Sodėnai, mano mamos tėviškė prie Vilkaviškio, kaip ir dera padoriam kaimui, turėjo savo keistuolį. Senbuviai pasakojo, kad jo pavardė buvo Guoba.
Kaip jau nutinka tokiais atvejais, vargiai beįmanoma nuspręsti, ar jis buvęs už kitus išmintingesnis gyvenimo filosofas, pasirinkęs „durnelio“ raiškos būdą, ar iš tiesų ... keistesnis tipažas, ar visko to po truputį...
Tarpukaryje vienas sunkesnių, prakaitą sunkiančių vasaros darbų Suvalkijoje – durpių kasimas. Kasėjai išsirengdavo tiek, kiek to meto drovumo ribos leisdavo, o Guoba ateidavęs dirbti su kailiniais. Į kaimynų pašaipas ir klausimus atsikirsdavo (buvo dar ir truputį šveplas):
– Šuprantate, pro kailiniuš šaulės špinduliai nepraeina, tai iš tikrųjų man daug vėsiau, negu jums!
Bet atėjo lemtingieji 1940 metai ir su jais visų mūsų kaimiškųjų idilijų pabaiga.
Į Sodėnus, kaip ir į kitus kaimus bei miestelius, atvyko kažkoks saulės iš Rytų agitatorius, suvarė sodiečius į mitingą ir pradėjo skiesti, kaip dabar , „nuvertus fašistinę Smetonos diktatūrą“, visi ilgai ir laimingai gyvens kolūkiniame rojuje. Baigęs pakvietė klausti, jei kas nors ko nors dar nesuprato.
Jau buvo prasidėję suėmimai, praktiškiems suvalkiečiams viskas daugmaž buvo aišku, tad klausytojų masė niūriai tylėjo.
Čia pakilo senis Guoba ir pranešė, kad nori užduoti klausimą. Atsiųstasis oratorius pagyvėjo, suteikė senukui žodį, ir tas savo neskubia švepla kalbėsena mitingui pasakė:
– Šapnavau tokį šapną: Štalinas šu Molotovu baliavoja, o ašilas medį graužia. Kažin, ką tai galėtų reikšti?
Kaimo atmintis neišsaugojo to, kaip siužetas vystėsi toliau. Turbūt geranoriški kaimynai pasistengė sovietų politrukus įtikinti, kad čia toks vietinis kvailelis, neverta imti į galvą jo beprasmių kalbų. Ir taip išsuko kaimo filosofą nuo painių klausimų specialistų kokiame nors NKVD tardymo rūsyje.
O Guobos sapno reikšmė labai greitai buvo paaiškinta tiek Lietuvai, tiek ir gerokai platesniam pasauliui.
Nuotrauka – autoriaus.
P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.
Parašyk komentarą
Komentarai
Kai kurių.
Maža pasakyti, kad nustebau, atsivertusi kaikurių kunigų fb puslapius. Turbūt net nedrįsiu rašyti.
Įsižeisti ? kaip galima įsižeisti kai kun. publikuoja tokius str. ? Toks įspūdis kad žmogus taip ir nenustojo kovoti iki šiol , o sielovada liko ten kažkur .Mes vis dar matome tai ką norime matyti , žiūrėdami į žmogų, o juk reikia tik paklausti kas tas žmogus po ta sutana . Dievo tarnas ar naujoji Žana d‘Ark ? ja ir sapnuose lankydavo vizijos.
Ko man čia žeistis? Ne mano daržas, ne mano pupos, kaip sakoma. Tik palyginau reiškinius, tačiau dauguma, kad ir Kristaus žodžiai būtų, vis tiek būtų nepatenkinti, kad prieštarauja jų “mylimam kunigui”, ir rašytų minusą, paklusdami ne tiesos jausmui, bet instinktui. Neskaičiau kun. Grigo religinių straipsnių ar pamokslų, kritikavau tik tai, ką skaičiau Tiesos portale. Galbūt rasčiau ką nors gilaus? O kunigo politinės veiklos niekada neneigiau, tai iš tiesų stiprus kovotojo pavyzdys žmonėms.
gal ir apie “stąsį”, bet jota pirmoji įsižeidė.
