Dienos aktualija, Demokratija ir valdymas

Rasa Čepaitienė. Nesuderinti klausimai, arba Posovietinis Stokholmo sindromas

Tiesos.lt redakcija   2019 m. gegužės 1 d. 8:39

9     

    

Rasa Čepaitienė. Nesuderinti klausimai, arba Posovietinis Stokholmo sindromas

Lietuvoje, kai kalbama apie politikus, ypač aukštuosius, beveik neįmanoma išeiti už myliu/nemyliu rėmų. O juk kai kurie jų veiksmai, juolab ištisa valdymo epocha, prašyte prašosi politinės antropologijos įrankių ir įžvalgų ar bent jau solidesnės, emocijas už durų paliekančios ekspertinės ar visuomeninės diskusijos. Kad ir reakcijos į paskutinėmis Prezidentės antrosios ir paskutinės kadencijos dienomis pasipylusius ir jos valdymo dešimtmetį aptariančius darbus. Turiu omenyje LMT dosniai atriektą finansavimą jos užsienio politikos analizei, pagarsėjusį pseudodokumentinį filmą ar tuoj pasirodysiančius artimos patarėjos D. Ulbinaitės atsiminimus itin charakteringu pavadinimu „Nustokim krūpčioti“ (psichoanalitikas čia išties turėtų ką pasakyti…). Ką ten aptariančius, tiesiog ulvančius-ulbančius liaupsėmis ir pagyromis. Galbūt tai dar ne pabaiga ir veikiai išgirsime apie dar kitokias vizualines ar literatūrines formas įgaunančias Prezidentės į(si)amžinimo pastangas, pavyzdžiui, operą, o gal JE portretą, išaustą auksarankių 10 ant 15 metrų kilime, arba, mažų mažiausia, jos vardu pavadintą mokyklą ar tiltą...?

Ką tai sako apie šių kūrinių autorius, jų heroję, galiausiai, Lietuvos visuomenę? Ir kodėl dabar? Neiškentus iki kadencijos pabaigos ir šių tekstų herojei, užsakovei (?) ir, be abejonės, svarbiausiajai adresatei kukliai nepalaukus, kol pati istorija įvertins jos atliktus žygius?

Dėl ko gi taip skubama?...

Esu tyrinėjusi politinės lyderystės apraiškas posovietinėje erdvėje. Likimas leido gimti ir vėliau nesyk jau suaugus lankytis vienoje iš uždariausių ir autoritariškiausių pasaulio valstybių – Turkmėnistane, pasižyminčiame išskirtiniu valstybės vadovo asmens kultu (plačiau žr. ČIA). Todėl nemažai domėjausi šiuo fenomenu.

Tad leisiu sau tam tikrus pasvarstymus apie paprastąjį autoritarizmą, stengdamasi, kiek įmanoma, atsiriboti nuo simpatijų ar antipatijų konkretiems asmenims. Kalbėkime apie fenomenus, politinio valdymo stiliaus apraiškas, ne apie jiems priskiriamus turinius.

2015 metų rugsėjis. Ašchabadas. Karšta. Antrosios itin prašmatnios konferencijos, kurioje dalyvauja bene 300 svečių iš viso pasaulio, dienos rytą ruošiamės vykti į iškilmingą renginį. Pasipuošusi einu viešbučio holu link išėjimo (iš anksto buvo prisakyta nesinešti jokių asmeninių daiktų, juolab fotoaparatų). Staiga prie manęs prišoka keli iš aplinkui zujančių vyrų juodais drabužiais: „Jūs iš ten ir ten?“ – „Taip… Ir?“ – „Prašom į šį autobusą.“ – Paslaugiai palydi ir įsodina.

Nustebusi ir sunerimusi, mat planavom susitikti su draugėmis seserimis uigūrėmis, imu dairytis aplink. Autobuso bendrakeleiviai irgi nežino, kodėl mus atskyrė nuo kitų. Sėdi tylėdami arba patyliukais šnekučiuojasi. Netoli įsitaisiusi azerbaidžanietė kolegė pasidalina prielaida, kad mums teiks medalius. Medalius? Už ką? Kaip? Bandau tai įsivaizduoti… Pilvą sukutena juoko gumuliukas, bet ir žiauriai keista: kas gi čia vyksta? Nebijau, bet šioje šalyje gali laukti visokių netikėtumų.

