Dienos aktualija, Visuomenės pokyčių analizė

Rasa Čepaitienė. Kito žvilgsnyje

Tiesos.lt redakcija   2020 m. gegužės 14 d. 16:36

8     

    

Rasa Čepaitienė. Kito žvilgsnyje

Angliškai „aš“ rašomas iš didžiosios raidės. Lietuviškai, priešingai, laiškuose į kitą mandagiau kreiptis „Tu/Jūs“, tuo jam išreiškiant pagarbą, lyg parodant, kad kitas yra pranašesnis už tave. „Mylėk savo artimą kaip save patį“ – šiuo pamokymu Jėzus tvirtino tarp asmenų esant lygiavertiškumo principą. Bet kaip mylėti kitą, jei nemyli savęs?

Šiandien blaškomės kraštutinumuose. Kitas – kaip kliūtis mūsų narciziškojo ego, taip iškelto individualizmą propaguojančios nūdienės kultūros, realizacijai. Konkurentas ir grėsmė tam, ko trokštam ir siekiam. O gal net sartriškas pragaras, nuo kurio geriau bėgti ar slėptis. Arba, priešingai, kaip skelbia merkeliška kultūrmarksistinė „krikščionybė“, Kitas privalo būti besąlygiškai priimamas ir globojamas, net jei nepaisytų ir negerbtų tavo kultūros ir papročių, net įžūliai ją niekintų ar išnaudotų, netgi savęs ir saviškių saugumo bei gerbūvio sąskaita, kitaip būsi blogas žmogus, ksenofobas, gal net rasistas…

Tuo tarpu Martinas Buberis ieškojo tame pusiausvyros, kalbėdamas apie „Aš“ ir „Tu“ fundamentalų papildomumą ir būtinybę balansuoti abu šiuos sandus.

Dabar, kai vis norisi iškišti nosį iš po kaukės, nes menki juokai ilgai ją dėvėti, prisimeni, kad senovės graikų teatre naudotos kaukės buvo vadinamos „persona“. Vėliau šį žodį pasiskolino krikščionių teologai, viduramžius praleidę karštuose ginčuose dėl Dievo prigimties ir esmės. Jiems rūpėjo apibrėžti, kas gi yra ta persona – asmuo – tiek Dieviškasis, tiek ir žmogiškasis. Antai Boecijus pasiūlė jam tokį, vėliau įtvirtintą, apibrėžimą: „tai racionalios prigimties individuali substancija“. Painu ir miglota?

Taip. Pavyzdžiui, ar asmeniu gali būti laikomas gyvūnas, proto negalią turintis ar psichine liga susirgęs žmogus, ne(be)pajėgus išskleisti savo racionalumo, kuris, kaip ir individualizmas, asmens autonomija, yra tapę pamatiniu moderniųjų laikų Vakarų visuomenes pagrindžiančiu principu? Prisiminkime, kad naciai savo genocidinę politiką vykdyti pradėjo anaiptol ne nuo masinio žydų naikinimo, o nuo proto invalidų ir psichikos ligonių žudynių, nes jų atžvilgiu buvo lengviausia kvestionuoti patį žmogiškumą, vėliau palaipsniui išplečiant rasiškai nepilnaverčių „nevisžmogių“ sąrašą. Sovietai, Kambodžos polpotininkai ar Ruandos hutai represuojamas ar naikinamas tautines bei socialines grupes irgi pirmiausia turėjo paversti „liaudies priešais“, taigi įvykdyti retorinės, o tik vėliau juridinės bei fizinės dehumanizacijos aktą.

Nūnai, diskusijose dėl abortų ir eutanazijos labiau skamba „teisių“ žodynas, asmens sampratą ir vertę nustumiantis į šalį. Antai filosofai (D. Folshid) kalba apie asmens plotmės vis pastebimesnį traukimąsi iš Vakarų intelektualinių debatų lauko ir viešosios erdvės. Jį pakeičia voliuntaristiškai plečiamos ir dauginamos „žmogaus teisės“, beveidžiai statistiniai individai ir rėksmingos medijų asmenybės. Prisiminus linksmą posakį „Aš, kaip ir visi, pasisakau prieš konformizmą“, galima teigti, kad nūnai įsigalėjęs individualizmas ne leidžia išsiskleisti visam asmens unikalumui ir talentams, bet, priešingai, yra palankesnis prisitaikėlių vidutinybių iškilimui. Pastebėjot, pas mus jos įsigali visur, užimdavos svarbiausius postus ir vietas, tapdamos tautos vedliais ir lyderiais, iškalusiais mintinai visus tuos lyderystės ugdymo ir naujosios viešosios vadybos vadovėlius? Apšokinėjamos PRininkų, pasiruošusių „nupaišyti“ tokį užsakovo įvaizdį, kokio tik klientas pageidautų.

