Demokratija ir valdymas, Šeimos politika, Vaiko teisių apsaugos tarnybos

Rasa Čepaitienė. Toliau sukame prievartos ratą

Tiesos.lt redakcija   2017 m. sausio 29 d. 22:39

15     

    

Rasa Čepaitienė. Toliau sukame prievartos ratą

Vėl sausis, vėl Kėdainių rajonas, vėl tragedija, kuriai apibūdinti ar suprasti pritrūksta ne tik žodžių, bet ir kvapo. Vėl kaltų ieškojimas, badymas pirštais į netobulus ar nepakankamus įstatymus, atsakomybės permetinėjimas nuo vienų biurokratų kitiems, „niekuo dėtos“ E. Žiobienės pasiaiškinimai…

Jei už nuomojamą mašiną ir prabangius kailinius Seimo deputatą galima atstatydinti per savaitę, tai kiek mirtinai uždaužytų mažamečių prireiks pajudinti sistemai, daugybę metų sėkmingai imituojančiai vaikų teisių apsaugą, bei jos vadovei? Bet, matyt, yra tokia visoms valdžioms įtinkančių neliečiamųjų valdininkų kasta, kurių, kaip antai minėtos ponios ar Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininko, šiltai kėdei nebaisūs jokie rinkimų naktį užlūžę serveriai ar kiti „nereikšmingi“ jų vadovaujamos įstaigos darbo nesklandumai…

O kad vaiko apsaugos sistema darbą daugiausia imituoja ir yra reikalinga esminės pertvarkos, sakau atsakingai. Prieš keletą metų buvome pradėję globoti berniuką iš specialiosios mokyklos-internato. Susipažinome su juo ligoninėje, ten gydantis sūnui, kur, kaip paaiškėjo, jam rovė išpuvusius dantis (prašau šį faktą įsidėmėti). Motina mirusi, prasigėręs tėvas nežinia kur, kiti gausūs broliai ir seserys išblaškyti po Lietuvos vaikų globos namus. Vaikas, nuo pat gimimo augęs „valdiškuose namuose“ atrodė ne pagal amžių mažas ir liesas, be to, buvo ir lengvai protiškai atsilikęs, ar veikiau tokiu dėl nepakankamos priežiūros padarytas, tad ne tik sunkiai skaitė, nes niekas tokiuose internatuose nė nesistengia „tų debiliukų” rimčiau mokinti, tad ir jo žodynas bei kultūrinis akiratis buvo palyginti menki. Pasinaudojusi galimybe tapti globėja-savanore lankydavau jį popietėm, savaitgaliais kartais pasiimdavome namo. Internate krito į akis baisus aplinkos skurdas, tvyranti smarvė, vaikų liesumas ir apiplyšę drabužėliai. Atmintin įstrigo sovietinę kazarmą primenančio pastato, kuriame gyveno neįgalūs globotiniai, koridoriuje pakabintas oficialus taip su vaikais fotografuotis mėgstančios Prezidentės portretas…

Kartą vasarą pasiėmėm berniuką su savimi į Pervalką, mat nebuvo jūros matęs. Vieną naktį atsibudęs pasiskundė, kad skauda dantį. Ryte nuvežiau į Nidą, šiaip ne taip radau stomatologę, kuri, nors ir atsisakė gydyti, bet bent sutiko apžiūrėti vaiko burną. Po apžiūros konstatavo, kad nėra jokių dantų taisymo požymių ir suskaičiavo net septynias skylutes. Mano klausinėjamas berniukas papasakojo, kad vaikų globos namuose suskaudus dantį auklėtojos paprašydavo tiesiog pakentėti, arba, geriausiu atveju, duodavo tabletę nuo skausmo… Grįžus namo parašiau skundą Vaikų teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigai, kur išdėsčiau man žinomus faktus. Ne tik dėl skylučių, bet ir dėl oficialiai neapibrėžto specialiųjų poreikių turinčio vaiko statuso, nes pasidomėjus taip ir nepavyko rasti tai patvirtinančių dokumentų (gavau pavartyti berniuko asmens bylą ir įsitikinau, kad jokių duomenų apie jo negalią joje nėra. Tuomet kilo klausimas, kokiu pagrindu, kaip man buvo pasakyta, formaliai sveikas vaikas atsidūrė specialiojoje mokykloje, į kurią, kaip žinia, „be diagnozės nepriima“?) Tik pareikalavus mokykla ėmėsi spręsti šį klausimą, t.y. inicijavo tyrimą dėl negalios nustatymo berniukui, kuriam tuo metu jau buvo 15(!) metų... Skunde rašiau ir apie kitą to paties internato globotinį, kuris man pasipasakojo, kad netikėtai buvo nuspręsta jį perkelti į rusakalbę specialiąją mokyklą, nors vaikas nemokėjo rusų kalbos ir dėl šių permainų buvo ištiktas šoko…

