Kultūros, kalbos, istorijos politika

Rasa Čepaitienė: Naktinė istorijos politika (atsakymas A.Nikžentaičiui)

Tiesos.lt redakcija   2019 m. liepos 30 d. 12:11

16     

    

Rasa Čepaitienė: Naktinė istorijos politika (atsakymas A.Nikžentaičiui)

A.Nikžentaitis savo straipsnį pradeda nuo trumpos Lietuvos istorijos politikos esminių tendencijų apžvalgos. Tačiau, jei Žaliojo tilto skulptūrų nuėmimas 2015 m. išties gali būti siejamas su Ukrainos įvykiais ir ten nusiritusia leninakryčio banga, tai gaila, kad jis nekelia kito svarbaus klausimo - kokios vidinės ir išorinės priežastys lėmė tokį netikėtą dabartinio Vilniaus mero „aktyvizmą“ šioje srityje?

Atkreipkime dėmesį į esminį skirtumą. Bene visi diskusijos dėl Žaliojo tilto skulptūrų dalyviai iš esmės sutarė jas vertinti kaip totalitarinės ideologijos palikimą, tik nesutarė dėl to, ką su jomis toliau daryti – palikti vietoje ar nukelti. Tuo tarpu tiek K.Škirpos, tiek ir J.Noreikos-Generolo Vėtros atvejais tokio vertybinio sutarimo visuomenėje iki šiol nėra ir vargu ar kada bus.

Aistroms kiek atlėgus būtina atidžiau pažvelgti į būdus ir argumentavimą, kuriais remiantis vos per dvi dienas buvo atlikta ši dvigubos atminties lobotomijos operacija. Abi asmenybės nekaltintos asmeniškai vykdžiusios Holokaustą, tokių patikimų įrodymų negali pateikti net aršiausi jų kaltintojai, tačiau, to nepaisant, jų atminimas Vilniaus mieste sulaukė demonstratyvaus damnatio memoriae. Nikžentaitis tai siūlo aiškinti Vakarų Europos atminimo kultūroje griežtėjančiais Holokausto vykdytojų identifikavimo kriterijais ir ragina į žydų genocidą Lietuvoje taip pat žvelgti per ten įsigalėjusių platesnių dalyvavimo Holokauste apibrėžčių prizmę. Tačiau taip, viena vertus, ignoruojama specifika kraujažemių, kuriose vieną svetimą totalitarinį režimą keitė kitas, nemažiau agresyvus ir nusikalstamas, o vieni piliečiai bendradarbiavo su vienu, kiti - su kitu (ar kartais net su abiem) okupaciniais režimais. Kita vertus, keista, kodėl šis „išplėstinės blogio apibrėžties“ kriterijus analogiškai netaikomas ir komunizmo nusikaltimams, juk Lietuva net buvo viena iš Prahos deklaracijos dėl nacizmo ir komunizmo nusikaltimų sulyginimo iniciatorių bei teksto autorių?

Akivaizdu, kad Vilniaus miesto meras ir dalis Tarybos, nusprendę pervadinti Kaziui Škirpai skirtą alėją, vadovavosi būtent tokia, „platesne“, Holokausto kaltininkų samprata. Tačiau kam tada griebtis manipuliacijų ir atviro melo, Škirpai priskiriant ne jo citatą, esą turinčią įrodyti jo antisemitizmą? Dar daugiau, vienas Tarybos narys šiam istorijos veikėjui apibūdinti naudojo žodyną ir epitetus (šuva… ir t.t.), kurie amžininkams nejučia primins stalininės naujakalbės „perlus“... Štai tokioje moralinėje atmosferoje Škirpa buvo paskelbtas nevertu viešojo atminimo „antisemitu“, nors gerai jo biografiją ir veiklą išmanantys istorikai, net ir nesutardami dėl jo politinės veiklos vertinimų, jo tokiu nelaiko (ČIA).

