Visuomenės pokyčių analizė

Rasa Čepaitienė. Gyvatė ryjanti savo uodegą, arba Parazitinę sistemą belieka tik pakeisti, tik ar visuomenė tam pasirengusi?

Tiesos.lt redakcija   2018 m. gruodžio 7 d. 9:03

37     

    

Rasa Čepaitienė. Gyvatė ryjanti savo uodegą, arba Parazitinę sistemą belieka tik pakeisti, tik ar visuomenė tam pasirengusi?

Visuomenė pagaliau atsibunda, rąžosi, ruošiasi keltis. Mokosi aiškiai formuluoti ir artikuliuotai įgarsinti savo poreikius bei reikalavimus, įvairių teisėtų pilietinio pasipriešinimo būdų, bendradarbiauti su panašius interesus turinčiais, bet nebūtinai ideologiniais bendraminčiais, išvengti skaldytojų nuolat gudriai spendžiamų spąstų, išreikšti solidarumą su protestuojančiais, atpažinti oficiozinės žiniasklaidos kurpiamas manipuliacijas ir melą. Ir tai yra labai gerai. Tačiau neramina kitkas. Beveik niekas nekalba apie lyg pūlinys pagaliau pratrūkusios socialinės krizės šaknis ir esmę, o jei ir kalba, tai tik fragmentiškai, nenuosekliai. Bet to nepadarius neturėsime galimybės pradėti gydymo.

Daugelį metų tyliai, kartais bijant net sau pačiam prisipažinti, augęs nepasitenkinimas tiek asmeniniame, šeimų lygmenyje, tiek ir viešojoje erdvėje, dažnai išvirstantis pasirinkimu į viską spjovus iš čia emigruoti arba rinktis vidinę emigraciją ir abejingumą viešiesiems reikalams, gali būti suvestas į du esminius punktus: vis didėjantį atotrūkį tarp daugumos gaunamų pajamų ir pragyvenimo kaštų bei sisteminę nepagarbą žmogaus asmeniui, visais lygiais – nuo privataus verslo, vietos valdžios iki pat aukščiausių šalies vadovų – arogantiškai ir įžūliai demonstruojamą vadinamojo „elito“, galios pozicijose esančiųjų. Tačiau į 2018-uosius metus „sukritę“ net keletas svarbių jubiliejų ir renginių (Atkurtosios, t.y. basanavičiškos Lietuvos Šimtmetis, partizanų vado A. Ramanausko-Vanago laidotuvės, Sąjūdžio trisdešimtmetis ir k.t.) daugelį paskatino susimąstyti, o kokia gi ta Lietuva yra šiandien, iš kur ji atėjo, ir kur eina? Palyginti prieš trisdešimt metų kurtas nepriklausomos nacionalinės valstybės raidos vizijas bei lūkesčius su ta pagaliau atėjusia ateitimi. Ir tuomet daugelis pamatė, kad veikiausiai dažno sau mintyse pieštas gyvenimo scenarijus – tapti laisvu savo likimo kalviu ir būti užtikrintam, kad tavo pastangos bus adekvačiai įvertintos bei atlygintos – dažniausiai neišsipildė... Ne todėl, kad būtum buvęs koks nors lūzeris ar tinginys, kad nebūtum išties sunkiai dirbęs ir stengęsis, o dėl to, kad sukurtoji sistema tau to paprasčiausiai neleido. Tai reiškia, kad priėjome tašką, kai ne tik tapo nebeįmanoma projektuoti savo idėjų, planų ir lūkesčių ilgiau nei pusmetis ar metai į priekį, kas, beje, vyksta visame globalizacijos persmelktame ir neprognozuojamos kaitos krečiamame pasaulyje, bet ir tikėtis bent kiek nuoseklaus asmeninio ar bendruomeninio augimo, ar tai būtų profesinio, socioekonominio, galiausiai, pragyvenimo lygio bei pasitenkinimo ir laimės sritys. Kitaip tariant, jungtis tarp darbo ir jo finansinių bei simbolinių rezultatų vis labiau nyksta, tuo pačiu regint, kaip mažiau, ar visai moralinių skrupulų neturintys veikėjai, puikiai įvaldę žaidimo taisykles ir įsijungę į suvešėjusius neformaliuosius klaninius tinklus, jais sumaniai ir ciniškai naudojasi, tuo pačiu nebaudžiamai tyčiodamiesi iš bendrojo gėrio ir šalia esančiųjų.

Taip nenumaldomai augantis neteisybės jausmas ir nepasitenkinimas savo padėties bei visos šalies raidos tendencijomis atvedė mus į šiandieną, kai jau nebegalima tylėti, nes būklė, kurioje atsidūrėme, atrodo pernelyg schizofreniškai. Kai nujaučiame, kad einant tuo pačiu keliu ir nieko nedarant mūsų paprasčiausiai greit nebeliks. Ir čia nebepadės jokie valdančiųjų kartojami užkeikimai ir burtažodžiai apie „klestinčią valstybę“, „augantį BVP“ ir t.t.

Veikale „Kodėl nacijos žlunga. Valdžios, gerovės ir skurdo kilmė“ politologai D. Asemoglu ir J. Robinsonas išskyrė du valstybių tipus – įtraukiančiąją (inclusive) ir gavybinę arba išsunkiančią (extractive). Gavybinėje valstybėje karinis-administracinis elitas ir dirbančiųjų masės yra aiškiai atskirti ekonominiais ir kultūriniais barjerais. Joje stokojama socialinio mobilumo, t.y. žmonės iš viso nėra pajėgūs, arba tik įveikę dideles kiūtis gali pakilti į aukštesnį sluoksnį (klasikinis pavyzdys – Indijos kastų sistema). Tuo tarpu įtraukiančioje valstybėje nėra luominių ar klaninių apribojimų. Elitas čia formuojasi meritokratijos, t.y. kompetencijų, gabumų ir nuopelnų pagrindu. Tad jis yra suinteresuotas kooptuoti į savo gretas talentingiausius ir sumaniausius, o pastarieji – kurti darbo vietas visiems likusiems. Tai reiškia, kad tik įtraukiančioji valstybė yra pajėgi užtikrinti ilgalaikį ir stabilų ekonominį augimą, demokratinį atstovavimą bei socialinę sanglaudą, ką rodytų ir labiausiai išvystytų Vakarų Europos ekonomikų pavyzdžiai.

