Kultūros, kalbos, istorijos politika

Robertas Grigas. Kaip smurto ideologijos paminklai tampa vertybėmis

Tiesos.lt redakcija   2015 m. rugpjūčio 2 d. 17:25

12     

    

Robertas Grigas. Kaip smurto ideologijos paminklai tampa vertybėmis

Vienas džiugiausių žudančioje sovietmečio pilkumoje prabėgusios vaikystės prisiminimų yra senelio, mažažemio Suvalkijos ūkininko Prano Šlekaičio pasakojimas „Juozai, laikykis!“ Iki šiol menu, su kokiu pasiskonėjimu dėl teisybės triumfo senelis pasakojo, kaip nuvainikavus „asmens kultą“, viename Lietuvos mieste pagal naujas instrukcijas valdžia mėgino patylom, berods, naktį, pašalinti Stalino paminklą. Atvarė traktorius, užkabino tvirtus lynus, patraukė... Ant amžių amžinųjų mūrytas paminklas nenorėjo pasiduoti, spyriojosi, iš apylinkių subėgo visur esantys paaugliai, lietuvių ir žydų vaikai, ir su sportiniu azartu pradėjo klykauti: „Juozai, laikykis! Josif, deržis‘!“ Tačiau galingas traktoriaus „Stalinec“ motoras truktelėjo vieną, kitą kartą, ir diktatoriaus stabas visu ūgiu tėškėsi į žemę...

Visoje šioje istorijoje senelį ypač linksmino tai, kad Staliną įveikė „Stalinecas“, jo vardu pavadintas traktorius. Taikli gyvenimo simbolika taip atskleidė gilesnę tiesą – „vadą ir mokytoją“ dorojo vakarykščiai uolūs jo šlovintojai.

Panašią tiesos akimirką teko išgyventi ir mano kartai, kai vėlų 1990 m. kovo 11-osios vakarą, Aukščiausiajai Tarybai paskelbus atkuriamą Lietuvos nepriklausomybę, parlamento rūmus supę džiūgaujantys žmonės spontaniškai nuplėšė nuo paradinių AT vartų „LSSR“ herbą – blyną su kūju ir pjautuvu, trypė jį kojomis. Tai buvo tokia natūrali reakcija, kaip būtų ilgai antrankiais surakinto žmogaus noras sutrupinti jį varžiusį, jo veikimo laisvę paneigusį įnagį.

Ir jau tada mane skaudžiai nustebino kultūros bei tam tikrų (be abejo, anksčiau su okupacinėmis struktūromis susijusių) politinių grupių žiniasklaidoje suskambę pagraudenimai – kaipgi galima šitaip, kokie mes barbarai ir nekultūringi, naikiname paminklus, simbolius (...).

Tuomet pagalvojau, kad tie menininkai, kultūrininkai ir politikai, kurie taip gailauja okupanto ideologijos paveldo, niekad turbūt neišgyveno tų mums primestų „SSR“, kūjų, pjautuvų ir žvaigždžių, tų raudonų pasų – kaip vergo įdago gyvame tautos kūne. Kaip visa tai išgyvenome ir išgyvename mes – okupacijai besipriešinusios Lietuvos žmonės.

O panašūs virkavimai nesibaigė einant atkurtos Nepriklausomybės dešimtmečiams – ar svarstymai paliestų Vilniaus Žaliojo tilto stovylas, ar Kauno Aleksoto tilto bareljefus su sovietine simbolika, ar viešosiose didmiesčių erdvėse tebestovinčius paminklus žinomiems kolaborantams – tarsi objektyvų Tėvynės išdavimo faktą kompensuotų tai, kad (kai kurie iš jų) buvo dar ir daugiau mažiau gabūs literatai.

