Įžvalgos, Diskusija

Rasa Čepaitienė, Darius Vilimas. Istoriniai tyrimai – mokslui ar visuomenei?

Tiesos.lt redakcija   2018 m. kovo 4 d. 18:08

6     

    

Rasa Čepaitienė, Darius Vilimas. Istoriniai tyrimai – mokslui ar visuomenei?

Jūsų dėmesiui siūlome pranešimą, perskaitytą kovo 2 dieną Lietuvos nacionalinio muziejaus salėje (Arsenalo g. 3)  Vilniaus forumo konferencijoje „Lituanistika globalizmo vėtroje: ugdyti tautos kultūrą, stiprinti valstybę“.

Pernai metai pasižymėjo savotišku Istorijos sugrįžimu. Politologo prof. Liudo Mažylio atradimas netikėtai tapo malonia ir viena iš nedaugelio mūsų viešosios erdvės pozityvių naujienų, kuri mus pasiekė labai laiku ir vietoje bei paskatino į artėjantį Šimtmetį pažvelgti kitaip. Juk jo atrasto istorinio dokumento, tiesiogiai susijusio su mūsų modernaus valstybingumo ištakomis, materialumas ir apčiuopiamumas regimai paliudijo, kad vadovėlinės istorinės tiesos turi tvirtą atramą tikrovėje. Kita vertus, su R. Vanagaitės viešais pareiškimais užsienyje ir Lietuvoje susijęs skandalas leido visuomenei spontaniškai susitelkti, siekiant apginti savus herojus nuo akiplėšiško melo ir šmeižto. Šias dvi plačiai žinomas istorijas dera prisiminti todėl, kad jųdviejų kontekste visuomenė uždavė teisėtą ir savalaikį klausimą: o kur gi istorikai? Gal jie išvis neverti gaunamų, kad ir labai kuklių atlyginimų, jei tokius atradimus gali padaryti neprofesionalai? Juk daugiausia ne istorikai, o žurnalistai, publicistai pirmiausia sureagavo ir į Vanagaitės Holokausto interpretacijas. Išties, galima pastebėti, kad mūsų viešojoje erdvėje istorikai matomi vis rečiau, gal išskyrus kelias išimtis. Panašu, kad baigėsi „būtovės slėpinių“ era, užduodavusi toną ne tik praeities interpretacijoms, bet ir jos tyrinėtojų bendravimui su platesne auditorija. Istorikai – ekranų žvaigždės – arba galutinai supopsėjo, arba metėsi į politiką, arba tapo primityviais politinių kovų įrankiais (prisiminkime LGGRTC neseniai išviešinto „KGB agentų sąrašo“ atvejį), arba tyliai pasitraukė iš viešumos, o jų vietos, populiariai, bet pakankamai aukštu profesiniu lygiu visuomenei aiškinant svarbiausių praeities įvykių bei procesų reikšmes, lyg ir neatsirado kam užimti. Galbūt tai tik kartų kaitos arba charizmatiškų asmenybių trūkumo problema? Tačiau aiškėja, kad net ir savo profesiniuose sambūriuose, kaip antai pernai rugsėjo mėnesį Kaune vykusiame ketvirtajame Lietuvos istorikų suvažiavime „Vasario 16-osios Lietuva: pirmtakai ir paveldėtojai“, istorikai, deja, nesublizgėjo nei ryškesniais mokslo pasiekimais, nei drąsiomis, giliomis bei provokuojančiomis mąstyti ir klausti įžvalgomis, svarstant pastarojo Šimtmečio procesus ir jų prasmes, nevengiant kad ir nepatogių ar skausmingų klausimų, ar idėjų, susiejančių praeitį su dabartimi, kuo paprastai pasižymėdavo ankstesniuose istorikų suvažiavimuose vykę gyvi debatai.

