Dienos aktualija, Visuomenės pokyčių analizė, Istorija

Rasa Čepaitienė. Mindaugo kodas

Tiesos.lt redakcija   2019 m. liepos 6 d. 16:42

25     

    

Rasa Čepaitienė. Mindaugo kodas

– Reikia vėliavą iškelt. Bo dar ims kas iš kaimynų paskųs, ir nubauduos. Nors koks kieno reikalas, noriu, keliu, noriu, nekeliu, – girdžiu šiandien burbant.

Išties, meilė valstybei ne prievarta turėtų būti išgaunama. Ir ne dirbtinai, nenuoširdžiai demonstruojama. Ne veltui apie pusę rinkėjų neina balsuot – jiems ta valstybė dzin, pyksta ant jos, niekina, arba taip tiesiog protestuoja. Kaip ir kojom. Paskui, jau iš užsienių, internetuose širsta ir niekina „tą jūsų Lietuvą“ ir „tuos lietuvius“, nesuprasdami, kad taip ne tik prakeikia patys save ir savo vaikus, bet ir įsilieja į jų gimtinę išmoningai menkinančių ir šmeižiančių priešiškų jėgų chorą, tapdami jų naudingais idiotais.

Mindauginės keistos. Aišku, smagu tądien pramogaut ant Kernavės piliakalnių ar kitur, galbūt trumpam net pajusti bendrystę kartu giedant „Tautišką giesmę“. Bet tik tiek. Nelabai aišku, ką daryti daugiau ir ką ši šventė iš viso reiškia. Kai nėra giliai kiekviename įsišaknijusios valstybingumo pajautos. Kai ta tolimųjų, „tamsiųjų“ viduramžių istorija teatrodo kaip baisi ir kruvina pasaka prieš miegą ar prie laužo, kuri ne tik lieka miglota ir sunkiai suprantama, bet ir su kuria nelabai teturim ką bendro…

Antai keli istorikai nemedievistai šiandien delfyje samprotauja apie karaliaus Mindaugo laikus ir jų reikšmę, net lygina jį su juodaodžiu amerikiečiu krepšininku. Kažkoks keistas jausmas apima tai skaitant… suglumimas. Tad leiskite man, irgi nemedievistei, mėgėjiškai pasamprotauti apie prasmes, simbolius ir ženklus, bandant išrišti šios vienos svarbiausių valstybinių švenčių prasminius ir probleminius mazgus.

Pirmiausia reikia pastebėti, kad net pats žodis „valstybė“ mums yra svetimas. Kalbininkai sako, kad tai skolinys iš latvių kalbos. Nežinome, kaip pats Mindaugas ir artimiausia jo aplinka, tie ankstyvieji lietuvių politikai, vadino tą darinį, kurį siekė sukurti. Ar jie turėjo kokią nors konkrečią jo viziją? Galbūt jiems Lietuva tebuvo tik išplėstinė tėvonija? Arba, kaip medievistų dabar linkstama aiškinti, – „sulietosios keleto genčių žemės“. Galbūt Mindaugo drama ir galiausiai jo karalystės tragedija buvo iš anksto užprogramuota, nes tos gentys, prieš netikėtai ir vienu ypu paverčiamos nacija, dar nebuvo spėjusios tapti tauta? Lietuvių tauta. Nieko blogo būti gentimi, saugoti šį tapatumo sandą savyje. Antai žemaičiai iki šiol jį išlaikė, tuo pačiu nenustodami būti lietuviais, net tada, kai tie kiti lietuviai – „kalnėnai“ (pati būdama „kalnėnė“ iš Šiaurės Aukštaitijos lygumų negaliu nesišypsoti skaitydama šį žemaičio Daukanto vartotą žodį, iškart vaizduotėje iškyla kokie nors didingi Himalajų ar Kaukazo kalnai su jų vėjo nugairintais gyventojais) – tuo metu jau buvo užsinorėję tapti kažkuo kitu, „geresniu“ ir „pažangesniu“ nei tie tamsūs valstiečiai.