Su J.Noreikos atminimo lenta buvo dar įdomiau. Kaip pamenate, o jei pamiršote, gūglas primins, kad po jos demonstratyvaus sudaužymo balandį vieno tokio žinomo vatniko rankomis, R.Šimašius pareiškė, kad savivaldybė jos atkurti nebeketina, nes esą nebuvo šios lentos įrengimo iniciatorė. Ir tik aktyvių vilniečių atkastų dokumentų, kuriuos berods buvo bandoma net nuslėpti, dėka paaiškėjus, kad Vilniaus miesto savivaldybė 1998 m. parėmė lentos gamybą 7741 litų suma, įspraustas į kampą meras jau nenorom leido ją sutvarkyti ir sugrąžinti į vietą. Planas tuomet neišdegė?

Į Generolo Vėtros atvejį visąlaik žiūrėjau atsargiai, neskubėdama palaikyti nei vienos iš aršiai besiginčijančių stovyklų. Mane, kaip tikiuosi, ir nemenką dalį kitų Lietuvos piliečių, jo nekaltumu galutinai įtikino tik Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas, palaikęs LGGRTC pažymoje išdėstytus argumentus, kodėl jis nelaikomas Holokausto Lietuvoje vykdytoju. Ir toliau tuo kaltinantys sąmoningai ignoruoja faktą, kad Generolas Vėtra pats buvo įsitraukęs į antinacinį pogrindį, gelbėjusį žydus bei sutrukdžiusį Lietuvoje įkurti SS dalinį, dėl ko, kartu su kitais lietuvių intelektualais, net kalėjo Štuthofo koncentracijos stovykloje. Tačiau, skirtingai nuo partizano J.Krikštaponio, kurio kaltė dalyvavus žydų žudynėse patikimai įrodyta, jam skirtas Ukmergėje tebestovintis paminklas kažkodėl žydų bendruomenei neužkliūna. Gal todėl, kad ne Vilniuje? O gal tai palikta kitai kaltinimų bangai?

Kaip pažymėjo minėtasis J.Noreikos kaltę nagrinėjęs ir atmetęs Vilniaus apygardos administracinis teismas, Lietuva vienintelė Europoje bandė pasinaudoti vokiečių puolimu ir pati išsilaisvinti iš sovietų okupacijos, pasiskelbdama nepriklausoma valstybe – tarptautinės politikos subjektu - bei atkurdama ankstesnes savivaldos struktūras (buvo tikėtasi, kad vokiečiai, pradėję karą su Sovietų sąjunga, užimdami Lietuvą jau ne kaip Sovietų sąjungos dalį, pripažins Lietuvos nepriklausomybę). Dėl to Birželio sukilėliai bei lietuviškosios administracijos atstovai nelaikytini nacių kolaborantais (žinoma, kai kurie jų galėjo tokiais tapti vėliau, veikiai užgniaužus šias Nepriklausomybės viltis). Dėl šių aplinkybių Lietuvoje įvestas nacių okupacijos režimo tipas skyrėsi nuo nacių režimo tipų okupuotose Vakarų ir Rytų Europos šalyse. Matyt, būtent solidus juridinis pagrindas, leidžiantis pagaliau palikti ramybėje šį istorinį veikėją, skirtingai nuo Škirpos, kuomet, išliekant istorikų nesutarimams, sprendimas jo vardo alėją pervadinti buvo pasiektas demokratiniu Tarybos balsavimu, įvykusiu po viešų, nors ir akivaizdžiai tendencingų debatų, privertė Remigijų Šimašių veikti slapta, priimant vienasmenį, su niekuo nederintą sprendimą, neperspėjus net LMA Vrublevskių bibliotekos vadovybės, gėdingai nakties glūdumoje nuimti Generolo Vėtros atminimo lentą. Nors turėjo puikiai suprasti, kad šis jo išpuolis sukels tik dar didesnį visuomenės pasipiktinimą ir protestus.

Taip prieiname prie svarbiausio klausimo. Kam ir kodėl būtent dabar prireikė tokios akivaizdžiu melu, manipuliacijomis bei neteisėtais veiksmais grįstos naktinės istorijos politikos?

