Piliečių akcijos ir iniciatyvos, Žiniasklaida

Rasa Čepaitienė. Nešti deglą, arba Esame ant naujojo idealizmo amžiaus slenksčio?

Tiesos.lt redakcija   2019 m. vasario 17 d. 23:51

20     

    

Rasa Čepaitienė. Nešti deglą, arba Esame ant naujojo idealizmo amžiaus slenksčio?

Prisipažinsiu, širdyje vis dėlto jaučiau tam tikrą kultūrinį barjerą  neramino eitynių su deglais keliamos nekokios asociacijos… Bet internete matyti įspūdingi vaizdai, kaip tai vyksta Latvijoje ir Estijoje, intrigavo, žadino antropologinį smalsumą. Nesyk anksčiau teko įsitikinti, kad geriau patikrinti pačiam nei aklai pasitikėti sisteminės žiniasklaidos piešiamais baubais.

Įžengus pro Aušros vartus pasitiko ugnies jūra. Kurgi čia tie skustagalviai naciai? Keista, nepamačiau jų. Buvo tik šeimos su apie kojas besitrinančiais spaigliukais, pusamžės moterys, senoliai, grupelė baikerių ir daug daug jaunimo… Kai kurie, atpažinę, šiltai sveikinosi, kalbino. Netikėtai pasijutau tarp savųjų, lyg didelėje šeimoje, kurioje pažįstami ir nepažįstami, pakylėti ir vidinio džiaugsmo nušviesti veidai susilieja kurdami bendrystę, palydėtą žygin garbingojo Kunigo Kario įkvepiančių maldos žodžių.

Tai nebuvo minia, kurioje, kaip kad žino sociologai, išnyksta pavieniai asmenys, o šaltą racionalumą nejučia išstumia emocijos ir instinktai, kuriais taip lengva manipuliuoti ir nukreipti apsišaukėliams vadams naudinga linkme. Minia, kuri galiausiai tampa kažkuo žemesniu ir blogesniu nei blogiausias iš jos narių. Ne. Šie žmonės žinojo, vardan ko čia susirinko ir ką ketina daryti. Susikaupimas, rimtis, ramybė. O kaip gi kitaip, jei rankoj laikai deglą, kurį turi ne tik saugoti nuo vėjo, bet ir žiūrėti, kad juo netyčia kam neperbrauktum per akis ar drabužius.

Ir štai procesija su priešaky nešamu Kristaus Karaliaus paveikslu pajuda pirmyn. Kartais girdėti daina, kurią bando pasigauti visi, bet dažniausiai einama tyloje. Iškalbinga ta tyla. Mažoji nakties sargyba, Laisvės sargyba, žygiuoja nuo viduramžių žinomu šventuoju Vilniaus keliu. Nuo Aušros vartų šventovės link Katedros ir Valdovų rūmų, senosiomis gatvėmis, pačioje legendinio miesto širdyje. Pro vietas, kuriose ir gimė modernioji tautinė Lietuvos valstybė – Filharmoniją, Signatarų namus.

Ar gali būti kas trapiau ir tvirčiau, švelniau ir žiauriau, labiau nuskaistinančio ir apvalančio nei ugnis? Žiūrėdami į ją nejučiom atgaiviname genetinę tūkstantmečių atmintį. Atmintį nesuskaičiuojamos daugybės kartų, kurios spiesdavosi aplink laužą ne tik šilumos ar maisto, bet ir bendrystės išsiilgusios. Vėl prisimenu himno žodžius, Vinco Kudirkos maldą – kad Šviesa ir Tiesa mus suvienytų ir lydėtų...

