Politika, Visuomenės pokyčių analizė, Istorija, Piliečių akcijos ir iniciatyvos

Rasa Čepaitienė. Silpnumas

Tiesos.lt redakcija   2018 m. rugsėjo 16 d. 15:26

10     

    

Rasa Čepaitienė. Silpnumas

Pirma diena

Tai buvo, atrodytų, dar taip neseniai, tik pernai, birželį. Rengėme išleistuvių šventę mokyklą baigiantiems mūsų vaikams. Kaip dažnai anksčiau, susivienijome abi klasės, visi, tiek „specialiukai“, tiek ir „lavinamukai“.

Vietos ir laiko derinimas, dažni tėvelių skambučiai ir laiškai šventės organizavimo reikalais. Pasiruošimas buvo gana intensyvus, o man nejučia teko šventės koordinatorės vaidmuo.

Ir štai ta diena atėjo. Klegėdami keliais ekipažais smagiai patraukėme į sodybą Vilniaus rajone, kuria maloniai leido nemokamai pasinaudoti užmiesčio turizmu besiverčianti draugė. Mokytojų kalbos, privertusios prajukti ir nubraukti graudulio ašarą, jaukaus židinio spragsėjimas, kažkaip iškart susistygavusi maisto ruoša, lydima ramių tėvų pokalbių, vaikams neįkyriai besitrinant aplink, visa tai nejučia sukūrė ypatingą atmosferą. Kuri veikiai leido pasijusti su nedažnai ar dar tik pirmąsyk matomais žmonėmis lyg su seserimis ir broliais, į kasdienybę įnešė kažką stebėtinai harmoningo ir sakralaus. Mus suvienijo ta pati bėda ar dovana, įsprausta vienų vaikų veiduose, o kitų – gestuose, nerišliame kalbėjime, žvilgsnyje.

Juos ypač pradžiugino avytės, sūpynės, žvejyba čia pat telkšančiame tvenkinyje, du draugiškai pasitikę namų kudliai, ponis ir žirgai… Taip, žirgai. Buvo net ir trenerė, pasirengusi padėti mūsų vaikams užsėsti ant specialiai parinkto romesnio įspūdingo ūgio ilgakaklio ristūno. Žinoma, ne visi išdrįso jį iškart net paglostyti, jau nekalbant apie pasijodinėjimą. Tiesa, vienas, berods tai buvo Adomas, pasiryžo, bet pusiaukelėje kažko persigandęs įstrigo ir galiausiai atsisakė bandyti užsėsti. Tada ledus ryžtingai ėmėsi laužti maniškis – bepigu, buvęs Kurtuvėnų žirgyno dažnas svečias, morkų arkliukams dalintojas, patyręs Širmutės raitelis… Po jo apeito rato jau įsidrąsino ir kiti, pajodinėjo net kelios mokytojos.

Buvo ir šeima, kurios berniuką daugelis matė pirmą kartą, nes mūsų šaunioji mokytoja Laima jį mokino namuose ir jis tik formaliai priklausė klasei. Keturiolikmetis, ūgiu ir išvaizda veikiau primenantis septynmetį. Kurio diagnozė susidaro iš tiek sudėtingų terminų ir požymių, kad jo mama kažkada pokalbyje pavargo juos net vardint… Kurio priežiūra reikalauja nepaliaujamų sekinančių pastangų, o gyvenimo laikas vis labiau tirpsta… Savotišku gerkliniu balsu kalbantis normalaus intelekto, bet dėl savo ligos nulemto „naminio“ gyvenimo būdo keistokas ir regimai perlepintas vaikis, susmukęs kone lėlių vežimėlyje. Kuris, pamatęs savo sveiką sesutę jojant, matyt, užpavydėjo ir užsimanė žūtbūt irgi pabandyti. Trumpai pasitarę tėvai nusprendė vis dėlto jam tai leisti, nes kitaip, matyt, būtų grėsęs rimtas skandalas…

