Dienos aktualija, Visuomenės pokyčių analizė

Rasa Čepaitienė. Iš Murmūnų į Abejoniškes

Tiesos.lt redakcija   2020 m. lapkričio 21 d. 0:34

5     

    

Rasa Čepaitienė. Iš Murmūnų į Abejoniškes

Miestas pasikloja po kojom lyg nebylus trimatis paveikslas. Galėčiau žiūrėt ir žiūrėt į jį, o tiksliau – į viršum jo slenkančius debesis, kurie nesiliauja ir nesiliaus stebinti formų ir spalvų, šviesos ir prieblandų žaisme. Kartais visa tai pasislepia, tiesiog dingsta. Gyvendama Murmūnuose rūką matydavau labai retai, bet čia jis dažnas svečias, nugramzdinantis visa, kas už balkono lango, į neperregimą drumsto pieno spalvos masę, protarpiais išsilaikančią net ištisą dieną. Tuomet pasijunti lyg izoliuotas nuo visko. Bet tai negąsdina, priešingai, teikia ramybę ir susikaupimą.

Svarbiausia – pozicija. Kaip autistams hipoterapija, sako, labiausiai padeda tuo, kad vaikas, nedrįstantis pažvelgti kitam į akis, nuo žirgo nugaros pagaliau pasijunta galįs tai padaryti, taip ir čia – senosios Abejoniškės, lyg scenos dekoracijos, nusidriekia žemiau žvilgsnio ribos ir atsiduoda jam, nieko sau nepasilikdamos. Man labiausiai patinka, kad jos taip virsta daiktu savyje, kurio grynojo kontempliavimo nedrumsčia kažkur ten, apačioje, retkarčiais praslenkantys pavieniai, visiskai atsitiktiniai ir nebūtini žmogeliukai. Jos, kaip ir šalia prisišliejęs miškas, gyvena, tiksliau, tiesiog būva, savo gyvenimą, kuriam žmonių egzistavimas ir veikla, atrodytų, nedaro jokios įtakos.

Ir, žinoma, žiburiai. Naktį vaizdas vėl pasikeičia, miestas virsta neatpažįstamu šurmulio pilnu kamuoliu, nubarstytu mažesnių ar didesnių spalvotų švieselių, kurias abejingai iš viršaus stebi vienas kitas dangaus šviesulys.
Ir saulė. Su kuria tenka tartis, derėtis, kartais net piktokai aiškintis, prašant nelįsti į akis, kai būtina susikaupti prie ekrano, arba, priešingai, prašydinti atgal, kai ji aikštingai nusprendžia užsidegti debesimis ir pasislėpti.
Bet man visaip gerai – ir kai šviesu, ir kai apniukę.

Persikraustymas savotiškai atliepia dabar rašomos knygos pavadinimą. Postsovietinis tranzitas čia įgauna visiškai konkretų pavidalą. Prieš kelis metus savo 50-metį sutikęs pirmasis miegamasis rajonas Murmūnai, kuriame praleista tiek daug laimingų ir skausmingų, sunkių ir malonių metų ir iš kurio vieną dieną išaugta. Ir metais, kai įstojom į ES, statytas mūrinis daugiaaukštis, kurio vieno iš butų didžiulė lodžija atveria įspūdingą senųjų Abejoniškių – bene paskutiniojo sovietinio miegamojo rajono – panoramą.

Chruščiovkė, įkūnijanti pirmosios – ir pavykusios –  perestrojkos siekį visiems suteikti socialinio komforto minimumą, yra sovietinių piliečių lygybės idėjos įkūnijimas. Ir šiuolaikinis vidurinės klasės komfortas, įrėmintas minimalistinės skandinaviškos estetikos su jaukumą kuriančiais asmeninių memorabilių vertę turinčių daiktų intarpais.

Šeštą ryto pažadinantis himnas, per radiją paleistas priekurtės pensininkės, kuri, kalbėdama telefonu šaukia taip, kad per plonas sienas viską galima suprasti. Ir tyla, kurios nedrumsčia niekas, nebent vos vos girdimas naujųjų kaimynų laikomos šuniukų poros lojimas, kas irgi būna itin retai ir ne erzina, o veikiau primena kaimą vaikystėje.