Šie deglai tai taip pat ir Vėlinių žvakelės žuvusiems už Tėvynės laisvę. Mąstau apie tai, kas yra didvyriai, ar tokių iš viso esama, juk šiais nacionalistinių mitų negailestingo demaskavimo laikais didvyrių kultas bene labiausiai nukentėjo nuo postmodernistinio dekonstravimo įkarščio? Bet dar nuo antikos laikų žinomas posakis „Historia est magistra vitae“ primena, kad žmonija visais laikais mokėsi iš praeityje gyvenusiųjų darbų sekdama garbingais ir bjaurėdamasi niekingais jų poelgiais. Ši socialinė didaktika rėmėsi žmogaus prigimties pastovumo samprata. Argi nuo Romos laikų kas nors žmogaus prigimtyje ypatingai pasikeitė? Juk vis dar gebama atpažinti gerus ir blogus veiksmus, įvertinti pasiaukojimą vardan aukštesnių tikslų.

Kaip sakydavo mano dvasios tėvas, žmonės visada aukojasi kam nors, atiduodami ir sudegindami visą save – savo šeimai, karjerai, pinigų kaupimui, savo kūno ar jaunystės puoselėjimui ir t.t. Kodėl tad savo laiko, sveikatos, talentų, pastangų paaukojimas šiems, laikiniems ir praeinantiems dalykams, šiandien laikomas geresniu ir labiau sektinu nei savęs atidavimas Dievui ar Tėvynei?

Jei palyginsime tautinius didvyrius su krikščionių šventaisiais, rasime tarp jų daug panašumų. Abiem atvejais reikėtų atsikratyti klaidos manyti, kad tai buvo žmonės be dėmės ir kliauties, lyg nuo pat lopšio būtų vaikščioję su nimbais ar laurų vainikais ant galvų. Nieko panašaus. Dažnas jų perėjo skaudžius klystkelius ar net moralinį nuopuolį, kančias ir abejones, savas dykumas ir tamsiąsias naktis, kol išsigrynino tiek, kad imtų šviesti iš vidaus, ką liudija juos pažinoję ir kažko neregimo juose patraukti sekę paskui. Būta jų tarpe ir tokių, kurie, iki tol lyg ir niekuo reikšmingu nepasižymėję, staiga, netikėto Meilės impulso pagauti, lemiamą akimirką rinkdavosi liudyti Tiesą nepaisydami to, kad tai reikš kankinimus, mirtį ir galbūt visišką užmarštį.

Mes, istorikai, gerai žinome, kad XX a. viduryje, šiuose Europos plotuose, dviejų totalitarinių tironų paverstuose, amerikiečių istoriko T. Snyderio žodžiais tariant, kraujažemėmis, vakarykščiai didvyriai, aplinkybėms pasikeitus, galėjo virsti niekšais, o vakarykščiai niekšai – pasiaukojančiais didvyriais. Sunku tokius atvejus sutalpinti į juodai / baltą gėrio ir blogio optiką... Tuo itin žaidžia priešiška propaganda, iš menamų moralinio vertinimo aukštumų badanti pirštais į itin sudėtingomis aplinkybėmis gyvenusius ir sunkius pasirinkinimus dariusius žmones, kurie neturėjo dabartinių privilegijos žinoti, kas įvyks vėliau.

Kodėl pastaruoju metu taip aktualizuota Lietuvos partizanų atmintis? Nes didvyrių vėl reikia – suprantu tai žvelgdama į šalia žygiuojančių jaunuolių veidus. Eidami jie veikiausiai prisimena žygius, kuriuos atliko jų protėviai, kadaise sukūrę didžiausią Vidurio Europos imperiją, pasižymėjusią taikiu tautų ir religijų sugyvenimu. Arba tuos savo prosenelius, kurie, nepaisant to, kad jų buvo tik menka sauja, išdrįso pasipriešinti galingai totalitarinio teroro mašinai, nepabūgo ginti savo namų, šeimų, savo tautos garbės ir ateities. Ir šitie jaunuoliai šiandien savęs tikriausiai klausia: o ką aš galiu padaryti, kad jiems prilygčiau? Kad bent pabandyčiau prilygti?

