Kultūros, kalbos, istorijos politika

Rasa Čepaitienė. Kultūra – politikos podukra ar prioritetas?

Tiesos.lt redakcija   2018 m. gruodžio 23 d. 16:35

3     

    

Rasa Čepaitienė. Kultūra – politikos podukra ar prioritetas?

Pirmoji Lietuvos Respublika radosi kaip rezultatas kovos už lietuviškąją kultūrą, o ne vien už politinį suverenitetą. Ir, nepaisant trumpo gyvavimo laiko, jai buvo pavykę sukurti stabilią, politiškai susipratusią, kultūriškai gana vientisą modernią lietuvių bendriją. Ji veikiai susidurs su radikaliais iššūkiais, nes viena kitą keitusios dviejų totalitarinių režimų okupacijos XX a. viduryje ir ypač ilgi metai, patiriant masyvią sovietinę indoktrinaciją, negalėjo nesubrandinti savo vaisių.

Sovietmečiu vykusi sparti „rusiškojo tipo“ modernizacija, industrializacija ir urbanizacija visų pirma kėsinosi į tradicinę kaimietiškojo gyvenimo sanklodą ir pasaulėjautą. Ne mažiau svarbu, kad visuotinai tuomet diegtas homo sovieticus kūrimo projektas buvo utopinės komunistinės ideologijos ir didžiarusiškojo šovinizmo samplaikos produktas.

Sovietmečiu kultūra buvo pajungta vienvaldės Partijos interesams, tarnavo kaip vienas jos „minkštosios galios“ – ideologinio įtaigojimo – priemonių, šalia šios komunistinės totalitarinės, futuristinės ir instrumentinės kultūros sampratos išliko ir Vakarų civilizacijos klasikinio palikimo, atspindinčio bendrąsias humanizmo vertybes. Kita vertus, reikia pastebėti, kad vakarinio pasienio stiprinimo sumetimais sovietai nemažai investavo į Pabaltijo regioną ir, pradedant postalininiu laikotarpiu, čia skatino ar bent netrukdė ir kiek laisvesnei kultūrinei saviraiškai vystytis (architektūra, muzika, dailė, teatras, fotografija, dizainas ir t.t.), kurios pasiekimus veikiai ėmė išnaudoti šalyje bei užsienyje sovietinio gyvenimo būdo „pranašumų“ propagandiniam demonstravimui. Šios reikšmingos aplinkybės „Centro“ ir Pabaltijo respublikų elitams leido sukurti bei puoselėti abipusiai naudingą „Mažųjų Vakarų“ vaizdinį. Pastarasis padėjo susiformuoti ir specifinei „pribaltų“ kaip „sovietinių europiečių“ savivokai, tokiu būdu išvengiant kitoms tautoms aktyviai primetamos ir dažnu atveju įsisavintos kultūrinio nepilnavertiškumo jausenos.

Sovietų Sąjungai byrant Nepriklausomos Lietuvos kultūros pertvarkos projekcijos nusidriekė tiek į praeitį (pirmiausia tarpukarį), tiek ir į ateitį (suvienytąją Europą). Veikiai paaiškėjo, kad tame slypi tam tikras mentalinis dviprasmiškumas, kuris ilgainiui tapo vis ryškesne problema. Sovietmečiu buvę „Europa“ labiau į rytus esančioms SSRS tautoms ir žmonėms, lietuviai naujoje geopolitinėje situacijoje pasijuto esą vargšai – kultūriškai dezorientuoti, posovietiniai rytų europiečiai, savo „grįžimo į Europą“ viltis susiejantys ne tiek su žavėjimusi jos kultūra, kiek su finansine, socialine ir politine šios įsivaizduojamos Europos galia. Su spartėjančia eurointegracija, ir ypač po įstojimo į Europos Sąjungą 2004 m. šis savivokos pokytis įgavo ir apčiuopiamą geografinę išraišką, tapus neprestižiniais „mažaisiais Rytais“,  kas skatino išcentrines tautinės savivokos silpnėjimo jėgas.

