Dienos aktualija, Socialinė politika

Rasa Čepaitienė. Pamiškė

Tiesos.lt redakcija   2020 m. sausio 4 d. 1:53

18     

    

Rasa Čepaitienė. Pamiškė

Brangūs žmonės išeina tyliai, kartu išsinešdami savo istorijas. Bet lieka gyvieji, kurie, bent dalį jų, pamena ir gali dalintis.

Kai kuriuos šios istorijos epizodus girdėdavau pasakojant šeimoje. Bet tik teta Janina gali papasakoti ją „iš kitos pusės“. Yra vienintelė, kuri ją dar gyvai pamena.

Kuriam laikui budynėse prie karsto liekame dviese. Ji mintimis nuklysta į tuos tolimus pokario laikus, kai dar buvo mažutė.

Tėvelį suėmė, kai jai buvo septyneri, o broliukui tik trys. Iš pradžių keturis mėnesius pralaikė Panevėžio kalėjime, paskui išsiuntė į Magadano sritį. Jis ten žus po metų. Spėjama, nuo bado. Kapo vieta nežinoma.

Liko viena mamytė su dviem mažais vaikais. Vienkiemyje Žaliosios girios pakrašty. 1946–1947-ieji metai buvo baisūs. Juos nesyk plėšė, atimdavo grūdus, maistą, vertingesnius daiktus, įrankius. Bene septynis kartus. Kas tokie? Atidžiai klausausi nepertraukdama, bet atsako nujausdama mano klausimą. Nepažįstami, nors būta ir pažįstamų. Banditai. Strebai irgi dažnai šniukštinėjo aplink, vis taikydamiesi per kratas apvogti, landžiojo po visus kampus, ieškodami, kaip nugvelbti kokį sūrį, lyg partizanai būtų slėpęsi stalnyčioje ar spintelėje. Miškiniai, ne, niekada nieko neatėmė, nors, žinoma, užeidavo, paprašydavo pavalgyti ar arbatos. Kartais net nespėdavo suplauti indų po naktinės vienų „viešnagės“, kai užgriūdavo kiti. Bet, laimei, prasilenkdavo nieko nepastebėję, per stebuklą pavyko išvengti susišaudymų tiesiog sodyboje.

– Visi tada būtume žuvę, – atsidūsėja. – Ir dabar dažnai sapnuoju košmarus. Mūsų sodybą ir, kaip mus plėšia. Kaskart prabundu šalto prakaito išpilta…

– Mums, vaikams, būdavo griežčiausiai prisakyta su svetimais ar menkiau pažįstamais neatvirauti – nieko nemačiau, nežinau, negirdėjau. Aštuonerių jau buvau gaspadinė, – toliau man pasakoja ši žinoma Panevėžio gydytoja skvarbiomis akimis, dabar jau pensininkė. – Padarydavau valgyti, prižiūrėjau broliuką, pašerdavau gyvulėlius. Likdavom vieni, nes mamytė, dar prieš aušrą pasikinkiusi arklį, kartą per savaitę išvažiuodavo į kalėjimą tėveliui maisto nuvežti, grįždavo tik vėlai naktį. O ką darysi…

Ir tuomet pas mus atėjo Adėlytė. Ji padėjo mums išgyventi šituos pačius baisiausius metus, esu jai už tai labai dėkinga. Mamytė prisiprašė savo puseserę padėti. Adėlytė (tai yra mano būsima močiutė, kuriai tuomet buvo 23-ji ir šalia kurios pašarvoto kūno dabar tyliai kalbamės) kantriai ir nesiskųsdama sunkiai dirbo visus ūkio darbus, nežiūrėdama, moteriški jie ar vyriški. Išbuvo pas mus beveik pusantrų metų, kol kartą, ariant, netikėtai kažko pasibaidęs arklys ištraukė iš vagos plūgą ir tas perrėžė jai koją.

– Pamenu plūstantį kraują, – sako teta Janytė, – ir kaip sunkiai gijo žaizda. Tada, nebegalėdama dirbti, ji buvo priversta grįžti pas tėvus.