Plika akimi matyti, kad pastaruosius keletą metų, ypač po R.Vanagaitės knygos „Mūsiškiai“ pasirodymo, antisovietinio ir antinacinio lietuvių pasipriešinimo diskreditavimo pastangos, pasireiškiančios vienokiais ar kitokiais pavidalais ir čia ar ten vis įgarsinamos vienų ar kitų žinomesnių kultūros ir meno veikėjų (itin pageidautina - lietuvių) ne tik vis labiau intensyvėja, bet ir stebėtinai darniai koreliuoja su apie Lietuvos XX a. vidurio istoriją ir veikėjus Rusijoje, Izraelyje ir JAV atvirai bei nepaliaujamai skleidžiamu melu, šmeižtais ar išmoningomis manipuliacijomis, žongliruojant selektyviai ir tendencingai atrinktais faktais. Taip pasaulio visuomenės akyse kuriamas atgrasus Lietuvos, kaip nepatikimos, savo praeities nepripažįstančios, profašistines nuostatas puoselėjančios šalies įvaizdis. Stengiamasi išsyk nušauti du zuikius: sukurti neigiamą šalies reputaciją užsienyje, atgrasant mūsų tikrus ar potencialius draugus ir partnerius, ir kurstyti defetistines, pesimistines bei antipatriotines nuostatas pačioje Lietuvoje, ypač vertybiškai ir moraliai dezorientuojant jaunimą. Prieš mus kariaujamas nepaskelbtas ir nepaliaujamas hibridinis kultūrinis karas, siekiant visus Lietuvoje ir užsienyje įtikinti, kad būti lietuviu, ginančiu savo tautinį tapatumą ir teisę į nepriklausomą valstybę, kone prilygsta būti naciu ir, automatiškai, antisemitu. Karas, kuriam pasipriešinti, deja, neturime jokių adekvatesnių priemonių. Dar daugiau, jų nė nebandoma ieškoti.

Itin norėčiau atkreipti dėmesį vieną aplinkybę, kuri galėjo tapti akstinu mūsų nightmerui veikti. Šių metų birželio 19 d. LR Seime vyko renginys, skirtas Birželio sukilimui atminti-diskusija „1941 metų sukilimas Lietuvoje: mitai ir realybė“. Jo pranešėjai pabrėžė politinę sukilimo vertę ir reikšmę Lietuvos valstybingumo tęstinumui bei kėlė klausimą apie poreikį įtraukti šį įvykį į Atmintinų datų sąrašą. Bene pirmąsyk tokiame aukštame politiniame lygmenyje buvo išdrįsta Sukilimo atmintį iškelti į valstybės pagrindų saugojimo bei gynybos lygmenį. Tiek K.Škirpa, tiek ir Generolas Vėtra, kaip žinia, buvo vieni iš Birželio sukilimo vadų, kurių veikla iki ir po šio įvykio rodytų ištikimybę tautinės valstybės idėjai. Tautinei valstybei, kuri šiandien yra po truputį, bet vis užtikrinčiau ir atviriau, demontuojama mero atstovaujamos neoliberaliosios ideologijos pastangomis, kaip matome, nesibodint jokių priemonių. Tokiu būdu jų pavertimas „naciais“ ir „žudikais“ diskredituoja pačią pasiaukojamos laisvės kovos idėją.

