Visuomenės pokyčių analizė, Demokratija ir valdymas

Rasa Čepaitienė. Paraštės

Tiesos.lt redakcija   2018 m. sausio 28 d. 6:09

36     

    

Rasa Čepaitienė. Paraštės

2018 m. sausio 22 d.

Vaikystėje mus mokė gražiai rašyti. Pieštuku ir liniuote tiesiai brėžti paraštes, kurių negalima peržengti. Tačiau kad ir kaip stengdavomės, mūsų neįgudusiose rankose rašikliai kartais imdavo ir iškrėsdavo pokštą. Ir tuomet sulaukdavome mokytojos pastabos – nepeckiok! Augdami iš pradžių pajutome, o vėliau ir sužinojome, kad paraštės būna ne tik sąsiuviniuose ar knygose. Kad esama ir socialinių paraščių, kuriose tūno baugūs marginalai (lotyniškas marginem ir reiškia paraštę, paribį, pasienį). Tai padorioje kompanijoje neminimi, o netyčia susidūrus dažniausiai tik pasidygėjimą, nepatogų gailestį ar sunkiai slepiamą baimę keliantys luošiai, bepročiai, elgetos, nusikaltėliai, benamiai, prostitutės, valkatos… Kitaip tariant, tie kiti, kitokie nei mes, dažniausiai tūnantys tamsoje ar šešėliuose, kuriuos sutikus dienos šviesoje protingiau iš tolo apeiti, apsimesti nepastebėjus. Jei jie kuo ir gali būti naudingi visuomenei, tai tik pasitarnaudami kaip perspėjimas – saugokis, kad netaptum tokiu pat!

Išties, nuo pat žmonijos pradžios nuosprendis būti išvytam iš bendruomenės reiškė ne tik socialinę, bet dažnai ir fizinę mirtį. Kai kurie vis dėlto išdrįsdavo mesti tam iššūkį. Rytų dvasinėse praktikose – induizme, budizme, vėliau krikščionybėje, islame ir t.t. – savanoriškas pasitraukimas į visuomenės užribį, gyvenimas iš išmaldos, atsisakius visų patogumų, statuso ir materialiųjų gėrybių buvo laikomas sąlyga siekiant išsivaduoti iš pasaulietinės egzistencijos pagundų, egoizmo ir tuščių lūkesčių, taip priartėjant prie tikrosios Išminties ir Transcendencijos. Toks buvo ir Jėzus. Pats kilęs iš neprestižinės, ortodoksinio judaizmo požiūriu abejotino religinio grynumo provincijos – Galilėjos – šis grupelę pasekėjų nežinia kaip subūręs valkataujantis hipis skandalingai bičiuliavosi su muitininkais, kurie to meto Judėjoje buvo net dvigubi marginalai – nes muitai paprastai renkami pasienyje, ir ypač moraline prasme, kadangi užsiėmė korumpuota veikla, be to, bendradarbiavo su nekenčiama okupacine valdžia, prostitutėmis (be komentarų), neįgaliaisiais, skurdžiais, kitatikiais samariečiais ir pan., tuo bemat sukeldamas padorių tikinčiųjų – fariziejų – teisėtą pasipiktinimą. Gerai žinoma, kuo visa tai baigėsi. Tačiau krikščionybė vėliau vargšo akyse atkakliai ieškos paties Kristaus žvilgsnio, tad laikys šventa pareiga, malone ir net privilegija pamaitinti, nakvynei priglausti ar sušelpti elgetas, visa kaimo bendruomene švelniai globoti „Dievo kvaileliais“ vadinamus psichikos ligonius bei neįgaliuosius, gydyti ar su meile slaugyti mirštančiuosius varguolius prabangiose „Dievo ligoninėse“. Tuo metu stačiatikiškoje Rusijoje „Dievo šventuosius-bepročius“ jurodivyje ne tik itin gerbs paprasta liaudis, bet jų patarimų nuolankiai paisys net despotiškieji carai… Viduramžių Europoje karaliai, po auksu siuvinėtais drabužiais dažnai paslėpę ašutinę, irgi atsižvelgs į išmintingų dvaro juokdarių nuomonę svarbiais politiniais klausimais, nes niekas kitas neišdrįs taip tiesiai ir be užuolankų jiems jos išsakyti. Didžiūnai laidosis po bažnyčių slenksčiu, kad kiekvienas mindžiotų jų kapą. Antai ir mūsų šventasis Kazimieras kaip valkata miegodavo prie bažnyčios durų... Jau nekalbant apie festa stultorum – viduramžių Vakarų Europos mietuose itin populiarias kvailių šventes. Jų metu marginalai ir politinės ar finansinės galios centro atstovai dienai susikeisdavo vietomis: karaliai persirengdavo valkatomis, o tie – aristokratais. Kad pakeistų žvilgsnio kampą.

