Socialinės inžinerijos eksperimentai

Robert P. George. Drąsa, meilė ir pasiaukojimas kovoje už santuoką

Tiesos.lt siūlo   2020 m. vasario 5 d. 17:19

7     

    

Robert P. George. Drąsa, meilė ir pasiaukojimas kovoje už santuoką

laisvavisuomene.lt

Rodas Dreheris, atsakydamas į mano su kolega paskelbtą straipsnį, apie santuokos sampratos keitimą, seksualinės moralės nuosmukį ir žmonių kertinio suvokimo apie lytiškumą nykimą sako: „Robertas P. George’as, Ryanas T. Andersonas ir mes visi, kurie manome esantys jų pusėje, nesugebėjome to sustabdyti. Tačiau ši nesėkmė turi būti suprasta kaip pralaimėjimas kare, kurio laimėti buvo neįmanoma. R. P. George’as ir R. T. Andersonas kovojo atkakliau nei daugelis kitų, pranokdami savo moraliniu ir intelektualiniu lygmeniu. Tačiau jie ir jų bendraminčiai (aš priskiriu jiems ir save, nors mano indėlis, palyginus su jų, labai menkas) gali būti prilyginami mitinei lenkų kavalerijai, puolusiai Vermachtą. (Tai išgalvotas, tačiau didelę simbolinę reikšmę turintis įvykis.) Mes, tradicijos šalininkai, turėjome kovoti ne su kuo kitu kaip modernumu – išaukštinusiu laisvą asmens valią, technokratišku, apleidusiu Dievą ir transcendenciją – ir ekonomine jėga (kapitalizmu), kuri iš šių veiksnių semiasi energijos, ir tuo pat metu juos stiprina. Ji savo kelyje naikina viską.“

Nesutinku, kad karo laimėti buvo neįmanoma. (Tiesą sakant, nemanau, kad jis pralaimėtas galutinai. Nors mes, tikintys santuoka kaip vyro ir moters sąjungą bei išlaikantys tradicinį supratimą apie lytiškumą ir seksualinės moralės normas, buvome stipriai parblokšti.) Konservatyvioje ar tradicinėje pusėje kai ko trūko, tačiau negalime sakyti, kad ta priemonė mums buvo neprieinama. Greičiau tai buvo kai kas, ko daugybė konservatorių ir tradicionalistų (ar kaip mus bevadintų) nesugebėjo sukaupti. Žmonės galėjo tai padaryti, bet dauguma nesiryžo.

Žinoma, kalbu apie drąsą.

Mūsų oponentai pajuto, kad daugumai mūsiškių trūksta drąsos, ir padarė tai, ką tokiose aplinkybėse paprastai daro apsukrūs ir negailestingi žmonės: jie ėmėsi bauginimo taktikos, išvadindami bet kurį, pasipriešinusį jų planui, fanatiku ar pilnu neapykantos. Ši taktika buvo labai sėkminga, ir ši sėkmė didele dalimi priklausė nuo to, ką Davidas Brooksas (pats palaikantis santuokos apibrėžimo koregavimą) teisingai apibūdino kaip beveik monopolizuotą „kultūrinę įtaką“. Jie kontroliavo įtakingiausius kultūros taškus: universitetus, naujienų ir (labai svarbu) pramogines medijas, menus ir jų institucijas, pagrindines profesines asociacijas, pagrindines religines grupes, netgi daugumą korporacijų vyresnybės.

Taigi kai spaudimas virto stūmimu, daugybė žmonių, palaikiusių santuoką kaip vyro ir moters sąjungą bei tradicinį supratimą apie lytiškumą ir seksualinę moralę, pasidavė gąsdinimams ar paprasčiausiai apleido kovos lauką. Kol kairiųjų politinių pažiūrų (ir net keletas kitose situacijose pasisakančių kaip dešinieji) milijonieriai ir milijardieriai leido pinigus referendumams ir teisinėms kovoms už santuokos apibrėžimo keitimą, daug pasiturinčių krikščionių (bijodami neigiamų pasekmių sau ir savo verslui) atsisakė paaukoti siekiantiems išsaugoti tradicinę santuokos sampratą. Kai kurie aukojo anonimiškai; tačiau kai vienas ar keli tokių aukotojų buvo paviešinti ir apšmeižti kairiųjų, kiti ėmė baimintis daryti net ir tai.

Tai buvo bailumas.

Ilgą laiką daugumą tokių mūšių laimėdavo tradicinės santuokos gynėjai, nors ir turėdami gerokai mažesnį biudžetą. Tačiau galiausiai dideli finansavimo skirtumai pranašumą suteikė santuokos sampratos keitėjams ir žmonėms, kurie švietimo sistemą norėjo pertvarkyti taip, kad ši propaguotų seksualinės laisvės idėjas.

