Visuomenės pokyčių analizė

Rasa Čepaitienė. Į centrą

Tiesos.lt redakcija   2019 m. liepos 14 d. 14:03

15     

    

Rasa Čepaitienė. Į centrą

Iš tolimųjų Turkmėnijos smėlynų gavę žinią, kad gimė anūkėlė, seneliai pasodino liepą. Gyveno jie tada Aukštagojaus kaime, įsikūrusiame Lepšynės pamiškėj – geras kelio gabalas nuo prie plento stūksančios Talkonių gyvenvietės.

Labai mylėjau savo liepą. Parvežta Lietuvon dažnai apie ją sukdavausi, prie jos glaudžiausi. Vėliau seneliai sodybą pardavė ir išsikėlė į Pumpėnus, kad man būtų arčiau eiti į mokyklą, bet naujuosius šeimininkus perspėjo liepos neliesti, tegul auga…

Žinojimas, kad turiu savo medį, mane guodė ir stiprino jau suaugus, gyvenant Vilniuje, ir ypač kelionėse, būnant toli nuo Lietuvos.

Šiandien Aukštagojus beveik nunykęs, belikusios tik kelios dar gyvos sodybos, o keliukas palei mišką praktiškai užžėlęs šabakštynais. Nebėra ir mano liepos. Nupjovė. Nors ji niekam netrukdė.
Tuščia…

Rašau apie tai ir vėl sukyla giliai tūnojęs apmaudas ir bejėgiškas pyktis. Tas pats, kuris apima ir nuolat girdint apie per visą Lietuvą slenkančią keistą epidemiją, be atodairos šluojančią medžius saugomose sengirėse, šiluose, miestų ir miestelių parkuose ar skveruose. Stebint per TV vis kartojamą reklamą, viliojančią pelningai parduoti savą mišką. Matant išdraskytas pamiškes, kiaurai persišviečiančius lapuočių guotus. Visai kaip Rusijoje, tiek jos europinėje dalyje, tiek ir Sibire, kur plynai nuskustuose plotuose netvarkingai atžėlę vargani krūmokšniai kuria nykų, apsiblaususį kraštovaizdį...

Tai ne tik godumas. Kažkas žymiai koktesnio ir atgrasesnio. Neapykanta viskam aplinkui. Sau pačiam. Eh, po mūsų nors ir tvanas, ir velniop viską! Pasaulis be vaikų ir be vilties, be perspektyvų, aklai besigrabaliojant aplinkui, ką čia dar prarijus, sukūrenus ar išmainius į kokį nors prekeivio siūlomą madingą blizgutį. Nes vis tiek, matyt, galvojama, prie katastrofos vedanti klimato kaita jau nebeišvengiama ir pabaiga nebetoli…

Apie tokio mąstymo sąrangą ir kilmę daug rašyta. Neoliberalizmas, vartotojiškumas, tikrovės suišteklinimas, įsisavinimas, optimizacija… Bet ypatingo homo (post)sovieticus lituanus įkarščio ir atsidavimo šiai, ne tik į miškus įsisukusiai, destrukcijai vien tuo nepaaiškinsi. Yra dar kažkas. Svarbesnio ir gilesnio.

Mes gi tada, „sovieckais laikais“ buvom „Mažieji Vakarai“, „Europa“ , gyvenę taip, kaip tik svajoti tegalėjo likę didžiosios imperijos valdiniai. Didžiavomės tuo. Kas, kad tai dažnai tebuvo fasadas, iliuzija ar blefas. Tai ne mes pas juos, o jie pas mus, „į Pribaltiką“, veržėsi, bent ekskursijon, bent kelioms dienoms ar savaitėms ant Palangos ar Jūrmalos smėliuko pagulėti, nematytų negirdėtų prekių parduotuvėse patykoti, jau nekalbant apie svajonę suvisam čia įsikurti.

Tačiau net sovietinė industrializacija nepajėgė sunaikinti šios giliai agrarinės kultūros ir lietuvių gamtinės pasaulėjautos pagrindų. Veikiau sukūrė hibridinį būvį, kuriame kažkaip keistai derėjo pramonės plėtra ir kolektyviniai sodai, runkelių normos miestiečiams ir gėlių darželiai po daugiabučių langais. Paradigminis lūžis įvyks vėliau, jau nepriklausomybės laikais, kai lietuvis bus galutinai nuvarytas nuo žemės, atitekusios saujai stambiausių latifundininkų.

