Rasa Čepaitienė. Dvidešimt keturios dienos

Tiesos.lt redakcija   2019 m. kovo 12 d. 14:07

7     

    

Rasa Čepaitienė. Dvidešimt keturios dienos

Vasario 16-ąją ir kovo 11-ąją skiria nepilnas mėnuo, tik 24 dienos. Bet iš tiesų tarp jų 72 metai – ištisas žmogaus amžius, ką ten amžius – net kelios epochos. Normalybės laikas. Ir ilgi utopinio eksperimento, veikiai išvirtusio savo priešingybe – žiauria ir klastinga distopija – įgyvendinimo metai… Metai, kai žodžiai staiga nustojo reikšti tai, ką iki tol daugybę amžių reiškė. Vergovė buvo pavadinta laisve, okupacija –– išlaisvinimu, karas – taika, melas – tiesa, vagystė – kombinavimu, okupavusi šalis – tėvyne…

Kovo 11-oji ir buvo bandymas grįžti prie tų pirminių sąvokų, parsikviesti jas atgal ir suvisam apgyvendinti savo namuose. Bandymas gyventi Tiesoje. Tiesoje apie save pačius ir savo valstybę. Deja, tai trūko neilgai. Šiandien vėl daugybė viešumoje, o ir privačiai vartojamų žodžių reiškia lygiai priešingai nei tai, kas užrašyta žodynuose, arba išvis nieko nebereiškia, tik užpildo begalinius biurokratine naujakalbe pripyškintus lapus, kaip ir politikų rėžiamų iškilmingų kalbų turinį...

Ką šiandien reiškia laisvė? Žodis, veikiausiai buvęs žymiai labiau apčiuopiamu tiems Vasario 16-osios Lietuvos kūrėjams, kurių seneliai dar prisiminė baudžiavos jungą, ne vienam įsirėžusį nugaroje bizūno paliktais randais, o tėvai patyrė Didįjį karą ir tą pirmąjį pokarį, kai Lietuvos žemė ėjo iš vienų atėjūnų rankų į kitas ir tik visuotinis jėgų ir valios sutelkimas, lydimas beatodairiškos, net beprotiškos drąsos, ją išgelbėjo.

Keista, šiandien, kai tik senoliai dar mena Antrąjį karą ir antrojo pokario baisumus, tos laisvės nebejaučiame ir nebebranginame. Laikome ją savaime suprantama. Ji net dažnam tampa našta. Kitaip nuo jos nebėgtume į savo keturias emigracijas: fizinę (savižudybės), geografinę, vidinę ir virtualią. Arba laisve klaidingai palaikome bet kokią saviveiklą, veikiai patampančia savivale, aišku, jei tik atsiranda tokių galimybių ir progų...

Kalbant apie posovietinę transformaciją dažnai naudojama visiems žinoma biblijinė metafora apie išėjimą iš Egipto, iš nelaisvės namų ir keturiasdešimties metų klaidžiojimą po dykumą, kol išmirs vergo mentalitetu persismelkusi karta. Sako, ta dykuma buvus maža ir jai pereiti būtų pakakę kelių mėnesių, daugiausia metų. O čia ištisi keturiasdešimt metų, taip dulkėtam horizone vis ir neišvystant Pažadėtosios žemės! Į kokį nusiminimą, gal net neviltį jie turėjo pulti… Neveltui, praradę kelionės tikslą ir gaires bei suabejoję Dievo malone ir globa, ieškos Jo pakaitalų, galiausiai nusiliedins Aukso veršį. Tą patį, kurį, išėję į savo Perėjimo dykumą, mes irgi aptikome kantriai mūsų belaukiantį, ir puolėme nuolankiai garbinti.

Jei kas nors mūsų, šiandien švenčiančių, paklaustų, koks yra Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos tikslas? Kur ta mūsų Pažadėtoji žemė? Ar jos istorijoje esama kokių nors Dievo Apvaizdos įsikišimo ženklų? O gal atgautoji Nepriklausomybė yra tik atsitiktinai susiklosčiusių geopolitinių aplinkybių, kuriomis tiesiog užteko proto ir valios tuomet sumaniai pasinaudoti, rezultatas? Ką atsakytume? Politikai paporintų apie BVP augimą, tūlas gatvėje susistabdytas tautietis gal pasididžiuotų užsienyje laimingai įsikūrusių vaikų gyvenimais. Kitam gi gal tai būtų sėkminga karjera ar tiesiog laisvė daryti ką nori… Laisvę laisvei!  Ko ne idėja kitų eitynių plakatui? smile

