Rasa Čepaitienė. Kolonizuota valstybė? Lietuvos politinės ekonomijos bruožai (I)

Tiesos.lt redakcija   2019 m. gegužės 24 d. 23:01

15     

    

Rasa Čepaitienė. Kolonizuota valstybė? Lietuvos politinės ekonomijos bruožai (I)

„Nepriklausomybės sąsiuviniai“, 2018, Nr. 4(26), p. 59-68.

Nelaisvi niekada ir jokiu būdu nesame buvę
Vytautas Didysis, 1430 m. gegužės 14 d.

1990-03-11 Nepriklausomybę atkovojome, bet nugalėtojais netapome
(iš Facebook‘o komentarų)

Įžanga

Nepriklausomybės Šimtmečio (iš tiesų – tik penkiasdešimties metų) sukaktis įpareigoja mus ne tik giliau apmąstyti ir atsakingiau išgyventi Laisvę, bet ir aiškiau suvokti, iš kokios būklės buvo išsivaduota 1990-aisiais, turint omenyje ne tik politinę priklausomybę ar nacionalinės kultūros slopinimą, bet ir kitas nelaisvės formas. Ypač prisimenant XIX ir XX amžiais būnant svetimųjų valdžioje patirtą socioekonominę priespaudą: ilgam užšaldytą baudžiavos sistemą [1], vėliau atgimusią sovietinėje kolektyvizacijoje [2], kyla klausimai, kokias pasekmes ji paliko „ilgojo laiko“ perspektyvoje ir kokį pėdsaką įspraudė Lietuvos visuomenės mentalitete?

Tokiais aspektais ši tema Lietuvos istoriografijoje praktiškai netyrinėta [3]. Solidžiausios baudžiavos fenomeno studijos buvo parengtos dar sovietmečiu (J. Jurginio, M. Jučo darbai), bet jos koncentravosi į politinius, juridinius, ekonominius bei socialinius šio reiškinio aspektus, o ne į jo ilgalaikes, įskaitant psichologines, pasekmes. Istorikai tokiais atvejais paprastai vengia nepamatuotų spekuliacijų, bevelydami geriau remtis tradiciniais rašytiniais šaltiniais, kuriuos, kaip žinia, dažniausiai paliko politinio ar kultūros elito atstovai, tad Lietuvos gyventojų dauguma, tos beraštės „tylinčiosios masės“, „ilgojo socialinio laiko“ perspektyvoje iki šiol lieka arba už tyrimų akipločio, arba vis dar regimos per aukštesniųjų klasių požiūrio ir vertinimų prizmę [4]. Kaip rodytų sociologų įžvalgos, kaimo gyventojų viešosios reprezentacijos ir įvardijimai iki šiol lieka itin stereotipizuoti, pašiepiantys, net žeminantys – buduliai, pašalpiniai, runkeliai, mužikai [5]. Tačiau šiuos klausimus ypač tampa kelti aktualu šiandien, kuomet, bandant apibūdinti dabarties socioekonominę situaciją ir Lietuvos valstybės raidos tendencijas, viešojoje erdvėje vis dažniau pasitelkiamos „baudžiavos“ ir „baudžiauninkų“ sąvokos. Štai net oficialiosios žiniasklaidos elito atstovė atgavus Nepriklausomybę Lietuvoje sukurtą santvarką apibūdino kaip išnaudotojišką: „Džiugiai ir masiškai išnaudojame savo bendrapiliečius, apsimesdami, kad nėra kitos išeities, kol šie neemigruoja arba nesukyla, arba egzistuoja sau abejingi, nebeturėdami jokių tikslų ir nenorėdami jokių permainų. Meile pavaldiniams nespinduliuoja ir verslas: kam mokėti darbuotojams daugiau, jei galima nulupti nuo jų devynias skūras, o po to įsivežti kokių ukrainiečių“ [6].

Šių per Nepriklausomybės laikotarpį susiformavusių procesų pasekmės darosi vis labiau matomos. Tai labiausiai Europos Sąjungoje augantis atotrūkis tarp turtingiausių ir mažiausias pajamas gaunančių gyventojų (GINI indeksas [7]), mokesčių našta, neproporcingai gulanti ant darbo pajamų, tuo tarpu kai kapitalo pajamos apmokestinamos ženkliai menkiau, plintanti skurdo kultūra [8], išvešėjusi sisteminė stambaus masto korupcija, teisingumo ir visiems piliečiams vienodai taikomų įstatymų, normų bei vertinimo standartų stoka, neslopstantys emigracijos srautai [9], neabejotinai reiškiantys nebetikėjimą šios valstybės perspektyvomis ir t.t. Taikydami į visuomenėje sklandančių pesimistinių nuotaikų natą, apie šias struktūrines šalies vystymosi problemas jau viešai nevengia pasamprotauti ir patys aukštieji politikai [10]. Tačiau tokiose jų įžvalgose, iš esmės teisingai apibūdinus susiklosčiusią padėtį, deja, nedrįstama/negebama/nenorima žengti toliau ir rasti atsakymų į klausimus, o kokios gi yra šių sisteminių bėdų giluminės priežastys? ir juo labiau, ką reikėtų daryti, kad jos būtų efektyviai įveiktos?

