Dienos aktualija, Istorija, Kultūros, kalbos, istorijos politika

Rasa Čepaitienė. Istorija kaip tapsmas ir pamoka

Tiesos.lt redakcija   2019 m. rugpjūčio 2 d. 10:28

23     

    

Rasa Čepaitienė. Istorija kaip tapsmas ir pamoka

Nebeketinau tęsti šios temos. Atrodė, pakaks dviejų dalių pasvarstymų („Kolaborantai“ ir „Naktinė istorijos politika“). Bet matydama negęstančią diskusiją ir ypač tai, kokius stebėtinai paviršutiniškus ir netoliaregiškus smerkimus ar pagiežingus kliedesius (N. Šepetys, B. Gailius) rimtom minom skelbia solidūs intelektualai arba tokius vaizduojantys, esu priversta vėl reaguoti.

Apie dvi istorijos optikas

Aišku, jų yra ir daugiau, bet Škirpos/Vėtros istorijoje vyrauja šios dvi. Tai yra Istorija kaip Mitas (turiu omenyje moraliai ir vertybiškai orientuotą pasakojimą apie praeitį, turintį pamokyti ir įkvėpti, o ne kažkokius nerealius ar suklastotus dalykus) ir Istorija kaip Praeities Tyrimas (herodotiškąja prasme). Pavyzdžiui, puiki šių dviejų optikų susidūrimo iliustracija būtų mano abiejų labai gerbiamų istorikų Vidmanto Valiušaičio ir Algimanto Kasparavičiaus diskusija Žinių radijuje (klausyti ČIA).

Jų pokalbyje labai gerai atsispindi skirtingos šių dviejų optikų vertybinės orientacijos. Ir tai nepaisant fakto, kad abiems jiems nuoširdžiai rūpi tiesa ir abu jie yra gerai pasikaustę šia tema. Nežiūrint to, drįsčiau manyti, kad Valiušaitis labiau atstovauja vertybinei pozicijai, o mano kolega Algis – istoriografinei, žinijos apie praeitį kaupimo ir supratimo siekio nuostatai. Pirmuoju atveju manoma, kad už praeities veikėjų poelgių slypi ir iš jų išplaukia tam tikros antlaikės vertybės. T.y. istorija mums perteikia ne tik žinias apie praeitį, bet ir tam tikrus sektinus ar smerktinus pavyzdžius, kaip derėtų elgtis ar nesielgti dabartyje. Antruoju labiausiai rūpinamasi atskleisti, kas gi praeityje iš tiesų įvyko, bešališkai ir be išankstinių nuostatų nustatant faktus, parodant šaltiniais grindžiamą pragmatinę ir raconalią praeities veikėjų laikyseną vienose ar kitose situacijose, bet nesiimant jų nei teisti, nei garbinti. Tai anaiptol nereiškia, kad, kaip skelbia kai kurie jų kritikai, Valiušaitis dėl savo angažuotumo neva nėra tikras istorikas, o Kasparavičius dėl tokio angažuotumo stokos atseit nėra patriotas. Tiesiog tai skirtingos mąstymo apie praeitį formos – didaktinė ir pažintinė, labiau emocionali ir šaltesnė bei emociškai atsietesnė. Tačiau juodvi abi reikalingos ir viena be kitos iš tiesų negalėtų funkcionuoti.

„Vėtros skandalo“ problema ta, kad, kaip dabar aiškėja, namų darbai čia nebuvo laiku padaryti nei Istorijos kaip Mito, nei Istorijos kaip Tyrimo plotmėse. Todėl turim tai, ką turim. Kitaip tariant, dabar tiek Jono Noreikos gerbėjai, tiek ir nekentėjai veikia apgraibomis bei daugiausia remiasi emocijomis, ir, kaip kad ir Škirpos atveju, patys to nesuvokdami švaistosi totalitarinės retorikos figūromis („Hitlerio šunys“, „fašistai“, „naudingi idiotai“ ir t.t.).

Tačiau faktas tas, kad mes neturime išsamios Jono Noreikos biografijos (kaip neturime ir autoritetingo, „klasikinio“ Birželio sukilimui skirto veikalo), dėl to joje dar lieka daug baltų dėmių ir spekuliacijų, o Kazio Škirpos biografija šiuo metu irgi tėra dar tik tyrimo stadijoje. Nepaisant to, kai kas daro generalines ir toli siekiančias išvadas apie jų indėlį į žydų genocidą ir antitotalitarinį pasipriešinimą, heroizuodami arba deheroizuodami šiuos asmenis.