Tačiau būtent vienintelis mūsų neišsipildžiusios karalystės karalius davė impulsą lietuviškajam valstybingumui rastis. Su stipriu ekspansijos polėkiu, savuoju „Drang nach Osten“, kuris ne tik neįtikėtinai išplės šios nepasiskelbusiosios imperijos valdas, ne tik užkoduos daugiakultūrį ir daugiakonfesį šios valstybės pobūdį, bet ir taps dviejų slavų tautų – baltarusių ir ukrainiečių – lopšiu, kurį išsūpavo būtent lietuvių valstybininkų ranka.

Tuo tarpu Vakaruose Mindaugas, priimdamas lotyniškąjį krikštą, nuties lietuviškojo tapatumo geopolitines ir kultūrines gaires, taip ilgam, iš esmės iki šiol, nustatydamas aiškią Lietuvos padėtį šioje civilizacinių įtakų kryžkelėje. Bent akimirkai patikėkime kad ir kai kurių šiuolaikinių rusų ar baltarusių istorikų skleidžiama versija, jog rusėnas (?) kniaz Mindovg esą pirmiausia krikštijosi stačiatikiškai ir tik po to katalikiškai, kad įsivaizduotume, koks būtų buvęs lietuvių tautos likimas jam išties pasirinkus ortodoksiją ir kirilicą. Ar šiandien nekalbėtume rusiškai, „tą vietinę prastuomenės kalbą“ palikę tik bambaliniams kaimiečiams, etnografams ar keliems užsispyrusiems keistuoliams iš menkos opozicijos, kaip kad dabar yra kaimyninėje Baltarusijoje?

Išeitų, kad Mindaugo kodas iki šiol lemia mūsų kaip valstybės pamatinius pasirinkimus ir savivoką. Tačiau Mindaugo laikai, tie keletas jo karaliavimo metų, užkodavo ir nemenkų problemų, besivelkančių iki šiol. Nuo Mindaugo iki D.Grybauskaitės. Pirmiausia šios valstybės pobūdį ir sąrangą. Valdovą, besistengiantį, bet taip ir nepajėgiantį suimti visko į vieną kumštį, sukurti despotiškos valdžios. Arba tapti visų gerbiamu ir godojamu, teisingumą ginančiu ir skleidžiančiu monarchu. Priverstą valdžia dalintis su galingiausių kunigaikštysčių ar klanų vadais, kas užprogramavo lietuviško valdymo modelio polinkį į oligarchiją su bajoriškosios (vėliau – neva visuotinės) demokratijos elementais. Kaip žinia, dar Aristotelis abi šias politinių režimų rūšis laikė iškraipytomis valdymo formomis, kurioms būdingas savų grupinių interesų paisymas, skatinantis nelygybę ir neteisingumą, o tai ilgainiui virsta nestabilumu, kuris kenkia valstybės vaidmeniui visuomenėje ir jos galimybėms sudaryti sąlygas doram ir oriam piliečių gyvenimui. Galbūt šiame modelyje, o ne tik gausių išorės priešų kėsluose, galima ieškoti atsakymo į klausimą, kodėl Lietuvos valstybė per amžius patyrė tiek išbandymų, buvo nesyk sugriauta ir vėl atstatyta?

Kodėl iki šiol nepavyksta įveikti vidinio susvetimėjimo su ja, kuris pasąmoningai kartina mūsų buitį ir būtį, kaip ir neleidžia brėžti aiškesnės ateities krypties? Gal dėl to, kad po visų okupacijų ir kolonizacijos metųiki šiol nerandame rakto į savą, žmonių gerovei ir dorai turinčią tarnauti valstybę?

Kaskart, ne be didžiulių nuostolių ir valstybingumo pertrūkių, Lietuva vėl ir vėl priversta atsikurti iš naujo. Todėl neišvengiamai Mindauginių šventė stebina savo simbolių eklektika, tačiau atkakliai linkstame to nepastebėti. Nes kitaip kiltų pernelyg daug klausimų. Kitaip būtų pernelyg skaudu dėl to, kad stokojame valstybingumo tęstinumo ir praeitis mums paliko tik buvusios didybės draiskanas, griuvėsius ar nuotrupas. Nes beveik nieko tikro, išskyrus karūnavimo datą, apie Mindaugo laikus nežinome, juolab beveik neturime ką iš to meto „pačiupinėti“.

Tad tenka verstis su pakaitalais.

