Dienos aktualija, Visuomenės pokyčių analizė

Rasa Čepaitienė. Iš Murmūnų į Abejoniškes

Tiesos.lt redakcija   2020 m. lapkričio 21 d. 0:34

5     

    

Rasa Čepaitienė. Iš Murmūnų į Abejoniškes

Miestas pasikloja po kojom lyg nebylus trimatis paveikslas. Galėčiau žiūrėt ir žiūrėt į jį, o tiksliau – į viršum jo slenkančius debesis, kurie nesiliauja ir nesiliaus stebinti formų ir spalvų, šviesos ir prieblandų žaisme. Kartais visa tai pasislepia, tiesiog dingsta. Gyvendama Murmūnuose rūką matydavau labai retai, bet čia jis dažnas svečias, nugramzdinantis visa, kas už balkono lango, į neperregimą drumsto pieno spalvos masę, protarpiais išsilaikančią net ištisą dieną. Tuomet pasijunti lyg izoliuotas nuo visko. Bet tai negąsdina, priešingai, teikia ramybę ir susikaupimą.

Svarbiausia – pozicija. Kaip autistams hipoterapija, sako, labiausiai padeda tuo, kad vaikas, nedrįstantis pažvelgti kitam į akis, nuo žirgo nugaros pagaliau pasijunta galįs tai padaryti, taip ir čia – senosios Abejoniškės, lyg scenos dekoracijos, nusidriekia žemiau žvilgsnio ribos ir atsiduoda jam, nieko sau nepasilikdamos. Man labiausiai patinka, kad jos taip virsta daiktu savyje, kurio grynojo kontempliavimo nedrumsčia kažkur ten, apačioje, retkarčiais praslenkantys pavieniai, visiskai atsitiktiniai ir nebūtini žmogeliukai. Jos, kaip ir šalia prisišliejęs miškas, gyvena, tiksliau, tiesiog būva, savo gyvenimą, kuriam žmonių egzistavimas ir veikla, atrodytų, nedaro jokios įtakos.

Ir, žinoma, žiburiai. Naktį vaizdas vėl pasikeičia, miestas virsta neatpažįstamu šurmulio pilnu kamuoliu, nubarstytu mažesnių ar didesnių spalvotų švieselių, kurias abejingai iš viršaus stebi vienas kitas dangaus šviesulys.
Ir saulė. Su kuria tenka tartis, derėtis, kartais net piktokai aiškintis, prašant nelįsti į akis, kai būtina susikaupti prie ekrano, arba, priešingai, prašydinti atgal, kai ji aikštingai nusprendžia užsidegti debesimis ir pasislėpti.
Bet man visaip gerai – ir kai šviesu, ir kai apniukę.

Persikraustymas savotiškai atliepia dabar rašomos knygos pavadinimą. Postsovietinis tranzitas čia įgauna visiškai konkretų pavidalą. Prieš kelis metus savo 50-metį sutikęs pirmasis miegamasis rajonas Murmūnai, kuriame praleista tiek daug laimingų ir skausmingų, sunkių ir malonių metų ir iš kurio vieną dieną išaugta. Ir metais, kai įstojom į ES, statytas mūrinis daugiaaukštis, kurio vieno iš butų didžiulė lodžija atveria įspūdingą senųjų Abejoniškių – bene paskutiniojo sovietinio miegamojo rajono – panoramą.

Chruščiovkė, įkūnijanti pirmosios – ir pavykusios –  perestrojkos siekį visiems suteikti socialinio komforto minimumą, yra sovietinių piliečių lygybės idėjos įkūnijimas. Ir šiuolaikinis vidurinės klasės komfortas, įrėmintas minimalistinės skandinaviškos estetikos su jaukumą kuriančiais asmeninių memorabilių vertę turinčių daiktų intarpais.

Šeštą ryto pažadinantis himnas, per radiją paleistas priekurtės pensininkės, kuri, kalbėdama telefonu šaukia taip, kad per plonas sienas viską galima suprasti. Ir tyla, kurios nedrumsčia niekas, nebent vos vos girdimas naujųjų kaimynų laikomos šuniukų poros lojimas, kas irgi būna itin retai ir ne erzina, o veikiau primena kaimą vaikystėje.