Išlaipinti prie baltu marmuru ir auksu tviskančių rūmų kylame jų plačiais laiptais. Didžiuliame rūmų hole paslaptis pagaliau atidengiama. Iš visų konferencijos dalyvių buvome atrinkti į maždaug trisdešimtuką tų, kurie asmeniškai susitiks su Turkmėnistano Prezidentu. Mūsų tarpe žymūs regiono kultūros veikėjai, pati UNESCO generalinė sekretorė su svita… Geras pusvalandis skirtas repeticijoms – instruktuoja, kur stovėti, ką daryti. Belaukdami turime galimybę kalbėtis tarpusavyje, vaikščioti. Tuo tarpu kiti, ne tokie sėkmingi renginio dalyviai, klusniai nuobodžiauja salėje nedrįsdami nė pajudėti.

Gavę signalą išsirikiuojame vorele. Ir štai vyrų juodais drabužiais apsuptyje pasirodo Jis. Su kiekvienu sveikinasi, persimeta keletu šiltų frazių, juokauja. Po to, kaip iš anksto repetavome, sustojame bendrai nuotraukai. Galiausiai visi sugužame į didžiulę pilnutėlę salę, kurioje Jis pasako iškilmingą, vis audringų plojimų ir šūksnių bei karts nuo karto iš vietos pašokančių entuziazmo pagautų dalyvių pertraukiamą kalbą. Po to išties dalina ordinus ir medalius. Atrodo, apdovanojamųjų eilė niekada nesibaigs. Po visų ceremonijų pagaliau susitinkam su Giulbahram ir Elvyra. Sužinojusios, kodėl buvau dingusi, seserys iš Kazachstano sunkiai slepia pavydą ir puola su didžiule pagarba ir dėmesiu spausti mano ranką, kurią neseniai lietė Jis…

Nors tuomet medalio negavau :( , nuoširdžiai sveikinu jais ir garbės raštais apdovanotuosius pažįstamus konferencijos rengėjus. Nedrįstame klausti, ar apdovanojimai buvo tik tokie, simboliniai. Žinome, kad šioje šalyje valdovas teikia ir kitokias, labiau apčiuopiamas dovanas – vardinius laikrodžius, premijas ar pan., o labiau nusipelniusiems – net raktelius nuo mašinos ar buto… Toks malonus aksesuaras, pavyzdžiui, gresia universiteto profesoriaus vardą gavusiam mokslininkui smile

Eh, nukrypau… Grįžkime namolio. Kaip matėme, autoritarinė lyderystė jokiu būdu nesiremia vien tik baime. Saviškiams, lojaliesiems, gausiai byra malonės, užsakymai, privilegijos, postai… Skirtumas tik tas, kad jei posovietinėje Vidurio Azijoje režimui neįtikę ar nepaklusnūs būna fiziškai eliminuojami arba priversti sprukti užsienin, mūsų „gintaro lašelyje“ jie tiesiog dingsta iš viešosios erdvės, tampa nematomi arba su jais susitvarkoma tyliai sugriaunant karjerą ar reputaciją... Laimei, skirtingai nei ten, čia dar neuždrausti socialiniai tinklai. Bet net TEN žmonės įsigudrina apeiti šiuos draudimus, bendrauti FB.

Visi autoritarai labai mėgsta kurti ir uoliai palaikyti savo idealų viešąjį įvaizdį, nepakenčia, jeigu jo kontrolė slysta iš rankų, užduodamų iš anksto nesuderintų klausimų... Užbėgant įvykiams už akių stengiamasi suformuoti ir įtvirtinti vienintelę teisingą oficialią valdovo biografijos versiją, apvalytą nuo visų dėmių ir šešėlių, kaip ir vienintelį teisingą jo viešąjį vaizdinį ir daromą įspūdį. Tam negailima pastangų ir mūsų su jumis pinigų...