Skambučiai į duris trečią nakties,  kaip ir ji, išgeriančio sugyventinio apkumščiuotai kaimynei prašant iškviesti policiją. Ir mandagūs bei paslaugūs naujojo kvartalo ar namo gyventojai, pasisiūlantys panėšėti daiktus iki pat laiptinės.
Tik besikraustant pastebi, kaip skiriasi socialinė aplinka. Nors nenoriu nurašyti murmūniečių ar leisti jums apie juos susidaryti blogą įspūdį, tačiau rajone, įrėmintame upės, iš kurio taip lengva ir patogu pėsčiomis pasiekti centrą, daugiausia likę gyventi pensininkai, alkoholikai ir vargšai inteligentai. Prie šio, teisybę didžia dalimi atspindinčio, juokelio dar galima būtų pridėti dažną butus ar kambarius besinuomojančio jaunimo kaitą, kad turėtume pilną chruščiovinės socialinės reformos palikimo likimo posovietinėje transformacijoje vaizdą. Nestabilią ekonominę bei psichologinę dažno nūdienio murmūniečio padėtį ypač rodytų 2008–2012 m. krizės laikotarpis, kai sunkiai besiverčiantys kaimynai buvo priversti vieni iš kitų skolintis iki algos ar pašalpos, kristi į depresijas ar ilgalaikį zapojų, murmėti ir skųstis sunkiu, kartais nepakeliamu virstančiu gyvenimu, kurį stoiškai bandoma atlaikyti.

Tačiau naujujų Abejoniškių idealizuoti irgi neverta. Tik atsikrausčius mus pirmiausia pasitiko įtarūs žvilgsniai ir atsargūs klausimai, kas mes tokie ir kuo užsiimam. Kiek prakutusi vidurinioji ar į tokią pretenduojanti klasė turi ko saugotis ir dėl ko nerimauti, susitelkia į pasiekto gerbūvio, status quo, išlaikymą.

Įdomu savo kailiu patirti, kaip, priklausomai nuo gyvenamosios aplinkos, skiriasi socialiniai-psichologiniai pasauliai. Kokia erdvės, tylos, švaros, gamtos ir socialinės infrastruktūros artumo, privatumo, jaukumo ir patogumų vertė. Kaip skiriasi pats miestas, žvelgiant į jį iš skirtingų rakursų ir perspektyvų.

Ar tai reiškia, kad posovietinė transformacija pavyko? Bet juk daugybė miestiečių lieka įstrigę savo ankštuose būstuose be vilties juos kada nors iškeisti į geresnius. Kaip ir daugybė kitų, susirūpinusių vien pasiekta gerove ir komfortu. Šie pasauliai niekada nesusitiks, nors fiziškai ir gyvena bei juda toje pačioje miesto, visada jiems liekančio svetimu ir neprieinamu, erdvėje.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

bėda...       2020-11-21 14:53

Lietuva stipriai degradavo kastų atsiradimo link. Klausimas : tai kokia tada lieka valstybės prasmė tos valstybės piliečiui. Bėdos esmė : iš esmės betikslis tačiau piniguočių tiesiog priverstinai garbinamas VARTOJIMAS , VARTOJIMO AUGINIMAS . Kuom tai gręsia mūsų planetai manau supranta ir didelis ir mažas. Išvada: kol nevėlu ,būtina keisti prie šios nuostatos pririštą sistemą ,kitais žodžiais, gelbėtis kol nevėlu

Ignas       2020-11-21 13:25

Aš iš vis jaučiu depresiją gyvendamas Lietuvoje. Vos tik sulauksiu 18metų, važiuosiu į užsienį

Hm......        2020-11-21 12:55

Buvo toks gražus straipsnis, kol nepamačiau žodžio „zapojų“. Brr. Kas Jus verčia tai daryti, gerbiama Autore? Ar ir gyvenime mėgstate, pavyzdžiui, per vidurį intelektualios diskusijos staiga imti ir garsiai pabezdėti?

Anglijos aristokratai       2020-11-21 11:49

gyvena kaime.Taip pat savo dvarus,sodybas,namelius,pirtis kaime turi ir prancūzai,vokiečiai,švedai,suomiai ir daug kitų.Tada jau nelieka varžybų.

