Prezidento rinkimai 2019, Europarlamento rinkimai 2019

Rasa Čepaitienė. Šuniukas Grikis ar Žirniukai?

Tiesos.lt redakcija   2019 m. gegužės 17 d. 22:03

12     

    

Rasa Čepaitienė. Šuniukas Grikis ar Žirniukai?

Panašu, kad tik toks pasirinkimas mums paliktas po įtemptos rinkiminių dienų kovos, į kurios finišo tiesiąją išėjo du didžiosios žiniasklaidos intensyviai stumti „reitingų lyderiai“. O, jeigu tai būtų tik pasirinkimas tarp kinologinių ir kotiūrinių skonių ir preferencijų! Lyg koks poetės Anos Achmatovos testas… Betgi ne, čia daug rimčiau. Kalbama apie tai, kuria linkme pasuks šalis, kaip gyvensime artimiausius penkerius, o gal net ir visus dešimt metų.

Iš tiesų tai pirmajame ture laimėjo ne žmonės, asmenybės, o televizorius. Laimėjo ne idėjų kova, aiškus giliausių problemų įvardijimas ir efektyviausių jų sprendimo būdų pasiūla ar skirtingos Lietuvos ateities vizijos, bet laimėjo pinigai, laimėjo įkyrus ir ciniškas piaras, laimėjo galingos partinės ar finansinės struktūros, stovinčios už favoritų pečių. Nugalėjo masyvus ir pro visus plyšius besiveržiantis smegenų plovimas. Buvo paskaičiuota paprastai, bet veiksmingai – žmonės nemėgsta pralaimėtojų. Todėl mums visą laiką ir buvo rodomi trys „laimėtojai“, visus likusius šiame žaidime pavertus nevykėliais išsišokėliais. Ir tai suveikė. Galima būtų tai pavadinti racionalumo iracionalumu, kai balsuojama ne už tą, už kurį atrodytų tinkama balsuoti, bet už tą, kuris veikiausiai laimės, kad neva neprarastum savo balso. Virtualūs reitingai kaip saviišsipildanti pranašystė...

Tai reiškia keletą dalykų. Pirma, nuosekliai einama keliu, kurį jau seniai sėkmingai išbandė tūlas Vladimiras Vladimirovičius su savo zombiadėže. Sakoma, kad kol šaldytuve yra maisto, tol televizorius nugalės… Nuo sofos bus pakilta ir pokyčių pareikalauta tik tuomet, jei atsidarius jo dureles, būtų su nuostaba aptikta, kad jis jau tuščias. O iki tol – ramybė ir stabilumas.

Antra, ir čia jau įdomiau. Klasikinėje politologijoje kalbama apie partijas ir politikus kaip atstovaujančias skirtingų socialinių grupių interesams. Tarkim, jeigu darbininkai norės aukštesnių algų, darbo ir socialinių garantijų, teisingesnio mokestinės naštos paskirstymo visiems visuomenės nariams, tai aukštoji klasė, politikos ir finansų elitas, priešingai, bus suinteresuotas mokėti mažesnius mokesčius arba išvis jų išvengti, ypač sieks išlaikyti jiems palankų sociopolitinį status quo. Tuo tarpu vidurinioji klasė trokš kuo mažesnių suvaržymų verslumui, piliečių laisvėms, kad galėtų socialiniais liftais kilti aukštyn ir t.t. Taip natūraliai formuojasi ideologinės platformos socializmui, konservatizmui, liberalizmui. Tačiau kas gali pasakyti, kokioms socialinėms grupėms ir jų interesams atstovauja šioje rinkiminėje kovoje likę kandidatai? Panašu, kad, nepaisant jų gerai apgalvotos, nudailintos ir daugiausia į catch-all orientuotos viešosios retorikos, jie atliepia tik aukštosios klasės interesus. Tad mažiausiai 75 proc. Lietuvos gyventojų, ne tik kad negalintys į šią elitinę grupę pretenduoti, bet dažnai priversti verstis iš pakankamai kuklių pajamų ar net vos sudurti galą su galu, ir toliau neturės savo atstovo šiame aukščiausiame poste. Tokio, kuris ne tik savo kailiu būtų patyręs ir suprastų jų vargus ir rūpesčius, bet ir būtų išties nuoširdžiai pasirengęs į juos atsiliepti.