Esu tą randą ant babulės kojos mačiusi, girdėjau ir šios istorijos tęsinį.

– Ar žinote, kad užkrėtimo išvengti ir žaizdą užgydyti pavyko tik „amerikoniškų“ vaistų, kuriuos atnešė partizanai, dėka? – klausiu.

Teta Janina nustemba.

– Ne, šito nežinojau. Matyt, mums, vaikams, daug ko ir nesakydavo…

O aš žinau, kad močiutė Žaliojoje girioje turėjo kavalierių. Jie jau planavosi bendrą ateitį, tik jis greit žus per susišaudymą. Mano senelis galėjo būti partizanas…

– O kaip jūsų visų neištrėmė?

– Nežinau. Sunku pasakyti. Kartais slapstydavomės pas gimines, keli dėdės buvo frontavykai, kurių šeimų, žinojome, kad nelies. Varčiau tėvelio bylą Genocido centre. Buvo trys liudytojai (vardina pavardes). Kaltintas per karą – atseit šventoriuje vyrams kalbėjęs, kad ruskiai neišvengiamai pralaimės. Jog esą paliudijęs prieš vokiečių sučiuptą komjaunuolį. Na ir, aišku, kad rėmęs miškinius.

Vienas tų liudytojų paskui greitai mirė nuo džiovos. Kitas irgi ilgai negyveno. Trečiasis, ilgiausiai pratraukęs, gyveno štai ten – rodo į sodybą, esančią netoli šarvojimo salės, kurioje esame.

Žinau tą pavardę. Ją turėjo mano klasiokas, kuris toje sodyboje ir gyveno. Vėliau, pačioje nepriklausomybės pradžioje, jis žuvo tarnaudamas jau Lietuvos kariuomenėje į anksti ryte prieblandoje krosą plente bėgančių karių būrį įsirėžus mašinai. Jis, pasirodo, buvo to skrebo anūkas. Tik, aišku, mes tada buvome per maži, kad suprastume, kas tie „liaudies gynėjai“. Juolab, kad žinotume, kas jie buvo iš tikrųjų (naktį, permąstydama tetos Janinos pasakojimą, netikėtai prisiminiau, kad dar bene pradinėse klasėse tas berniukas, vienintelis iš mūsų rajono, o gal net ir iš visos Lietuvos, buvo išsiųstas į Arteką, ir iš grįžusio ėmė interviu vietos laikraščio žurnalistai.
Dabar pradedu nujausti, kokiais kanalais jis ten galėjo patekti… Nežinantiems – Artekas L. Brežnevo laikais buvo pati prestižiškiausia, pavyzdinė SSRS pionierių stovykla, įsikūrusi Kryme).

Taip mano babulė Adelė, kurią ką tik palaidojome, pradėjo stiprių šeimos moterų dinastiją. Nors ne, iš tiesų ją veikiausiai pradėjo dar jos mama Elžbieta, viena likusi su penkiomis mažomis mergaitėmis vyrui Juozapui netikėtai mirus nuo plaučių uždegimo (esu tą istoriją pasakojus anksčiau, joje figūravo ir būsimas šventasis Alfonsas Lipniūnas. Iš viso Vyšniauskų šeimoje būta septynių vaikų, bet du anksti mirė. Mano močiutė buvo jauniausia iš seserų). Dinastiją, neretai susijusią su mezaljansais, mat visos jos moterys buvo gražios ir dargi blondinės, tad, nepaisant vargingos kilmės, dažnai krisdavo į akį vyrams iš pasiturinčių namų, kas retai abiems pusėms baigdamosi sėkmingai… (juokais ir dabar kartais pavadinu save „trečios kartos blondine“).