Po kurio laiko gavau Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos atsakymą, kad atlikus tarnybinį patikrinimą pažeidimų nenustatyta. Tuomet nusviro rankos… Po to berniuko elgesys staigiai pasikeitė, tapo atšiaurus, neberodė noro bendrauti. Kaip suprantu, buvo prieš mane nuteiktas internato administracijos, nepatenkintos, kad pašaliniai kišasi į jų reikalus. Ir nors jam buvo pasakyta, kad mūsų šeimoje visuomet yra laukiamas, ryšys gana greit nutrūko. Žinau tik, kad tuo metu, pertvarkant internatą, jis buvo iškeltas į Savarankiško gyvenimo namus. Neseniai netikėtai sutikau jį važiuojantį troleibusu, sprendžiant iš visko, kartu su kitais „vaiknaminiais“ paaugliais. Dėbtelėjo vilkiuko akimis, vos linktelėjo pasveikintas. Pasikalbėti nepavyko… Akivaizdu, kad jaučia nuoskaudą. Aš, tiesą sakant, irgi. Todėl sakau, kad reikia keisti šitą nežmonišką sistemą. #atleistižiobienę

Bet ne tik. Net tobuliausi įstatymai ar labiausiai atsidavę, kvalifikuočiausi ir gerai apmokami vaikų apsaugos bei socialiniai darbuotojai nepajėgs išspręsti problemų visuomenės, kuri kasdienį buitinį, informacinį, institucinį, žmonių tarpusavio santykių, realų ar virtualų smurtą, prievartą bei patyčias laiko priimtina norma ar net vertybe, ir atsipeikėja tik tam, kad po eilinės protu nesuvokiamos tragedijos uždegtų žvakelę ar kuo garsiau pasigraudentų socialiniuose tinkluose. Juk taip nutildžius sąžinę, galima ramiai snūduriuoti toliau. Išties, esame barokinė tauta, linkusi į ceremonijas ir ritualus, bet negebanti reikalui esant susivienyti ir pasitelkti tuos pilietinius ir politinius instrumentus, kurie duotų realios praktinės naudos keičiant susiklosčiusią kritinę vaiko teisių sistemos padėtį su giliai įsišaknijusia sovietine tvarka ir darbuotojų mentalitetu.

Politikams iki užkimimo besiginčijant dėl „smurto“ ir „nepriežiūros“ sąvokų, nejučia prisimenu ne kartą viešajame transporte stebėtą sceną. Suaugęs vyras ar moteris staiga puola auklėti vieną važiuojantį svetimą vaiką su neproporcinga agresija jo menamam prasižengimui, kad esą nepasislinko užleisti vietos ar kad netyčia pastūmė. Neseniai net bandžiau ginčytis su babulka, apstaugusia po ranka pasipainiojusį berniuką, kad esą buvo nemandagus, sakydama, o kokį mandagumo pavyzdį pati jam rodot? Tuščias reikalas… Kaip suprantu, vaikai tokiais atvejais tiesiog atlieka atsitiktinės, grąžos atgal duoti negalinčios, todėl taip masinančios psichologinės „bokso kriaušės” vaidmenį, kas pirmiausia rodytų pasibaisėtiną pačių suaugusiųjų patiriamo streso ir nesaugumo lygį, kai pasąmoningai bandoma išsilieti ir atsigriebti ant pačių silpniausių. Tragedijos negimsta iš nieko, jos tėra kraštutiniai, bet visai logiški ir dėsningi visuomenę kiaurai persmelkusios nepagarbos asmeniui „kultūros“ atvejai. „Kultūros“, kuri vaikui, neįgaliajam ar socialiai pažeidžiamam iš viso nepripažįsta žmogaus asmens, kurio orumas turi būti besąlygiškai gerbiamas ir ginamas, statuso.

