Dienos aktualija

Rasa Čepaitienė. Su šventėmis!

Tiesos.lt redakcija   2019 m. gruodžio 25 d. 23:32

13     

    

Rasa Čepaitienė. Su šventėmis!

Taip vis dažniau tenka išgirsti pasveikinant šiomis dienomis. Ši mada veikiausiai ateina iš politkorektiškųjų Vakarų, bet gerai atspindi to, kas vyksta, esmę – juk iš tiesų nebeturi reikšmės, ką švęsti, kad tik tai leistų padidinti apyvartą. Kai „kalėdinis“ šurmulys prasideda vis anksčiau, kone lapkričio vidury, o dovanų medžioklės karštinė tikra epidemija užgriūna miestus ir šalis, visiškai nebesvarbu tampa, nei vardan ko visa tai, nei ką apskritai tai reiškia.

O juk, kai susimąstai, turėtų būti keista. Juk per Joniuko gimtadienį nieks neneša dovanų Petriukui ar Onytei. Bet, ar pastebit, kasmet Kalėdose kūdikėlio Jėzaus vis mažiau. Juozapas su Marija irgi atsitraukia į tvartelio šešėlius, iš kurių begirdėti tik naminių gyvulių bliovimas, sustiprėjantis šiems pasibaidžius gausiai šaudančių fejerverkų. Lieka tik po prekybcentrius besiblaškančios minios. Tik nepaliaujantis iš visų garsiakalbių leidžiamų kalėdinių giesmių triukšmas. Tik 48 silkės gaminimo paslaptis atskleidžiantis televizorius.

Ar tik negrįžtame į pagonybės laikus, kai, romėniškų saturnalijų metu gruodžio mėnesį būdavo puotaujama, pramogaujama, dalinamasi dovanomis…? Bet net ir ši analogija nevisai tiksli, juk senovėje tebetikėta Transcendencijos galia, paisyta giluminių žmogaus poreikių siekti užmegzti su ja ryšį.

Ar nūdieniame Kalėdų periode nėra kažkiek saviapgaulės, net beprotybės? Švęsti nežinia ką, švęsti iš tiesų širdyje nešvenčiant, nes nieko švento bebelikę.

Impotentiški ir bergždi bandymai susižadinti linksmumą, bendrystę su kitais, tais, kurie mums, vis giliau virtualybėn panyrantiems, nei beįdomūs, nei besvarbūs, pademonstruoti ar gauti meilę, kurią veltui tikimasi išlukštenti iš žvilgančio popieriaus sluoksnių.

Kalėdos be Dievo kaip patikima ir veiksminga priemonė uždusinti pačią Kalėdų prasmę ir dvasią.
Sniego trūkumas, nors terapeutai gal ir džiaugiasi nedidėjančiu traumuotųjų skaičiumi, ypač pasijunta šiomis, tamsiausiomis, metų dienomis. Kai sambrėškis nenoriai išsisklaido tik trumpam, o slegianti nuotaika nesutinka trauktis kad ir kaip raginama, dirbtinis džiaugsmo ir šventinės atmosferos palaikymas turėtų atlikti psichoterapinį hiperkompensacijos vaidmenį, bet tik pats galiausiai sukelia nuovargį ir jausmų atbukimą. Neseniai žiūrėjau serialą „Tamsa“ (Dark) – vokiečių atsaką žymiajam „Tvin Pyksui“. Kokia tai į fantastinio filmo apie keliones laike įvilkta šiuolaikinės visuomenės metafora! Nuolatinis, beviltiškas, varginantis klaidžiojimas tamsoje – olose ir žmogaus širdies tamsybėse, niekaip nerandant išėjimo nei išeities iš tokios egzistencijos beprasmybės. SIC MUNDUS CREATUS EST – serialo leitmotyvas – yra ne nuoroda į sukurtojo pasaulio Kūrėją, kurio šiose klajonėse taip ir nepavyksta sutikti, nes iš tiesų ir neieškoma, bet į pretenzingai pseudodvasingą keliautojų laiku sektos šūkį.