Vienas Dievas težino, kiek joms tai kainavo… Deja, ta stiprybė, tas aplinkybių ir užsispyrusio charakterio nugludintas natūralus feminizmas, išsiugdytas įprotis viską valingai ir savarankiškai spręsti, dažnai laisvanoriškai ar neturint kitos išeities ant savo gležnų pečių užsikraunama atsakomybė už kitus, silpnesnius, turėjo ir pliusų, ir nemažų minusų. Laimės joms atnešė ne tiek jau ir daug, mat šalia jų buvę vyrai arba greit mirdavo, arba imdavo gerti, arba, gyvenimo sunkumų išsigandę ar nepakėlę, tiesiog „sudegdavo smilgose“. Pagarbaus ir švelnaus bendravimo su vyru modelio šeimoje labai trūko, tad nebuvo ir kaip jį perduoti. Man iki šiol tenka dirbti su šito šeimos paveldo našta, santykių automatizmais. Ne visuomet pavyksta. Vis dar mokausi būti moterimi. Gerbti ir dėkoti. Priimti meilę ir būti kantri.

P. S. Ilgai ieškojau pavadinimo šitam teksteliui. Norėjau, babulės garbei, pavadinti jį „Adėlytė“. Bet kitas, atrodytų, tinka labiau.

Pamiškė, nesyk minėta tetos Janinos pasakojime, čia, aišku, ne tik vieta prie Žaliosios girios. Bet ir metafora, XX-ojo amžiaus – pervartų ir sukrėtimų amžiaus – universalija. Pati Lietuva kaip geopolitinė pamiškė. Ribinė, nerimastinga, nestabili būsena, kai „naktį ateina ir vieni, ir kiti“. Baimės ir nepasitikėjimo niekuo, net savimi, vieta. Atminties trauma ir palikimas, su kuriuo iki šiol nežinia ką daryti.

Praėjusį rudenį antrąsyk lankiausi Azerbaidžane. Pamenu, pirmoji kelionė prieš penkis metus nepatiko. Vis bandžiau suprasti, kodėl, nes iš kelionių paprastai parsivežu tik pačius šilčiausius įspūdžius. Tąkart azerbaidžaniečiai man kažkuo labai priminė.... lietuvius. Ir tai ganėtinai erzino ir pykdė. Bet iki pat pastarosios kelionės niekaip negalėjau suvokti, kuo būtent. Panašiais nevisavertiškumo kompleksais, keistu opumu, įsižeidimais lygioje vietoje, nerimastingumu? Tik dabar daugiau sužinojau apie tai, kad tai tauta, per istoriją patyrusi ne vieną pralaimėjimą ir žlugimą, priversta net kelis kartus radikaliai keisti savo tapatumą. Pradžioje buvę ugnies garbintojai zoroastristai, vėliau – krikščionys, galiausiai – musulmonai. Mes, panašiai, iš prigimtinio tikėjimo buvome priversti pereiti į krikščionybę, o XX-ame amžiuje – kardinaliai versti kailį net kelis kartus. Tad kas gi mes esam iš tikrųjų po savo gynybiniais demonstratyvaus kietumo kevalais, pasiruošę čia pat nusilenkti tariamai ar tikrai viršesnei jėgai, bet nebemokantys pasitikėti, mylėti ir gerbti, galiausiai – skirti blogį nuo gėrio?

Ką iš tiesų pašarvoja mūsų šarvai, nukaldinti ir užgrūdinti pamiškėje?

* * *

Nuotraukos – iš autorės asmeninio archyvo, prierašai – autorės.


Mano prosenelio Juozo Vyšniausko laidotuvės 1930 m. liepos 16 d. Jo žmona Elžbieta stovi kairėje su žvake rankoje. Mano močiutė Adelytė, tuomet septynerių metų, priekyje prie tėvo karsto, su tamsia skarele.


Šešiolikmetė Adelė. Buvo aukšta, kol osteochondrozė nesulenkė. Tik karstas vėl ją ištiesino…


Adelė (dešinėje) su drauge, irgi Adele.


Adelė su savo dukra Dalyte. Deja, neturim nė vienos jos pirmojo vyro Povilo, mano mamos tėvo, nuotraukos. Jaunas žuvo nutrenktas elektros. Prisimenu ir labai mylėjau tik savo senelį Juozą, antrąjį Adelės vyrą, kuris mirė, kai buvau pirmoje klasėje.


Dalytė.


Dalia mokykloje apie 1963 m.


Dalia Panevėžio technikume.