Tačiau modernieji laikai nuo artimo meilės ir puikybės tramdymo doktrinos pamažu pereina prie individo saviraiškos laisvės iškėlimo. Tai sudaro sąlygas pradėti klibinti socialiai neperžengiamomis iki tol buvusias luomų ir klasių sienas, atveria kelius provincialams ir marginalams prasiveržti net į patį politikos centrą. Taip, kuriant ar griaunant imperijas, ritinant galvas karaliams, metropolijos galios soste netikėtai atsiduria pakraščių žmonės – korsikietis Bonapartas, austras Hitleris, gruzinas Stalinas, Urale gimęs ir užaugęs Jelcinas… Bet tuo pačiu imamasi ir nepaklusniųjų ar prie bendrabūvio taisyklių nepajėgių prisitaikyti „disciplinavimo ir baudimo“ priemonių, išrandant naujas aiškiai apibrėžtas normas, vertybes, stilių ir kalbą, skiriančius padorius piliečius nuo tų, kurie nenori ar neišgali tokiais būti. Kuriami šią skirtį įtvirtinantys įstatymai, statomi kalėjimai, senelių ar invalidų prieglaudos, psichiatrinės ligoninės, našlaičių namai, gaudomi ir verčiami dirbti ar baudžiami valkatos, tobulinamos psichikos ligų ir negalių klasifikacijos, taip visus netinkamus, nepageidautinus, „padorios visuomenės vaizdą gadinančius“ siekiant atskirti, izoliuoti, užkišti kuo toliau nuo „normalių piliečių“ akių ir griežtai kontroliuoti arba, jei įmanoma, perauklėti. Beje, kovoje su socialiniu paribiu naciai ir sovietai, tie chrestomatiniai Centrą užvaldę buvę politikos marginalai, nueis dar toliau – iki pat logiškos šio kelio pabaigos – tremties, mirtinos injekcijos, kulkos, krematorijaus… Tačiau greta fizinio atskyrimo bus ištobulintas ir itin veiksmingai preventyvią bei didaktinę funkciją atliekantis naujajai tvarkai nepriimtinų ar neparankių žmonių bei grupių išstūmimo ar marginalizavimo menas. Būtent tuomet įsigalės politinių oponentų viešo išjuokimo, „liaudies priešų“ demaskavimo, smerkimo ir pjudymo kampanijos, parodomieji teismai. Visiems likusiems perspėti ir valdyti bus ištobulintos darbe ar moksle „prasižengusiųjų“ viešo kolektyvinio atgailavimo ceremonijos. Taps mirtinai pavojinga „išsiskirti iš kolektyvo“, išdrįsti nebūti „kaip visi“, suabejoti, turėti ir juo labiau reikšti nuomonę, prieštaraujančią „iš viršaus“ nuleidžiamai ir masių džiaugsmingai aprobuotajai. Totalitarinė sistema patologiškai nekęs paraščių, tad išstumdama kitaminčius į visišką socialinį užribį, jas atkakliai trins. Siekdama į savo rankas perimti visišką viešosios erdvės ir privataus gyvenimo kontrolę, ji bandys visuomenę paversti tuščiu lapu, kur leidžiama rašyti vien utopinės ideologijos persmelktą Tekstą.

Išstūmimas į visuomenės užribį – simbolinė mirtis – kai kam taps baisesnė net už fizinę. Pasakojama, kad GULAG‘e atsidūrusius žymius žmones, kultūros veikėjus ar profesorius, to meto šviesuomenę, dvasiškai greičiau palauždavo ne badas, šaltis ar sunkus darbas, o būtent išmoningos kankintojų pastangos sutrinti į miltus jų buvusį statusą, pasityčiojant atimti paskutinius žmogiškojo orumo ir savigarbos trupinius. Koks gi beprotis savanoriškai atsisakytų profesoriaus vardo ir prestižo, iškeistų galimybę kilti karjeros laiptais į savanoriškai pasirinktą, bet kokias garantijas ir saugumą atimantį paribį, vardan principų, kurie kitiems nei suprantami, nei svarbūs? Tačiau tokių atsirasdavo. Ir vis dar atsiranda. Nedaugelis. Nebodami patyčių, pjudymo ir marginalizavimo bei visų su tuo susijusių pasekmių, režimo oponentai, pasipriešinimo kovotojai, disidentai, rinkosi atstovauti ne savo, o kitų, nutildytųjų, žmogiškąjį orumą ir teises. Užsistoti tuos, kurių negynė niekas, nors valstybė veidmainiškai tvirtino pasirūpinsianti visais. „Man atiteko pavydėtina dalia, garbinga lemtis. Ne tik kovoti už teises, bet ir būti nuteistai. Mano bausmė bus mano triumfas. Gailiuosi vieno, kad nespėjau dėl žmonių pasidarbuoti. Su džiaugsmu eisiu į vergiją dėl kitų laisvės ir sutinku mirti, kad kiti gyventų. [...] Prašau išleisti į laisvę visus žmones, kurie kovojo už teisybę ir žmonių teises, iš lagerių, kalėjimų ir psichiatrinių ligoninių“ – tai Nijolės Sadūnaitės žodžiai, pasakyti sovietiniam teismui 1975 m., proceso prieš ją dėl „Katalikų Bažnyčios Kronikos“ platinimo metu (čia tiems, kurie dabar, po jos kalbos Laisvės premijos įteikimo proga, diagnozuoja jai „senatvinį marazmą“).