Tuo tarpu ankstesnės istorijos politikos judesiai juos pagerbiant, politinei konjunktūrai pasikeitus, dabar staiga grubiai ir nemotyvuotai kvestionuojami politikų, kurie, paradoksas (!), lyg ir turėtų atstovauti liberalios laisvės vertybėmss, tačiau renkasi priemones, kuriomis pasižymėjo bolševikai ir naciai. Be to, daro tai nemokšiškai ir selektyviai, tuo pačiu vaizduodami moralinius grynuolius-teisėjus, nors patys buvo nesyk prigauti dėl nusikalstamo (baltarusių opozicionieriaus išdavimas Lukašenkos režimui tuometinio Teisingumo ministro nurodymu ar su jo žinia) ar moraliai abejotino elgesio (keistas R.Šimašiaus pėdsakas Kauno pedofilijos istorijoje) bei patys pasižymi itin prieštaringa reputacija (sprendimas dėl Škirpos alėjos buvo priimtas daugiausia perbėgėlių iš buvusios „Brendžio dėžutės“ partijos balsais). Šis neatitikimas tarp triukšmingai skleidžiamos retorikos ir praktinių veiksmų nepraslysta pro publikos akis ir kelia jos visiškai teisėtą pasidygėjimą.

Istorija kaip Tyrimas šiuo atveju mums tegali pasakyti tik tai, kad abu dabar mūsų dėmesį prikaustę praeities veikėjai tebuvo žmonės, su savo nuodėmėmis, silpnybėmis ir trūkumais, tiesiog kaip mokėjo ir galėjo veikę pagal savo gyvenamojo meto aplinkybės. Ne didvyriai. Bet ir ne niekšai. Tai ne tos plotmės diskusija.

Istorija kaip Mitas tuo tarpu klausia, ar jų gyvenime galime rasti vertybių, kurios mus įkvėptų ir paskatintų kurti geresnę ateitį? Ir čia susidūriame su kita svarbia problema. Jeigu smerkėjai dažnai daro grubią anachronizmo klaidą, reikalaudami iš jų būti gyvenus tomis vertybėmis ir nuostatomis, kurios dominuoja dabar ir dar išimtinai tomis, kurias palaiko jie patys, tai jų gerbėjai jiems priskiria vertes ir motyvus, su kuriais pirmiausia patys nori tapatintis. Taigi konfliktas iš esmės yra dėl vertybių ir istorinio teisingumo, o ne dėl tiesos.

Todėl, mano supratimu, visas „ginčas dėl Vėtros“ intuityviai sukasi apie vertybinę ašį, kokią Lietuvos viziją mes iš tiesų palaikome. Lietuvos kaip savarankiškos valstybės ir tarptautinės politikos subjekto ar Lietuvos, kuri vienokiais ar kitokiais saitais būtų susieta su kuria kita(-omis) šalimi(s). Jei jums artimesnė pirmoji vizija, tuomet veikiausiai Škirpai ir Noreikai simpatizuosite, juos gerbsite ir galbūt net laikysite didvyriais, nes jie buvo tikri nacionalistai ir kovotojai už Lietuvos nepriklausomybę. Jei antroji, tuomet, kaip jau daug kartų rašiau, jums bus artimesnis svetimas žvilgsnis į šiuos personažus, raginantis jų darbus vertinti iš kitų šalių ir tautų perspektyvos.

Bėda ta, kad dažniausiai tarp šių dviejų optikų Lietuvoje nėra tarpininko, galinčio, nenusižengiant nei istorinei tiesai, nei istoriniam teisingumui, visuomenei suprantama kalba perteikti reikalo esmę. Todėl ir turime užprogramuotą nesusikalbėjimą ar net nenorą susikalbėti. Vietoj to lieka nuogas galios primetimas, lydimas neišvengiamai kylančių kitos pusės nuoskaudų ir protestų.