Acemoglu ir Robinsonas dar išskiria du gavybinės valstybės potipius – agrarinę ir žaliavinę. Jei pirmoji užtikrindavo visuotinį užimtumą, kaip kad būta viduramžių baudžiavinėse visuomenėse, tai antroji – anaiptol ne. Šiuo atveju elitas yra finansiškai priklausomas ne nuo gyventojų darbo, o nuo gamtinio (-ių) ištekliaus(-ių) gavybos rezultatų. Nuo išteklių priklausomose valstybėse (klasikinis pavyzdys – V. Putino Rusija) nebelieka jokių apribojimų nelygybės ir atskirties augimui, jos nėra niekieno spaudžiamos investuoti į socialinį kapitalą ar ekonomikos plėtotę. Iš gamtinių išteklių, kurių didžiausią dalį sudaro naftos ir dujų žaliavos bei vertingųjų mineralų eksportas, pardavimų gautų pajamų ir kapitalų valdžia gyventojams perskirsto nedidelę dalį įvairių socialinių išmokų pavidalu, tačiau tokio tipo valstybė praktiškai nėra priklausoma nuo surenkamų mokesčių, taigi ir nuo gyventojų. Dėl šitos priežasties visuomenė turi menkas pilietines galias įtakoti ar paveikti valdančiųjų sprendimus, tad autoritarizmas čia atrodo a priori užprogramuotas. Kadangi ji pati yra priklausoma nuo pajamų, gaunamų iš šių išteklių gavybos perskirstymo, tai leidžia išlaikyti paternalistinį valdžios–valdomųjų santykį, pavyzdžiui, itin įsikerojusį energetiniais resursais turtingose posovietinėse Vidurio Azijos šalyse.

Gavybinei valstybei nebėra poreikio vystyti ir rinkos konkurencijos mechanizmų, puoselėti įstatymo viršenybę, kurti nepriklausomą įstatymdavystę ir teismus, kurie galėtų užtikrinti teisingumą. Vietoj jų randasi gremėzdiškas biurokratinis aparatas, aptarnaujantis aukščiausiąjį valdžios sluoksnį ir, visuomenei nekontroliuojant bei neįtakojant jo priimamų sprendimų, perskirstantis materialiąsias gėrybes taip, kad sau pasiliktų didžiausią jų dalį, o tai yra atvira kleptokratijos forma.Taip sukuriama iš pažiūros stabili parazitinė sistema, pasireiškianti masine korupcija ir nekompetencija, kurios pasekmės – įstrigusi šalies modernizacija, pridengta masyvaus ir ilgalaikio visuomenės nuostatų formavimo medijose, įtaigojant, kad tokia tvarka esą yra natūrali ir neįmanoma pakeisti, tuo pačiu vykdant pasipriešinimo balsų slopinimą represijomis ar marginalizavimu. Tokioje valstybėje meritokratijos logika nustoja veikusi, ją pakeičia aukštųjų valdininkų despecializacija, t.y. jie skiriami į reikšmingus postus atsižvelgiant į priklausymą klaniniams tinklams, o ne į konkrečius jų gebėjimus tvarkyti pavestąsias ekonomikos ar kitas valstybės valdymo sritis.

Parazitinei valstybei itin būdingas savavališkas ir selektyvus juridinių-biurokratinių taisyklių bei elgesio standartų taikymas „saviškiams“ ir visiems likusiems, vedantis prie moralinio bei teisinio šalies išsigimimo. Socialiniai institutai ir demokratiniai mechanizmai čia nustoja veikę, lieka formalūs, imituojami. Visuomenė išnaudojama lyg būtų svetima kolonijinė tol, kol tai pakenčia.

Tuo tarpu nuo darbo priklausomoje valstybėje gyventojai yra nacionalinio turto kaupimo pagrindas ir svarbiausias šaltinis, todėl valdžia priversta su jais skaitytis.

Kaip šiame kontekste atrodo Lietuva? Kuriam valstybių tipui ją priskirti, jei neturime gausių naftos ar dujų išteklių, o nacionalinio biudžeto pagrindą sudaro daugumos gyventojų sumokami įvairūs mokesčiai, kai kurioms gyventojų grupėms siekiantys daugiau nei pusę visų jų pajamų?

Vis stiprėjantis viešojo sektoriaus nualinimas rodytų, kad nuo pat nepriklausomybės paskelbimo buvo pasirinkta eiti neoliberaliuoju, vadinamosios „laisvosios rinkos“ keliu, kuris įsuko išsunkimo mechanizmą ir galiausiai atvedė į dabartinę padėtį. Bet kas gi buvo ir yra išsunkiama? Kokius išteklius valdo mūsų vis labiau nuo visuomenės atsiribojantis ir savo dramblio kaulo bokšte užsidarantis elitas, apsikarstęs imituojamos demokratijos atributais ir besiremiantis tuščiavidurėmis fasadinėmis virstančiomis institucijomis?

Kaip žinia, pradinį kapitalo kaupimo procesą apsprendė aiškiau juridiškai neapibrėžta buvusio „visaliaudinio turto“ privatizacija. Sukauptos lėšos buvo pasitelktos formuojant naujas verslo nišas – tarpininkavimą prekiaujant dujomis ir nafta, išnaudojant Lietuvos kaip tranzitinės valstybės logistinius privalumus, intensyvinant šiandien jau masiniu tampantį miškų kirtimą medienos pardavimams užsienyje, plėtojant statybų bei NT sektorių ir t.t. Šios sritys, kaip ir išplitusios korupcinės viešųjų pirkimų organizavimo schemos, leido generuoti didžiausias pajamas bei formuotis siauram naujųjų turčių ratui. Palaipsnės eurointegracijos metu, dar iki 2004 m. įstojimo į Europos Sąjungą, valdančiųjų grupės mokėsi perprasti ir europinių lėšų „įsisavinimo“ mechanizmus. Būtent jas, veikiai užvaldytas stambiojo verslo ir politikos elitų ir naudojamas trumpalaikiams jų tikslams realizuoti šalies žmogiškojo kapitalo vystymo sąskaita, galima laikyti aukščiau aptarto naftos ir dujų vaidmens Rusijos ekonomikoje analogu, kas ilgainiui užkirto kelią realiai Lietuvos modernizacijai.