Taigi, kur čia problema? Intelektualinis nuovargis, profesinis išsikvėpimas, socialinis konformizmas, baimė? Panašu, kad atsakymo visų pirma reikėtų ieškoti bendrojoje lituanistinių tyrimų situacijoje ir šalyje tvyrančioje moralinėje atmosferoje. Akivaizdu, kad nesibaigiančių aukštojo mokslo reformų vajus didina humanitarų nesaugumo ir nepasitikėjimo tiek institucijomis, tiek ir kolegomis laipsnį, tad daugeliui atrodo išmintingiau tiesiog tyliai tūnoti savo kamputyje, užsiimant rutininiais darbais, nesikišant į švietimo politikų ar akademinių valdininkų kompetencijai paliktus ar jų sau prisiskirtus mokslo reguliavimo reikalus. Visa tai, deja, taip primena mūsų istoriografijos situaciją sovietmečiu… Tai pasireiškia kaip aukštojo mokslo bei studijų vidinės dedemokratizacijos procesai, tiesiogiai susiję su mokslo valdininkų augančiu apetitu skrupulingai reglamentuoti, reguliuoti bei pertekliškai kontroliuoti šią sferą, kartais griebiantis net „bizūno politikos“, taikomos kuo nors prasikaltusiems ar neįtikusiems, turintiems kitą nuomonę ar politines nuostatas. Tam įtakos turi ir pačių mokslininkų tarpe gajus baudžiavinis mentalitetas, pasireiškiantis nepajėgumu burtis, kartu formuluojant bei argumentuojant kolektyvinius reikalavimus, bent kiek solidžiau atstovauti savo profesiniams bei finansiniams interesams…

Šiandien aukščiausią mokslo karjeros pakopą iš esmės gali pasiekti ne puikus savo srities specialistas, o apsukrus akademinis biurokratas, valdininkaujantis ŠMM, MOSTA, LMT ar aukštųjų mokyklų/akademinių institutų administracijose, pirmiausia besirūpinantis „šiltos kėdės“ ir „savojo klano“ telkimo bei grupinės galios didinimo, o ne mokslo politikos perspektyvų ir savo valdomųjų reikalais. Taip vis labiau diferencijuojasi „akademinio elito“, besimėgaujančio reikšmingomis privilegijomis ir įtakomis, ir beteisių bei mokslo politikoje praktiškai bebalsių „akademinių baudžiauninkų“ sluoksniai.

Grįžtant prie mažėjančio istorikų vaidmens bei įtakos viešojoje erdvėje jis lengvai paaiškinamas ir nūdienio mokslinio darbo specifika. Paradoksas, kad vadinamoji „akademinių pasiekimų sklaida“ ir „mokslo populiarinimas“ (t.y. istorinė analitika ir publicistika populiariojoje žiniasklaidoje, dalyvavimas radijo ar TV laidose, viešos paskaitos, interviu ir t.t.) nėra niekaip apskaitomos ir į mokslininko darbo krūvį neįeina, nors akademinių institutų administracijos, greta tiesioginės, tyrimų ar dėstymo, reikalauja užsiimti ir šia veikla, kuri vėliau įtraukiama ir į LMT teikiamas metines mokslinės produkcijos ataskaitas. Taigi reikalaujama iš esmės tai daryti už dyką, ir netgi tuo užsiimant dargi galima sulaukti ir priekaištų ar nepasitikėjimo. Žinoma, humanitaras yra vis dar laisvas rizikuoti ir be savo tiesioginės vadovybės žinios ar leidimo reaguoti į visuomenei svarbių klausimų svarstymą, tik savo pilietinės ar patriotinės pareigos genamas veltis į šiuos debatus, tačiau tai darosi ne tik nenaudinga ir neperspektyvu sugaišto laiko bei asmeninių resursų sąskaita, bet ir vis labiau rizikinga, jei bus „nepataikyta“ į dominuojančio ideologinio diskurso „natą“. Ir visa tai, kaip žinome, vyksta didėjančio informacinio karo kontekste, kaimyninėms šalims vis labiau „nacionalizuojant“ regiono istoriją, kurios orbitoje atsiduria ir lietuviškieji siužetai. Tačiau tam nėra, ir nenumatoma, jokio adekvatesnio viešo atsako, priešingai, kaip minėta, istorikai vis labiau spraudžiami į siaurėjančius „grynai mokslinio“ darbo rėmus, į savotišką paradigminį narvą, kuriame nelieka vietos pilietinei pozicijai, savų žinių bei kompetencijų panaudojimui visuomenės reikmėms ir labui, arba, ką čia slėpti, patys imasi advokatauti ar atstovauti ne savos, bet kaimyninių šalių (ypač Lenkijos, Vokietijos) istorijos politikos interesams.