Apie istorijos pamokas

Istorija pirmiausia yra tapsmas ir kismas. Viskas keičiasi, sensta ir dūla – daiktai ir mados, žmonės, idėjos, gyvenimo būdas ir t.t. Antlaikės vertybės ir normos, moralinis Kanto imperatyvas, apie kuriuos mėgsta postringauti filosofai, įgauna kūną konkrečiose istorinėse aplinkybėse ir konkrečiame laiko ir vietos susidūrime. Tie, kurie nesugeba atleisti Noreikai sąlyčio su okupaciniu nacių režimu ir jo (iki šiol patikimai neįrodyto) bendradarbiavimo varžant žydų teises ar juos naikinant, matyt, širdyje nemano, kad žmogus gali keistis, o jo vertybinės nuostatos – transformuotis, net radikaliai apsiversdamos. Lyg patys to niekada nebūtų patyrę. Tačiau jeigu su tuo sutiktume, nors gyvenimo patirtis ir rodytų ką kita, tuomet reikėtų sakyti, kad visi tie, kurie žlungant Sovietų Sąjungai iš komunizmo statytojų staiga virto naujosios Lietuvos kūrėjais, yra tik melagiai ir apsimetėliai. Argi ne taip? Kaip tada į juos visus derėtų žiūrėti?

Manding Noreikos asmenybėje ir biografijoje ir matome tokį vertybinį kismą ir tai, bent jau man, yra jame įdomiausia. Kad ir ką jis būtų padaręs ar nepadaręs praeityje, jo egzistenciniai pasirinkimai jį vis labiau veda link pasiaukojimo už Lietuvą, nors jis, kaip ir daugybė kitų, ir turėjo galimybę tapti eiliniu prisitaikėliu prie sovietinės sistemos ir gal taip būtų net išvengęs Sibiro. Tai geriau suprantama tik krikščioniškos etikos šviesoje, kuomet „paskutinieji (šiuo atveju darbai) taps pirmaisiais“. Panašiai kaip krikščionių persekiotojas ir žudikas Saulius po atsivertimo tampa jų apaštalu ir šventuoju Pauliumi. Jeigu ankstyvieji krikščionys būtų buvę šimašiai, jie jį juk būtų bemat užmėtę akmenimis, ir būtume netekę galimybės skaityti jo laiškus smile

Krikščionybė pripažįsta ir aiškiai teigia ne tik šios vidinės kaitos galimybę, bet ir būtinybę, pasiekiamą per savirefleksiją ir atgailą, vedančias link vis didesnės tiesos apie save ir Dievą. Kaip žinome, Noreika buvo giliai tikintis žmogus, tad ši jo gyvenimo kreivės interpretacija – ne iš piršto laužta.
Suprantama, šis vidinis kismas gali būti visoks, pavyzdžiui, Jono Deksnio arba Kosto Kubilinsko vidinė transformacija. Arba Salomėjos Nėries. Arba atvejai, kai žmogus viena galvoja, kita sako, o trečia daro. Tokių buvo nemažai, matyt, dauguma. Nes kažkaip reikėjo išgyventi.

Tai mums kalba tik apie tai, kad šiandien mes, patogiai įsitaisę ant savo sėdmašių su latte rankoje, neturime nė žaliausio supratimo, ką teko patirti dviejų baisiausių moderniųjų laikų totalitarinių režimų valdomų šalių gyventojams ir kokie rafinuoti mechanizmai buvo sukurti bei pasitelkti jų sieloms palaužti ir perkalti, taip sukuriant naująjį žmogų. Taigi, užuot vienus ar kitus praeities veikėjus smerkę ar aukštinę, pabandykite pirmiausia sau sąžiningai atsakyti į klausimą – ką patys būtumėte mąstę ir veikę šių žmonių vietoje, kokius vertybinius pasirinkimus padarę?

Apie empatiją

Profesionalaus istoriko duona yra stengtis sąžiningai ir kruopščiai rekonstruoti bei paaiškinti praeities žmonių poelgius ir, jei įmanoma ir šaltiniai leidžia, – jų veiksmų motyvus, kas dažnai veda prie empatijos jiems, palengvinančios šį darbą, tačiau jokiu būdu nereiškia jų teisimo ar gerbimo, nuo kurio geras istorikas turėtų atsiriboti. Tuo tarpu jame slypintis pilietis ir savos šalies patriotas, ar istorijos politikas (ar, jei norite, istorijos didaktikas, kokiais visi nolens volens kalbėdami apie praeitį tampame), į praeities herojus žiūri per natūralaus ir galbūt visiškai nerefleksyvaus palankumo (simpatija) arba neprielankumo (antipatija) prizmę, kylančią būtent iš jo giliai viduje išpažįstamų vertybių, kurias jis nejučiom susies ir sutapatins su konkrečiais istoriniais asmenimis. Iš čia ir visos tos aistros (pathos), ypač paaštrėjančios, kai tos empatijos kitam vis pritrūksta, nors jos sau ir reikalaujama, tuo pačiu nė nesistengiant įsijausti į kitos bendruomenės XX a. vidurio mėsmalėje taipogi patirtas kančias.

