Dienos aktualija, Visuomenės pokyčių analizė, Demokratija ir valdymas

Rasa Čepaitienė. Karantinas (II): kinų pavasaris. Antroji dalis: politekonominė

Tiesos.lt redakcija   2020 m. kovo 27 d. 18:09

9     

    

Rasa Čepaitienė. Karantinas (II): kinų pavasaris. Antroji dalis: politekonominė

Jeigu ankstesnėje įrašo dalyje svarsčiau klausimą, ką kiekvienas iš mūsų galime padaryti dabartinėje situacijoje, tai čia bandysiu paanalizuoti, kokias pasekmes COVID-19 atneša ir dar atneš pasauliui ir Lietuvai.

Jau žymiai labiau informuoti ir įžvalgesni nei aš apžvalgininkai pastebėjo, kad globalioji pandemija kirto per ir taip vis didesnių sunkumų patiriančią kapitalistinio pasaulio tvarką, kurios socioekonominis ir ideologinis pavidalas yra neoliberalioji sistema, laikyta vieninteliu ir bealternatyviu žmonijos raidos keliu, kai visos egzistuojančios ar įmanomos alternatyvos jai buvo vaizduojamos (ar išties, kaip Šiaurės Korėja, buvo) kaip klystkeliai nuo šio vienintelio teisingo ir į šviesią ateitį skriejančio greitkelio. Nebepavyksta, kaip iki šiol, užmerkti akis į tai, kad šios sistemos pamatai yra iš principo nežmoniški ir ydingi, o ji pati jau pasiekė savo vystymosi ribas, yra išsisėmusi, išsigimsta, degraduoja ir ima ryti pati save, ką rodytų ir akligatvis, pasiektas bandant spręsti pasaulinės klimato kaitos problemą iš esmės nekeičiant vis labiau augančia gamyba ir vartojimu paremtos ekonomikos sampratos.

Virusas prikišamai parodė, kad svajonės apie „pasaulį be sienų“, apie visoms tautoms ir civilizacijoms globalizacijos nešamą gėrį, „laisvąją rinką, kuri viską sureguliuos, jei tik jai bus leista nevaržomai veikti“ ir liberaliąją demokratiją, kuri be pasipriešinimo užkariaus pasaulį ir t.t., dūžta į šipulius. Globalizacija, itin pagreitinusi ir padariusi masiniu žmonių judėjimą, tampa ir priemone pernešti užkratą, su kuriuo kol kas nemokama susidoroti. Globalieji ar transnacionaliniai projektai, kaip antai Europos Sąjunga, pasirodo nepajėgūs laiku ir adekvačiai reaguoti į iškilusį pavojų, tesugeba vien, kaip įpratę, „reikšti susirūpinimą“. Tuo tarpu išgirtasis europinis solidarumas bliūkšta atsitrenkęs į italų pagalbos šauksmą, virsta savo paties priešingybe – visų kova prieš visus be jokių skrupulų nuožmiai grumiantis dėl pro šalį keliaujančių apsisaugojimo priemonių. Ir tuomet paaiškėja, kad vienintelė socialinės organizacijos forma, šiaip ne taip besimobilizuojanti atremti visuotinį pavojų, yra vėlyvojo kapitalizmo vizijose ir praktikose numatyta anksčiau ar vėliau nunykti, sąmoningai silpninta, niekinta ir išsunkiama nacionalinė valstybė. Dienomis, kai sienos užsidaro, tik iki šiol dažniausiai nepakankamai finansuotos, nuolatinėje pusbadžio dietoje dešimtmečiais laikytos valstybinės institucijos, medicinos sistema ir piliečių išrinktieji pareigūnai tampa tuo skydu, kuriuo bandoma, sėkmingiau ar ne, dengtis nuo stichinės nelaimės.

