Visuomenės pokyčių analizė, Propagandos ir ideologijos analizė, Liustracija ir desovietizacija

Rasa Čepaitienė. Visi mes žali? arba Ką atidengė skandalas dėl Nacionalinės meno ir kultūros premijos skyrimo rašytojui Mariui Ivaškevičiui?

Tiesos.lt redakcija   2019 m. sausio 23 d. 21:29

30     

    

Rasa Čepaitienė. Visi mes žali? arba Ką atidengė skandalas dėl Nacionalinės meno ir kultūros premijos skyrimo rašytojui Mariui Ivaškevičiui?

Ką atidengė skandalas dėl Nacionalinės meno ir kultūros premijos skyrimo rašytojui Mariui Ivaškevičiui?

Pirma, premija jam esą skiriama ne už romaną „Žali“, o už pastarųjų septynerių metų teatrinę veiklą, tačiau visuomenė juk „nacionalinę“ paprastai (ir pelnytai) supranta kaip apdovanojimą už viso gyvenimo nuopelnus ir visų laureato darbų valstybinį pripažinimą bei įvertinimą. Jei tai būtų tik literatūrinė premija, paskirta ir teikiama rašytojų cecho kolegų, galėtume abejoti jų pasirinkimu, burbėti dėl skonio ar stiliaus suvokimo, bet vargu ar turėtume teisę piktintis pačiu sprendimu. Tačiau šiuo atveju profesinis lygmuo peržengiamas ir pereinama į POLITINĮ, tokiu būdu teigiant ir tvirtinant, kad autoriaus idėjos ir kūryba ATITINKA valstybės vertybines ir ideologines nuostatas, jas pilnutinai įkūnija ir dėl to vertos tokio garbingo apdovanojimo. Ar tikrai taip?

Antra, kaip išspręsti koliziją tarp kūrybinės saviraiškos laisvės ir konkrečių asmenų – visai valstybei nusipelniusių laisvės kovotojų – „specifinio“ vaizdavimo šiame romane bei „savitos“ pokario įvykių interpretacijos, apie kurią net profesionalūs literatūrologai, recenzavę kūrinį, yra rašę, kad joje iš esmės nusitrina ribos tarp žalios ir raudonos spalvų...? Kaip žinia, likę partizanai bei jų organizacijos 2002 m. romano anotacijoje pateiktą interpretaciją, kad pokaryje atseit vyko pilietinis karas, ir būdą, kokiu pavaizduoti jo veikėjai, laiko atviru tautos didvyrių juodinimu ir dėl to kreipiasi į Generalinę prokuratūrą. Panašu, kad autorius, besiblaškydamas tarp teiginių „tai tik literatūrinė išmonė“ ir „tai praeities įvykių meninė interpretacija“, pakliūva į spąstus, kuriuos pats sau paspendė. Jei rašai postmodernistinį romaną, kuriame žaidi realių žmonių pavardėmis ir įvykiais didesniam skaitytojų susidomėjimui sukelti, tai prisiimk ir atsakomybę, kurios nebūtų, jeigu šie personažai ir įvykiai būtų tik grynos fantazijos vaisius. Kitaip tariant, kaip veikiausiai pasakytų „Žalių“ veikėjas rusas: „mėgsti rogutėm važinėtis, tai nesiskųsk, jei tenka jas ir į kalnelį užsitempti“. Vienas iš postmodernistinio meninio teksto požymių (anaiptol ne vienintelis ir ne visuomet būtinas) išties yra meistriškas žongliravimas įvairiomis citatomis, aliuzijomis ir nuorodomis, iš šių svetimų kūrinių ar ženklų skeveldrų sukuriant naują tikrovę ir prasmes, ką, pavyzdžiui, talentingai padarė Umberto Eco „Rožės varde“ aprašytoje meilės scenoje, sudurstytoje iš Vakarų civilizacijos meilės lyrikos lobyno fragmentų. Kitas klausimas, ar tokiam citavimui priskirtinas ir politinės reikšmės turinčių konkrečių istorijos veikėjų minėjimas tam tikruose, jų realių gyvenimų neatspindinčiuose literatūriniuose kontekstuose ir įdedant į jų lūpas žodžius, kurių jie veikiausiai niekad nebūtų ištarę?