Mano a.a. tėvas Kazimieras Šileika jaunystėje. Jie su mama augo tame pačiame Aukštagojaus kaime, sodybas skyrė tik didelis laukas.


Tėvų vestuvės Radviliškyje, kur mama dirbo pagal paskyrimą, 1970 m. gruodžio 22 d.


Mano seneliai Petras ir Marija Šileikos. Senelis Petras, labai geras ir tylus žmogus, buvo laikomas protingiausiu ir labiausiai išsilavinusiu Aukštagojaus vyru.


Aš ant tėvo rankų Turkmėnijoje, kur gimiau, kai jis ten tarnavo kariškiu.


Profesorė apmąsto posovietinės erdvės šalių raidos perspektyvas smile




Trečios kartos blondinė smile


Radome tetos Janinos šeimos nuotrauką. Ji stovi priekyje šalia savo mamos, už jų – jos brolis Antaniukas ir jų patėvis Antanas.


Dar viena Adėlytės nuotrauka. 1956 m.


Adelytė su savo dukryte Dalia ir dukterėčia Vanda.


Senelis Juozas Pranskietis Druskininkų sanatorijoje – antrasis Adelės vyras.


Mes su mama Turkmėnijoje, kariniame dalinyje Izgante, Geokdepe. Apie 1975 m. Man ištinęs paakys, nes įkando vapsva.


Aš pas senelius Aukštagojuje, dar iki persikraustant į Pumpėnus, kur pradėjau eiti į mokyklą. Apie 1975 m.


Besilaukianti aš su tėvais ir babule Pumpėnuose 1999 m. vasarą.

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

stasys        2020-01-5 7:54

Nieko tu Dzeikuli tame tekste aut. nesupratai . Lietuvoje žmonės nustojo apie tai
kalbėtis .. mažiau bendru giminiu sueigu .. mažiau nuotraukų o ir prisiminimų apie tuos kurie kažkada čia gyveno ir išėjo .Ne daug tokiu kurie gali pasimėgauti proseneliu nuotraukos ir taip detaliai nupasakoti dar anos laisvos Lietuvos įvykius .

sic       2020-01-5 0:47

Nebarkit jotos nes patiems atsirugs.
Tą kremliaus kurwą portalas globoja.

Jotai       2020-01-4 18:18

Jeigu dirbai KGB, o dabar FSB, tai tikrai žinai, ,,kokia yra krikščionybė”. Neveltui čia mums mėnesių mėnesius aiškini. Tik nesurenk dar vienų Kražių skerdynių. Tos tavo imperinės ambicijos (odin gosudarj, odna vera) čia visai ne vietoj ir ne laiku.

Prašalaičiui       2020-01-4 18:18

Autorė išgyvena gedulą po artimo žmogaus mirties, o jūs tyčiojatės. Negarbinga ir kvaila…

Jota       2020-01-4 17:18

Atleiskite, parašysiu skliaustuose.

> 15.59 Kokia prievarta?! Ar jūs apskritai suvokiate, kokia yra krikščionybė? Jūs pripratote prie kvailiausių liberalistinių lopšinių ir pasakų, ir jei tik kas nors tvirčiau pareiškia savo poziciją, tuojau klykiate: prievarta!!.
Kokia prievarta iš mano pusės? Prašom konkrečiau. Nepamirškit, kokį purvą ir patys nuolatos ant manęs pilate.

Dzeikas       2020-01-4 17:11

Tam tikra prasme autore ne originali. Lankdymasis kitose seimose(kalbu apie lietuvius) budavau supazindinamas su seimos albumais taip pat. Kas jose bendro, kas juos vienyja? Ne tik seimu fotoalbumai. Atsiverskite delfyna, skiriuje apie vietines naujienas , kur daznai zmones buityje ar rutinineje aplinkoje iamzinti, nuotraukas.
Ka matote? Ne, as ne apie antropologija , kaukuoles ismatavimus ar madas. Kazkas tokio zodziais nenusakomo , bet jauciamo?
Latentine, nesuvokiama paciuju individu BAIME.Paziurekite i lietuviuku vaiku nuotraukas(cia pat): vaikuose jos dar nera. Paziurekite i suaugusius:sustinge,itemptais kaklais,stikliniai zvilgsniai. Frontu(fasu) i kamera nestovima, o jeigu atsistojama tai rankos slepiamos. Uz nugaros, kysenese arba uzsidengus kokiu daiktu. Paklausi tokiu: kiek bus 2 kart 2 - ir visai nenustembi isgirdes atsakyma “o kodel klausi?”. Jeigu atsakysi tiesiai vadinasi arba ne lietuvis, arba is vezimelio kudikiu zemyn galva iskritai.