Taip Kernavė ar Vilnius tampa neatrastosios Vorutos simuliakru, respublikoniška Trispalvė arba sušiuolaikinta „istorinė vėliava“ pavaduoja nežinomą karaliaus vėliavą, tuo tarpu 1898 m. sukurta „Tautiška giesmė“ privalo pakylėti ir nukelti į Mindaugo laikus, nors atstovauja moderniojo nacionalizmo simbolių arsenalą, o ne viduramžiškų giesmių dvasią...

Mes nežinome, kas būtų buvę, jei Mindaugui širdin nebūtų kritusi gražuolė bičiulio žmona. Bičiulio, kuris, tapęs kerštaujančiu sąmokslininku ir karalžudžiu, bus priverstas bėgti į rusų žemes, kad… taptų pirmuoju lietuvių šventuoju, kurio vardu pavadintas istorinis Pskovo priemiestis. Galbūt, jei ne ši aistrų pilna žmonių ir pačios valstybės tragedija, Mindaugo sukurta karalystė būtų išlikusi per šimtmečius ir sustiprėjusi tiek, kad būtų galėjusi atremti Maskoviją tiek lemtingame XVII amžiaus viduryje, tiek ir vėliau, XIX ar XX amžiais, o lietuviškasis pradas joje būtų puoselėjamas ir rūpestingai saugomas? O gal nuo to iš tiesų mažai kas būtų pasikeitę, nebent valstybės statusas ir reikšmė tarptautinėje arenoje?

Istorija neturi tariamosios nuosakos. Ir tai yra gerai. Švęsdami Mindaugines gauname progą vėl ir vėl savęs paklausti, kas man, ir mums, yra Lietuvos valstybė? Svetima, išnaudojanti, represuojanti ir baudžianti savo neklusnius ar vis labiau jai nereikalingais tampančius vaikus jėga, ar švelni, rūpestinga ir su visais lygiai teisingai besielgianti motina? Atsakymas, deja, aiškus… Ir ne karalius Mindaugas dėl jo kaltas. Jis tebuvo savos, sunkios ir negailestingos epochos vaikas, kuriam tiesiog užteko proto, vaizduotės ir drąsos pasinaudoti atsivėrusiu galimybių langu, kad turimomis priemonėmis betodairiškai siektų savo tikslų. Jo tragiška lemtis gali būti papasakota kaip viena iš daugelio lietuviškųjų pralaimėjimo ir nesėkmių istorijų – pradedant šv. Brunono nukirsdinimu ar nepavykusiu d.k. Vytauto karūnavimu ir baigiant tyliąja dabartine demografine Lietuvos drama. Arba gali būti prisiminta kaip pirmasis ir sėkmingas bandymas suvienyti tautą ir sukurti SAVĄ valstybę, kuri nepaisant vėlesnių istorijos vingių, kliūčių ir egzistencinių grėsmių, vėl ir vėl atžels, lyg ta nuo sausros nurudavusi žolė gaiviam lietui palijus.

Išties yra už ką dėkoti mūsų pirmajam ir vieninteliam karaliui. Be jo mes nebūtume, kas esame. Padėkoti tiek už jo sėkmes ir pergales, tiek ir už klaidas, nes iš jų irgi galime pasimokyti. Kad išsaugotume Lietuvą ir kurtume ją kilnesnę ir didingesnę, jei ne savo plotais ir turtais, tai bent žmonių dorybėmis ir dvasia.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

ah1>Al. ah1'ui       2019-07-10 22:17

Visiškai nesutinku su Jumis, kadangi: “Imperatorius (lot. imperator) – valstybės valdovo titulas. Feodalinėje hierarchijoje jis yra laikomas aukštesniu už karalių, ir tai yra aukščiausias įmanomas titulas. Imperatoriai valdė valstybes, vadinamas imperijas.”...
Lietuvos teritorijoje pagal Viduramžių sampratą Vytauto laikų Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo klasikinė imperija, o jos valdovas didysis kunigaikštis Vytautas atitinka imperatoriaus apibrėžimo kriterijus.”  Atvirkščiai, tas kas kunigaikščius pervardina karaliais tas menkina kunigaikščių statusą. Be to kai kurie kunigaikščiai turėjo dvigubą statusą - kunigaikščio ir karaliaus, vienoj tautoj buvo karaliaus kitoj kunigaikštis bet valdė abi tautas, kas reiškė valstybę imperiją.  Nemenkinkim savęs vadindami Lietuvos kunigaikščius karaliais.