Tačiau pasaulinė pandemija – iššūkis ir demokratijai, kuri po Berlyno sienos griūties sukelto optimizmo jos visuotine sklandžia plėtra, per pastarąjį trisdešimtmetį patyrė tiek išorinių, tiek ir nemenkų vidinių iššūkių. Kaip rodytų jos kelią pasirinkusių šalių, kaip antai Vidurio-Rytų Europos ar posovietinis regionai, patirtys, nepakanka į savo konstitucijas ar politikų viešąją retoriką įterpti gražius žodžius apie laisvę ir lygybę, kad tai automatiškai imtų veikti. Deja, demokratinėmis procedūromis dangstosi net ir žiauriausi bei labiausiai iškrypę autoritariniai ar totalitariniai režimai. O ir pasauliniuose demokratijos reitinguose aukštose pozicijose esančios šalys, sąžiningų politologų vertinimu, jau vis labiau virsta į niekam neatskaitingų ir nepavaldžių elitų diriguojamas ir medijų manipuliuojamas postdemokratijas. Argi autoritarinė Kinija, kuri griebėsi itin drakoniškų priemonių suvaldyti viruso plitimą, nepaisant pilietinių teisių ir laisvių, nebuvo efektyvesnė už demokratines Vakarų šalis, kurios pavojaus akivaizdoje pasimetė, jį neigė ar galiausiai negrabiai apeliavo į piliečių sąmoningumą? Juk iš tiesų, kaip aiškėja, to sąmoningumo ne tiek jau daug ir esama. Įpratę prie savo ego įgeidžių tenkinimo, prie visokeriopų teisių ir laisvių Vakarų pasaulio gyventojai instinktyviai baidosi ribojimų ir suvaržymų, juolab, jeigu jų prašoma apsiriboti ir susivaržyti patiems. Išeitų, kad demokratijai įgyvendinti nepakanka deklaruotų teisių, įskaitant teisę nepaisyti valdžios nurodymų ir aplinkinių saugumo, reikia ir atsakingų bei pareigingų piliečių – tam tikros etnokultūrinės bendruomenės narių, kurie su ja tapatintųsi ir būtų jai lojalūs. Tačiau kaip pasiekti šį mobilizuojantį pareigingumą ir lojalumą, jeigu švietimo sistema tebėra orientuota į individų paklusnių kapitalistinės produkcijos gamintojų ir uolių vartotojų, o ne į visapusiškai išsilavinusių asmenybių ir sąmoningų piliečių – formavimą?