Ar pastebėjote, kad šiuolaikinėje masinėje kultūroje ateitis dažniausiai vaizduojama kaip Katastrofos ištiktas pasaulis? Ar tai būtų ekologinė, technogeninė ar karinė Apokalipsė, po kurios negausūs išgyvenusiujų būreliai priversti nuožmiai kovoti tarpusavyje dėl išlikimo. O juk šios pesimistinės menininkų nuojautos – ne be pagrindo. Jei dabarties ideologijos mums paliekamu vieninteliu egzistencinės pilnatvės ir laimės siekiniu tėra vartojimas, tuomet anksčiau ar vėliau tai atves prie dramatiškų pasekmių klimatui, ištekliams, visuomenėms. Argi nekeista, kai visa tai jau nujaučiant ir suprantant, kaip išeitis tepasiūlomas tik tas pats, tik neva pažangesnis, madingesnis, „ekologiškesnis“ vartojimas… Uždaras kaltės ratas, be jokios išeities…

Tikroji Kalėdų žinia visai kita. Dievas ateina kaip dovana, Dovana, vienintelė, kurios trokšta mūsų širdys, vienintelė, galinti mus išties pradžiuginti ir pasotinti. Stebėtina, kad Jis pasirenka ne galią ir jėgą, bet trapumą, pažeidžiamumą, priklausomybę nuo žmogaus. Buvimą ir augimą kartu. Ateina į skurdą, vargą, atstūmimą ir persekiojimą. Tuo parodydamas, kad nuo kančios, liūdesio, tamsos bėgti nereikia. Reikia tik pasistengti joje rasti šviesos šaltinį ir stiebtis link jo. Ką žino kiekviena žemėje palaidota sėklelė, kiekvienas besiskleidžiantis žiedas.

Ar kada bučiavote naujagimio galvelę, uodėte jo kvapą? Tai dangiškas kvapas, sakau neperdėdama, – švelnus ir saldus. Lyg pažadas, duotojo Žodžio patvirtinimas.

Žmogus tėra nuoroda. Kaip mokslingų knygų apačioje dedamos nuorodos į naudotus informacijos šaltinius, taip žvelgdami į žmogų, kalbėdamiesi su juo, galime nesunkiai pajusti, kas yra tikrasis jo egzistencijos pamatas ir šaltinis. Mus supanti kultūra gali prisidėti arba trukdyti troškulį numalšinančio Šaltinio paieškoms, bet tik nuo mūsų priklauso, ar išdrįsime į jas leistis. Nepaisant besniegio gruodžio sutemų.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Autore       2019-12-30 8:27

tikrai turi Dievo dovana jausti tai, kas yra tikra ir sviesu.Aciu autorei uz tikras, taiklias ir teisingas mintis.

Jota       2019-12-27 18:58

Puikus, iš širdies parašytas straipsnis. Iš tiesų, lietuvių tauta patiria baisią tragediją, kaip pasekmę visuotinio antikristinio nuopuolio, kuris nėra vien masinės kultūros ar menininkų sukurtas. Kad ir kaip sunku patikėti, tačiau tai yra tikroji Apokalipsė, kuri turbūt dar tik prasideda ir apie kurią Lietuvoje turbūt dar mažai kas žino ir kalba.

Aš irgi stebiuosi baisiomis dvasinėmis sutemomis Lietuvoje, visiškai nureligėjusia ir susvetimėjusia visuomene, nebeskiriančia ribos tarp gėrio ir blogio, nebežinančią pagrindinių krikščioniškų tiesų, tikinčią tokiais dalykais, kurie tiesiog paniekina Kristaus mokymą. Žmonės nebeskiria pagonybės nuo krikščionybės, Kristaus atpirkto žmogaus nuo bedievio - visi yra Dievo vaikai… Man baisu.

Ir nori nenori emigruoji dvasiškai iš Lietuvos, jei neišeina kitaip. Apie tokią dvasinę emigraciją gerb. Rasa irgi kažkada rašė. Nebeskaitau beveik jokių lietuviškų tinklalapių, beliko tik vienas šis. Bet ir čia kai kurie komentarai taip nykiai nuteikia, kad kitąkart nė šio portalo nebesinori atsiversti.