Jules       2019-07-9 18:34

Taip, popieriuose buvo vadinami karaliais, o lenkomanai juos perdirbo į kunigaikščius. Na, o vokiečiai, kaip priešai, objektyviausiai mus vertino, užfiksavo, įamžino, o lenkai žemino ir niekino - ir tebeniekina. Pasiskaitinėkite lenkų komentarus po video Vamzdyje ir kitur po straipsniais, ką iš tikro jie apie mus galvoja, rašinėja, komentuoja, todėl mes juos vadiname strateginiais - garantu. Garantu ko? Gal vergystės? Gal nunykimo pirmūnais? Savo tautos žeminimo ir menkinimo pirmūnais?

Al. ah1'ui       2019-07-9 17:17

Nemanau, kad Vytenio, Gedimino ar Algirdo karalystė gyvavo todėl, kad Mindaugas užsidėjo krikščionišką karūną. Aišku, ilgainiui taip, būtų tekę krikštytis. Nors Algirdą net Bizantijos imperatorius vadino imperatorium, bet, manau, toleravo tik dėl jo jėgos. Bet ar dėl to buvo būtina atiduoti vakarines žemes ? Nebent tai vokiečių klastotė. Juk tiek Gediminas, tiek Kęstutis su Algirdu, atrodo, valdė Žemaitiją. Vytautas aiškiai pasakė Ordinui, kad jo tėvonija -  Žemaitija iki Alnos upės.

ah1       2019-07-9 16:33

kvietimas pamąstyti - ar turėtume LDK ir šiandieninę nepriklausomybę jei Mindaugas nebūtų neišmetęs karūnos?

Al.        2019-07-9 15:00

Juliui. Aš kalbėjau ne apie didybę, o didumą. Tai vis tik rodo gebėjimą organizuotis. O jkis nei iš šio, nei iš to neatsiranda.
Leibai. Komentatoriai yra laisvi išplėsti temą tiek, kiek mano esant reikalinga. Autorė kalba ne vien apie šventės turinį, o ir apie ,,susivienijusias gentis” ir pan. Jei lietuvių nesėkmės yra ,,dėl menkos lietuvių politinės kultūros”, tai gal tuo pačiu galima apkaltinti ir žydus vokiečių konclagery ar Rytų Vokietiją ?

Niekas nelaksto,       2019-07-9 13:55

nes tai labai susieta ir su Liepos šeštąja, ir su kitomis datomis ir įvykiais, bet tik pats šito nesupranti, dezi vadovėlių prisiėdęs, VU pseudo docentų prisiklausęs ir dezinformacinių filmų prisižiūrėjęs, kaip tos “babuškos” dezi LRT. Ponas AL irgi kartais nusifantazuoja su tomis didybėmis, kai mes nunykstame ir mūsų čia tik 2 milijonai belikę, o pasaulio tyriamieji institutai ir ekspertai jau laukia, kada mūsų bus čia milijonas ir pagaliau drg.M.Suslovo ir nukvakusių inteligentų išsvajotasis nulis už geras babkes, žinoma, ir privilegijas ant runkelių.

Leibos J. atsakymas p. „Įdomu"       2019-07-9 11:14

1. Nenukrypkime nuo temos. Norint civilizuotai diskutuoti būtina sugebėti disciplinuotai mąstyti, o ne šokinėti nuo pipirų prie kiaušinių;
2. p. Rasos aptarta tema Liepos 6 d. šventės turinys – tad apie jį ir reiktų diskutuoti neišvažiuojant į minčių dykumas;
3. Apie ją jau pasisakiau ir manau, kad ši šventė smarkiai dirbtina ir svetima šiuolaikinei Lietuvai. Net panašios neturi jokia normali Respublika Europoje. Ši mūsų išgalvota šventė turi net mažiau istorinio pagrindo ir idėjinių sąsajų su Lietuvos respublika net nei RF švenčiama lapkričio 4-oji;
4. Bet jei tamstai vis tik įdomi nao nuomonė apie sovietmetį, tai čia jokios paslapties nėra, nes tą požiūrį jau esu turbūt dešimtis, o gal ir šimtus kartų išsakęs viešai: deja, bet dėl menkos lietuvių politinės kultūros, vėlyvojo brėžnevizmo raudonoji oligarchija labai greit ,persitvarkė’ ir užgožė nacionalinę Lietuvą. Užklojo totaliai nuo aukščiausių valstybės institutų, ministerijų, teisinės sistemos, mokyklų, savivaldos ir net iki kaimo seniūnų... Tokia šių laikų LT realybė. Ir nemanau, kad ji artimiausiais dešimtmečiais savaime išgaruos. Priešingai, ji gyvybinga, veisli ir sėkmingai augina atžalas ypač partijose ir nac.biurokratijoje. Todėl jau milijonas veiklesnių ir laisvesnių lietuvių ir paliko tėvynę. Nemaua, kad patys lietuviai savo jėgomis šiandien pajėgūs įveikti šį palikimą. Kaip ne kartą jau buvo LT istorijoje, tokie palikimai įveikiami tik palankiai susiklosčius išorės sąlygoms. Taip nutiko 1918 ir 1988…