Žinoma, tuometinė savanoriškai sovietinės visuomenės paribį pasirinkusi, kaip dainavo B. Grebenščikovas, „pokolenije dvornikov i storožej“ (kiemsargių ir budėtojų karta), įskaitant vėlyvojo sovietmečio subkultūras, nebūtų išsilaikiusi be alternatyvių bendruomenių pagalbos, tad būrėsi į nuolat persekiotas, uitas ir pirštais badytas bendraminčių grupeles. Jų akimis žvelgiant, tai jie buvo Centre, o visi kiti – prisitaikėliai, miesčionys – Tiesos paraštėse. Tačiau bendruomeninis palaikymas ne visuomet gelbėjo pakliuvus į visa malančius režimo gniaužtus. Prieš jį atsilaikydavo tik tie, kurių tikroji atrama buvo net nebe žmonės – artimieji ir bendražygiai, kurie, kaip žinia, irgi kartais palūždavo ir išduodavo, – o tik tikėjimas Aukščiausiojo malone ir globa ar savo ginamos Tiesos viršenybe.

Istorijos kortos sukrito taip, kad sovietmečio politiniai marginalai – sąžinės kaliniai, kaip ir kitos, dešimtmečiams nutildytos režimo aukos, – atgavus Nepriklausomybę netikėtai išėjo į politinio gyvenimo centrą, susigrąžino balsą. Neilgam. Radikaliai kintanti politinė ir socioekonominė posovietinių šalių būklė lyg tą mokyklinį sąsiuvinį vėl perbraižė sociumą, užpildydama lapą nauju ideologiniu turiniu, tuo pačiu kurdama bei įtvirtindama ir naujas paraštes. Sovietmečio nomenklatūra, iš raudonos mikliai persidažiusi žaliai, t.y. iš Maskvoje jiems pavesto valdyti krašto „gerovę kėlusių ūkininkų“ veikiai virtusi Briuselio nurodymus ant popieriaus uoliai vykdančiais biurokratais, iš esmės išlaikė savo padėtį Centre. Tačiau tapo labiau matomos tautinės ir seksualinės mažumos, neįgalieji. Kai kurios jų, žinia, net sugebėjo prasiveržti į Centrą, likusiai visuomenei imti diktuoti savas sąlygas. Bet veikiai radosi ir daugybė į naują neoliberaliosios pažangos žygį išsiruošusios Lietuvos į gyvenimo kelkraštį nustumtųjų: „šiukšlių konteinerių žmonių“, „pašalpinių“, benamių...

Radikalių socialinių pervartų sukrėsti žmonės už transformacijos šoko sukeltą skausmą „naujųjų paraštinių“ asmenyje dažnai ieškojo „atpirkimo ožių“. Tuo tarpu naujieji prasisiekėliai negailestingai juos niekino kaip esą neišvengiamas „sistemines atliekas“, kurios pačios kaltos dėl savo nevykusio gyvenimo. Taip, nepastebimai, formavosi „dvi Lietuvos“ – „runkeliai“ ir „elitas“, atotrūkis tarp kurių nuolatos didėjo. Įgaudamas tokį mastą, kad dabar jau darosi nebeaišku, ko daugiau – centro ar „paraštės“? Logiška, kad išstumtieji, vilties ir perspektyvų čia netekę, ieškojo išeities kitur. Tiksliau, kaip kokiam prekybos centre, įgavo galimybę rinktis bent tarp keturių emigracijos formų: fizinės (savižudybė), gyvenimo užsienyje, vidinės (pasitraukimo į kūrybą, šeimos ir artimųjų ratelius, atsiribojant nuo bet kokio viešojo veikimo) ir virtualią, labiau būdingą vaikams ir jaunimui. Neveltui tarptautiniai tyrimai nūnai fiksuoja žemiausius ES Lietuvos jaunosios kartos politinį aktyvumą...