Daug kalbama apie lituanistinių mokslo tyrimų institucijų „brangumą“ ir „nuostolingumą“. Žinoma, mes negalime prekiauti savo moksliniais išradimais, kaip tai daro tiksliųjų ir gamtos mokslų atstovai. Joks, net didžiausias istoriko, filologo ar sociologo atradimas neatstos naujai sukurto lazerio ar mikrobiologijos patento. Bet ar įmanoma ir verta tokius dalykus iš principo lyginti? Tad susidaro užburtas ratas – vienintele mūsų „maitintoja“ likusi LMT jau keleri metai nuosekliai mažina paramą mokslo tyrimams, leidybai ir stažuotėms, o mokslo biurokratai po to su neslepiama piktdžiuga konstatuoja, kad štai vieno ar kito akademinio instituto mokslinės produkcijos apimtys sumažėjo. O kaipgi jos didės, jei, pavyzdžiui, leidybos konkursų beliko tik vienas metuose, o skiriami pinigai šiemet buvo mažesni nei vien iš Lietuvos istorijos instituto teiktų paraiškų prašyta suma… Tiesa, istorikai čia nėra labiausiai nuskriausti, keletą projektų jie laimėjo, skirtingai nuo, pavyzdžiui, kalbininkų. Panašiai yra ir su LMT skelbiamų mokslinių tyrimų projektų kvietimais, kurių konkursai jau seniai sulaukia pelnytų mokslininkų priekaištų dėl perteklinių paraiškų rengimo reikalavimų, neskaidraus, nemotyvuoto, o dažnokai ir nekompetentingo jų ekspertinio įvertinimo. Tad mokslininkams belieka rašyti į stalčių? Turbūt taip.

Kita problema, kad regis, „optimizavus“ universitetų tinklą, rengiamasi pereiti ir prie lituanistinių mokslo tyrimo institutų stambinimo. Kiek yra žinoma, tai žadama padaryti š.m. kovo 8 d. Vyriausybės posėdyje. Įdomiausia, kad mūsų likimą spręs ministrai ir keli stambaus verslo atstovai. Negi ir čia tikroji reformavimo esmė glūdi „pastatų pardavime“, kaip neatsargiai apie LEU universiteto likvidavimą prasitarė vienas politikas? Tad kyla grėsmė, kad atkurtosios Lietuvos valstybės Šimtmečio metai gali tapti ir paskutiniaisiais lituanistinių tyrimų institutų gyvavimo metais… Kol mokslininkai erzinami gandais ir lėšų taupymo mitais, pasibaigus kadencijoms neskelbiami konkursai direktorių pareigoms dvejuose iš keturių lituanistinių institutų, pasitenkinant laikinųjų vadovų skyrimu. O tai nuteikia visai nelinksmai… Įtartinai atrodo ir VU filologijos fakulteto restruktūrizacija į institutus. Nejau planuojama, prisidengus tokių padalinių reforma, prie fakulteto prijungti ir mokslinius institutus?

Pats noras „optimizuoti“ humanitarinius institutus, prijungiant juos prie atitinkamų kai kurių aukštųjų mokyklų fakultetų nėra naujas. „Sumažinimo“ bangos kyla metai po metų beveik tris dešimtmečius, sukeldamos bereikalingas emocijas, nerimą ir visai nepadeda konstruktyviam mokslininkų darbui. Ir ne visada toks „optimizavimas“ inspiruotas kilnių tikslų. Jau mažai kas atsimena, bet dar 1997 m. teko kreiptis į spaudą (LA, Nr.243 (7480), aprašant, kaip po vienos karštos diskusijos greitąja ligoninėn buvo išgabentas vienas garbus istorijos profesorius, neatlaikęs nepelnytų priekaištų iš kito profesoriaus-revizoriaus chemiko pusės. Įdomiausia tai, kad chemiką ant jo užsiundė mūsų plunksnos brolis, tada nesiryžęs atvirai konfliktuoti su daugiau patyrusiu kolega. Ar kas pasikeitė? Manyčiau, kad taip – tas spaudinys, neatlaikęs konkurencijos, nunyko, garbus istorikas jau Anapilyje, o didžiųjų sumažinimų iniciatorius ir šiandien kartais šmėkščioja TV ekranuose… Tiesa, tik kalbos apie humanitarų neefektyvumą, nereikalingumą ir senamadiškumą pasidarė žymiai garsesnės ir įžūlesnės.

