Roger Scruton. Kodėl yra žymiai sunkiau mąstyti kaip konservatoriui?

Tiesos.lt siūlo   2014 m. rugsėjo 11 d. 21:09

8     

    

Roger Scruton. Kodėl yra žymiai sunkiau mąstyti kaip konservatoriui?

Bernardinai.lt

Politika yra kasdienės improvizacijos reikalas ir dažnai atrodo, kad pagrindinės politinės partijos vadovaujasi ne kokia nors jų veiksmus pateisinančia filosofija, o tik troškimu išlikti valdžioje. Kad ir koks būtų teisingas šis teiginys, mes žinome, kad Leiboristų partija išaugo iš kitokio požiūrio į visuomenę ir, norėdama pateisinti tai, ką daro, vis dar gali remtis lygybės ir socialinio teisingumo idėjomis. Ar tą patį gali daryti ir toriai? Ar yra kokia nors politinė filosofija, kuri apimtų tikslus ir siekius tų, kuriuos mes vadiname „konservatoriais“, ir ar partija vis dar paklūsta šiai filosofijai? Taip dienraštyje „The Guardian“ rašo filosofas Rogeris Scrutonas.

Mano paties požiūriu, tokia filosofija egzistuoja ir partija jai paklustų, jei tik vadovautųsi įpročiu apmąstyti dalykus. Tačiau mąstymas konservatoriams yra nedažnas ir rizikingas užsiėmimas.

Taip yra ne todėl, jog jie yra kvailesni už savo konkurentus socialistus ar liberalus, nors Johnas Stiuartas Millis garsiai apskelbė, kad jie būtent tokie. Taip yra todėl, kad jie mano, jog gera valdžia yra įsišaknijusi ne abstrakčiose idėjose, o konkrečiose situacijose, o konkrečias situacijas yra sunku suvokti. Tokios abstrakčios idėjos kaip lygybė ir laisvė pasižymi apgaulingu skaidrumu ir gali būti pasitelktos išvedant patinkančias teoremas kaip kad Jeano-Jacqueso Rousseau ar Johno Rawlso atveju. Tačiau jų taikymas kelia problemų: kaip ir kam? Kuri žmonių grupė turi būti padaryta lygesnė ir kas turi būti padarytas laisvesnis? Tai yra klausimai, į kuriuos jau nebegalima atsakyti abstrakčiai. Tai yra tapatybės klausimai: kas mes esame ir kodėl mes apskritai galime vartoti įvardį „mes“ siekdami apsibrėžti.

Konservatoriams visi ginčai dėl teisės, laisvės ir teisingumo vyksta konkrečioje egzistuojančioje istorinėje bendruomenėje. Politikos pamatas, jų nuomone, yra prisirišimas – motyvas, kuris susieja žmogų su konkrečia vieta, papročiais, istorija ir žmonėmis. Kai socialistai žada lygesnę visuomenę, jie kalba apie mus. Kai liberalai žada išplėsti žmogaus teisių sąrašą, jie omenyje turi teises, kuriomis mes džiaugiamės.

Politikos kalba yra kalbama daugiskaitos pirmuoju asmeniu, ir konservatoriams politikų užduotis ir yra siekis išlaikyti, kad šis daugiskaitos pirmasis asmuo išliktų. Be jo įstatymai tampa svetimu iš išorės primestu dalyku, ne mūsų, bet jų, lygiai kaip įstatymai, primesti mus užkariavusios galybės. Konservatoriai nėra reakcionieriai. Kaip teigė Edmundas Burke’as, „mes privalome reformuoti, norėdami išsaugoti“. Arba, pasitelkiant labiau šiuolaikišką posakį, mes turime prisitaikyti. Tačiau prisitaikymas reiškia išlikimą, o išlikimas reiškia išsaugotą tapatybę.

Labai lengva atmesti konservatizmą dėl universalių Apšvietos idealų. Tačiau valdžios yra renkamos konkrečių žmonių konkrečiose vietose ir jos turi patenkinti pamatinius žmonių poreikius, tarp kurių yra ir pats svarbiausias poreikis susisaistyti su kaimynais abipusiais tarpusavio pasitikėjimo saitais. Jei atsisakysime išlaikyti šį „konkretūs žmonės konkrečioje vietoje“, tai tuomet visi politiniai principai taps beprasmiai, nes nebebus bendruomenės, kuri turėtų interesą jiems paklusti. Štai kodėl visuose mūsų valstybės pokario debatuose konservatoriai pabrėžė valstybės gynybą, sienų išsaugojimą ir tautos vienybę. Štai kodėl jie dabar žengia į abejonės pačiais savimi laikotarpį, nes tauta dezintegruojasi į savo istoriškai nusistovėjusius segmentus, o europinis reguliavimas panaikina mūsų sienas.