Nepaisant deklaracijų apie liberaliąją demokratiją ir visų lygybę prieš įstatymą, veidmainingai teigiant, kad kiekvienas pasistengęs gali pasiekti tai, ko trokšta, imtos brėžti ir stiprinti naujos, nematomos, sienos. Politikoje, versle, pačiame sociume pradėtos tvirtinti ribos tarp „saviškių“ ir „svetimųjų“, privilegijuotųjų ir beteisių. Vėl imtos tobulinti ir masiškai naudoti politinių oponentų, ideologinių kitaminčių ar verslo konkurentų išstūmimo ir marginalizavimo technikos. Nūnai juos jau dieną ir naktį nepaliauja smerkti ir teisti solidūs „teisingai pozicijai“ atstovaujantys apžvalgininkai, kasdien išjuokia televizorius išmaniai kurdamas idiotišką ar kenkėjišką, „priešui tarnaujantį“ jų įvaizdį. Jie nekviečiami į televizijos laidas, kad galėtų apsiginti. Jų straipsniai nespausdinami meinstryminėje žiniasklaidoje. Nuo jų, kaip nuo raupsuotųjų, nusisuka buvę draugai ar bendradarbiai… O jeigu jie ir gauna galimybę kur plačiau pasisakyti, žymūs viešieji intelektualai nuoširdžiai nustebs ir pasipiktins: kas praleido? Tad nepaisant kalbų apie integraciją ir „atskirties mažinimą“, vėl randasi nepageidaujamųjų ir nematomųjų. Kitų, kuriems netaikomi tokie pat kaip elito atstovams pagarbos jų žmogiškajam orumui kriterijai. Kurie, nesuprantami, atgrasūs, pavojingi ar nenuspėjami, trikdantys ir trukdantys, gal visai ir ne žmonės?

...Tai buvo seniai. Žiemą. Šaltą ir snieguotą, kaip ir dabar. Belaukdama troleibuso į darželį sūnų vežanti moteris pastebi stotelėje susigūžusį nešvarų, nuskurusį valkatą. Jo batai priekyje išplyšę lopais ir matyti nuogi pirštai. Priėjusi pasiūlo jam pinigų, kad nusipirktų normalius batus ir kojines. Matyti, kad žmogus sutrinka, bet pinigus priima. Jauna mama jo tik tyliai paprašo neišleisti jų alkoholiui. Bomžas linkteli. Benueinant netikėtai sušaukia ją atgal. Nešvaria ranka pasirausęs kišenėje išsitraukia ir ištiesia jai žalvarinius auskariukus, o berniukui – žaisliuką... Bent trumpam tai nebėra visuomenės atmata, o žmogiškojo asmens orumą atgavęs vyras, trokštantis dovana atsakyti į dovaną. Abu nusišypso vienas kitam, atsisveikindami palinki laimės…

Šiandien dauguma žmonių beprotiškai bijo atsidurti paraštėse, net jei tai tiesiogiai negresia fiziniu sunaikinimu, badu, skurdu ar totaline socialine izoliacija. Bijoma jau vien to, „ką pasakys kaimynai“, „ką pagalvos kiti“... Jau nekalbant apie baimę viešai pakritikuoti valdžios sprendimus, juolab išeiti į protesto akciją. Nors taip mėgstama virtuviniuose arbatėlės pokalbiuose, anoniminiuose komentaruose ar socialiniuose tinkluose ant jos paburnoti. Vis dėlto taip baugu dėl to būtų nukentėti darbe, susigadinti reputaciją, likti išjuoktam ir atstumtam, jau nežiūrint galimybės gauti kupron su bananu ar koncentruotos srovės iš riaušių malšinimui paruoštos vandens patrankos. Baimė, kad ir kokia neracionali bebūtų, tokia stipri, kad ant jos ir laikosi visa dabartinė sistema…

Bet būkit sąžiningi – ar tikrai tikrai niekuomet, bent kartą, nesat peržengę ribos, skiriančios Tekstą ir Paraštę? Net paauglystėje, kai įprasta maištauti prieš tėvus ir mokytojus? Ar visuomet vien žygiavot koja kojon nugalėtojų ir sėkmingųjų paraduose, išdidžiai iškėlę galvas, grojant iškilmingam orkestrui? Ar tikrai nė karto nebuvot bent trumpam išsviesti į gyvenimo paribį? Artimųjų netekties, mylimųjų išdavystės, kolegų mobingo sukeltos depresijos, skyrybų, žinios apie vaiko negalią, prarasto darbo, netikėtos ir pavojingos ligos, paskelbto bankroto, patirtos nesėkmės, ilgai puoselėtos svajonės žlugimo, viešai apsikvailinę, naktį prieš tą rytą, kai, susikrovę lagaminą į Londę, negalite sumerkti akių ir tiesiog spoksote į tamsą...? Toje tamsoje nebelieka nieko. Tik Tu ir nuoga Tikrovė. Bet kuri, ir tai supranti tik labai labai negreit, jei iš viso supranti, buvo ir yra Dovana. Kad rastum gilesnę atramą. Savyje. Galbūt Dieve. Nustotum bijoti.

O tie, kurie jaučiatės nebeištrūkstamai pakliuvę į gyvenimo užribį, argi nesate, ar bent kada nors, argi nebuvote egzistencijos Centras savo mylimiesiems, savo vaikui ar bent šuneliui, taip mėgstančiam atbidzenti ir priglusti prie kojos, žiūrinčiam į Jus ištikimomis akimis?