Skambučiai į duris trečią nakties,  kaip ir ji, išgeriančio sugyventinio apkumščiuotai kaimynei prašant iškviesti policiją. Ir mandagūs bei paslaugūs naujojo kvartalo ar namo gyventojai, pasisiūlantys panėšėti daiktus iki pat laiptinės.
Tik besikraustant pastebi, kaip skiriasi socialinė aplinka. Nors nenoriu nurašyti murmūniečių ar leisti jums apie juos susidaryti blogą įspūdį, tačiau rajone, įrėmintame upės, iš kurio taip lengva ir patogu pėsčiomis pasiekti centrą, daugiausia likę gyventi pensininkai, alkoholikai ir vargšai inteligentai. Prie šio, teisybę didžia dalimi atspindinčio, juokelio dar galima būtų pridėti dažną butus ar kambarius besinuomojančio jaunimo kaitą, kad turėtume pilną chruščiovinės socialinės reformos palikimo likimo posovietinėje transformacijoje vaizdą. Nestabilią ekonominę bei psichologinę dažno nūdienio murmūniečio padėtį ypač rodytų 2008–2012 m. krizės laikotarpis, kai sunkiai besiverčiantys kaimynai buvo priversti vieni iš kitų skolintis iki algos ar pašalpos, kristi į depresijas ar ilgalaikį zapojų, murmėti ir skųstis sunkiu, kartais nepakeliamu virstančiu gyvenimu, kurį stoiškai bandoma atlaikyti.

Tačiau naujujų Abejoniškių idealizuoti irgi neverta. Tik atsikrausčius mus pirmiausia pasitiko įtarūs žvilgsniai ir atsargūs klausimai, kas mes tokie ir kuo užsiimam. Kiek prakutusi vidurinioji ar į tokią pretenduojanti klasė turi ko saugotis ir dėl ko nerimauti, susitelkia į pasiekto gerbūvio, status quo, išlaikymą.

Įdomu savo kailiu patirti, kaip, priklausomai nuo gyvenamosios aplinkos, skiriasi socialiniai-psichologiniai pasauliai. Kokia erdvės, tylos, švaros, gamtos ir socialinės infrastruktūros artumo, privatumo, jaukumo ir patogumų vertė. Kaip skiriasi pats miestas, žvelgiant į jį iš skirtingų rakursų ir perspektyvų.

Ar tai reiškia, kad posovietinė transformacija pavyko? Bet juk daugybė miestiečių lieka įstrigę savo ankštuose būstuose be vilties juos kada nors iškeisti į geresnius. Kaip ir daugybė kitų, susirūpinusių vien pasiekta gerove ir komfortu. Šie pasauliai niekada nesusitiks, nors fiziškai ir gyvena bei juda toje pačioje miesto, visada jiems liekančio svetimu ir neprieinamu, erdvėje.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

bėda...       2020-11-21 14:53

Lietuva stipriai degradavo kastų atsiradimo link. Klausimas : tai kokia tada lieka valstybės prasmė tos valstybės piliečiui. Bėdos esmė : iš esmės betikslis tačiau piniguočių tiesiog priverstinai garbinamas VARTOJIMAS , VARTOJIMO AUGINIMAS . Kuom tai gręsia mūsų planetai manau supranta ir didelis ir mažas. Išvada: kol nevėlu ,būtina keisti prie šios nuostatos pririštą sistemą ,kitais žodžiais, gelbėtis kol nevėlu

Ignas       2020-11-21 13:25

Aš iš vis jaučiu depresiją gyvendamas Lietuvoje. Vos tik sulauksiu 18metų, važiuosiu į užsienį

Hm......        2020-11-21 12:55

Buvo toks gražus straipsnis, kol nepamačiau žodžio „zapojų“. Brr. Kas Jus verčia tai daryti, gerbiama Autore? Ar ir gyvenime mėgstate, pavyzdžiui, per vidurį intelektualios diskusijos staiga imti ir garsiai pabezdėti?

Anglijos aristokratai       2020-11-21 11:49

gyvena kaime.Taip pat savo dvarus,sodybas,namelius,pirtis kaime turi ir prancūzai,vokiečiai,švedai,suomiai ir daug kitų.Tada jau nelieka varžybų.