Derybinių galių sutelkimas nacionalinių stambiojo kapitalo įmonių savininkų rankose ir jų reikšminga įtaka politinėms partijoms, atskiriems įtakingiems politikams bei jų inicijuojamiems ir priimamiems teisės aktams, sąlygojo neproporcingai aukštą darbo pajamų apmokestinimą, ypač kontrastuojantį su gausiomis mokestinėmis išimtimis, privilegijomis ir lengvatomis, taikomomis verslo generuojamiems pelnams ir kitoms nedarbo pajamoms. Tai atvedė į, ekonomisto R. Kuodžio žodžiais tariant, mokestinio „gyvulių ūkio“ situaciją, kurioje gyventojai ne tik nėra pajėgūs susiklosčiusios tvarkos pakeisti, bet ir jaučiasi joje pertekliniais bei nereikalingais, kas atrodytų itin paradoksalu dramatiškų demografinių šalies raidos tendencijų fone. kitaip tariant, patys žmonės yra visiškai atvirai ir ciniškai paverčiami „žmogiškaisiais ištekliais“ ir darbo priemonėmis, kuriems nereikia nei gilesnio išsilavinimo, nei kultūrinių kompetencijų. Tad nuoseklus švietimo sferos žlugdymas Lietuvoje tik atliepia šiuos vėlyvojo globalinio kapitalizmo siekius. Tačiau, nors darbo apmokestinimas Lietuvoje ženklus (kodėl tad tai nesikonvertuoja į pilietinį įgalinimą ir valdžios kontrolės įgūdžius?), tai nevirsta ir į kokybiškas viešąsias paslaugas. Jų prieinamumas ir kokybė kaip tik linkusi prastėti, o biurokratinė jų išlaikymo ir kontrolės našta - augti. Tai, kaip ir išliekantys itin žemi viešojo sektoriaus atlyginimai bei pensijos daugumai neleidžia čia bent kiek oriau gyventi. Iš esmės dauguma žmonių Lietuvoje dirba dėl bazinių, fiziologinių reikmių patenkinimo, t.y., už maistą, kaip kažkada vergai ar baudžiauninkai, jau nekalbant apie kitus, aukštesnius, poreikius. Tokia socioekonominė padėtis, nesiimant pajamų nelygybės problemos spręsti mokesčių progresyvumo keliu, yra užprogramuota toliau tik blogėti.

Aukštųjų politikos, verslo ir žiniasklaidos elitų sisteminis suaugimas, lengvai tepridengtas daugiapartinės sistemos šydu, vidinis institucijų korumpavima(si)s ir užvaldymas klaniniams interesams siekti, piliečių nekontroliuojamas galias įgavusi biurokratija, formaliąja-procedūrine virstanti demokratija, visose gyvenimo srityse plintanti nesąžininga konkurencija, plačiai taikomi dvejopi standartai, socialinio teisingumo stoka ir tai, ką politologas V. Laučius pavadino „šiltos kėdės oligarchija“ , t.y., asmeninių ir viešųjų interesų painiojimu, savo pareigų ar posto teikiamų galimybių naudojimu privačioms reikmėms ir interesams tenkinti, rodytų, kad Lietuvoje vis labiau tolstama nuo įtraukiančios ir meritokratiniais principais formuojamos viešosios politikos. Lietuvai kaip ir Rusijai būdingos silpnos institucijos, aukštųjų politikų bei verslo koncernų įtakojama teisėsauga bei žiniasklaida bei meritokratijos stoka (korupcija ir nepotizmas), vis labiau įtvirtina piliečių nerinktų ir jiems neatskaitingų klaninių struktūrų įtaką bei galią.

Beveik dėsninga žaliavinės valstybės raidos pasekmė – demodernizacija – sukuria paradoksalią padėtį, kai, augant ekonomikai, populiacija degraduoja. Formuojasi ydingas ratas: kuo labiau valstybės ekonomika remiasi lengvai gaunamais ištekliais (ar išmokomis), tuo mažiau ji linkusi investuoti į žmogiškąjį kapitalą; kuo menkesnis žmogiškojo kapitalo išsivystymo lygis, tuo labiau valstybė yra priklausoma nuo prekybos žaliavomis arba iš kitų lengvai gaunamų pajamų. Tokioje sistemoje dirbantieji tampa pertekliniais ir ši įžvalga leidžia bandyti paaiškinti lietuviškosios emigracijos priežastis ir jos parazitinei sistemai teikiamą „naudą“ (perlaidos artimiesiems mažina socialinę įtampą, išvykusieji nebekelia socialinių problemų ir t.t.).

Išvada paprasta. Parazitinės sistemos lopyti, taisyti, remontuoti neįmanoma. Ją belieka tik pakeisti. Bet ar visuomenė tai pagaliau supras ir yra tam pasirengusi?

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Al.       2018-12-12 1:57

,,Kokius išteklius valdo mūsų elitas”? Be kitų, geopolitinę padėtį - taip komunočekistinis rezervas per Lietuvą įsiterpia į Europą ir dalyvauja jos naikinime. Lietuva gal būt pasirinkta kaip jungtis tarp Prūsijos ir Didžiosios žemės.Žinoma, pakeliui iščiulpiama iš Lietuvos viskas, kas įmanoma.

Klasiškas        2018-12-12 0:33

Raigerdo pasažas: “Ar partijos turi realių planų ir efektyvių būdų, kaip spręsti aktualias valstybės problemas? Uždavę bet kuriai partijai tokį klausimą ir jūs iškart tapsit NPAGEIDAUJAMU. Išvada: partijos - valdžios siekiančios grupuotės, mafijos atmaina. Mafija - nusikaltėlių grupuotės, slapta susiję su valdžia. Visi tai žino, arba nujaučia. Ką daryti? Kas   sugalvos, kaip atsikratyti mafijų ir politinių partijų.     
   

Raigerdas>s.m.        2018-12-11 15:28

Gerbiamas s.m. sutinku su jumis ypač jūsų gerame palyginime: bolševikas>kapitalistas. Neįtikėtina simbiozė.

s.m. Raigerdui       2018-12-10 20:28

drįstu tamstą pataisyti, - ne vietoj komunistų partijos jų atsirado daugiau, o tiesiog bolševikai mutavo į darinius (vėžio metastazes) kitais pavadinimais. Žmonijos evoliucijoje nieko nėra šlykščiau, už vakarykštį bolševiką, bandantį pasijusti/pasirodyti kapitalistu. Tai apriori neįmanoma. Va todėl bolševizmui tipiškos ydos, kiek jas “elytais” bemaskuotum, bent kiek mąstančiam žmogui plika akimi matomos. Iš po smokingo skverno kyšo mauzeris…