Ko siekiama tokiomis kalbomis? Ne paslaptis, kad mėgdžiojant vakarietiškus atitikmenis imta reikalauti publikacijų tik užsienio kalbomis ir tik žurnaluose, turinčiuose atitinkamą mokslinį „koeficientą“. Mechaniškai pritaikant tiksliųjų ir gamtamokslių tyrimų kriterijus, naiviai tikimasi tokiu būdu pritempti Lietuvos mokslo lygį prie pasaulinių standartų, nesuvokiant, kad lituanistikai tokie kriterijai netinka iš principo. Juk kokiam matematikui ar fizikui visiškai nesvarbu, kur jis darbuosis pasaulinio mokslo labui. O humanitaras, tyrinėjantis Lietuvos kultūros problematiką, produktyviausiai dirbs čia, savo valstybėje ir savoje akademinėje-kultūrinėje terpėje, panašias temas tyrinėjančių kolegų apsuptyje. Tai, deja, vis labiau primena savotišką naująjį „kargo kultą“, kurio apraiškas, beje, pastebi viso regiono humanitarai. Turimas omenyje vakarietiškų akademinių tradicijų ir veikimo formų nekritiškas perėmimas ir išorinis pamėgdžiojimas, nepaisant iš skirtingų kultūrinių kontekstų gimstančių praktikų, kurios negali būti tiesiog aklai perimamos ir pritaikomos mūsų terpei. Tačiau toks iš esmės kolonijinis mąstymas, vaikantis reitingų ir išorinių vertinimo balų, įsigali vis plačiau, o jo pagrindų pagrindas – mokslo ir studijų sukomercinimo tendencijos, ekonominio mąstymo „naudos“ ir „pelno“ kategorijomis įsigalėjimas – akivaizdu, sunkiai pritaikomas šioje srityje. To nepaisant lituanistai, įskaitant istorikus, kaip minėta, vis labiau verčiami publikuotis anglakalbiuose „prestižiniuose žurnaluose“, o šios publikacijos vertinamos triskart geriau, nei išleistos lietuviškai Lietuvoje, nors būtų žymiai aktualiau plėtoti akademinę komunikaciją šalyje ar su regiono kolegomis ne tik angliškai, bet ir kitomis prieinamomis kalbomis, neskirstant jų į „politiškai korektiškas“ ir ne (beje, šiandien itin įtariai žiūrima į rusų kalbą bei bendravimą su posovietinės erdvės valstybių istorikais, nors, pavyzdžiui, sovietinio laikotarpio tyrinėtojams tai neišvengiama). Viso to pasekmė – perteklinė biurokratinė kontrolė ir apriorinis nepasitikėjimas mokslininkais juos tiesiog demotyvuoja, žlugdo kūrybiškumą ir akademinę laisvę, spraudžia į itin siaurus prisiimtų ir susiplanuotų įsipareigojimų rėmus.

Tačiau naivus tikėjimasis, kad visas Lietuvos istorijos problemas esą išspręs bendradarbiavimas su kaimynais, yra iš esmės klaidingas požiūris. Ryšiai su regiono kolegomis, savaime suprantama, būtini, tik ne visada suvokiama, kad dažnai po tokiais bendrais projektais slypi ne noras dalintis bendra istorija, o ją savintis, nepaliekant naujojoje jos interpretacijoje vietos lietuvių tautai ir valstybei. Tai pastebima ne tik didžiųjų kaimynių – Lenkijos ir Rusijos istoriografijoje, bet ir vis labiau besiplečiančioje baltarusių ideologinėje ekspansijoje, apie ką jau yra tekę rašyti (žr. ČIA).