Džeromas       2020-11-21 11:12

Geras tekstas Rasa.
Tik klysti, kad tavo nupiešta situacija būdinga vien posovietiniam Vilniui/Lietuvai. Labai panašios „Murmūnų” ir „Abejoniškių” socialinės-emocinės lygiagretės egzistuoja beveik kiekviename Europos mieste - Lisabonoje, Marselyje, Barselonoje, Milane, Dresdene, Birmingeme ir t.t.. Dar ryškiau tai gaima pastebėti eilėje JAV miestų...  Taip, kad sovietmetis čia niekuo dėtas. Na, gal tik tuo, kad posovietiniam žmogui/tyrėjui tai atrodo kažkas tokio išskirtinio ir būdingo vien ,posovieniam’ visuomenės grupių susvetimėjimui diferencijacijai… Tai tiesiog laikmečio kodas… Tiesiog ,posovietinis’ tyrinėdamas ar rašydamas viena akimi nuolat žvelgia atgal ir taip psichologiškai tampa kažkiek žvairas ir kuria žvairą posovietinės Lietuvos projekciją, kurioje nbeatpažįsta ne tik jį supančios aplinkos, bet ir savęs joje.


Rekomenduojame

Karolis Venckus. Apie cenzūrą LRT

Andrius Švarplys. Visuomeninis transliuotojas neatstovauja nei Lietuvos konstitucinėms vertybėms, nei piliečiams

Vidas Rachlevičius. Visiškai nesvarbu, kas bus kultūros ministras, nes tai NIEKO nekeičia ir nekeis

Zigmas Tamakauskas. Žmogus, Lietuvai atidavęs savo sielą ir širdį...

Audriaus Bačiulio pastebėjimas: konservatoriai nutarė pradėti atvirą karą su Prezidentūra

Joana Noreikaitė ir Vincas Kubilius. Šimtoji „Tie-SOS!“ akcija

Jei dar negirdėjote. Vytautas Bakas klausė. „Gabrieliau, Ingrida: kas Jums yra aukšta politinės kultūros ir etikos kartelė?“

Andrius Švarplys. Facebookas ir Twitteris bendradarbiauja su Vietnamo, Turkijos, Rusijos ir Kinijos režimais

Andrius Švarplys. Čia tas pats, kas mokinių parlamentui suteikti tikrojo parlamento statusą

Algimantas Rusteika. Jie niekada nesikauna iki paskutinio šovinio

Papunkčiui su Vytautu Sinica. Naujosios koalicijos susitarimas: ko tikėtis?

Nacionalinis susivienijimas: pareiškimas dėl solidarumo su Lenkijos valdžia

Robertas Grigas. Atmintinė lenkų „abortų teisių“ gynėjoms

Vytautas Radžvilas. Konvergencijos svajonė ir tikrovė

Audrius Bačiulis. Tikriausiai vienas labiausiai viešumoje nematomų Lietuvos ministrų

Algimantas Rusteika. Tegyvuoja Didžiosios Tolerancijos Revoliucijos metinės!

Andrius Švarplys. Žinios iš paralelinės visatos

Ramūnas Trimakas. Totalitarizmas grąžinamas septinmyliais žingsniais

Algimantas Rusteika. Apie bukumą ir lavonus

Raimondas Navickas. Nusprendžiau pats pasižiūrėti, ko tie respublikonai nerimsta

Andrius Švarplys. Pagaliau Facebookas bus paduotas į teismą dėl cenzūros

Geroji Naujiena. Mes nepriklausome tamsai

Rasa Čepaitienė. Parazitai

Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas paragino naujojo Seimo narius atpažinti Dievo balsą, Tiesos balsą savyje ir jo klausytis

Algimantas Rusteika. Labanakt

Paskelbtas partizanų žinynas

Almantas Stankūnas. Apie JAV demokratiją

Algis Avižienis. D.Trampo pralaimėjimo priežastys

Algirdas Endriukaitis. Kursas prieš valstybę asfaltuojamas (I)

Ramūnas Aušrotas. Homoseksualumas įveikiamas

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.