Taip prieš mūsų akis regime oriai žygiuojant visą galeriją personažų, kurie nepakyla į orą kaip helio pripildyti balionėliai tik todėl, kad juos prie žemės traukia storos piniginės bei visi kiti prestižo bei statuso atributai.

Šioje oringujų šalyje nebelieka vietos asmenybėms, juolab asmenims su jų išgyventa asmeniška istorija, kuri nebūtinai privalo būti išviešinama ir tuštučių aptauškiama tv talkshow, gyvenimiška patirtimi, žiniomis ir kompetencijomis, su savo nenugludintais kampais. Jų savarankiškumas, drąsa, sąžinė, valia, nekonvencinė laikysena, nekontroliuojamumas ir neprognozuojamumas kelia rimtą prisitaikėlių galvasopę ir susierzinimą, tad jų turi būti kuo greičiau atsikratyta nustumiant į paraštes, užjuokiant, demonizuojant… Lietuva savo didžiausius protus bei talentus trumpam prisimena ir įvertina tik jiems numirus. Gyvujų gi laukia kiek kita dalia – būti beasmenės sistemos sulaužytiems ir pajungtiems stoti jai klusniai tarnauti arba kęsti nesupratimą, nepelnytas patyčias, panieką ir ignoravimą.

Karantinas mus irgi depersonalizuoja, nuasmenindamas kaukėtųjų būrius, paversdamas sunkiai beatpažįstamais susitikus. Stebėtina, kai atrandi, kiek daug informacijos, pasirodo, suteikdavo apatinė veido dalis – mimika, lūpų judesiai kalbant, šypsenos, ironiškas vypsnis ar žiovulys. Bandoma tai kompensuoti, kaip rytų čadruotosios, akcentuojant akis. Štai neseniai žiūrėjau TV reportažą apie fotografę, kuriančią seriją nuotraukų, fiksuojančių kaukėtųjų šypsenas, kurios atsispindi akyse. Bet, bent jau aš, pasirodo, pokalbyje retai žiūriu kitam į akis. Tad komunikavimo ir supratimo rėmai dabar dar labiau susiskliaudžia…

Tačiau šie apribojimai, kaip ir izoliavimosi reikalavimas, mus dažnai palieka vienus, stokojančius net ne žmogiško bendravimo, kurį vis dar galime gauti per ekraną ar telefonu, o Kito žvilgsnio. Gyvo, betarpiško ir mylinčio.

Žvilgsnio, be kurio kūdikis neturėtų galimybės vystytis ir augti, jame atrasdamas, atpažindamas ir įvidujindamas savo kaip nelygstamo, be galo vertingo ir be galo mylimo asmens vertę. Be kurio neateitų įkvėpimas menininkui ir neįvyktų kūrybos aktas. Be kurio nebūtų nei draugų, nei mylimųjų.

Praradę šį žvilgsnį ir šią patirtį liekame nuogi prieš egzistenciją, kaip vergai, aplinkybių aukos, neturintys vidinių resursų įveikti gyvenimo iššūkius ir išbandymus. Priversti taikytis prie stipresniojo valios ir reikalavimų, bejėgiai net mintyse jam pasipriešinti.

Lietuvos, kaip ir viso Vakarų pasaulio, didžiausia problema – ne ekonominė ar socialinė. Tai tik fundamentalios asmens dimensijos praradimo pasekmės. Tačiau tik ją atgavus Aš ir Kitas stotų į savo vietas, be neteisingo sumenkinimo ar išaukštinimo.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

tiek       2020-05-17 11:43

“Taip prieš mūsų akis regime oriai žygiuojant visą galeriją personažų, kurie nepakyla į orą kaip helio pripildyti balionėliai tik todėl, kad juos prie žemės traukia storos piniginės bei visi kiti prestižo bei statuso atributai” -realiai taiklu,pasigėrėtina:))). Būtinai užsiseivinu

Akys       2020-05-15 12:09
Hm hm       2020-05-15 8:33

Stilius labai pagerėjo. Vienintelis pastebėtas rusicizmas buvo „Gyvujų gi laukia…“ Čia dalelytė „gi“ pavartota kaip rusiška „že“. Natūralia lietuvių kalba būtų „o gyvųjų laukia“ arba be nieko, „gyvųjų laukia“. Angliškai „talk show“ geriau rašyti su tarpu.