Galima drąsiai teigti, kad be baudžiavos panaikinimo Lietuvoje nebūtų buvę Vasario 16-os Akto. Visgi mūsų istorinėje atmintyje ir politinėje vaizduotėje dominuoja išsivadavimo naratyvas, labiau linkęs prisiminti ir vertinti ryškiausius kovos su Rusijos imperija/SSRS epizodus, įskaitant 1863 m. sukilimą, nei sunkiai fiksuojamus ir empiriškai nelengvai apčiuopiamus socioekonominės istorijos poslinkius. Tad ši tema nėra bent kiek plačiau reprezentuojama nei šiuolaikinėje istoriografijoje, nei kultūrinėje atmintyje, pavyzdžiui, baudžiavos panaikinimą Lietuvoje mena tik du paminklai, šių įvykių amžininkai, pastatyti atokiuose Ukrinuose ir Memenčiuose. Atsižvelgiant į tai, šio straipsnio tyrimo objektas - retrospekcinė nelaisvės fenomeno analizė, gretinant Lietuvos ir Rusijos, nuo kurios ji politiškai ir socioekonomiškai priklausė daugiau kaip šimtmetį ir dėl kurios valdymo ypatumų baudžiavos sistema čia išliko ilgiau nei kaimyniniuose regionuose, išvengusiuose integracijos į imperiją, visuomenes. Tad nors šio tyrimo išeigos taškas yra dabartinė, viena didžiausių ES, socialinė atskirtis [11], populiariojoje vaizduotėje įgavusi „dviejų Lietuvų - runkelių ir elito“ - formą, šiuolaikinių išnaudojimo, socialinio pasyvumo ir nesipriešinimo reiškinių priežastys ir pavidalai, neišvengsime ir istorinių ekskursų. Tyrimo tikslas - pabandyti atsakyti į klausimą, kas nulėmė tokią aštrią ir vis labiau aštrėjančią socialinę stratifikaciją Lietuvoje? Kodėl jai nebuvo/nėra efektyviau priešinamasi? O jei ir bandyta tai daryti, kodėl šis pasipriešinimas toks fragmentuotas, nenuoseklus, silpnas, tad ir nesulaukiantis ryškesnės sėkmės?

Ieškant atsakymų į šiuos fundamentalius klausimus pasitelkiama kultūros istoriko Aleksandro Etkindo ir kitų autorių plėtojama „vidinės kolonizacijos“ koncepcija [12], leidžianti išsamiau paaiškinti istoriškai susiklosčiusią Rusijos sociopolitinę ir institucinę sąrangą bei pabandyta ją pritaikyti Lietuvos atvejui. Etkindas ir jo pasekėjai plėtoja „kultūrinę išteklių istoriją“, apibrėžiamą per santykį tarp gamtinių išteklių gavybos ypatumų ir ekonominės sistemos, politinio režimo bei visuomenės institutų ir sociokultūrinių nuostatų [13].

Vidinė kolonizacija

Kuo „vidinė kolonizacija“ skiriasi nuo „išorinės“? Pasak A. Etkindo, tai istoriškai susiklostęs savitas valdžios ir pavaldinių santykių tipas, kuomet valdantieji suvokia ir vertina savo šalies visuomenę kaip į užkariautuosius ir pavergtuosius, o į savos valstybės teritoriją žvelgia kaip į svetimą ir be gailesčio eksploatuotiną [14]. Kitaip tariant, tai yra kolonijinio valdymo praktikų ir žinių perkėlimas ir taikymas savo pačių šalyje.

Iš esmės bet kuri valdžia valdomųjų patiriama kaip kažkas svetimo, išorinio. Net ir demokratinėse šalyse, jau nekalbant apie imperijas ar autoritarines valstybes. Klasikinis kolonijinis valdymas pasižymėjo trimis pagrindiniais elementais: politiniu dominavimu, ekonominiu išnaudojimu ir kultūrinio nuotolio tarp valdančiųjų ir valdomųjų kūrimu bei palaikymu, pasiekiamu manipuliuojant, keičiant ir perdirbant kolonizuotųjų savimonę taip, kad įtvirtintų kolonizatorių viršenybę bei kurtų tam tikras „natūraliomis“ laikomas sociokultūrines distancijas tarp šių socialinių grupių. XVIII a., su JAV susikūrimu, prasidėjęs pasaulinis dekolonizacijos procesas, kuris užsitęsė iki pat XX a. 7-8 dešimtmečių, ar dar vėliau, iki pat SSRS subyrėjimo, deja, nereiškė visiško prispaustųjų išsivadavimo. T.y., buvusių metropolijų įtaka kai kuriose nepriklausomomis pasiskelbusiose šalyse lieka reikšminga iki šiol [15]. Ir nors didžioji pokomunistinių Vidurio-Rytų Europos valstybių dalis realizavo siekį „grįžti į Europą“ per dvi ES plėtros bangas 2004 ir 2007 m., tačiau išliekantis Sąjungos „naujokių“ poreikis tarptautiniu mastu nuolat įrodinėti savo „europietiškumą“ ir „pažangumą“ (prisiminkime, pavyzdžiui, keleto šio regiono valstybių, jų tarpe ir Lietuvos, konkurenciją dėl geografinio Europos „centro“) tampa jų latentinės postkolonijinės savimonės požymiu.