Dzeikas       2020-01-4 16:49

2 zmogai kasa griovi. Vienas klausimas - 2 atsakymai:
- Ka darai?
- Griovi kasu.
- Sventove statau.
Ar gali buti pas tuos 2 bendra tiesa?

Dzeikas       2020-01-4 16:41

nėr ko verkšlent,ponia     2020-01-4 9:17
tai reiškia,kad lietuviai nuo daugelio tautų skiriasi savo sugebėjimu išgyventi.Ir man gaila tų kitataučių (rusų ,lenkų),nesuprantančių,kas tas mūsų esminis sugebėjimas mums suteikia didelį pranašumą.
————————————————————————————————————-
Iki kada “sugebejimas isgyventi” laikytinas pranasumu?
Ar isgyvenimas isduodant savo artima, savo isitikinimu, meile ir tiesa vertingas?
Isdavei ir likai gyvas. O paskui aplikinius mokai:
- tiesu yra daug…

Prašalietis       2020-01-4 16:32

Rasa Čepaitienė savo straipsnelį, skirtą savo “babulės"atminimui, geriau būtų pavadinusi “Adeliukei”, o ne “Pamiškė”. Perskaitęs straipsnelio pavadinimą“Pamiškė”, galvoji, kad autorė straipsnelyje “patriotiškai padėstys” apie “didvyriškas jos girdėtas” buvusias ar nebuvusias pokario kovas. O dabar skaitai ir matai, kad autorė aprašinėja savo šeimos “didvyrišką, sunkų, nepakartojamą ir t.t.“gyvenimą, kuris niekuo nesiskiria nuo kitų Lietuvoje gyvenusių eilinių žmonių gyvenimo. Kiekvienas eilinis žmogelis, atsimenantis tiksliai,kad pradėjo eiti į mokyklą 1960 metais ir anksčiau, gali ištraukti senesnių nei autorė, pradėjusi eiti į mokyklą“apie 1975 metus”, savo šeimos nuotraukų. Papasakoti apie mokyklose patirtą“neapsakomo tautinio sunkumo” spaliuko ar pionieriaus gyvenimą.....Papasakoti kaip tėvai ar seneliai, dieną atėjus stribams paklausti ar nesilankė banditai, tik jiems užsiminus ar turi krūminės, dėdavo ant stalo, jei tik turėdavo, ir krūminės ir sūrio…be jokio stribų šmirinėjimo po pirkios kampus. Po vaišių juos,“dėl viso pikto”,dar ir palydėdavo iki vartelių. Na o atėjusiems naktį banditams ir be prašymo, kiekvienas dėdavo ant stalo viską ką tik turi,“surasdavo"ir ko neturi. Varganiau gyvenę ir mažiau turėję ką duoti, naktinius"svečius” paryčiais išlydėdavo su ašarom akyse, nes reikėdavo atiduoti paskutinę duonos plutą. Naktiniams"svečiams"kartais maisto nepakakdavo, jie pareikalaudavo ir kitokių “paslaugų”, kurių nesuteikimas naktinius"svečius” priimantiems galėjo pasibaigti tragiškai. Visi žinojo koks buvo"vakarai mums padės” miškinių “vakarietiškas aprūpinimas” maistu ir kitais gyvenimui reikalingais dalykais. Moteriškos lyties kovotojų miškuose vienetinis buvimas, kurios buvo dažniausiai tik su pačiais vadais, eiliniams miškiniams"nepripažįstantiems tautinio celibato”, kurie pokario laikais tarpusavyje nepasižymėjo ir “tautiniu homoseksualizmu”, vertė aplankytus eilinius žmones “kviesti pasidžiaugti vaišėmis” ir savo dukras ar jaunas žmonas. Todėl pastarieji stengėsi nakčiai slėpti ne savo namuose savo dukras ir jaunesnes žmonas. Žinia, karas jau seniai baigėsi ir belieka autorei priminti, kad laisvė ir nepriklausomybė Lietuvai jau 30 metų kaip yra V. Lansbergio “parnešta”.“Sunkus” buvusių spaliukų ir pionierių gyvenimo laikotarpis visų jau yra seniai išgyventas. 1 milijonas tautiečių, nuo “parsineštos laisvės ir nepriklausomybės 30 metų džiaugsmo”, išrūko gyventi svetur. Tad ir didžiausiems šiandieniniams “tautiniams verksniams”, žiūrintiems į savo artimųjų nuotraukas ir prisimenantiems savas"babules"ir kada jie pradėjo eiti į mokyklą, jau būtų laikas nusibraukti nuo savo skruosto paskutinę “išgyventų sunkių gyvenimų graudulio ašarą”.

