Sovietmečio pabaigoje iš Maskvos katalikų girdėjau tokią istoriją apie prancūzų generolą ir žymiausią pokario prezidentą Šarlį de Golį (Charles de Gaulle). Maskvoje sovietmečiu buvo palikta vienintelė mažutė katalikų bažnyčia – Šv. Liudviko, įsprausta beveik į Lubiankos – KGB pastatų komplekso – kiemą.
Sovietams rūpėjo parodyti, kad jų šalyje egzistuoja sąžinės laisvė, nes į sostinę atvykdavo daugiau užsieniečių, žurnalistų – 9 mln. mieste visiškas maldos namų nebuvimas būtų kontrastavęs su viešai skelbiama propaganda apie „pagarbą tikinčiųjų jausmams“. Taigi paliko tą vieną bažnytėlę, tačiau po saugumiečių akimis – kad viskas būtų kontroliuojama.
Ją lankė daugiausia Maskvoje gyvenantys lenkai, lietuviai, katalikai ambasadų darbuotojai. Žinoma, ir katalikai rusai, kurie, kaip buvo carų laikais, taip ir vėliau stačiatikių tradicijos šalyje liko tam tikra egzotika. Beje, bažnyčios klebonas daug metų buvo lietuvis (kun. Stasys Mažeika, 1905–1995).
Taigi atvyko į Maskvą bene pirmojo oficialaus vizito Prancūzijos prezidentas de Golis – ar tik ne prie Chruščiovo? Po valstybinių pasitarimų svečias išreiškė šeimininkams keistą norą – sekmadienį jis, kaip katalikui ir privalu, norėtų dalyvauti Šv. Mišiose…
Kremliaus draugai susižvalgė, bet negi dabar imsi svetimos šalies lyderį valstybinio ateizmo pagrindų mokyti…
Šv. Liudviko bažnytėlė stovėjo apšnerkštame užkaboryje, ir vedė į ją kelias, visai nepritaikytas prestižiniams prezidentų vizitams. Tačiau kai sekmadienį de Golio kortežas važiavo į bažnyčią Šv. Mišių, po mašinų ratais garavo dar šviežias, per naktį nulietas asfaltas…
P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.
Parašyk komentarą
Komentarai
Be abejo. O apie Uborevičių žr. “Valstiečių sukilimai” čia:
https://ru.wikipedia.org/wiki/Уборевич,_Иероним_Петрович#Крестьянские_восстания
elgėsi demokratiškai pagal visas Žmogaus teisių popierkas ir konvencijas - už bendravimą su vokiečių kariais prancūzaites nuogai išrenginėjo, lupo, smala tepė, vertė ne savo valia mylėtis su išvaduotojais, ant krūtų svastikas piešė ir po miestų centrus nuogas plakdami gainiojo, kad žinotų, jog negalima su priešu draugauti, ypač mylėtis. Lietuvoje šito nebuvo, nes mūsų vyrai kultūringesni, dvasingesnis, atlaidesni, bet moteriškės vis vien mus laiko per prastais joms ir seka kanzlerės Merkel pėdomis - maino mus į aukščiausios klasės Afrikos arba Arabijos pusiasalio specialistus.
o mergoms plaukus nukirpo ir nuogas, degutu ištepliotas, po Paryžių sunagaikomis gainiojo. Kad taip Vilniuje būtų buvę po išsivadavimo, ane? Būtume iki valiai plikų mergų ir senių prisižiūrėję iki valiai. Paryžiuje labai kentėjo tokių mišrių santuokų su vokiečių kariais vaikais - buvo žiauriai engiami ir žeminami. O mūsų lietuvaitės liko nenubaustos, tekėjusios už priešo. De Golis darė kitaip - tokias lupo ir išrenginėjo.
de Golio chebra po karo okupantų kolaborantus sušaudė
mėgo ir pas dėdę Džo skraidyti ir po čerką padaryti, ir už Baltijos šalis nė mur mur išgertuvių metu.
Nieko nežinau apie Uborevičių bet tas tuchačevskis pats kruvinas iki ausų...
kad Prancūzijos prezidentui generolui de Goliui nereikėjo aiškinti, kas yra toji Rusija. Jam, tada dar kapitonui, likimas lėmė pirmojo pasaulinio karo metais būnant nelaisvėje susipažinti su ten pat kalėjusiu Tuchačevskiu, vėliau žymiu sovietiniu karo vadu, apkaltintu išdavyste ir Stalino budelių sušaudytu, kartu su lietuviu komandarmu Jeronimu Uborevičiumi ir kitais Raudonosios armijos vadais. Ar ne už savo pažįstamus žmones ėjo melstis Prancūzijos pasipriešinimo fašizmui vadas? Kas dabar žino…