Dienos aktualija, Visuomenės pokyčių analizė

Rasa Čepaitienė. Mažumų valstybė

Tiesos.lt redakcija   2020 m. gegužės 17 d. 23:05

14     

    

Rasa Čepaitienė. Mažumų valstybė

Kai vakar parašiau „Čiukčius prie Baltijos“ ir įrašas sulaukė daug reakcijų ir diskusijų, negalėjau nė numanyti, kad ten kelti klausimai taip greitai tiesiog kaktomuša atsitrenks į tikrovę. Dar tą patį vakarą delfis paskelbė, kad Rasų kapinėse išniekintas Jono Basanavičiaus kapas. Paskelbė lyg tarp kitko, kaip kokią nereikšmingą smulkmeną, nuskęstančią policijos kriminalinių įvykių suvestinėje. Kiti informacijos kanalai į tai beveik nereagavo. Tiesa, šiandien viena kita mediją žinią jau paminėjo.

Ne vienas socialinių tinklų komentatorius ta proga ironiškai pastebėjo, kad jeigu tai būtų buvęs išpuolis prieš kai kurių, žinomai lygesnių už lygias, grupių simbolius, oficialioji reakcija, be abejonės, būtų nepalyginamai aštresnė. Veikiausiai gal net įsikištų užsienio diplomatinės atstovybės, o mūsų aukštieji politikai tai jau tikrai, nepaisydami net savaitgalio, aplankytų įvykio vietą, parodytų palaikymą nukentėjusiai bendruomenei ir, be abejonės, griežtai pasmerktų vandalizmo aktą, išreikštų susirūpinimą dėl tautinės neapykantos kurstymo ir, žinoma, pareikalautų, kad policija dėtų maksimalias pastangas kaltininkams nustatyti bei panašiems išpuoliams užkardyti ateityje.

Taip juk jau buvo ne kartą, net jei dažniausiai paaiškėdavo iš didelio debesies mažai lietaus tenulijus, kaip kad istorijoje dėl padegtų durų lgbt veikėjo kaimynystėje arba dėl iš žemių supiltos „svastikos“, dėl kurios net buvo su pompa uždaryta sinagoga ir žydų bendruomenės namai. Tačiau kažkodėl nesitiki, kad taip pat operatyviai ir dedant rimtas pastangas bus reaguota ir šįsyk. Labiau panašu, kad šis atvejis tik vaizdžiai pademonstruos, kas galima Jupiteriui, o kas neleistina ar neprieinama jaučiui, kuriam, kaip ir anksčiau, geriau patylėti ir tiesiog nuolankiai nuoskaudą nukęsti.

Dirva tokiam abejingumui lietuvybės simbolių niekinimui buvo ruošiama ilgai, seniai ir nuosekliai. Žinoma, išpuolį atlikę vandalai (kažkodėl sunku būtų patikėti, kad tai buvo lietuviai) vargu ar bus skaitę simboliniais 2004 metais, kai Lietuva įstojo į ES, išėjusius Nerijos Putinaitės „Šiaurės Atėnų tremtinius“ – knygelę, kurioje bene pirmąkart, didžiam temos ekspertų pasipiktinimui, buvo „laisvai ir nevaržomai“ dekonstruotas „Basanavičiaus mitas“. Kas, kad jie prirašė krūvą kritiškų recenzijų, badydami pirštais į autorės nekompetenciją interpretuojant ir vertinant jos analizuojamus lietuviškojo tapatumo sandus, faktines bei kontekstines klaidas, gausius anachronizmus.

Karavanas jau buvo išsiruošęs į kelią.

Tautos patriarcho asmuo, Putinaitės buvo be apeliacijų paskelbtas „nepakankamai europietišku“, todėl nebetinkamu į eurointegracijos kelią išsiruošusiai visuomenei. O jo vizijos pagrindu sukurta tautinė lietuvių valstybė, kurią atkurti ir puoselėti buvo pasišovęs Sąjūdis, po truputį pradėta laikyti ir vis atviriau vadinti pasenusia, nebeaktualia, nebepatrauklia ir nebeatitinkančia epochos dvasios bei spartaus šalies europietinimo užmojų.