Raigerdas        2018-12-10 19:08

Iš tikrųjų autorei reikėtų padėkoti už gana įdomią, drąsia ir netgi vertingą analizę. Palyginimai puikūs. Autorė, gerbiama Rasa Čepaitienė, padarė tai, ko nepadarė nei vienas politikas ir netgi mūsų prezidentė. Ko pasigedau šitame puikiame ir labai geros analizės straipsnyje? Trūksta priežasčių įvardinimo. Kalbama daugiau apie pasekmes. Jau ne viename savo komentare rašiau, kad susidaro įspūdis, kad lietuviams yra nepasiekiama kalno viršūnė - priežasties-pasekmės dėsnis. Pradėkime nuo paprastų dalykų:kas sukūrė šitą situaciją? Partijos. Kas vadovauja šitoms partijoms? Konkretūs asmenys. Tai, kur yra klaida: asmenybėse ar šitų partijų susidarėme? Pradėkime nuo to: kas ateina į šitą partiją? Kokius tikslus turi šitie žmonės? Ir čia mes susiduriame su tokiu faktu: buvo komunistinė partija, kuri buvo parazitinė. Ar buvo pakeista komunistinės partijos esmė? Ne, tik vietoje vienos parazitinės partijos jų atsirado daugiau. Koks valdymas įsigalėjo Lietuvoje? Grupinių interesų valdymas. Komunistų partijoje irgi buvo grupiniai interesai, tik jie buvo 1-os partijos viduje, o dabar grupiniai interesai įgavo legalias formas. Reiškia, parazitizmas tik įgavo naujas formas ir puikiai prisitaikė prie pakitusių sąlygų. Pažiūrėkite į tuos gudrius partiečių veidus. Ko jie tikisi? Įsisiurbti į valstybės kūną ir tenkinti nors dalį savų interesų. Ar jie turi realių ir efektyvių sprendimo būdų, realių planų, kaip spręsti aktualiausias problemas valstybėje? Pabandykite šitą klausimą užduoti bet kokioje partijoje ir jūs joje tapsite nepageidaujamu asmeniu.  Reiškia, nei vienas iš jų nesiruošia nieko daryti, nes 1-oje eilėje stovi asmeniniai interesai. Ten Vydūno nerasite, nes jo niekas partijoje nelaikytų.

Raigerdas        2018-12-10 19:05

Pažiūrėkime, kas yra ta partija:“Politinė partija (iš lot. pars ‘dalis’) – žmonių grupė, kuri turi bendrus politinius idealus, siekia tų pačių politinių tikslų ir yra susibūrusi į organizaciją, skirtą šiems idealams ginti bei įgyvendinti”. Taigi, jokių idealų tos partijos neturi, ir nėra ten idealistų. Yra paprasti žmogeliai, kuriems rūpi pasirūpinti šeima, namo statyba, privilegijomis ir t.t. Tipiškas Lietuvos politikas yra Eligijus Masiulis. Tai gudrus melagis ir manipuliatorius, kuris kitus žmones, tame tarpe ir savo bendrapartiečius laiko kvailio vietoje. Ar turi partijos galimybę apsisaugoti nuo Eligijaus Masiulio? Ne, tokių apsaugos detektorių jos neturi. Ar partijos suinteresuotos, kad nebūtų Eligijų? Ne, pačios partijos nesuinteresuotos. Taigi, čia ir yra ta gyvatė, ryjanti savo uodegą. Problema yra atrankoje. Kiek tų partinių, norinčių tvarkyti Lietuvos ūkį, supranta, kas yra ekonomika? Tokių nesu sutikęs nei vieno. Reiškia vėl sugrįžtame prie būtinumo, kad mums reikia organizuoti pačią atranką. Bet, pirmiausia, ar yra nors viena grupė žmonių, ar net vienas žmogus, kuris turėtų aiškų Lietuvos ekonominės sistemos vystymosi modelį? Yra tokių žmonių, bet jie užsienyje, ir nenori grįžti į Lietuvą dėl labai žemo sąmoningumo lygio. Kiek yra tokių, kurie suvoktų ateities Lietuvą, kaip dalį įgyvendintų Vydūno idėjų? Jų nėra, nes politikai Vydūno nesupranta (beje, kaip ir Konfucijaus, Platono ar netgi to paties Kristaus). Jiems šitie dalykai yra neprieinami, todėl jie pasirenka beždžionavimo, prisitaikymo ir pamėgdžiojimo kelią. O šitame kelyje gali laimėti ne ką daugiau, nei loterijoje. Žinojimo reikia, gerbiami ponios ir ponios, bet jis mūsų politikų nedomina. Paklauskite jų: kokį žaidimą jūs žaidžiate? Ir jūs pamatysite, kad net žaisti nemoka, arba tai yra šokėjai be ritmo jausmo. Ponas V. Vilimas teisus: daugiausia parazitų patenka per Konstitucijoje sukurtas spragas.

to melas       2018-12-8 20:45

O iš ko ta Bolševikų partija sudaryta? Nežinai ar apsimeti, VU docente?

Dzeikas       2018-12-7 22:39

StasyG, netiksliai gal issireiskiau. Turiu omeny tvarka nesikeicia, kai instituciju vadovybe nepakeiciama. Galima pristeigti nauju instituciju, pakeisti istatymus, bet PALIK vadovus (na ir padejejus) ir niekas nepasikeis. Po kovo 11d gi vadovybe gana greit eme keistis ir rotuotis. Is palengvo, pirma virsunes sajudiniais, paskui gan smarkiai kadru kaita paspartino Sausio ivykiai ir po Putco politikoje senoji respublikine nomenklatura buvo isstumta is virsutinio valdzios esalono(atstovaujamosios ir vykdomosios valdzios). Ir veliau jau i politika eme listi rajonu nomenklatura isverte kaili i landsbergio sajudistus. T.y. i vadovaujamus postus atejo nauji zmones.Buve iki tol valdzioj, bet ne tokiame lygyj. Todel pokyciai buvo nemenki. Ir ju butu gerokai maziau ir ne tokiu drastisku, jeigu sakykim (darom prielaida) valdzia dalintusi ne brazauskiniai su sajudistais, o brazauskiniai su burokevicininkais net ir paskelbus Lietuva nominaliai nepriklausoma.
Ir sita ermyderi nepakeitus instituciju vadovu tokiu mastu kaip 1990-1992m mes nesutvarkysime.

StasysG       2018-12-7 22:29

Internete dar neištrintas 2011.07.29 15:17   Algimanto Matulevičiaus STIPRUS straipsnis “Melu ir vagystėmis pagrįsta santvarka neturėtų egzistuoti” (w w.tv3.lt /naujiena/548765/a-matulevicius-melu-ir-vagystemis-pagrista-santvarka-neturetu-egzistuoti/2). Prieš 7-rius metus… Straipsnis pradedamas taip “Pinigams tarnaujanti žiniasklaida mirs, bet apsiputojusi įrodinės, kad laisva rinka tai rojus žemėje. Dalinai ji yra teisi - saujelei turtuolių tikrai šioje žemėja rojus. Ko ne rojus tūlams “VP market” savininkams, kai mokėdami grašius savo darbuotojams patys per kelis metus tapo milijardieriais.
Jie su valdžios klapčiukais susibūrusiais į “valstybininkų” klaną iš LEO.LT aferos susišluoja apie 3 milijardus litų ir tyla, „vsio zakonno“… Arba ponams iš kitos grupės, padedant “Abonentui” vidurį baltos dienos pasivagiant “Vilniaus” kino teatrą ir dar priedo 60 ha žemės sklypą Vilniaus centre, bei prasukus ne vieną aferą su Vilniaus šilumos tinklais. Ir nieko. Arba nenumaldomai kylant maisto produktų kainoms ir kaip ant mielių augant perdirbėjų ir prekybininkų pelnams”. Ir tt.——-Ar kas nors pasikeitė po 7-rių metų? NIEKAS nepasikeitė.  Nes TAISYKLĖS liko tos pačios, tik žaidėjai keitėsi. Ar kas nors pasikeis po šio Rasos Čepaitienės straipsnio? Optimizmo labai nedaug.