Todėl J. Noreika mums yra lyg veidrodis, keliantis labai asmenišką klausimą, kuo mes tikime ir dėl ko iš tikrųjų kovojame bei aukojamės.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

s.m.       2019-08-3 16:55

jo, geras straipsnis, neveltui džiūlzus-džeikus komitetas iškart nuo lencūgo paleido…

Algis Jokštys       2019-08-3 12:14

Puikus, aukštos profesionalumo prabos tekstas. Be to, parašytas neabuojo žmogaus, nuoširdžiai mylinčio Lietuvą. Tik - nenustebkite - radau nemažai minčių, kurios iš esmės sutampa su vos prieš kelias dienas Autorės kritikuoto A. Nikžentaičio tekstu apie istorijos politiką. Nutrintas posakis, kurį nesyk girdėjau angliškai, skamba: Great minds think alike.

Jules to 2019-08-3 9:13       2019-08-3 10:49

Bevardi, sakai, demaskuoji mane, ane? Vaistukus išrašinėji, ligos diagnozes nustatinėji ir visi pačio klauso, ausis suskliautę, skaito pačio mūs demaskavimo triukus ir tyli - nieko nesako, bijo. O save, Bevardi, nenori išvyst, ką? Mes tik norime išvilkti istorijos klastotojus – VU ir VDU absolventus ir docentus, pasirėmę, na, kad ir tokia va patirtimi – tokiu faktu. Pavyzdžiui, visuotinai buvo žinoma Vakaruose ir nuolat primenama, kad Katynės žudynes organizavo vokiečiai ir visi pasaulio liberoidai tuo tikėjo ir apie tai rašė savo pseudo disertacijas, diplominius, kursinius darbus – gavo mokslinius laipsnius, tapo profesoriais ir docentais. 25 tūkstančiai stalinistų nužudyti Lenkijos karininkai buvo priskirti vokiečių nusikaltimams – jų darbui. Tik Gorbis, kaip Perestroikės autorius ir tokio sąjūdžio pirmeivis Lietuvoje 1990 metais viešai pripažino, kad tai NKVD darbas,  o demokratinės Rusijos prezidentas B.Jelcinas paviešino ir popierką, raštišką įsakymą juos nužudyti , kurį pasirašė gerasis ir Vakarų pasaulio numylėtasis, ypač liberoidų, Dėdė Stalinas(Uncle Joe) 1940 metų kovo 5dieną. Taigi, pasiremiant tokia patirtimi ir iš jos išplaukiančia elementaria logika, mes dabar irgi galime ne tik paspėlioti, kas davė įsakymą pasauly šmeižti nunykstančius lietuvius, bet ir žinoti, kas tokie šiandien tai įsakė padaryt?  Penkis dešimtmečius liberal-dimokratai klykė ant tų, kurie sakė Tiesą, kaip dabar mes, ieškantys Tiesos ir teisingumo. Juk Tiesa apie Katynę  Vakaruose irgi buvo sutinkama pasipiktinimo šūksniais, šmeižtais,  kaltinimais antivakarietiškumu, istorijos klastojimu, nes Sovietija buvo pagrindine Vakarų sąjungininke – šventų Blogio imperijos sąjungininkų Vakaruose šmeižimu. Tiems patiems dabar nepatinka ir Lietuvos Laisvės kovotojai – mūsų didvyriai. Su pompa filmuojant daužomi jų paminklai ir atminimo lentos. Antrasis pasaulinis karas ir šiandien pasilieka runkeliams, daržovėms, įslaptintu, apgaubtu paslaptimi ir BK straipsniais, budinčiais Langų seržantais ir politinių fūrų reguliuotojais bei „bojevykais“ už durų – savarankiški tyrinėjimai laikomi antisemitizmu, homofobija, neapykantos kurstymu, nacizmu, industrijos neigimu, fašizmu, privilegijuotų žmonių teisių pažeidimu, duomenų apsaugos įstatymo nesilaikymu ir pan., o va lietuvių didvyrių šmeižimas pasauly antilietuviškumu kažkodėl nelaikomas, įdomu kodėl?