Taip. Robertas Grigas yra mūsų laisvės simbolis, kurio vadovaujamas tūkstantinei žmonių miniai, kalbamas ROŽANČIUS, prie Parlamento mus apsaugojo nuo sovietų tankų. 1967–1978 m. mokėsi Leipalingio vidurinėje mokykloje. Nuo 1976 m. dalyvavo Eucharistijos bičiulių veikloje, blaivybės sąjūdyje. 1978–1982 m. Vilniaus pedagoginio instituto Užsienio kalbų fakultete studijavo vokiečių kalbą ir literatūrą. Su kitais leido ir platino žurnalą „Vytis“, bendradarbiavo Lietuvos katalikų bažnyčios kronikoje, laikraštyje „Aušra“, juos platino. 1982–1984 m. tarnavo SSRS kariuomenėje, viešai atsisakė duoti sovietinio kario priesaiką. [1]
1985–1988 m. Kiauklių bažnyčios zakristijonas, studijavo pogrindinėje kunigų seminarijoje, 1987 m. gruodžio 7 d. slapta įšventintas kunigu. 1987 m. rugpjūčio 23 d. mitinge Vilniuje pasmerkė Molotovo-Ribentropo paktą. [2] Už antisovietinę veiklą persekiotas. Nuo 1988 m. dalyvavo Sąjūdžio veikloje. 1989–1991 m. Labanoro, Kietaviškių kunigas (administratorius), Kaišiadorių vikaras. Per 1991 m. sausio 13 d. įvykius Parlamente aukojo Mišias. 1991–1992 m. Kauno kunigų seminarijos dvasios tėvas. Nuo 1997 m. Lietuvos „Caritas“ federacijos generalinis direktorius. Dirba sielovados darbą Ateitininkų federacijoje, bendradarbiauja katalikų spaudoje. [3]
Nuo 1975 m. rašė (slapyvardžiai Rasūnas, Skaidrūnas, Rūtautas), savilaida leido ir nelegaliai platino eilėraščių rinkinius „Benamės svajos“ (išl. 1988 m.), „Kelias Lietuvon“, „Katakombų gėlės“, „Marijos ašara“, parašė atsiminimus apie armiją „Rekrūto atsiminimai“ (1993 m., 2 leid. 1999 m.). [4]
Dabar šis Dievo kvailelis paskelbtas šventuoju, ir žmonės meldžiasi jam, prašydami užtarimo.
Sovietmečiu buvo toks gruzinų Dievo kvailelis Gavriilas Urgebadzė, galite pažiūrėti, kaip jis apsimetė “didžiai dievobaimingu”, t.y. parodijavo netikrą garbinimą, ir žmonės suprato, kokia bjauri yra veidmainystė: https://www.youtube.com/watch?v=Vz9lCWbkAQI&t=51s
D
ar sovietų laikais jis viešai sudegino Lenino portretą, sakydamas, jog Kristų reikia garbinti, o ne Leniną. Už tai buvo uždarytas į psichiatrinę. O šit dabar žmonės garbina tą įvykį, atvaizduotą ikonoje: https://i.ytimg.com/vi/9fx5TFe9Nk0/hqdefault.jpg
Iš tiesų liūdna, kad žmonės nebeskiria, kas pasaulietiška, o kas skirta Dievui, kas sakralu, o kas profaniška: “Jei teisybė, kad Dievas tai Kelias, Tiesa ir Gyvenimas, tai visi pasakojimai yra skirti Dievui.” Argi?
Jei visi pasakojimai skirti Dievui, tai ir visi keliai skirti Dievui. O tai nesąmonė. Nuomonė, jog visi keliai veda pas Dievą, yra pagimdyta šiuolaikinių modernistų ir liberalų. Kristus iš tikrųjų tvirtino „Kokie ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyvenimą!“ Ir nereiktų nupiginti išganymo: “Dangaus karalystė jėga puolama, ir smarkieji ją sau grobia“. Jūsų krikščionybė - lėkšta, išsivadėjusi, tuščia. Šitas kunuigo pasakojimas apie Guobą - šiaip pasaulietinis įvykis, su Dievu ir tikėjimu vargu ar turįs ką bendro.
Tikrieji Dievo kvaileliai Lietuvoje išnyko gal XX a. pradžioje, ir šis atsidavimo, pasiaukojimo kelias yra turbūt pats sunkiausias iš visų kelių. Jis reikalauja iš žmogaus didvyriškų pastangų - atmesti visą žmonių teikiamą garbę, visus gyvenimo patogumus, visiškai sunaikinti savo puikybę, neturėti namų, jokio turto ir gyventi vien Dievui, absoliučiai pasitikėti vien Juo. O kunigo čia buvo papasakotas šiaip mišinys - kaip jis pats sakė, “visko po truputį” - gyvenimo filosofijos, “kvailelio” raiškos, protesto.. Ir kam tai tinka? Ir jei jau vyskupas tokius palaidus pasakojimus pasakoja… Netikiu, manau, kad susieja su Dievu. Juk Kristus irgi beveik vienais palyginimais, metaforomis kalbėjo, bet ar tuščiai? Jis viską pasakojo tam, kad paaiškintų, kokia yra Dangaus karalystė, kaip į ją patekti ir kaip joje gyventi. O čia kas? Apie politiką. Kur jūs čia ką randate apie Dievą, apie tikėjimą?
Pasiklausyk, gal suprasi, nes čia lietuviškai: http://www.marijosradijas.lt/transliacijos/161533-2020-02-02-00-40-dievo-zodis.html
šeip .. pageidaujate jog ir vyskupas emeritas Jonas Kauneckas pasakotu per radio laidą , kokia spalva dažytos jo tvartelio durys sapnuosna ? abejoju .
Jota - Labai įdomūs pastebėjimai. Gal galėtumėte daugiau prasiplėsti ?