Konservatizmas lengvai nedera su abstrakčiais idealais. Ir daugumai jo gynėjų konservatizmas visų pirma reiškia įtarumą idealų atžvilgiu. Juk socialistų lygybės idealas atvedė prie įsitikinimo, kad patriotizmas yra rasizmas, o prisirišimas prie nusistovėjusio gyvenimo būdo yra tiesiog neteisinga diskriminacija tų, kurie tokiu gyvenimo būdu nesivadovauja. Viso to rezultatas buvo visuomenės kantonizacija „multikultūralizmo“ vardan. O liberalų visuotinių žmogaus teisių idealas lygiai taip pat susilpnino prisirišimą, nes prisirišimas yra diskriminacijos forma, kuri pirmenybę suteikia tiems, kurie jau priklauso.

Abstraktūs idealai, kaip argumentuoja konservatoriai, yra neišvengiamai griaunamieji, nes pakerta lėtą, palaipsnį realios politikos darbą, kuris susideda iš derybų ir kompromisų tarp žmonių, kurių interesai niekada nesutaps.

Taip žvelgdami į politiką konservatoriai susiduria su skundu, kad jie neturi jokios pozityvios vizijos ir neturi nieko pasiūlyti išskyrus išlaikyti status quo su visomis neteisybėmis, nelygybėmis ir įsišaknijusia korupcija. Būtent susiduriant su šiuo kaltinimu dera pradėti iš tiesų mąstyti. Rašinyje „Kaip būti konservatoriumi“ aš siūlau atsaką į šį nuolat kartojamą skundą ir darau tai atskirdamas konservatizmą nuo to, ką kairieji kritikai vadina „neoliberalizmu“. Konservatizmas, kaip teigiu aš, nėra globalinio kapitalizmo gynimas bet kuria kaina ar kelių asmenų privilegijų daugumos atžvilgiu išsaugojimas. Konservatizmas yra pilietinės visuomenės gynimas, autonomiškų institucijų palaikymas, piliečių gynimas nuo piktnaudžiavimo galia. Pamatinis konservatizmo motyvas nėra galios godulys ar troškimas, tačiau paprasčiausiai prisirišimas prie tam tikro gyvenimo būdo.

Jei mes pažvelgiame į problemas, su kuriomis susiduriame šiandien: ar tai būtų ES, masinė imigracija, sąjunga, islamo ekstremizmas, aplinkosauga, mes matome, kad konservatyvus požiūris teisingai identifikuoja tai, kas šiandien kabo ant plauko, – būtent mūsų gyvenimo būdo išlikimas. Konservatoriams nelabai sekasi tai artikuliuoti, o kairiųjų liberalų cenzūra persekioja tuos, kurie tai bando padaryti. Tačiau socialistų ir liberalų idėjų yda ir yra ta, kad jos taip lengvai artikuliuojamos, nes tai – įrodymas, kad jos vengia tikros, sunkios filosofinės užduoties, kuri ragina matyti visuomenę tokią, kokia ji yra, ir pripažinti, kad lengviau sugriauti gerus dalykus dėl idealų, nei išlaikyti tuos gerus dalykus kaip kasdienę tikrovę.

Pagal „The Guardian“ parengė Donatas Puslys

Bernardinai.lt

P.S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Kritikas Pikčiurna       2014-09-15 4:31