Taigi abi šios temos – premijos „svoris“ ir aptariamo kūrinio forma – iš grynosios meninės kūrybos vertinimo diskusijų išveda mus į istorijos politikos lauką. Pats Ivaškevičius tiek savo romanuose, dramos kūriniuose, tiek ir įvairiuose viešuose pasisakymuose bei rengiamose akcijose („Molėtų maršas“) anaiptol nevengia dalyvauti šiame lauke, net bandyti aktyviai jį formuoti. Taipogi jis ne viename interviu yra nedviprasmiškai vertinęs šiuolaikinės Lietuvos atminimo kultūrą, vadinamas ją tai pažangia, tai vėl esą atblokšta atgal, ypač (NB!) turėdamas minty vienareikšmiai aštrią visuomenės reakciją į R. Vanagaitės skandalą. Dar daugiau, ne tik vertinęs, bet ir gėdinęs, jo supratimu, „netinkamų“ nuostatų besilaikančius tautiečius. Jau neminint tokių skambių ir beapeliacinių jo pasakymų kaip „K. Škirpa – Hitlerio šuva“, kokių sau neleistų net giliai į temą įsigilinęs istorikas (būtent dėl to sau ir neleistų), galima teigti, kad dėl to jis veikia ne tiek kaip viešasis intelektualas, tiesiog pateikiantis visuomenei savo svarstymus apie aktualius reiškinius, bet nebandantis jai primesti savo pozicijos kaip vienintelės teisingos, o būtent kaip propagandistas, savo įtaką ir autoritetą panaudojantis tam tikrai ideologiškai ir vertybiškai angažuotai istorijos politikos krypčiai formuoti ir palaikyti. Žinoma, visuomenėje, jei ji yra išties laisva, galimos ir net būtinos įvairios nuomonės bei ideologinės pozicijos, įskaitant tas, kuriose nevienareikšmiškai vertinama praeitis, jei ne vienas BET. Šios nuomonės ir diskusijos turi būti patikrinamos tiesos ir sąžiningumo kriterijumi. Mano supratimu, Marius Ivaškevičius būtent jo ir neišlaiko, ir dargi gudrauja tai neigdamas, kas rodytų, kad jam svarbu ne pati sudėtinga ir daugiabriaunė istorinė tikrovė bei jos poveikis dabarčiai, šios praeities gilesnis pažinimas ir apmąstymas, o tik jos instrumentinis panaudojimas tam tikros dabar dominuojančios politinės linijos brėžimui ir įteisinimui bei, kas ne mažiau svarbu, savo asmeninio simbolinio kapitalo gausinimui.

Kas tai per linija?

Ir čia išvystame tikrąją koliziją, slypinčią už šio skandalo. Kaip žinia, Lietuvoje visada stokota bent kiek nuoseklesnės istorijos politikos ir vieni piliečiai tai vertina labai palankiai, kaip esą vertybinio pliuralizmo ir demokratijos ženklą, o kiti aršiai kritikuoja, įžvelgdami iš to kylančias vidaus (silpna istorinė savivoka ir patriotizmo stoka) ir išorės (hibridinės manipuliacijos, primetant nebūtas kaltas ir gėdą bei tautinio nepilnavertiškumo kompleksus) grėsmes. Tačiau jei valstybė savo nesenais veiksmais bent jau antisovietinio pogrindžio atžvilgiu pademonstravo lyg ir galutinai apsisprendusi kaip jį vertinti ir oficialiai atminti, ką rodytų tiek iškilmingos valstybinės Adolfo Ramanausko-Vanago laidotuvės pernai, tiek ir šiųmetinė Laisvės premija, įteikta septyniems partizanams, įkūnijantiems visą Laisvės kovų sąjūdį, tai kaip vertinti tos pačios valstybės žengtą žingsnį taipogi apdovanoti asmenį, kurio politinė ir pilietinė pozicija antisovietinio pogrindžio reikšmės vertinimo atžvilgiu yra, švelniai tariant, šiek tiek kitokia? T.y. teigianti pokaryje Lietuvoje vykus pilietinį karą, kas, priminsiu, visiškai atitinka tiek sovietinės istoriografijos, tiek ir dabartinės putinistinės propagandos postulatus? Kurgi tame mūsų valstybės simbolinių veiksmų loginis nuoseklumas? Ar gyvename tokioje postmoderniojo reliatyvizmo persmelktoje šalyje, kuriai tinka viskas, net diametraliai priešingos nuostatos, tiek teigiančios okupaciją buvus, tiek ir ją kvestionuojančios?

Drįsčiau daryti prielaidą, kad istorijos politikos nuoseklumo permanentiškai vis pritrūksta (kas per pastaruosius dešimtmečius buvo pastebėta nevienąsyk, ir kalbant ne tik apie šį siužetą) anaiptol neatsitiktinai, o dėl to, kad toliau tebevyksta mentalinė ir simbolinė kova tarp LR ir LTSR. Turiu omenyje ne Lietuvos Respublikos ir Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos vertybinę skirtį, nes joks sveiko proto žmogus nepripažintų LTSR išties egzistavus, juk ji, kaip žinia, nebuvo nei tarybinė, nei socialistinė, nei galiausiai, respublika, o tik viena iš daugelio imperijos kolonijų, „nacionalinis pakraštys“ su nežymiais simuliakrinio valstybingumo požymiais, kaip antai ministerijos ir pan. (šiuo atžvilgiu caro valdininkai buvo nors ir ciniški, bet daug sąžiningesni, vadindami šias teritorijas tiesiog Šiaurės-Vakarų kraštu). Ne. Darinį, apie kurį kalbame, galima būtų pavadinti L(TS)R, iššifruojamą kaip LIETUVA TIK SAVIEMS RŪPESTINGA, iš už kurios fasado, kaip ir priklauso, atsiveria LIETUVA TIK SVETIMIEMS RŪSTI. Dvi tos pačios monetos pusės.