* * *

Iš štai istorinėje Seimo salėje, pasibaigus iškilmingam posėdžiui, ką tik po skandalingosios (nepatogios, nepriimtinos, iššaukiančios, fanatiškos, kvailos, nereikalingos, nerišlios, gėdingos, ne laiku ir ne vietoje pasakytos…) kalbos akimirkai susitinka dvi moterys. Abi bevaikės. Vienai priėjus, kitos ranka spontaniškai siekia švelniai ją apkabinti. Ir akimirkai, tik akimirkai! regis, kad Paribys ir Centras susikeičia vietomis. Paraštė, Garliavos patvorys ką tik tarė Žodį, o Tekstas pajėgia tik šnibždėti. Į politikai įprastą rutiną, nors kartais ir paįvairinamą ryškesnių, pompastinių, ritualinių momentų, staiga įsiveržia simbolika. Viena jų ką tik savimi paliudijo dvasinės motinystės galią. Kita gi, nuosekliai daug metų kurianti autoritarinį neklystančios ir nepalaužiamos „Tautos motinos“ įvaizdį, sutrikusi, pačiai sau nelauktai atidengia momentinį silpnumą, politikams nedovanotiną pažeidžiamumą. Bet mes gi jau žinome, kad toks silpnumas nėra joks trūkumas, kliautis, gėda. O Dovana, kuria belieka priimti, naudotis. Tai galimybė, šansas, plyšys, įtrūkis. Pro kurį po ilgamete viešojo įvaizdžio išpuoselėta ir prie odos jau priaugusia kauke, po septynis žingsnius į priekį apskaičiuoti įpratusia pragmatizmo meistryste, gali netikėtai suplazdėti jautri širdis…

 

* * *

Prisipažinsiu, savų knygų marginose dažnai mėgstu ką nors pieštuku pasižymėti. Ypač patinka svarbia pasirodžiusią mintį pabraukti, šalia parašant dvi trumpas raideles. N.B. Nota bene – gerai įsidėmėk. Kaip gerai, kad yra paraštės, kur gali tai parašyti…

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

GRAŽU       2018-01-25 21:08

Kaip gražiai parašyta tiesa! Parašyta už tuos, kurie nebeturi žodžių... Kas iš mūsų gali parodyti tiek meilės? Gera, kad yra tokių žmonių! Ačiū! Meldžiuosi už autorę!

Aha, pone Algimantai,       2018-01-23 13:53

“Dauguma - minia žmonijos niekada nevedė ir negali vesti. Vedė šventieji, išminčiai, talentai - mažuma, šviesuliai” - gali vesti tik Bankas, ypač jei jis Trockistų-Schiff’istų ar Ročių rankose tiesiogiai nuo Dievo. Su Dievu nepasiginčysi - gausi greit 12 metelių cypės, tiksliau, sunkiųjų darbų kalėjimo.

"Paraščių" papildymas       2018-01-23 11:32
Manau,       2018-01-23 11:05

būtų visiškai pakakę priešpaskutinės pastraipos. Nedera piktnaudžiauti skaitytojų laiku.

Algimantas Zolubas       2018-01-23 4:54

Koks prasmingas ir gražus, nemoralizuojantis, o esmę atskleidžiantis pilietinio ugdymo pamokslas.

Šventąja karve laikomas demokratijos mechanizmas pripažįsta daugumos - minios valią.
Todėl jis neapsaugota nuo ydų ir grimasų, nesunkiai gali pereiti į visų visiems tironiją. Dauguma - minia žmonijos niekada nevedė ir negali vesti. Vedė šventieji, išminčiai, talentai - mažuma, šviesuliai.

Gera žinoti, jog reikiamu momentu šviesuoliai prabyla.

TM ir VRM       2018-01-22 23:51

TM ir VRM - garsios stribvaikių, kgbistų irštvos.
realiai valdo visą Lietuvą.
gal tiksliau valdo tas, kas valdo tų irštvų klerkus.
(buvusių nebūna)

Kitą       2018-01-22 23:35

Kas netilpo- kitą kartą. Kaitam tikra Įstaiga prilimpa per ryšio operatorių, atsifutbolinti sunku.
Kitą kartą...

StasysG       2018-01-22 23:08

Prezidentė greičiausiai “nežino” tiksliai, kur įkišta mergaitė. Žino ĮSTATYMAS. Pagal jį 2 ministerijos organizuoja valstybinius “įslaptinimus”. Vidaus ir Teisingumo, jei neklystu. Tad įslaptinimo “mygtukai” yra ant tų ministerijų vadų stalų.

Kasnetilpo       2018-01-22 21:14

Kas netilpo? Atrodo, kad penkis kartus tilpo.

Jzp       2018-01-22 21:10

“Bičiuliai” iš valdiškos Įstaigos, trukdo įkelti antitarybinį komentarą.
Apgailestauju.