Bet kas yra ta laisvė, apie kurią tiek garsiai ir daug, ypač tokių švenčių progomis, tauškiama? Akivaizdu, kad absoliučios laisvės nėra, o vieno laisvė daryti ką nori kitam dažnai atneša tik skausmą ir kančias, jo autonomijos ir veikimo laisvės apribojimą. Kiek daug paslėptos prievartos, patys to nejausdami ir nesuprasdami, nešame kitiems, dažniausiai patiems artimiausiems ir brangiausiems. Žinoma, juk tik norėjome kaip geriau, tad be skrupulų primetame savo valią, kaip kitas turėtų „teisingai“ elgtis. Savaime suprantama, jo jausmai ir norai čia neturi reikšmės, nes mes gi tai jau tikrai žinome geriau! Keisčiausia stebėti, kaip žmonės, sovietmečiu patys patyrę persekiojimus ir smurtą, nejučia yra linkę be apeliacijų kitus spausti daryti taip, kaip būtent jiems atrodo tinkama. Kitaip pasijunta baisiomis aukomis, puola priekaištauti ir skųstis… Betgi aukos vaidmuo gana prieštaringas ir pavojingas… ypač prisiminus filmą „Vaizduojant auką“. Antai, negali rašyti, kas ant seilės užeis, suskelti kokį (auto)ironišką tekstelį, mat tavo publikacijų gerbėjai ne tik ims ir nuoširdžiai tuo pasipiktins, bet ir švelniai, bet įsakmiai paauklės, paragindami tuoj pat grįžti į jiems taip mielo patriotiškai-didaktiško žanro vagą...

O potencialūs idėjiniai bendražygiai, užuot atvirai ir nuoširdžiai išdėstę savo viziją, kokiu būdu norėtų su jumis bendradarbiauti, ir išklausę jūsų mintis bei pasiūlymus, vis, kažkaip netyčia, sukuria situacijas, primetančias jų matymą ir planus, su kuriais jūs pasijuntate subtiliai spaudžiami paklusniai sutikti, kitaip būsite paskelbti tautinių jėgų vienybės skaldytojais! Švelni prievarta ir smerkimas – dvigubas smūgis, prieš kurį sunku atsilaikyti. Bet gi mes, augę ir brendę sovietmečiu, juk turime uoslę tai pajusti, o pajutę, atsitraukti tyliai purtydami galvą – ne, ačiū, nereikia. Tokia ta vertingoji nelaisvės pamoka…

Ir kas gi yra ta vienybė, kurios taip atkakliai, nepaisant nieko, siekiama? Dėl kurios taip kaunamasi, kaltinama ir smerkiama? Argi ne tas pats iki milimetro nušlifuotu sinchronu stulbinantis totalitarinio kolektyvo, žygiuojančio į šviesųjį rytojų, unisonas, regėtas nacių, sovietų, o dabar kad ir Šiaurės Korėjos paraduose ar „gyvuosiuose paveiksluose“? Argi vienybė pati savaime gali būti tikslas? Juk net ir nesyk medituoti „Tautiškos giesmės“ žodžiai ragina vienytis ne šiaip sau, o vardan tos…

Taip mes vėl per aplinkui grįžtame į pradžią – į Kovo 11-osios valstybės viziją ir misiją: laisvas žmogus laisvoje valstybėje.
“Aš” ir “Mes” dermės troškimo laiką. Dermės, kurios visose epochose taip sunku pasiekti. Lyg svarstyklės, kurių lėkšteles vis nusveria tai totalitarinio kolektyvo diktatas, kur asmeniui nebelieka vietos, tai nevaržomas individo egocentrizmas, paminęs bet kokius bendrojo gėrio daigus… Taip ir svyruojame… Ir ten, ir ten prievarta, atvira, ar subtiliai užmaskuota.

Ir lozungai, ciniški bei rėksmingi.