Bandant suvokti šį daugiau negu keistą reiškinį – tarsi abejojimą tautos savigynos teise ir savosios valstybės apsaugos prasme – neateina į mintis jokio įtikinamesnio paaiškinimo, kaip tas, kad mūsų visuomenė dėl ne visai išryškintų priežasčių turi sunkumų su šiaip jau įprastu ir normaliu savo valstybingumo vertinimu, teigimu ir gynimu. Dėl šios problemos metų metais gali vykti karštos diskusijos temomis, dėl kurių sveikomis etinėmis nuostatomis besivadovaujančioje visuomenėje apskritai neturėtų būti dviejų nuomonių. Pavyzdžiui, ar gali viešose laisvos šalies sostinės erdvėse puikuotis okupantų ideologijos melą įvaizdinantys kūriniai (Žaliasis tiltas); akivaizdų melą – nes laimingi kolūkiečiai, darbininkai, studentai ir „taiką ginantys“ kareiviai tebuvo propagandistų vaizduotės vaisiai. Arba – kiek toleruotini paminklai asmenims, vienareikšmiškai ir daug pasidarbavusiems savos valstybės laidojimo tarnyboje, nors kitose veiklos srityse jie ir būtų nuveikę teigiamų dalykų.

Kažkokiu būdu Vakarų Europos šalyse po karo nebuvo didesnių abejonių, ar reikia saugoti nacionalsocializmo kurtojo pasaulėvaizdžio paveldą, neliko jo ir pačioje Vokietijoje (o juk Niurnberge buvo sukurtas gana įspūdingas, beveik Antikos mastų memorialas „revoliucijos didvyriams“, nepavykusio Hitlerio pučo dalyviams). Neliko ir pagarbos ženklų su naciais kolaboravusiems asmenims, nors kai kurie iš jų turėjo savo kraštams nemažesnių nuopelnų už Salomėją Nėrį ar Petrą Cvirką (ne prieš pozityviąją jų kūrybą pasisakau, o prieš neobjektyvų garbinimą). Minėtose šalyse nekyla klausimų dėl savojo valstybingumo vertės ir dėl to, kas turėtų viešai reprezentuoti valstybingumą. Mūsų šalyje tokių klausimų, deja, kyla. Todėl visuomenė ir auga su dvilype sąmone: sovietų okupacija tarsi blogai, bet jos palikti ideologizuoti paminklai – šiukštu, neliesti, paveldas; išdavystė, kolaboravimas lyg ir nelaikoma doru elgesiu, tačiau jei kolaborantai parašė lyrikos ar prozos – tokių asmenų net ir atsargus kritikavimas pasitinkamas isteriškomis priekaištų audromis.

Ar patys žinome, kas esame ir ko iš tikrųjų norime?

Kad tautiečiams išraiškingiau paaiškinčiau, ką čia noriu pasakyti, panaudosiu gal šiurkštoką, bet, mano supratimu, adekvatų palyginimą iš katalikiškojo Caritas veiklos sričių, kuriose teko dirbti, padedant taip pat ir prievartą patyrusioms ar į sutenerių tinklus patekusioms moterims. Jeigu prievartautojas, rodydamas savo galią ar aukos „priklausymą“ jam, atminimui įrėžtų tatuiruotę – „aš buvau tavyje“, „aš valdžiau tave“ – ir auka, atgavusi laisvę, nenorėtų tos žymos pašalinti – ką tai reikštų? Ar ne tai, kad, praradusi savigarbą, ir telaiko save tik tiek verta? Juk, pritaikant dalies mūsų paveldosaugininkų ir politikų argumentaciją – tai jos patirties, jos istorijos dalis – kaipgi dabar ją barbariškai sunaikinsi?

Galiu klysti, bet aplanko nejauki mintis, kad daliai vyresnės kartos atstovų ar atlaidų sovietmečio vertinimą perėmusių jaunesniųjų pasąmonėje okupacinio paveldo išsaugojimo-branginimo kompleksus gali palaikyti toji pati būsena, kokia kartais ištinka nuo mažumės mušamas ir niekinamas moteris: su skriaudiku blogai, o kai atvažiuoja policija gelbėti, su ašaromis puola ginti savo išnaudotojų. Juk galbūt kartais po prievartos savaičių pigių blizgučių ar kosmetikos nupirkdavo…

Iš tokios štai būsenos privalome gelbėti Lietuvos valstybinę savimonę. Jei norime atsilaikyti prieš visai realius vidaus ir išorės iššūkius.