J..., tesinys kuris netilpo       2018-01-22 21:05
Aciprašau! (Niatilpo)       2018-01-22 20:53

Vaikščiosi su geltonu veiduku

Juozapas       2018-01-22 20:50

Nūnai tūlui lietuviui gerai. Jokių problemų pasitikrinti, prisimatuoti ar esi pažangi bamba ar koks neduokdiev marginalas. Pažangą nustato ekranai. Paprasti ir išmanūs monitoriai vykdo totalų piliečių monitoringą- televizoriai, ekranai maximose, kirpyklose, stotyse ir uostuose, ant namų fasadų ir gatvių sankryžose transliuoja Gerąją Naujieną-
“Būk išmanus!”
“Būk pažangus!”
Pirk, vartok ir dar pakartok!
Jeigu nepaisai ką liepia televizoriaus ar kitokių ekranų žydra išmonė, vansi esi marginalas ir taškas.
Tave lyg raupsuotą parijų pasmerks giminės, kaimynai ir darbo kolektyvas. Vaikščiosi su geltonu veiduku

Juozapas       2018-01-22 20:50

Nūnai tūlui lietuviui gerai. Jokių problemų pasitikrinti, prisimatuoti ar esi pažangi bamba ar koks neduokdiev marginalas. Pažangą nustato ekranai. Paprasti ir išmanūs monitoriai vykdo totalų piliečių monitoringą- televizoriai, ekranai maximose, kirpyklose, stotyse ir uostuose, ant namų fasadų ir gatvių sankryžose transliuoja Gerąją Naujieną-
“Būk išmanus!”
“Būk pažangus!”
Pirk, vartok ir dar pakartok!
Jeigu nepaisai ką liepia televizoriaus ar kitokių ekranų žydra išmonė, vansi esi marginalas ir taškas.
Tave lyg raupsuotą parijų pasmerks giminės, kaimynai ir darbo kolektyvas. Vaikščiosi su geltonu veiduku

Juozapas       2018-01-22 20:50

Nūnai tūlui lietuviui gerai. Jokių problemų pasitikrinti, prisimatuoti ar esi pažangi bamba ar koks neduokdiev marginalas. Pažangą nustato ekranai. Paprasti ir išmanūs monitoriai vykdo totalų piliečių monitoringą- televizoriai, ekranai maximose, kirpyklose, stotyse ir uostuose, ant namų fasadų ir gatvių sankryžose transliuoja Gerąją Naujieną-
“Būk išmanus!”
“Būk pažangus!”
Pirk, vartok ir dar pakartok!
Jeigu nepaisai ką liepia televizoriaus ar kitokių ekranų žydra išmonė, vansi esi marginalas ir taškas.
Tave lyg raupsuotą parijų pasmerks giminės, kaimynai ir darbo kolektyvas. Vaikščiosi su geltonu veiduku

Juozapas       2018-01-22 20:50

Nūnai tūlui lietuviui gerai. Jokių problemų pasitikrinti, prisimatuoti ar esi pažangi bamba ar koks neduokdiev marginalas. Pažangą nustato ekranai. Paprasti ir išmanūs monitoriai vykdo totalų piliečių monitoringą- televizoriai, ekranai maximose, kirpyklose, stotyse ir uostuose, ant namų fasadų ir gatvių sankryžose transliuoja Gerąją Naujieną-
“Būk išmanus!”
“Būk pažangus!”
Pirk, vartok ir dar pakartok!
Jeigu nepaisai ką liepia televizoriaus ar kitokių ekranų žydra išmonė, vansi esi marginalas ir taškas.
Tave lyg raupsuotą parijų pasmerks giminės, kaimynai ir darbo kolektyvas. Vaikščiosi su geltonu veiduku

O gal?       2018-01-22 19:57

Gal tas APKABINIMAS buvo tik “JUDO PABUČIAVIMAS”?

Kas tai?       2018-01-22 18:52

Kuo daugiau “pažangiečių” nematomo ir matomo spaudimo, tuo daugiau atsiranda šviesių, jautrių skriaudžiamiems, nelaimingiems žmonėms. Ačiū, gerbiamai Rasai. Jūsų žodžiai pažadins dar snaudžiančius ar bijančius.