Kadangi politika nėra tik kultūros atspindys, o politiniai ir teisiniai įvykiai (paveikdami žmonių suvokimą ir pažiūras) iš dalies formuoja kultūrą, o ne tik ją atspindi, politinės pergalės atnešė gausius dividendus. Jos atsipirko netgi teisinėje srityje. Aukščiausiojo Teismo teisėjas Anthony’is Kennedy’is, tikėtina, nebūtų nuspaudęs gaiduko, t. y. atidavęs lemiamo balso už absurdišką idėją, kad pagal Konstituciją tos pačios lyties seksualinė partnerystė turi būti teisiškai pripažinta kaip santuoka, jeigu dirva nebūtų paruošta politinių pergalių ir po jų sekusių didelių viešosios nuomonės pokyčių.

Į dabartinę situaciją (kai poliamorija tampa norma, o fiziškai sveikos trylikametės gydomos hormonais ir joms šalinamos krūtys, nes jos įsitikinusios, kad yra „berniukai, įkalinti mergaičių kūnuose“) atvedusios laimėtos pergalės nebuvo neišvengiamos. Jos buvo pasiektos, nes per daug katalikų, evangelikų ir kitų, tikinčių santuoka ir tradicinėmis seksualinės moralės normomis, nesugebėjo sukaupti drąsos ir kovoti. Jie drebėjo iš baimės. Jie stovėjo nuošalyje. Jie norėjo, kad kiti žmonės atliktų darbą, paremtų finansiškai ir drąsiai stovėtų už tai, kas tikra, gera ir teisinga.

Tačiau tų kitų žmonių buvo nepakankamai.

Kas nors pasakytų, „dabar ne laikas mėtytis kaltinimais“. Nesutinku. Dabar kaip tik yra metas ieškoti kaltų. Iš tiesų, dar nebuvo geresnio meto. Drąsiai stovėti už tai, kas tikra, gera ir teisinga, yra visų, o ne tik kitų žmonių darbas. Ypač savo draugams katalikams aš sakau – tai mūsų darbas. Tai kyla iš Evangelijos. Sakote, „sunku“? Žinoma, sunku. Tačiau kas jums sakė, kad sekti krikščioniškuoju mokymu nebus sunku? Ar rizikinga? Ar brangu? Tik jau ne mūsų viršininkas. Jėzus mums sakė – pačiais atviriausiais žodžiais – kad bus sunku, labai sunku, ir rizikinga, ir brangu: „Tie, kurie taps mano mokiniais, tegul paima savo kryžių ir seka mane.“

Kaskart kai jums, man ar bet kam kitam nepavyksta sukaupti drąsos ir padaryti to, kas teisinga, ką Dievas kviečia mus daryti, už šios nesėkmės slypi kur kas gilesnė nesėkmė – mums nepavyko mylėti.

Svarbu suprasti, kad moralės normos ir reikalavimai nėra abstrakčios taisyklės ar vieno žmogaus sugalvoti nurodymai. Jų turinys suformuotas žmogiškojo gėrio – pagrindinių žmogaus gerovės ir pilnatvės dėmenų – kurį šios normos ir reikalavimai gina, saugo, palaiko ir veda pirmyn. Tai gerovė žmonių, iš kūno ir kraujo – mūsų ir mums brangių brolių ir seserų – kuriuos mylėti ir kuriems tarnauti esame pakviesti. Siekiame išsaugoti santuoką, nes klestinti santuokos kultūra labiau nei bet kas kitas tarnauja ir praturtina visus visuomenės narius, pradedant vaikais. Mums reikia drąsos, turime sukaupti drąsą, kad mylėtume taip, kaip turime – nežiūrėdami savęs.

Parengta pagal Courage, Love, and Sacrifice in the Fight for Marriage Reality

Autoriaus pastaba: 2020 m. sausio 1 d. kartu su Ryanu T. Andersonu paskelbėme straipsnį apie per didelę asmeninę, visuomeninę, politinę, teisinę ir moralinę kainą vadinamojo „progreso“, kuris per pastarąjį dešimtmetį įvyko LGBT klausimais. Rodas Dreheris parašė atsakymą, kurio ištrauka kartu su mano trumpu atsakymu (iš pradžių skelbtu feisbuke) radote šiame tekste. Įrašas šiek tiek koreguotas, tačiau esmė išliko ta pati. Jei jums mūsų pokalbis pasirodys įdomus, R. Dreherio atsakymą į mano feisbuko įrašą rasite čia.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

ah1        2020-02-6 18:28

santuokos kuriamos vaikui gauti.

ah1 > 2020-02-5 23:15       2020-02-6 18:26

Chajui ir ahajui 2020-02-5 23:15,  kultūra prasideda nuo santuokos, santuoka yra ketinimas kurti žmogišką gyvenimą, o jei yra rimtas ketinimas galvon savaime ateis planai ir būdai kaip įgyvendinti. O jei tik šurum burum tai ir rezultatas šurum burum.

to tiek       2020-02-6 14:19

Jei tai ir tragedija, tai ne Neringos Venckienės, bet mūsų, kad daliai mums turinčios tarnauti teisėsaugos leidome supūti (kaip buvo kompetetingai ir ne kartą konstatuota).
Dabar trauktis nėra kur: privalome atkurti teisinę valstybę, užuot leidę jai toliau pasilikti teismine.