melas       2018-12-7 21:44

kad “Perestroikę” pradėjo bolševikų partija. Tai padarė ne nukvakę bolševikai, o sionistai. Tie patys, kurie iš anksto suplanavę (žiūr. jų Protokolus) l917 ėmė ir sugriovė Rusijos imperiją, išžudydami caro šeiimą ir apie 30.000.000 žmonių. O žudikų tebuvo vos 2.000. Visi turėjo pilnas kišenes dolerių, mauzerius ir odines striukes. Ir visi jie laikė save D-vo išrinktąja tauta. Netikit? Klauskit Fainos, ar Emanuelio. Jie patvirtins.
Neigdami jie patvirtina. Taip pas juos priimta. Jų mokslas (kabala) reikalauja jokiu būdu gojams nesakyti tiesos. Mirtina nuodėmė.         

Misteris       2018-12-7 19:00

Bitkoinas eina į dugną.
Fermos užsidarė.
ŽIURKĖNAMS nudirti kailiai.
Visur dėsniai tie patys.
Sakiau “investuotojams”,kad taipbus,bet jie neklausė.
Lietuvos finansų tvarkymas yra giminingas bitkoino aferai.
Iš jūsų tik reikalauja sumokėti mokesčius,bet noro kur pinigai išleidžiami.
Arba mes susivieniję perimsime iždo išlaidų kontrolę,arba vadinkitės žiurkėnais.

Stasiukai,        2018-12-7 18:04

Jūs girtas, jei nežinote, kas realiai pradėjo “Perestroikę”? Ją pradėjo ne Lietuva, ne jos nukvakę inteligentai, ryjantys savo tautiečius, o Bolševikų partijos viršūnė su savo anūkėliais, ar supratai? Juk žinai, kuo pagaliau buvo pripažinti Valensa ir Savisaras, o Savisaro žmonelė kuo buvo ir kokį vaidmenį atliko, a? Nenori šito “Vasaros 5” kandidatų į prezidentus paklausti, a?

Tai nuolat lietuvių       2018-12-7 18:01

parsiduodantis elitas priešui, ryjantis savo tautiečius, kad gautų babkių iš Banko “nachalivai”. Už teritorijos atlaisvinimą nuo lietuvių elitas šiek tiek galės pagerinti savo asmeninį gyvenimą ir įsigyti po keletą meilužių - bus sumokėta, o vėliau, na, patys žinote, kas daroma su išdavikais, su linkusiomis į išdavystę asmenybėmis.

natūralus luzeris       2018-12-7 16:58

esu natūralus luzeris.
nes tikiu ne juozapo demagogijomis, bet Jėzumi Kristumi.
——
(kuriuo netiki komunistai, juozaičiai, tarabildos, juozapai ir t.t.)

StasysG       2018-12-7 16:46

Dzeikui 2018-12-7 13:32. Prieštarauuju.

1990 m Sąjūdžio iniciatyva buvo Lietuvoje pakeistos TAISYKLĖS (INSTITUTAI): 1938 konstitucijos grąžnimas, Laikinasis Įstatymas ir tt. ŽMONĖS mes buvom tie patys iš tarybinių laikų, bet bet SISTEMA subyrėjo. O jei Taisyklės nebūtų pakeistos? Sistema būtų išlikusi ir šiandien.

tam kuriam "Juozaitis viską sutvarkys"       2018-12-7 16:29

Galite šaipytis kiek tinkamas. Galite surinkti pulką tokių pat lengvatikių-fanatų ir pagavę “juozapą”, užmėtyti jį akmenimis.
Nuo to, kad liks tik pritariančiai blainančioji dauguma, protingesniais nepasidarysite.
Pozityvių permainų gali tikėtis tik: solidari, gebantis organizuotis bendram veikimui visuomenė. Ne naxaliavščinos laukimui.
Tik visuomenė pasiekus tokį brandos lygį, kuomet susivokia, jog ne balsų dauguma nustatoma Tiesa, yra įgali vykdyti reformas.
Tik visuomenė, kurios dauguma naturaliai negali būti vien išminčiai, tą suvokianti ir sąmoningai priimanti išmintingesniųjų patarimus.
Tik visuomenė kuri deda pastangas klausytis ir girdėti, randa savyje sveikos nuovokos atskirti šūdą nuo bulkutės.
Tik visuomenė, kuri netiki, jog permainos daromos žaibiškai, o tam reikia nuoseklaus ir kryptingo darbo, suvokian kad pradžioje gali tekti pasispausti vardan geresnio gyvenimo rytoj. Nes griaunant sena, neišvengiami disbalansai bei praradimai.
O svarbiausia - tikslų pasiekia visuomenės kurios tikslus suformuluoja aiškiai, jų nekaitalioja ir laikosi įgyvendinimo plano.
Jeigu tamstosms tokie dalykai nepatrauklūs, tuomet nesvaikite ir nepykite ant pasaulio, nes esate natūralūs lūzeriai.

s.m.       2018-12-7 16:16

apie tautos “pasiruošimą’ geriausiai byloja atsakymai “Klausimėlio” laidose. Kas ir dėl ko kovėsi Žalgirio mūšyje? - Nūūūūū, gal, man atrodo, jo, tikrai, - švedai su mongolais dėl rusijos kovėsi…..

Juozaitis viską sutvarkys       2018-12-7 14:34

Ačiū Juozapai,
paaiškinai, kodėl po Juozaičio išrinkimo po metų nebeliks tokių straipsnių:
——
“išstips visi natūraliai, arba vergystės nualinti pakratys kanopas.”