Tad kodėl taip atsitiko? Aišku, vėl galima daug kalbėti apie posovietinį resentimentą, paternalistines visuomenės nuostatas, ilgalaikės išorinės ir vidinės kolonizacijos pasekmes ir t.t., tačiau aišku viena. Skubama atsiduoti galiai vos ją pajutus, tikintis iš to asmeninės ar grupinės naudos, ir tai būdinga visų socialinių sluoksnių atstovams. O visa kita nesvarbu.

Tačiau turėtų būti svarbu. Jau vien dėl to, kad naujajam Lietuvos Respublikos Prezidentui (-ei) veikiai teks susidurti su bent keturiomis dabartinę Europos Sąjungą kamuojančiomis krizėmis ir ieškoti sprendimų, kurios būtų palankiausios Lietuvos valstybei ir lietuvių tautai. Aišku, jeigu jam išties rūpės tai, o ne kas nors kita. Bet ar jis/ji bus tuo asmeniškai suinteresuota/s, iš viso leis sau tas krizes pamatyti ar, kaip būta iki šiol, jas ir toliau sėkmingai ignoruos?

Neseniai vienoje diskusijoje prof. Liudas Mažylis netiesiogiai leido sau pasišaipyti iš prof. Vytauto Radžvilo, kuris esą mėgsta skleisti apokaliptines nuotaikas, klausdamas, kurgi ta krizė, juk Europa neva tokias „krizes“ patiria nuo pat savo vienijimosi pradžios? Tačiau pasižiūrėkime, ar tikrai yra iš ko šaipytis? Kadangi šiam klausimui aptarti reikėtų mažų mažiausia solidaus mokslinio straipsnio, šiuosyk apsiribokime tik trumpai išvardinę šių keturių krizių požymius, kad galėtumėte patys nuspręsti, „gąsdinama“ tuščiai ar vis dėlto yra dėl ko nerimauti.

Pirmąją krizę galima sieti su nuo pat eurointegracijos pradžios niekaip neišsprendžiamu politinių galių pasiskirstymo tarp nacionalinių vyriausybių ir viršnacionalinių ES valdymo struktūrų klausimu. „Daugiau Europos“ ar vis dėlto „daugiau nacionalinės valstybės“ šiame keistame darinyje, kuris nuolat yra tapsmo būsenoje, nerasdamas stabilios ir daugumą tenkinančios politinės sąrangos formos? „Tautų Europos“ ar kažko panašaus į „Jungtines Europos Valstijas“? Tokios Europos, kurioje nebūtų pirmarūšių ir antrarūšių europiečių, o didžiosios valstybės mažosioms neprimestų savo politikos ir interesų, ar tokios, kurioje, viešai deklaruojant kilnius siekius, vyksta pokiliminiai stambiųjų verslo korporacijų ir vyriausybių susitarimai, daromi kitų bendrijos narių interesų sąskaita, tokie kaip, pavyzdžiui, Nord Stream-2? Kol kas matome Europos „viršūnių“ judėjimą eurointegracijos linkme, Europos tautoms, jų kultūroms, kalboms, tradicijoms ir paveldui paliekant tik politiškai bedančio folkloro, į kurį irgi su budriu įtarumu nuolat žvelgia politkorektiškumo kariai, ir lokalios egzotikos vietą. Bet taip jau buvo. Sovietų sąjungoje. Ši politinė krizė, beje, siejasi ir su kita, ne mažiau svarbia problema – augančios ES viršūnių biurokratizacijos, perteklinio reguliavimo, politinio atstovavimo trūkumo ir demokratijos silpnėjimo klausimais.