A.Nikžentaitis rašo: „Yra akivaizdu, kad kovos lauke susidūrė du lietuviškosios tapatybės modeliai: lietuviška – nacionalinė, akcentuojanti lietuvių etninės grupės interesus ir ignoruojanti kitas Lietuvoje gyvenančias istorines tautas bei lietuviškoji-europinė, apjungianti ne tik traumines kitų Lietuvos etnosų patirtis, tačiau ir Holokaustą.“ Kategoriškai nesutikčiau su taip piešiamomis alternatyvomis. Siūlyčiau pervesti diskusiją į mažiau ideologinio angažuotumo, matančio tik nacionalistinę ir liberaliąją linijas, nors jo irgi neišvengsime, turinčią vagą. Atminties tyrinėtojai, įskaitant patį A.Nikžentaitį, puikiai žino, kad siekis jėga visiems visuomenės nariams primesti vieną vienintelę praeities aiškinimo schemą bei moralinius vertinimus, slopinant visus kitus, labiau būdingas totalitarinio ar autoritarinio tipo valstybėms. Tuo tarpu brandžiose demokratijose (ko)egzistuoja įvairios „atminties bendruomenės“, kurių puoselėjami praeities vaizdiniai bei pasakojimai gali ir nesutapti ar net latentiškai bei atvirai tarpusavyje konfliktuoti. Tačiau, jei lojalumo šaliai riba neperžengta, tai dažniausiai vardan pilietinės santarvės ir ramybės toleruojama. Antai gegužės 9-ą d. Vilniaus rusų bendruomenė kasmet išsirengia į „Bessmertnyj polk“ eitynes, kuriose matyti ne viena „koloradkė“ ar kiti totalitarinės sovietų ideologijos ženklai, tačiau paprastai į tai užmerkiamos akys. Lygiai taip pat, net per daug, valstybė toleruoja savo atskirąją istorijos ir kalbos politiką vykdančią lenkakalbę Pietryčių Lietuvą, net ten gyvenančių lietuvių socialinės diskriminacijos sąskaita. Tad tokioje realios „atminčių ir praeičių polifonijos“ situacijoje aukštųjų politikų uždavinys yra ne jėga primesti vienos bendruomenės viziją visiems, o siekti, kad šie skirtumai ir prieštaravimai nevestų prie tarpetninio susipriešinimo, neigiamų stereotipų ir neapykantos įtvirtinimo.

Žvelgiant per šią prizmę Vilniaus meras Remigijus Šimašius atvirai pasikėsino į vienos iš Vilniaus „atminties bendruomenių“ – lietuvių – puoselėjamą atmintį, „perrašydamas“ Vilniaus atminties kraštovaizdį pagal kitos „atminties bendruomenės“ – žydų – reikalavimus ir interpretacijas. Natūralu, kad lietuviai pasijuto pažeminti ir įskaudinti, lyg nebebūtų titulinės tautos atstovai, o tik svetimi ir beteisiai nuosavos valstybės sostinėje… Buvo įžūliai ir iššaukiančiai pademonstruota, kad jie čia neturi balso sprendžiant su praeitimi susijusius klausimus.

Tikintis likti nenubaustas Šimašius taip kėsinasi ištrinti lietuviškąją Vilniaus „vietos atmintį“, susijusią tiek su Gedimino kalno papėde, tiek ir su Lietuvos Mokslų Akademijos biblioteka, kurioje dirbo J.Noreika ir kuri mena ne tik jo pasiaukojamai organizuotą ir veikiai išduotą antisovietinio pasipriešinimo pogrindį, bet ir vėliau lietuvių inteligentų puoselėtus nacionalinio išsivadavimo lūkesčius, čia rengiant priešsajūdinius bei Sąjūdžio meto susitikimus. Pastebėtina, kad Vilniaus meras savo antilietuviškoje atminties politikoje apskritai lieka pakankamai nuoseklus. Puikiai atmenamas jo pasipriešinimas Vyčio atsiradimui Lukiškių aikštėje. O štai ir naujausias akibrokštas – draudimas rengti mieste Baltijos kelio paminėjimo 30-metį, - įžūliai aiškinant tai nenoru trukdyti eismą, lyg Vilniuje dažnai vykstantys maratonai ir mugės jo niekaip netrukdytų...

Šioje istorijoje itin veidmainiškai atrodo nuolat taikomi dvejopi standartai, kuomet vienų praeities veikėjų abejotini ar blogi poelgiai išpučiami iki begalybės ir teisuoliškai pasmerkiami, o kitų realūs nusikaltimai žmogiškumui užtušuojami ar išbalinami. Kuomet tikras ar tariamas kolaboravimas su nacizmu tampa dingstimi dangstyti žymiai ilgiau trūkusio bendrininkavimo su sovietų režimu ir tuomet padarytų nusikaltimų žmoniškumui faktą bei mastą. Tokiu būdu aukos ciniškai paverčiamos budeliais, o budeliai – aukomis (prisiminkime daug pasipiktinimo sukėlusį Fanios Brancovskajos apdovanojimą Prezidentūroje).