Tiesa, čia reikėtų padaryti pelnytą skirtį – tarp Vilniaus ir Kauno laikysenos. Vis dėlto, su visa pagarba istorinei mūsų sostinei, Gedimino sapnui ir dabartiniam statusui, remiantis objektyvios tikrovės kriterijais tektų pripažinti, kad moderniojo Lietuvos valstybingumo, savimonės ir gyvybinės jėgos centras buvo, iš dalies ir lieka, Kaunas. Nieko nepadarysi – veržlaus tarpukario augimo, čia sutelkto tautinės savivokos ugdymo, realios valstybės kūrimo patirties niekas negali atstoti, per tarptautinius seminarus to neišmokstama. Todėl neturėtų šokiruoti kalambūras, kad Vilniuje Lietuvos (kultūros, politikos, visuomenės sferose) bus tiek, kiek jame bus Kauno – plačiausia ir geriausia prasme. Jau Sąjūdyje „kauniečių“ ir „vilniečių“ Nepriklausomybės siekimo strategijos tai įtaigiai pademonstravo.

Tad neatsitiktinai ši valstybinės savivokos skirtybė simptomiškai atsispindėjo ir požiūryje į sovietinių propagandinių statinių paveldą. Kaune jau pačioje Atgimimo pradžioje ramiai, be didelio triukšmo iš viešųjų erdvių pasitraukė keturi komunarai; iš Karo muziejaus sodelio į Petrašiūnų kapines, prie poetės kapo, kaip ir dera, iškeliavo paminklas Salomėjai Nėriai; kad ir po ilgesnių trukdžių, nuo Aleksoto tilto dingo sovietinės emblemos. Vilniuje, kaip matome, reikia beprasmiško laiko švaistymo nesibaigiančioms diskusijoms, kol iš miesto centro išvežamas baigiantis rūdyti socialistinis realizmas…

        „...Ilgai teriojęs priešas išsikėlė / Palikdamas tuščias kareivines už miesto
        Su daugelio ir mūsų išmintingai / Garbintų stabų emblemom vartuose; be tikslo
        Klaidžiojančias jam parduotas mūsų sielas;/ Nedraugiškus namus ir sudaužytus
        Žaislus skurdžioj kiemų žolėj. Iš miško
        Sugrįžęs Pranašas vėl šaukia: Laisvė!
        Bet kaip dabar gyvensime be priešo? / Ir kuo nuo šiol pateisinsime savo / Silpnybes?
        /.../
        Galbūt
        Iš tikro mes mylėjom savo priešą?“

                              Alfonsas Nyka-Niliūnas, „Priešas“; Baltimorė, 1992-12-12

Be abejo, retai sutinkamo talento poetas čia kalba ne apie tą priešų meilę, į kurią kiekvieną žmogų kviečia Evangelija. Kalbama apie dvasinį ištižimą, susitaikymą ir prisitaikymą prie neteisybės, nuo kurių turime išgydyti savo sielas, kad gyventų save gerbianti Lietuva.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

alkas       2015-08-7 1:30
DAUG        2015-08-5 12:33

triukšmo dėl nieko…

ties žymesne vieta        2015-08-5 11:40

šunys būtinai pakelia koją. Barbarai tokiose vietose irgi palieka savo “kvapą”. Klaipėdos tiltą paženklinę savo penkiakampėm jie nenurimo, kol nenušlavė visų senųjų kapinių. Prievarta ir melas - Blogio imperijos ramsčiai. Paveldo sargai tai turėtų žinoti ir nesimaivyti.