Valstybė kaip prievartos ir masių nuomonės įtaigojimo aparatas. Tauta kaip iliuzinės saviapgaulės, nesvarbu, ar ji save garbintų ir iškeltų, ar sutryptų ir nužemintų, personifikacija. Savo įvaizdžiuose ir troškimuose pasiklydęs individas, nebežinantis, kuri iš kasdien užsimaukšlinamų kaukių bėra tas tikrasis jo veidas. Ir tu - lyg muselė, besidaužanti į stiklą, įsivaizduojanti, kad tos tavo mintelės ir darbeliai kažkam gali būti svarbūs ir reikalingi…

ar ilgai po tą dykumą klaidžioti…
Bet bent šiandien spjaukim į viską ir pasvajokim. Juk šiandien Laisvės diena. Juk galima. Galimos visos mintys, visi keliai, visos svajonės, visi troškimai.
Lietuva? Kokia? Kam? ir kaip?
Ir tuomet netyčia atsiverčia FB draugo puslapis. Štai ji - Lietuva iš seno amerikoniško atviruko. Raita ant balto žirgo. Ant galvos- pergalės vainikas, rankoje - trispalvė, kuri, kaip žinia ir yra laisvės, lygybės ir brolybės harmonija… Su karžygio šarvais. Apsigaubusi karališka šermuonėlių mantija su raudono aksomo pamušalu.
Karalaitė-karė, kuriai nieko netrūksta.
Visi atsakymai į neužduotus ir užduotus klausimus.
Ko tad betrūksta mums, kai, pavargę nuo pozų, planų, vilčių ir svajonių tuštybės, nuo kovos ir įtikinėjimų, eilinįsyk nusivylę savimi ir kitais, išdrįstame pasitraukti iš išorinio triukšmo ir nutilti viduje?
Gal ne tiek jau ir daug.
Juk jau viskas yra.
Jei tik labai to trokšti.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Misteris       2019-03-14 19:19

Visada įdomu skaityti Rasos sanprotavimus.
Ačiū.

Giedrius       2019-03-14 9:42

Puikios mintys. Dėkoju autorei už klausimo apie laisvę suaktualinimą.
Labai susišaukia su dvasinio Mokytojo Mikhaelio Amraamo Aivanhovo mintimis: “Kada matai ką dauguma žmonių vadina laisve, tai iš tikrųjų tam labiau tiktų žodis “savivalė” ir visiška “palaida bala”. Kiek žmonių nori būti laisvi, kad galėtų tinginiauti, atsiduoti aistroms, malonumams, nesuvokdami, kad būtent taip jie save apriboja ir tampa vergais! Tikra laisvė nėra įgyjama išsilaisvinant nuo visų apribojimų, ji pasiekiama tada kai žmogus tampa tarnautoju, taip, Dievo tarnautoju.
Žmogui yra lemta atrasti dieviškumą, gyvenantį jo viduje ir tapti jo tarnu. Tik tada kai dieviškumas giliai įsismelks į jo fizinius, psichinius ir dvasinius gebėjimus, jis taps iš tikrųjų laisvas, laisvas ir kuriantis. Tame yra kai kas labai svarbaus, ką reikėtų suprasti. Tas, kas pradeda tarnauti Dieviškajam Principui, netarnauja niekam kas yra išorėje; todėl jis ne tik nepraranda savo laisvės, bet priešingai, ją įgyja”.

Dzeikas       2019-03-13 16:10

Kas yra laisve?
Stai sakykim JAV, be ironijos tai zmogaus laisves bastionas,  jus taksistas vezate keleivi. Atvezate. O tas atsisako moketi. Atrodo galima butu uzrakinti (mygtuku, nuo vairuotuojo puses) ir ramiu veidu nuvezi i policija. Bet ne, sako istatymas. Neturi teises riboti zmogaus laisves kuris nesikesina i tavo laisve ar fizini sauguma. Jeigu jis bandys begti - gaudyti teise turi. Bet uzrakinti automobilyje - ne. Uzrakinsi - visi kaltinimai nuo kliento bus nuimti, dar pats jam kompensacija mokesi. Kodel? Todel, - sako istatymas, - kad be teismo sprendimo niekas neturi teises riboti zmogaus laisves(pareigunas gali SALYGINAI).
Banderlogams tai atrodo dar vienu jankiu idiotizmo irodymu.
Tik vienas “kodel”.
kaip patys amerikieciai sako, jeigu mes tokie kvaili ir pas mus taip blogai, kodel visi pas mus lauziasi gyventi, o ne priesingai? Ypac jeigu turi ambiciju ir tave siutina tautisku policaju reidai ir nieko neprasizengusiu automobiliu stabdymo ir tikrinimo,tai JAV jus jausites puikiai.
Stai jums laisves savoka praktikoje.