Po Kėdainiuose įvykdytos vaikžudystės kolegos humanitarai suskubo socialiniuose tinkluose dalintis nuorodomis į lietuvių literatūros klasikų tekstus – Donelaičio „Metus“, Žemaitės kūrybą ir t.t. – tarsi įrodymą, kad smurtas lietuvių šeimose anaiptol nėra naujas reiškinys. O pamenantys neseną istoriją žino, kad XX amžius ypatingai pasižymėjo smurtinių nusikaltimų ir jų sukeltų kolektyvinių traumų gausa. Du pasauliniai karai, okupacijos, Holokaustas, GULAG‘as, kruvinasis pokaris, į beteisės baudžiavos laikus sugrąžinusi kolektyvizacija, žmonių sielas neapykanta režimo priešams apnuodijusi totalinė indoktrinacija ir pan. – jų ilgalaikių pasekmių Lietuvos visuomenei mes, panašu, dar nė nesuvokiame. Tos pasekmės – tai ne tik sudėtingesnių situacijų bei konfliktų sprendimas įprastiniais prievartos būdais, bet ir aukštas smurto toleravimo lygis visuomenėje, pripratusioje ir susigyvenusioje su hierarchiniu-autoritariniu tarpusavio santykių stiliumi, galiausiai, išmokusioje pasyvumu, baime ar abejingumu reaguoti kitiems tenkančio smurto akivaizdoje.

Nesuvokiame ir posovietinės transformacijos metu vykusių staigių ir radikalių pokyčių išdavų – kraštutinį individualizmą propaguojančio neoliberalizmo įsigalėjimo naujosios, šiukštu nekvestionuojamos ideologijos soste, įžūlaus visuotinai įsitvirtinusios stipresniojo teisės demonstravimo, šeimų ir bendruomenių irimo, žmonių susvetimėjimo, aukšto pakantumo slenksčio išnaudojimui, grubumui, akiplėšiškumui, atviram chamizmui, vartotojiškumo, hedonizmo, narcisizmo, elementarios empatijos bei minimalios pagarbos kitiems stokos. Apsimetame, kad viskas tvarkoje, lyg visa tai uždengs privalomos plastmasinės prekybcentrių kasininkių šypsenos ar politikų gražbyliavimai rinkimų kampanijų bei proginių kalbų sakymo metu.

Stebėtina, kaip viešojoje erdvėje įsitvirtinę ir save pasiskelbę „visuomenės nuomonės lyderiais“ bei „ikonomis“ šoumenai nepaliauja pabrėžti savo antirusiškumo, tuo pačiu viešai vartodami žodelius bei demonstruodami elgesį, kurių jiems pavydėtų net visko matę Rusijos kalėjimų senbuviai. Taip „zonos“ leksika ir „vertybės“ – „verchų“ pranašumo prieš „lochus“ įtvirtinimo priemonės – tampa oficialiai priimtina bendravimo norma ir „šaunumo“ pavyzdžiu vaikams ir jaunimui. Vaikai, beje, lengvai atpažįsta suaugusiųjų, kuriančių nuolatines „kovos su patyčiomis“ programas, veidmainystę, kai imituojami kiaurai aplinką persmelkusios problemos sprendimai, bet tuo pačiu jokių pasekmių nesulaukia veikėjas, viešai raginęs užmušti mokytoją.