Al.       2019-07-9 0:28

Jei Brunono nukirsdinimas - nesėkmė, tai ir dviejų šimtų metų karas prieš Mergelės Marijos brolijos puolimą yra nesėkmė ? Tada ir Vytautas, ir Žalgiris ? Kai kam atrodo, kad ir mūsų karas su Lenkais, ir priešinimasis Gegužės trečiosios konstitucijai yra nesėkmė, o Masalskis ir tuometinės Lietuvos vadai - išdavikai. Tada, logiškai, nesėkmė ir pasipriešinimas bolševikų okupacijai, ar ne ?

Tiesiog nuostabu - kaip tokiais karingais laikais, susivieniję kelios gentys, sugebėjo atremti dvi didžiausias tų laikų galybes - visos Vakarų Europos remiamą dviejų šimtų metų karą, mongolų ordą ir sukurti didžiausią Europos valstybę.

Marius       2019-07-8 19:02

Tušti niekalai. Durniausia metų šventė. Žemaitijos gyventojai keliantys vėliavą per mindaugines yra mankurtai. Faktas.

Įdomu,       2019-07-8 17:36

ką ponas Leiba mano apie Raudonąją Oligarchiją ir apie drg.L.Brežnevo epochos Brazausko medžioklių varovų sūnelius ir OBCHSS apskritai?

Mokslingos damos pezalai...       2019-07-8 16:46

Papilstė iš tuščio į kiaurą ,o o visų šalies ir tautos blogybių šaknies- oligarchinės-nomenklatūrinės santvarkos neužteko proto paminėti…Brežnevinis rašinys, nors dama iš VF rato…Tokių teisingų niekų VF jau tonas prirašė...

Mindaugo palikuonis       2019-07-8 13:38

Pridaviau bambalius. Sako, jog padavė naujų hohliuškų. Einu nusipirkti valandai. Tegyvuoja Durnių laivas! Kol dulkinam kitus - mes jėga.

Žinai, Leiba,       2019-07-7 20:06

mes dabar kalbėjome, berods, ne apie Klaipėdą ir be sapnų. Kalbėjome apie strateginę partnerę, kuri užgrobė anuomet trečdalį Lietuvos teritorijos, už ką labai dėkingi neosovietiniai Lietuvos inteligentai ir intelektualai Žečpospolitai, ir jos palikimui - Lukašenkos atominei elektrinei. Greit žagsėsit radiacija nuo to palikimo. Gal baikit mums vienąkart brukt tą buvusį Lietuvių pragarą, a?

Leiba J.       2019-07-7 19:58

Susapnavai Jules apie vokiečių kariuomenę, kuri 1920 m. „peržengė Lietuvos sieną” Matyt, giliai gilai miegi?
1920 m. vokiečiai po Versalio taikos sėdėjo giliai giliai….
ir Klaipėdos krašte jų kariuomenės nebebuvo,
nes nuo 1920 vasario čia šeimininkavo PRANCŪZAI ...smile
Tiek žinių tamstai.