Kai imperija netikėtai žlugo, kartu sugriuvo ir iliuzija, kad esam šaunesni, geresni, turtingesni už kitus. Pamatėm, kokie skurdžiai iš tiesų esam. Savivertė tada dužo į šipulius. Kritom į baisius kompleksus. Tupime juose iki pat kaklo įklimpę iki šiol.

Vis klausinėdavom užsieniečių – ar patinka pas mus? ar gerai? Atidžiai klausėm (kad ir kvailiausių) jų postringavimų ir ypač patarimų, uoliai juos stengėmės vykdyti. Tebeklausom.

Bet svarbiausia, nusprendėm ATSIGRIEBTI. Už viską. Visus tuos nelaisvės metus, prievartą ir pažeminimus, propagandinį melą, sulaužytus likimus ir sudaužytas svajones. Norėjom kompensacijos. Čia ir dabar. Besiverždami ten, kur ta Europa ir Vakarai yra iš tikrųjų. Apčiuopiami, blizgantys ir viliojantys. Arba, iš bėdos, kurdami savo individualų mažytį rojų čia, net jei dėl to tektų moraliai susipurvinti, lipti per kitų galvas, laužyti įstatymus ar spjauti į sąžinę. Jokia svajonės „pagaliau pagyventi kaip žmonėms“ įgyvendinimo kaina neatrodė pernelyg didelė šalyje, virtusioje logistinio tranzito zona, nusėtoje smulkesnių ar stambesnių prekybcentrių tinklo.

Bėda ta, kad nebežinojom, kas esam. Nesena praeitis krito kartu su ideologinių stabų stovylomis, o ana, „smetoniška Lietuva“, buvo likus pernelyg toli, dvasiškai ir egzistenciškai nebesukabinama su mūsų išgyventa šizofreniška totalitarinės distopijos patirtimi. Egzotiška, nostalgiška, bet svetima. Žinojom tik vieną bendro gyvenimo formą – LTSR. Kas, kad ji buvo ne visai tikra valstybė. Užtai turėjo šiokius tokius valstybingumo atributus, vadus ir vėliavą, ritualus ir dainas, skambias kalbas, per šventes iškilmingai rėžiamas iš aukštų tribūnų. Net ministerijas turėjo, įskaitant Užsienio reikalų. Tokia sava simuliakrinė valstybė su simuliakriniais piliečiais ir simuliakriniais politikais, kalbančiais netikrais, mediniais žodžiais. Kurie, kaip ir tie, jų klausantys, tik apsimetė, kad tiki tuo, ką žada, o patys patyliukais… Juk visa, kas svarbu ir rimta, tas tikrasis gyvenimas, reikalai ir susitarimai, iš tiesų vyko užkulisiuose.

Kaip ir šiandien.

Savybė, kurią paveldėjome, tas tikrasis sovietmečio palikimas, yra netikėjimas ir nepasitikėjimas niekuo. Ypač žodžiais. Nes pernelyg daug kartų buvo nusivilta, vėl ir vėl lipant ant to paties pažadukų ir gelbėtojų grėblio. Visapersmelkiantis cinizmas, nesunkiai atrandamas lengvai nukrapščius mūsų „europietiškumo“ ir „modernumo“ luobą. Cinizmas kaip pleistras žiojėjančiai giliai žaizdai, kuri, neregima, bet apčiuopiama, neleido, ir iki šiol neleidžia, atsitiesti, įkvėpti laisvės oro.

Apnuodyta sąmonė, pavergtas protas.

Negali savęs pamatyti iš šalies. Pajunti, kad kažkas su tavimi ne taip tik atsidūręs tarp laisvųjų iš tiesų laisvame krašte. Tarp normalių žmonių. Tiesiog normalių. Kurie nelaiko savęs nei aukštesniais, nei žemesniais už kitus. Kuriems nereikia nieko įrodinėti, dėl nieko teisintis, nieko kaltinti, smerkti ar gintis. Kurie nebijo sakyti, ką galvoja ar ko nori. Kuriems nekyla pykčio, agresijos ar susierzinimo priepuoliai šiaip sau, lygioj vietoj, lyg ir be priežasties. Kurie nėra viduje suskilę.

Šios dienos Prezidento inauguracija kaip tokios normalybės nedrąsi viltis ir trapus pažadas.