Bet yra ir kita reikalo pusė. Kai pagalvoji, argi normaliam žmogui reikėtų šlovinimo, pagyrų, padlaižiavimo, baimės pavaldinių akyse (pamenate, kaip Prezidentė su pasimėgavimu kažkada vaikams pasakojo, kad jos belaukiantys ministrai drebina kinkas?)? Kai myli ir esi mylimas, pasitiki savimi ir esi užtikrintas, kad esi savipakankamas, orus ir vertingas, tada nebereikia į žiojėjančią sielos tuštumą nuolat pilti aukso statulas, garbinimo ritualus, susižavėjimo šūksnius, valdžios svaigulį. Tik to stokojantis ieškos meilės kompensacijų ir pakaitalų. Tačiau net ir jie negelbsti, nepadeda užpildyti šio vakuumo. Dar baisiau, kad negali pasitikėti niekuo, nes vakarykščiai liaupsintojai rytoj gali lengva ranka išduoti, pirmai progai pasitaikius perbėgdami pas kitą, galingesnį patroną. Todėl tenka viską tvarkyti pačiam, savomis rankomis.

Valdžia, šalia sekso, pinigų ir šlovės, yra vienas iš keturių mygtukų, ant kurio užlipęs dažniausiai jau nebepajėgia išsilaisvinti, tampa jos vergu. Ar tikrai atsilaikytume gavę tokią progą? Juo baisesnis likimas tų, kurie, išoriškai turėdami viską, viduje kenčia nuo vienatvės, nemeilės, nepasitikėjimo savimi ir kitais, nuolat gyvena šiame tuščiažiedžio viešojo įvaizdžio ir nepasotinamos alkanos sielos pragare… Nėra jiems ko pavydėti, juolab iš ko tyčiotis. Priešingai, reikėtų už juos melstis.

Tai, ką dabar matome vykstant su Dalia Grybauskaite, su jos desperatiškomis pastangomis išlikti mūsų atmintyje tik iš pozityvios, fasadinės pusės, verčia susimąstyti apie Lietuvos kaip neobrežnevizmo persmelktos valstybės padėtį. Padėtį šalies, kurios viešojoje erdvėje nėra nė vieno analitiko, išdrįstančio užduoti nepatogius ir nemalonius klausimus apie mūsų politinės kultūros esmę ir (rytietiškus) pagrindus.

Nereikia juoktis iš turkmėnų – tiesiog ten tęsiamos tūkstantmečius susiklosčiusios tradicijos ir politikos stilius. Betgi kas atsitiko mūsų drąsiai ir laisvai šaliai, kur net karaliai buvo renkami, ir per amžius klestėjo veikiau didikų nei monarchų savivalė, kartais išvirstanti į bajoriškąją anarchiją?

O šiaip šitas reikalas atrodo tragikomiškai. Komiškai, nes uolios ir išpūstos pastangos parodyti Prezidentę tik iš gerosios pusės ne prideda jai gerbėjų, o tik didina pašaipūnų gretas. Ir tragiškai, kadangi tai leidžiantis sau daryti žmogus turėtų visiškai netikėti kitų nuoširdžia meile ir pagarba…

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Labai       2019-05-1 16:25

taiklus straipsnis.Aciu.

Net Ulbinaitė parašė apie ją       2019-05-1 13:08

knygą?Ar tiesa?Ar čia ne Turkmenistanas,Uzbekistanas ir pan.?

Dzeikas       2019-05-1 11:53

tiekui:
Jeigu teisingai supratau, blogybe laikote raide W, o pedofilija kaip sloga - negydoma pati praeis.
Kiek protingesnes tautos deda skersa ant raidziu problemu. Pvz. vokieciu raidyne nera raides Q, bet ji naudojama.Pvz. zodyj “quasi” - lietuviskai slenginio zodzio “tipo” atatikmuo. Tas pat su X.
O iki lenku lietuviams atsiprasau shudais plaukt dar puse simtmecio. Nes net lenkiskame Didziasalyj -Suvalkuose tvarkos daugiau negu Vilniuje.Ir akvaparkas svaresnis negu Druskininkuose. Tiesa banderlogai is Lietuvos Suvalku akvaparko nezino(nekalbant apie vietos muziejus). Lidla,Biedronka ir Kauflanda zino.
Ar tik neteks Suvalkijos zemei antra karta atlikti svietiesjiskos misijos Lietuvoje kai ja nuterios “nepriklausoma Lietuva”? Siuo metu vietiniai Lenkijos lietuviai elementariai siuncia nahier “metropolijos” lietuvius ,o ypac is ten uzklystancius valdininkus.