Ir štai trenerės vedamu žirgu, iš už nugaros tėvo prilaikomas, jis padaro savo ratą. Triumfo ratą. Stovime užgniaužę kvapą, su gniužulu gerklėje. Kai kurių skruostais ritasi taip ir likusios nenubrauktos ašaros…

Antra (kita) diena

Kažkodėl prieš posėdį žiauriai jaudinuosi. Bandau save raminti, įtikinti, kad viskas bus gerai. Kad tai turės tik moralinės vertės, nes sprendimas išeiti jau priimtas. Kad jie atidžiai perskaitė mano raštą, išstudijavo pateiktus įrodymus. Tikiu jų sąžiningumu ir bešališkumu. Jaunas teisininkas, naujasis VU akademinės etikos komisijos pirmininkas, maloniai leidžia man pasisakyti. Pradėjus kalbą į Senato salę įsiveržia pavėlavęs komisijos narys, garsus mokslo biurokratas, dabartinės švietimo ministrės patarėjas. Atsiprašęs klesteli šalia. Man bandant tęsti bemat pertraukia riksmu: „Melagė!“

Esu mačius šį poną anksčiau gal kokį kartą kitą, bet niekad neteko bendrauti. Sutrinku. Chemijos profesoriaus išankstinis angažuotumas nekelia abejonių, tačiau koks jo šaltinis, lieka tik spėlioti… Komisijos pirmininkas jį imasi raminti, prašo manęs tęsti. Man nespėjus ištarti nė keleto žodžių vėl esu apšaukiama melage, nors tokia nesijaučiu ir man visa tai pasirodo taip absurdiška, kad net nesumoju, ką į tai atsakyti. Nerišliai skubu baigti.

Suteikiamas žodis atsakovams. Viena jų nedalyvauja, yra pateikusi savo atsakymus raštu, bet jų man kažkodėl niekas prieš posėdį nepersiuntė. Laimei, leidžia skaityti nuo kompiuterio ekrano. Į kiekvieną punktą pateikiu kontrargumentus, jie, tikiuosi, turėtų juos įtikinti. Tuomet atsistoja antrasis iš mano kursą įžūliai pasisavinusių kolegų, prodekanas. Pas mane rašęs magistrinį darbą. Su kuriuo visada puikiai sutardavome. Kuris nesyk yra lankęsis pas mane namuose. Ne vieną kartą esam viens kitam padėję. Netikiu savo ausimis.

Gal per naivumą, o gal ir tyčia prasitaria, kad visi jie – ir šoumeniškasis katedros vedėjas, mano disertacijos vadovas, ir kiti prodekanai – kartu ieškoję ant manęs kompromato. Išgirstu, kad aš esą nepagarbiai elgiuosi su studentais, juos žeminu. Mojuojama neva tai įrodančiais keliolikos metų senumo studentų atsiliepimais, kuriuose kaltinančiu tonu pateikta neigiamų vertinimų statistinė imtis tokia menka, kad priverčia komisijos narį, žinomą sociologą, į prodekaną atsisukti su visa kėde ir imti ji egzaminuoti lyg kokį fuksą. Lengviau atsikvėpiu.

Sveikas protas nugalės. Man nereikia aiškintis ar teisintis, nes tai pernelyg absurdiška ir niekinga. Juk jie tai permato. Turėtų matyti. Juk sociologas tai pamatė. Tik gelia širdį dėl mokinio ir draugo išdavystės, jo atviro ir įžūlaus melo. Akivaizdu, kad tai buvo padaryta tyčia, anai pusei atsiuntus būtent jį, kad dar labiau pažemintų ir įskaudintų.

Po kelių savaičių sulaukiu rašto. Komisija nusprendusi reikalą persiųsti atgal į fakultetą. Taigi, banaliai nusiplauti. Nusvyra rankos…

.......................................

Veikiausiai niekad anksčiau neteko patirti, kad per tokį trumpą laiką, tas dvi dienas, taip prikišamai ryškiai atsiskleistų ir žmogaus sielos didybė, ir menkystė...