O kaip gyvena mūsų kaimynai? Ir jie irgi siaurina humanitarinių tyrimų lauką, teisindami tai pinigų taupymu? Priklausomai nuo šalies. Deja, tuo labiausiai pasižymi šiuolaikinė Rusija, beveik sunaikinusi savo Mokslų akademijos sistemą, ir kai kurios posovietinės valstybės Užkaukazėje ir Vidurio Azijoje, į kurias vargu ar norėtųsi lygiuotis mokslo pasiekimais. Kitur yra veikiau priešingai. Dažnai vesternizacijos apologetai kaip sektiną pavyzdį mėgsta mums rodyti Lenkiją. Pasižiūrėkime. Ir tikrai – universitetų fakultetai ten vadinami institutais, bet neapsigaukime. Šalia fakultetų-institutų veikia didžiulis mokslinių tyrimų institutų tinklas, priklausantis nacionalinei Mokslo Akademijai. Ką jau kalbėti apie tai, kad šalia akademinio istorijos instituto veikia daugybė specializuotų istorijos tyrimų įstaigų.

Nepatenkintiems tokiu palyginimu siūlytume pasižiūrėti į istorinio likimo seses – Ukrainą ir Baltarusiją. Net sunkiai savo nacionalinę tapatybę konstruojantys baltarusiai plečia savo istorijos tyrimų lauką – didina LDK specializacijos studentų rengimą, šalia istorijos instituto turi ir žinybinį dokumentų leidybos ir archyvotyros institutą. Toks pats, tik žymiai rimtesnis tyrimo institutas egzistuoja ir Kijeve, greta Mokslų akademijos Istorijos instituto. Tuo tarpu lietuviškieji „mokslo strategai“ toliau planuoja lėšų karpymą ir etatų mažinimą... Mat humanitarai neuždirba pinigų patys, todėl valstybei jie esą nereikalingi… Apgailėtina! Labai gaila, kad valdžioje beveik neliko politikų, suvokiančių humanitarinių tyrimų ir studijų svarbos valstybės ateičiai ir jos strateginėms iniciatyvoms. Užmirštama, kad istorija yra gyvenimo mokytoja. Naiviai tikima, kad, kaip 1991 m. sakė F. Fukujama, istorija užsibaigė, o Lietuvos problemas esą išspręs Briuselio biurokratai, tad mums gi belieka klusniai vykdyti direktyvas iš naujojo centro. O juk vienas jau įgudęs ir ne pirmą dešimtmetį dirbąs lituanistikos tyrinėtojas su moksliniu vardu dažnai nekainuoja mokesčių mokėtojui daugiau, nei per mėnesį Seimo narys išleidžia kanceliarinėms išlaidoms. Nuėjo į užmarštį tie laikai, kai, pavyzdžiui, neseniai Anapilin išėjęs ministras Z.Zinkevičius vien istorikams skyrė 26 naujus etatus.

Tad kyla vis daugiau įrodymų pagrindžiamas įtarimas, kad lituanistika susinama sąmoningai, stengiantis monopolizuoti tautinės tapatybės konstravimą. Žinoma, kas tinka nepriklausomai valstybei, visai netinka vieno būsimo tautų katilo provincijos perspektyvai. Ironiška? Turbūt taip. Kai greta gyvenančios tautos, netgi vėluojančios tapti nacijomis, karštligiškai ieško ir randa būdų savo nacionalinei savimonei konsoliduoti bei stiprinti, Lietuva pati renkasi veikiau nacijos išardymo kelią, siekdami kuo greičiau tapti kultūriškai beveide paklusnia Europos federacijos dalimi. Tam, kad tai suvoktume, nebūtinas radžviliškas įžvalgumas, tai tiesiog vykstančių procesų konstatacija. Prisidengus tikra ar tariama reformų būtinybe, kurios nė nepavyksta įtikinamai pagrįsti, sugriauti lengva. Tik atstatyti ar sukurti iš naujo visada bus žymiai sunkiau. O tai reikės padaryti, jei norime išlikti kaip tauta ir valstybė.

Konstatavus šias, akis vis labiau badančias problemas, kyla klausimas, ką gi daryti?