Skaitant apie abiejų Kėdainių tragedijų aplinkybes į akis krinta dar viena itin svarbi detalė, kurią galima būtų susieti su totaline tėvystės krize. Italų psichoterapeutas Luigi Zoja rašė: „Šiandien psichoanalizė turi grįžti prie tėvo, prie to, ką Freudas darė iš pradžių. Ji turi žvelgti į jį kaip į socialinių ir istorijos problemų atspindį, kadangi visuomenė ir istorija lėmė tėvo figūros išnirimą iš tamsos laikų pradžioje“. Pasak jo, jeigu motinystė yra pirmiausia biologinė (ir dėl to mažiau komplikuota) duotybė, tai tėvystė dėl savo neakivaizdumo yra grynas kultūros aktas. Ir nors ir motina, ir tėvu ne gimstama, bet tampama, būtent su tėvystės instituto atsiradimu galima sieti pačias žmogiškosios civilizacijos užuomazgas. Todėl, nepaisant šiandien turimų patikimų būdų nustatyti biologinę tėvystę, „vakarietiškoji tėvo istorija – tai niekaip nesibaigiantis smukimas, užsitęsęs ilgus amžius ir tik atsitiktinai nutraukiamas trumpalaikio pakilimo momentų“, nes dėl sekuliarizacijos („Dievo Tėvo“ figūros atsižadėjimo), feminizmo ir t.t. „patriarchatas pasibaigė, ir jis pasibaigė visiems laikams: jau niekad tėvas nebebus tvarkos, kuri yra tvirti visuomenės pamatai, metafora“.

Paradoksalu, nors patriarchatas ir baigėsi, tačiau feminisčių išsvajotoji tobula visuomeninės tvarkos saulė taip ir neišaušo. Lytys ir toliau kariauja tarpusavyje. Kontraceptikai ir abortų legalizacija ne tiek išlaisvino moters kūną, kiek jį vyro akyse nuvertino, paversdami lengvai prieinamu ir vartotinu trumpalaikių geidulių objektu. Vaikai seniai nebėra bendruomenės ir šeimos gėris, o jų gausa – pasididžiavimas ir Dievo palaimos ženklas, bet veikiau atsitiktinis ir dažniausiai nepageidautinas nūnai propaguojamos „meilės be pasekmių“ šalutinis produktas, sunki ekonominė ir psichologinė našta naujai iškeptiems tėveliams, dažniausiai neturintiems nei įgūdžių, nei noro atrasti vienas kitą anapus lytinio akto, nei priimti taip pašauktosios gyvybės kaip nelygstamos dovanos. Tad nėra ko stebėtis, kad dažnas vyrukas, jo merginai pastojus, palieka „šitai kalei pačiai susitvarkyti“, lyg jis čia būtų niekuo dėtas. O jai vis dėlto nusprendus gimdyti, „neria į krūmus“ stengdamasis visais būdais išvengti prievolės rūpintis vaiku ir prisidėti jį materialiai išlaikant (Lietuvoje alimentus gauna bene tik apie pusė visų išsiskyrusių tėvų vaikų). Taip atmetusi tėvystę civilizacija nejučia ima ristis keliu, kuriame lieka tik primityvūs instinktai, prilygintini roplių ar žemesniųjų žinduolių patinų impulsui suėsti ar nugalabyti genetiškai svetimus ankstesnės vados jauniklius.

Nepavyko rasti patikimos statistikos, kiek per metus Lietuvoje padaroma abortų, bet galime nujausti, kokiu nematomu ledkalniu visuomenės pasąmonėje nusėda ši dažniausiai niekam neišsakyta ir neišgedėta trauma, giliai pažeidžianti pačią moters savastį. „Mirties kultūros“ šaukliai išties nuoseklūs, kuomet reikalauja ne tik teisės daryti abortą iki pat devinto mėnesio, bet ir teisės į eutanaziją ne tik baisų skausmą kenčiantiems mirtiniems ligoniams, bet visiems to pageidaujantiems – depresija sergantiesiems, pagydomiems ligoniams ar net vaikams (!). Bet „mirties kultūra“ nuosekliai apima ne tik ribinius žmogaus gyvenimo atkarpos taškus.