Kiekviename jauname vyre tūno karžygys – lyg Vytis besiveržiantis į laisvę. Jis pavargo nuo šiuolaikinės kultūros primetamos vertybių ir orientyrų plokštumos – siek karjeros, vartok, pramogauk, kol jaunas… Ne to trokšta jų širdys, miglotai nujaučiančios, kad žmogaus asmuo, jo orumas ir galimybės tuo anaiptol neišsemiamos, priešingai, – tik begėdiškai ir ciniškai apribojamos ir nususinamos iki dirbk, pirk, mirk…

O kaipgi merginos, moterys? – manyje prabunda ir ima niurzgėti sena feministė. Labai jau ta nepriklausomybės kova vyriška. Šalia signatarų, savanorių, Birželio sukilėlių, pokario partizanų, disidentų mūsų atminimo kultūroje XX a. moterų tik viena kita. Bet pala pala. Juk jei ne moterys, visos šios garbių vyrų pastangos galėjo tiesiog nueiti šuniui ant uodegos pačioje nepriklausomybės pradžioje. Nepelnytai pamirštamas faktas, kad trapi ir silpna, sunkiai besikurianti Lietuvos valstybė nuo priešų kėslų 1919 m. buvo išgelbėta būtent dviejų sumanių ir narsių moterų – Marcelės Kubiliūtės ir Aldonos Čarneckaitės – dėka. O partizanų dainose raginamos neverkti jų motinos, seserys, žmonos? Kas bepasakys, kokias pragaro kančias nerimaujant dėl savo brangiųjų ir keršto gulagus teko pereiti joms?

Veikiausiai mažai kam girdėta Elenos Spirgevičiūtės pavardė? 1944 m. sausį dvidešimtmetė mergina keturiems okupantų parankiniams į jos namus Kaune įsiveržus ir prisigėrus laužiama su jais santykiauti (pastariesiems nepakanka tiesiog panaudoti prievartą, reikia, kad auka pati sutiktų, tuo moraliai susipurvindama bendrininkavimu), pasirenka veikiau mirti ir yra jų nušaunama. Ji, kaip ir kiti garbingieji šios žemės vaikai, jau papildė lietuviškąjį angelorum – Dievo tarnų ir palaimintųjų sąrašą. Jame yra ir Gulago kankinė mokytoja Adelė Dirsytė, ant beržo tošies ir cemento maišų atraižų užrašiusi Sibiro kalinių maldynėlį, kurios negausiuose išlikusiuose laiškuose artimiesiems per cenzūrą ir autocenzūrą, stengiantis nuraminti ir paguosti saviškius, nutylint patiriamus siaubus ir vargus, persišviečia tokia vidinė Šviesa ir Grožis, kurie gali tapti įkvėpimo šaltiniu daugeliui nūnai nepatenkintų savo sočiu ir nuobodžiu gyvenimu.

Šiuose didvyriuose ir didmoterėse artimo meilė ir lietuviškumas tobulai derėjo su žmogiškumu ir universalybe – ne prieštaraudami, bet papildydami vienas kitą. Kodėl tad ir kam naudinga juos priešpastatyti ir atmesti šiandien? Bet kokių bendrystės saitų ir prisirišimų kvestionavimas ir neigimas, nuosekliai ardantis šeimą, bičiulystę ir tautinę bendruomenę, paliekantis mus bejėgiais ir beteisiais globalizacijos vėjų pagairei, parankus tik šiuolaikiniam kapitalizmui, suinteresuotam jokių konsolidacijos ir pasipriešinimo svertų neturinčių pavienių bešaknių ir bekilmių, tarpusavyje dėl skalsesnio duonos kąsnio nuožmiai konkuruojančių individų dauginimu. Todėl ir diskredituojamos tautos, šios bendrystės gaivinimu besirūpinančius gąsdinant menamu nacizmo ir populizmo atgimimu. Argi galima rimtai lyginti ideologiją, pavertusią tautą stabu ir iškėlusią ją virš visų kitų, matomų tik kaip vergai ir žaliava jos būsimo pasaulio viešpatavimo labui, su dabarties lietuvių pastangomis tautinę savivertę ir savigarbą pakelti bent kiek aukščiau plintuso lygio, kur jos buvo nuosekliai ir sistemingai smukdomos ištisus dešimtmečius?