grumstas       2020-01-4 15:47

nėr ko verkšlent,ponia     2020-01-4 9:17

Istorija , rodo, kad tautelės , kurios keitė savo religinius įsitikinimus kaip kojines , užkariautojams, naujiems valdovams, pareikalavus garbinti jų  naujus stabus- neišgyveno pagal savo senają tapatybę, nesugebėjo išlaikyti jos, ilgesniame istoriniame laikotarpyje.
Žydai , judėjai gyveno Artimuosiuose Rytuose kartu su kitomis įvairias religijas išpažinusiomis tautomis. Visos aplinkinės,  tautos ,kurios tik keitė , nesipriešino tokiam religiniam asimiliavimui, žiūrėjo , atlaidžiai , “politkorektiškai”,kaip dabar pasakytų  proleftistiniai politologai į savo religijos besąlyginį išlaikymą , dingo iš istorijos atminimo. Kur jos dabar? Ir tik judėjai- dabartiniai žydai per tūkstančius metų, net ilgus šimtmečius neturėdami savo valstybės , dėka juos vienijančios religijos ,iki šių dienų išliko kaip tauta, kaip savo tapatybę turintys žmonės.

tipiška       2020-01-4 15:29

lietuvių šeimos istorija, kaip ir tūkstančiai kitų, to nevalia pamiršti, ačiū už tai

Taip, Jota,       2020-01-4 14:59

bene pirmą kartą ir tu teisi. Ir tavoji prievarta šio portalo skaitytojams niekaip nesuderinama su krikščionybe. LEISK ŽMONĖMS RINKTIS PATIEMS. Daug ko buvo Lietuvoje, ypač jei Lietuva laikysime ir kunigaikštystę iki Juodosios jūros, bet galiausiai bus taip, kokia bus Dievo valia.

stasys        2020-01-4 14:53

.. retai dabar pamatysi žmogų kuris taip detaliai aprašo savo giminę , esamame sumaišties ir susvetimėjimo amžiuje tai didelė vertybė .. netgi svarbesnė tu atsiminimu kas kur ka šaudė ar priglaudė. Kol žmonės turį atmintį ir turi su kuo ja pasidalinti .Tiesos apie tuos laikus iškraipyti bus labai sudėtinga . Juk ne šeip lietuvius po karo taip aktyviai į Sibirą vežė .