Ir aptakus sveikinimas “Su šventėmis” kilo irgi turbūt iš visuotinės tendencijos viską vienyti, vienodinti, atimti esmę, desakralizuoti. Būtent dėl to ir “šventės” tokios: be jokio turinio, be dvasios.
Kaip sakoma, viskas kūnui, kūno gerovei.

Taip       2019-12-27 16:50

Meilė,tai ne emocija,ne jausmas ir ne gražūs žodžiai apie meilę.Meilė ,tai kūnas nužengęs į mūsų sutemų ir vargų pasaulį,kaip šviesa- prasiskverbenti į tamsiausius žmogaus dvasios kalėjimus,kūnas nusileidžiantis ir įeinantis į  tą sielos kančią,tuštumą ir vienatvę,kaip viltis,kaip vienintelė galimybė ištrūkti,išeiti iš daugybės nevilties naktų į ryto užtekančią viltį.Buvo laikas,kai Jo nepažinojome,o Viešpats eidamas per mūsų pasaulio ir gyvenimo griuvėsius musų ieškojo; šaukė, kvietė ir surado, pakėlė ir priglaudė prie savęs- davė mums duonos,savo meilės kūno.Kaip ir kiekvieną dieną mus prikelia ir pakelia vesdamas klaidžiais keliais į savo karalystę.Ir štai Jis kūdikis,gimęs Dievas- mūsų ramybė

Vaiškūnai,       2019-12-26 21:19

jei jau rašai ,,pagal bibliją”, tai turėtum ne vien jos viršelį perskaityti. Tada gal neatrodytum toks kluika.

Trolių fiesta       2019-12-26 20:10

Neapykantos, pavydo ir pagiežos pliūpsnis. Troli ar nebijai susirgti vėžiu? Apsičiupinėk, gal jau turi.

zita.       2019-12-26 17:22

tikiu krikščionybė ,kaip ir komunizmas atmuš dantis į Lietuvybbę. parklubdyta Lietuva tikrai užaugins didžiavyrius kurie atstatys katalikų ir komunistų sugriautą valstybę. su saulėgriža .

ah1       2019-12-26 14:27

Tegul saulė Lietuvoj
Tamsumas prašalina,
Ir šviesa, ir tiesa
Mūs žingsnius telydi.

Su saulės sugrįžimu.

ah1       2019-12-26 13:40

su dienos ilgėjimo pradžia, lai šviesa visapusiška telydi visus gamtos metus visus pagonis.

ah1       2019-12-26 13:26

Keistai atrodo straipsnyje klausimas “Ar tik negrįžtame į pagonybės laikus…? ŽINANT kad žodis “pagonis” reiškia nežydų tautos asmuo, nežydų tautos (l Pt 2,12;4,3; Gal 2,11;Ef 3,; Rom 16,4, pagal Bibliją), ir vertime skambant klausimui  
” Ar tik negrįžtame į  nežydų  laikus?” ir įgauna visiškai kitokią prasmę - nežydų tautų panieką, na jūs man įtikinamai paaiškinkit kodėl pagonis/ nežydas/ nežydų tauta, pagal Bibliją negali ir neturi teisės pasirinkti negarbinti žydų ir nelaikyti dievu žydo esant demokratijai?

AAA       2019-12-26 13:04

Tik be reikalo čia minimi pagonybės laikai, ir dar - paniekinamai. Juk ir šioji šventė - pagoniška, tik suteiktas jai kitoks pavidalas. Niekinti savo, savo tautos praeitį? Japonai, kinai, korėjiečiai, indai yra pagonys. Tai ir į juos su panieka? Ar tik į baltiškąją pagonybę?
Panašu, kad Dievas yra vienas, tačiau tautoms jis pasirodo skirtingais joms geriau suvokiamais pavidalais. Todėl negali būti jokios priešpriešos tarp religijų, jei tik atmesti fanatizmą, bet vadovautis nuoširdumu, teisingumu, atjauta.
Nepamirškime, kad mus visus vienija lietuvybė, ir ne taip jau svarbu, kiek ji - katalikiška, pagoniška, laisvamaniška ar kokia nors kitokia. Vardan to ir gyvename, tai - viena iš gyvenimo prasmių.
O šiaip - pagarba autorei už jos padorumą, mums rašomus straipsnius.