Kaip matyti, tradicinė „kurmio taktika“ įsiknisti į savo siaurus tyrimus nieko kito nematant aplinkui ir nedrįstant pakovoti nei už save, nei už kolegas gali galiausiai nepasiteisinti. Tiesiog gresia nebelikti vietos, kur tuos tyrimus dar būtų galima iš viso atlikti… Tad peršasi ganėtinai elementari išvada – būtina žadinti ir kelti humanitarų politinę ir pilietinę savimonę, mokytis kolektyviai kovoti už savo teises, artikuliuotai ir argumentuotai priešpastatant savo atstovaujamų sričių interesus prieš politikų ir mokslo biurokratų savivalę ir neatsakingą trumparegiškumą. Istorikų pagrindinis ginklas šiose kovose – jų atsakomybė ir pareiga prieš visuomenę, stiprinant jos istorines kompetencijas ir patriotizmą šioje hibridinių karų, manipuliacijų ir fake news epochoje.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Realijos       2018-03-5 16:26

O ko jūs mieleiji tikėjotės???? Kam į federaciją keliausjančiai ES kažkokios ten lituanistinės studijos? Žinia, septyniolika kartų stambesni lenkai, spyriosis dar ilgai, bet tokie kultūriniai drugeliai kaip LT LV EST ES federacijoje sudegs pirmieji ir niekam dėl to galvos neskaudės. Kiek tautų išnyko nuo Europos veido ir ką? Kas bnors labai pastebi, pasigenda jų??? Anaiptol. Štai puikus brolių prūsų pavyzdys: dar XIII a. vidury buvę pranašesni už lietuvių gentis nepalankiai susiklosčius situacijai išnyko. Ir kas juos šiandien prisimena, kas jų gaili? Šviežesnis pavyzdys jei norit:  vokiškoji Prūsijos karalystė gyvavusi iki pat 1918 m. revoliucijos, vėliau – autonominė Prūsijos žemė Vokietijoje iki 1947 vasario 25 d. Priminsiu: būtent Prūsija su Bismarku priešaky XIX a. vid. suvienijo Vokietiją, buvo jos siela ir kūnas. Didžiausia, kultūriškai civilizaciškai toliausiai pažengusi vokiška žemė. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse turėjusi per 44 mln. gyventojų. Ir kur ji ŠIANDIEN? Kas jos pasigenda??? Taigi, tokia jau ta istorija. Jei išorės procesų vektoriai nesikeis, trys „Baltijos tigrai” jau po poros kartų (maždaug 50 m.) bus tik nušiurę tautiniai katinai sočioje ES federacijoje.

AAA       2018-03-5 13:25

Ką daryti? Ogi optimizuoti optimizuotojus:)

Jules       2018-03-5 13:16

“Straipsnis skirtas profesionalių istorikų, istoriją studijuojančio jaunimo ir už Lietuvos istorijos raidą atsakingų politikų, ministerijos klerkų auditorijai” - kokių istorikų? O jų tokių yra, išskyrus mitomaniakus? Dabartinis istorijos mokslas sparčiai artėja prie drg.L.Brežnevo epochos mitomanijų. Iki Gorbio VU istorijos nebuvo. Prie Gorbio kažkiek reikalai, vedantys link Tiesos šiek tiek pagerėjo, o ir kažkas dar buvo iš Gorbio, vėliau Jelcino, Prezidentinio archyvo nufyrinta, o dabar vėl ne tik putinizmas įsigalėjo, bet ir Blogio imperijos sąjungininkų įvairios pasaulio istorijos pseudo versijos ne tik Lietuvos istorijos moksle. Istoriją, deja, geriausiai išmano kiemsargio padėjėjai, diletantai, o ne taip vadinami oligarchijos dvaro profesionalai, buksuojantys ties Čerčilio publicistika ir pan. Ne istorikai, o gudrūs dezistai dabar istorikais darbuojasi, ypač dezi LRT ir pan.

Pagaliau       2018-03-5 5:57

ir senesnė karta pamatė, kas jaunesniems seniausiai aišku:
“...toks iš esmės kolonijinis mąstymas, vaikantis reitingų ir išorinių vertinimo balų, įsigali vis plačiau…”
Net išdrįso viešai pasakyti. Nebloga pradžia.

Al.       2018-03-5 1:38

,,kyla klausimas, ką gi daryti?”
Man atrodo, reikia atkurti istorinį žurnalą. Ir, pasinaudojant sustiprintu visuomenės dėmesiu Lietuvos televizijai, išsireikalauti istorinę diskusinę laidą.

rubrika       2018-03-4 19:26

Straipsnis gana geras, problematika išdėstyta aiškiai. Viskas gerai.
Tik apie ką diskutuoti? Juk įkelta Diskusijų rubrikon.
Straipsnis skirtas profesionalių istorikų, istoriją studijuojančio jaunimo ir už Lietuvos istorijos raidą atsakingų politikų, ministerijos klerkų auditorijai.
Ką šia tema gali “pridiskutuoti” eiliniai skaitytojai?
Rašyti pritarimus “žemai lenkiant galvą, demagogiškai priešgyniauti vien dėl priešgyniavimo, ar suteikti dar vieną plotą “daktarui” reklamuoti savo “genialųjį” opusą “ekspertuose.ru”?