Pereikime prie Lietuvos, kurioje aukščiau minėtos problemos itin gerai matomos. Manding, virusas mums iš tiesų yra ir grėsmė, ir galimybė. Kažkas panašaus į tuos šansus, kuriuos Dievas duodavo Lietuvai didžiujų geopolitinių sukrėtimų metu – 1918-aisias ar silpstant ir dezintegruojantis Sovietų Sąjungai. Kad su mūsuose įtvirtinta neonomenklatūrine, politekonominio parazitizmo bruožų nestokojančia sistema yra kažkas ne taip ir piliečiai nebenori su tuo daugiau taikstytis, parodė paskutinieji Seimo rinkimai, kuriuose LVŽS antrame ture šluote nušlavė konservatorių atstovus. Pastarieji, iki galutinai save diskreditavus stambųjį verslą aptarnaujančiai feikinių socialdemokratų partijai, įkūnijo posajūdinę „atstovavimo normalybei“ tradiciją, kuri irgi buvo galutinai diskredituota TS-LKD pastaruoju metu atsiskleidus kaip tipinei neoliberaliajai, su konservatyviomis vertybėmis nieko bendro neturinčiai, antikrikščioniškai, „progresyviai“ genderistinei partijai. Deja, valstiečiai irgi anaiptol nepasirodė esą ideologiškai nuosekli ir vertybiškai monolitiška alternatyva susiklosčiusiai sistemai, ką parodė jų gretose, šalia išties padorių ir Lietuvai gero linkinčių žmonių, atsidūrę ir strateginius postus užėmę ar pas oponentus veikiai perbėgę vertybiniai liberalai, kas nulėmė jų daromas esmines klaidas, blaškymąsi ar nenuoseklumą priimant sprendimus. Tačiau virusas duoda šansą ir jiems, sėkmingo krizės suvaldymo atveju, išlaikyti ar net pagerinti savo pozicijas prieš artėjančius Seimo rinkimus, kas taip suerzino visa tai puikiai matančią opoziciją. Todėl ir buvo, stebėtinai sinchroniškai, imtasi reitingus auginančio SAM ministro A. Verygos nuėmimo kampanijos. Taipogi, kas yra žymiai rimčiau, pasigirdo „opozicijos lyderio“ reikalavimai šalyje įvesti (kaip numatyta, savo žmogaus vadovaujamą) nepaprastąją padėtį, kam masėms įteigti ir pateisinti buvo pasitelkta ne tik visuomet ištikima ir uoli didžioji žiniasklaida, bet ir savo paslaugas premjero postui užimti pasiūliusi I.Šimonytė ar staiga vėl valdyti ir ministrus atleidinėti užsigeidusi Prezidentė. Situacija, kaip, matyt, buvo paskaičiuota, tokiems rizikingiems, ant perversmo briaunos balansuojantiems manevrams atrodė palanki, nes visos valdžios grandys pasirodė esančios kaip niekad pažeidžiamos. Turime vis dar sau vietos nerandantį ir simbolinį kapitalą bei moralinį autoritetą neapdairiai barstantį valstybės Prezidentą, trumparegį garbėtrošką karjeristą Seimo vadovo kėdėje, ką tik sunkią ligą įveikusį ir pilna jėga dar negalintį dirbti premjerą. Tad, esant visuotiniam pasimetimui ir nerimui, kodėl gi jų vieton nepasiūlius „tvirtą ranką“ krizei suvaldyti, nors įprastiniai demokratiniai mechanizmai to ir neleidžia padaryti? Juolab kad situacijoje, kai akimirksniu griūva susiklosčiusi tvarka, keičiasi pasauliniai ir regioniniai galios centrai, persiskirsto globalieji finansų srautai, verta kuo skubiau pasistengti užsiimti geriausias pozicijas, leidžiančias iš šios padėties vėl išeiti laimėtojais, kaip kad jau sykį buvo griūvant SSRS.

Kitas svarbus momentas – griūna ir iki šiol puikiai veikusi nereikalingų ir perteklinių gyventojų, kurie tam tikroms grupuotėms tik trukdė efektyviai įsisavinti europinius pinigus ir kurti neofeodalinius tinklus, atsikratymo sistema juos išvarant užsienin. Pastarieji, puikiai tikę dirbti juodus darbus senstančioms Vakarų visuomenėms, ištikus bėdai pirmieji buvo palikti likimo valiai ir yra priversti grįžti dažno taip niekinton ir spjaudyton Lietuvon. Ką dabar reiks daryti su jais, kaip aprūpinti pragyvenimu ir darbu sparčiai susitraukiančios ekonomikos sąlygomis? Tais, kurių tarpe yra ir ne vienas, kaip jau įsitikinome, buduliško ar kriminalinio mentaliteto atstovas. Kas ir kokiems tikslams susipras panaudoti šį netikėtai atsiradusį išteklių?

Taigi, padėtis tikrai neeilinė, reikalaujanti ne tik aiškaus matymo, kas vyksta, bet ir greito veikimo, kam, akivaizdu, karantinas tik supančioja kojas…

Ką šitoje situacijoje galime padaryti mes, eiliniai piliečiai, savo sričių specialistai?

Kaip jau minėjau, ši neapibrėžta padėtis atveria netikėtą galimybių langą bandyti sukurti žmogiškesnę, tautiškai ir pilietiškai sąmoningesnę, solidaresnę, labiau socialiai teisingą, privilegijų ir išskirtinių kastų atsisakiusią santvarką, nes, akivaizdu, toliau ramiai kliautis vien ES struktūromis ir jų nuleidžiamu reguliavimu nebeišeis. Kokiomis priemonėmis tai galima būtų padaryti, reikia galvoti dabar. Reikėjo jau vakar.