Įdomiausia, kad menamus nacių kolaborantus labiausiai mėgsta smerkti buvę sovietinių represinių ar partinių struktūrų bendradarbiai, kažkodėl analogiškų smerkimo kriterijų neprisitaikantys patys sau ir savo idėjiniams bendražygiams. Tuo tarpu net menkiausi bandymai bešališkai aiškintis Holokausto priežastis ir eigą Lietuvoje, tarp kitų keliant ir Lietuvos žydų bendruomenės istorijai nepatogius klausimus, tokius kaip kai kurių jų atstovų bendrininkavimas su sovietiniu totalitarizmu vykdant nusikaltimus prieš lietuvių tautą, iki šiol lieka tabuizuota tema, bemat susilaukiančia ledinės tylos, dažnai palydimos kaltinimais „antisemitizmu“ ar net atvirais grasinimais juos keliantiems. Tačiau toks atvirą ir geranorišką dialogą atmetantis, mokslines žinias ignoruojantis ir net teisinių valstybės funkcionavimo pagrindų nepaisantis politikų galios demonstravimas veda prie tolesnės tarpetninės nesantaikos kiršinimo, kuris tikrai nenaudingas nei lietuviams, nei žydams, nei kam nors kitam, išskyrus akivaizdžius piktavalius. Naktinė istorijos politika yra pavojingas ginklas, ypač jei juo švaistomasi negalvojant apie pasekmes.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

> 17:10       2019-07-31 15:36

Kaip čia matys, jeigu ne tam pasamdytas.

reg> tai       2019-07-30 17:10

Pilna paaiskinimu apie generola Vetra netgi siame portale. Ar nematote?

reg       2019-07-30 17:09

Puikus straipsnis! Aciu. Gerai, kad atkreiptas demesys ir i pietryciu Lietuvos tolesnio lenkinimo toleravima. Kartais negali , zmogus, suprasti- turime mes savo valdzia , ar neturime. Ir kodel nuolatos privalome saugoti savo pamatines vertybes, lyg butume toliau okupuoti?

Tai       2019-07-30 16:54

kas nors gali paaiškinti elementarius dalykus apie Generolą Vėtrą , ar ne ? Noreika grižo į Lietuvą 1945 lapkričio mėnesį ir po savo pavarde legaliai Vilniuje įsidarbino juristu ( tas pats , kuris buvo prie vokiečių Šiaulių apygardos viršininku ) . Manot MGB buvo bukagalviai visiški ? Toliau nekomentuosiu Generolo Vėtros nuotykius , toliau kažkas tai irgi visai panašaus .

Algis Jokštys       2019-07-30 16:42

Stiprus, nuoširdus tekstas, ačiū Autorei. Bet turiu ir pastabą. Autorė suintriguoja , kai iškelia du klausimus : “kas?” ir “kodėl dabar?”. Į pirmą klausimą drąsiai atsako, o atsakymo į antrą tekste neradau. Juk būtų įdomu. Ypač, jei
klausimas būtų išplėstas iki ” kodėl anksčiau Lietuvos valdžiai reikėjo pagerbti, o dabar staiga nuspręsta tuos pagarbos ženklus likviduoti?” Juk jokių nežinomų Škirpos ir Generolo Vėtros veiklos faktų neatsirado. Galvoju, kad ne tik man, bet ir didelei Lietuvos visuomenės daliai būtų įdomu sužinoti, kas nutiko. Darsyk ačiū už drąsą.

Vėl Северо-Западный край? 'Šiaurės Jeruzalė'?       2019-07-30 16:36

Kas galėtų paneigti, kad Lietuvą skubama ideologiškai apdoroti (naikinant neįkainuojamus istorinės vertės, paradigminius simbolius, protą nuistorinant, ištautinant, išvalstybinant) ir Palestinos pavyzdžiu parengti būsimoms invazinės kultūros NAUSĖDIJOMS?
Palestiniečiai taip pat nebuvo traktuojami kaip lygiaverčiai žmonės,
nors gyveno gimtosose žemėse.
P.S. Lietuva invazinėms NAUSĖDIJOMS unikaliai tinka - ji ir Europos gėlo vandens saugykla su intensyvios žemdirbystės dar nenualintomis žemėmis,
ir vis dar natūralaus miško gausa, ypatingai patogi vieta geopolitiniu požiūriu ir t.t.
P.P.S. Visiškai tikra: mes, lietuviai, daugiau niekam neatiduosime savo Tėvynės, grumsimės iki galo ir ją apginsime, nes Dievas - su mumis,
mumyse teka mūsų laisvės kovotojų ir kankinių kraujas.