Geras teorinis straipsnis. Tik man, kaip gamtos mokslų išsilavinimą turinčiam žmogui krenta į akis politikų ir humanitarų polinkis žiūrėti į visuomenę iš sąlyginių apriorinių pozicijų ir remtis trimis visuomenės sutvarkymo modeliais: konservatyviu, socialistiniu,liberaliu. Juk individas ir visuomenė yra objektyvios duotybės su savo vidine dėsningumų logika, kurią reikia vis giliau pažinti, o vietoje to mes tą tikrovę projektuojame į tris schemas ir ginčijamės, kuri iš jų yra tikresnė.
Taip mąstant, astronomai iki šiol turėtų ginčytis kuris Saulės sistemos modelis yra geresnis - geocentrinis ar heliocentrinis. Tuo labiau, kad nors heliocentrinis modelis teoriškai paprasčiau interpretuoja stebimus reiškinius, bet konkrečių planetų orbitų skaičiavimai daromi perturbacijų teorijos priemonėmis, o tai iš esmės susiveda Ptolemėjaus epiciklus ir kiek jų sugebame suskaičiuoti. Todėl teorija mus atveda prie anekdotinės padėties, kai sakoma: teoriškai arklys, bet praktiškai nesikelia…
Kiekvienas modelis iškraipo tikrovę, todėl nėra “tikriausio” modelio, yra kokiu nors požiūriu paprastesnis, leidžiantis išspręsti konkretų uždavinį.
Jei ieškome teorinio paprastumo, tinka populizmas ir laisvės,lygybės bei brolybės paradigmos, jei siekiame tvirtos valstybės, bendruomenės ir tvirtos valdžios bet kuria kaina, net aukojant valstybės ir Tautos pagrindą - piliečius, tinka konservatyvumas, jei siekiame individo laisvės be atsakomybės ir bet kuria kaina, net aukojant bendruomenė ir valstybę, tinka liberalizmas. Bet gyvenime tos visos vertybės tarpusavyje surištos ir neatskiriamos ir kiekvienu konkrečiu atveju reikia rasti tinkamiausią jų derinį, o ne svyruoti, kaip švytuoklei nuo vieno kraštutinumo prie kito apie pusiausvyros tašką.
Juk švytuoklė trumpiausiai užsibūna ir didžiausiu greičiu pralekia būtent pro pusiausvyros tašką, o ilgiausiai užtrunka didžiausio atsilenkimo ir judėjimo krypties pasikeitimo taške.
Politinėje konkurencijoje rinkimus dažniausiai laikinai laimi tie, kurie pasiūlo paprasčiausius receptus, bet daugiausiai pasiekia tie, kurie sunkiu ir kantriu darbu suranda geriausią tų vertybių derinį konkrečiai iškilių aktauliausių problemų ratui.
Ar ne todėl, kad neturime sąžiningų specialistų ir praktikų, o renkamės suktus teoretikus populistus, Lietuvoje jau dvidešimt ketveri metai svyruojame apie tą patį tašką prie suskilusios geldos.
Pažangiose valstybėse trijų milijonų žmonių interesus sugeba optimaliai suderinti eilinio didmiesčio meras, o Lietuvoje valstybės veikėjai vis šaudo iš ideologinių patrankų į žvirblių būrį ir savo privačiose valdose kepa ant iešmo valdžios garde nusipenėtas riebias žąsis…

ARGI       2014-09-14 20:56

Konservatoriai masto? Jie pradžioj pasako, o paskui masto.

Kas yra konservatoriai ar liberastai?       2014-09-12 15:51

Tai Lietuvos šlamštas, kuriem laikas į kariotiškių  mėšlyną. Kol žmonės juos rinks tol Lietuvoje bus bardakas tiesiogine prasme. Susimastykit.

isties keista        2014-09-12 13:03

toki straipsni aptikti siame portale.
“Konservatizmas, kaip teigiu aš, nėra globalinio kapitalizmo gynimas bet kuria kaina ar kelių asmenų privilegijų daugumos atžvilgiu išsaugojimas. Konservatizmas yra pilietinės visuomenės gynimas, autonomiškų institucijų palaikymas, piliečių gynimas nuo piktnaudžiavimo galia. Pamatinis konservatizmo motyvas nėra galios godulys ar troškimas, tačiau paprasčiausiai prisirišimas prie tam tikro gyvenimo būdo.” - ir Tevynes, prideciau. Kai tuo tarpu socialistai leiboristai jau pernelyg pasidave globalizacijai, tautu sumaisymui, utopinems idejoms. Tai jie kalti, kad Skotija siekia atsiskirt nuo Anglijos.

tuscios skarbonkes       2014-09-12 9:59

,, mąstymas konservatoriams yra nedažnas ir rizikingas užsiėmimas.’’ nedaznas ??kas zinot nors viena(!) konservu ismintinga sprendima Tautai ???

Kartais būdavo sunku suvokti,kaip       2014-09-12 7:06

lietuviai ištveria tokias nuobodžias ir lėkštas Lietuvos televizijų šou programas ir prėskus serialus.Paslaptį atskleidė viena radijo klausytoja,paskambinusi į LRT A.Skamarakaitės laidą.Ji pasakė,kad dėl jos Lietuvas televizijų gali nebūti,nes ji žiūrinti Rusijos programas,nes ten padorūs filmai,geri koncertai.Čia atsiskleidžia konservatoriškos radijo bei TV propagandos pasekmė.Tauta atiduodama į Rusijos informacijos rankas.Kaip apie tai nepagalvojo konservatoriai?