Džeromas       2020-11-21 11:12

Geras tekstas Rasa.
Tik klysti, kad tavo nupiešta situacija būdinga vien posovietiniam Vilniui/Lietuvai. Labai panašios „Murmūnų” ir „Abejoniškių” socialinės-emocinės lygiagretės egzistuoja beveik kiekviename Europos mieste - Lisabonoje, Marselyje, Barselonoje, Milane, Dresdene, Birmingeme ir t.t.. Dar ryškiau tai gaima pastebėti eilėje JAV miestų...  Taip, kad sovietmetis čia niekuo dėtas. Na, gal tik tuo, kad posovietiniam žmogui/tyrėjui tai atrodo kažkas tokio išskirtinio ir būdingo vien ,posovieniam’ visuomenės grupių susvetimėjimui diferencijacijai… Tai tiesiog laikmečio kodas… Tiesiog ,posovietinis’ tyrinėdamas ar rašydamas viena akimi nuolat žvelgia atgal ir taip psichologiškai tampa kažkiek žvairas ir kuria žvairą posovietinės Lietuvos projekciją, kurioje nbeatpažįsta ne tik jį supančios aplinkos, bet ir savęs joje.


Rekomenduojame

„Nacionalinis susivienijimas“ reikalauja teisingumo reformos ir beda pirštu į rezonansines bylas

Andrius Švarplys. Didžiausias JAV demokratijos išbandymas vyksta dabar – po rinkimų ir Kapitolijaus užėmimo

Kardinolas Sigitas Tamkevičius. Malda Sausio 13-ąją

Kastytis Braziulis. Bolševizmo mūsuose vis dar yra likę labai daug

Verta prisiminti. Vidmantas Valiušaitis. Dar kartą „vienų vieni“?

„Pagaminta Lietuvoje“: savaitės politinių įvykių apžvalga trumpai

Verta prisiminti. Naktis, sukrėtusi ne tik Lietuvą, bet ir visą pasaulį: pirmieji žiniasklaidos balsai

Ramūnas Aušrotas. Ateina naujos ideologinės kolonizacijos laikas – apsiginsime?

Vygantas Malinauskas. Kodėl Bažnyčiai iš viso reikalingos Šv. Mišios

OpTV: išskirtinis „Kranto“ interviu su pirmuoju krašto apsaugos ministru Audriumi Butkevičiumi – apie Ameriką ir Trumpą, Sąjūdį ir Sausio 13-ąją

Aleksandras Nemunaitis. Kaip man nebuvo leista sudalyvauti viešame Vilniaus savivaldybės Ekonomikos komiteto posėdyje

Ramūnas Aušrotas. Įdomu, ką čia Žmogaus teisių komitetas sugalvojo?

Algimantas Rusteika. Mes laimėjom

Raimondas Navickas: Mes jų nepamiršome. Papasakokime apie juos savo vaikams ir anūkams

„Iš savo varpinės“: Ar vyksta socialinių tinklų revoliucija?

Vytautas Radžvilas: Laisvės kova niekada nebaigta

OpTV: Mantas Varaška meta iššūkį iš nelaimės parazituojančiai žiniasklaidai ir kolegoms: žmonių kantrybė senka!

Laima Malinauskaitė. Sausio 13-ąją prisimenant

Moderna padvigubino savo vakcinos nuo Covid-19 kainą

Vytautas Sinica. Interneto cenzūros režimas

Ramutė Ruškytė. Valstybės ir bažnyčios santykis karantino metu

Audrys Karalius. Sausio 13-osios randas

Vaidotas A. Vaičaitis. Kas apgins Konstituciją, arba Kaip paskirti Konstitucinio Teismo teisėjus?

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras kviečia į virtualią parodą „1991 m. sausis Lietuvos nepriklausomybės gynėjų liudijimuose“

„Neredaguota“ pokalbis apie tautinę politiką su Liutauru Stoškumi ir Tomu Aleknavičiumi

Algimantas Rusteika: „Tai ne šiaip ženkliukas. Tai pozicija šiuolaikiniame kare už žmogiškumą“

Kunigas Robertas Grigas: Tada buvome barikadų broliai

Vytautas Radžvilas. Postdemokratija ir postAmerika

Mindaugas Sėjūnas. Mokslai 1991-ųjų sausį: egzaminai riedant tankams

Vytautas Sinica. Nepaprastosios padėties grėsmė

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.