Klaida manyti, kad L(TS)R gimė 1940 m. vasarą, kartu su sovietine okupacija. Deja, jos kontūrai ėmė ryškėti žymiai anksčiau. Kaip rodytų kolegų Dariaus Juodžio ir Mindaugo Pociaus bei kitų pokarį tyrinėjančių istorikų darbai, partizanai puikiai tai matė, todėl Smetonos režimo atžvilgiu buvo pakankamai blaivūs ir kritiški. Miško bunkeriuose jų puoselėta atkurtosios Lietuvos Respublikos vizija buvo visai kita – liaudies demokratinė. Jei netikite, pasiskaitykite jų spaudą, dienoraščius, galiausiai 1949 m. vasario 16-osios Deklaraciją, kurios jubiliejų jau netrukus iškilmingai minėsime, tą pačią dieną ne mažiau iškilmingai teikiant Nacionalines kultūros ir meno premijas… Tai paneigia patyliukais iki šiol puoselėjamą sovietinį mitą, kad šie „buržuaziniai nacionalistai“ esą siekė sugrąžinti išnaudotojišką autoritarinį režimą. Arba, kita sovietinė klišė, buvo tiesiog primityvūs nusikaltėliai, kuriuose į rankas paimtas šautuvas pažadino betikslių ir beprasmių sadistiškų žudynių ir plėšikavimo instinktus. Ne, iš tiesų Lietuvos partizanai buvo net daugiau nei tik laisvės kovotojai, tik kariai, nes kariais buvo ir nuo kokios Riazanės ar Charkovo Lietuvon atvarytoji juos persekiojusių NKVD dalinių „patrankų mėsa“, bet pirmiausia politikai, valstybininkai, kovoję už Lietuvos Respubliką ir puoselėję jos atstatymo viziją bei programą. Tebekovojantys dėl to iki šiol, nes puikiai mato, kad, nepaisant išorinių LR atributų, nūnai tebeklesti sovietmečiu galutinai įtvirtintoji L(TS)R, negailinti premijų, grantų, ordinų bei medalių savo propagandistams iš inteligentijos tarpo, ir toliau „švelniuoju būdu“ indoktrinuojantiems lietuvius, kad LR esą jų laimei pasiekti yra nereikalinga ir nesvarbi, lyg būtų tų Ivaškevičiaus „Žalių“ rūkuose pasiklydusių ir nebežinančių, kas esą partizanų sapnas.

Tačiau pati L(TS)R niekada nebuvo ir nėra tikra valstybė. Tik ūkis. Didelis, apėmęs visą teritoriją, kurioje tvarkėsi Šeimininku vadintas A. Sniečkus ir vėlesni jo įpėdiniai. Ar daug daug mažų ūkelių, feodų, kaip yra dabar. Kai kas sako, tada buvo geriau, šeimininkas labiau rūpinosi. Tačiau taip buvo tik todėl, kad dar didesni, tikrieji, šeimininkai Maskvoje iš savo vietose paskirtųjų ūkvedžių reikalavo vykdyti pieno-mėsos-vilnos gavybos planus, todėl diendaržis „Lietuva“ visuomet ir būdavo taip rūpestingai prižiūrėtas, šienelio pakreigta, varteliai kruopščiai balesėliu užkišti, kad gyvuliai neišsilakstytų. Bet rakto nuo Didžiosios Tvoros vartų nė patys ūkvedžiai neturėjo. Juos tik trumpam, ir tai tik su budria palyda, išleisdavo pasižvalgyti po margąjį pasaulį ir grįžus apie jį savo gyvulėliams gražiai paporinti. Kas buvo toliau, pamename. Atėjo diena, kai Didžioji Tvora vienur buvo pralaužta, kitur pati nuo nusidėvėjimo įgriuvo, ir augintiniai pagaliau gavo progą iš nebesaugomo diendaržio laisvėn išsiveržti, pasiražkažinti. Vieni jų net gana toli į svetimas lankas nuklydo, jose vešlesnės žolės radę pasiliko, kiti gi, nepažįstamo pasaulio keistumų ir nesaugumo persigandę, bandė sugrįžti atgal, bet naujieji šeimininkai jiems pasakė, kad gali pašolvonintis kur tik nori, jiems čia vietos nebėra, arba, jei sutinka už menką pašarą sunkiai arti, tai tegul pasilieka…

Taigi, nors ūkis ir turi naują iškabą „LR“, nei senieji/naujieji jo ūkvedžiai, nei patys gyventojai nežino, ką reiškia valstybė, todėl gyvena po senovei. Žali jie politiškai, nebrandūs. Išskyrus tuos dar likusius partizanus senolius ir saują nesusipratėlių „superpatriotų“, kurie vis dar puoselėja Lietuvos Respublikos viziją. Kartais net mesdamiesi į kitą kraštutinumą, kaip antai mano mylima ir gerbiama istorikė Aistė Petrauskienė, sukūrusi „partizanų valstybės“ koncepciją. Palaikau ir suprantu jos siekį atiduoti duoklę neginčijamiems partizanų nuopelnams valstybingumui, vertinu be galo kruopščias jos pastangas su meile ir profesionalumu gaivinti antisovietinio pogrindžio atmintį ir paveldą, bet nesutinku su „partizanų valstybės“ kaip istorinės tikrovės idėja. Laikau ją teigiančia norima už esama romantine idealistine, net politiškai pavojinga teorija. Juk jei pokaryje egzistavo partizanų valstybė (kur? miške naktį?), tai gal tuomet nebuvo nė sovietinės okupacijos?