Etkindo koncepcijos pagrindinės detalės - luominė visuomenės struktūra, nulėmusi ekonominę ir kultūrinę prarają tarp imperijos valdančiojo elito ir liaudies, plačiai paplitusios baudžiavinės kontrolės bei prievartos formos, kai kurių carų vykdytos ir tęstinumo neturėjusios modernizacinės reformos, galiausiai, orientuotos į išteklių eksportą ekonomikos specifika. Ekonominis „monoištekliaus“ (nuo XX a. 7-8 deš. juo tapo nafta ir dujos) gavybos ir prekybos Vakarų rinkose modelis leido susiformuoti specifiniam Rusijos visuomenės paveikslui, kurio iš esmės nepakeitė nė sovietų valdžia. Tai reiškia, kad čia tik nedidelė visuomenės dalis dalyvaudavo politiniuose bei ekonominiuose procesuose ir priimdavo likusiai sociumo daugumai, išgyvenančiai iš jai skiriamų menkų dotacijų bei iš natūrinio ūkio, reikšmingus sprendimus.

Politinio parazitizmo ypatumai

Veikale „Kodėl nacijos žlunga. Valdžios, gerovės ir skurdo kilmė“ politologai D. Asemoglu ir J. Robinsonas išskyrė du valstybių tipus – įtraukiančiąją (inclusive) ir gavybinę arba išsunkiančią (extractive) [16]. Gavybinėje valstybėje karinis-administracinis elitas ir dirbančiųjų masės yra atskirti ekonominiais ir kultūriniais barjerais. Joje stokojama socialinio mobilumo, t.y. žmonės iš viso nėra pajėgūs, arba tik įveikę dideles kiūtis gali pakilti į aukštesnį sluoksnį (klasikinis pavyzdys – Indijos kastų sistema). Pavyzdžiui, Rusijos ekonomika XIX a. vid. daugiausia buvo paremta baudžiavine sistema ir jos iš žemės ūkio produktų generuojamomis pajamomis. Kultūriškai elitas ir valstiečiai buvo atskirti neregimomis luominėmis sienomis, o ši atskirtis dargi įtvirtinta įstatymais bei tradicijomis. Taipogi tokio tipo socioekonominė sąranga užtikrino ir visuotinį užimtumą. Tuo tarpu įtraukiančioje valstybėje nebelieka luominių apribojimų. Elitas formuojasi meritokratijos, t.y. kompetencijų, gabumų ir nuopelnų pagrindu. Tad jis yra suinteresuotas kooptuoti į savo gretas talentingiausius ir geriausius, o pastarieji - kurti darbo vietas visiems likusiems. Tai reiškia, kad tik įtraukiančioji valstybė yra pajėgi užtikrinti ilgalaikį ir stabilų ekonominį augimą, ką rodytų ir labiausiai išvystytų Europos ekonomikų Skandinavijoje, Šveicarijoje ir D. Britanijoje pavyzdžiai.

Acemoglu ir Robinsonas dar skiria du gavybinės valstybės potipius – agrarinę ir žaliavinę. Jei pirmoji praktiškai užtikrina visuotinį užimtumą, kaip būta baudžiavinėje Rusijoje, tai antroji – anaiptol ne. Šiuo atveju elitas priklausomas ne nuo gyventojų darbo, bet nuo gamtinio ištekliaus(-ių) gavybos rezultatų. Tokį valstybės tipą galima pavadinti priklausomu nuo išteklių, kitaip nei nuo darbo priklausomų valstybių atvejis. Taip pat jį Etkindas pavadina parazitine valstybe. Parazitas – graikiškas terminas, reiškiantis išlaikytinį. Tai veikiau ekonominė sąvoka, tačiau esama ir biologinės šito žodžio reikšmės. Parazitizmas – tai antagonistinė dviejų rūšių organizmų sugyvenimo forma, kai vienas organizmas (parazitas) gyvena ir minta ant kito ar kitame organizme - „šeimininko“ kūne - sukeldamas jo funkcijų susilpnėjimą ar žūtį [17]. Pagal šią biologinę analogiją konstruojama kritinė politekonominio parazitizmo teorija priešpastato tokio tipo valstybę – žaliavinį parazitą - liberaliajai demokratijai [18]. Tokiu būdu nuo išteklių priklausomose valstybėse nebelieka apribojimų nelygybės augimui, jos nėra niekieno spaudžiamos investuoti į socialinį kapitalą. Tačiau tikrovėje, akivaizdu, esama daug mišrių, hibridinių, pilkųjų zonų.

Ar ženkli šalies ekonomikos priklausomybė nuo išteklių gavybos ir iš to gaunamų pajamų visuomet veda prie parazitinio valstybės modelio susikūrimo? Kas būdinga nuo išteklių priklausomoms valstybėms, gyvenančioms iš skirtingų gamtinių gėrybių gavybos? Ar jos visos panašios? Jei ne, tai kuo skiriasi? Virsmas į vienos stambiausių pasaulyje energetinių išteklių eksportuotojos vaidmenį SSRS įvyko XX a. 7-8 dešimtmetyje. Šiuo metu tik keli procentai Rusijos gyventojų profesionaliai užsiima ir yra įtraukti į šilumos-energetinį kompleksą, įskaitant naftos gavybą, transportavimą ir perdirbimą [19]. Šis nedidelis procentas nuo visos populiacijos sukuria didžiulį nacionalinį turtą, nuo pusės iki 2/3 valstybės biudžeto [20]. Taigi tokio tipo valstybė yra žymiai labiau priklausoma nuo gamtinių išteklių nei nuo gyventojų gamybinės veiklos. Iš šių išteklių, kurių didžiausią dalį sudaro naftos ir dujų žaliavos bei vertingųjų mineralų eksportas, pardavimo gautų pajamų ir kapitalų valdžia gyventojams perskirsto nedidelę dalį įvairių socialinių išmokų pavidalu, tačiau tokio tipo valstybė praktiškai nėra priklausoma nuo surenkamų mokesčių. Dėl šitos priežasties visuomenė turi menkas pilietines galias įtakoti ar paveikti valdžios sprendimus, tad autoritarizmas čia atrodo a priori užprogramuotas. Kadangi visuomenė pati yra priklausoma nuo pajamų, gaunamų iš išteklių gavybos perskirstymo, tai leidžia išlaikyti paternalistinį valdžios-valdomųjų santykį, pavyzdžiui, itin pastebimą ištekliais turtingose posovietinėse Centrinės Azijos šalyse.