Tačiau neatsitiktinai gynybinis mažųjų tautų, norinčių išsaugoti ir ateičiai palikti savastį, nacionalizmas vėl melagingai ir įžūliai suplakamas su agresyviuoju nacizmu, tyčia iškraipant sąvokas ir simbolius. Juk jei deglas – neva nacistinis simbolis, tai kodėl jie neišimami iš prekybos pagal 188 Administracinių teisės pažeidimų kodekso straipsnį, draudžiantį totalitarinių režimų simboliką? O savivaldybė suteikia leidimą ugnies maršui? Kaip kažkas FB juokavo – jei naciai žygiuodavo su deglais (lyg iki jų nieks niekada nebūtų žygiavęs…) ir dėl to reikia pasmerkti tokias eitynes, tai gal reikėtų vaikščioti basiems, nes fašistai juk eidavo su batais? Argi fakelo ugnis kuo nors skiriasi nuo ugnies, degančios 70-tyje laužų Gedimino prospekte, užkurtų 1949 m. partizanų Deklaraciją pagerbti?

Paskui mus deglus nešėsi rusakalbės merginos. Netoliese šūkius lietuviškai su stipriu akcentu skandavo smagiai nusiteikęs būrelis tamsesnio gymio jaunuolių (Erazmus studentų?). Visi jie džiaugėsi švente ir jautėsi neišardoma jos dalimi. Niekam tai nekliuvo. Skirtingai nuo Pono Juodabarzdžio ir jo svitos, kasmet inspektuojančių eitynes ir uoliai raportuojančių savo šeimininkams apie „vis labiau Lietuvoje įsigalintį nacyyyyyyyzmą“... Kaip kliuvo ir mūsų sisteminei žiniasklaidai, ne tik tradiciškai ženkliai sumažinančiai eitynių dalyvių skaičių, bet ir toliau atkakliai vaikuose ir moteryse, jaunime ir inteligentuose įžvelgiančiai neonacius.

Tegul vadina kaip nori. Vis daugiau žmonių atpažįsta jų melus ir iš jų atvirai juokiasi. Neabejoju, kad eitynės kitamet bus dar skaitlingesnės. Mačiau tai gausiai susirinkusių žiūrovų veiduose – nė vieno smerkiančio žvilgsnio, priešingai, tik nuoširdus susidomėjimas ir vykstančios misterijos pajauta.

Ugnies jūra ne tik sukūrė sunkiai žodžiais perteikiamą sakralumo ir bendrystės pojūtį, kuris neblėsta iki šiol. Ne tik suvienijo skirtingų pažiūrų ir interesų žmones, kuriems nuoširdžiai rūpi Lietuva ir lietuvybės likimas, ir tuos, kurie yra jų bičiuliai bei draugai. Bet ir regimai atskyrė tai, kas tikra ir nesuvaidinta, nuo oficialiosios šventės dalies, diriguojamos Plastmasinės Lėlės, negyvu balsu skaitančios paslaugių spyčraiterių sukurptą kalbą, neva turinčią vienyti ir telkti.

Tauta išties vienijasi ir telkiasi. Pati. Jai nereikia nurodymų iš aukščiau, kaip ir ką švęsti. Švęsti – nuo žodžio „šventas“, „šventenybė“. Besivaduojantis nuo plokščios ir vienmatės ekonominio žmogaus egzistencijos, jam primetamų tikslų ir siekių, asmuo išdrįsta pakelti akis į kitą ir jo žvilgsnyje atpažįsta orų ir nelygstamą asmenį, saistomą tos pačios kultūros ir kalbos saitų, kartu su kuriuo gali žengti toliau ir siekti daugiau – autentiško ir garbingo gyvenimo.

Esame ant naujojo idealizmo amžiaus slenksčio?