Liepa       2018-01-22 17:43

Nesiverčia liežuvis šį gerb. Rasos tekstą vadinti tik straipsniu: priimu kaip Pamokslą apie Tikrumą, Prasmę, Drąsą , Tikėjimą, Meilę sau ir savo artimui. // Kiekvienas esam atsidūręs kokiose nors “paraštėse”. Tos “paraštės” visada egzistavo ir egzistuos. Viskas priklauso nuo mūsų pačių pasirinkimo.// Labai pritariu Rasai, kad vadinamas Paribys ir yra tikrasis Centras: sesuo Nijolė yra autoritetas ir pavyzdys visuomenei, o raudonai žydrų ideologijų atstovė Dalia, pastatyta šalia, sukontrastuoja kaip visiška priešingybė ir nesusipratimas.// Sesuo Nijolė buvo persekiojama vietinių komunistinių pinčiukų, vargo gulaguose. O štai ponia prezidentė “vargo” dėl savo patogaus gyvenimo klaidžiodama tos pačios ideologijos pinčiukų kalvės koridoriuose. Viena puošė savo DVASIĄ, o kita - sąskaitą banke. Žmonių pasaulyje Pinigas sudievinamas, bet Aukščiausiąjam šlamantys įspūdžio,deja, nepalieka…//

Tarabilda       2018-01-22 17:32

Baikit svaigti su visokiais “šiltai apkabino”. Klausimas tiesus - ar gyva Deimantė? Prezidentės priesaika reikalauja tokio pat tiesaus atsakymo, arba ji ne Prezidentė.

šiltai apkabino...       2018-01-22 17:18

ir pagalvojo:
- kaip nubaigti tą nabagę violetinę patvorinę?
ar kaip Leningrade karatė kursuose mokė - nulaužt galvą ?
ar kaip Džortaune mokė: peiliu į nugarą?

StasysG       2018-01-22 17:02

Ačiū prezidentei, kad priėjo prie Garliavos patvorinės. Šiltai apkabino. Bet.  Lietuvos nomenklatūriniai elitai prezidentei neatleis už  (nesuderintą) silpnumo akimirką, prisipažįstant “Nežinau”. Belieka laukti kada ateis atpildas.

Jules       2018-01-22 15:45

Viskas gerai čia parašyta, bet visgi pabijota išvardinti Stalino sąjungininkus, kreditorius ir gelbėtojus. Laikas pradėti sakyti visą Tiesą ir gėdinti Velnią - Blogio imperijos sąjungininkus.

čia tik pradžia - bus baisiau       2018-01-22 14:47

paskaitykite delfi, kas bus sekantis prezidentas.
——
(su tiesos.lt rašytojais bei komentatoriais ir skaitytojais po keletos metų susitiksime prie konteinerių)

Japonija       2018-01-22 14:34

didžiuojasi savo šimtamečiais ir juos gydo.Pas mus gi senoliui tik slauga ir bilietas numirti.Taip neturi būti.Tai mirties kultūra ,o tai reiškia,kad šalis neprisikels,negerbdama išminties.Laikas gydyti žmones ne tik mieste,bet ir provincijoje.Tai kam mes gyvenam,kad negalim turėti gerų ligoninių rajonuose,kuriose žmonės būtų gydomi,o ne slaugomi mirčiai.Apverstas mąstymas.

albina       2018-01-22 13:44

Vienareikšmiška -puikus rašinys!Jeigu be sąmokslo teorijos,gal iš tiesų prezidentė pasielgė žmogiško jausmo skatinama? Ar tik apskaičiuotai - NEPRIEKO?Premjeras savo liežuvio ir spontaniškumo auka,tądien panašus į Jakilaitį - MELAS,MELAS.Gėdingas poelgis,be abejo.O Pirmininkas? Jis liepė išjungti mikrofoną?Jis nurodė vėl skelbti kalbą?Padėkite susivokti.Man.

tarp kitko       2018-01-22 13:37

Nesublazdėjo, nesitiki, kad besuplazdės. Buvo paklausta visų akyse, bet atsakyta nebuvo. Kas trukdė Prezidentei tuoj pat pasukti prie mikrofono ir pasakyti savo žodį, o ne šnibždėti į ausį, plojimams skambant.  Ta galimybė, kuri būtų paauginusi iki Tikrojo Centro, praleista.
Mums liko ryžtingų kalbų įvaizdis, TV vaizdai su ginklais, gėlėmis ar vaikučiais, dainuojant ar diriguojant.  O apgailėtino šnibždesio į ausį  ar nustebimo dėl nesuderinto klausimo, dauguma rinkėjų tiesiog nemato.

Tarabilda       2018-01-22 13:37

Puikus tekstas, bet tai yra pasakęs a.a. Algirdas Patackas bene prieš penketą metų, prisiėmęs “Patvorinio” etiketę. Tie kurie užsiima marginalizavimu nėra žmonės, štai kur yra problema.

Misteris       2018-01-22 13:03

Rasa turi Dievo dovaną kiekvieną situaciją gražiai aprašyti,supoetinti.
Malonu skaityti jos mintis.

Nuo šiol       2018-01-22 13:00

Prieš pradėdamas kokią “politinę” diskusiją su “rimtu” žmogum visada pasiteirausiu: ar skaitei Rasos Čepaitienės “Paraštes”? Jei neskaitė, tai mandagiai paprašysiu nukelti mūsų pokalbį ir diskusiją vėlesniam laikui, kai perskaitys. Nes ar yra prasmė diskutuoti su pseudointelektualais? Tuščias laiko gaišimas, pirma perskaitykite “Paraštes” gerbiamieji!