Antroji krizė, be abejonės, susijusi su pirmąja, kaip, beje, ir visos kitos. Tai dėl politinių aplinkybių susiklosčiusi tapatumo krizė. Kas mes esame – europiečiai ar savų šalių ir tautų atstovai? Atrodytų, tame neturėtų būti prieštaravimo. Be abejonės, esame ir tai, ir tai, kaip senosios ir didingosios Europos civilizacijos vaikai ir paveldėtojai. Tačiau reikalas tas, kad Europos vienijimasis, prasidėjęs pokaryje kaip atsakas į dvi didžiąsias XX amžiaus katastrofas – Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus – ir siejamas su taikos užtikrinimo žemyne troškimu, dėl šių žmonijos tragedijų apkaltino nacionalizmą. Čia nesiaiškinsime, buvo tai pelnytas kaltinimas ar ne. Svarbiausia, kad tokiu būdu nacionalizmas, tautinės aspiracijos ir interesai tapo kliuviniu ir įtarimų lauku tiems, kurie įsivaizduoja jį vienintelį esant galimų naujų karinių konfliktų šaltiniu. Kita vertus, jeigu jau kuriama vieninga Europos judėjimo, darbo, laisvių ir teisių erdvė, kodėl negalėtų būti ir vieningos europiečių tautos, įveikusios parapinį uždarumą, praeities įtampas ir įsisenėjusius grupinius priešiškumus? Bet kol kas tai vis dar yra ne dabarties, o galbūt tik tolimos ateities realija. O siekis buvimą graiku, lenku, portugalu ar vokiečiu ir pan. suderinti su buvimu tokios kol kas neegzistuojančios tautos atstovu reiškia tik tai, kad toks asmuo verčiamas atmesti savo natūralų, įgimtą ir su motinos pienu ir kalba įgytą tapatumą šio dar neegzistuojančio dirbtinio tapatumo, kurio turinys dar apskritai visiškai neaiškus ir nuolat kintantis, labui. O tai itin problemiška net ir tiems, kurie noriai pasiruošę tai daryti (šia proga labai rekomenduoju paskaityti ką tik lietuviškai išėjusį Roberto Menasse romaną „Sostinė“, kuriame šie klausimai aptariami giliai, subtiliai ir su švelniai slepiamu liūdesiu). Nes vis dar tautinių tapatumų skiriami europiečiai verčiami ne tik nešiotis amžiną gėdą ir kaltę dėl savo neva siaurai egoistinio ir kraugeriško tautiškumo, bet ir jokiais būdais nepajėgia jo su visam atsikratyti. Juk net ir pabandžius tai padaryti, tarkim, sąmoningai atsisakius savo tautos, politinio lojalumo tėvynei, kalbos ir net pasikeitus pavardę, pasiekiama tik tai, kad pareinama į KITOS tautos ir politinės bendruomenės bei kultūros veikimo lauką. Galbūt šie neišsprendžiami prieštaravimai, graužiantys pažangiuosius ir politkorektiškuosius europiečius iš vidaus ir yra tikroji stebėtino dabarties reiškinio priežastis? Reiškinio, kurį viena vertus, galima būtų pavadinti oikofobija (t.y. savų namų, savos kultūros pasaulio baime) ir, kita vertus, neišvengiamai iš jo išplaukiančia ksenofilija. Tai yra sunkiai suvokiama neapykanta ir pasidygėjimu viskuo kas sava ir tuo pačiu neribota meile svetimiems, kitokiems, kitų kultūrų ir civilizacijų žmonėms. Kurią ypač pademonstravo vadinamoji pabėgėlių krizė, pati sukėlusi daug iki šiol neišsprendžiamų socialinių ir saugumo problemų.

Pabėgėliai ir jais apsimetantys ekonominiai migrantai, šiuo metu milijonais plūstantys į pasiturinčias Europos valstybes, atliepia dar vieną senojo žemyno krizę – demografinę. Europiečiai, išskyrus keletą išimčių – tokias šalis kaip Vengrija, vykdančią nuoseklią ir ilgalaikę šeimų gaivinimo programą, jau duodančią gerus rezultatus – linkę ir toliau slėpti šį faktą, tikėdamiesi jį išspręsti naujųjų atvykėlių pagalba. Tačiau kol kas jų integracija į darbo rinką sunki ir neteikia norimų rezultatų. Priešingai, dalis naujųjų atvykėlių linkę ne stropiai dirbti, o bevelija tapti Europos gerovės valstybių socialinės rūpybos sistemas išsunkiančiais veltėdžiais. Kita vertus, kultūrinių skirtumų ignoravimas, pastebimas jau ir antrosios krizės atveju, iš tiesų veda ne prie naujojo betaučio europiečio sukūrimo, bet prie vis stiprėjančios Europos islamizacijos. Nes, vėlgi, atmesdama nacionalinį tapatumą naujoji Europa nemažiau kratosi ir savo krikščioniško paveldo ir moralinio-vertybinio bei pasaulėžiūrinio pagrindo, kas neišvengiamai sukuria egzistencinę tuštumą, kurią nesunkiai užpildo ideologijos, įvairios egzotiškos religijos ar dvasiniai mokymai ir, taip, ypač islamas.