Dabar, kai žmonės piktinasi antstolių siautėjimu, Lietuvos mišku plynu iškirtimu ir t.t., ta ant kiekvieno kampo įžūliai kvatojančia ir mums į akis besivaipančia neteisybe, kodėl mes nepajėgiam pasipriešinti, susivienyti ir tėkšti jai per snukį? Nors mūsų moralinis kompasas dar lyg ir nevisai sukiužęs…

Tikriausiai daug kas prisimena pasaką apie varles, įkritusias į pieno puodynes. Viena kovojo iki galo ir atkakliai mindama letenėlėmis sugebėjo sumušti sviesto gabalą, ant kurio pasilypėjusi iššoko lauk. Kita gi, kiek pasikapsčiusi, pasidavė, nuėjo dugnan… Psichologai kalba apie išmoktą bejėgiškumą.

Išties XX a., pasipriešinimo žiauraus ir demonstratyvaus slopinimo, represijų baimės ir ilgametės totalitarizmo patirtys buvo puiki bejėgiškumo ir prisitaikymo mokykla. Tačiau net jei nesijauti bejėgis, bandai kovoti, dabartinė sistema greitai pastatys tave į vietą. Privers pasijusti bejėgiu, kvaileliu, kuriam užteko durnumo bandyti išsišokti su savo „teisybe“. Už tai demonstratyviai nubaus, apspjaus, išsišaipys, kad praeitų noras ateityje bandyti pakartot.

Bet to berniuko ant žirgo prisiminimas liudija, kad nesam tokie bejėgiai nevykėliai. Jei mus paremia mylinčio Tėvo rankos, draugų palaikymas… Jei išdrįstame nepasiduoti.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Kažkoks       2018-09-18 21:11

košmaras akademinėje? visuomenėje. Tai visiškas nužmogėjimas. Kaip pokaryje nkvd surasdavo išdavikų, taip ir dabar . Puvėsiai.

niekas nepasikeitė       2018-09-18 10:10

Istorijos fakultete, kaip matome, vis tas pats - matriarchatas pačiomis šlykščiausiomis formomis, ir klusnūs klapčiukai, paklūstantys jais manipuliuojančiom bobom. Tam fakultete visada nieko nepasiekusios vištos tvarkė visą profesūrą kaip panorėjusios. O jau apie VU chemikus geriau patylėti. Pavyzdiniai siaurapročiai ir agresyvūs mankurtai.

Ašai       2018-09-17 18:05

Tauta gali nubusti. Yra gerų ženklų. NEBIJOKIME - sakau sau, ir visiems. Nebijokime.

Gintaras Raulinaitis       2018-09-17 15:54

Prošvaistė yra. Rinkime Arvydą Juozaitį Prezidentu. Jums palaikant, - aš ateinu antruoju numeriu po šešerių

AAA       2018-09-17 12:17

Dievas visiems atseikės pagal nuopelnus, net ir tiems, katrie netiki.

Al.       2018-09-17 2:14

Virusai užgrobia nusilpusį kūną.

Čia bestijos Grybauskaitės-       2018-09-17 1:16

Burokevičiūtės augintiniai šitaip stropiai tęsia “čistką” visuose sektoriuose. Būtent Muravjovo-koriko rūmai formuoja valstybėje šitą pasibjaurėtiną elgesį ir aprobuoja jo rezultatus.

Dzeikas       2018-09-16 18:07

Stiprybesui:
Nebutinai, Jis duoda drasos jei zmogus gali ta kova pakelti. O kita kart nelabasis sugundo savizudiskai akcijai(o kam nelabajam teisuoliai, pastumk toki alkunen apeliuodamas i teisingumo, patriotizmo jausma ir jis “nuluz”), kai ir arkliui aisku, kad pralaimesi. Su Budreviciene stojusia pries Vikonda butent toks atvejas.O zenklu jai , kad pralaimes buvo kaimynu reakcija - “durne, (rus.keiksmas), per tave Vikonda “vokelius” nueme , gyvenam is minimumo!”. Ir jeigu ne advokatas-idealistas vedes jos byla NEMOKAMAI, Budrevicienei butu beigiasi dar blogiau. Ko gero tragiskai.