Šiandien       2019-03-13 10:10

mes tampame savo laisvių belaisviais. Kai net menkiausia užuomina kad gal , sustokime ,kad gal taip negerai , kad gal tai prieš žmogaus prigimtį, sulaukia viso choro pasipiktinusių balsų - tu ką? prieš mūsų laisve…..

Arnė       2019-03-13 10:04

dėkui autorei, visada svarbūs ir įdomūs Jūsų tekstai.

Šaunuolė p. Rasa,       2019-03-12 23:09

geras tekstas, gilios mintys. Yra ką permąstyti.

Amžinas       2019-03-12 22:53

Bangavimas tarp laisvės ir vergystės, jei laisvas tai laisvas, jei vergas tai vergas.


Rekomenduojame

Tomas Baranauskas pokštauja. Nekonfliktiška istorija

Vygandas Trainys. Jono Noreikos-Generolo Vėtros ir jo atminimo lentos istorija trumpai

Mitingas „Laisvės kovų atminties trynimui ir šliaužiančiai okupacijai – NE!“ (vaizdo įrašas)

Rasa Čepaitienė. Naktinės istorijos politikos rezultatas: savivaldybė jokių pretenzijų reikšti negali

Algimantas Rusteika. Amžinai tyčiotis iš visų neįmanoma

Vytautas Sinica. Ir teisėta, ir solidu

Rūta Visocnik. Ginti? Saugoti? Padėti?

Rasa Čepaitienė. Privalome pareikalauti, kad valstybė pagaliau imtųsi kurti savą istorijos politiką, kad atkakliai ir garbingai gintų istorinę tiesą

Advokatas Saulius Dambrauskas: Aš kaltinu teismus, arba Kas naujo miškų fronte

Ramūnas Aušrotas. Kokią žinią neša naujųjų kardinolų paskyrimas?

Vilius Kavaliauskas. Štai kaip į Vilniaus „vamzdį“ atsakė baltarusių Slonimas

Ekonomistas prof. Povilas Gylys „Iš savo varpinės“ laidoje paneigia krizių neišvengiamumo mitą

Šiandien 18 val. visi į mitingą Simono Daukanto aikštėje: „Laisvės kovų atminties trynimui ir šliaužiančiai okupacijai ištarkime NE!“

Andrius Švarplys. New Brave World, arba Štai kaip atrodo technototalitarizmas

Nuo bačkos. Finansų ministras Vilius Šapoka: mokėti mokesčius tapo madinga

Linas Kojala. Svarbūs regioniniai rinkimai Vokietijoje

Paskirtasis kardinolas Sigitas Tamkevičius: „Tai ne tik mano, bet ir visų už Lietuvos laisvę kovojusių žmonių pastangų įvertinimas“. Sveikinimai!!!

Į paskutinę kelionę palydėtas menininkas Antanas Kmieliauskas

Vytautas Sinica klausia: kur buvo didieji Rozovos kritikai prieš keletą metų? Kiek metų jiems prireiks, kol „pastebės“ ir šeštąją koloną?

Algis Avižienis ir Vitalijus Balkus „Iš savo varpinės“: 1939-ųjų Lenkijos katastrofa ir „visiško nekaltumo“ mitas

Cenzūros skandalas Vilniuje: „JCDecaux“ atsisako platinti plakatus su Jono Noreikos atvaizdu

In memoriam: Antanas Kmieliauskas (papildyta)

Vidmantas Valiušaitis apie R. Vanagaitės emocinį šantažą ir dvi visiškai skirtingas reakcijas į jį

Geroji Naujiena. Palaimintas tas, kurio atlygis laukia teisiųjų prisikėlime

Liudvikas Jakimavičius. Lietuvos informacinio lauko nuodai ir priešnuodžiai: kas ryšis?

Vytautas Radžvilas. Jie jau čia: LRT vėl užgrobta!

Povilas Gylys. Nacionaliniai rinkimų į Seimą ypatumai

Balys Tulevičius. Monikos Garbačiauskaitės-Budrienės vadovaujama LTV pradėjo Rūtos Vanagaitės reabilitacijos kampaniją

Audrius Bačiulis. Apie nuomonių įvairovę LRT

Vidmantas Valiušaitis. Dar kartą įsiskaitykime į šito žmogaus biografiją

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.