Galiausiai, ketvirtoji krizė susijusi su socioekonomine Europos situacija. Europos vienijimasis nepadėjo išspręsti turtinės nelygybės ir nevienodo pajamų perskirstymo problemos ir sukurti stabilias bei klestinčias gerovės valstybes, bet, priešingai, tik pagilino socialinę atskirtį tiek ES senbuvėse, tiek ir tarp senųjų ir naujųjų Bendrijos narių. Juk iki šiol prekių ir ypač maisto produktų kokybė Europos Vakaruose ir Rytuose ženkliai skiriasi, tuo tarsi parodant, kad yra „geresni“ ir „blogesni“, „labiau nusipelnę“ šias pažangos gėrybes vartoti ir „jų neverti“ europiečiai. Žinoma, šios krizės šaknys negali būti siejamos vien su vidiniais eurointegracijos procesais, nes neoliberalizmas kaip politinė ideologija ir ekonominis eksperimentas gimė JAV ir pirmiausia buvo išbandytas Lotynų Amerikos šalyse. Tačiau ilgainiui užkariavęs viso pasaulio politikų protus ir privertęs pakeisti ekonominio žaidimo taisykles savo naudai, jis ir toliau neketina atsitraukti, nepaisant vis labiau akivaizdžių milžiniškų žmogiškųjų, demografinių, ekologinių ir demokratinio valdymo nuostolių.

Taigi, svarstydami, kuris iš likusių dviejų pretendentų į Lietuvos Prezidentus yra gražesnis, reprezentatyvesnis ir šioms atsakingoms pareigoms labiau tinkamas, pabandykite jų viešuose pasisakymuose paieškoti atsakymų, kaip jie reflektuoja ir planuoja spręsti šias keturias krizes, kurių pasekmės Lietuvai, kaip žinia, iš visų ES šalių-narių buvo bene skausmingiausios. Posovietinė šalis, nespėjusi sustiprinti suverenumo galių ir išsiugdyti tvirtos tautinės, pilietinės ir politinės savivokos, atsidūrė naujoje Sąjungoje, kurioje pabandė veikti remdamasi senaisiais „Maskvos koridorių“ principais. Todėl jos elitui nekilo klausimų ir problemų, kuomet naujasis Centras ėmė pareikalauti vis daugiau galių sau. Nugalėjo gajus baudžiauninkiškas, pavaldinio, kolonizuotojo mentalitetas, kas kad pridengtas lengvu spėriai įsisavintos naujosios „demokratinės“ retorikos dangalu. Antra vertus, gyvenimas rytiniame, labiausiai ekonomiškai ir kultūriškai nustekentame ES pakraštyje neleido stiprinti ir tautinio tapatumo, randant balansą tarp buvimo lietuviu ir buvimo europiečiu. Todėl įsisuko nepilnavertiškumo ir saviniekos smagratis, kuriam priešpastatomas „buvimo europiečiu“, bet nebe lietuviu prestižas… Trečia, demografiškai bene sparčiausiai ES nykstanti Lietuva, paradoksas, veikiai tapo darbo jėgos donore senstančiai ir vaikų gimdyti nebenorinčiai Vakarų Europai. Ir galiausiai, visi šie procesai lėmė tai, kad, užuot raškę sėkmingos eurointegracijos vaisius, praėjus 15 buvimo ES metų mes šį nedidelį jubiliejų pasitinkame su didžiausia socialine atskirtimi tarp visų Bendrijos valstybių...