> 2019-08-2 23:45       2019-08-3 9:13

Tai ką kremliaus feldfebeli-skalike, bijai IP paviešinimo, dedi į kelnes!  Kam tave dar „demaskuoti“, jei metų metais mali tą patį š... pasirašinėdamas „julesais“, „dzeikais“, „borgijom“, o po to, tą patį komentarą dedi kaip feisbukinį su vardu, pavarde ir dar snukio nuotrauka?!
Prastas felčerio darbas, oi prastas. Vienintelis dalykas ko iš tavęs būtų galima reikalauti, tai reguliariai gerti vaistus.
O klausimų tau uždaviau, net du nors neatsakei, užduosiu dar vieną:
„stabdžius slapta mums pakirpti“, „suteikė teisę mus kagebizuoti“, „Mes norime išsiaiškinti “, „nuneigti mus faktais“... 
Mums-mus-mes-mus! Kas tie mes? J. Milaitis, „stasys“, kas dar?  Kiek ten jūsų kontoroje partizanų-pogrindininkų,  mestų  anonimiškai „kovoti“ su bolševikais, internaciais, dezistais, VU docentais, AMBalistais ir juozaitininkais?!

Doleriuk,       2019-08-3 8:10

neturi kuo pagrįsti, tik pasakyti, kad būtent pats trolini, ne daugiau. Kokiuose kursuose patį šito meno išmokino? Gal kartu su Zuoka, Šimašiuku ir Uspaskich, ir kitais perspektyviais jaunuoliais? Beje, negalėtum mums apibrėžti, kas, pačio supratimu, yra tas trolinimas čia, o tai mes nebesuprantame, ką pats nori pasakyti ir kodėl Jūs čia, a? Mes čia ieškome Tiesos, siekiame Tiesos, klystame jos beieškodami, bet pats, pats kokiu tikslu čia? Mes norime suprasti, kodėl mes kaltinami dėl žydų aukų, o kitos, ne žydų kilmės aukos, rodomos kaip bereikšmės, nieko vertos - tik patyčių ir pažeminimo po jų žūties. Juk Vokietija buvo visą laiką be gailesčio, be stabdymo bombarduojama, žudoma pagal prof.F.Lindemann civilių, darbo klasės, žudymo planą ir Theodote N.Kaufman knygiukštę. Bombonešiai masiškai ir sistemingai rovė(Strategic Bombing Offensive) Vokietijos miestus su gyventojais kaip dantis ir nieko - menkniekis, lyginant su žydų karo aukomis.Visi likę gyvi yra išgyvenę karą, o ne kažką išskirtinio. Kas tai, kai mirtis ugnyje nuo bombardavimų itin žiauri, Milaičio demaskuotojau. laimingi būdavo tie, kurie žūdavo iškart ir po žuvimo sudegdavo būdami jau negyvi. O kaip su tais, kurie gyvi degė ir palaidojami gyvi, sutraiškomi griūvančių namų, uždusta, supjaustomi dūžtančių stiklų, sudraskomi skeveldrų, apanka, apkursta, baisiose kančiose miršta nuo daugybinių sužeidimų, bado, epideminių ligų, bet jie ne žydai, todėl neverti dėmesio, tiesa? Lietuviai Lietuvoje nunyksta, todėl neverti dėmesio. Laukiama, skaičiuojama, kada mūsų bus pusantro milijono, milijonas ir kada pagaliau bus pasiektas tas suslovininkų išsvajotasis nulis - Lietuva be lietuvių. Ar taip, Doleriuk? Tad pabandyk tai nuneigti, vietoj šmeižto ir etikečių klijavimo. Pačiam Tiesos siekis yra trolinimas, ar taip? Žinoma, tai buvo neišsilavinusio mažaraščio nuomonė, neįsisavinusio Neosovietijos fundamentoriaus(Fundamentals of Neo-Soviet Law).

Dzeikas       2019-08-3 7:54

Nezinau kas:
teisingai pastebeta. Aplamai troli atpazinsi is to, kad naudoja argumentacija at hominem ir kalba ne apie esme, o apie troliui nepatinkancio poziurio autoriu.