Tvankstas       2019-07-30 16:32

Kaip žiūri į Šimašiaus niekšybę Prezidentas ?
kažkokius paistalus kalba : žiūrėsime, svarstysime, vienu žodžiu - numarinsiu dabartinėje padėtyje…

apie platesnes apibrėžtis       2019-07-30 15:01

Kaip gali Vakarai nustatinėti platesnes Holokausto apibrėžtis, kai pas juos vis dar metro stotys ir gatvės vadinamos Hitlerštato(Stalingrado) vardu?
Bet ir Šimašiui skiriama per daug garbės, nes liurbvosrąlas tiesiog vadovavosi požiūriu nepaimsiu aš, paims kitas.
O už visko stovi Amerikos Žydų Kongresas (AŽK) ir Trampo žentas Džaredas Kušneris, turintys rėksnį ir pagyrūną JAV prezidentą savo kišenėje. Ir nereikia bijoti to pripažinti. Jokia JAV visuomeninė organizacija ar pareigūnas neturi teisės nurodinėti užsienio šalių piliečiams ką jiems manyti ir kokią nuomonę reikšti. Tai jau prilygtų viešam apsidergimui.

P.S Atbėk ir palok, pagasdink, Jokūbėli. Kaip tik tamo tema! smile

Manau, kad       2019-07-30 14:54

baisiausias Lietuvos ir viso pasaulio “nedraugas” yra godumas pinigams. Tik ši pabaisa priverčia žmones daryti nusikaltimus ne tik prieš savo tautą, bet ir savo pačių vaikams. Gėdą ir tik gėdą šis meras amžiams užtraukia savo vaikams bei visai giminei. Nenusimazgos tos gėdos jokiais būdais.

Nuostabiai taikli išvada:       2019-07-30 14:42

“...Šimašius atvirai pasikėsino į vienos iš Vilniaus „atminties bendruomenių“ – lietuvių – puoselėjamą atmintį, „perrašydamas“ Vilniaus atminties kraštovaizdį pagal kitos „atminties bendruomenės“ – žydų – reikalavimus ir interpretacijas. Natūralu, kad lietuviai pasijuto pažeminti ir įskaudinti, lyg nebebūtų titulinės tautos atstovai, o tik svetimi ir beteisiai nuosavos valstybės sostinėje… Buvo įžūliai ir iššaukiančiai pademonstruota, kad jie čia neturi balso sprendžiant su praeitimi susijusius klausimus.”

Stasys       2019-07-30 14:00

Kažkada skaičiau, kad kažkur tai Amerikoje meru buvo meras - gangsteris, mafijos krikštatėvis, o kad meru taptų žmogus, meras - vandalas, dar neteko girdėti.

> Toks gyvūnas       2019-07-30 13:19

Jį išrinks tokie pat gyvūnai, kol į merus balotiruosis kas trečias susireikšminęs vilnietis. Skaldyk ir valdyk.

Algimantas Zolubas       2019-07-30 13:18

Pagarba ir padėka autorei už Lietuvos nedraugų užmačių demaskavimą.

Tuščias reikalas       2019-07-30 13:16

Galima tūkstantį metų ,,diskutuoti” seniai išdiskutuotais klausimais. ,,Diskutuotojai” to ir siekia. Jei vis dar turėtume valstybę, jos saugumo tarnybos pasidomėtų, iš kur plaukia pinigėliai į ,,diskutuotojų” kišenes. Niekas nevyksta šiaip sau. Gal ir pasaulyje, ir Europoje dabar panašios mados, bet ne tai lemia lžeantifašistų Lietuvoje ,,potvynį”. Esame pasienio valstybė, ES irgi ne geriausios dienos. Mes tiesiog rengiami dienai X. Ypač hipsterinis jaunimas, kuris savo vaikams vėliau pasakotų, kaip atsikratė ,,nekenčiamo fašistinio režimo”. Girdėta? Tas pats raugas, ir nereikia čia ieškoti kažkokių filosofinių įžvalgų. Tai rimčiau negu atrodo.