Moderniosios Lietuvos Šimtmečio šventimas, įvykęs po keturiolikos metų, parodė šias ideologines nuostatas jau esant gerokai įtvirtintas. Minint Nepriklausomybės paskelbimo jubiliejų atrodė jau net kiek nebepatogu prisiminti ir asmenis, kurie ne tik pasirašė Aktą, bet ir savo tyliais, nelengvais ir dažnai likusiais neįvertintas darbais prisidėjo, kad tai išvis taptų įmanoma. O nūnai net jau galime išgirsti, kad „mes nesame ta Lietuva, kurią kūrė Jonas Basanavičius“ (A. Bumblauskas). Ir veikiausiai šouprofesorius teisus, nežiūrint Justino Marcinkevičiaus parašytų Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulės žodžių.

Lietuva nebėra lietuvių valstybė. Nes daroma viskas, kad senasis, nepažangus ir atsilikęs, lietuviškasis tapatumas būtų kuo sparčiau dekonstruotas, pakeičiant jį individualizuotų vartotojų visuomene, mokesčių mokėtojais, kartkartėmis – elektoratu. Paradoksas – būti lenku, rusu, žydu, armėnu, ukrainiečiu, karaimu, totoriumi, seksualinės mažumos atstovu ir t.t. Lietuvoje yra vertinga ir garbinga. Jų teisės ir kultūra valstybės palaikomos ir puoselėjamos. Tačiau kažkodėl tokias pat teises puoselėti lietuviui kažkaip lyg ir nebepritinka, kelia įtarimus, kvepia anachronizmu. Juk, skirtingai nuo daugumos čia išvardintų etnokonfesinių ar kitokių mažumų grupių, lietuviai anapus Lietuvos neturi nei kilmės šalies, nei galingų bei įtakingų užtarėjų ar gynėjų, kuriems galėtų pasiskųsti. Todėl jie ir susikūrė Lietuvos valstybę, įėmusią į save ir jai lojalius kitataučius.

Bet šiandien šis lojalumas kvestionuojamas. Tai visuotinis, anaiptol ne vien lietuviškas, procesas, sąlygojamas globalizacijos logikos. Visuomenės, nebeveikiant nacionalizmo klijams, neišvengiamai subyra į pavienes grupes, atskirus individus, kurie varžosi tarpusavyje dėl didesnių teisių ir laisvių, dažnai, lyg antklodė, nusitysiamų sau kitų teisių sąskaita. Visa tai dengiama kilniais siekiais, gražiais tikslais, socialiniu jautrumu ir empatija skriaudžiamiesiems.

Jautrumas tampa kertine grupių tarpusavio santykių reguliavimo forma, o valstybė noriai imasi tokio reguliuotojo vaidmens, savo represyvias ir edukacines priemones nukreipdama kylančių konfliktų suvaldymui bei prevencijai. Mažumų valstybėje, kurioje viskam vadovauja politinio ir verslo elito mažuma, kiekvienas privalo žinoti savo vietą ir šiukštu neperžengti ideologinių riboženklių, kitaip, net ir neturėjęs nieko panašaus omenyje, bus paskelbtas rasistu, seksistu, antisemitu, homofobu ar kuriais kitais ideologinės naujakalbės epitetais ir praras visuomenėje toleruojamo asmens statusą.

Represyvioji tolerancija ir vadinamoji „neapykantos kalba“ – išties genialus išradimas, leidžiantis smurtautoją paskelbti auka, o auką – smurtautoju. Retorikos miklumas ir jokios apgaulės…

– Kodėl jūs taip mūsų nekenčiate? – nuoširdžiai FB manęs klausė viena pastarojo Baltic Pride dalyvė, kai pasidalinau žinia, kad paradui vykstant, dalyvavau maldos akcijoje Katedros aikštėje.

Nekenčiu? Kodėl turėčiau jos ar kurio nors kito asmens nekęsti? Man tik nepriimtinos idėjos, kurios buldozeriu stumiamos į darželius ir mokyklas, viešąją erdvę ir perima diskurso kontrolę.