tauta rinks Skvernelį       2019-05-1 11:29

nes:
- jis raudonas kaip polikarpovna
- jis autokratas kaip polikarpovna
- jis kgbistas kaip polikarpovna
- jo tamsi biografija kaip polikarpovnos
VOT !!!

tiek       2019-05-1 11:13

aplamai turėtų būti neetiška svarstyti nesamones su svetimomis raidėmis,savo raidyno ,rašybos taisyklių dirbtiniu kaitaliojimu pataikaujant savo istorinių klaidų neatsisakiusiai kaimynkai. Pagarba Prezidentei ŠIUO KLAUSIMU. O tokių “klausimų” per jos 10 tmetę kadenciją buvo ne du ir ne trys. Kiekvienas sutiks,kad Garliavos gėdos valstybei nebūtų buvę ,jei keliolika tikrų nusikaltėlių būtų gavę pagal nuopelnus.Išdavoj -ar tik nesibaigs tuom,kad Lukiškių ,kankinių aikštėj , kaip vienas kraupiausių simbolių Lietuvos skriaudėjams atsiras paminklas gerb. Neringai Venckienei. Bet juk tai tikrai nepaneigia prezidentės nuopelnų priešinantis nelogiškam ir neteisėtam Lenkijos spaudimui. Pritarčiau net minčiai,kad lenkiškas kortas priėmusieji netektų teisės balsuoti - tai būtų natūralus save gerbiančios valstybės atsakas į grubiausią provokaciją.

Dzeikas       2019-05-1 9:42

Durneliui “taip”:
Ar raides W uzkardymas kaip nors padejo isaiskinti pedofilojos auksciausiuose visuomenes esalonuose problema, padejo isaiskinti Mergaites atveji ir teisesaugos paralyziu sprendziant SIA byla?
Ar tamsta tenkina faktas kad pedofilai kalba grazia, be svetimybiu lietuviska snekta?

Dzeikas       2019-05-1 9:37

Reziumuoju autore: kodel elgiames kaip banderlogai nors praeityj buvome zmonemis?
Kiek leidzia spresti biologines ir sociologines zinios atsakau: Todel, kad ememe elgtis kaip bezdziones. I issukius atsakydami ne susitelkdami, o kardamiesi i medi ir pasislepdami lapijoje. Tam reikejo ne socialiniu igudziu, o issivysciusiu pavojaus pastebejimo, ir jo vengimo refleksu ir galuniu tinkamu sprest tokiems uzdaviniams. Gana greitai taip elgdamiesi IR MENTALIAI tapome banderlogais.Fiziniai pokyciai ne tokie greiti bet jau fiksuojami. Atsitraukti nuo sito zymiai sunkiau, nes jeigu issukio metu imsi ragint susitelkt ir duot atkirti(teoriskai 100 bezdzioniu is tigro gali palikt apdriskusia ir slapia vista) tai atejes tigras tave aptikes ir suvalgys, o sulipusiu medin gentainiu akyse liksi durnium.
Ar pokyciai griztami? Klausimas kuri sprendzia kiekvienas individualiai. Bandysi - vel tapsi zmogumi. Liksi su banderlogais - tapsi arba tavo palikuonys taps makakomis.

G.P.       2019-05-1 9:35

Šventa tiesa surašyta. Bet ar didžiajai daugumai Lietuvos dar įdomi tiesa?