StasysG       2019-07-30 13:10

Galvojau, ar atsiras kas nors, kas pastatys poną Nikžentaitį (jis jau istorijos i. direktorius?) į vietą dėl jo išrastų “dviejų lietuviškosios tapatybės modelių”. Atsirado. Ačiū Rasai Čepaitienei.

Toks gyvūnas,       2019-07-30 12:53

kuris prieštarauja Baltijos kel;io minėjimui, turi būti išspirtas iš mero posto, nes jau daugybėje atvejų pasirodė, jog tai tautos priešas. Jau tada, kai važiavo paskui Ūsą, pasirodė, kas esąs ir kam tarnauja. Kiek daug yra visai nemąstančių vilniečių, kurie balsavo už tokį padugnę. Ar nors dabar atsipeikėsim, kad ateity iš panašių gaujų nieko nerinktume?


Rekomenduojame

Ramūnas Aušrotas. Apie NVO oligarchiją

Kun. Andrius Narbekovas. „Mums reikalinga nauja krikščionių apologetų karta“

Irena Vasinauskaitė. Puiki bendruomeninė rudens šventė Šiauliuose

Algis Avižienis „Iš savo varpinės“: Vietnamo pelkėse nuskendo amerikiečių iliuzijos

Žino, ką sako. Masiulis: jeigu kas iš senos partijos vadovybės galvoja, kad byloje bus galima visus šunis sukarti ant Masiulio, tai taip nebus

Irena Vasinauskaitė. Meras Artūras Visockas – žmogus, pasmerkęs Šiaulių liepas myriop?

Algimantas Rusteika. Juos atpažinsite iš jų vaisių

Atviras laiškas LR Prezidentui: Skubiai stabdykite masines miesto medžių žudynes (signataro A.Sėjūno spaudos konferencijos vaizdo įrašas)

Vytautas Radžvilas. Lietuvos politikos atnaujinimo klausimu

Kas čia pas mus tikrų tikriausi „vatnikai“?

Vytautas Sinica. Telkianti istorinės atminties politika

Geroji Naujiena: Jei tik turėtume tikėjimą...

Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga: švietimo problemos ne tik kad nebuvo išspręstos, bet dar ir pagilėjo

Valdas Vižinis. Lietuvos valdžios elito karas prieš visuomenę tęsiasi

Verta prisiminti. Kun. Marius Talutis. Daugiau negu sutapimai…

Kaip nusišalinant nenusišalinti? Rūtos Visocnik replika apie Kauno miesto „vieningųjų“ diegiamą savivaldos modelį

Ką popiežius Pranciškus sveikindamas pasakė kardinolui Sigitui?

Andrius Navickas: siūlau Švietimo ministeriją iškelti į Estiją

Rūta Visocnik. Ar gali „vaiko teisės“ kviesti tėvus į posėdžius nenurodydamos aiškios priežasties?

Vidmanto Valiušaičio knygos „Istorikai nenaudoja dalies šaltinių“ pristatymas (video)

Algimantas Rusteika. Jei direktoriumi būčiau aš

Vitalijus Balkus „Iš savo varpinės“: pasakyk bankui „sudie“

Nuo bačkos. Bernardas Gailius. Patriotizmas trukdo valstybei augti

Jurga Lago: Mes iš Lietuvos

Lietuvoje nutylėta Europos Parlamento istorinė rezoliucija „Dėl europinės atminties svarbos Europos ateičiai“ –  dar vienas smūgis R. Šimašiui

Vytautas Sinica. Apie ministro Kukuraičio kovą su skurdu ir socialine atskirtimi

Eurofederalistai kviečia į diskusiją: „Kalbėkime apie klimatą“

Vytautas Radžvilas. Lukiškių aikštėje – paneuropinio konflikto aidas

Kviečiame į konferenciją Kaune spalio 5 dieną!

Vytautas Sinica. Pasikartojanti klaida diskusijose apie tautiškumą

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.