Milaiti,       2019-08-3 0:39

skalsu kalbos. Kokiais faktais kas nors ką nors turėtų paneigti, kai tu ištisai trolini?

to Vien tik       2019-08-2 23:45

O pats kas tokis būsi? Bevardis, anoniminis “Doleriukas”, reikalaujantis iš kitų pavardžių ir adreso, kad galėtum fūrą pagal “Jurgitos projektą” užvaryt ar stabdžius slapta mums pakirpti? Pirma save paviešink, o ne pulk kitus demaskuoti ir atskleidinėti jų tapatybes, kad šie iš baimės išsibėgiotų - išsilakstytų. Pamiršai, kad čia yra anoniminių komentatorių nuomonės skelbiamos vien dėl to, kad šie nesusilauktų nemalonumų darbe, mobingo, išmetimo iš darbo su vilko bilietu gyvenimui ir, pagaliau, kad neišmestų Langų seržantai pro langą, o tokių pas mus tikrai netrūksta, nežinot? Kas KGB rezervistams ir kitiems “stukačiams” bei eksiukams suteikė teisę mus kagebizuoti ar putinizuoti, ką? Nori žmogus - atskleidžia savo tapatybe, o jei nenori, pats neturi teisės čia atskleidinėti mūsų tapatybes, ar supratai? Ko pats savojo įspūdingojo veidelio nerodai, o kitų tai valkioti nori? Kas manai esąs, a? Mes norime išsiaiškinti tik vieną, sakykime, kodėl Vakarai grąžino atgal į Tėvynę, Stalino Rusiją, sučiuptus karo pabėgėlius ir belaisvius bei darbo stovyklų internuotosius, kai šie to nenorėjo? Kodėl anglų ir amerikiečių kariai begėdiškai stebėjo ir nieko nedarė, kaip tuos nelaimėlius nkvd-istai jų akyse šaudė Odesos ir Murmansko uostuose? Jų akyse šaudė repatriantus ir šie stebėjo masines jų savižudybes, ir nieko nedarė, negelbėjo. Kaip jie galėjo po to, grįžę namo, ramiai miegoti? Net toks garsus leftistų istorikas, kaip A.J.Taylor baisėjosi lygiai taip pat, kaip jis baisėjosi ir Niurnbergo farsu. Kodėl Truman’as ir Atlee aklai vykdė Stalino pageidavimus ir dar atominę bombačką padovanojo magaryčių už gerą darbą, galabijant repatriantus ir varant juos mirčiai nuo bado, alkio, šalčio ir alinančio darbo į Sibirą? O čia Doleriukas kraustosi iš proto mus bedemaskuodamas. Pats turėtum kontrargumentuoti ir nuneigti mus faktais, o ne demagogiją babuškoms varinėti. Laikas pradėti nagrinėti ir liberal-dimokratijos nusikaltimus taip pat iš esmės, kad šie nebepuldinėtų po milijoną ar du teturinčias tautas savo tautiečių, vadinant jas fašistėmis, nacistėmis ir dar, bala žino, kuo.

Kokia tauta       2019-08-2 22:47

ir kokie didvyriai? Patį marazmas apsėdo?

> 2019-08-2 19:04        2019-08-2 22:18

Atsistok prieš veidrodį ir turėsi ekskliuzyvią progą susipažinti su j. milaičiu.
Ir pritariu S. Gerdvilai, tegu apšviečia IP. Bus du IP – vienas „Dzeiko“, o antras „Jules“ ir kitų  nick’u iki sąrašo pabaigos, įskaitant ir tų, kurie be nick’o. Tauta privalo žinoti savo „didvyrius“.

StasysG       2019-08-2 20:27

Tai vėl tegul rodo komentarų IP. Gal bus aiškiau kiek tų milaičių.

Nežinau, kas       2019-08-2 19:04

Tas Milaitis ir kaip jo “demaskuotojas” jį atpažįsta, bet man akivaizdu kitka - taktika, kai kas antras komentaras rašomas “gelbstint” portalą nuo “Milaičio” - naujas metodas jį pribjauroti. Siūlau adminui apvalyti komentarus nuo “demaskuotojo” ir patys įsitikinsite. Nenustebčiau, kad čia Juozapo kerštas,gudrus vienok

Vien tik       2019-08-2 17:21

kremliaus skaliko j. milaičio tryda. Per visus straipsnius, pusšimtis paklodžių per dieną, va čia tai kontora dirba! O kur dar padėjėjo štazio „šaltibarščių receptai“?!
Sakau, gal portalas gauna paramą iš kokio nors „Migmalion“ fondo? Tokios bolševikiniės propagandos komentaruose, net „Respublika“ gali pavydėti!