Valstybei, prekiaujančiai šiais ištekliais, nebėra poreikio vystyti ir konkurencijos mechanizmų, puoselėti įstatymo viršenybę, kurti nepriklausomą įstatymdavystę ir teismus, kurie galėtų užtikrinti teisingumą. Vietoj jų stiprinamas saugumo aparatas, skirtas apsaugoti ištekliaus transportavimo kelius ir finansinius srautus bei tikruosius parazitinės valstybės „naudos gavėjus“ – siaurą aukščiausiojo politinio ir ekonominio elito sluoksnį (iš čia ir oficialiąja valstybės doktrina nūnai virstanti V. Putino paranoja, kad visi aplinkui esą siekia pasigviešti Rusijos gamtos išteklius). Taip susikuria gremėzdiška biurokratinė sistema, aptarnaujanti elitą ir perskirstanti materialiąsias gėrybes, kurios viršūnės pasilieka sau didžiausią pelno dalį, o tai yra atvira kleptokratijos forma [21].

Tuo tarpu nuo darbo priklausomoje valstybėje dažniausiai esti atvirkščiai. Jos gyventojai yra nacionalinio turto kaupimo pagrindas ir svarbiausias šaltinis, todėl valdžia priversta su jais skaitytis. O nuo resursų priklausomoje valstybėje jie iš esmės yra pertekliniai. Tuo parazitinė valstybė kardinaliai skiriasi nuo senojo stiliaus gavybinės valstybės, kurioje visas nacionalinis turtas buvo sukuriamas gyventojų rankų darbu. Parazitinėje valstybėje viešosios gėrybės yra elito turtas, o elitas jas nebūtinai panaudoja valstybės viduje, veikiau linkęs gautas lėšas pervesti į saugesnes ofšorines sąskaitas ar investuoti išsivysčiusiose šalyse. Taip sukuriama iš pažiūros stabili sistema, pasireiškianti masine korupcija ir nekompetencija, kurios pasekmės: įstrigusi šalies modernizacija, masyvus ir ilgalaikis visuomenės nuostatų formavimas medijų pagalba, įtaigojant, kad tokia tvarka esą yra natūrali ir neįmanoma pakeisti, opozicijos slopinimas bei nuolatiniai viešosios erdvės skandalai [22].

Tokioje valstybėje meritokratijos logika nustoja veikusi, ją, žinomo rusų ekonomisto V. Inozemcevo žodžiais tariant, keičia aukštųjų valdininkų despecializacija, t.y. jie skiriami į reikšmingus postus atsižvelgiant į priklausymą klaniniams tinklams, o ne į gebėjimus tvarkyti konkrečias ekonomikos ar kitas sritis [23]. Kvalifikacijų ir profesinių nuopelnų ignoravimas skiriant į svarbias vietas giminaičius ar savojo klano narius Rusijoje yra plačiai išplitusi ir „natūralizuota“ politinė korupcija, ji, kaip ir savavališkas juridinių-biurokratinių taisyklių bei elgesių standartų taikymas „saviškiams“ ir visiems likusiems, veda prie moralinio bei teisinio valstybės išsigimimo. Socialiniai institutai ir demokratiniai mechanizmai tokiu atveju nustoja veikę, tik imituojami. Visuomenė išnaudojama kaip svetima kolonijinė tol, kol tai pakenčia. Tačiau, panašu, kad Rusijoje pakęs dar ilgai: „priešingai nei paskutiniaisiais Sovietų Sąjungos metais didžiulė socialinė grupė nori prisijungti prie sistemos, tačiau ne priešintis jai [24]“.