>>"Juozaitis viską sutvarkys 2018-12-7 12:1       2018-12-7 14:11

Tikiesi jog “Juozapas” viską paaiškins?
OK, paaiškinsiu:
Kai A. Juozaitis sugaus stebuklingą auksinę žuvelę ar Jemelios lydeką, kuri pildys norus vien panorėjus, tuomet ir bus.
Bet va - norint paprašyti kažko, reikia žinoti.
Žinoti kokrečiai ko nori.
Nes noras “kat būtū gereu” yra ne noras o katinų myžalai arba mažvaikių snargliai.
Akivaizdu jog buduliška kumečių-vatnikų visuomenė neįgali suformuluoti Tautos vardo vertų tikslų.
“Ušteks kat Juozaitis mūm suparmuluotū”?
Ką “mąsto” aborigenas iš džiunglių gentelės, kai jam parodo Boyngo brėžinius?
Aborigenas pasikaso kiaušus ir sako, “turbūt geraj”.
Jeigu aborigenui parodysi vietoj lėktuvo paravozo brėžinius, urvažmogis ten nieko neįžiūrės.
Tipinis statistinis lietuvys yra elementari besdžionė kuriai padavus knygą vaizduoja jog skaito, nors knygos atvartą laiko apverstą atbulai.
Todėl Autorės klausimo tikrai negaliu laikyti retoriniu.
Atsakymas aiškus ir vienareikšmiškas - “visuomenė” nei velnio nepasiruošusi.
O svarbiausiai neturi jokio noro ruoštis.
Lauks Geradėjo dalijančio gėrybes naxaliavai, tol kol išstips visi natūraliai, arba vergystės nualinti pakratys kanopas.
Pastarojo meto masinai kvailių “komentarai”, dar durnesnių budulių vapalionių laikinimai, patvirtina kiekvieną mano žodį.



Taigi       2018-12-7 13:49

Lolašvili yra dievobaiminga, tad ko Jūs norite? Viskas čia čiki piki, nesuprantat?

Demokratija,laisvė       2018-12-7 13:00

geros vertybės.bet tuo pačiu tautai reiktų turėti ir gerą,dievobaimingą vadą.

mazgys       2018-12-7 12:56

Dzeikai, mažas pataisymas. Kinai sako: ,,Kad tu permainų laikais gyventum!...’‘

Stasy, Stasy,       2018-12-7 12:56

gal padarom po šimtą gramų, kad geriau eitųsi mąstyt, ką manai? Vodkė “Kremlin Gold” netinka mums, ar sutinki? Ją tegu maukia Kubilius su Jurgiu, užauginę tokį stambų politikos fantomasą kaip Paksius, kuris išgelbės pasaulį ir mus išvaduos, nuvykęs pas Trumpą su Putino špargalke.

Jules       2018-12-7 12:50

Ech, Jūs, rinkėjai, kad jus kur kas griebtų ir atburtų, nes vėl pasirinkote balsuoti arba už “Vasaros 5” arba už “Vadovėlių graužikę” ar už tą banksterį nuo Dievo tiesiogiai. Ponui Džeikui belieka priminti, kad teorijos ir vadovėlinis deziukas(hipnozė) labai skiriasi nuo tikrovės ir taip nėra. Rimti konkurentai galabijami ir geriausia, jei spėjama tokį nugnybti dar lopšy, kad tai nepasikartotų - neišslystų valdžia, pinigų mašinka ir privilegijos iš rankų. Kitaip dar nėra buvę, o kai bus - tada ir pakoreguosime savo logiką, o kol kas yra taip, kaip yra. Docentai Jums šito nepasakys. Vadovėlinis kalikas kaip Šimonytė, zubryla ar stukačiukas nėra geresni. Na, o apie Centro Komiteto internacius, dabar išvertusius kailį į naciukus nėr ko išvis kalbėti. AMBalo nebeprikelsite - tik patriotų ir sąžiningų žmonių balsus išbarstysite ir leisite Trockio bankui vėl laimėti kaip visada, juk nepasakysi, kad Schiff’o bankui, tiesa?

tiek       2018-12-7 12:48

Lietuvoje visai neveikia vartojimo/investavimo pusiausvyros mechanizmas. Nes nėra vakarų civilizacijose senai įvesto tinkamo turtingųjų ,jų “mėtymosi pinigais” (visų rūšių prabanga) apmokestinimo (vakarietiškos civilizacijos šalyse mokestis prabangai yra apie 30 proc./metus nuo rinkos vertės duotu mokestiniu periodu).Dar yra sakoma,kad MOKESČIAI valstybėje natūraliai nusako ir tos valstybės tipą,parodo tikrąjį režimo veidą.Straipsnis patiko jau vien dėl autorės sąžiningo požiūrio į susidariusią tragišką valstybės padėtį siekiant išsiaiškinti išeities kryptį,bandant išsiaiškinti tikrąsias klaikios emigracijos priežastis.Vis tik visų bėdų esmė slypi per daug jau iškrypusiame sukuriamų gėrybių perskirstyme mūsų šalyje .Situacija ,kaip toje Krylovo pasakėčioje apie gulbę ,vėžį,lydeką ir jų pastangas…::(

Dzeikas       2018-12-7 12:32

Nedidelis Post Scriptum:
Juk ne veltui autorius uzvadinime parase “...ar visuomene tam pasirengusi?”. Kodel? Ogi todel, kad yra desnis: pakeitus taisykles ir palikus tuos pacius zaidejus zaidimas NESIKEICIA. Todel situacija pakeist gali tik revoliucija, kurios vienas kertiniu komponentu “vadovaujanciu kadru kaita” , ne kokia ten vyriausybe pakeisti svirneli i sh…eli, o maziausiai (Maziausiai) 3/4 valdzios aparato atnaujinti, pakeisti institucijas ir rekrutuoti i valdzios aparata zmones is gatves arba kitu strukturu.
Tokia kaita neisvengiamai sukelia sukretimus, neapibreztuma ir gyvenymo lygio smukima.Sekmes atveju trumpalaiki. Juk neveltui senoves Kinijoje vienas is prakeiksmu buvo “kad tu gyventum revoliucijos metu!”.
Ar mes tam pasiruose , autore klausia.

Šarū       2018-12-7 11:25

Labai įdomios įžvalgos, bet kažkodėl vis įkyriai kartojamas žodis “modernizacija”. Manau, kaip kultūrologė, R. Č. turėtų labiau pasigilinti į pažangos idėjos kilmę ir jos panaudojimą visokių dabartinių, niokotojiškų ideologijų. Dabartinėmis aplinkybėmis “modernizacija” reiškia niokojimą: gamtos (asfaltais, betonais, technikomis), visa ko skaitmeninimą ir prievartinės priklausomybės nuo technologijų skaitinimą, galiausiai feminizmo-genderizmo ir dar visokios soc. inžinerijos propagandą.