Kokia istorija,       2019-08-2 15:06

kai tėra tik valdančiosios bankinės klasės suformuotos įvairios versijos ir schemos, įslaptintų psichų naratyvai, mažai ką bendro turinčios su istorija, kurias atkartoja kaip papugajai, tokie kaip tas iš “G” raidės pseudo istorikas? Istorija turėtų būti tiksliu mokslu irgi, bet kur ją tokią rasi, kai istorijos studentus ir kitus nulėpausius mokina su BK straipsnių ir “bojevykų” už durų pagalba? Iškali mintinai Troikės versiją ir vaizduojiesi besąs lddp-istų ar konservatorių šviesuoliu arba Laisvės partijos “Š” specialistu.

Dzeikas       2019-08-2 14:28

“... Arba atvejai, kai žmogus viena galvoja, kita sako, o trečia daro. Tokių buvo nemažai, matyt, dauguma. Nes kažkaip reikėjo išgyventi….”
——————————————————————————————
Autore biski pamala.
Kad “kazkaip” isgyventi pakakdavo tyleti arba nepritarti.Na tada tau bus “kaip visiems”, turesi “pajoka”, jei neliks - turesi pasivogt ir jei taves iskart nepagaus , tai nebaus.
Kad gyventi ne “kazkaip”, o tureti sviesto ant duonos, mesytes be kaulo, paskyra ziguliukui - va cia reikedavo paploninti liezuvi ir palaizyti pada okupantui, arba jo vietininkui.
Na biski netiesos, kas cia tokio? Bet ar galima tada tiketi siulomom straipsnio isvadomis, jeigu sumeluota preambule?

O bolševikų       2019-08-2 13:26

sąjungininkai, kreditoriai, industrializatoriai, elektrifikatoriai ir, pagaliau, fundatoriai kuo pasižymėjo?

Žodžio laisvė...       2019-08-2 13:07

Lietuva nekvietė nei Hitlerio,nei Stalino,nei Pilsuckio.Žiaurias kančias išgyveno
lietuviai,didžiules netektis.Tikriausiai,nėra šeimos,kurios nepalietė atėjūnų gal-
važudžių kruvinuosius siautėjimus.Ne taip seniai , tik 1990-1991 m.m.Lietuvoje lie-
josi kraujas.Pasiklauskite Gen.Vėtros ir Škirpos šmeižikų,ką jie veikė ir kur buvo
tomis kruvinomis dienomis.Vieni jų dar nebuvo gal gimę,kiti laukė po medžiu stovėdami
galutinio rezultato.Dabar jie ,pripumpuoti antilietuviškos prosovietinės kremlinės
retorikos,laukia ir veikia Lietuvos okupacinio rėžimo.Juk reikia okupantų parankinių
atžaloms ginti ir baltinti kruvinuosius nusikaltimus.
Sovietinio laikotarpio istorikams laikas anuliuoti jų istorinį išsilavinimą,nes jie
žinias gavo iš  dėstytojų ,kurie buvo neseniai pakabinę ant vynio šautuvus ir pri-
sidėję prie trėmimų ir partizanų žudymų.Lietuva jau Nepriklausoma,tai ir profesijas
keisti yra visos galimybės.

> Arvydas 2019-08-2 11:37       2019-08-2 12:31

  O mano manymu, čia nėra jokios analizės, panašu, kad kažkas paprašė autorės “atidirbti”, gražiai papilstyta iš tuščio į kiaurą. Kažin ar paprastas žmogus supras kas norėtą pasakyti.
  Ir jei Škirpa ir Vėtra nacionalistai ir ne didvyriai, tai ponia Rasa man ne autoritetas.

Arvydas       2019-08-2 11:37

Mano manymu, labai gera analizė. Turėtų būti suvokiama daugumai smile Sukoncentruota trumpai ir paprastai, o tai nūnai ne kasdien sutinkama.

Tik vienoje giminėje.       2019-08-2 11:34

Tėvas jaunas paimtas vokiečių,nežinia kodėl ,dabar jau nepaklausi,jie jį buvo pastatę prie sienos sušaudyti,tėvas sakė “šauk”,vokietys nešovė,kaip tėvas sakė.Paskui jį jauną perėmė rusai į armiją iki Berlyno.Mamos brolis politinis kalinys,ištremtas į Sibirą,tėtės brolis 15 metų užėjo su draugu ant minų,suplėšyti į gabalus.Mamos sesuo pasitraukė į vakarus,nes buvo vienuolė.Tėtės dėdis sušaudytas iš miško atėjusių.Gaila,kad tėvų daug ko nepaklausėm ir neužrašėm.Tik tėvas,kai užgerdavo,verkdavo ir pasakodavo.O mums vaikams buvo neįdomu.Viskas ne taip paprasta.Belieka pasimelsti.