Ar įmanoma užbėgti už akių parazitinės valstybės gimimui arba ją „pataisyti“? Čia svarbiausią vaidmenį atlieka politiniai institutai. „Olandiška liga“ [25], t.y. atvejis, kai šalyje netikėtai atrandami vertingi ištekliai, kaip kad atsitiko 1959 m. Nyderlandams priklausančiuose Šiaurės jūros vandenyse aptikus didelę dujų radimvietę, gali sukelti infliaciją, bedarbystę ir t.t., tačiau gali būti ir sėkmingai išgydoma taikant tam tikras tikslines priemones ir turint stiprias institucijas - nepriklausomus teismus, demokratinius mechanizmus, savarankiškus parlamentus, korupcijai nepalankią aplinką viešajame sektoriuje ir t.t. Gydant šią ligą pajamos iš išteklių pardavimo dažniausiai sterilizuojamos išimant jas iš ekonominės apyvartos ir neutralizuojamos perkeliant į nepriklausomus fondus, kur šios lėšos kaupiamos, kad galėtų būti panaudotos ištikus krizei ar pan., kaip kad pasielgė ir kitos „geras“ institucijas turinčios šalys: Norvegija, Australija ir t.t. Tačiau esama ir nuo išteklių priklausomų valstybių su „blogomis institucijomis“. Tai liga, kuria sergama tokiose ištekliais turtingose šalyse kaip Iranas, Venesuela ir t.t., tačiau Rusijos atvejis yra pavyzdinis-parodomasis, iliustruojantis būdingą „trapios valstybės“ (fragile state) situaciją. Tokiai valstybei sunku išvengti demodernizacijos ir žmogiškojo kapitalo degradacijos, taip pat neįmanoma eiti demokratizacijos keliu. Žvelgiant plačiau, tokias valstybes geriausiai apibūdina korumpuotos išsunkiančios ekonomikos institucijos, kurios naikina paskatas žmonėms dirbti ir ieškoti naujų, efektyvesnių ekonominių bei socialinių sprendimų. D. Acemoglu ir J. Robinsonas išskiria dešimt pagrindinių priežasčių, kodėl tokio tipo valstybės lieka ekonomiškai merdėti, paradoksas, nepaisant disponuojamų gausių gamtos turtų. Tai: nuosavybės teisių stoka (Šiaurės Korėja), valstybės naudojamas priverstinis darbas (pavyzdžiui, moksleivių pasitelkimas nuimant medvilnės derlių Uzbekijoje), nelygios galimybės dėl spalvos ir kultūrinio kapitalo skirtumų (PAR), korumpuoti vadovai (Egiptas), elitas prieš naujas technologijas (XX a. pr. Rusijos imperija vilkino geležinkelių tiesimą, kas leido kitoms anksčiau ir efektyviau šią technologiją įvaldžiusioms šalims ženkliai prasiveržti į priekį), valstybė veikia tik formaliai, be įstatymų ir tvarkos (Somalis), silpna centrinė valdžia (Kolumbija), prastos viešosios paslaugos (Peru), politinis išnaudojimas, korupcija, socialinė atskirtis ir nelygybė (Bolivija), kova dėl grobio (išteklių plėšimas, Siera Leone). Taigi, daugeliu atvejų lėtas tokių valstybių merdėjimas yra ne koks nors atsitiktinumas, o kryptingų jų elito atstovų pastangų rezultatas [26].

Bus daugiau

[1] Plačiau žr. Rudokas J., Baudžiava Lietuvoje – sąlygos, žlugimas, pamokos. Kultūros barai, 2011, nr. 3, p. 82-86.

[2] Kad tarpukario Lietuvoje apie tai buvo žinoma, liudija, pavyzdžiui, 1933 m. iš apsilankymo SSRS grįžusio žurnalisto Justo Paleckio kelionės įspūdžių knygos skyriaus pavadinimas „Darbo entuziazmas ar baudžiava?“ Jis iš karto pastebėjo, kad kolūkių sistemoje netrūksta baudžiavos elementų. Žr. Paleckis J., SSRS – mūsų akimis. Kaunas, 1933, p. 186, 205.

[3] Solidžiausios baudžiavos fenomeno studijos buvo parengtos dar sovietmečiu (J. Jurginio, M. Jučo darbai), bet jos koncentravosi į politinius, juridinius, ekonominius bei socialinius šio reiškinio aspektus, o ne į jo ilgalaikes mentalines pasekmes.

[4] Tuo tarpu Vakarų istoriografijoje tyrimo objektas ir šaltinių bazė itin išsiplėtė po prancūzų „Annales“ mokyklos susiformavimo, kurios atstovai kūrybingai ieškojo būdų prakalbinti ir tuos visuomenės sluoksnius (valstietiją, marginalines visuomenės grupes ir t.t.), kurie paprastai nepatekdavo į politinės istorijos akiratį. Plačiau žr. Le Goff J., La Nouvelle histoire. Paris : Editions Complexe, 1988, p. 77-102.

[5] Baločkaitė R., Už reprezentacijos ribų: tylinčiosios klasės. Demokratija be darbo judėjimo? (sud. A. Bielskis). Vilnius: Kitos knygos, 2009, p. 140-160.

[6] Garbačiauskaitė Budrienė M., Nepriklausoma Lietuva pastatyta ant vergų darbo.

(žr. 2017 12 14)

[7] Eurostato 2017 m. duomenimis pagal šį rodiklį Lietuvą (37.0) aplenkė tik Bulgarija (38.3)

[8] Statistiniais duomenimis remiantis žemiau skurdo ribos šiuo metu gyvena penktadalis Lietuvos gyventojų (21,7 proc.), t.y. daugiau nei pusė milijono asmenų. Šaltinis: Oficialiosios statistikos portalas

(žr. 2017 12 04)

[9] Pukenė R., Vardija naujus emigracijos skaičius: žmonės nebemato, kaip ištrūkti iš spąstų

(žr. 2017 12 16)

[10] Atskirčiai mažinti reikalingi esminiai sprendimai

(žr. 2017 11 03)

[11] Šis reiškinys jau sulaukė atidesnio sociologų ir antropologų žvilgsnio, žr.: Socialinė atskirtis ir geras gyvenimas Lietuvoje. KVDU: Versus aureus, 2015.

[12] Etkind A., Internal Colonization: Russia’s Imperial Experience. Cambridge: Polity Press, 2011. Vertimas į rusų kalbą: Эткинд А., Внутренняя колонизация. Имперский опыт России. Москва: Новое литературное обозрение, 2013.

[13] Эткинд А., Сырье против товара: к критике политической экономии. Неприкосновенный запас, 2014, № 95 http://www.nlobooks.ru/node/5047 žr. 2018 05 11) Tame pat žurnalo numeryje “kultūrinės išteklių istorijos” atžvilgiu kitų autorių buvo plėtojamos ir kritinės įžvalgos.