StasysG       2018-12-7 11:22

pone ( 2018-12-7 11:47), Acemoglu-Robinson’as nėra maskoliai; tai žymūs Amerikos ekonomistai. Mokytis niekad nevėlu. Tas tinka ir Jums.

dėkoju        2018-12-7 11:21

Pritariu, kad parazitinės sistemos neįmanoma nei lopyti, nei atitaisyti - reikia ją tik sugriauti. Manau, kad Lietuvoje jau yra suprantančių, jog be “chirurginės operacijos” nieko nebus, bet ar pakaktų jėgų tokią operaciją atlikti - abejočiau.
Yra pavienių gabių, ryškių žmonių, ypač nemažai pažangaus jaunimo, bet kažko dar trūksta. Gal dar nepribrendo laikas, gal, kad neturime laisvo priėjimo prie žiniasklaidos ir provincijos žmonės gyvena žinių bei įvykių blokadoje. Tačiau gali susidaryti nenumatytos sąlygos tarptautinėje plotmėje, kaip buvo nutikę prieš gimstant Sąjūdžiui.
Belieka tik džiaugtis, kad Tauta bunda, vienijasi ir bando gintis - tai teikia vilčių

Juozaitis viską sutvarkys       2018-12-7 11:17

lažinuosi: statau milijoną eurų prieš vieną eurą (milijono neturiu, bet žinau kad vieną eurą tikrai laimėsiu) kad po Juozaičio išrinkimo prezidentu - po metų valdymo tokių straipsnių nebebus.
——
(o kodėl nebebus - tegu Juozapas su Tarabilda paaiškina)

Dzeikas       2018-12-7 11:07

Julesai, jus pats susipainiojes ir mus supainiot bandote. Konkurencija lietuvio isivaizdavime yra konkurentu dusinimas nes tai lietuviskas modus vivendi. Tuo tarpu visuomenese paremta meritokratija konkuruoti reiskia ne konkurenta dusinti, o parodyti GERIAUSIO ka sugebi, taciau nekenkdamas konkurentui. Va kas pasirodo geresniu - tas uzima geresne vieta. Taciau pralaimejes nedusinamas.Pralaimejimas tai indikatorius ,kad turi ieskot talentu kitur, ir jeigu konkreciai taske A nesi geriausias tai esi geriausias taske B arba C. Ir turi aptikt tuos taskus ir JUOSE daryt proverzi.
TAI YRA bendrasis labas ir TAI naudinga ir atskiram individui ir visuomenei.

Stasiuk,        2018-12-7 10:47

gal galėtum čia mums pats suvairuoti tas šikarnas Maldeikių maskoliškąsias disertacijas, a? O tai užsižaidei su citatomis, lyg tai pats galvos neturėtum.

StasysG       2018-12-7 10:44

Taigi, kas pagal Acemoglu-Robinsoną kaltas dėl vals taiptybės atsilikimo? INSTITUTAI- rašytiniai normatyviniai dokumentai: konstitucijos, įstatymai, direktyvos. Apie INSTITUTUS A.Maldeikienė 2013 m taip rašė: “Prieš metus išleistoje knygoje „Kodėl žlunga tautos“ (angl. „Why Nations Fail“) jos autoriai du JAV ekonomistai Daronas Acemoglu ir Jamesas A.Robinsonas išplėtojo teoriją, pagal kurią valstybės sėkmę daugiausiai nulemia joje veikiantys institutai. A.Maldeikienė savo knygoje remiasi šia teorija. Ji paaiškino, kad institutais ekonomikos teorijoje vadinamos įvairios mąstymo, veikimo ir kitokios struktūros, kuriose ir funkcionuoja visi tam tikros valstybės piliečių tarpusavio santykiai. „Tačiau, – pridūrė ji, – Lietuvoje apie tai nekalbama, čia išvis nėra intelektualinių diskusijų. A.Maldeikienė įsitikinusi, jog kalbėti apie institutus reikia, nes reikia suprasti, jog skirtingose kultūrose skirtingi dalykai veikia skirtingai. Vienaip bus Švedijoje, Lietuvoje kitaip, Estijoje dar kitaip”  ...(lrytas.lt/izvalgos-ir-nuomones/2013/09/12/news/-melo-ekonomika-a-maldeikiene-lietuviams-paaiskino-kas-juos-mulkina”

StasysG       2018-12-7 10:25

Acemoglu- Robinsonas savo knygą išleido 2012 metais. Tik po 6 metų antra lietuvė R.Čepaitienė ją perskaitė. Pirmoji plačiau parašiusi buvo A Maldeikienė. Bet gerai vėliau negu niekad. Tik Maldeikienė kitaip ir tiksliau rašė 2014 m apie tą veikalą: ” Lietuvos gyvenimo analizė leidžia manyti, kad Lietuvoje pasirinkta politinių ir ekonominių INSTITUTŲ (privačios nuosavybės, teismų, valdžios, švietimo ir t. t.) visuma [socialinis institutas — tai socialinės struktūros tipus formuojanti normų, vertybių, vaidmenų ir jų vietos visuma, kuri sudaro santykinai stabilius žmonių elgsenos modelius, leidžiančius jiems atitinkamoje aplinkoje spręsti esmines gyvenimo išteklių, asmenybės ir socialinės struktūros problemas] yra užsidarančio tipo ir atmeta vis platesnį žmonių ratą.

Atviri, priimantys ekonominiai INSTITUTAi suteikia galimybes ir skatina dalyvauti ekonominėje veikloje daugumą šalies gyventojų ir dalyvauti taip, kad jie galėtų geriausiai atskleisti savo prigimtinus talentus ir įgūdžius, taip pat rinktis taip, kaip jie pageidauja. Esminiai tokių institutų bruožai: apsaugota privati nuosavybė; nešališka teismų sistema; realiai veikianti viešųjų paslaugų, kurios leidžia žmonėms mainytis ir sudaryti sandorius, sistema; galimybė pradėti (ir palikti) naują verslą; galimybė pasirinkti specialybę. Jei šie institutai veikia ir veikia realiai, o ne formaliai (tai svarbiausia), tada jie neišvengiamai spartina ekonominę veiklą, produktyvumą ir ekonominę gerovę. Svarbiausia tokios teisės turi būti sudarytos daugumai visuomenės narių o ne vien elitui. Priešingai,
i š s u n k i a n t y s   INSTITUTAI konstruojami taip, kad mažos grupės savo reikmėms išnaudotų absoliučios daugumos žmonių išteklius. Tokie institutai neleidžia tinkamai apsaugoti nuosavybės teisių ir nekuria paskatų imtis aktyvios ekonominės veiklos. Pavyzdžiui, tai, jog Lietuvoje išskirtinai mažai verslo realiai taiko mokslo laimėjimus, rodo ekonominių institutų silpnumą. Labai dažnai konkuruojama ne produktyvumu, o pažintimis, priartėjimu prie politinės įtakos centrų ir anų prastai suderintų institutų toleruojamu bei palaikomu dirbtinai nupigintos darbo jėgos minimaliu atkūrimu per vadinamąsias socialines išmokas. Todėl produktyvesnis verslas dėl anksčiau minėtų priežasčių negali pademonstruoti savo efektyvumo, ir jį nustelbia politiškai palaikomas neefektyvus, „zombinis“ ir atgyvenęs verslas, kuris stabdo realų ir tvarų ekonomikos augimą. Alinantys ekonominiai institutai linkę veikti kartu su išnaudojančiais politiniais institutais, kurie leidžia sutelkti politines galias nedaugelio rankose, ir ta nedidelė ekonominio ir politinio elito grupė turi labai rimtų paskatų ir toliau palaikyti bei plėtoti išsunkiančius ekonominius institutus savo naudai, o gautus išteklius panaudoti savo politinei galiai toliau stiprinti.”——-  (propatria.lt/2014/05/ausra-maldeikiene-pirmajam-turui.html)