Atmestą komunistinę ir nūdienę liberaliąją pasaulėžiūras vienija tai, kad joms abiems būdingas galutinių žmogaus tikslų ir laimės siekio sutapatinimas vien su materialia gerove, ignoruojant transcendentinį asmens matmenį ir vertybinius pagrindus. Neoliberaliajame kapitalizme žmogaus prasmė ir vertė matuojama tik jo nešama apčiuopiama materialia nauda bei pelnu, jis anaiptol nelaikomas savaime vertingu, unikaliu, nelygstamu asmeniu. Todėl logiška ir nuoseklu, kad tokioje pasaulėžiūroje statistiniu vienetu, instrumentu, priemone, vartojimo ir išnaudojimo objektu paverstas individas tokiu bus laikomas ir darbovietėje, ir politikoje, ir kasdienoje. Taigi ar ne veidmainiška drausti tuomet jį spardyti, žaloti ar net užmušti, kai tuo tarpu puikiausiai toleruojame ir net žavimės gausiai besiliejančiu psichologiniu smurtu – patyčiomis, mobingu, viešais ir sisteminiais kitaminčių pjudymais ir žeminimais? Tą, beje, dabar ir daro feisbukai, teisuoliškai Kėdainių monstrams besišaukiantys Dangaus keršto, mirties bausmės ar linčo teismo, nesuvokdami, kad taip tik toliau suka prievartos ratą.

O jeigu rimtai – kokia būtų išeitis, kaip sustabdyti smurto rikošetą? Sena žydų sakmė pasakoja, kaip kartą rabinas savo mokinių paklausė: „Kada išaušta rytas?“ Nustebinti tokio „kvailo“ klausimo mokiniai ėmėsi vardinti kas patekėjusią saulę, kas pragydusius paukščius ir t.t. „Ne,“ – atsakė mokytojas. „Rytas išaušta tada, kai sutikto žmogaus veide atpažįsti brolį“.

Kada išauš rytas Lietuvoje? Juk kiekvienas vaikas žino, kad baisiausi monstrai slepiasi tamsoje.

Trumpai apie autorę: dr. Rasa Čepaitienė, kultūros istorikė, viena iš Vilniaus forumo steigėjų.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Gender-kominterno ir homjaunimo infiltratai?        2017-01-30 21:09

„Jei tavo brolis tau nusikalstų, eik ir BARK jį prie keturių akių.
Jeigu jis paklausys, tu laimėjai savo brolį.” (Mt 18, 15)
Pats Jėzus Kristus moko klystantį PABARTI - šitaip gali jį laimėti amžinybei.
Bet pagal psichologę, tik nesugebančią susivaldyti, Dovilę Šakalienę,
kuriai, kaip ji pati sako “Man nereikia dangaus. Man vienodai rodo tas dangus!”,
toks pabarimas jau būtų emocinis, psichologinis smurtas?
Bent vaiko atžvilgiu - jau tikrai?
Panašiai vakar Info TV gražbyliavo buvęs (?) Naujosios Kairės 95,
o dabar LVŽS aktyvistas ir Seimo narys Tomas Tomilinas.
Akivaizdu, kad LVŽS veikia žmonės, atvirai nepripažįstantys LVŽS programoje rinkėjams skelbtų tradicinių vertybių.
Suprantama, masinės (dez)informavimo priemonės juos nuolat kviečiasi,
tarsi šie marginalai atstovautų LVŽS pagrindines nuostatas.
O gal LVŽS vyksta perversmas ir idėjinę lyderystę perimdinėja
partijos gender-kominterno ir homjaunimo infiltratai?

grumstas       2017-01-30 20:42

Atsiprašau,dailininkas Rimantas Radišauskas .

