Įžvalgos

Rasa Čepaitienė. Balta

Tiesos.lt redakcija   2018 m. spalio 7 d. 9:43

8     

    

Rasa Čepaitienė. Balta

– Jums užrišti juodą kaspinėlį? – teiraujasi gėlininkė, pamačiusi, kad išsirinkau dvi baltas rožes.

Vėliau pasitikslina: „Ar einat į partizano laidotuves? Šiandien visą dieną kažkodėl daugiausia perka baltas gėles. Tai dėl jo?“

Krūtinėje sušyla. Iš ryto TV reportaže matyta tuštoka universitetinė šv. Jonų bažnyčia kėlė nerimą, ar bus pakankamai susirinkusiųjų. Bet prieš vakarines mišias ji jau pilna, o sparčiai gausėjanti eilė nusidriekia per visą VU Didįjį kiemą. Žmonės po darbų renkasi pagerbti Tautos Didvyrį. Rimtis, susikaupimas, tyla. Veidai, veidai…, vienas kitas pažįstamas. Žilagalviai seneliai, šeimos, studentai. Netgi vietoj paprastai nenustygstantys vaikai nesudrausti vengia triukšmauti.

Tai kažką primena… Pala, pala… Sąjūdžio susirinkimus? Taip. Tas pats vienybės ir susitelkimo jausmas. Bendras širdžių pakylėjimas. Aukštyn, virš kasdienybės pilkumos, banalių rūpesčių, tuščių šnekų. „O juk jis, JIE, irgi buvo sąjūdininkai“, – šmėkšteli mintis. Tiksliau, tas Sąjūdis, kurį atsimename, kurio trisdešimtmetį šiemet paminėjome, buvo tik atgimimas ir taiki tąsa būtent jų žymiai sunkesnėmis aplinkybėmis pradėtos Laisvės kovos.

Nūdieniuose socialiniuose-humanitariniuose moksluose įsivyravęs konstruktyvizmas „tautos didvyrius“ desakralizuoja, atsisako pripažinti istorine tikrove, laiko vien politinių ideologijų kuriamu ir palaikomu socialiniu konstruktu, kurį, vos tik pasitaikius tinkamai progai, galima nesunkiai dekonstruoti, taigi ir atmesti. Juk jie buvo tik žmonės, su savo trūkumais, ydomis, kvailybe, silpnumu, ar ne? Žinoma, tai tiesa. Bet ar tik? Kitaip nebūtų šitiek baltų gėlių prie karsto. Nebūtų visų tų, atėjusių jo pagerbti niekieno neparagintų ir neįkalbinėtų.

Kas juos visus čia atvedė?

Ne tik ši graži asmenybė ir jos baisus likimas, kas natūraliai kelia užuojautą, gailestį, pagarbą, bet ir siaubą, pagalvojus apie sistemą ir jėgas, su kuriomis jis, kaip ir jo kovos draugai, išdrįso susikauti (ar beišdrįstume, jei vėl prireiktų?). Bet ir mintis apie tai, kad skaudūs asmeniniai pralaimėjimai gali tapti pergale tik žvelgiant iš ilgesnės, Istorijos, perspektyvos. O jei tą optiką dar pareguliuotume, nutolintume iki pat Amžinybės?

Bet tai jau ne žmogiškuoju saiku matuojama… nors nujausti galime.

Kita vertus, ši iškilminga ir šviesiai graudi proga susiburti kaip Tautai mus, gyvenančius „teisių paradigmoje“ kaktomūša suveda su tais, kurie pirmiausia žinojo ir rinkosi pareigą – „Atiduok Tėvynei, ką privalai“. Nepaisant, atrodytų, sveiko proto, pragmatikos, bazinių savisaugos instinktų. Šiandien dažnai pamirštame, kad Laisvė galima tik kartu su Pareiga, Garbe ir Orumu, kitaip tai nebebus Laisvė, o tik savivalė, momentinių įnorių tenkinimas ar plaukimas pasroviui.

Dar Vanago gyvenimas ir žūtis mums primena klausimą, kuris taip dažnai šiandien užgožiamas tuščių politikų plepalų ir bendro informacinio triukšmo, bet kiekvienai kartai išlieka neapeinamai aktualus: kas yra valstybė? MANO valstybė? Ir tauta, bendruomenė, su kuria norėčiau tapatintis? Kas esu aš kaip tos valstybės ir tautos narys? Ką darau/turėčiau dėl jų padaryti ten, kur esu ir tomis aplinkybėmis, kuriose esu?