Šiedu kraštutinumai – minėtas idealistinis bandymas suabsoliutinti pačią nacionalinės valstybės idėją, kurią gynė partizanai ir, priešingai, ją ištirpinti globaliame liberaliajame diskurse (M. Ivaškevičius) – iš tiesų ne tik prieštarauja sudėtingai praeities tikrovei, bet ir neleidžia pamatyti jos esmės.

Kokias iš viso šito galime padaryti išvadas?

Sprendimo suteikti nacionalinę kultūros ir meno premiją rašytojui Mariui Ivaškevičiui kritikai nėra marazmatikai, neskiriantys autoriaus nuo jo personažų, kaip kad bando šaipytis kai kurie mūsų intelektualai. Tikrasis ginčas vyksta ne apie jo literatūros kokybės, o apie politinio veikimo būdo vertinimą. Ar įmanoma šiuo konkrečiu atveju atskirti rašytoją ir propagandistą? Jeigu ne, tuomet žinokime, kad š.m. vasario 16-ą dieną Marius Ivaškevičius taps nusipelniusiu L(TS)R veikėju, ir jį su tuo pasveikinkime. Tai, žvelgiant iš L(TS)R kūrėjų perspektyvos, pelnyta ir teisinga. Tik, žinoma, LR kūrėjai gali pareikšti šiuo klausimu savo atskirąją nuomonę. Tam jie vis dar turi demokratinę teisę ir saviraiškos laisvę.

Argi ne?

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

žinia 2       2019-01-25 20:18

Marius Ivaškevičius: manęs nedomina rėksmingų patriotų reakcija
Va čia
https://www.lzinios.lt/Kultura-ir-pramogos/marius-ivaskevicius-manes-nedomina-reksmingu-patriotu-reakcija/270692

žinia 1       2019-01-25 20:16

Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), teikęs dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus kandidatūrą Nacionalinei kultūros ir meno premijai, kilus diskusijoms viešojoje erdvėje, ar iš autoriaus atimti minėtą premiją, išreiškia palaikymą iškiliam Lietuvos menininkui.
Va čia
https://www.lzinios.lt/Lietuva/lndt-stoja-mariaus-ivaskeviciaus-pusen-tai-politinis-spaudimas/280708

stasys        2019-01-25 8:54

2019-01-24 18:49 ..tik čia ir ekspertuose .smile) kaip teisingai pastebėjote tam ( ištisai visuose portaluose ) reikėtu skirti kur kas daugiau laiko nei jo turiu .

Pikc       2019-01-25 0:54

Beje, primenu, kad čia - ne pirmas ir nepaskutinis kartas. Keletas pavyzdžių: 2011 m. “Patriotų” premija paskirta D. Baronui ir D. Mačiuliui, išsityčiojusiems iš Pilėnų gynėjų, o pernai Kaniūkų kaimą išžudžiusios gaujos narė raudonoji teroristė F. Brancovskaja apdovanota “už nuopelnus Lietuvai”. dar vertėtų prisiminti Lukiškių aikštės bei joje buvusių pašventintų (!) atminimo ženklų partizanams istoriją. Beje, dar vienas akibrokštas - kitą mėnesį pasirodys filmas “Purpurinis rūkas”. Pagal aprašymą - apie tai, kaip “partizanai žydus šaudė”. Skirtas, beje, Lietuvos 100-mečiui - kaip ir spektaklis “Šventė”, reklamuotas kiaulės atvaizdu su nupieštu “jubiliejiniu 100” ant šono. Taigi, šito degeneracinio “miano” veikėjo, kurio ‘talentą’ iškalbingai rodo pastangos pritraukti dėmesį vėmimu ant visuomenei šventų dalykų, apdovanojimas yra tiesiog dar viena dėlionės detalė, rodanti bendrą valdžioje sėdinčios faunos “vertybinę orientaciją” ir tendencijas.

Pikc       2019-01-25 0:49

->E951 - su Finkelšteinu pavyzdys netikęs, nes jis tiesą parašė, nors Izraeliui ir nepalankią - šitas gi degeneratas aršiau, negu bolševikiniai propagandistai mūsų didvyrius dergia vien tik tam, kad skandalą sukeltų ir dėmesį į save atkreiptų. O ir teatrinė “kūryba” ne kitokia - arba patyčios iš iškilių lietuvių, arba rusiškų keiksmažodžių srautas nuo scenos. Skandalistas be vertybių, moralės ir talento. JOKS jis menininkas. O dėl premijos priežasčių - žr. “2019-01-23 20:49” komentarą. wink

Stasy,       2019-01-24 19:49

Kada tu dirbi, nes ištisai visuose portaluose tavęs pilna?O gal čia ne vienas ,o kokių 20 stasių rašo.?

stasys        2019-01-24 18:05

2019-01-24 15:47 Dėkui už išsamu paaiškinimą smile  Gal žmogaus poelgiai ir turi reikšmės skiriant (premija) už viso gyvenimo nuopelnus ..bet kūrybos vertinime tai antraeiliai dalykai , nepriklausomai to kokie ‘žygdarbiai‘ ta žmogų lydėjo . Juk ne veltui priminiau S.Nėrį ? jos darbai ir kūryba turi skirtingus vertinimus bet retas siūlo ja ištrinti ? matyt supranta to padaryti paprasčiausiai neįmanoma . Viena kai kalbame apie žmogaus nuopelnus viso gyvenimo laikotarpiu .. kita kai kalbame apie kūryba , kūrybai svarbi aktuali rytdiena su paliktu karštu pėdsaku ..tai kad mes čia ginčijamės faktas kad yra dėl ko ir tai yra gerai . O atiminėti premijas , pritariu, prastos kultūros bruožas .

