, kurie buvo prieš mus, ir su tais žmonėmis, kurie mus pakeis. Taigi nacionaliniai sentimentai yra ne tik natūralūs, jie legitimuojantys.

Nacionaliniai sentimentai įgalina žmones sėkmingai save ginti karo metu. Tačiau jie svarbūs ir taikos periodu. Taip yra Europoje, žemyno valstybių skolų krizės akivaizdoje. Vyriausybė prašo savo piliečius aukotis dėl bendrojo gėrio. Vyriausybes neprašo aukotis dėlei „Europos“. Jos kalba terminais, kurie artimi jų valdiniams.

Ištrauka iš Rogerio Scrutono teksto „The Need for Nations“.
Vertė Tomas Matulevičius

„Tribūna“

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Geros        2013-12-16 22:14

mintys.Jei ES pames krikščionišką takelį,Tėvą  ir Motiną pradės vadinti Tėvu I ir TėvuII,kai Šventame Rašte jau yra Dievo Žodis,-sąvokos Tėvas ir Motina,kaip pamatinės vertybės.Tai ant numeruotų Tėvų pamato ir grius.Taip, tai tiesa.

Brutonai,       2013-12-16 11:42

esi ligonis

Brutonas       2013-12-16 10:52

Reikalingos ne tautos, o pinigai. Jų pakankant, gausi neribotų paslaugų visose tautose. To Srutono plepalynė spausdinama kokiu tikslu?


Rekomenduojame

Vytautas Rubavičius. Su kaimu prarandame gimtinės nuovoką

Rūta Janutienė „Iš savo varpinės“: Ar Dalia Grybauskaitė galėjo būti šantažuojama?

Liudvikas Jakimavičius. Šėpos jubiliejų pasitinkant

Geroji Naujiena: Kaip nenustoti sūrumo

Andrius Švarplys. Šveicarai uždraudė diskriminuoti gėjus kalboje ir viešumoje. Ką tai reiškia?

LR žvalgyba informuoja: kaip viešai vertintinos Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui kylančios grėsmės ir pastebėti rizikos veiksniai

Nijolė Aleinikova. Apie dvasingumą – nusibodusi, bet taip ir nesuprasta tema

Apie meilę, kuri niekada nesibaigia – minint kun. Juozo Zdebskio 34-ąsias žūties metines

Algimantas Rusteika. Šeimininko belaukiant

Vytautas Radžvilas. Klausimas „Lietuvos Sąrašo“ partijai

Audrius Bačiulis. Sunkus tas LRT leftistinių propagandistų gyvenimas

Laimonas Kairiūkštis. Kiekybė ar kokybė, arba Kiek iš jūsų perskaitote 600 romanų per metus?

„Northwest Herald“: „Gyvenimas po ekstradicijos“ – Karolio Venckaus apžvalga

Romualdas Žekas. Sveikatos reforma – kodėl nesusikalbame?

Robert P. George. Drąsa, meilė ir pasiaukojimas kovoje už santuoką

Mark Regnerus. Silpni duomenys, maža imtis ir politizuotos išvados dėl LGBT asmenų diskriminacijos

Vidmantas Valiušaitis. Demokratija įsitvirtino pas mus tik kaip savotiškas „Potiomkino kaimas“ švogerių krašte

Vygandas Trainys apie Mokytojos ir Policininkės konfliktą dėl Trispalvės ir jo teisinį vertinimą: per 30 m. niekas nepasikeitė – dabar pakuotų „savi“

Algimantas Rusteika. Apie grėsmes grėsmėms

Nuo bačkos. Andrius Navickas: mūsų didžiausias politinis koziris yra Ingrida Šimonytė ir jos apsisprendimas yra svarbesnis nei visa politinė programa

„Žygis už gyvybę“ ir socialinių platformų cenzūra

Chad Pecknold. Brexitas – daugiau nei populistų maištas prieš globalizmą

Vidas Rachlevičius. Gal nemokykim britų gyventi

Mūzos ir ginklo broliai: Atmintis gyva. Konferencija skirta rašytojo, partizano Mamerto Indriliūno 100-osioms gimimo metinėms

Zofia Kossak-Szczucka: „Protestas!“

Istorija be vėliavnešių – tik butaforija

Nigel Farage. Trumpas pasakojimas apie ilgą kovą už Brexitą

Valdas Vižinis. Pokalbiai su teisėsauga. I dalis. Apie anūkės tvirkinimą

Petras Cidzikas – Lietuvos dvasios karys

Darius Kuolys. Ir darsyk apie lietuvių laisvės projektą, jo atramas

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.