Geroji Naujiena

Rasa Čepaitienė. Prie tuščio kapo

Tiesos.lt redakcija   2019 m. balandžio 22 d. 12:32

3     

    

Rasa Čepaitienė. Prie tuščio kapo

Velykos glumina. Joms trūksta aiškios, visiems suprantamos žinutės. Todėl taip paplitę jos vargani pakaitalai – pavasario šventė, gamtos atgimimas ir pan. ... Tai ne Kalėdos, kur net netikinčiam suprantamas džiaugsmas sulaukus naujagimio. Jei ne sava, intymi, tai bent netiesiogiai atpažįstama, žmogiška patirtis. Čia kitaip. Nieks dar negrįžo iš kapo. Net zombiu virtęs. O juk net toks variantas, sprendžiant iš siaubo filmų industrijos, atrodytų labiau tikėtinas, nei numirti ir prisikelti. Gyvam. Tai pranoksta bet kokią vaizduotę. Sakytum, užmigo letargu ar kokia kita mediciniškai nustatoma ir įvardijama tarpinė būklė ištiko, iš kurios įmanoma pabusti. Betgi ne. Kelių dienų vis išmoningesni kankinimai, vainikuoti gyvo kūno prikalimu prie kryžiaus – tik bjauriausiems to meto nusikaltėliams taikytos viešos bausmės įrankio. Galiausiai, užtvirtinimui – šiandien tai būtų kontrolinis šūvis į galvą – ieties dūris į širdį.

Mačiau ieties antgalį Ečmiadzine, Armėnų Katalikų Bažnyčios dvasinio centro relikvijų lobyne. Sakoma, tokių, kurių viena galėjusi būti tuomet Liongino įsmeigta, pasaulyje išlikusios keturios, bet tik dvi iš jų, įskaitant armėniškąją, laikomos vienalaikėmis su biblijoje aprašomais įvykiais.

Šansų išgyventi – lygiai apskritas nulis. Ir visgi. Trečią dieną pasipilę liudijimai: matėme, kalbėjomės, net valgė... Kliedesiai ar samoningai šios naujosios negausios žydų sektos skleidžiamos fake news, bandant vėl susitelkti po šventvagiško lyderio nužudymo? Man patinka šv.Tomas, vadinamas Dvyniu. Jame yra kažkas, ką kiekvienas mokslininkas, nesvarbu, humanitaras ar „tiksliukas“, atpažintų ir įvertintų – sveikas skepsis. „Šnekėkite ką norite, nepatikėsiu, kol nepatikrinsiu, empiriškai neverifikuosiu pats“.

Ir Jėzus ateina, ir jam sako:

– Prašom, verifikuok kiek nori, įkišk pirštą į mano žaizdas…

Stipru.

Apskritai krikščionybėje daugybė sveiku protu nepaaiškinamų ir gluminančių dalykų. Gal jie kanibalai? Juk valgo ir geria savo dievo kūną ir kraują. Net ir simboliniu, duonos ir vyno pavidalu, tai trikdo vaizduotę... Jau nekalbant apie liudijimus jį prisikėlus iš mirties duobės… Kaip tai vertinti, juolab švęsti? Todėl mūsų pragmatiškasis protas ir ieško išeities, verčiau rinkdamasis visus tuos kiaušinius, zuikius ar karklo katinėlius… Atmesdamas galimybę svarstyti neįmanoma šiuolaikinis žmogus pasilieka prie tuščio kapo.

– Dievas mirė! – šauks Nyčė, o paskui jį ir visi tie, kurių krikščionybė seniai nebeįkvepia, atkartodami Didįjį Penktadienį.

– Kurgi tas jūsų dievas? – kvatos sugebėję sukurti tikrą ir empiriškai verifikuojamą pragarą čia, žemėje, nacių ir sovietų koncentracijos stovyklose. Šeštadienio naktis.

– Kas, kas? Dievas? – tai kad neįdomu, nemadinga, neaktualu, bet svarbiausia, jau nebepolitkorektiška apie jį klausti, juolab Jį skelbti – surauks nosį ir paniekinamai nusivieps nūdienių prekybos centrų minios ir gliancinių žurnalų tuštukai – tų minių minčių ir nuomonių įtakotukai.