Vytautas Ju.       2014-09-12 6:50

Sunku patikėti, kad šis Mastytojas rado vietą Jūsų portale. Šiaip, galėtumėte užmesti akį ne tik į „The Guardian“, bet ir į „Open democracy“, ten jo straipsnių būna daugiau. Tiesa, jie kontraversiški, bet tikrai nenuobodūs.
Sunku būtų ką nors sakyti apie šiame straipsnyje išsakytas mintis, tačiau dėmesį atkreipė: „europinis reguliavimas panaikina mūsų sienas“ — aiškiau nepasakysi, bet ar tai gerai (blogai)?!.
„prisirišimas yra diskriminacijos forma, kuri pirmenybę suteikia tiems, kurie jau priklauso“. Įžvelgiu „estrelas“ ir kitas norvegiškas priklausomybės formas, o gal klystu?
„Pamatinis konservatizmo motyvas nėra galios godulys ar troškimas, tačiau paprasčiausiai prisirišimas prie tam tikro gyvenimo būdo. ar kelių asmenų privilegijų daugumos atžvilgiu išsaugojimas“. Paskutiniai keturi žodžiai pasako viso politinio produkto esmę, neatsižvelgiant į tai, kuriai pusei jis priklauso, dešinei ar kairei.

Geras straipsnis       2014-09-12 0:05

revoliucionieriu iskeltas lozungas Laisve Lygybe neigyvendinamas,nes pagal savo galimybes zmones nera lygus ir laisve-reiskia stipresniojo laisve laimeti pries silpnesni.Na o besaike tolerancija priveda prie savo interesu ,istoriskai susiformavusiu visuomenes isgyvenimo tradiciju apleidimo,itampos,neapykantos tarp zmoniu…


Rekomenduojame

Ramūnas Aušrotas. Kas yra ir ko nėra paskutinėje rudens sesijos Seimo programoje?

Audriaus Bačiulio replika: O dabar įsivaizduokime…

Nuomonė: Neringa Venckienė. Lietuva nesiskiria nuo Rusijos

Algimantas Rusteika. Jie pralaimėjo, tik dar nei jie, nei mes to nesupratom. Supraskim

Vytautas Radžvilas. „Pagal šiandien teisiančius rezistentus, turime tapti mankurtais“

Laimonas Kairiūkštis. Olimpo dievai akli: lietuviškas švietimas

Liutauras Stoškus. Keletas štrichų iš asmeninės rinkiminės patirties su pasiūlymais rinkimų sistemos tobulinimui

Vidas Rachlevičius. ES eksportuoja tai, ko britai visai nepageidauja

Gintaras Furmanavičius. Nemira Pumprickaitė įgarsino LRT svajones

Ramūnas Aušrotas. Visuomenė turi žinoti, kokia yra Lietuvos švietimo tarybos narių pozicija

Algimantas Rusteika. Iš duobagyvių gyvenimo

Liudvikas Jakimavičius. Revoliucija kaip žaidimas

Neringa Venckienė. L. Stankūnaitės advokatė Grubliauskienė jau aiškina, kad Deimantė kalba su akcentu

Ramūnas Aušrotas. Ar vienaragis priklauso gėjams?

Arvydas Anušauskas. Demonstratyvus Kremliaus noras susitapatinti su okupantais

Geroji Naujiena: „Meilė – įstatymo pilnatvė“

Neringa Venckienė. Deimantės negalima apklausti teisme, nes ji ... nebekalba lietuviškai?

Vytautas Sinica. Tylėti būtų gėda patiems prieš save

Povilas Gylys. Po rinkimų nors ir tvanas?

Andrius Švarplys. Čia ir dedam tašką kalboms apie VDU bendruomenę?

„Nacionalinis susivienijimas“ pateikė skundą Vyriausiajai rinkimų komisijai

Algimantas Rusteika. Prasideda sisteminis Nacionalinio susivienijimo puolimas

Sukurta LGGRT centro konsultacinė ekspertų komisija

Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Skųsime viską ir visus? Nuo kaukių iki šeimos ir vaiko teisių

Buvusios Suomijos ministrės žodžio laisvės byla: „Bauginimais neprivers manęs slėpti tikėjimo“

Algimantas Rusteika. Naujienos iš „demokratijos“ frontų

Andrius Švarplys. Uždaviau tris klausimus kandidatei į VDU rektoriaus postą prof. Mildai Ališauskienei

Apšmeižtą LGGRTC patarėją ginti stojo patriotinės organizacijos

Algimantas Rusteika. Sunki lyderystės našta (drama)

Agnė Širinskienė: „Nesinorėtų įtarti, kad mūsų specialiosios tarnybos užsiima ne ikiteisminiu tyrimu, o politikavimu“

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.