Tai yra svarbus geopolitinis ir psichologinis fonas norint geriau suvokti Lietuvos kultūros politikos pokyčius ir jų kryptį atgavus Nepriklausomybę. Atkuriamojo Seimo 1990 m. kovo 11 d. aktas „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ pabrėžė sugrįžimo į Vakarų civilizacinę ir geopolitinę erdvę siekį. taip pat tai, kad „Lietuvos kultūros tapatybę sudaro bene trys pagrindiniai sluoksniai: lietuviškas, baltiškas ir europietiškas. Sąjūdžio bendrojoje ir rinkiminėje programose, numatant kultūros atgimimo kryptis ir neatidėliotinus darbus, išryškėjo trys imperatyviniai principai:

– deideologizavimas (ideologinės ir politinės kontrolės, cenzūros institucijų panaikinimas, valstybinės kalbos statuso suteikimas lietuvių kalbai, švietimo ir mokslo, istorinės atminties desovietizavimas, santykių su Katalikų Bažnyčia ir religinėmis bendruomenėmis normalizavimas ir kt.);

– autonomija (iš viršaus nevaržoma kūrybos organizacijų veikla, valstybinio ir privataus švietimo institucijų plėtotė, mokslo įstaigų savivalda, tarptautinių kultūrinių mainų skatinimas) ir –

demokratizavimas (kultūros institucijų decentralizacija ir veiklos savarankiškumo didinimas). Sąjūdžio nuostatose buvo siekiama suderinti kultūrinio savitumo ir pliuralizmo, istorinio tęstinumo ir atvirumo pasauliui, kūrybos laisvės ir moralinio įsipareigojimo visuomenei principus.

Lietuvos Kultūros Kongreso organizacinis branduolys savo ruožtu siekė Sąjūdžio idėjas išplėtoti į valstybinę kultūros politiką, tačiau dauguma jo suformuluotų principų ir rekomendacijų taip ir liko neįgyvendintos, buvo daugiau atsižvelgta tik įo siūlymą įsteigti Kultūros rėmimo fondą, (įgyvendintas 1998 m.).

2001 m. LRV nutarimu patvirtintos Lietuvos kultūros politikos nuostatos buvo pirmasis išsamus Lietuvos kultūros politikos tikslų ir užduočių dokumentas, sistemiškai sujungiantis pagrindines kultūros politikos sritis, formuluojantis joms tikslus, uždavinius ir įgyvendinimo priemones. Jis buvo svarbiausiu kultūros politikos strateginiu dokumentu iki 2010 metų, kuomet jį pakeitė LRS Seimo patvirtintos Lietuvos kultūros politikos kaitos gairės. Nors Gairėse buvo bandyta atsižvelgti į per laiką išryškėjusias sistemines kultūros sferos problemas ir atnaujinti Lietuvos kultūros politikos modelį, tačiau geri norai liko popieriuje. Pavyko tik aiškiau atskirti ir reglamentuoti kultūros formavimo (Kultūros ministerija) ir įgyvendinimo (Lietuvos Kultūros Taryba) sritis. Nebuvo įgyvendintas siekis nuosekliai didinti šios srities finansavimą. 

Lietuvos Sąjūdžio ir Lietuvos Kultūros Kongreso skelbtas programines nuostatas inspiravo noras suformuluoti ir įgyvendinti autonomišką nacionalinės kultūros politikos vaizdinį, tačiau šių idėjų bei pasiūlymų praktinį realizavimą smarkiai koregavo vėlesni valstybės geopolitiniai tikslai, ypač integracijos į Europos Sąjungą siekiai. Ankstyvieji nacionalinės kultūros politikos formavimo bandymai sutapo su reikšmingais visuomenių ir kultūros politikos poslinkiais Europoje ir pasaulyje – globalizacija, neoliberalizmo ir masinės vartotojų visuomenės plėtra. Minėtieji globalieji pokyčiai greit pareikalavo naujai perbraižyti kultūros politikos tikslus ir patį subjektą.