žmoniškumas       2015-08-4 18:19

Žaliojo tilto skulptūros badė akis ir gal net sąžines tų, kurie kolaboravo su okupantu, dirbo jam ir skleidė jo ideologiją. Todėl būtent jie taip siekė jas panaikinti. O galėjo likti kaip priminimas visiems, jog vienodai mąstančių žmonių nebūna ir vienų vertybės yra vienos, kitų - kitos. O politika tai apskritai yra slidus dalykas, todėl geriau klausyti savo sąžinės ir nenusidėti žmoniškumui, kokia valdžia ar politinė santvarka bebūtų. Kaip visą gyvenimą ir daro kunigas Robertas Grigas.

Protų drumstėjams ne argumentų reikia.Jie dirba.       2015-08-3 23:10

Kaip malonu šituose tyruose sutikti sveiką žmogų ir sveikas mintis. Ačiū, Robertai!

To kokia neapykanta       2015-08-3 12:38

tamsta arba esi piktavalis, arba visai nesupranti, kokius kalbi niekus - nuo kada ŽT skulptūros gali būti prilygintos “paminklams, kritusiems kovoje su fašizmu”?
Greičiausiai vis dėlto pirmas atvejis - kam priskirti kitiems tai, ką pats jauti kitaip mąstantiems???

Kokia neapykanta       2015-08-3 12:04

  kunigo žodžiuose ir kokia migla ant akių. Ir koks menkumas skelbti karą ir kerštą gipso /ar iš ko jos nulietos/ krūvoms.
  Ir melas, kaip ir iš valdžios - niekur vakaruose /Niurnberge nebuvau, negaliu sakyti/ -nei Vokietijoje, nei net Austrijoje paminklai kritusiems kovoje su fašizmu nenugriauti.

Nacistiniuose simboliuose        2015-08-2 20:41

nebuvo meno.

pagarba Letui       2015-08-2 20:11

tiksliai pasakė: suburliokėję pseudokūrėjai ir pseudointelektualai.
suburliokėjusi Lietuva, ypač valdžia ir teisėsauga.
Gal ir gerai ta emigracija - mažiau lietuvių, bet daugiau bus be burliokų dvasios - išsivalys gal emigracijoje.

Letas Palmaitis       2015-08-2 18:58

Reiškinys gilesnis. Bolševikmetis nebuvo tik izoliouotas epizodas Lietuvios istorijoje. Neseniai čia paskelbta Algirdo Patacko publikacija, nors ir ne iki galo, bet gana tiksliai parodė maskoliško bolševizmo ir maskoliško blatniokiškumo (burliokystės) giminingumą. Maskolijos bolševizmas ne šiaip marksizmas, tai dėsninga čingischaniškos “Trečiosios Romos” reinkarnacija. Iškabos keičiasi, bet Ordos esmė išlieka. Su ja Lietuva susidūrė jau “Aleksejaus Michailovičiaus” laikais, o “draugauti” pradėjo nuo XVIII a. pabaigos. Maskolijai nieko daugiau ir nereikia, tik “ty minia uvažaiš”. Maskolijos kultūra ateina į vidų su degtine ir matu. Taigi jau iki 1918 m. buvo pakankamai įsisemta. Tik pravoslavija vis trukdė tikrai “tautų draugystei” su katalikais, kuriuos dar Muravjovas teisingai įvertino, kaip pagrindinį priešą, ir susiejo su Lenkija (todėl ir buvo įvesta antilenkiška barbarų “graždanka”).
Užtat bolševikmetis, kada pasirodė anaiptol ne visai svetimi, bet daugelio dar gerai pažįstami okupantai, “savi”, atnešė blatniokiškos lygiavos “idėjas”. Palankioje dirvoje tos “šviesios idėjos” slopino žiaurumų suvokimą, o kai geriausieji jau beveik buvo išnaikinti, liko prisitaikėliai. Tada “šviesi visos žmonijos ateitis” pradėjo su jais flirtuoti socialistiniu turiniu bei tautine forma. Gerai prisimenu visus tuos komunistus, kurie demonstravo didžiulį LTSR patriotizmą... Čia toliau patylėsiu…
O “liaudis”? Kas ta liaudis”? Prasigėrę “socialistinio turto” “nešėjai”?
Taigi Garbusis Autorius pamiršo ilgą istoriją turintį vidinio suburliokėjimo faktorių. Daugeliui tie balvonai yra savi.