Prakilniai Lietuvos dienai vasario 16 tajai       2019-01-24 17:17

Jei stribitielyno “driaugai” ir driaugės” visgi ryžtųsi ivaškevičiui “teikti” premiją už “NUOPELNUS LIETUVAI” reikėtų , manau, demonstracijos, kad mes su tokiu Vasario 16 dienos išniekinimu NESUTINKAME. Negalima gi pakylėti brudo ir įvertinti , kad tai yra LIETUVIŠKOJI AUKŠČIAUSIOJI VERTYBĖ. Vienas iš šešių tsknt. Laukėme “godo” ir susilaukėme. Toliau tik “kepurinė ” vanagaitei ir paleckiui. O jei visgi knieti stribitielyno draugams apdovanoti savus, teapdovanoja per kraugerio josifo gimtadienį. Paslapčia. Kur? manau docentės ar jau gal partinių mokslų daktarės partinės tarnystės vietoje. Būtų gana simboliška.

stribitielyno šaikai       2019-01-24 17:01

“stribitielynas” kirčiuotinas kaip “utėlynas” ne tik pagal panašų skambesį bet ir panašią prasmę. Taigi stribitielynui tokie nesusipratėliai ar nedapratėliai “stasiai” labai reikalingi,kaipo priedai prie ivaškevičių ir daujotyčių, kad tik Lietuva dvasiškai neapsivalytų nuo visokio brudo.

stasiui i 2019-01-24 11:49        2019-01-24 16:47

gerbiamasis, as matau cia viena skirtuma su Hamsunu. Hamsunas gavo Nobelio prelija pries pradedamas kolaboruoti su naciais. Po jo kolaboravimo fakto neabejotinai jam niekas jokios premijos nebutu skyres ir neskyre, net ir uz viso gyvenimo nuopelnus, kuriu, beje, jis turejo. net ir uz pati didziausia sedevra, jeigu toki butu parases po karo. Musu gi “herojui” premija iteike jau po jo Zaliu. Cia yra, mano manymu, didelis skirtumas, Lietuvoss nenaudai.
tiek tiek. o premijos atimti nesiulau, nes nieko is to neiseis. tik kartais pagalvoju, ar koks nors tikrai nusipelnes ir tuo paciu tikrai doras (sutikite, tai yra labai reta kombinacija) zmogus tebenores is viso tokia “nacionaline” premija gauti.As tai nenoreciau, bet tai yra nesvarbu, nes niekas man jos ir neduos:))
geros dienos

stasys        2019-01-24 16:33

Rūta ..mažo vaiko erzelis . Komisija argumentavo kodėl nekeis savo sprendimo .

Rūta       2019-01-24 16:23

Matome, kad nežiūrint protestų, komisija nesiruošia atšaukti nac. premijos skyrimo M.I. Būtina suorganizuoti masinį protestą per apdovanojimo ceremoniją.Būtinai ateičiau.

stasys        2019-01-24 16:06

adekvačiam ..tam ir pasiūliau grįžti prie kūrybos vertinimo neatsižvelgiant į fakta kas ten nutiko vėliau su tuo asmeniu . Kodėl nutilėjote lietuviška S.Neries atveją .. jis čia puikiai tinka .?

Lygintojams su ždanovu       2019-01-24 14:18

Siūlau atkreipti dėmesį, kad autorė to “gero rašytojo” diskriminuoti nekviečia, neragina nespausdinti,  jo “kūrybos” “laisvės” niekaip neslopina. Tikrai, tegu sau rašo ką nori, o atitinkama publika gali sau nevaržomai mėgautis tos rašybos produktais, jei jau toks jos skonis. Gali ir premijas kokias skirti, iš privačių mecenatų fondų, ar kitų valstybių, kurioms savo kūryba jis gerai pasidarbavo. Bet tik ne nacionalinę ir ne įteikiamą Vasario 16-ąją. Premiją skyrusi komisija priėmė sprendimą remdamasi pateiktomis “ekspertų” išvadomis. Tokiomis pačiomis buvo pasiremta ir prieš n metų apdovanojant menininkę, kuri degė neapykanta Nepriklausomai Lietuvai, nes “dabar Maskva man užsakymų neduos”.

E951       2019-01-24 13:41

pažiūrėčiau kaip Izraelis skirtų kokią nors premiją  Normanui G. Finkelsteinui nors po “Holokausto industrijos” būtų parašęs supergenialių kūrinių. neužsiiminėkim demagogijom ir moraliniu realityvizmu, visi gi jaučia, kad visas šitas reikalas su premija ne pakalnutėm kvepia.

stasy negi esi neadekvatas       2019-01-24 13:29

trumpinu: norvegai neatėmė švedų nobelio premijos…

stasys        2019-01-24 12:49

2019-01-24 10:57 Taiklus Jusu palyginimas , bet ginčytinas ..Kiek žinau niekas iš jo neatėmė ano meto Nobelio premijos ..netgi tada kai buvo paskelbtas tėvynės išdaviku .Vertinama kūryba (kalneliai) o ne žmogus ir jo poelgiai.