Jules nepatenkintam Leibai       2019-07-7 18:42

Tai būtent B.Dundulis ir ragino mus švęsti Liepos Pirmąją, kai Napoleonas atkūrė Lietuvos valstybę, o lenkai ją vėl nujojo, įtikinę, kad nesam jos verti - tik lenkai, nes jų kalbą Dievas supranta, o lietuvių ne. Ko pačiam dar reik? 1920 metais nepavyko jos nujot, nes Lietuvos sieną peržengę vokiečių kariuomenė ir lenkai pasiglemžti tespėjo tik Suvalkus. Ir jei ne Vokietijos kancleris Miuleris(Hermann Müller - Reichskanzler), mums būtų pasibaigę katastrofa - ir po Lietuvos. O dabar mes Lenkiją už tai vadiname strategine partnere. Vadinasi, pats tą istoriją menkai težinai. Nežinia ką tuo reikalu galvoja išrinktasis prezidentas, ką manote?

Aciu       2019-07-7 17:16

autorei uz puiku straisni.Kaip visada, idomiai ir prasmingai sudelioti pasamprotavimai ir ismastymai.

Pasizvalgius        2019-07-7 17:14

komentariukose, persasi mintis.Pralenkiame cia mes visus.Tik ne protu ir istorijos suvokimu, o istorine, ir dauguma atveju, samoninga painiava.

Leiba Jankelovicz       2019-07-7 14:07

kažkaip atpigo istorikai.
Ypač jų žodis.
Pliurpia, kas ant seilės užeina.
Nebeliko profesionalų.
Kažkia pasipylė besmegenių karta.
Kurpianti popierines istorijas.
Nebesuvokianti prasmių.
Pasiilgau tokių asm,enybių, kaip
Ivinskis Zenonas
Šapoka Adolfas
Dundulis Bronius
Jučas Mečislovas
Gudavičius Edvardas
etc ....
Kurie galvojo ką šneka
Na, o mūsiškįs mindauginės tik tipiška postsovietinio žogaus istorinė terapija
Ypač, kada Liepos 6 monarcho karūnacijos dieną plaikstosi respublikoniškos Trispalvės ir
(SIC) giedamas Respublikos Himnas…. smile)))
Kur Europoj tamstos matėt didesnė istorinę karikatūrą????
Tokios neturi net braliukai latviai ar estukai
šiaip jau irgi nelabai sutariantys su savo istorija…
Bet lietuviai čia pralenkia visus
Tik ne protu
Ir ne Istorijos suvokimu
O istorine painaiava
Galvose.

 

zita.       2019-07-7 11:10

net ir brolių grimų pasakose daugiau teisybės,nei marcinkevičiaus opuse.

to ah1       2019-07-7 9:21

Aha, Prūsiją pieštukų pagalba paėmė Rusija ir Lenkija, ir pasidalino. Varom į Kaliningradą patirties pasisemt.

ah1>Zitai       2019-07-7 8:50

Mindaugas buvo Palemono šeimos palikuonis, Palemonas, rašoma “Lietuvos Istorijoje “Vilnius 1989,pusl. 58-59 atvyko iš Italijos, “Palemonas arba Publijus Libonas, herbo - Stulpai…”; pusl. 61 :” Neilgai trukus ateiviai ir vietiniai gyventojai visiškai susivienijo: abi tautos panoro turėti bendrą valstybę, o lietuviai patys netgi sutiko pasiduoti ateivių valdžiai.Kaip po kelių šimtmečių vokiečiai ginklu užgrobė Livoniją, o kiti vėliau Prūsiją, taip Italai ypatingu sumanumu ir būdo meilumu užėmė Lietuvą”,“Italas Palemonas - Lietuvos ir Žemaitijos kunigaikštis”

zita.       2019-07-6 23:07

o kas buvo Mindaugas? kokia kalba kalbėjo ?kokiu raštu rašė? ar išvis mokėjo rašyti?atskleiskit paslaptį plebėjams.

Dar spėtumėte padrybsoti Lukiškių a., pasimaitinti       2019-07-6 20:59

‘Vilniečiai kviečiami į šventę atvykti su savo pledais, vaišėmis ir patogiai įsitaisyti ant pievelės ir maisto vagonėliai ant ratų neturintiesiems savo maisto.’
Bus ir ‘aktyvių veiklų’: milžiniškų muilo burbulų leidimas! (http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2019-07-06-kur-svesti-liepos-6-aja-sostineje/176520)
Neveltui gi kovotojai už Lietuvos valstybę ir jos kankiniai
liejo savo kraują, guldė galvas!
Jie mums laimėjo ir teisę kelti puotą bei pramogauti net jų egzekucijos vietoje!