[14] Эткинд А., Внутренняя колонизация. Критическая теория паразитического государства. Вестник Европы, 2016, но. 46.

(žr. 2017 10 12)

[15] Betts R. F., Decolonization. New York / London, 2004, p. 30-37.

[16] Acemoglu D., Robinson J. A., Why Nations Fail: the Origins of Power, Prosperity and Poverty. New York: Crown Publishers, 2012, p. 88-89.

[17] Parazitizmas.

(žr. 2018 05 03)

[18] Эткинд А., Внутренняя колонизация. Критическая теория паразитического государства.
[19] Овинникова К.Н., Современное состояние нефтегазового комплекса России и его проблемы. Вестник науки Сибири, 2013. № 4 (10), с. 156-161.

[20] Лапаева М.Г., Лапаева О.Ф., Основные этапы формирования и развития топливно-энергетического комплекса в России. Вестник ОГУ, 2004, Но. 8, с. 4-12.

[21] Plačiau žr. Dawisha K., Putin‘s Kleptocracy: Who Owns Russia? New York: Simon and Shuster, 2014.

[22] Plačiau žr. Dawisha K., Putin‘s Kleptocracy: Who Owns Russia? New York: Simon and Shuster, 2014, p. 313-349.

[23] Inozemcev V., Neo-Feodalism Explained. The American Interest, 2011, Volume 6, Number 4

(žr. 2018 04 21)

[24] Idem.

[25] Dutch Disease. Investopedia.

(žr. 2018 01 21)

„Nepriklausomybės sąsiuviniai“, 2018, Nr. 4(26), p. 59-68.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Žmogus be       2019-05-28 16:08

baimės jausmo, kaip ir be emocijų, yra monstras, nežinojai? Na, gal net tas, kuris užrakino Londono archyvus nuo runkelių arba Frederick Alexander Lindemann, 1st Viscount Cherwell, bendražygis, arba dėsto Mokslinę Oligarchiją ir Dezi propagandos meną VU.

Bailiausiai žiurkei       2019-05-26 20:03

O tau niekas iki šiol nepasakė, kad DORAS ŽMOGUS neturi ko bijoti? O dabar dėk dar daugiau minusiukų, žiurke. Juk turi daugiau aparatūros smile

Bailiausia žiurkė       2019-05-26 11:29

Kiekvienas gyvis, kiekvienas žmogus nori gyventi - turi baimės jausmą, o ką, nepatinka? Baimės jausmo neturi Vasaros 5 kandidatai, o mes turime - nesame iš drąsiųjų. Mes nesame geriausi iš geriausių, todėl Raudonajai Oligarchijai netarnaujame - nesame Tautos tarnai nuo oligarchų, o patys nuo savęs. Mūsų nevedžios dezi meno docentai už nosies - demagogijos meno profesionalai, baigę dezinfosklaidos mokslus VU.

Milaiti, Dzeikai, Julesai ir Co,       2019-05-26 11:10

Ko čia taip sielojiesi dėl tos tapatybės paviešinimo? Juk tai viso labo tik kagėbistinės klyčkės. Gal paviešink savo TIKRĄJĮ vardą ir pavardę? Bet nepaviešinsi. Esi bailiausia žiurkė pasaulyje, vis drebanti dėl tos tavo susmirdusios gyvybės. Taip tau ir reikia. Už niekšybes bent jau baime susimoki. Nedidelė kaina, sakyčiau. Kiek tau moka? Įdomu, žinoma, kiek kainuoja šiuolaikinis Judas, bet kad kas nors pavydėtų... Nejuokink. Geriau prie bažnyčios su atkišta ranka sėdėti, negu tavo ,,amatu” verstis. Taigi mąstyk iš naujo, jei dar turi kuo. Beje, o kas ten tavo tuose Londono archyvuose padėta? Tai darbavaisi ne tik Čikagos KGB biure, bet ir Londone?

Dzeikas       2019-05-26 9:19

Dekoju komentatoriams paminejusiems mano kuklu asmeni.
Nes jie taip pat dave medziagos apmastymams. Jie parodo tautos mastymo lauka.As paminejau pavyda socialiniu lygiu, bet kalba bemat buvo pavesta i asmeni - ir istrysko pavydo smarve.Pasak oponento svarbiausias dalykas kiek man moka.
I tai galiu atsakyti: kiek man bemoketu ,ka tai pakeis varganoj jusu egzistencijoje?
Varganoje ne materialine prasme, varganoj jusu mastyme.

Doleriuk, esi kietas,       2019-05-25 14:18

labai kietas, kol patį saugo Londono archyvai, o kai nebesaugos, kaip tada bus? Ar irgi toks mandras būsi ir raginsi mums stabdžius pakirpinėti ar atsitiktinę plytą, einant Pilies gatve, užmesti? Viešinsi mūsų tapatybes, pavardes, vardus - adresus. Aukščiausios kvalifikacijos profesionalai pas mus paprasčiausiai tarnauja oligarchijai - stipresniam. Geriausi iš geriausių lengvai verbuojami, lengvai sutinka dėl asmeninės gerovės kolaboruoti su priešu - dirbti jų naudai, okupantų naudai. Pavyzdžiui, kaip konservatoriai LDDP naudai arba Blogio imperijai ir jos sąjungininkėms. Geriausi iš geriausių baigę univerkes ubagų darbo ir prakaito, jų vaikų sąskaita, pirmieji neša kudašių iš Lietuvos, nieko atgalios tiems, kurių sąskaita baigė tuos aukštus mokslus taip ir nedavę, neatsilyginę geru, o juk jie buvo geriausi iš geriausių. Kas supartalino Lietuvą, jos ekonomiką, sveikatos ir socialinę apsaugą, jei ne geriausi iš geriausių, jei ne baigę VU, VISI, KPI ir t.t. raudonais diplomais ar su pagyrimu - visi tokie su medaliais ir kitais gelžgaliais ant krūtinės ir intymiose kūno vietuose, taigi, doleriuk.