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Laumėjančiam       2019-02-21 11:18

Šventieji yra tokie pat žmonės kaip ir visi kiti. Iš tikrųjų visi mes esame pašaukti į šventumą, t.y. pilnutinį savo asmens išskleidimą Meilėje. Šventėjimas yra procesas, todėl būti šventu nereiškia atsikratyti visų nuodėmių ar ydų, nors žinoma, reikia stengtis atsikratyti, o vis gilesnį pasitikėjimą Dievu, jo vedimu ir atsidavimą jo malonei, susitapatinimą su Juo. Per šį vidinį ryšį ir pasitikėjimą Viešpačiu žmogaus asmuo yra išgryninamas ir nuskaistinamas, nors, žinoma, šioje žemėje dar ne iki galo, ne tobulai. Todėl nieks nėra skelbiamas ar pats pasiskelbia šventuoju dar būdamas gyvas. Šventumo buvimą ar ne konkrečiame asmenyje Katalikų bažnyčia nustato pagal su jo užtarimu ir tarpininkavimu per maldą teikiamomis malonėmis - stebuklais.

tiesiog nėra ko pridurti       2019-02-21 1:29

Ačiū! Daugelio mintis atskleidėte, išdėstėte.

Laumėjantis       2019-02-20 15:40

Keletas pastebėjimų.
1. Įdomu, kad ir man toje eisenoje tiesiog norėjosi tylėti ir mėgautis ta tyla.
2. O dėl šventųjų. Taigi, jie jaunystėje leido sau būti ir brudais ir netgi niekšais, o Katalikų bažnyčia nuo mažų dienų iš kiekvieno REIKALAUJA daugiau nebenusidėti ir gąsdina pragaru ( kai vis daugiau žmonių supranta, kad tikrasis pragaras yra čia - Žemėje ).
3. O vistik įdomu, kaip čia gaunasi, kad riba tarp didvyrio ir niekšo, patrioto ir išdaviko labai plonytė, ir labai daug žmonių išverčia kailį.

Algimantas Zolubas       2019-02-20 9:24

Šis ir kiti autorės rašiniai liudija, kad Ji yra didmoterė, pati yra ryškus Tėvynės deglas.

nikas stasys       2019-02-19 11:23

tolygus keiksmui

Visiškas        2019-02-19 0:20

Stasys, ką gi daugiau apie jį gali pasakyti.

stasys        2019-02-19 0:06

2019-02-18 23:20 .. kokios čia problemos juk galima paprašyti jaunimo sofkute tamstos paimti su savimi ir su ja pati ?..matyt galvelė vienok ne taip gerai veikia kaip sakotės .

>...       2019-02-18 23:20

Bevardi daugtaški, čia tau joks juokas, čia rimti reikalai, ne sėdinė čia galvoja o galva, demokratijos ginklas yra protas, dabar tas procesas aktyvuojasi, galva turi dirbt, aišku jei galva nedirba, ar dirba blogai rezultatu nebus arba bus blogi, per rinkimus gali nuveikt labai daug, arba gali daug pagadint, ir nieko čia labai kelt nereikia, o tik gerai mąstyt, ir pajudėsi, o jei nemąstysi nieko nepadarysi.

...       2019-02-18 19:38

Juokas ima is tokiu komentatoriu.Kur jus kelsites???Sedynes prilipusios prie kedes.Kur ta sviesa matote???Pro langa is miegamojo???Lietuviai,tai vienintele tauta,kuri absoliuciai abejinga savo likimui.Kad ir kaip juos bebudintum (kaip autore graziai apraso),vistiek neprikelsi.Kada vyksta svene,arba nemokamas pvz.Selo koncertas,tai susirenka tukstanciai tautieciu.Kada svarstomas nukopijuotas BARNEVERNETO projektas,kuris nulemia situ jaunuoliu seimu,vaiku likimus,tada tautieciai “kovoja” komentaruose.Jeigu jaunimas nesugeba apginti savo vaiku,tai apie koki “kelimasi"eina kalba???

Novae Terrae Foundation       2019-02-18 15:43

We are human beings

Dear friends,

Nowadays, how is it possible to promote human dignity? We are in a world where people who promote life are silenced, mothers and fathers are discriminated, freedom of education is not possible, young people have no future and elderly are killed. We want to give everyone an effective instrument to judge the situation and be a protagonist.