Stiprybės.       2018-09-16 17:52

“Atsiremiu į Jį”,-rašė J.Ivanauskaitė “Viršvalandžiuose”.Žmogus dėl Dievo turi pakovoti ir už save,ir už kitus iki galo.O paskui jau jie tegul purvinasi rankas ir sielas.

Dzeikas       2018-09-16 16:39

Alegorija apie varles:
Cia apie Venckiene ir Budreviciene?
Nors pirmoji issoko is asocio, bet velkama atgal, o antroji lyg ir laimejo. Uspaskicho “Vikonda” pripazinta kalta ir ipareigota sumoketi berods NET 80 tukst. lituku (1 kambario butas “xrusciovkej” rajoncentryj) kompenscaja uz moralinius nuostuolius, 4 metu bylinejimasi ir sukelta invaliduma.
Ir cielas milijonas asocio “isdaviku” pagal Valiusaiti.


Rekomenduojame

Vygintas Gontis. Kaip deklaracijas apie žinių ekonomiką paversti atsakinga valstybės viešojo sektoriaus bei mokslo ir studijų politika

Liudvikas Jakimavičius. Partijos ir išdavikai

Povilas Gylys. Kas Jums, profesoriau Janeliūnai?

Kun. Grégoire Celier FSSPX. Imigracija – principai, teisės, praktika (III)

Algimantas Rusteika. Metodiniai patarimai. Subalansuota LRT indrėms ritutėms, bet tinka ir ... žmonoms

Geroji Naujiena: Kad vaikščiotume Viešpaties šviesoje!

Regina Terleckienė. Sukilėlio likimas. Iš carinių baudėjų nagų ištrūkęs sukilėlis

Tomas Baranauskas. Vienas faktas yra neabejotinas

Nuo bačkos. Europarlamantarė Aušra Maldeikienė: konservatoriai man verti pagarbos, nes ...

Vygantas Malinauskas. Griūna dar vienas propagandos stereotipas

Kamilė Šeraitė. Kas vagia Lietuvos istoriją?

Povilas Gylys. Kodėl vieni skandalai eksponuojami, o kiti pridengiami?

Ramūnas Aušrotas. Lyčių lygybės prievaizdų užmačios

Leonas Merkevičius. „Perversmininkų“ bylos naujienos

Tautos forumo rezoliucija dėl LRT laidos „Spalvos. Gėjai tėčiai“

Valdas Vasiliauskas. „Mūsiškių“ premjera: nei bravo, nei švilpimo. Nieko

Vygintas Gontis Statistikos departamentui: kaip susidaro tie 0,6% BVP, kuriuos neva skiriame mokslui ir studijoms? Ir kodėl jų niekas daugiau nemato?

Liudvikas Jakimavičius. Ir pasklido kvapas

Rasa Čepaitienė. Baubinimas

Vokietija įveda sienų kontrolę: Europos be sienų svajonė žlugo negrįžtamai?

Vytautas Radžvilas. Ne rinkiminio turgaus prekeivių, bet kovojanti partija!

Advokatas Jonas Ivoška. Ar Lietuva yra teisinė valstybė? (II dalis)

Pirmą kartą paskelbtas žydų žudikų Paneriuose sąrašas

Jie labai myli kultūrą

Algimantas Rusteika. Kodėl aš negaliu jos pamiršti?

Vytautas Sinica. Drakoniška? Absoliučiai. Proporcinga? Ne. Ar tai atgrasytų nuo atitinkamų pažeidimų ateityje? Neabejoju

Kun. Grégoire Celier FSSPX. Imigracija – principai, teisės, praktika (II)

Advokatas Jonas Ivoška. Ar Lietuva tebėra yra teisinė valstybė?

Geroji Naujiena: Mūsų Viešpats Jėzus Kristus – Visatos Valdovas

Kodėl signatarui sopa širdį dėl Lietuvos?

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.