$+$       2019-05-25 12:58

Toks ir esi Juliau Milaiti, kagėbistinė aborto auka. Iškrypėlis-provokatorius! Apdergi kiekvieną straipsnį šizofrenine smarve. Ir čia jau prikrovei, mažiausiai pusę.

Ir vėl budinčių       2019-05-25 11:50

med. daktarų čia prisirinko. Pasirėmę Sovietijos fundamentoriumi(Fundamentals of Soviet ar Neo-Soviet Law) budulins runkeliokus po senovei - kaltins kagebizmu, fašizmų, antiideologizmu, bolševizmu niekad nebuvusius panašiose pragaištingose Lietuvai organizacijose žmones. Nustatinės mums šizofreniją kaip senais gerais savo visagalybės laikais, nors dabar KGB rezervistų galimybės kur kas didesnės nei anuomet.

Ir vėl       2019-05-25 10:18

Džeikas prieš Julesą. Agentas Milaitis prieš agentą Milaitį. Gal tu kaip nors pats tyliai išsigydyk tą savo šizofreniją, o čia leisk diskutuoti sveikiems žmonėms. ATSIBODAI, kėgėbistinis ligoni!

Prie ko čia       2019-05-25 9:37

pavydas, kai kalbama apie lindimą į svetimą kišenę, į svetimas teritorijas, šalis ir pan.? Kas jau tokie tam Džeikui moka gerą algą, kurios mes taip pavydim? Kieno sąskaita pačiam tą didesnę algą moka? Ir ką jau pats dirbi, kad toks jau pranašesnis už kitus ir vertesnis didesnės algos? Gal pačio pranašumo ir geresnės algos paslaptis gludi Londono archyve? Gal ją didesnę gauni mulkindamas runkeliokus, įsiteikdamas priešui, okupantui ar oligarchui, ypač raudonajam ir jo sąjungininkams?

Žodžio laisvė...       2019-05-25 9:13

Man neįdomu kas dedasi Rusijoj.Visi gerai matom ir suprantam.Gerai būtų paviešinti
Lietuvos šios dienos situaciją.Kleptokratinė,išnaudotojiška,antidemokratinė,antiteisinė,antikonstitucinė,
nuolat pažeidinėjanti žmogaus teises(Kručinskų šeimos nesibaigiantis persekiojimas),iš šeimų nacionalizuojanti vaikus,ardanti šeimas,valstybiniu lygiu skurdinanti visuomenę moraliniu ir finansiniu būdu(beprotiškai mažos senatvė pensijos).Apsurdas,kai žmogus dirbantis negali išlaikyti savęs ir šeimos.
Okupanto kariuomenė išėjo(ne visa),o penktoji kolona liko.Ir t.t. ir t.t.

Dzeikas       2019-05-25 8:34

O as ieskociau Lietuvos nusiritimo i parazitiniu valstybiu sarasa priezasciu mikrolygyje.Ne viska lemia kazkokie mitiniai “londono archyvai” , “zydu samokslai”, “masonai” ir kas ten dar pagal sarasa.
Labai konkretus, chrestomatiniai pavyzdziai:
- 2006m Kauno aludariu streikas. Pagrindinis viesosios nuomuones leitmotyvas pavydas:“jie ir taip uzdirba daugiau uz visus”(2000-2500lt), “is gero gyvenymo lipa ant ragu”. Teismas uzdraudzia streika (bravoras pasirodo strategine imone, streikuot galima bus tik velu rudeni arba ziema, ne vasaros pradzioj). Streikininkai verti savo valdzios - kaip durneliai issiskirstopo namus. O juk sakoma: istraukes karda is makstu, turi kirsti. Jei ne - kardas kirs tave. Jie privalejo uzimt imone , isikurt ten su seimomis ir nesitraukt kol nebus ivykdyti reikalavimai, ar nepradetos derybos. Teismo nuosprendis buvo aiskiai antikonstitucinis. Galime pasakyt, kad 2012m geguzes 17 gime tada 2006m, kai valdzia suprato, kad turi laisvas rankas elgtis kaip nori, istatyma vartydama kaip skudurine Onute.
- “iki"streikas.Streiko organizatore, mergina kasininke padare klaida paemusi kazkoki slamsta nuo lentynos kavai pasisaldinti(tokia nerasyta tradicija), buvo apkaltinta vagyste ir paliuosuota iskart.Likusioms darbuotuojoms buvo liepta eit dirbt. Ka jos ir padare VIETOJ TO, kad prigrasint nusiaubt imone jeigu lydere bus liuosuojama ar pradeta byla pries ja.
Tai tautos su tokiu mentalitetu tik durnius neisnaudos iki visisko issekimo.Po to numes i siukslyna.Cia net “londono archyvu”, zydu, masonu ar Rusijos nereikia. Tokiu “julesu” isvartimai esa kazkas suokalbi pries lietuvius londonuose organizavo nevykeliu pasiteisinimas ,kalti kazkas kiti, tik ne mes patys.Ir taip nuo kryziuociu laiku.