Labai džiaugiuosi, kad turime per humorą, vaizdingai atskleidžiančių gyvenimo tiesas kunigų. Tokie pasakojimai-atsiminimai, išlieka visam gyvenimui žmogaus atmintyje. Turime dar ir Panevežio vyskupą emeritą Joną Kaunecką, kuris kiekvieną sekmadienį sako takius vaizdingus pamokslus per “Marijos” radiją, kurių mielai klausausi.
pas mus kaime irgi panašus atvejis buvo. kolchozo pirmininkas paklausė kaimo varguolėlės “tai ar geras tėvas (stalinas)” - “tėvas tai geraš, bet patėviš dar gerešniš buvo”, kadangi prie vokiečių gaudavo ir cukraus ir pieno, nes viena vaikus augino.
Tvartelio durys užrakintos o langelyje jo gyventojas . Ilgai nelaukus vėl sulaukėme kun. R.Grigo ‘išminties perlų‘ ..- jei jau kiaulės sočios , kas ši karta gaus ju porcija ?
Jota: ,,Pasakojimas apie Guobą patrauklus morališkai ir politiškai, bet ar tai dėl Dievo - klausimas. O jei ne dėl Dievo - tai kam visa tai?”
Jota, jei teisybė, kad Dievas tai Kelias, Tiesa ir Gyvenimas, tai visi pasakojimai yra skirti Dievui.
Teko girdėti pasakojimą apie tikrą įvykį. Vienam garbaus amžiaus, žmonių labai gerbiamam ir mėgstamam Klebonui sykį davatkėlė iš špitolės priekaištavo: “Jūs, kunige, viską kažkaip labai paprastai per pamaldas susakote. O štai jaunasis vikaras tai taip gražiai kad nutęs, uždainuos, kad net gera pasidaro.”
O į tai Klebonas ir atsakė:” O tau, davatkėle, koks skirtumas - ar aš pasakysiu durna boba, ar gražiai išdainuosiu duuurnaa booobaa?” Tai tiek Jotai apie sapnus.
Suprantu jus, reikia ginti savo kunigą. Bet labai jau pigiai jūs visus pas Dievą įvaikinate. Vienas dalykas apsimesti kvaileliu dėl Kristaus, o visai kitas - dėl kitų tikslų. Pasakojimas apie Guobą patrauklus morališkai ir politiškai, bet ar tai dėl Dievo - klausimas. O jei ne dėl Dievo - tai kam visa tai?..
Antanui, na čia jūs turbūt apie Hiau M i a u reginą Kinijoje,go go, mo go go, JAHVes biorobotų buratinų neprakaituojančių gamybą rytų laburatorijoje/ lai burat-inai go go? Kairėn- juoda, baisu - balta…
Kun. Robertas perpasakojo tikrus įvykius. Dievo vaikas Guoba, savo išmintį pateikdavo be užuolankų, tik ne visi, t.y. pagal sugedimo laipsnį, ją suprasdavo savaip.
Man atrodo, jau geriau jis aiškintų ne sapnus, o tikėjimą. O gal neskiria to nuo ano.
tokių sapnų išaiškinimų. Patiko.
Viso pasaulio katinai labai protingi ir jie manau visi kalba kinietiškai. Tiktai papuolę kaip ir vaikai pas negerus šeimininkus išmoksta dešrą vogti.
“Ašilas”
Ar čia apie “stasį”?
Antanui, na taip gyvuliai tarusavyje susikalba lietuviškais garsais ir dauguma supranta atitinkamus garsus pvz. katinas supranta kac, kac, kac - k - eti kojomis, a- žemai,mažai,nedaug, c- čia, ir kas įdomiausia lietuviškai katinai supranta ir kitakalbėse šalyse
Jeigu jau prakalbinote asilus, tai miško žvėrys, susitikimo ir posėdžių metu turėdavo perbristi upę. Ne visada ji būdavo sekli, tad nutarė statyti tiltą, bet niekaip iš vadovybės negaudavo leidimo, nes upė plati ir reikia daug medžių iškirsti. O kaip žvėreliai be medžių gyvens? Derint tilto projekto statybai pasiuntė kaip paskutinę proto liekaną asilą. Darbai pajudėjo staigiai, miškas pjaunamas,žvėrys sunerimo ir pradėjo ieškoti priežasties kad taip uoliai ruošiamasi tilto statybai. Lapė sužinojo, kad vadovybėje - asilo draugai ir nutarė tiltą statyti ne kaip dauguma žvėrių nusprendė skersai, bet kaip asilų vadovybė nutarė, kad reikia statyti tiltą išilgai upės. Tokiam projektui bus skiriama kiek tik reikia lėšų. Ne visada asilai pralošia. Netgi Šventajame Rašte Balamo asilė pranaše ir taip į Šventraštį pateko ir išgirdę bažnyčioje perskaitytą Švento Rašto ištrauką atsako Amen - “Tikrai taip”, girdėjote Dievo Žodį.