Dzeikas       2018-12-7 10:19

Siais laikais apiplest konkurenta nebereikia naudot prievartos. Post sovietine Lietuva buitineje alegorijoje tai girtuoklis gyvenas paveldetame kiek apgriuvusiame name su neblogu, vesliais medziais apsodintu sklypu.
Na duot i snuki ir uz subines paemus ismest ir uzvaldyt turta neina.Cia europa, cia yra teise.
Tuo tarpu girtuoklis po truputi pesioja savo paveldeta nama, parduoda ka nors ir toliau girtuokliauja. Tada gudresnis kaimynas ir sako: Klausyk, noreciau tave nusamdyt, reikia sniega pavalyt nuo mano vartu kai pasninga.Samdau visiems metams, moku tiek, kad uzteks 2 buteliams degtines perdien. O tai girtuokliui laime, darbo pusvalndis jeigu pasninga, o moka kasdien ir istisus metus! Va kur durneli radau, galvoja.
Pabaigti galite patys: girtuoklis ant veltui gautu pinigu(snigs tik ziema, o dabar pavasaris) tampa alkoholiku, ziemai atejus jis neigalus nes nusigere ir namo gal ir nebepesiojo, bet apskritai nustojo ji priziuret.Juk ikali ir laimingas. Ne, pradzioj buvo minciu, kad uz atlyginima gal langa istiklint ar aplinka aptvarkyt, ar issimokslint ir darba gerai mokama susirast. Bet isgerus visa tai atrodydavo kvaila ir nereikalinga. Na o po pirmojo sniego girtuoklis atrado, kad jis kastuvo su sniegu nebepajudina ir sniego nuo darbdavio vartu nebegali nukast. Na tai, tas sako, grazink atlyginima kuri sumokejau. Toliau pabaigt galite patys.

Politikos       2018-12-7 10:08

chameleonas Laučiukas mums ne pavyzdys, kuris vartaliojasi pagal jėgų išsidėstymą pasaulyje. Tokie yra itin pavojingi krizių, katastrofų ir karo metu.

Jules       2018-12-7 9:34

O ko mes galime tikėtis, kai gyvename Melo epochoje, kai elitas saugosi nuo mūsų BK straipsnių ir taikiojo atomo pagalba? Mes patekome pas Blogio imperijos sąjungininkus. Dezinformacijos pagalba valdoma, engiama, manipuliuojama, kvailinama ir išnaudojama prastuomenė. O mums peršamas prasčiokų konkurencingumo didinimas reiškia ne ką kitką, o kaip nuolatinę visų karą su visais, kaip konkurentės galabijimo meną, arba paprasčiau, kaip kaimyno galabijimą - reikalavimo besąlyginės kapituliacijos. Atsidavimo ir atidavimo visko specialistams, profesionalams, kuriuos parenka, žinoma, Raudonoji oligarchija.


Rekomenduojame

Justas Mundeikis. Šapoka, gal laikas pradėt dirbti savo darbą?

Šiandien, balandžio 11-ąją, 11 val. prie Vrublevskių bibliotekos – Jono Noreikos pagerbimo akcija

Rasos Čepaitienės paskaita „Krikščionybės atsakas didžiosioms ideologijoms sovietmečiu ir šiandien“

Nuo bačkos. Linas Linkevičius: „Jei pralaimime referendumą, ruošiamės kitam referendumui. Kito kelio nėra“

Arvydo Juozaičio rėmėjai protestavo prieš nesąžiningus kandidatų debatus

Ekonomistas: „Sodrą“ išgelbėtų nebent imigracija

R. Šimašius melavo apie Jono Noreikos atminimo lentą?

Stasys Jakeliūnas. Pasiūlymas „Verslo žinioms“ ir kitiems žurnalistams

Williamas S. Lindas. Politinio korektiškumo ištakos

Vytautas Sinica. Dabar bus tikrasis išbandymas

Vytautas Radžvilas. Kūjo ir Vėtros pamokos (video)

Gintaras Aleknonis. Duoną pažinsi iš plutos, žmogų – iš valdžios

Povilas Gylys. Dvaras telkia visas pajėgas

A. Juozaitis pasirinktinių kandidatų debatus vadina žmonių mulkinimu ir kviečia į protesto akciją

„Kokie mes turtingi Smetonos palikimu“... Kandidatas į LR prezidentus Arvydas Juozaitis dalijasi savo įžvalgomis apie Prezidento A.Smetonos palikimą

Algimantas Rusteika. Turim atrasti ne tik tikrą kelią, bet ir vienas kitą

Geroji Naujiena. Kad mylėtume, kaip Dievas mus myli

Arvydas Juozaitis. Pabėgėliai stumia Europą į pražūtį

Irena Vasinauskaitė. Ar Šiaulių rajono savivaldybė pritaria Meškuičių gimnazijos socialinės pedagogės savivalei? [4]

Algimantas Rusteika. Ir tuomet niekas nesvajojo, kad kas nors gali pasikeisti, nors to norėjo visi

Vytautas Sinica. Generolui Vėtrai trečiojo varianto jie nepalieka

J.Kadžionis-Bėda: „Sakykime tiesą, tiesoje gyvenkime, tiesą ginkime – tai vienintelis ginklas išsivaduoti ir išbristi iš okupacinių raistų ir sutemų“

Neskundžiama nutartimi atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą dėl Mariaus Ivaškevičiaus romano „Žali“

Stasys Jakeliūnas. Išsamiau apie Lietuvos banko vadovybės požiūrį į parlamentinį krizės tyrimą ir VILBOR skandalą (vaizdo įrašas)

Nebeliko dėl ko tartis…

Andrius Gaidamavičius. Draustiniai ne kolūkiai, jų griauti nereikėjo

Arvydas Juozaitis ir judėjimo „Lietuva yra čia“ atstovai Bundestage ieškojo atsakymo, kaip apsaugoti Europos vertybes nuo neoliberaliojo globalizmo

Rokas Masiulis: Mokytojai buvo teisūs

Dažniausi klausimai Vytautui Radžvilui ir jo vardo rinkiminio komiteto nariams

Krescencijus Stoškus. Kas tai? Lyčių unifikavimo komedija lyg ir baigiasi?

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.