O, kaip norėtume būti tokie kaip jie, tie laisvieji ir orūs! Viską dėl to atiduotume!

Ir atiduodam bei išsižadam. Savo kalbos ir pilietybės, istorijos ir papročių. Tikėjimo. Juk lietuviu – štai tokiu nevykėliu, atsilikėliu, provincialu ir tamsuoliu – būti – baisi gėda. Todėl ir raunamės su šaknimis. Kitur! Tolyn, tolyn, ten, kur geriau, šviesiau, turtingiau… Kur tiesiog gyvenama NORMALIAI...

Tarpukariu ar net ir sovietmečiu dar buvusioje lietuviškojo pasaulio centru Lietuvoje nūnai likusi gūdi Europos provincija, šešėlis neišsipildžiusios, kažkada susvajotos šalies, kurioje nejauku, kurios tyliai gėdijamės, iš kurios norisi kuo greičiau nešti kudašių. Nuo simuliakriškos, pamėklių būties – į TIKRĄ gyvenimą. Kas, kad galbūt iš tiesų transformuotis, prisitaikyti ir įsišaknyti užsienyje pasiseks ne visiems. Likusiems penkias dienas per savaitę dirbant juodus darbus ir uoliai apsimetinėjant tuo, kuo nėra ir niekada jau nebus. Iki to lemtingo sekmadienio, kai po eilinio savaitgalinio „atsipalaidavimo“ iki žemės graibymo plyštančia galva pabusi šalia kirviu užkapotos sugyventinės…

....

Kad nebūčiau apkaltinta vien juodu pesimizmu ir apokaliptika, turiu pasiūlymą. Išties užtenka vien nustatinėti diagnozes, vardinti ligos simptomus ir sukėlėjus.

– Kur vaistai? – paklausite jūs. Ir būsite teisūs.

Gana kaltinti valdžią, dejuoti ir skųstis. Pasodinkime medį. Nors vieną. Sau. Arba ką tik gimusiam kūdikiui. Arba tam, kuris dar tik vabalo blauzdoj. Arba tam, kurio dar nė nėra niekieno planuose. Bet galbūt netikėtai atsiras. Ir gimęs štai jau turės ūgtelėjusią savo liepą ar berželį, o gal šermukšnį. Saugos jį ir mylės, jo paunksmėj sėdėdamas skaitys savo pirmą knygelę...

Ne dėl mados pasodinkim. Ne dėl šiltnamio efekto mažinimo. Tiesiog šiaip sau, be jokio tikslo ar naudos. Dėl grožio. Gal tada praeis noras kapoti. Medžius ir sielas. Kad kartu su medžiu vėl galėtume įsišaknyti savojo pasaulio centre.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Al. N. katalikui       2019-07-17 0:37

Kad ir kokios to priežastys, manau, svarbiausia veikti veikti praktiškai savo pašaukimo ribose.

Žmonės nuvaryti arba       2019-07-16 17:39

patys paliko žemę.Nėra šaknų.Pustomi,kaip smiltys.Reiktų pradėt nuo to,kad valstybė padalintų  dykai bent po kelis arus žemės norintiems.

Daug       2019-07-16 16:28

sudetingos teisybes, to nenuneigsi.Tik, ne kiekvienam tas uzsienis “rojus”.Ir ne kiekvienam ta Lietuva meslynas.Cia kiekvienam pagal nuosava savivoka.Kai kam savivoka esant lietuviu yra orumas ir ori savigarba.O kas tai prarado, nepades ir bludijimas po uzsienius.

>Nusivylęs katalikas > 07-14 17:23        2019-07-16 11:34

Pavydžiu Jums optimizmo. “Rėžti” būtų galima nuo ryto iki vakaro ir vėl iki ryto, tik kas iš to? Bene mažai prirašyta ir prikalbėta?.. pačių protingiausių tekstų?
Nėmaž netikiu, kad kad mes, silpni vabalėliai, galėtume kaip nors pakreipti paslaptingus civilizacijų raidos procesus. Pasakyk tikinčiam hinduistui, kad Nobelio premija sustabdys nuo amžių nulemtą kali-jugą, tai bent palinksminsi.
Bet visa tai, žinoma, neatleidžia mus nuo pareigos iš paskutiniųjų stengtis išlikti žmogumi bet kokiom aplinkybėm.
Linkiu visiems malonios dienos, o autorei - ačiū.