Ar išties šie kandidatai sieks pokyčių į gera visiems? O gal abu būtų linkę išlaikyti tik mūsų neoliberaliam kompradoriniam elitui palankų status quo? Abu pretendentai yra ekonomistai. Kaip ir benueinanti Prezidentė. Ką tai sako apie mūsų visuomenės vertybinius pasirinkimus? Deja, marksistinis mąstymas, kad materija nulemia sąmonę, joje vis dar labai gajus, nepaisant tokio mąstymo realiųjų pasekmių politikai, visuomenei, gamtai, asmeniui.

Renkantis Prezidentą reikėtų bent pabandyti aiškiau suvokti, kokios žinomos ar tik numanomos politinės bei ekonominės jėgos stovi už pretendentų, kurios neabejotinai įtakos jų sprendimus ir vertybinius pasirinkimus savo naudai. Bet reikia suvokti ir tai, ar jie turės vertybinį stuburą joms atsispirti, ką padėtų įvertinti ne jų piarščikų nugludintas televizinis čiauškėjimas, bet ir praeities darbai, nuopelnai bei „nuopelnai“.

Taipogi, kaip indikatorius pasirinkimui galėtų būti jų viešai išreikštas požiūris į tradicines, didžiajai visuomenės daliai priimtinas krikščioniškas vertybes. Kuris geriau: ar tasai, kuris atvirai deklaruoja palaikysiąs antikrikščioniškas idėjas, ar tas, kuris vinguriuoja, išsisukdamas nuo tiesaus atsakymo arba mėtydamas pėdas, norėdamas visiems būti geras? Tai sunkus, pasitikėjimo nei vienu, nei kitu nekeliantis klausimas…

Tad vis dar turime beveik dvi savaites pagalvoti ir apsispręsti. Tam, kad netektų rinktis vien tarp meilaus šuniuko, kurio vardas išties gražus, ir tarp kandidatės aprėdus puošiančių dailių taškučių...

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Misteris       2019-05-19 19:01

O ką daryti,jei MĄSTANČIŲ ir SUPRANTANČIŲ esame tik 20 proc.?
Atsakau ir į šį klausimą:-VIENYTIS ir ATSIRIBOTI nuo SISTEMOS.
Tapkime RAKŠTIMI ,dėl ,kurios sistema ims šlubčioti.

koks skirtumas       2019-05-19 18:24

ar gausit į  snukį, ar per snukį

kaip tame sename juokingame       2019-05-19 13:04

anekdote apie alkoholikų  suvaziavimą, JAPONAS griuvinedamas grįžta namo ir burba panosėj čI JAMA čI KANAVA. Toks ir mūsų pasirinkimas.

Nieko gero,bet       2019-05-18 18:25

Isties visai blogai kai paaugliskos patycios bus buo pat virsuneles,todek teks balsuot uz suniuka Griki…

Žodžio laisvei 9:58       2019-05-18 14:38

Ar ir tamstai jau senatvinė ,,DIMENCIJA”? Marš prie puodų! Sakau kaip moteris moteriai smile Beje, su rinkimais tai nesusiję, tiesiog dėl moteriškos garbės.

meda       2019-05-18 13:24

o man simonyte labai panasi y simasiu, gal jie gimines, o gal tam klube pas simionko jie visi supanaseja ...

Ekspertas       2019-05-18 11:29

Pradėkime nuo to, kad jeigu į parlamentą nuo Lietuvos nueitų visi radžvilai tai nieko jie ten nenuveiktų, nes parlamentas neturi incijavimo teisės, ir sprendimai priimami balsų dauguma. Turint omeny 750 europarlamentų kurie yra visiška mišrainė tiesiog avinų ir asilų gauja. De fakto tai nėra joks valdymo organas, bet daugiau imitavimo. Valdymas realizuojamas visai kitokiomis priemonėmis. Jeigu Radžvilas to nesupranta reiškia jis vienas iš tų avinį todėl ir jo siųsti ten nėra reikalo. Tegul darbuojasi Lietuvoje bent kažkam jis kažką sugeba paaiškinti.