stasiui       2019-01-24 11:57

gerbiamasis, prirasete nemazai. bet siaip pabandykite isivaizduoti, kad po 2 pasaulinio karo norvegai suteikia kokia nors nacionaline premija Hamsunui (kurio gyvenimo nuopelnai buvo juk gerokai didesni iki to laiko, nei kad musiskio “herojaus”). galite tai isivaizduoti? As tai ne. taigi…

Reikalingam vėjų       2019-01-24 11:57

Lietuvos didžiosios asmenybės negali būti reitinguojamos. Kazys Škirpa Lietuvai yra nė kiek ne mažiau svarbi asmenybė kaip ir Steponas Darius kaip ir generolas Vėtra kaip ir Lietuvos kunigaikštis. Kiekviename laikmetyje Lietuvai reikėjo savų didžiavyrių. Ir klestėjimo , didybės laikais ir negandų, pavojų metu. O ir kiekvienas judas, kiekvienas supuvėlis supuvęs savaip. ir ivaškevičius JOKS “marius” o tiesiog ivaškevičius, purvapilys . Ir jis, manau teisingiau būtų įvardintas KVISLINGO įvardžiu, HUSAKO įvardžiu, IŠDAVIKŲ CVIRKOS NĖRIES PALECKIO SNIEČKAUS KUBILINSKO įvardžiais. Gudavičius iš cecho viršininko tapęs (ar padarytas?) istoriku, manau irgi nesveikos dvasios. Nesekiaiau jo visų “istorinių šedevrų”, bet kai jis viešai pareiškė , kad Simonas Daukantas JAM MAŽAREIKŠMIS ( ar kažkaip panašiai) , tariau sau: tu, gudavičiau, pasikėlės , plūduriuoji ne dėl to kad žodžiai iškilūs, bet todėl kad žemelė mūsų tokio “daikto” nepriima. Ir ivaškevičiaus žodžiai manau yra tik plūduriuojantis smarve sklindanti krūva. budraičiams daujotytėms atrodo kad tai vertybė. Tetepa tą “vertybę” ant savo duonos, bet tegu nesiūlo tautai.
o ir tu, skersvėjuotasai, prieš įmindamas- pauostyk.

stasys        2019-01-24 11:19

Autorė turi savo nuomone tuo klausimu ir ja gina gana aštriai argumentuodama . Bet kai kurie iš tu argumentu gana ginčytini pav. suteikiant premija M.Ivaškevičiaus kūrybos nuopelnai na niekaip negali būti vertinti kaip viso gyvenimo kūrybinis rezultatas ,  jei gerai pamenu tas vyras įkopęs į ketvirta dešimti .. ir dėti taško matyt negalvoja .. Neskubėkime kanonizuoti vis dar gyvu ..ir sveikai atrodančiu . Antra nuopelnai privalo būti vertinami ne visos jo kūrybos periodu ..o konkretus ,..vengiant tu ‚teisingu‘ apibendrinimu . M.Ivaškevičiaus „žali“ ta būtinybe tik patvirtina , kalneliai negali būti sulyginti į plento asfaltą ..tik tam kad kai kam butu lengva ta konkretu autorių pasverti ir vertinti .. Žalinga kai menininkas tampa politiku , bet dar didesnė bėda kai tam tikra dalis visuomenės ji (menininka) paverčia, prieš jo valia, politiniu įnagiu savo tikslams siekti .. Mielieji raskite daugiau argumentu kurie M.Ivaškevičių paverstu skrajojančia prielaida „o kas galėtu paneigti kad ..? “.. ‚nakleikos‘ kaip baimės ant medžio šaku neauga ..

 

Dviejų šeimininkų tarnas       2019-01-24 11:17

Sutinku su autore dėl LTSR ir LR palyginimo. O M. Ivaškevičiaus ir jo kūrybos nevertinsiu. Nes neskaičiau. Galbūt autorė ir teisi. Ką aš galėčiau,- tai tik kaip papūga pritarti vieno ar kito asmens požiūriui. Bet kaip sakiau – nevertinsiu. Priežasčių tam daug:
1) Galima prisiminti sovietinius laikus, kai literatūros kūriniai, būdavo vertinami, jų neskaičius. Partija smerkia, vadinasi smerksiu ir aš.
2) Mokykloje dažnai būdavo keliamas klausimas: ,,o ką autorius norėjo tuo pasakyti?“. Taigi – ką. Jis pats to lygtai nesako, skaitytojas turi nuspręsti pats. Va, tą klausimą išsiaiškinus, ir galima būtų vertinti.
Ir aš pats asmeniškai esu susidūręs su faktais, kad esmė yra ne tokia, kaip skelbia kiti ar atrodo iš pradžių:
1) Aš mėgstu žiūrėti filosofinius – psichologinius – trilerinius filmus. Ir dažnai būdavo taip, kad mano mama praeidavo pro šalį, kai ten rodydavo šaudynes. ,,Ir vėl tu žiūri tas žudynes“, sakydavo mama. O man būdavo svarbiausia suvokti, kodėl filmo herojus prieina iki to, kad ima šaudyti.
2) Grūto parkas. Turbūt žinome oficialią patriotų nuomonę apie ,,tuos balvonus“. Ir aš taip maniau, kol ten nepabuvau. O pasirodo, kad ten – okupacijos absurdo muziejus. Prie kiekvieno balvono – paaiškinta jo tikroji biografija, jo nusikaltimai, žudymai. Pasimatė kiek daug jų buvo Lietuvoje pristatyta. Taip pat svarbu buvo pamatyti ir visiškai kvailus propagandinius šūkius. Beje, Grūto parke yra ir dar kai kas, kas užima gal pusę to parko. Taigi kas? Kalbantys tik apie balvonus, to nežinos.
3) Biblija. Kol apie ją žinojau tik iš to, ką apie ją kalba bažnyčioje, galvojau, kad su ja neblogai susipažinęs, bet kai pradėjau skaityti – tai apėmė siaubas. Tokios šlykštybės dar niekad nebuvau sutikęs – visur žudynės, žudynės, ir daugiausia – Jahvės malonumui. Ir tai, kas aprašyta Biblijoje yra visiškai ne tai, ką skelbia per pamokslus kunigai.
Taip kad tenka žvelgti giliau.