grumstas       2017-01-30 20:37

Ačiū Autorei už  įžvalgas. Labai tiksliai įvardinta situacijos , į kurią mus atvarė ir “draugai” ir priešai, priežastys. Ar užtektų šioms bėdoms Lietuvoje išnaikinti bent kelių  prezidentų Trumpų? Matėte dailininko , atleiskit, pamiršau pavardę, paveikslą, kuriame pavaizduota parpuolusi Lietuva ant grindinio prie prezidentūros,su ant ją apipuolusiomis žiurkėmis ?...  tam dailininkui net nesuteiktas menininko licencija ar vardas - Sistemai patinka meluojantys ir ją garbinantys paveikslai: lygiai kaip karaliai iš savo tapytojų reikalaudavo save vaizduoti gražiais , įspūdingais valdovais. Niekas nepasikeitė po šia saule.  Sistema nespręs šių problemų. O Lietuva guli ant grindinio… Ar atras jėgų atsikelti?

rename       2017-01-30 18:50

“Išties, esame barokinė tauta, linkusi į ceremonijas ir ritualus, bet negebanti reikalui esant susivienyti ir pasitelkti tuos pilietinius ir politinius instrumentus, kurie duotų realios praktinės naudos keičiant susiklosčiusią kritinę vaiko teisių sistemos padėtį su giliai įsišaknijusia sovietine tvarka ir darbuotojų mentalitetu.”
.
Beveik taikliai ir tiksliai.
Vietoj ” barokinė” turėtų būti “burliokinė”.
Taip geriau suvoktume exbaudžiauninkų, kumečių mentalitetą- polinkį į pseudo romantizmą, t.y. dvasinį/moralinį kičą kuris lyg korozija suėdė krikščioniškų vertybių likučius.

apibendrinimas       2017-01-30 18:26

Jei ta kontroliere vadinama asaba žuvies akimis liks savo poste, tik įrodo, kad Vipiniai pedofilai dar nepakankamai jai atsilygino už „teisingą“ elgesį Garliavos pedofilijos atveju.

NorKūnas       2017-01-30 14:39

Teisingai Rasa prievartos gausėjimo p r i e ž a s t į regi “mirties kultūros” sąmoningame ir nesąmoningame platinime ir sklidime.
Diduma šiandieninių visuomenės informavimo priemonių virtę tokiais dorovės naikinimo bei mirties užkrato židiniais (delfis, lrytas, komercinės TV, jaunimui skirti muzikiniai kanalai, MTV, VH1 ir kiti į juos panašūs).
Nuo pat pirmosios maišto Rojuje dienos demoniškas blogis, kad jo neatpažintų, stengiasi apsimesti gėriu. Pvz., šiandien prisidengdamas absoliutinamomis “žmogaus teisėmis ir laisvėmis”, “vaikų gelbėjimu”, “emancipacija” (visų ir nuo visko), “pažanga” (kurlink?), “savirealizacija” (kas esi, kad jau taip skubi “realizuotis”?).
Kita vertus, tokia pati būties neturinti, todėl galima tik kaip parazituojanti blogio tikrovė, visa, kas žmogui gera, nenuilstamai bando pateikti kaip blogį - net kiekvienai protingai būtybei įgimtą tiesos, gėrio ir grožio troškimą, iš tokio troškimo kilusį tautų istorinį paveldą ir tradicijas, jų sektinus herojus, bendruomeninės asmens prigimties gėrį ir pan..
“Mirties kultūros” gestapas, ar kominternas, labiausiai išsiduoda, išgirdęs Gyvojo Dievo vardą ir Jo įsakymus gerbti Kūrėjo valią, kuri, skirtingai nei “mirties kultūros” tėvo slepiama valia, aiškiai apreikšta Dekaloge, Šv. Rašte ir, svarbiausiai, Prisikėlimo įvykyje.
Viskas jums, išsimokslinę gražbyliaujantys profanai ir jūsų rėmėjai iš atkrentančių į barbarystę “šiaurės šalių”,
viskas jums sorošinių ir klintoniškųjų “Planuotos tėvystės” fondų peniukšliai - tik laiko klausimas, kada jūsų savanaudiški ir gėdingi sumanymai bei juodi darbeliai taps žinomi ir patys ims jus smerkti.
Jūs ir jūsų platinama “mirties kultūra” neturi nė menkiausio šanso nugalėti (eschatologiškai). Jūsų nenuovokiai (?) garbinama mirtis jau 2017 metų kaip galutinai ir visiems laikams nugalėta Jėzaus Kristaus Mirtimi ir Prisikėlimu.
Todėl jūsų isteriškai ginami infernaliniai įsitikinimai, supriešinantys visuomenę, niekaip racionaliai neapginami, ir yra didžiausia grėsmė mūsų nacionaliniam saugumui ir Europos vienybei.
Daugybės kankinių pralietas kraujas už Lietuvos laisvę neleis jums niekur pasislėpti. Net po žeme.