Žodžio laisvė...       2019-05-18 10:58

Pirmame ture mano balsas nukeliavo “Sąjūdžio” krepšelin.Per mažai mūsų buvo.Viliuosi
sekančiais rinkimais į Seimą mūsų bus daugiau.Antrame ture jau galvoju apie buvusį
bankininką.Nenoriu moteriškės,nes nusibodo moteriška arogancija net visą dešimtmetį.
Moters vieta prie puodų.Tikra tiesa.Aš pati moteris,bet moteriškų blevyzgų nepaken-
čiu.Lietuviai vyrai mažiau karingi nei moterys.Jos nori būti ne prie vaiko lovelės,o
politinėje tribūnoje,dažnai egoistiškai ciniškos,savanaudiškos,nemokančios užjausti,
mylinčios tik pačios save.
Į EP rinkimuose dar galvoju - ar už V.Radžvilą ,ar už valstiečius?Jei balsuosiu už V.R.gali būti balsas į švilpuką.O žali valstiečiai padarė klaidą.Užkirto kelią sau
dėl įtraukimo Š.Marčiulionio.Ką EP veiks šis krepšininkas?Dinderį muš ir neblogai pagyvens keletą metų.O Lietuvai kas iš to???
Ir dar.Reikia galvoti apie galimybę balsuoti sergantiems senatvine dimencija.Tai
senstančioje visuomenėje šis klausimas ne antraeilė problema.Galvokime visi.Tokiais žmonėmis galima lengvai manipuliuoti.Ir tai atsiliepia rinkimų rezultatams.

> Zenui       2019-05-18 10:27

Ką primena Šimonytė? Išprotėjusią paauglę narkomanę, kuriai pinigėlių duoda į valias… žinome, kas…

Zenas       2019-05-18 9:20

Tiksliausia padėties analizė. Aišku, kad nieko nepasakantis, tik aiškinantis kaip turėtų būti - nieko nežada. Jis tik kalba , kad matė žmones skurstančius. Jis visiems geras bus tik iki rinkimų. Balso tembrą analizuojantys specialistai pasakys, kad tembras slepia falšą.
Įsivaizduokime sovietinius laikus ir kandidatą, kuris tikrai norėjo padėti žmonėms ir tėvynei. Jis viešai kalbėjo taip, kaip valdžia nori girdėti. Šiandieną rinkimus organizuoja ir valdo pinigai. Kandidatai taip pat negali atvirai šnekėti tai, ką galvoja daryti. Turbūt bus geriau elgtis pasitarus pagal situaciją, o ne aklai vykdyti valią kažkokios jėgos, kuri
atitraukdama bankų sistemą, gali visai paleisti vėjais Lietuvą. Juk nebeturime aukso atsargų užsienyje. Kas pasistengė? Ar Nausėda kalba apie Nacionalinį banką? Ne. Ar jis stengsis, kad šalyje būtų įvesti progresyviniai mokesčiai? Tikrai ne. Ar įves tvarką teismų sistemoje? Ne. Viską suka į vatą. Rinkti jį, kad nebūtų blogiau? Bet stovėti vietoje neįmanoma. Nėra blogiau, kaip trūnyti ir sukirmyti. Pirmą kartą pamačiau su juo kultūros žmones debatuose. Pasakė, kad kultūrininkai mažai gauna (- pinigai), bet nieko apie nacionalinės kultūros reikšmę valstybės išlikimui. Jis buvo ruošiamas iš anksto. Jį visur kišdavo TV. Ir kaip jis agitavo už Eurą, pūtė NT bumą!
Prisiminkim visus buvusius prezidentus. Brazauską, kuris turėjo šeimą, vaikų, mokėjo tvarkyti reikalus ir kurio laikais suklestėjo korupcija,
Adamkų, kuris tik matė blogybes, šnekėjo gražiai bet jokių ryžtingesnių pastangų ką nors pagerinti nesimatė. Dabar kai kam Nausėda primena Adamkų. O ką Šimonytė primena? 

Nuomonė       2019-05-18 8:56

Palyginsiu kandidatus savo asmeniniu požiūriu. Viena yra dalykiška, kompetentinga, atvira, nuoširdi, nemeluojanti, patyrusi politikoje ir dėl šių savybių verta pagarbos ir siekiamo posto. Asmeninė kultūra neleidžia jai puldinėti konkurento neleistinomis priemonėmis. Kitas yra mandagiai visiems įtikti siekiantis asmuo, ieškojęs galimybių tiek pas konservatorius (pokalbis su R.Juknevičiene), tiek pas “valstiečius” (bendravimas su R.Karbauskiu ir Jakeliūnu - žiūr. paskelbtą jų susitikimo nuotrauką), siekiantis tikslo tapti prezidentu bet kokia kaina, įskaitant ir nesamų šiuo požiūriu konkurentės nuodėmių paieškas, jos šmeižimą naudojant išgalvotus religinius ir panašius priekaištus.