Kas sugebės pasiūlyti ne tik efektyvų ekonominės krizės suvaldymo priemonių paketą, bet ir tolesnės Lietuvos raidos modelio apmatus, atitinkančius daugumos visuomenės lūkesčius, tas turės ir prisiimti atsakomybę už jų įgyvendinimą. Nesileiskime apkvailinami praeities šmėklų, vėl išlindusių klaidžioti po Europą ir Lietuvą.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Viskas nuo valdžios.       2020-03-30 21:19

O valdžią renkame. O rinkti nėra iš ko…

tiek       2020-03-28 15:15

laaabai aiškiai,gaila ,kad ne trumpai.Bet autorei iš esmės tik pritariu - kiek dar leisimės murdomi ideologiniame mele?

stasys        2020-03-27 22:15

Kas gi autorei trukdo tuo tikėti jog galimas ir kitas vystymosi kelias ..tik rožėmis klotas , pasirinkus tik tuos kurie daug žada , bet jųjų  kojos trumpos . Tas reiškinys [pats savaime įdomus tyrimui tik vargiai kas drįstu labiau pasigilinti kodėl moterys traukia neūžaugos .?.. Jokia čia paslaptis kad autorė operuoja norais kurie savo laiku laisvą Lietuvą atidavė rusams ,  sakoma jog gerais norais visos pragaro grindys grįstos taip ir čia niekuo nepagristi metami kaltinimai konservatoriams ir Prezidentei atsimuša autorės žodžiuose ‘bandant prisidengti svarstymais apie globalizmą ir neoliberalizmą“ tie reiškiniai šimtmečiais gyvavo vakaru visuomenėse ir tik ju dėka besivystančios tautos gavo progą sukurti savo tautines valstybes ir pasivyti turtingus vakarus ekonomiškai , nesugriaunant tautinės identiteto . Ar autorė už tai kad žmonės badautu ?  sirgtu ligomis ir skurdą verstu gyvenimo norma trečio pasaulio šalyse ?  abejoju , tada reikėtu pripažinti tą faktą kad ne valstybės sienos ir jų nebuvimas į Lietuva atnešė epidemija.  Čia kalti vakarietiško gyvenimo išlepinti piliečiai kurie jau negali apriboti savo poreikius ir tai laiko sėkmės visuomenėje ženklu . Iš to taško žiūrint ;laimėjus tokioms autorės pažiūroms Seimo rinkimuose autorė taptų nauja paklydusia tautos sielą kuri šalį prakeitė naujoms kančioms ir ilgiems ešalonams į Sibirą !! ar gi yra kitas kelias kitaip atversti paprastus žmones į jos lūkesčius ?  Lengvai stumtelėjus į nežinia Lietuvą ir jos ekonomiką ji gali riedėti nuo epidemijos kalno viršūnės gana ilgai ir tolį . Nebus jokio sėkmingo epidemijos suvaldymo , kaip nebuvo A.Kubiliui ir I.Šimonytei argumentu logiškai pasiteisinti už tas priemones kurios buvo reikalingos suvaldyti ana krizę. Lietuva prasčiausiai susitvarko tarp Baltijos draugių su epidemija ir ta byloja faktai o ne valstiečiu trumpos kojos .

Trumpai       2020-03-27 20:23

Ką rūkai kartu su Seimo Jurgiu?

Žinoma,       2020-03-27 20:20

suvienytą Vokietiją reikia nudaigoti - pakartoti Theodore N.Kaufman’o triuką, kad “Vokietija privalo žūtį”(“Germany must perish”). Taip pat žinoma, kad prapiesoriai turi kitokią nuomonę dėl šio triuko ir studentams bei runkeliams šito nepasakys, kaip visada, kaip akademiks Vilks kadaise, pamenate? Konkurentai galabijami. kaip visada. Nieko naujo ar asmeniško.

Al.       2020-03-27 20:02

Esmė teisinga. Tik kam tas kapitalizmas? Tai tik marksistų teorinis konstruktas. Yra laisvas ūkis ir yra reguliuojamas. Yra privatus, ir yra valstybinis. O kapitalas yra bet kuriame iš jų.