VaidasVDS       2017-01-30 13:17

O gal problema yra kažkur kitur.
Mes nesistatome atominės elektrinės.
Mes jau pasistatėme dujų terminalą ir nuomojame laivą, kurių iš esmės mums nereikia, bet prie jų nešamų nuostolių jau pripratome.
Bet mums reikia išleisti pinigus, kad žmonės jų neturėtų per daug. Tad juvenalinė justicija ir jos įgyvendinimui reikalingos lėšos padės išspręsti šią “problemą”.
Mes neturime šeiminių globos namų. Pastatysime.
Mes neturime šeimos pedagogų. Išmokysime.
Priruošime šeimos santykių specialistų.
Priruošime šeimos santykių teisėjų.
Kadangi atimti vaikai turi gyventi oriai ir kad niekuo nesiskųstų, tai pašalpos globėjams būti labai panašios į norvegiškas.
Kadangi absoliuti dauguma tėvų nemoka auginti savo vaikų, tad viskam lėšų reiks labai daug, daugiau ne krašto gynybai.
Ir lai nei vienas nedrįsta šiam planui prieštarauti, nes prieš vaikų norus prieštarauti yra nežmogiška.
Žmonės jūs, ar ne žmonės…

Tolerancija       2017-01-30 12:03

Vaiko teisių apsaugos tarnybų nuostatuose sakoma “8.3. kreipiasi į atitinkamas teisėsaugos institucijas, kad asmenims, keliantiems grėsmę vaiko saugumui ir sveikatai, įstatymų nustatyta tvarka būtų taikomos civilinės, administracinės ar baudžiamosios poveikio priemonės;” Pavyzdys http://lietuvosdiena.lrytas.lt/aktualijos/isplakta-vaika-grazins-smurtautojai.htm
Kauno vaiko teisių apsaugos skyrius vedėjos pavaduotoja “Negerai, kai globėjas muša vaiką, tačiau ką daryti, kai nėra kur kitur jo apgyvendinti? Dvylikametė yra su specialiaisiais poreikiais, todėl jai itin sunku rasti vietą. “

Anonimas       2017-01-30 11:27

Tikrai gaila to vaiko, dėl kurio skundai buvo rašyti. Nenustebčiau, jei už tai jam “prieglaudos namuose” būtų buvę dosniai atlyginta.

mama iš kaimo       2017-01-30 10:26

  Labai ačiū Autorei už puikų straipsnį, ypač už tai, kad atkreipė dėmesų į visiškai išsigimusią žiniasklaidą, savaitėmis eskaluojančią eilinį baisų atvejį, palietusį vaiką - tol, kol jis tampa visiškai suvulgarintu, atsibodusiu ir vietoje to, kad krauptum, kaip tada, kai išgirdai apie tai pirmą kartą perjungi TV kanalą, nusuki radijo stotį ar išjungi skaitomą portalą, nes negali pakęsti to nupiginimo, sensacijos darymo, susijaudinimo ir rūpesčio imitacijos, netikro, apsimestinio “išeities ieškojimo”. O išeities ieškoti nereikia - jokia straipsnių gausa nepakeis mūsų pačių moralės ir elgesio. Jokie įstatymai dar niekada nėra moralės pagerinę. Ir jokie šimtai vaikų “apsaugos” tarybų, tarnybų, priežiūros ir kitaip vadinamų įstaigų, organizacijų, susivienijimų ir pan. neduos jokių rezultatų, kol neišmoksime GERBTI ŠEIMOS, o ne visokiais būdais ją žemint ir niekinti.