Taip       2019-05-1 9:29

Du kartus balsavau už D.Grybauskaitę dėl Prezidento posto,- geresnio pasirinkimo nebuvo.J.E.Prezidentė Lietuvai ir tautai išties padarė gerų darbų,pvz: nebuvo vasalė Lenkijos atveju,neleido pagal Lenkijos reikalavimą keisti lietuvišką raidyną,rašyti lenkakalbių asmenvardžius lenkiškais rašmenimis, pietryčių Lietuvos vietovardžius ir gatvių pavadinimus rašyti ir lenkiška forma,-tad už tai pagarba Jai.Vis dėlto,ypač antrosios kadencijos metu, išryškėjo Prezidentės veikloje ir politinėje elgsenoje neoliberalūs veiksniai,kurie Lietuvai ir visuomenei padarė daug vertybinės ir valstybinės žalos:pvz.  perteklinis žavėsys ES vykdoma liberalmarksistine politika, vidaus politikoje nepageidaujantis glaudus politinis suartėjimas su žiauriai sulibėralėjusią TS-KD partija ir nomenklatūrine neoliberalios pakraipos žiniasklaida,ypač LRT,neįvykdyta teisminės sistemos pertvarka / tautos pasitikėjimas teismais,prokuratūra ir Konstituciniu Teismu yra grėsmingai žemas/,silpna politinė priežiūra Lietuvos Banko veikla .
Tad, J.E.Dalios Grybauskaitės prezidentavimu esu daugiau nusivylęs,negu patenkintas.


Rekomenduojame

„XXI amžiaus“ klausimai kardinolui Sigitui Tamkevičiui apie artėjančius Seimo rinkimus

Geroji Naujiena: Ir mes visa galime Tame, kuris mus stiprina

Tariasi peliukai prieš rinkimus…

Liudvikas Jakimavičius. Rinkimų sufleriai

Vytautas Radžvilas. Susigrąžinkime savo Lietuvą!

Audrius Bačiulis. Vytautai – Patirtis ir Energija, arba Už ką aš balsuosiu

Smulkieji verslininkai ir Nacionalinis susivienijimas pasirašė visuomeninį susitarimą

Liudvikas Jakimavičius. Balsuokim protingai

Andrius Švarplys. Užvis svarbiausia – stabdyti valstybę, kad ši nesikištų į privačią žmogaus sferą

Vytautas Sinica. Išmesto balso mitologija

Ramūnas Aušrotas. Partijų programinės nuostatos ir iniciatyvos, prieštaraujančios krikščioniškai pasaulėžiūrai

Augminas Petronis. Tokia mąstysena – ‘viskas, ką jūs apie save žinot, yra tapatybės’ – tikėjimui naikinančiai žalinga

Aleksandras Nemunaitis. Esame už žodžio laisvę ir prieš politkorektiškumą

Algimantas Rusteika. Konservatoriai nutarė reklamuotis pas savus?

Katalikiški balsavimo principai

Liudvikas Jakimavičius apie žiniasklaidą

Seimo narių balsavimų gyvybės ir šeimos klausimais apžvalga

Ar egzistuoja laisva valia? Vytauto Sinicos atsakymas

Algimantas Rusteika. Jei balsuosi už mažus, „tavo balsas prapuls“

Liudvikas Jakimavičius. Gražus rudenėlis ir rinkimų aritmetika

Ramūnas Aušrotas. Istorinės savimonės pabaiga

Neredaguota.lt. Vytautas Sinica: Kova dėl istorijos

Vytautas Radžvilas. Baltarusija: į laisvę ir demokratiją Putino glėbyje?

JT Orhuso konvencijos priežiūros komitetas pripažino: Lietuvos Respublika pažeidė Orhuso konvenciją

Mokytojai iš Kvetkų, Pandėlio, Papilio premjerui Sauliui Skverneliui: Pagal galimybes ištaisykite padarinius savo didžiosios klaidos

Spalio 6 dieną bus atidengtas antkapinis paminklas Adolfui Ramanauskui-Vanagui

Vygantas Malinauskas. Krikščioniškas pasirinkimas

Geroji Naujiena: Kad ir mes duotume vaisių

Andrius Švarplys. Cukrus, Linai

Algimantas Rusteika. Susipažinkime – naujoji, modernioji, nuostabioji, jaunoji LSDP karta

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.