Bet       2019-07-6 19:21

jeigu puse rinkeju prakeikia save ir savo vaikus, tai kokios cia dar Mindaugines?

ah1       2019-07-6 19:18

o kas buvo iki Mindaugo?...“Alanai nuo savo valdovo vardo vadinami lietuviais” - 47 pusl. Lietuvos istorija, Vilnius, 1989. ” ...iš pradžių pavadintos Alanija, o vėlesniais metais - Litalanija ir Litvanija, nuo jų kunigaikščio Litalano, arba Litvano, Jauniasniojo”; ” Tvarkoma prūsų ir alūnų valstybė”, Vaidevutis”...buvo paskelbtas pirmuoju prūsų ir alanų (kurie vėliau buvo pavadinti lietuviais) valdovu. pusl. 51;  Litvanas arba Litalanas, jauniasnysis pirmasis lietuvių valdovas"pusl. 53.”; alanai Prūsijon papuolė/buvo priglausti prūsų po alanų pralaimėjimo, apie 366 metus pusl. 47… Tai va, Lietuvos Istorija Vilnius, 1989, byloja kad dar iki Mindaugo buvo “Tvarkoma prūsų ir alanų valstybė”. O kas kam buvo priešas, kas sąjungininkas susiraskit pays kam įdomu.


Rekomenduojame

Edita Sūdžiūtė apie Šiaulių bulvaro liepas ir valdininkų makles: „Buvo oficialiai meluojama ir klaidinama“

Antonio-Carlosas Pereira Menautas: „Viešpatie, grąžink senus gerus pagonis“

Algimantas Rusteika. Demokratija triumfuoja – pagaliau žmonės ims kontroliuoti savo valdžią

Rasa Čepaitienė. Apie pažiūras

Audrius Bačiulis. Konservatoriai ir visuomenės apklausos: kam klausinėti, jei pats žinai dar geriau

Nuo bačkos. Ekonomistas Nerijus Mačiulis: gyvename geriau negu estai

Liepos 13 dieną kviečiame į Lietuvos laisvės kovotojų atminimo šventę, kur bus paminėtos ir 5-tosios mons. Alfonso Svarinsko mirties metinės

Krescencijus Stoškus. Dvasinė terapija, arba „Šokis su likimu”

Wesley J. Smith. Apie religijos laisvę Kanadoje

Aras Lukšas. Pasirinkęs audras

Irena Vasinauskaitė. Garliavos epopėja tęsiasi [4]

Geroji Naujiena: Ramybė šiems namams!

Kamilė Šeraitė. Škirpos alėjos pavadinimo keitimas – skubota iniciatyva

lrytas.lt: Italiją supurtė vaikų pardavimo skandalas: sukūrę įspūdingą schemą pildėsi kišenes

Algimantas Rusteika. Žmonių mažėja, biudžetas didėja, o pinigų vis labiau trūksta

Rasa Čepaitienė. Mindaugo kodas

Vaizdo įrašas iš akcijos Šiau­lių bul­va­ro lie­poms iš­sau­go­ti

Vygantas Malinauskas. Prie kokios civilizacijos Mindaugas prijungė Lietuvą?

Kviečiame savo parašu prisidėti prie tarptautinės bendruomenės pastangų išsaugoti Vincento Lamberto gyvybę

Saulius Dambrauskas. Kova už miškų išsaugojimą tęsiasi

Linas V. Medelis. Tiesus kelias į Orvelo pasaulį

Valdas Vasiliauskas. Ačiū partijai ir vyriausybei!

Benediktas XVI. Apie principus, kuriais privalu vadovautis viešajai valdžiai

Robertas Grigas. Apie skundimo paveldą

Raimondas Navickas. Kodėl vėl bandomas griauti lietuvių-žydų konsensusas dėl praeities didvyrių vertinimo?

Liutauras Stoškus. Kalnų parko projekto pristatymas

In memoriam. Jonas Juškaitis

Raimondas Navickas. Šakalienei pasiruošt

Ar suteikti Senovės baltų religinei bendrijai „Romuva“ valstybinį pripažinimą? Povilo Urbšio abejonės (atnaujinta ir papildyta)

Geroji Naujiena: Rinkimės tikrąjį Gyvenimą – čia ir dabar

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.