Užuot ramiai ir geranoriškai sprendus tarp daugumos ir mažumų kylančius klausimus, mus šiandien užgriūna lavina manipuliacijų, o neišvengiamai tuomet kylantys konfliktai tampa eiliniu „tų retrogradų ...fobų bukumo, aklo užsispyrimo ir tamsuoliškumo įrodymu“, reikalaujančiu dar didesnių pastangų juos bausti bei perauklėti.

Taip, tokia Lietuva nebėra Basanavičiaus ir jo bičiulių politinės vizijos, kurioje turėjo sutilpti ir rasti sugyvenimo būdą įvairių, prieš įstatymą lygių piliečių grupių idėjos bei kultūros, įsikūnijimas. Patriarcho kapo išniekinimas – tai atviras spjūvis į veidą šiai vizijai. Tai įrodymas, kad šita šalis vis labiau primena Orvelo „Gyvulių ūkį“, kur yra lygūs ir lygesni, o ne demokratinę, visiems lygiai teisingą respubliką.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Al.       2020-05-20 0:41

Kai bus palaužtas lietuvių tautiškumas, ateis eilė ir kitoms grupėms. Nes vergas neturi teisės turėti atmintį ir giminę. Taigi, turim ginti ne tik savo lietuvišką tautiškumą, bet bet kokį tautiškumą. Ir savo pačių tarmes ir tapatybes taip pat. Bet ne sodomiją, nes tai nuodėmė.

StasysG       2020-05-19 18:11

Šita straipsnio dalis stipriausia: “Lietuva nebėra l i e t u v i ų  valstybė. Nes daroma viskas, kad senasis, nepažangus ir atsilikęs, lietuviškasis tapatumas būtų kuo sparčiau dekonstruotas, pakeičiant jį individualizuotų vartotojų visuomene, mokesčių mokėtojais, kartkartėmis – elektoratu. Paradoksas – būti lenku, rusu, žydu, armėnu, ukrainiečiu, karaimu, totoriumi, seksualinės mažumos atstovu ir t.t. Lietuvoje yra vertinga ir garbinga. Jų teisės ir kultūra valstybės palaikomos ir puoselėjamos. Tačiau kažkodėl tokias pat teises puoselėti l i e t u v i u i   kažkaip lyg ir nebepritinka, kelia įtarimus, kvepia anachronizmu.”

Kollega       2020-05-19 16:12

ne su viskuo, toli gražu, sutikčiau, bet bendrai paėmus tekstas geras.
Aktualus. Daug taiklių šūvių.

tiek       2020-05-19 9:24

Padėtis su lietuvybe tampa vis labiau komplikuota. Didžiulį “įnašą” Vilniuje padarė asmeniškai Šimašius. Padėtį būtina nuosekliai keisti.Kitos alternatyvos, broliai lietuviai ,tikrai neturim

Dviejų šeimininkų tarnas       2020-05-18 18:16

Dar norėčiau priminti, kad visaip niekinami tie, kurie gręžiasi į giliąsias ir senąsias mūsų tautos šaknis ( senesnes negu 633 metų ).

staska,       2020-05-18 16:14

tai negi manei, kad yra abejojančių, jog tu neįgalus?

stasys        2020-05-18 14:11

pasirodo tikrai nemoku .smile

Štažiui       2020-05-18 12:24
DDD       2020-05-18 11:56

Na, tik labai mažas ir specifines mažumas čia gerbia. Didesnes galima teisiniu keliu neutralizuoti, pvz. per rinkimų 5% barjerą.

stasys        2020-05-18 11:42

Na neradau aš tos informacijos apie Basanavičiaus kapo išniekinimą . Gal ne ten mano buvo ieškota o gal tai išgalvota informacija pabūgus to koks pedofilinis kipišas kilo jos praeitame str. Orwelo ūkis ? plyname lauke tokie mesti kaltinimai juokinti .Rašykite autore apie tai kas tikra ir apčiuopiama jog vėliau netektu mums ginčytis ar toks faktas aplamai buvo .

Paskutine       2020-05-18 9:48

autores pastraipa aiskiai ivrdina, kokioje valstybeje mes gyvename.Aciu autorei uz budejima ir viesinima.