StasysG       2020-01-4 13:26

Ačiū Autorei už rašinį apie pasipriešinimą... Ir aš  gerai pamenu, kaip buvo pas mus: „naktį ateina vieni”, DIENĄ - kiti. Susišaudymo pavyko išvengti. Bet buvo susišaudymų ir tarp savųjų. Citata iš str. “– Ar žinote, kad užkrėtimo išvengti ir žaizdą užgydyti pavyko tik „amerikoniškų“ vaistų, kuriuos atnešė PARTIZANAI, dėka? – klausiu.”.—-Mano dėdei jaunam partizanui nuo užkėtimo netoli Pagirių miestelio išgyventi nepavyko. Amerikoniškų vaistų neturėjo. Partizano draugės Marytės 1997 m laiške broliui į Ameriką rašoma:
“Sužeidė  jį 1946 m savieji partizanai, peršovė ranką, nutraukė gyslas ir nervus. Suteikus pagalbą su kita pavarde buvo nuvežtas į Kėdainių ligoninę. Pradėjo gangrenuoti žaizda. Buvo amputuota ranka, bet niekas nepadėjo, gangrena plito toliau. Taip kad išgelbėti gyvybės nepavyko. Sukeitus ligoninėje lavonus, buvo perduotas partizanams. Tie pristatė kūną pas mano švogerį, o tas padedamas kaimyno, pritaikę progą, kad niekas nematytų, palaidojo Kuronių kapinėse, mano tėvo kape…”.

Jota       2020-01-4 12:29

Kodėl rašote minusus po mano komentaru? Juk yra įrodymų, vien Vilniuje tais laikais buvo pastatyta daugiau kaip 20 cerkvių.

Nors portalas, panaikinęs komentavimą, atrodo kaip iškastruotas (atleiskite) - pasižiūriu dabar į propatriją - tuščia, negyva, neįdomu, nes komentatoriai suteikia puslapiui gyvybę. Tačiau turbūt didesnė nelaimė, kai pradeda komentuoti kvailiai ir ligoniai. Kai jie papila savo išmintį, minusus, tuomet diskusija, ramus straipsnio aptarimas baigiasi. Ir kartais gera medžiaga nuo kvailių komentavimų praranda savo vertę.
—————-
Tačiau čia autorė rašė ne apie krikščionybę Lietuvoje, bet apie pokario kovas. Man mama irgi pasakojo, - tikrai taip viskas ir buvo, kaip rašo Rasa. Ji norėjo atverti tą dvasinę erdvę, kuri galbūt dar gyvuoja lietuvių sielose po visų drastiškų kovų už laisvę, po išdavysčių ir prievartos. Diskutuokite apie tai. Ir krikščionybė, beje, čia turi svarų indėlį.

Taip       2020-01-4 12:12

Dabar krikščioniu gali būti bet kas,liuteronai,kalvinistai,stačiatikiai,adventistai,presbiterijonai…visi protestantai ,Bet Jėzus įsteigė ne krikščionybę su daug skirtingų mokymų,bet matomą pasaulyje instituciją-savo vieną ir vienintelę šventą,apaštalinę,visuotinę bažnyčią su sakramentais ir mokymu- katalikų bažnyčią,kad visi būtų viena Kristuje

Jota       2020-01-4 11:32

Rašoma, jog “Mes iš prigimtinio tikėjimo buvome priversti pereiti į krikščionybę”.
Lietuvoje visi tuo tiki, tačiau iš tikrųjų buvo truputį ne taip. Pirmoji krikščionybės forma Lietuvoje buvo ortodoksija, stačiatikybė, o ne katalikybė. Tačiau ji buvo brukama ne prievarta, o natūraliai, susiklosčius tam tikroms geopolitinėms aplinkybėms. XI -XII a. stačiatikybė  skverbėsi iš Polocko, Pskovo, Novgorodo žemių ir kitur.
XIII a. Mindaugo Lietuvoje stačiatikybę išpažino kunigaikščiai ir didikai, du trečdaliai Lietuvos gyventojų. Ir tik 1385 m., kai Jogaila sudarė uniją su Lenkija, iškilo politinė būtinybė priimti katalikybę. Nors Jogaila krikštijo pagonis į katalikų tikėjimą, tačiau paaiškėjo, jog didžioji Lietuvos dalis buvo priėmusi stačiatikybę. 1387 m. pop. Urbonas oficialiai pripažino Lietuvą katalikiška. Prasidėjo prievartinis katalikybės brukimas, tačiau ne tik pagonims, bet daugiausia krikščionims. Katalikų bažnyčia visada ir visais laikais vartojo prievartą, nors tai su krikščionybe niekaip nesuderinama - nei inkvizicija, nei kryžiaus karai, nei kitokie persekiojimai, o šiais laikais - ekumenizmas, prisidengęs “broliška meile”, iš tikrųjų nedaro nieko kito, kaip tik naikina krikščionybę, išplauna pačią jos esmę.
Niekas nežino, jog Lietuva turi 32 stačiatikių šventuosius, krauju gynusius krikščioniškąjį tikėjimą. Jie buvo kankinami, žudomi, jiems buvo kapojamos galvos. Apie visa tai rašo A. Fominas kn. ПРАВОСЛАВНЫЕ СВЯТЫЕ В ИСТОРИИ ЛИТВЫ.
https://orthodoxy.lt/source/content/biblioteka/5_pravoslavnye-sviatye-v-litve/a.fominas-lietuvos-sventieji.-21-mb.pdf