Nusivylęs katalikas > 07-14 17:23       2019-07-16 10:59

Na, kolega, Tu ir ,,pavarei”. Būtų aišku, kas iš tikrųjų įvyko, būtų aišku, ką galima daryti. O už atsakymą galima būtų duoti Nobelio premiją. Ir pati autorė tik aprašo esamą padėtį, nesiimdama ieškoti priežasčių. Labai panašu, kad čia vyksta daugiamatis procesas. Labai paprasta būtų pasakyti: tokia Dievo valia - pačia tiesioginiausia prasme arba kitaip sakant, Kažkas čia daro eksperimentus ir žiūri, kuo visa tai baigsis. Kas matosi, tai kad vyksta totalinis nusakralėjimas. Anksčiau žmogui daug kas buvo šventa, dabar - nieko švento. Galima prisiminti kad ir Grainio liepą... Gal tai dėl to, kad keičiasi žmogaus smegenų struktūra ir sąmonė ( vėlgi - dėl kokių priežasčių ?). Matyt gal iš tikrųjų baigiasi kažkoks vienas etapas ( sakykim, Žuvų epocha ), ir į paviršių kyla visa bjaurastis…Na tai jei turi kokių minčių - rėžk, nebijok.

ah1       2019-07-15 16:20

pirmiausia reikia turėti kur sodinti. Pasodinsi medį kur šaus į galvą tai dar baudos susilauksi… Gal pirmiausia derėtų nekankinti medžių. Jūs tik pažiūrėkit kaip miestuose sodinami medžiai - medžių šaknys po betonu, nei vandens nei oro medžių šaknims.

Protarpiais       2019-07-15 11:47

pasauliui reiktų Popiežiaus diktatūros.

Jėzus verkė       2019-07-15 8:14

Jeruzalės.O kas buvo su Jeruzale,galima pasekti toliau.

eduardui       2019-07-15 6:54

Mes, ar jūs?

o iš tikro       2019-07-15 6:53

Sodinkime medžius. Kas trukdo? Tik prieš tai pasidomėkite ar toje vietoje nenumatoma ko daryti, ar nenutiestos inžinerinės komunikacijos. Pasitikrinti galima regia.lt portale. Ir pirmyn. Drąsiai raginu, nes vieną ąžuoliuką jau pasodinom, dabar laistom, prižiūrim, bandom saugoti nuo kenkėjų. Tiesiog toks nedidelis stebuklas gavosi, kad prigijo. Jau buvo akimirkų, kai nebesitikėjome. Bet ėmė ir sulapojo. Pasodinome gražioje, bet apleistoje vietoje. Sutapimas, ar ne, bet ir ta vieta staiga pradėta geriau prižiūrėti, jau retkarčiais šienaujama.

eduardas       2019-07-15 0:10

Gal apsiraminkite jus pagaliau su savo “sovietiniais”, 30 metu praejo. Dabar jus esate tie kas is tiesu esate, laisvi ir tikri lietuviai

"Tai ne tik godumas"...       2019-07-14 17:23

rašo autorė. Šventa teisybė. Tai kažkas žymiai rimtesnio, juodesnio. Suskilusi būtis, sielose žiojinti properša, gal buvusio tikėjimo ir buvusių vilčių vietoje… neįsisąmoninta vidinė tuštuma etc. Nors kas ten tiksliai pasakys. Ir ne, nemanau, kad viskuo tik tarybmetis kaltas. Ko gero, bus teisus Brodskis, rašęs apie mūsų amžiuje įvykusį “nepaprastą antropologinį nuosmukį”. Tiesa, priežasčių net ir jis nesiryžo įvardyti. Aš lyg ir nujaučiu, bet nenoriu primetinėti savo įsivaizdavimų. Pasiginčykim…

Algimantas       2019-07-14 17:08

Jei širdy nukirstą medį apraudi, Tavo ašara laisto naujai pasodintą. Ačiū autorei.