Reikalingi nauji kKeturi vėjai...       2019-01-24 11:11

Na, čia LII istorikė karščiuojasi ir perdeda. Ivaškevičius nacionalinę primiją gauna pelnytai už puikią kūrybą ir kųrybinę laisvę. Ir ačių dievui kad mes dar kol kas gyvename ne talibų valdomoje respublikoje,  Istorikė piktinasi, kad Marius Škirpą pavadino Hitlerio šunimi, esą politikuoja (rengia Molėtų maršą) ir dėl to yra propagandistas…. Liūdna skaityti iki ko nusirito Lietuva: kai tokios pat premijos laureatas profesionalus istorikas Edvardas Gudavičius Vytautą Didijį ne kartą viešai pavadino šunsnukiu, o LDK šakalu tai tuomet prieš dvidešimtmetį tai nesukėlė jokio skandalo ir skundų, o dabar štai kas darosi. Tarsi K Škirpa būtų didesnė asmenybė mūsų nacionalinėje istorijoje nei Vytautas Didysis….. Deja, bet tokie sovietinio kirpimo kažkur 1930-ųjų žanro tekstai puikiai rodo, kaip dar užkonservuotos mūsų istorikų smegenys, kaip jie mato ir rašo Lietuvos ir pasaulio istopriją...

Neskaičiau       2019-01-24 10:46

Todėl nieko negaliu pasakyti, tik viena aišku jei kyla erzelis, rodo kad yra dvi stovyklos, didesnė yra tikrai AMBalovų stovykla.

Puikus,       2019-01-24 9:30

taiklus ir teisingas straipsnis.Dar vienas.Ypatingai taikliai desifruotas L(TS)R!Taikliau negalima.Kai kurie komentatoriai bando pudrinti smegenis savo isvedziojimais.Neverta.Autore jums paaiskino esme.

dr. Jonas Ramanauskas joramlt@yahoo.com       2019-01-24 6:07

Citata: “Ką atidengė skandalas dėl Nacionalinės meno ir kultūros premijos skyrimo rašytojui Mariui Ivaškevičiui?”
*
Atsakymas: Kad Lietuvą valdo stribai.

Al.       2019-01-24 2:47

Tik dėl ,,partizanų valstybės” abejočiau - paralelinė Lietuva buvo. Ir, manau, deja, vis dar tebėra. Ir okupacijos fakto tai neneigia. Būtent dėl okupacijos, ir teko susidvejinti.

višta ar kiaušinis?       2019-01-24 1:18

Ar ivaškevičiai kuria sistemą, ar sistema gimdo ivaškevičius?
Vargu bau ar ivaškevičius savo rašinėliais sukūrė dabartinę santvarką.
Kai ši santvarka buvo lipdoma, mariukas dar stačias po stalu vaikščiojo ir kakutį bubuliu vadino. Mariukas tik produktas.
Liga gydoma šalinant priežastis, o ne vilgant simptomus kompresėliais.
Ar vajus dėl abejotinos brošiūrėlės pakeis sistemą? Labiau tikėtina, kad tik dar daugiau moblizuos “saviškius”.
Tikslingiau būtų demontuoti sistemą, o jau tada karšti kailius pakalikams.
Pirma naikinamas širšių lizdas, o po to to pribaigiamos pavienės širšytės.
Pirma neutralizuojami gaujos vadai, likviduojama irštva, tada išgaudomos ir “šestiorkos”.
Elementari sveika nuovoka.
Aišku, galima daryti ir be nuovokos.
Žiūrint ko sieki. Jeigu apskritai žinai ko siekti.
Ar kas nors žino koks tas Lietuvos tikslas?
“Kat būtū gereu”?:)
Taip primityviai siaurai “mąsto” gyvūnėliai.
Žmonių, piliečių, visuomenės tikslas gal kiek didesnis, platesnis turėtų būti…

 

Biški       2019-01-24 1:04

čia stilius primena kažkada buvusio drg.Ždanovo .