Lietuvoje dargi sunkiau Velykas švęsti. Čia krikščionybė užsikabino ir ėmė šaknis leisti tik iš kažkelinto karto ir ne be „gimtosios nuodėmės“, nes ne šventų ir meile spinduliuojančių misionierių, o kardu ir kalaviju ginkluotų riterių buvo atnešama, vėliau – svetimą kalbą ir papročius jos pagalba diegiančių, paaiškinant, kad gerajam Dievuliui šita mužikų šnekta nesuprantama, tad derėtų „žmoniškai“ maldos žodžius tarti… Sunkiai, oj sunkiai tas jos medelis stiebėsi aukštyn, tik XX a. pirmoje pusėje galiausiai subrendo ir vaisių davė – katalikišką lietuvių visuomenę. Ir tai tik trumpam. Šalnos iš Rytų pakando medį, nupurtė vaisius, sutrypė pabirusius obuolėlius, kurių tarpe tikrų aukso grynuolių būta – mūsų tautos šventųjų kankinių, sugebėjusių nešti ir liudyti Kristų pačiame žmogaus sukurto pragaro dugne. Net iš kapo duobės. Likusiems čia kirvis šakas genėjo, prie medžio šaknų pakibęs nesyk grąsinosi jį galutinai palaužti. Nepavyko. Vos tik pavasariui stojus atgimė, išlikusios šakos žiedais dengėsi. Atrodė, atsities, vėl sunokins vaisius. Bet sunkiai jie mezgasi, noksta. Sudėtingas ir nelengvai paaiškinamas tas bažnyčių tuštėjimas, kasmet vis labiau per Velykas Lietuvoje, o ir visoje Europoje, regimas. Tam daug išorinių ir vidinių priežasčių.

Bažnyčia formaliai nebepersekiojama, lyg ir viskas gerai. Bet tuomet, kai išties aršiai persekiojo, visiems buvo aiškiau, ir, kad ir kaip paradoksaliai beskambėtų, lengviau. Nes priešas buvo regimas ir akivaizdus. Ginklai prieš jį – taip pat. Šiandien daug sunkiau jį pamatyti, juolab prieš jį kovoti. Lėtai verdamos varlės efektas veikia be priekaištų. Daug kam krikščionybės kultūrinis rūbas atrodo pasenęs, raiškos formos nebeįkvepiančios, dvasia nebeatpažįstama, o jos skelbiamos tiesos keistos ar net kvailos. Antai, sako, popiežius neseniai kojas kažkokiems Afrikos politikams, kurie gal net patys į genocidą įsivėlę, bučiavo smile Įsivaizduojat? Durnius, diskreditavęs savo statusą ir savigarbą, ne kitaip… Taip net kai kurie dori katalikai galvoja ir rašo, pasipiktinę šito pontifiko neadekvatumu.

Tad kur ieškoti Dievo?

Tik ne prie tuščio kapo. Jo čia nebėra. Tik tuštuma, abejonės, vidinės graužatys ir tyla.

Ne ta tyla, kurioje Jis gyvena.

Kai man buvo penkiolika, Pasvalio ligoninėje išoperavo anginą. Kone savaitę negalėjau kalbėti. Tai buvo netikėtas patyrimas, bet labai svarbus. Negalėdama kalbėti buvau priversta klausyti. Daug ką pradėjau pastebėti ir suprasti. Kodėl žmonės – palatos draugės – taip mėgsta taukšti niekus, ką jie tuo bando pridengti ir ką iš tiesų nori pasakyti per plepalų debesį? Daug dalykų tuomet atsivėrė...

Dievas slepiasi tyloje. Iš tiesų tai nesislepia. Tai mes nuo jo nuolat nenuilsdami slepiamės, kaip Adomas krūmuose. Triukšme, išsiblaškyme, paviršutiniškume. Šiuolaikinės technologijos itin parankios ne tik tam, kad pasijustume menamais visagaliais ir kad mums Jo globos ir pagalbos nebereikėtų, bet ir tam, kad užverstų mūsų sąmonę nereikšmingų dalykų mirguliavimu.

Todėl taip sunku, beveik neįmanoma, suprasti Velykų slėpinį. Pačią krikščionybės esmę. Nes be Velykų krikščionybės žinia nebūtų paplitusi po pasaulį ir uždegusi tiekos širdžių.