Netikiu visai       2020-03-27 19:35

Grybauskaitės fondo skaidrumu.

ah1       2020-03-27 19:29

Mes priklausom ES, kaip bus ES taip ir pas mus ir niekas jokių modelių nekurs kol ES nelieps ir ES duos pinigų eurų ir nėra ko kurt sąmokslo teorijų ir “baubų” visokiausių,užtenka vieno “baubo’  caronoviruso. O kaip bus toliau pagyvensim pamatysim, kaip visi darys taip ir mes darysim kaip dainoj ” o jūs vaikai taip darykit kaip Jurgelis daro”

Trumpai       2020-03-27 19:28

Opozicijos noras viską valdyti..landsbergiu klanas ,nes dideli pinigai, meilės Lietuvai ir jų žmonėms nerasta.Kur sąžinė Grybauskaitė Simonyte ,juk ir taip jau prisidirbot sau!


Rekomenduojame

Vytautas Radžvilas. Apie lietuviškąjį čiukčio sindromą

Skiepų karai. Ramūnas Aušrotas: Klausimas tik toks: ar bus taikoma „grubi prievarta“, ar…

8-tosios Garliavos antpuolio metinės: neabejingi piliečiai ir vėl klausė: „Ar dar gyva Deimantė?“ Papildyta Neringos Venckienės komentaru

Eligijus Dzežulskis-Duonys. Kaip atkurti pašlijusią ES reputaciją?

Per 500 žmonių pasirašė laišką Lietuvos vyskupams dėl Komunijos dalijimo būdo

Liudvikas Jakimavičius. Gyvenimo redaktorius Covidas

Kerouaco vertėja Irena Balčiūnienė – apie Mykolaitį-Putiną ir kiekviena proga jį menkinantį Tomą Venclovą

Neringa Venckienė. Valstybė laikosi ant melo pamatų

Algimantas Rusteika. Gyvename linksmiau ir laisviau

Liudvikas Jakimavičius. Prisiklausėme

Jonas Švagžlys. Apie opozicijos atstovų sekamas sėkmės istorijas

Rasa Čepaitienė. Mažumų valstybė

Vytautas Sinica. Būtina naikinti Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą

Rasa Čepaitienė. Čiukčiai prie Baltijos

Geroji Naujiena: Tiesos Dvasia – mūsų Globėjas

Algimantas Rusteika. Įtampą žūtbūt reikia išlaikyti

Povilas Urbšys. Apie opiumą liaudžiai ir Jo Ekscelenciją

Arūnas Gumuliauskas. Minint Steigiamojo Seimo šimtmetį

Povilas Gylys rekomenduoja. Apie zuikius ir valstybę

Istorikas Artūras Svarauskas apie Steigiamojo Seimo šimtmetį

Vytautas Sinica. Ironiška – nemirtinga neteisingai mąstančiųjų persekiojimo dvasia atgimsta sovietmetį tyrinėjančių galvose

Lietuvos Respublikai – 100! Gabrielės Petkevičaitės-Bitės žodis pirmajame Steigiamojo Seimo posėdyje

Vytautas Sinica. „Ne, vaikas nėra kolektyvinė mūsų visų atsakomybė“

Kaip iš Neringos Venckienės namų buvo pagrobta Deimantė Kedytė – dalijamės vaizdo įrašu ir Karolio Venckaus komentarais (video)

Algimantas Rusteika. Pasislėpti nepavyks niekam

Marijos radijas: Ar esama realių priežasčių pilietiniam judėjimui laisvoje šalyje, demokratinėje santvarkoje?

Rasa Čepaitienė. Kito žvilgsnyje

1972-ųjų gegužės 14-oji, Kaunas: Romas Kalanta ir kalantinės

Algimantas Rusteika. Kelios pastabos „vaiko ėmimo“ įrašo paraštėje

Aštuntosioms Garliavos antpuolio metinėms artėjant Neringa Venckienė klausia: Kodėl? Už ką?..

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.