Lyginant pirmojo ir antrojo nepriklausomybės dešimtmečių Lietuvos kultūros politikos strateginius dokumentus ir praktinę raišką, galima pastebėti tam tikrą idėjinį pertrūkį. Jei ankstyvuoju laikotarpiu dominavo restitucinės, į tarpukarinės tautinės kultūros politikos patirties perėmimą ir vertybinį tęstinumą orientuotos nuostatos, tai, prasidėjus eurointegracijos procesui ir ypač įstojus į ES, Lietuvos kultūros politikos lauke vis labiau ryškėjo europietiškąjį diskursą ir normas imituojančios linkmės. O pastaruoju metu, su „Globalios Lietuvos“ programos pasirodymu, vis labiau išsiskiria valdančiojo elito nuosekliai palaikomas garsiai netariamo, tačiau gana akivaizdaus Lietuvos ir lietuviškumo ištirpimo pasaulyje siekis, kuriam daugiausia oponuoja tik negausūs tautinės valstybės ir nacionalinės kultūros puoselėjimo šalininkai.

Tačiau panašu, kad tiek nacionaliniu, tiek ir ES mastu ilgą laiką dominavusi ideologinė nuostata – multikultūralizmas – šiandien išgyvena akivaizdžią krizę. To nepaisant Lietuvoje ir toliau tradicinės kultūros palaikymo ir išsaugojimo pastangoms skiriamas menkas dėmesys.

Reziumuojant šį trumpą ekskursą: per visą Nepriklausomybės laikotarpį Lietuvos kultūros politikoje pynėsi kartais viena kitai prieštaraujančios restitucinės, imitacinės, kontinuacinės ir inovacinės orientacijos. Būdingos pasikartojančios problemos: 1) prieštaringa, nesuderinta valstybės politika kultūros, švietimo ir mokslo, aplinkos, užsienio reikalų srityse; 2) prieštaringa ir ilgalaikėje perspektyvoje nesuderinta valstybės ir vietos valdžios atsakomybė už kultūros funkcijas ir plėtrą; 3) kultūra tik deklaratyviai, popieriuje laikoma valstybės politikos prioritetu, todėl kultūros produktai ir paslaugos vienodomis teisėms priversti konkuruoti su kitomis ūkio šakomis, į jų specifiką deramai neatsižvelgiama.

Šiandien kultūra, deja, tinkamai netarnauja nei nacionalinio tapatumo, nei valstybės išlikimo, nei visuomenės darnaus vystymo tikslams. Tokiu būdu Lietuvai vėl iškyla uždavinys iš naujo, dabarties sąlygomis, apibrėžti savo kultūros politiką ir jos nuosekliai bei kryptingai laikytis.

Pirmą kartą paskelbta „Sąjūdžio Atgimime“  2018 m. spalį

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Laukiu nesulaukiu       2018-12-26 15:30

dienos kai bus paskelbta, kas yra kultūra (tik nemanykit, kad visi žino), paskui, kas yra demokratija (nemanykit, kad visi žino) o tada, kas yra   liberalizmas (šito net pats V. Radžvilas nežino).

Apie modernią masinę kulrūrą       2018-12-23 18:40

Liberaliosios demokratijos sąlygomis masinę kultūrą apsprendžia ne valstybė, bet rinka, todėl masinės kultūros kūrėjai (kaip ir politikai) tarnauja Mamonai, o ne idėjoms ir dvasinei kultūrai. Būtent todėl šiandien turime viešpataujančią (masinę) ne lietuvišką, bet afroamerikietiško stiliaus PRAMOGŲ kultūrą, plius internetinę pornografiją.