Žinia, įrašyta ne tik Šventajame Rašte ar tikinčiųjų veiduose, bet išgirstama ir atrandama tik atkakliai trokštant Jį sutikti. Ir atpažinti. Asmeniškai.

Jis atpažįstamas iš džiaugsmo kvapo. Ne lavono, o Mirtį Nugalėjusio pergalės saldybės dvelksmo.

Tad džiaukimės! Gaudeamus!

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Misteris       2019-04-26 18:53

DIEVAS yra INFORMACIJOS saugotojas.
Todėl savo KARMAS teks atpirkti patiems arba žmonėms ,kuriuos jūs labiausiai mylite.
Galvokite prieš “prisidirbdami”.

>abc: jums, pagal jūsų prielaidas       2019-04-23 0:04

Jeigu jų “rašinėliai būtų žydų šventes p r i t e m p i a n t y s prie gamtos virsmo, rato”, tai turėtų būti ne “vargas tau tėvyne”, bet, atvirkščiai, d ž i a u g s m a s?

abc.       2019-04-22 17:00

kaip man patinka L.J ,A.R, R.Č rašinėliai žydų šventes pritempiantys prie gamtos virsmo,rato.vargas tau tėvyne.

Rekomenduojame

Karas Ukrainoje. Aštuoniasdešimt trečioji (gegužės 17) diena

Vokietijos katalikų bažnyčiose vyko vienalyčių porų laiminimai, dalyvavo ir vyskupas

Ukraina tikrina kiekvieną Rusijos Federacijos piliečiams išduotą dokumentą, leidžiantį gyventi šalyje

Ramūnas Aušrotas. Tas pats Partnerystės įstatymas, tik kitu pavadinimu

Kristina Zamaryte-Sakavičienė. Įteisinus partnerystę bus keičiama ir visuomenės nuomonė

Karas Ukrainoje. Aštuoniasdešimt antroji (gegužės 16-oji) diena

Linas Karpavičius. Puota maro metu

Dalis Lietuvos ortodoksų išdėstė viešu laišku savo ketinimus metropolitui Inokentijui

Vytautas Radžvilas. Įsivalstybinusios Lietuvos diena

Kard. Sigitas Tamkevičius SJ. Krikščioniškoji tapatybė – V Velykų sekmadienis

Šoką keliantis reikalavimas: ES reikia tik 14 balsų, kad pakeistų ES sutartis, sako buvęs ES Komisijos narys

Laiškas tiems, kuriems dar rūpi rūpi visa, kas susiję su Valstybės išlikimu

Dr. Darius Alekna. Apie šeimą ir valstybę

Karas Ukrainoje. Aštuoniasdešimt pirmoji (gegužės 15-oji) diena

Nuo Romo Kalantos aukos praėjo 50 metų

Indijos chirurgas planuoja persodinti gimdą į translytės „moters“ kūną ir sudaryti jam galimybę pastoti dėka pirmos tokios operacijos pasaulyje

Nepriklausomos valstybės ir imperijos. Vytautas Radžvilas

Vytautas Rubavičius. Partnerystės įstatymas – moterystės ir motinystės pažeminimas

Edvardas Čiuldė. Atviras laiškutis Emmanueliui Macronui

Kandidato į AT teisėjus E.Šileikio drąsi kalba išgąsdino Seimą

ES ciniškai naudojasi pavojaus situacija Europoje, kad išplėstų savo galias

Karas Ukrainoje. Septyniasdešimt devintoji (gegužės 13) diena

Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Įveiksime ligas ar žmogiškumą?

Ramūnas Aušrotas. Vaiko teisių apsaugos klystkeliai

Vatikano sinodo svetainė švenčia homoseksualumą ir įvaikinimą homoseksualų porose

Mokslinė konferencija Romo Kalantos metams paminėti

Vytautas Sinica. Apie Gabrieliaus Landsbergio interviu

Vytautas Radžvilas. Ir vis tik tai PAKTAS

Karas Ukrainoje. Septyniasdešimt aštuntoji (gegužės 12-oji) diena

Kun. Gintaras Jurgis Sungaila. Konstantinopolio patriarchatas Lietuvoje – nauja Bažnyčia?

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.