Jules       2019-05-25 7:21

Gyvename Dezinformacijos amžiuje - Melo epochoje. XX amžiaus istorija įslaptinta ir paslėpta nuo runkelių - Londono archyvai dar 30 metų įslaptinti 2017 metais, kaip kagebistai pas mus, matyt, su Saule bus slaptinami. Tiesa kriminalizuota, o Netiesą saugo BK straipsniai ir visada pasirengę bojevykai duris išlaužti ir nutempti į kalėjimą arba PC sudaužyti-konfiskuoti, ypač pensininkams. Kol Londono archyvai įslaptinti arba rašalu sulieti, arba supleškinti, tol Lietuvoje istorikų nebus, o tik visokio plauko oficialūs valdiški šuleriai, dezistai, pseudo mokslininkai ir runkelių mulkintojai, leidžiantys storas, brangias ir blizgančias knygas po blatu be Tiesos. Tai buvo runkelio(daržovės) nuomonė.

Jules       2019-05-25 7:02

Pirmiausia be carinės Rusijos imperijos pralaimėjimo Antrajame Žalgiryje, kur nemažai lietuvių pateko į vok. nelaisvę nebūtų Pirmosios respublikos, nebūtų nei Gruodžio 11-osios, nei Vasario 16-osios, kaip be Gorbio ir jo bendražygių nebūtų Kovo 11-osios, tad per daug pavojingai mums, mužikams ir mažaraščiams, nesusireikšminkite ir neprisikirkite sau svetimų nuopelnų ir pergalių. Diletantų ir oligarchijos dvaro istorikų nuomonės nesutampa, nesvarbu, kad prieš mus naudojami BK straipsniai, bojevykai, PC konfiskacija ir cypė - galimybė labai greit atsidurti tarp profesionalių žmogžudžių kalėjime. Valdiškų istorikų ir istorijos mėgėjų nuomonės nesutampa. Be kalėjimo mes neturime viršininko, o pseudo oficialūs istorikai turi. Jiems vaadovauja net meilužės.

dr. Jonas Ramanauskas joramlt@yahoo.com       2019-05-25 4:48

Kaip buvo okupuota, taip ir liko. Tie patys valdo ir dar NELEGITIMIAI. Poniai Rasai Čepaitienei rekomenduoju paskaityti:

http://www.ekspertai.eu/okupuota-nepriklausomybe91670/

Išeidamas okupantas PASILIKO, mums paliko Nepriklausomybės aktą, o visa kita sau pasiliko….. Net ir Aktas, kaip sakė Oželytė, jau ne be tas, pakoreguotas.

Seime yra tik 5 vienmandatininkai, o visi kiti sąrašiniai. PRABUSKITE.
Seimo rinkimų įstatyme yra įtvirtinta NELYGI RINKIMŲ TEISĖ, todėl visada gudriai laimi OKUPANTAS, nes turi PRIVILEGIJAS.


Rekomenduojame

Algimantas Rusteika. Dinozauro prisiminimai apie ateitį

Vidmanto Valiušaičio replika apie Tomo Venclovos logiką ·

Vyskupas Jonas Kauneckas: Matoma neteisybė padarė kovotoju

Geroji Žolinės Naujiena: Palaiminta įtikėjusi!

Andrius Švarplys. Šiame techno-totalitariniame pasaulyje arba esi kritiškas, arba esi vergas

Vytautas Radžvilas apie Jono Noreikos atminimo lentos sunaikinimą

Vytautas Sinica. Miliūtės „Teisės žinoti“ apžvalga

Petras Plumpa. Laisvė ieško gyvenimo tikslo

Šiaulių valdininkų patyčios iš miestelėnų: iškirs ne 108, o 103 liepas ir pavadins tai „komp­ro­mi­su“

Liudvikas Jakimavičius. Patogus ir saugus diskursas

Gitanas Nausėda: sprendimus dėl istorinių asmenybių įamžinimo turi priimti ne merai

Iš propagandos frontų. Marius Ivaškevičius: „Aš asmeniškai renkuosi Tiesą“

Vladimiras Laučius. Sušimašinta Lietuva

Vytautas Radžvilas. Apie vienašališkas „dekonstrukcijas“ ir keistas Eurasia Daily bei lrt.lt sąsajas

Valdas Vasiliauskas. Ar Lietuva turi sostinę?

Linas V. Medelis. Sąmokslo teorija: kaip skęsta Lietuva

Vidmantas Valiušaitis. Kai istorikai ima bijoti faktų

Vitalijus Karakorskis: „Tai yra valstybės šantažas“

Rasa Čepaitienė. Pasaka apie vieną mažą raidelę

Robertas Grigas: „Quo vadis, Lietuva?“

Simonas Jazavita. Apie Prezidentus ir Antano Smetonos paminklą Vilniuje

Darius Alekna. Tai kas ten sakė, kad ne vieta buvo pagrindinis LEU sunaikinimo motyvas?

Andrius Švarplys. Politinis sentimentalumas yra amoralus ir antidemokratinis – jis išreiškia ne užuojautą, o politinį interesą

Geroji Naujiena. Palaiminti, kurie Jam sugrįžtant budės

Popiežiaus interviu italų dienraščiui: Europa, migracija, ekologija

Povilas Urbšys. Tai – elementarus vaivorykštinis fašizmas

Vykintas Vaitkevičius. Iš miego pakilusi Gedimino pilies kalno kariuomenė

Vidmantas Valiušaitis. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera

Į laisvę“ studijų savaitgalis „Quo vadis, Lietuva?“

Robertas Grigas. Ar esame gėlininkų tauta?

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.