Iš Lenkijos        2018-12-23 17:49

Nūdienos Lietuvoje išryškėja nuo senų laikų būdingas lietuviškas būdas pasižymintis žavėsiu svetimybėms savosios tautinės kultūros,ypač lietuvių kalbos, sąskaita.Tad, dabartinėje Lietuvoje taip lengvai skinasi kelią neoliberalizmo idėjos,kurios naikina tautiškumą,tautos savitumą,istorinę atmintį,valstybingumą,bet įkyriai skatina multikultūriškumą.tautų kraustymąsi.Apmaudu,kad Kovo 11-osios Lietuva kolkas neišugdė patriotinio politinio-kultūrinio elito,neturi įtakingos ir stiprios tautiškai patriotiškos žiniasklaidos.


Rekomenduojame

Ramūnas Aušrotas. Ar Prancūzijos parlamentas paseks Lietuvos pavyzdžiu ir pasmerks surogaciją kaip prieštaraujančią moterų ir vaikų orumui?

Trakų salos pilyje bus pristatyta Daliaus Stanciko knyga „Kūju per Lietuvos istoriją“

Raimondas Navickas. Nanto katedrą padegė keršydamas Prancūzijos valdžiai

Agnė Širinskienė. Apie neliečiamuosius

Audrius Bačiulis.Beprotybės kronikos: Leftistinių propagandistų miniai nepavyko parklupdyti didžiausio JAV verslo dienraščio „The Wall Street Journal“

Raimondas Navickas. Panašu, kad antisemitizmo ir etninės nesantaikos kurstytojai Lietuvoje išties kelia galvą

Andrius Švarplys. Vyksta didžiulė, giluminė, fundamentali demoralizacija

Geroji Naujiena: Kad ieškotume Jo Karalystės ir Jo teisumo

Vytautas Sinica. Kas yra leftizmas?

Vygandas Trainys. Partizanų ir kitų Lietuvai pasiaukojusių žmonių juodintojai nusipelno platesnio komentaro

Raimondas Navickas. Rinkimų naujienos iš ateities

Vitalijus Karakorskis. Atviras laiškas advokatei Fainai Kukliansky

Karolis Venckus demaskuoja: vaikų prievartautojas, ištvirkinęs pasaulio elitą. Lietuvoje to nėra?

Algimantas Rusteika. Dar kartą apie idiotus ir idiotizmą

Neringa Venckienė. Nušautas pedofilo Džefrio Epšteino ir DEUTSCHE BANK bylą nagrinėjusios teisėjos sūnus

Arvydas Anušauskas. Prašau pagalbos – tai gali sustabdyti insinuacijomis ir iš piršto laužtais teiginiais grįstą šmeižto kampaniją

Bronius Puzinavičius. Ar sprendimą dėl Lukiškių aikštės monumento turėtų priimti tik menininkai?

Vytautas Sinica. Užsienio „gerąją patirtį“ reikia įvertinti iš anksto

Rinkimai Lenkijoje – kova ir pramoga

Verta prisiminti. Arvydas Šliogeris. Pamatinė žmogaus dorybė yra drąsa

Vytautas Radžvilas. Remti Bideną – tiesti kelią Merkel-Putino paktui

Jolanta Miškinytė. Dar viena šeima prašosi oficialaus prieglobsčio Lenkijoje

Algimantas Rusteika. Pabaigos pradžia

240 000 žmonių pasirašė Baltųjų rūmų peticiją raginančią paskelbti George’ą Sorosą teroristu

Vytautas Radžvilas. Laisvė – tai ne teisė voliotis smėlio dėžėje ant didvyrių kaulų…

Raimondas Navickas. Prasideda…, arba „Eikite ... su savo ‘Black lives matter’ afera“

Vytautas Sinica per Marijos radiją. Ką šiandienos žmogui sako istorinės atminties ženklai: paminklai, memorialinės lentos, atminimo aikštės?

Nacionalinis susivienijimas. Apie cenzūrą ir Lukiškių aikštę

Rasa Čepaitienė. Kaltė ir įniršis

Geroji Naujiena: Palikti iki pjūties

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.