We finally concluded our research on Human Dignity, a global study that measures the degree of respect of a human being in all the countries of the world.

Novae Terrae Foundation, in cooperation with Catholic University in Milan and many experts from other universities and research centers, wanted to analyze for the first time 180 countries, using 4 macro-areas and 10 thematic areas.

More than 40 statistical indicators have been considered: dignity at the beginning of life, the universal right of giving birth and doing it safely, the health of mothers and children in the first years of life.

Every man and woman life and prospects, the respect of personal life and the life of someone else, the right to age with dignity in a sustainable context, gender equality and respect for women. The dignity of the freedom of choice and the possibility of realize dreams, the freedom to live in your own country, education and work to have a life of dignity, the freedom to marry and found a family.

The dignity of a happy life in a cohesive society, tolerance and solidarity are reference values but also the sense of happiness and fulfillment.


Our Global Index will be on-line soon, but only in English and Italian; help us to publish the Spanish and French versions. Your support is precious

Nowadays defending and promoting human beings is a critical challenge.

We have compared the results of our research with other statistical indicators on development, inequality, private property, freedom of education, economical freedom and family policies.

This will provide a clear and useful framework to people who will use the Global Index and all data in it during debates or to promote proposals or critics on a national and international level.

It is possible to read the different aspects of this challenge that the modern world faces in the essays that comment and complete the research on Human Dignity.

They include migratory phenomena, poverty, social and family structures, the search of happiness. In the coming weeks, we are going to present and put online our research on Human Dignity, a challenge that everyone must face.

Nowadays defending and promoting human beings is a critical challenge.

Novae Terrae Foundation

Legal Office: Milano, via San Vito, 6

Operative Office : Via San Giuseppe, 101

21047 Saronno

Varese - Italy

CF 97412950152

 

Winnie ir Joe duetas       2019-02-18 14:52

Tas juodabarzdis, panašu, kad vyriausiasis Lietuvos načalnikas - viršininkas.

Emocijoms       2019-02-18 14:48

O ginkluota elito “bojevykų” minia kas jau tokia, a?  Geradarė kaip ir tas Lietuvos načalnikas, kontrolierius, taip sakant, ane?

Puikus       2019-02-18 11:41

straipsnis, aciu.Malonu sirdziai, kai zinai, kad tiek daug grazaus jaunimo neabejingi savo Tevynei.Sekmes visiems dalyvavusiems.Neismeskim ir negesinkim deglu!

grumstas       2019-02-18 11:33

stasys     2019-02-18 10:00

<<,Taip ir nesupratau kur čia valdžia ką draudė ar kaišiojo pagalius , kai vaikai žaidžia su degtukais tai visada rimta >>>
Kur buvai, kai vaikai ant krantinės grindinio rašė “Tiesos”’’.... Ir buvo policijos apkaltinti…

ačiū       2019-02-18 10:43

Ačiū,kad įdėtas video,ačiū Algimantui ir Rasai už prasmingus tekstus.Gal pamažu pabusime,gal netgi kelsimės?Nes net jauniems įgrįso kasdienis lozungas -pirkite,vartokite,negalvokite.Pajuoka jau tampa *juodieji*išpardavimai,kaip ir plastiko lūpos ir krūtinės.Dieve duok,bus madingas natūralumas,knygų skaitymas ir realus bendravimas.Ačiū už reginį,ačiū už pavyzdį.

Tiesa       2019-02-18 10:30

Yra tik viena, arba keletas tikrųjų, vėliau jos virsta išvestinėmis, išvestomis kitų, taip buvo yra ir visada bus, yra amžina šviesa, deja ir ugnis amžina, Žemėje kitaip nebus.