Rekomenduojame

VU Senatas: Rektorius paskelbė tokias konkurso sąlygas, kad Vytautas Radžvilas negalėtų jų atitikti

Lietuvos vyskupų konferencijos kreipimasis dėl Stambulo konvencijos: Bažnyčia – už moterų prigimtines teises

Euro valiutos palaikymo lygis Lietuvoje – žemiausias ES

Šimtmečio referendumas Lenkijoje

Nuo bačkos. Mantas Adomėnas. Ar Lietuva tebėra „nepriklausoma demokratinė respublika?“

Algimantas Rusteika: „Įsitaisykit patogiai: Show must go on. O viskuo, kuo reikia, pasirūpins specialiosios tarnybos“

Vytautas Radžvilas. Kalba prieš aušrą: apie šunišką ir žmogišką laisvę

7 metus trukusi Gimdymų namuose byla baigta: Aukščiausiasis Teismas išteisino Jurgitą Švedienę bei Dalią Jakaitę

Vladimiras Laučius: šių metų Dalios Grybauskaitės atradimas – Lietuvoje knibždėte knibžda vidaus priešų...

Aušra Maldeikienė. 2018 birželis: ar pilietinio pasipriešinimo sąjūdžiai sugriaus Potiomkino kaimo bastionus?

Krescencijus Stoškus. Tarp embriono ir Fausto

Nuo bačkos. Sadauskas ir Juknevičienė: augančios europietiškos Lietuvos priešai buriasi aplink Juozaitį, kad padėtų Karbauskiui

Prezidentės metinis pranešimas: ką pasakė, o ką nutylėjo Dalia Grybauskaitė?

Algimantas Rusteika. Apie politikus ir biurokratus

Ar geri tėvai turėtų duoti berniukui lėlę, kai jis prašo kardo?

Prezidentės devintojo metinio pranešimo išvakarėse Prezidentūra pristato Dalios Grybauskaitės „darbus Lietuvai“

Verta prisiminti. Arvydo Juozaičio kalba 1989-ųjų roko marše: Lietuvos valstybei – TAIP!

„Su Lisabonos sutartimi ES nuvažiavo nuo bėgių“ – Švedijos demokratai ją sieks persvarstyti ir ketina rengti referendumą dėl ES

Žymūs visuomenės veikėjai ragina Arvydą Juozaitį dalyvauti Prezidento rinkimuose: „Lietuvai reikia Atgimimo prezidento“

Raimondas Kuodis Andriui Navickui: „Leo epopėjoj konservatoriai krito veidu į substanciją, deja“

Neregėti kirtimai: masiškai pjaunamas nacionalinis Dzūkijos parkas – elitinių Europos parkų dalis ar stichinė dykynė? (video)

Povilas Urbšys: „Nuogąstavimai, kad VSD tyrimas bus akių dūmimas – pasitvirtino“

Austrija uždarys užsienio valstybių finansuojamas mečetes ir deportuos imamus

Stambulo konvencija iš arti: manote, šįkart Seimas balsuos sąmoningai, perskaitęs visą, ne tik pavadinimą ar preambulę?

Geroji Naujiena. Kas tik vykdo Dievo valią, tas man ir brolis, ir sesuo, ir motina

Doug Mainwaring. Planuotos tėvystės organizacija dangsto seksualinius nusikaltimus?

Raimondas Navickas. Neturit pingų naujiems automobiliams? Tuomet mokėsite dar ir mokestį

Algimantas Rusteika. Kaip valstiečiai pasirūpins ūkininkais ir pagaliau Lietuvoj atsiras regioninė politika

Irena Vasinauskaitė. Sustabdykime vietinės valdžios patyčias iš paprasto žmogaus

ESTT sprendimo dėl vienalyčių santuokų reziumė

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.