Žodžio laisvė...       2019-07-14 15:11

Va mano kieme,vieno dažnai minimo rajono pirmūnu renovacijoje,išgražėjo gatvės,žalios vejos,vaikų žaidimų aikštelės,naujai pasodinti medžiai(neįprastos formos).Renovuojami
namai tapo šviesūs,kiemai erdvūs,su suoliukais prie kiekvienos laiptinės(ko labai trūko).Senas ,labai dideles liepas nupjovė,nes labai trukdė praplėsti kiemui,bet
prisodino nemažai krūmų.Sena kiemo kriaušė liko,o du šermukšniai aplipę gausiomis
uogomis,ko niekada iki šiol nebuvo,liko.Matyt,patiko šiais metais dvimėnesinė sausra.
Išdegusios vejos prie namo atželia,nes ,matyt,Dievas danguje yra- va ir šiandien
palaistė dideliais lašais.
Mieli šiauliečiai,apginkite bulvaro medžius.Prie Vilniaus gatvės namo Nr.35 mano
šeimos rankomis pasodinti beržai turėtų būti nemaži,nes pasodinti 1972 metais.
Žmonės sodinkite medžius,statykite namus,gimdykite vaikus.Po savęs palikite laimingą
Lietuvą.

Bėdos ir godos       2019-07-14 14:34

Nėr kalbų - sezonas sausas. Net atvipo tautai ausys. Prisikviesime makronų prikabinti makaronų...


Rekomenduojame

Vaizdo įrašas iš akcijos Šiau­lių bul­va­ro lie­poms iš­sau­go­ti

Vygantas Malinauskas. Prie kokios civilizacijos Mindaugas prijungė Lietuvą?

Kviečiame savo parašu prisidėti prie tarptautinės bendruomenės pastangų išsaugoti Vincento Lamberto gyvybę

Saulius Dambrauskas. Kova už miškų išsaugojimą tęsiasi

Linas V. Medelis. Tiesus kelias į Orvelo pasaulį

Valdas Vasiliauskas. Ačiū partijai ir vyriausybei!

Benediktas XVI. Apie principus, kuriais privalu vadovautis viešajai valdžiai

Robertas Grigas. Apie skundimo paveldą

Raimondas Navickas. Kodėl vėl bandomas griauti lietuvių-žydų konsensusas dėl praeities didvyrių vertinimo?

Liutauras Stoškus. Kalnų parko projekto pristatymas

In memoriam. Jonas Juškaitis

Raimondas Navickas. Šakalienei pasiruošt

Ar suteikti Senovės baltų religinei bendrijai „Romuva“ valstybinį pripažinimą? Povilo Urbšio abejonės (atnaujinta ir papildyta)

Geroji Naujiena: Rinkimės tikrąjį Gyvenimą – čia ir dabar

Verta prisiminti. Pijus XII. Krikščioniškoji sąžinė asmeniniame ir visuomeniniame gyvenime

Verta prisiminti. Kazys Škirpa. Kodėl mes sukilom?

Gintaras Aleknonis. Sumaišties karuselėje

Verta prisiminti. Vidmantas Valiušaitis. Dėl Škirpos – tiesa yra kita, pone mere

Vygantas Malinauskas. Kuo skiriasi demokratija pagal JAV respublikonus ir pagal Lietuvos konservatorius?

Paremkime Irenos Vasinauskaitės peticiją „Išsaugokime brandžiąsias Šiaulių bulvaro liepas“

Arkivysk. Sigitas Tamkevičius apie radikaliai pasikeitusias Tėvynės Sąjungos vertybes ir kunigų pareigą netylėti (papildyta)

Vytautas Radžvilas. Dar vienas žingsnis idėjinio-politinio TS-LKD (?) iš(si)gryninimo link

Nuo bačkos. Andrius Navickas bendrapartiečiams: šiandieniniai gebelsai bando įtikinti, kad mes nebeturime moralinio stuburo

Narystę partijoje sustabdęs Rimantas Dagys apie jam skirtas sankcijas: Tapau itin nepatogus ir nepriimtinas TS-LKD partijos vadovybei

Liudvikas Jakimavičius. Rimantas Dagys – pirmoji kregždė

Iš Valdo Benkunsko pašto. Paminklų sostinėje klausimu. Politinė poezija

Sąjūdis „Už Lietuvos miškus“ paragino Generalinį prokurorą, išrinktąjį Prezidentą G.Nausėdą, Seimo Antikorupcijos komisiją apginti viešąjį interesą

Raimondas Navickas. Reparacijos natūra

Nuo bačkos. Algimantas Šindeikis: D. Grybauskaitės nuveiktų darbų Lietuvai nepripažinti gali tik aklas ir kurčias

Pogon.lt reportažas apie Birželio sukilimo 78-ųjų metinių paminėjimą Vilniuje

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.