kas yra žali, jeigu karvutė žala?       2019-01-24 0:37

Ką daro bejėgiai, neįgalūs išspręsti esminių problemų?
Ogi susiranda kokią nioliktos eilės problemėlę ir išpučia, kad turėtų su kuo kovoti (be didelių pasekmių jeigu tektų pralaimėti).
Koks procentas teritorijos gyventojų skaito knygas? 10%? 20%?
O koks procentas skaitančiųjų yra skaitęs Ivaškevičiaus knygas?
O kiek skaitytojų iš tų kurie perskaitė tuos “Žalius” kardinaliai pakeitė pažiūras?
To prieš kažkiek metų išleisto opuso tiražas buvo 1630 egz.
Net jeigu tada visus egzempliorius išpirko, ar tai buvo kažkas reikšmingo?
Iki dabar sukelto šaršalo visi buvo ir pamiršę. Nes knygelė pigoko lygio.
Gana mėgėjiškas darbelis- deja, nedažnas teatro pjesių rašytojas būna geru romanų rašytoju. O dar jeigu ir pjess ne visada pavyksta gerai parašyti…
Na, bet tiek to, bala nematė tos knygelės lygio.
Dabar po ugningų patriotų sukelto triukšmo, leidykla be abejo prispausdins dideliu tiražu nes pelnas bus garantuotas- reklamos daug. Ir dar nemokamai!
Komersantai uždirbs, liberastai turės ką ginti, o valio-patriotai liks musę kandę. Visas garas į švilpuką.
Na, o tuo tarpu tikrai mirtinos problemos lieka nepajudintos nei per marytės plauką. Nu ir pofig.
Po šio plikbajoriško karo prieš makulatūrą, kovotojai susiras kitą guminę lėlę.
Svarbiausia, kad nepristigtume švilpukų.
Garo nuleidimui.
Nes visą energiją netyčia nukreipus į esmines egzistencines problemas, žlugtų kriminalinė santvarka. Ačiū Dievui, turime daug kovos imitatorių.
Tad niekas į gera nesikeis.
Nes žaliems veršiams imituoti žalas yra patogiausia:)

 

Gal jis ŽYDAMS rašė?       2019-01-23 21:49

Žydai jį ir apdovanojo…
Lietuviai nuo jo atsiribojo.


Rekomenduojame

Vidmantas Valiušaitis. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera

Į laisvę“ studijų savaitgalis „Quo vadis, Lietuva?“

Robertas Grigas. Ar esame gėlininkų tauta?

Dalius Stancikas. Kaip išnarplioti Šimašiaus mazgą

Reportažas iš 5-ųjų Monsinjoro Alfonso Svarinsko mirties metinių paminėjimo Partizanų parke

Tomas Baranauskas. Manote, kad bent A. Ramanauską-Vanagą jau paliko ramybėje? Manykite iš naujo…

Tiesos.lt žinia skaitytojams, kuriems šiuo metu esame nepasiekiami: mes veikiame, kliūtis žadame įveikti, lauksime Jūsų sugrįžtant

Algimantas Rusteika. Laisvės dykai niekas nedalina

Dar vienas reportažas iš mitingo „Apginkime Lietuvos Didvyrius!“ (Šarūno Valentinavičiaus vaizdo įrašas)

Prof. Alfonsas Vaišvila. Nuo „tautos suvereniteto“ praktikoje slaptai pereinama prie valdžios suvereniteto

Nuo bačkos. Aplinkos ministerija: „Nevykdant pagrindinių miškų kirtimų, miškai prarastų tvarumą“

Nuo bačkos. Nerijus Mačiulis: Naujausia skurdo statistika neleidžia abejoti – Lietuvoje jau sėkmingai kuriame gerovės valstybę

Lietuvos žydų bendruomenių viešas pareiškimas dėl LŽB pirmininkės Fainos Kukliansky veiksmų

Raimondas Navickas. Įspūdžiai iš mitingo

Mitingas „Apginkime Lietuvos Didvyrius!“ (Juozo Valiušaičio vaizdo įrašas)

Arūnas Gumuliauskas: „Istorinės atminties politikoje negalima įsivelti į „paminklų mainus“

Valdas Vasiliauskas. Žvelkite giliau ir plačiau

Protesto koncertas „In memoriam Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai“

Prof. Alfonsas Vaišvila. Visuomenės perkeitimas: daiktus vadinti netikrais vardais, dezorientuojant ir demoralizuojant ją

Andrejus Gaidamavičius. Punios šilas – padėkite gelbėti!

Gintautas Kniukšta. Ne, prezidente, jūs Lietuvos miškų neparduosite

Rasa Čepaitienė. Apie marginalus

Valdas Vasiliauskas. Amžinas nepriklausomybės ir demokratijos susikirtimo taškas. Neįmanomybės istorija: nuo Vasario 16-osios iki Kovo 11-osios

NOKT kreipimasis Dėl R. Šimašiaus ir kitų atsakingų asmenų neteisėtų veiksmų

Robertas Grigas. Sovietai ir tarybos

Arkivysk. Sigito Tamkevičiaus homilija per Šv. Mišias tremtinių šventėje Ariogaloje „Su Lietuva širdy“

Nuo antitarybinių eilėraščių iki „Lietuvos Katalikų bažnyčios kronikos“. Petro Plumpos istorija

Geroji Naujiena: Palaiminti tie, kurie rūpinasi tapti turtingi pas Dievą

Stasys Jakeliūnas: Bankų ir jų atstovų gerovės valstybė sukurta ir puikiai veikia!

Vilniaus merui Remigijui Šimašiui gresia baudžiamoji atsakomybė – laisvės atėmimas iki 3 metų

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.