Pastebėjimas        2015-08-2 17:53

Tikrai taip, konservatbolševikų ir beretinių smurto ideologija prieš skulptūras ir tų laikų meną.

Grigeli, grigeli       2015-08-2 17:47

Atvirai prisipažink, ar kartais ne konservatizmo ideologas būsi tokį paskvilį sukūręs?


Rekomenduojame

Ramūnas Aušrotas. Išgyvenom dar vieną dieną?

Rasa Čepaitienė. Kelios pastabos apie rinkimus ir NS pasirodymą juose

Almantas Stankūnas. Liberalusis mitas apie laisvę

Svainio džiaugsmai: „Sveiki atvykę į naują Lietuvą“, arba „Pagaliau galime tikėtis vienalyčių santuokų įteisinimo, pasipriešinimo išmokoms ir paša…“

Robertas Grigas. Ir taip dabar 4 metus?! Kaip iškęsti…

Vytautas. Radžvilas. Ir vis dėlto mes gimėme ir subręsime Laisvei ir Lietuvai!

Andrius Švarplys. Draudimas agituoti neatitinka Konstitucijos

Algimantas Rusteika. Jau galiu kalbėti

Tomas Viluckas. Kokių žingsnių vertėtų imtis, kad iškiltų NS pagrindu jėga, kuri 2024 m. peržengtų 5 proc. barjerą?

Nida Vasiliauskaitė. Už ką balsuoji, o kas iš to išeina, arba Kas vadinama „laisvai demokratiškai išrinktos valdžios legitimumu“?

Vytautas Sinica. Mintys po rinkimų

Vytautas Radžvilas. Porinkiminė Nacionalinio susivienijimo spaudos konferencija Valdovų rūmuose: kodėl vertėjo?

Rinkimų rezultatai ir porinkiminės replikos: Ramūnas Aušrotas, Audrius Bačiulis (papildyta)

Algimantas Rusteika. Tai buvo tiesioginė provaldiška agitacija už valdžios partijas

„XXI amžiaus“ klausimai kardinolui Sigitui Tamkevičiui apie artėjančius Seimo rinkimus

Geroji Naujiena: Ir mes visa galime Tame, kuris mus stiprina

Tariasi peliukai prieš rinkimus…

Liudvikas Jakimavičius. Rinkimų sufleriai

Vytautas Radžvilas. Susigrąžinkime savo Lietuvą!

Audrius Bačiulis. Vytautai – Patirtis ir Energija, arba Už ką aš balsuosiu

Smulkieji verslininkai ir Nacionalinis susivienijimas pasirašė visuomeninį susitarimą

Liudvikas Jakimavičius. Balsuokim protingai

Andrius Švarplys. Užvis svarbiausia – stabdyti valstybę, kad ši nesikištų į privačią žmogaus sferą

Vytautas Sinica. Išmesto balso mitologija

Ramūnas Aušrotas. Partijų programinės nuostatos ir iniciatyvos, prieštaraujančios krikščioniškai pasaulėžiūrai

Augminas Petronis. Tokia mąstysena – ‘viskas, ką jūs apie save žinot, yra tapatybės’ – tikėjimui naikinančiai žalinga

Aleksandras Nemunaitis. Esame už žodžio laisvę ir prieš politkorektiškumą

Algimantas Rusteika. Konservatoriai nutarė reklamuotis pas savus?

Katalikiški balsavimo principai

Liudvikas Jakimavičius apie žiniasklaidą

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.