Kaip reta       2019-12-26 11:00

nebanalus, subtilus tekstas. Sveiki sulaukę Kristaus gimimo – Dangaus ir Žemės susilietimo!

AČIŪ.       2019-12-26 10:56

kaip visada už taiklias ir prasmingas įžvalgas. Manau, kad ir tai yra laikina, kaip nieko šioje žemėje nėra tikroviškesnio už laikinumą. Adomas ir Ieva, tad ir mes visi žemiečiai, pasirinkome pažinimo kelią, tad kol jį neišbraidysime, tol nepamatysime tikrosios žvaigždės. Sveikinu Jus visus su užgimusiu kūdikėliu Jėzumi. Man labai prasmingai atrodo Jėzaus gimimas tvartelyje tarp gyvulėlių. Manau, kad Jėzus atėjo pas mus “gyvuiukus”, kad taptume žmonėmis.

reg       2019-12-26 8:27

Aciu Rasai uz mintis, uz grazia pozicija. Sveikinu su sv. Kaledom,linkiu kuo daugiau dziaugsmingu nuotaiku.


Rekomenduojame

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka pristato: knyga „Lietuvos partizanų valstybė“

Andrius Švarplys. Legenda

Vytautas Radžvilas. Apie lietuviškąjį čiukčio sindromą

Skiepų karai. Ramūnas Aušrotas: Klausimas tik toks: ar bus taikoma „grubi prievarta“, ar…

8-tosios Garliavos antpuolio metinės: neabejingi piliečiai ir vėl klausė: „Ar dar gyva Deimantė?“ Papildyta Neringos Venckienės komentaru

Eligijus Dzežulskis-Duonys. Kaip atkurti pašlijusią ES reputaciją?

Per 500 žmonių pasirašė laišką Lietuvos vyskupams dėl Komunijos dalijimo būdo

Liudvikas Jakimavičius. Gyvenimo redaktorius Covidas

Kerouaco vertėja Irena Balčiūnienė – apie Mykolaitį-Putiną ir kiekviena proga jį menkinantį Tomą Venclovą

Neringa Venckienė. Valstybė laikosi ant melo pamatų

Algimantas Rusteika. Gyvename linksmiau ir laisviau

Liudvikas Jakimavičius. Prisiklausėme

Jonas Švagžlys. Apie opozicijos atstovų sekamas sėkmės istorijas

Rasa Čepaitienė. Mažumų valstybė

Vytautas Sinica. Būtina naikinti Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą

Rasa Čepaitienė. Čiukčiai prie Baltijos

Geroji Naujiena: Tiesos Dvasia – mūsų Globėjas

Algimantas Rusteika. Įtampą žūtbūt reikia išlaikyti

Povilas Urbšys. Apie opiumą liaudžiai ir Jo Ekscelenciją

Arūnas Gumuliauskas. Minint Steigiamojo Seimo šimtmetį

Povilas Gylys rekomenduoja. Apie zuikius ir valstybę

Istorikas Artūras Svarauskas apie Steigiamojo Seimo šimtmetį

Vytautas Sinica. Ironiška – nemirtinga neteisingai mąstančiųjų persekiojimo dvasia atgimsta sovietmetį tyrinėjančių galvose

Lietuvos Respublikai – 100! Gabrielės Petkevičaitės-Bitės žodis pirmajame Steigiamojo Seimo posėdyje

Vytautas Sinica. „Ne, vaikas nėra kolektyvinė mūsų visų atsakomybė“

Kaip iš Neringos Venckienės namų buvo pagrobta Deimantė Kedytė – dalijamės vaizdo įrašu ir Karolio Venckaus komentarais (video)

Algimantas Rusteika. Pasislėpti nepavyks niekam

Marijos radijas: Ar esama realių priežasčių pilietiniam judėjimui laisvoje šalyje, demokratinėje santvarkoje?

Rasa Čepaitienė. Kito žvilgsnyje

1972-ųjų gegužės 14-oji, Kaunas: Romas Kalanta ir kalantinės

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.