Labai gerai viskas įvardyta.       2018-01-22 12:40

Slavai turi bendruomeniškumo geną,o vakarai,atmetę krikščionybę,tapo individualistais.Ir labai kenčia.Šeima geras užutekis,o jei šeima dar bendrauja su visu kaimu ir dalinasi savo šiluma.Kaime turim tokių šeimų.Gera vien pagalvoti apie juos.

Liberalai nori privatizuoti       2018-01-22 12:37

demokratiją.tai ir susprogdins ES.O galėtų būti kitaip.

grumstas       2018-01-22 12:01

Ačiū. Puikiai parašyta… Tai lyg mūsų reabilitacija, tai amžinujų disidentų, kurių vargai niekada nesibaigs , nes vyksta amžina kova tarp Gėrio ir blogio ,... kol gyvuos žmonija su savo ydomis- gobšumu: garbei, pinigams , valdžiai, neapykanta kitokiems ir t.t

Ką...       2018-01-22 11:20

ir šitam por tale cen zū ra?

VIršūnė ....       2018-01-22 11:18

visi nuščiuvę tyli

buvo ir baisiau       2018-01-22 11:14

Sibire kankintos ir nužudytos lietuvaitės A.Dirsytės Maldos:
Kalėdų malda
SULEDĖJUSIOMIS lūpomis, ašarotomis akimis,
nevilties iškankinti puolame prie Tavo
prakartėlės, Šventasis Kūdikėli!
Priimki mūsų prašymus, maldas, priimki mūsų ilgesį,
pasiryžimus, priimki karžygių aukas, priimki mūsų mylimųjų
ašaras, maldas, skausmu persunktus rūpesčius, išlaikyki
mus visus gražiai ateičiai. Suteiki dangaus laimę svečioj
šaly iš vargo ir bado mirusiems.
———
komunistai pakeitė prievartos formas:
nebereikia nei sibiro, nei ginkluotos sargybos:
atimk iš žmogaus darbą, galimybę verstis, apmokestink, paskui atimk namus - padaryk bomželiu - žmogelis dar labiau kauks, nei sibire…


Rekomenduojame

Tariasi peliukai prieš rinkimus…

Liudvikas Jakimavičius. Rinkimų sufleriai

Vytautas Radžvilas. Susigrąžinkime savo Lietuvą!

Audrius Bačiulis. Vytautai – Patirtis ir Energija, arba Už ką aš balsuosiu

Smulkieji verslininkai ir Nacionalinis susivienijimas pasirašė visuomeninį susitarimą

Liudvikas Jakimavičius. Balsuokim protingai

Andrius Švarplys. Užvis svarbiausia – stabdyti valstybę, kad ši nesikištų į privačią žmogaus sferą

Vytautas Sinica. Išmesto balso mitologija

Ramūnas Aušrotas. Partijų programinės nuostatos ir iniciatyvos, prieštaraujančios krikščioniškai pasaulėžiūrai

Augminas Petronis. Tokia mąstysena – ‘viskas, ką jūs apie save žinot, yra tapatybės’ – tikėjimui naikinančiai žalinga

Aleksandras Nemunaitis. Esame už žodžio laisvę ir prieš politkorektiškumą

Algimantas Rusteika. Konservatoriai nutarė reklamuotis pas savus?

Katalikiški balsavimo principai

Liudvikas Jakimavičius apie žiniasklaidą

Seimo narių balsavimų gyvybės ir šeimos klausimais apžvalga

Ar egzistuoja laisva valia? Vytauto Sinicos atsakymas

Algimantas Rusteika. Jei balsuosi už mažus, „tavo balsas prapuls“

Liudvikas Jakimavičius. Gražus rudenėlis ir rinkimų aritmetika

Ramūnas Aušrotas. Istorinės savimonės pabaiga

Neredaguota.lt. Vytautas Sinica: Kova dėl istorijos

Vytautas Radžvilas. Baltarusija: į laisvę ir demokratiją Putino glėbyje?

JT Orhuso konvencijos priežiūros komitetas pripažino: Lietuvos Respublika pažeidė Orhuso konvenciją

Mokytojai iš Kvetkų, Pandėlio, Papilio premjerui Sauliui Skverneliui: Pagal galimybes ištaisykite padarinius savo didžiosios klaidos

Spalio 6 dieną bus atidengtas antkapinis paminklas Adolfui Ramanauskui-Vanagui

Vygantas Malinauskas. Krikščioniškas pasirinkimas

Geroji Naujiena: Kad ir mes duotume vaisių

Andrius Švarplys. Cukrus, Linai

Algimantas Rusteika. Susipažinkime – naujoji, modernioji, nuostabioji, jaunoji LSDP karta

Gediminas Kulikauskas. Istorikas: „Dešimt kautynių“ – kitokia knyga apie partizanus

Algimantas Rusteika. Apie kritinę masę

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.