Atsimenu,kai dirbau spec.poreikių       2017-01-30 7:46

mokykloje,tai vienas vaikas taip kentėjo nuo dantų skausmo,taip klykė,kad aš visai ne pagal pareigas,paėmiau nuvedžiau jį pas vidurinėje mokykloje dirbusią dantistę.Bet ji labai nenoriai,be jokio gailesčio šiaip ne taip priprašyta…Reiškia,vidurinės mokyklos vaikus gydo,o spec.poreikių Ne?

Tomas       2017-01-30 6:57

Žiobienę ne atleisti. o teisti reikia,kartu su pūru,skverneliu,slušniu už vaiko teisių apsaugos sužlugdymą ir šeimos naikinimą.

Tikrai       2017-01-30 0:51

teisingas ir vertingas straipsnis.Ačiū gerb.autorei už aiškią nedviprasmišką poziciją.

Tarabilda       2017-01-30 0:36

Va taip ir reikia kalbėti, nevyniojant į vatą.

pagarba Autorei       2017-01-30 0:28

už autentišką ir sąžiningą poziciją


Rekomenduojame

Audrius Bačiulis. Kaip manot, į kurią šalį IT darbuotojai ketina emigruoti nuo prakeiktos Lukašenkos diktatūros?

Prof. Kęstutis Skrupskelis: kaltę privalu įrodyti

Geroji Naujiena: Kad ir mums būtų atleista

Vytautas Radžvilas. Apie „sociologinę demokratiją“, arba TS-LKD – mūsų epochos protas, garbė ir sąžinė?

Ramūnas Aušrotas. Kas yra ir ko nėra paskutinėje rudens sesijos Seimo programoje?

Audriaus Bačiulio replika: O dabar įsivaizduokime…

Nuomonė: Neringa Venckienė. Lietuva nesiskiria nuo Rusijos

Algimantas Rusteika. Jie pralaimėjo, tik dar nei jie, nei mes to nesupratom. Supraskim

Vytautas Radžvilas. „Pagal šiandien teisiančius rezistentus, turime tapti mankurtais“

Laimonas Kairiūkštis. Olimpo dievai akli: lietuviškas švietimas

Liutauras Stoškus. Keletas štrichų iš asmeninės rinkiminės patirties su pasiūlymais rinkimų sistemos tobulinimui

Vidas Rachlevičius. ES eksportuoja tai, ko britai visai nepageidauja

Gintaras Furmanavičius. Nemira Pumprickaitė įgarsino LRT svajones

Ramūnas Aušrotas. Visuomenė turi žinoti, kokia yra Lietuvos švietimo tarybos narių pozicija

Algimantas Rusteika. Iš duobagyvių gyvenimo

Liudvikas Jakimavičius. Revoliucija kaip žaidimas

Neringa Venckienė. L. Stankūnaitės advokatė Grubliauskienė jau aiškina, kad Deimantė kalba su akcentu

Ramūnas Aušrotas. Ar vienaragis priklauso gėjams?

Arvydas Anušauskas. Demonstratyvus Kremliaus noras susitapatinti su okupantais

Geroji Naujiena: „Meilė – įstatymo pilnatvė“

Neringa Venckienė. Deimantės negalima apklausti teisme, nes ji ... nebekalba lietuviškai?

Vytautas Sinica. Tylėti būtų gėda patiems prieš save

Povilas Gylys. Po rinkimų nors ir tvanas?

Andrius Švarplys. Čia ir dedam tašką kalboms apie VDU bendruomenę?

„Nacionalinis susivienijimas“ pateikė skundą Vyriausiajai rinkimų komisijai

Algimantas Rusteika. Prasideda sisteminis Nacionalinio susivienijimo puolimas

Sukurta LGGRT centro konsultacinė ekspertų komisija

Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Skųsime viską ir visus? Nuo kaukių iki šeimos ir vaiko teisių

Buvusios Suomijos ministrės žodžio laisvės byla: „Bauginimais neprivers manęs slėpti tikėjimo“

Algimantas Rusteika. Naujienos iš „demokratijos“ frontų

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.