Stasys       2019-08-2 11:31

Mes turime lygiuotis į mūsų žmones, kurie atidavė savo gyvybę vardan Tėvynės laisvės. Jeigu tokių pas mus būtų dauguma, tai, neabejoju, neliktų daugelio problemų, kurių yra mūsuose. Galbūt tik jų dėka mes vis dar kalbame ir rašome lietuviškai. O tas šimašiuks pasielgė kaip tikras stribvaikis ....

Kaip mama pasakojo,kad       2019-08-2 11:19

buvo baisūs laikai.Dieną vieni,naktį kiti.Ir reikėjo išgyventi,prisitaikyti.Žmones vežė tikėjimas.Kartais atrodo,kad antras pasaulinis karas dar ir dabar nesibaigė,nes atgavus nepriklausomybę,bandoma paknopstom,laužant savo ir kitų likimus susigrąžinti ,prigriebti,kas prarasta.O ir vakarietiškas neoliberalus vertybių laužymas vėl suklaidina žmogų  ir vėl žmonės rūšiuojami,eliminuojami,nurašomi.Pozityvas tas,kad pradedama kalbėti,gilintis,diskutuoti ir reikės viską išsiaiškinti iki siūlo galo.Kitaip viskas gali kartotis.

Taip       2019-08-2 10:44

Šiais laikais JOKIŲ didvyrių nesurastum. Ir neklystančių nėra. Bei savo istoriją reikia gerbti.


Rekomenduojame

Povilas Gylys. Kas Jums, profesoriau Janeliūnai?

Kun. Grégoire Celier FSSPX. Imigracija – principai, teisės, praktika (III)

Algimantas Rusteika. Metodiniai patarimai. Subalansuota LRT indrėms ritutėms, bet tinka ir ... žmonoms

Geroji Naujiena: Kad vaikščiotume Viešpaties šviesoje!

Regina Terleckienė. Sukilėlio likimas. Iš carinių baudėjų nagų ištrūkęs sukilėlis

Tomas Baranauskas. Vienas faktas yra neabejotinas

Nuo bačkos. Europarlamantarė Aušra Maldeikienė: konservatoriai man verti pagarbos, nes ...

Vygantas Malinauskas. Griūna dar vienas propagandos stereotipas

Kamilė Šeraitė. Kas vagia Lietuvos istoriją?

Povilas Gylys. Kodėl vieni skandalai eksponuojami, o kiti pridengiami?

Ramūnas Aušrotas. Lyčių lygybės prievaizdų užmačios

Leonas Merkevičius. „Perversmininkų“ bylos naujienos

Tautos forumo rezoliucija dėl LRT laidos „Spalvos. Gėjai tėčiai“

Valdas Vasiliauskas. „Mūsiškių“ premjera: nei bravo, nei švilpimo. Nieko

Vygintas Gontis Statistikos departamentui: kaip susidaro tie 0,6% BVP, kuriuos neva skiriame mokslui ir studijoms? Ir kodėl jų niekas daugiau nemato?

Liudvikas Jakimavičius. Ir pasklido kvapas

Rasa Čepaitienė. Baubinimas

Vokietija įveda sienų kontrolę: Europos be sienų svajonė žlugo negrįžtamai?

Vytautas Radžvilas. Ne rinkiminio turgaus prekeivių, bet kovojanti partija!

Advokatas Jonas Ivoška. Ar Lietuva yra teisinė valstybė? (II dalis)

Pirmą kartą paskelbtas žydų žudikų Paneriuose sąrašas

Jie labai myli kultūrą

Algimantas Rusteika. Kodėl aš negaliu jos pamiršti?

Vytautas Sinica. Drakoniška? Absoliučiai. Proporcinga? Ne. Ar tai atgrasytų nuo atitinkamų pažeidimų ateityje? Neabejoju

Kun. Grégoire Celier FSSPX. Imigracija – principai, teisės, praktika (II)

Advokatas Jonas Ivoška. Ar Lietuva tebėra yra teisinė valstybė?

Geroji Naujiena: Mūsų Viešpats Jėzus Kristus – Visatos Valdovas

Kodėl signatarui sopa širdį dėl Lietuvos?

Liudvikas Jakimavičius. Kultūrininkai ar „kultūrininkai“?

Rolandas Kačinskas. Susipažinkime: Graikijos garbės pilietis Zygmantas Mineika – sukilėlis, kuriam motina antrąkart padovanojo gyvenimą

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.