Pažvelgus į Lietuvos istoriją Vanago optikoje turime pirmiausia sau atsakyti: ar tikrai vienas žmogus, mažytė tauta nieko negali priešpastatyti didžiųjų imperijų plėtros apetitams, jų geopolitikai ir ekonominiams interesams, jų valdovų išpuikėliškoms ir kraugeriškoms ambicijoms? O net gyvendami savoje valstybėje, ar tikrai darome viską ką galime ir sugebame, kad jai būtų geriau – juk kitaip nebūtų dabarties sisteminės krizės?

Tai ne tik konkreti moralinė pergalė ir susigrąžinta atmintis. Ne tik kapas, prie kurio pagaliau galės nulinkti balta Dukters galva. Kurį galėsime aplankyti. Tai kai kas žymiai daugiau ir viltingiau.

Išties XX amžiaus totalitarinių režimų mėsmalė tautoje paliko įspraustą gilų plyšį tarp tų, kurie priešinosi, kurie nukentėjo, ir tų, kurie prisitaikė, susitaikė, išmoko išgyventi, patylėti, kai reikia. Prisitaiko ir susitaiko – ir šiandien. Jų, atrodo, yra daugiau. Visada buvo.

Bet ne jie rašo Istoriją. Ir ne apie juos ji rašoma.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Pikc       2018-10-7 20:30

“Dar Vydūnas išskyrė tris žmogaus raidos (tobulėjimo) etapus: žmogus-sau, žmogus-tautai, žmogus-žmonijai.” - pagal šitą demagoginį išvedžiojimą, tiek sovietiniai komunistiniai, tiek dabartiniai homunistiniai mankurtai yra aukščiau patriotų, nes gi patriotai yra “tik” savo tautai, o štai mankurtai - visai “tarybinei liaudžiai”, “visai Europai” ar “visai žmonijai”. Tai ar tikrai Vydūnas pripažintų, kad mankurtas yra tobulesnis už patriotą, o stribas - už partizaną? wink
P.S. Čia pamėgtas neobolševikų triukas - ištraukti žymaus žmogaus teiginį iš konteksto ir pateikti iškreipta prasme, tarsi jis būtų sakęs tai, ko jam net košmaruose nesisapnavo. Analogiškas nuvalkiotas liguistos faunos sukurptos iškreiptos interpretacijos pavyzdys yra iškilaus savo šalies patrioto S. Džonsono teiginys “Patriotizmas yra paskutinis niekšo prieglobstis”.

To>Picts       2018-10-7 19:06

Niekas jokiu visažiniu ir nesideda.Jėzus mus mokina,kad žmogų suteršia tai kas išeina iš širdies,vadinasi mes privalome klausyti širdies balso, o jis sako,kad prie Vanago karsto buvo veidmainiaujama,toliaruoti tai ar ne kiekvieno mūsų pasirinkimas.Žiūrėkime kaip pasielgė Jėzus su veidmainiais prie bažnyčios,tai yra išvartė visus prekystalius ir juos išvarė,bet jūs nevadinate jo piktu .
Toliaruodami veidmainius mes jiems tarsi pritariame,aš jiems nepritariu,todėl nenorėdamas jų toliaruoti ten ir nebuvau.

>Pikc       2018-10-7 16:57

Pikc, nebūk toks pikc. Dar Vydūnas išskyrė tris žmogaus raidos (tobulėjimo) etapus: žmogus-sau, žmogus-tautai, žmogus-žmonijai. O ten, kur dabar yra Vanagas, dar nebuvai, todėl negali dėtis tokiu visažiniu. Kur Šviesa, ten nėra vietos pykčiui. Patriotizmas irgi yra Šviesa. Žinoma, jeigu jis tikras, o ne konjunktūrinis arba ,,nusavintas”.

To pikc       2018-10-7 15:45

Deja,jie pasuko prie Vanago,todėl manęs ten ir nebuvo.

Pikc       2018-10-7 15:08

Vanagas buvo Lietuvos PATRIOTAS. Jis kovojo ir aukojosi dėl savo TĖVYNĖS, o ne dėl kažkokios “sielų kohortos” ar dar kokios nors nesąmonės. Išgamos, kuriems pats žodis “patriotizmas” yra keiksmažodis, o Tėvynė ir Tauta - taikiniai apspjaudymui, tegul eina ne prie Vanago kapo, o stribų kapų lankyti - TEN jūsų “dvasios broliai”.