Laikas ir NS       2020-05-15 7:27

pradėti reaguoti į konkrečius žmonių skaudulius.Yra bėda,žmonės kenčia ,iš karto mažiausiai pareiškimas.Kodėl politikai tyli apie medikų sabotažą,Verygos melą  dėl mirčių statistikos ir t.t…Jei bijomasi daktarų lobistų,tai kaip reikės priešintis Maskvai ar Briuseliui?

stasys        2020-05-15 6:08

Puikus str. autorės . Eilinį karta tenka savęs klausti kodėl žmogus politikos ir gyvenimo klausimuose visada užsideda skirtingas kaukes .. gal politikoje būti atviru jau nepriimtina ir skaitoma blogo elgesio tonu . Klausimas autorei į kavos puodelį .

To belieka pritarti        2020-05-14 23:04

Jus apie seno sukirpimo burokeviciaus komunistus kalbate? Kita kaire kiek zinau nera uzdrausta. Nielkas nelaltas, kad patys kairieji likvidavosi ar parsidave kaip buve socdemai. Me ten taikote

belieka pritarti       2020-05-14 21:22

Lietuvoje tikrai nėra normalios opozicijos. Taigi - ir tikro politinio gyvenimo . Vien todėl ,kad tikra kairė yra uždrausta įstatymu . O kaip išlikt konkurencinagai valstybei be politinės konkurencijos ?

Lietuvoje nėra       2020-05-14 18:14

tikros opozicijos.Nors slapta,kaip tarybiniais laikais, būtų galima paklausyti kokio kaip Amerikos radijo,kur kalbėtų ,diskutuotų ,atlieptų žmonių lūkesčius.


Rekomenduojame

Ramūnas Aušrotas. Ar vienaragis priklauso gėjams?

Arvydas Anušauskas. Demonstratyvus Kremliaus noras susitapatinti su okupantais

Geroji Naujiena: „Meilė – įstatymo pilnatvė“

Neringa Venckienė. Deimantės negalima apklausti teisme, nes ji ... nebekalba lietuviškai?

Vytautas Sinica. Tylėti būtų gėda patiems prieš save

Povilas Gylys. Po rinkimų nors ir tvanas?

Andrius Švarplys. Čia ir dedam tašką kalboms apie VDU bendruomenę?

„Nacionalinis susivienijimas“ pateikė skundą Vyriausiajai rinkimų komisijai

Algimantas Rusteika. Prasideda sisteminis Nacionalinio susivienijimo puolimas

Sukurta LGGRT centro konsultacinė ekspertų komisija

Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Skųsime viską ir visus? Nuo kaukių iki šeimos ir vaiko teisių

Buvusios Suomijos ministrės žodžio laisvės byla: „Bauginimais neprivers manęs slėpti tikėjimo“

Algimantas Rusteika. Naujienos iš „demokratijos“ frontų

Andrius Švarplys. Uždaviau tris klausimus kandidatei į VDU rektoriaus postą prof. Mildai Ališauskienei

Apšmeižtą LGGRTC patarėją ginti stojo patriotinės organizacijos

Algimantas Rusteika. Sunki lyderystės našta (drama)

Agnė Širinskienė: „Nesinorėtų įtarti, kad mūsų specialiosios tarnybos užsiima ne ikiteisminiu tyrimu, o politikavimu“

Stambulo Konvencija: Trojos arklys?

Geroji Naujiena: Jis atlygins kiekvienam pagal jo darbus

Išskirtinis Neringos Venckienės interviu Vytautui Matulevičiui (OpTV)

Gal jau bundame? Darius Trečiakauskas (Nacionalinis susivienijimas): Rinkimai gali tapti nauja galimybe esminiams pokyčiams valstybėje

Algimantas Rusteika. Lenkiu pliką ir kvailą galvą prieš tuos, kurie tą supranta ir pabando

Jonas Kadžionis. Partizanų jėga buvo ne ginkluose, o tikėjime

Vidas Rachlevičius.· Kaip britų visuomenė pamokė visuomeninį transliuotoją

Nuo bačkos. Andrius Navickas: raginu pasitikėti intuicija ir reitinguoti mane. Nepažadu būti geriausias, bet pažadu būti nepatogus ir tikras

Neringa Venckienė. Kas darė spaudimą Laurai Matjošaitytei?

Algimantas Rusteika. Sielos tėviškė yra vaikystė.

Prezidentas Valdas Adamkus apie grėsmę, kylančią iš politinės ir vertybinės regiono atskirties

Andrius Švarplys. Artėjant rugsėjo 1-ajai

Vytautas Landsbergis. Pseudoeuropa krūmuose

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.