TROTA       2019-05-18 6:34

PVM nuo 2009 m. krizės padidintas iki 21%, krizė baigėsi 2011 m., gal kaip kompensaciją laikas PVM sumažinti iki 5%?


Rekomenduojame

Robertas Grigas. Ar esame gėlininkų tauta?

Dalius Stancikas. Kaip išnarplioti Šimašiaus mazgą

Reportažas iš 5-ųjų Monsinjoro Alfonso Svarinsko mirties metinių paminėjimo Partizanų parke

Tomas Baranauskas. Manote, kad bent A. Ramanauską-Vanagą jau paliko ramybėje? Manykite iš naujo…

Tiesos.lt žinia skaitytojams, kuriems šiuo metu esame nepasiekiami: mes veikiame, kliūtis žadame įveikti, lauksime Jūsų sugrįžtant

Algimantas Rusteika. Laisvės dykai niekas nedalina

Dar vienas reportažas iš mitingo „Apginkime Lietuvos Didvyrius!“ (Šarūno Valentinavičiaus vaizdo įrašas)

Prof. Alfonsas Vaišvila. Nuo „tautos suvereniteto“ praktikoje slaptai pereinama prie valdžios suvereniteto

Nuo bačkos. Aplinkos ministerija: „Nevykdant pagrindinių miškų kirtimų, miškai prarastų tvarumą“

Nuo bačkos. Nerijus Mačiulis: Naujausia skurdo statistika neleidžia abejoti – Lietuvoje jau sėkmingai kuriame gerovės valstybę

Lietuvos žydų bendruomenių viešas pareiškimas dėl LŽB pirmininkės Fainos Kukliansky veiksmų

Raimondas Navickas. Įspūdžiai iš mitingo

Mitingas „Apginkime Lietuvos Didvyrius!“ (Juozo Valiušaičio vaizdo įrašas)

Arūnas Gumuliauskas: „Istorinės atminties politikoje negalima įsivelti į „paminklų mainus“

Valdas Vasiliauskas. Žvelkite giliau ir plačiau

Protesto koncertas „In memoriam Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai“

Prof. Alfonsas Vaišvila. Visuomenės perkeitimas: daiktus vadinti netikrais vardais, dezorientuojant ir demoralizuojant ją

Andrejus Gaidamavičius. Punios šilas – padėkite gelbėti!

Gintautas Kniukšta. Ne, prezidente, jūs Lietuvos miškų neparduosite

Rasa Čepaitienė. Apie marginalus

Valdas Vasiliauskas. Amžinas nepriklausomybės ir demokratijos susikirtimo taškas. Neįmanomybės istorija: nuo Vasario 16-osios iki Kovo 11-osios

NOKT kreipimasis Dėl R. Šimašiaus ir kitų atsakingų asmenų neteisėtų veiksmų

Robertas Grigas. Sovietai ir tarybos

Arkivysk. Sigito Tamkevičiaus homilija per Šv. Mišias tremtinių šventėje Ariogaloje „Su Lietuva širdy“

Nuo antitarybinių eilėraščių iki „Lietuvos Katalikų bažnyčios kronikos“. Petro Plumpos istorija

Geroji Naujiena: Palaiminti tie, kurie rūpinasi tapti turtingi pas Dievą

Stasys Jakeliūnas: Bankų ir jų atstovų gerovės valstybė sukurta ir puikiai veikia!

Vilniaus merui Remigijui Šimašiui gresia baudžiamoji atsakomybė – laisvės atėmimas iki 3 metų

Vidmantas Valiušaitis. Išdavystės anatomija

Kviečiame pasirašyti CitizenGO peticiją, skirtą Amsterdamo merei: STOP pedofilijos propagandai „Gay Pride“ renginiuose

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.