Almantas       2020-05-18 8:04

Represyvioji tolerancija ir vadinamoji “neapykantos kalba”-isties genialus isradimas,leidziantis smurtautoja paskelbti auka,o auka smurtautoju.Butent sis punktas ir leidzia,bet kuriai valstybei susidoroti su kitokia nuomone turinciais zmonemis,jeigu ne teisiniu budu tai bent per medijas,kur pilna valdzios “subinlaiziu”,o tada jau ngalima pagalvoti ir atleidimo is pareigu ar darbo galimybes.Stai kuo yra baisi vadinamoji “tolerancija”

Leninas buvo gėjus       2020-05-18 7:54

apiplėšė visą Rusiją
o mūsų komunistai apiplėšė visus lietuvius.
bet jų valdžia - jų “teisingumas” (pilnas kgbistų ir stribvaikių)

Raudonųjų       2020-05-18 5:48

oligarchų ir Komjaunimo sekretorių, ir jų anūkų valstybė - jų suformuotų mažumų valstybė. Pasaulio elitai paskelbė kol kas nematomą karą prastuomenėms, prisidengę kuo? Žodžiu, kagebynė arba stribynė.


Rekomenduojame

Dovilas Petkus. Įtakingi veikėjai susirūpino savo tamsia praeitimi

Robertas Grigas. Šv. Jono Pauliaus II šimtmečiui

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka pristato: knyga „Lietuvos partizanų valstybė“

Andrius Švarplys. Legenda

Vytautas Radžvilas. Apie lietuviškąjį čiukčio sindromą

Skiepų karai. Ramūnas Aušrotas: Klausimas tik toks: ar bus taikoma „grubi prievarta“, ar…

8-tosios Garliavos antpuolio metinės: neabejingi piliečiai ir vėl klausė: „Ar dar gyva Deimantė?“ Papildyta Neringos Venckienės komentaru

Eligijus Dzežulskis-Duonys. Kaip atkurti pašlijusią ES reputaciją?

Per 500 žmonių pasirašė laišką Lietuvos vyskupams dėl Komunijos dalijimo būdo

Liudvikas Jakimavičius. Gyvenimo redaktorius Covidas

Kerouaco vertėja Irena Balčiūnienė – apie Mykolaitį-Putiną ir kiekviena proga jį menkinantį Tomą Venclovą

Neringa Venckienė. Valstybė laikosi ant melo pamatų

Algimantas Rusteika. Gyvename linksmiau ir laisviau

Liudvikas Jakimavičius. Prisiklausėme

Jonas Švagžlys. Apie opozicijos atstovų sekamas sėkmės istorijas

Rasa Čepaitienė. Mažumų valstybė

Vytautas Sinica. Būtina naikinti Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą

Rasa Čepaitienė. Čiukčiai prie Baltijos

Geroji Naujiena: Tiesos Dvasia – mūsų Globėjas

Algimantas Rusteika. Įtampą žūtbūt reikia išlaikyti

Povilas Urbšys. Apie opiumą liaudžiai ir Jo Ekscelenciją

Arūnas Gumuliauskas. Minint Steigiamojo Seimo šimtmetį

Povilas Gylys rekomenduoja. Apie zuikius ir valstybę

Istorikas Artūras Svarauskas apie Steigiamojo Seimo šimtmetį

Vytautas Sinica. Ironiška – nemirtinga neteisingai mąstančiųjų persekiojimo dvasia atgimsta sovietmetį tyrinėjančių galvose

Lietuvos Respublikai – 100! Gabrielės Petkevičaitės-Bitės žodis pirmajame Steigiamojo Seimo posėdyje

Vytautas Sinica. „Ne, vaikas nėra kolektyvinė mūsų visų atsakomybė“

Kaip iš Neringos Venckienės namų buvo pagrobta Deimantė Kedytė – dalijamės vaizdo įrašu ir Karolio Venckaus komentarais (video)

Algimantas Rusteika. Pasislėpti nepavyks niekam

Marijos radijas: Ar esama realių priežasčių pilietiniam judėjimui laisvoje šalyje, demokratinėje santvarkoje?

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.