nėr ko verkšlent,ponia       2020-01-4 8:17

tai reiškia,kad lietuviai nuo daugelio tautų skiriasi savo sugebėjimu išgyventi.Ir man gaila tų kitataučių (rusų ,lenkų),nesuprantančių,kas tas mūsų esminis sugebėjimas mums suteikia didelį pranašumą.


Rekomenduojame

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka pristato: knyga „Lietuvos partizanų valstybė“

Andrius Švarplys. Legenda

Vytautas Radžvilas. Apie lietuviškąjį čiukčio sindromą

Skiepų karai. Ramūnas Aušrotas: Klausimas tik toks: ar bus taikoma „grubi prievarta“, ar…

8-tosios Garliavos antpuolio metinės: neabejingi piliečiai ir vėl klausė: „Ar dar gyva Deimantė?“ Papildyta Neringos Venckienės komentaru

Eligijus Dzežulskis-Duonys. Kaip atkurti pašlijusią ES reputaciją?

Per 500 žmonių pasirašė laišką Lietuvos vyskupams dėl Komunijos dalijimo būdo

Liudvikas Jakimavičius. Gyvenimo redaktorius Covidas

Kerouaco vertėja Irena Balčiūnienė – apie Mykolaitį-Putiną ir kiekviena proga jį menkinantį Tomą Venclovą

Neringa Venckienė. Valstybė laikosi ant melo pamatų

Algimantas Rusteika. Gyvename linksmiau ir laisviau

Liudvikas Jakimavičius. Prisiklausėme

Jonas Švagžlys. Apie opozicijos atstovų sekamas sėkmės istorijas

Rasa Čepaitienė. Mažumų valstybė

Vytautas Sinica. Būtina naikinti Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą

Rasa Čepaitienė. Čiukčiai prie Baltijos

Geroji Naujiena: Tiesos Dvasia – mūsų Globėjas

Algimantas Rusteika. Įtampą žūtbūt reikia išlaikyti

Povilas Urbšys. Apie opiumą liaudžiai ir Jo Ekscelenciją

Arūnas Gumuliauskas. Minint Steigiamojo Seimo šimtmetį

Povilas Gylys rekomenduoja. Apie zuikius ir valstybę

Istorikas Artūras Svarauskas apie Steigiamojo Seimo šimtmetį

Vytautas Sinica. Ironiška – nemirtinga neteisingai mąstančiųjų persekiojimo dvasia atgimsta sovietmetį tyrinėjančių galvose

Lietuvos Respublikai – 100! Gabrielės Petkevičaitės-Bitės žodis pirmajame Steigiamojo Seimo posėdyje

Vytautas Sinica. „Ne, vaikas nėra kolektyvinė mūsų visų atsakomybė“

Kaip iš Neringos Venckienės namų buvo pagrobta Deimantė Kedytė – dalijamės vaizdo įrašu ir Karolio Venckaus komentarais (video)

Algimantas Rusteika. Pasislėpti nepavyks niekam

Marijos radijas: Ar esama realių priežasčių pilietiniam judėjimui laisvoje šalyje, demokratinėje santvarkoje?

Rasa Čepaitienė. Kito žvilgsnyje

1972-ųjų gegužės 14-oji, Kaunas: Romas Kalanta ir kalantinės

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.