Emocijos ir kas po jų....       2019-02-18 10:16

ugnies jūra…. u g n i e s j ū r a ..... matyt, panašiai jautėsi ir anksčiau žygiuojančios kolonos su deglais…. įkvepiančiai, veržliai, pakiliai šypsojosi ..... ir tikrai nežinojo kas bus po to, vėliau, daug vėliau,... Minia, masė dažnai grėsminga ir dar dažniau keičianti savo veidą ir tai žinome nuo Romos ir Didžiosios Prancūzų revoliucijos laikų iki šiandien…

stasys        2019-02-18 10:00

Jei ne tos iš kapo kelios burnos (kom.) galima butu pagalvoti kad tema str. kaip buvusios ,.. persunktos įmantriu žodžiu žaismo tam kad pakylėtu skaitytoja greituoju liftu iki tu sąmoningumo vartų už kuriu < va tu buvai tik bernas o jau dabar tapai šviesos bei moralės kardo (deglas) savininku . Karta metuose panešiojus vargiai tu įspūdžiu užteks iki sekančiu . Taip ir nesupratau kur čia valdžia ką draudė ar kaišiojo pagalius , kai vaikai žaidžia su degtukais tai visada rimta. Jus jau atleiskite kad nepratrukau šiltais įspūdžiais .. (bambeklis nepamaitintas trolis) .

Šviesa       2019-02-18 8:56

Visada matosi tamsoje, nemato tik tie kas negali, ar nenori matyti, ji visada yra ir yra amžina.

Telaimina       2019-02-18 4:35

jus Dievas

Rekomenduojame

Vengrijos šeimų ministrė K.Novak: daugiau nei 70 tūkst. šeimų suteiksime paramą būsto renovacijai

Ramūnas Aušrotas. Reikia panaikinti Valstybinę vaiko teisių apsaugos tarnybą

JAV mažėja gyventojų parama griežtesnei ginklų kontrolei

Lenkijos vyriausybė mažins mokesčius kurui, dujoms ir elektrai

Linas Karpavičius. PSO susitarimas dėl pandemijos gali apriboti žmogaus teises

Austrijoje vyko protestai prieš privalomus COVID-19 skiepus

JAV vidurinių mokyklų bibliotekose – pornografinio turinio knygos

Kai laisvoje šalyje reikia dėkoti už drąsą kalbėti…

Austrija neklauso abejojančių dėl eutanazijos

Kalifornijos miestas pritarė pasiūlymui atmesti bet kokius valstijos ar federacinius nurodymus dėl Covid

Vytautas Sinica. Marazmai tęsiasi

Didelė demonstracija prieš vakcinų pasus Gioteborge, Švedijoje

Kun. Nerijus Pipiras. Bronius Laurinavičius: Tiesos skambesio vedamas

Romas Lazutka. Mūsų pasivažinėjimams gamtą tesaugo varguoliai

Olga Vėbrienė. Nusikaltimų gamtai nebetirsime?

Sveikatos teisės institutas. Premjera: „Aš esu mes. Išlikti žmogumi“

Liudvika Meškauskaitė. Pasitikėjimo Lietuvos žiniasklaida problema C-19 pandemijos laikotarpiu

Žodžio laisvė svetur – Kolumbijoje socialinių tinklų žvaigždė apgynė savo tradicines pažiūras į šeimą

Memorialas Kryžkalnyje bus papildytas naujomis partizanų pavardėmis

Kardinolas Sigitas Tamkevičius. Atsitieskite ir pakelkite galvas – I Advento sekmadienis

Kunigo Broniaus Laurinavičiaus paminėjimas

Lenkijos premjeras siunčia vaizdo žinutę: mes giname Europą

Iššūkis gyventi pagal sąžinę

Vytautas Sinica. Apie architektūrą

Vidas Rachlevicius. E. Macronas ir A. Lukašenka. Lyginti negalima, bet palyginkim

Pasaulis ir Lietuva: Lenkija dėmesio centre/Ukraina ginkluojasi/Landsbergis pagirtas JAV

Amerikoje daugėja pastorių, dėl pandemijos norinčių nutraukti nuolatinę tarnystę

Ramūnas Aušrotas. Nauja sąvoka Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatyme

Kyle Rittenhouse byla. Žiniasklaida pateikė realybės neatitinkančią versiją

Almantas Stankūnas. Ar jis ir Co yra diplomatai ar Rusijai ir Vokietijai naudingi joms dirbantys idiotai?

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.