Misteris       2018-10-7 12:46

Adolfas Ramanauskas yra TIESOS kario ETALONAS.
Jį atkartoti būtų sunku,o gal net neįmanoma.
Pagal;vokit.
Net praėjus šitiek metų KREMLIUS sudrebėjo išgirdęs žinią apie jo laidovuves.
Visada TAMSA sudreba prieš ŠVIESĄ...

AAA       2018-10-7 12:31

Prisitaikyti, patylėti - dar pusė bėdos, bet būti sistemos aktyvistais, terorizuojančiais kitus, čia tai - mūsų bėda. Ir tada, ir ypač dabar.

Dzeikas       2018-10-7 10:24

Vanagas priklauso ne tik Lietuvai. Jis priklauso sviesiuju sielu kohortai kuriai nepriimtinas joks sugyvenymas su tamsos kunigaiksciu. Didele garbe tautai radusiai tokiu zmoniu savyj.
Todel jei buciau Lietuvoje butinai ta diena buciau pagerbenciuju partizanu vada tarpe. Ne patriotizmo vedamas , o liudydamas siekiamybe nors buti tu sielu kohortos palydoje.


Rekomenduojame

Laisvės kovotojų piketo prie Užsienio reikalų ministerijos rezoliucija

Dėl naujienų portalo DELFI tendencingo manipuliavimo viešąja nuomone ir kandidato į Lietuvos Respublikos prezidentus A. Juozaičio teisių pažeidimo

Liudvikas Jakimavičius. „Tokios protkrušystės gal galėtume tikėtis Mozambike ar Šiaurės Korėjoj“

Vidas Rachlevičius. Stebint Brexit‘o batalijas Briuselyje ir Britanijoje neapleidžia „déjà vu“

Rasa Baločkaitė. Šliaužiantis totalitarizmas, arba Kairiosios minties vingiai

Sąjūdžio „Už Lietuvos miškus“ kreipimasis į premjerą

Prie URM vyks piketas – prieš J.Noreikos atminimo juodinimą, už – L.Linkevičiaus atstatydinimą

Vytautas Vyšniauskas. Vilniaus universiteto Centrinė akademinės etikos komisija pripažino…

In memoriam dr. Augustinui Idzeliui. Vidmanto Valiušaičio atsisveikinimo žodis ir interviu „Tautos atsakas sovietams – sukilimas“

Andrejus Gaidamavičius. Tarp mitų ir tikrovės: atsakymai Aidui Pivoriūnui

Andrius Tapinas: TS-LKD – mūsų partija

Algimantas Rusteika. Ko trokšta – apie tą meluoja

Liutauras Stoškus. Sakote „iškertamas tik vienas procentas per metus“? Tuomet išmeskit iš namų lovą ir įsitikinsite, daug tai ar mažai

Laisvūnas Šopauskas. Vienos politologinės konferencijos analizė, arba Už Lietuvos pinigus – valstybės griovimas (II)

Gintautas Kniukšta. „Ne, ministre, nei rytoj, nei po savaitės Labanoro girios jūs nekirsite“

Patriotinės organizacijos kviečia į piketą prie URM: Pone ministre, jei turite savigarbos – atsiprašykite, jei ne – atsistatydinkite

Vladimiras Laučius. Apie europiečių dviveidišką „žaliąją“ politiką

Algimantas Zolubas. Kilnus reiškinys

Geroji Naujiena: Kad būtume laisvi pasirinkti ne turėti, o būti

Algimantas Rusteika. Visuomeninio transliuotojo tyla – irgi žinia: pabaigos pradžia jau arti

Apginkime Lietuvos miškus: žygis už Labanorą –  žygis už Lietuvos ateitį

Ženevos pareiškimas: turime suprasti, kas iš tiesų yra žmogaus teisės

Karolis Venckus: „Mama yra be galo stipri, tačiau sėdėti kalėjime už nieką nėra malonu“

Algimantas Rusteika. LRT dabar – svarbiausias valstybės klausimas

Letas Palmaitis. Kas kieno brolis („Visos religijos yra geros“ tema)

Jurga Lago. Kaip iš dvasios ubago tampama tikru ubagu

Andrius Švarplys. Apie Lietuvą, „privažiavusią prie rampos“

Vytautas Radžvilas. LRT depolitizavimo spektaklis turi baigtis

Seime buvo svarstomos parlamentinio tyrimo išvados dėl LRT veiklos

Labanoro Žygis – Ateik ir Pamatyk Pats!

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.