tiek       2020-02-6 12:49

plika šikna sėdėdamas ant pliko akmens pirmiausia sieksi išsaugot gyvastį.Išvada:žmogaus samonę formuoja aplinka.Kultūringą žmogų formuoja atitinkama aplinka.Tą puikiai suvokia pripuolusieji prie lovio ,todėl ir turim visiškai nusmukdytą lietuvišką mokyklą.(pastebėjimas : Lietuvos lenkai savo mokyklose siekia visai kitokio rezultato ),dirbtinai mažus atlyginimus , dirbtinai kuriamą skurdo kultūrą su visomis….Gerb. Neringos Venckienės tragedija - visos Lietuvos tragedija

Chajui ir ahajui       2020-02-5 23:15

Išties, kur atmetamos dorybės ir santuoka,
kaip žmogaus prigimtinis gėris ir pašaukimas,
ten atmetama ir aukštoji kultūra kaip Vakarų laimėjimas.
Vis dėlto kultūra - tai galiausiai Dėkojimas Tam,
Kuris teikia baigtiniam gyvenimui prasmę ir išlikimo amžinybėje viltį.
Be pagarbinimo (lat. cultus: https://en.wiktionary.org/wiki/cultus) To,
Kuris savo mirtimi nugalėjo mirtį, atkristume į barbarystę.
Mes, Rytų ir Vidurio Europos žmonės, tikrai esame narsesni,
tad dabar mūsų valanda! Išdrįskime ir Dievas bus su mummis!
Ką išdrįskime? - Nė žingsnio nuo dorybių ir nuo prigimtinės santuokos.

>>>Cha       2020-02-5 19:57

Kultūra prasideda nuo turimų dorybių.

ah1       2020-02-5 19:24

Kultūra prasideda nuo santuokos.


Rekomenduojame

Geroji Naujiena: mes nesame skolingi kūnui

Įbauginti prezidentai. Vytautas Matulevičius prakalbino Valdo Adamkaus vyriausiąjį patarėją Darių Kuolį

Andrius Švarplys. Kam – anarchija, o kam – „meilės vasara“

Liudvikas Jakimavičius. Šimašiaus pliažas

Justas Stankevičius. Kaip pasikeitė Vokietijos viešasis saugumas nuo pabėgėlių krizės pradžios?

Ir undinėlė rasistė...

Nida Vasiliauskaitė. Apie institucinį rasizmą

Neringa Venckienė. Neatsakyta iki šiol

Liudvikas Jakimavičius. „Vyčiui pliaže – ne vieta“

Kviečiame į kasmetinę Lietuvos laisvės kovotojų atminimo šventę: susitinkame liepos 4 d. Mūšios Didžiosios Kovos apygardos partizanų parke

Robertas Grigas. Aleksandr Galič apie (pra)tylėjimo kainą

Algimantas Rusteika. Apie ką giedosime liepos 6-ąją: apie Lietuvą ar apie vienybę su žmonija?

Rasa Baločkaitė. Kraupusis Merkinės stadionas

Andrius Švarplys. R.Šimašiaus ir Co akcijos matmuo – amputuoti istoriją, atmintį, kančios sakralumą

Per 20 organizacijų reikalauja Prezidento dėmesio istorijos politikai

Vilius Kavaliauskas. Lukiškės: Ką nutyli Vilniaus meras?

Ramūnas Aušrotas. Išlaikyti LRT gyventojams kainuoja triskart brangiau nei Vyriausybę

Nida Vasiliauskaitė. Mokslas yra dalykas didis

Vytautas Radžvilas. Kūjo ir pjautuvo šešėlis virš šeimos (II)

Liudvikas Jakimavičius. Dočys politikuoja

Atgimstantys paminklai. Kun. Robertas Gedvydas Skrinskas: Atkurkime Gumbių kaimo koplystulpį –  išgelbėkime istorinį paminklą

Povilas Urbšys: „Vytis yra tai, kas mus gali suvienyti“

Rasa Čepaitienė. Atsisakantys keistis

Nida Vasiliauskaitė. Apie Linos Žigelytės versiją iš serijos „Kas atsitiko Nidai Vasiliauskaitei?“

Iš propagandos frontų: Dainius Pūras. Apie smėlį ir paplūdimį Lukiškių aikštėje kaip laimingoje erdvėje

Povilas Urbšys: Jei bus priimta tai, ką siūlo valdantieji, Lukiškių aikštėje stovės ne Vytis. Argi tai ne dar viena išdavystė?

Ne juokas. Politinis kompasas pagal liberalus

Andrius Švarplys. Kas gali apginti žodžio laisvę ir laisvę apskritai?

Geroji Naujiena: Stiprūs Jo malone

Vytautas Matulevičius. „270 milijonų, kurie parklupdė Lietuvą“

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.